Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE NUOSTABŲ SESERIJOS PASAULĮ PDF Spausdinti El. paštas
Yra pasaulyje tik jaunystė, ir namai. Vyt. Mačernis

"Stebuklinga patvorių žolė". (Vilnius, Vaga, 1981) yra pirmoji poetės Vidmantės Jasukaitytės prozos knyga. Tačiau ji nustebina savo šventdieniškumu ir brandumu. Nebūtų baugu tvirtinti, kad savo tono, vizijos ir braižo išskirtinumu jinai yra vienu brandžiausių prozos veikalų, pasirodžiusių per paskutinį penkmetį Lietuvoj. Iš tiesų toj nepilnų 200 puslapių knygelėj, lengvutėj ir šiltoj, kaip pūkinė antklodė, nestinga staigmenų. Tarsi ja atsivertų visiškai naujas puslapis tenykštėj prozos raidoje. Pirmuoju nelauktu dalyku yra tai, kad veikale nėra agitacinio, propagandinio kamšalo ir nuvalkiotų, trafaretinių personažų bei situacijų. Gal dalinai todėl, kad siužetine medžiaga yra praeities pasaulis, tolimi įvykiai. Antruoju nelauktumu kaip tik ir būtu tai, kad autorės žvilgis į tą praeitį vėlgi nekoreguotas, individualus, savitas. Ne tik kad autorė, apdovanota stipria vaizduotės galia, nenuslysta į romantizavimo ir sentimentalizmo lieknus, jos piešiamose vinjetėse jaučiamas įžvelgimas istorinėj tikrovėj dalykų, kurie nebuvo pastebėti, ar labiau išryškinti kitų mūsų prozininkų. Jos personažai gyvi, spalvingi. Slėpiningi, bet ne teatrališki. Iš viso, teksto raštavime stebina nuosaikus romantinių ir realistinių spalvų dozavimas. Tasai saikingumas, intuityvi nuovoka, kur nenuslysti, kiek kam skirtina erdvės pasakojime, ir yra išskirtina V. Jasukaitytės talento žymė. Nenuostabu, jei jinai primena tuos prie vandens užaugusius vaikus, kuriems upė ar ežeras neturi jokių paslapčių, kurie iš paviršiaus spalvos, kvapo, purslų, vėjo krypties, atspėja pernakt atsiradusius duburius ir kurie laisvai keičia kvėpavimo ritmą, žinodami iki kur, kokiu stilium, tą dieną gali nuplaukti. Tą alsavimo ritmiką skaitytojas bematant pastebi rašytojos stiliuje. Jos sudėtinguose, nors visad dailiai nusrūvančiuos, melodingo žodžio sakiniuose. Vienok ne monotoniškuose.

Sunkiausiu dalyku kiekvienam pradedančiam rašytojui yra prabilti "nuosavu balsu", susirasti savąjį registrą, tembrą. V. Jasukaitytės atveju turim paradoksalią situaciją. Ne tik kad jos stilius pasižymi savitu lyriškumu, šventadieniškumu — jos veikale atsispindi perdėm tai, ką prancūzės kritikės vadina "feminitude", atsieit specifinė moteriai pasaulio pagava, kuria, nerandant tinkamesnio termino ("merginystė?"), tektų vadinti paprasčiausiai "moteriškuoju braižu". Nelengva jį aptarti, daug kas laiko patį ieškojimą tokio specifinio bruožo chimerų 1 vaikymusi, bet iki šiol jokia knyga mūsų prozoj nėra net davusi paskato dairytis tokių akordų. Šiuokart tai kažkaip prašosi savaime.

Autorė savo knygą pavadino apysakomis. Iš tiesų rinkinio triptiką sudaro "baladės" — baladė apie Brukšdvario Panelę, apie prosenelę Malviną; baladė apie stovinčiąją ant tilto, šiuo kart pusiau autoportretas, nors joje vėl dominuoja tetos Antosės figūra. Nekitaip, atrodytų, kad turime reikalo su autobiografiniais ataudais perpintu veikalu, kuriame rašytoja pasipasakoja savo giminės istoriją. Juo labiau, kad tos baladės sudėliotos chronologine tvarka. Brukšdvario panelė nukelia skaitytoją į Sukilimų sumaištis. Malvinos istorija vyksta aiškiau nenusakytam, bet atrodytų vaiskiam Nepriklausomybės laikmetyje. Pagaliau paskutinėje baladėje fono drobe yra dabartis su visomis jos bjaurastimis ir mokyklinio pasaulio prisiminimų pragiedruliais. Kadangi dviejose paskutinėse baladėse autorė kalba pirmuoju asmeniu, autobiografinio veikalo įspūdis dar padidėja. Tai jokia nuodėmė. Juk daugelis rašytojų savo pirmuose kūriniuose išsipasakoja savo vaikystę, jaunystę. Svarbu, kaip toji gyvenimiškos patirties medžiaga traktuojama. Kiek nusiplepama trivialumuose. Tos ydos V. Jasukaitytės knygoj nėra.

Pasirinktas knygos poskyriams baladžių pavadinimas, sakytumėm, dvigubai prasmingas. Visų pirma nėra jokia naujovė dabartinei Lietuvos prozai mėginti suteikti veikalui poringės, sakmės liaudišką skambesį. Dar 1965 metais Icchokas Meras pavadino "romanu - balade" savo apysaką "Ant ko laikosi pasaulis'*, skirtą* kaip žinom, savo antrosios motinos pagerbimui. Po to turėjom J. Baltušio "Sakmę apie Juzą" — kitos figūros atvaizdą. Mitinės tėvonijos ieškojimas aiškiai jaučiamas pagaliau ir Sauliaus Tomo Kundroto "Žalčio žvilgsnyje9'. Taip pažvelgus, "Stebuklingoji patvorių žolė" tik pagilino nauja įsrūva tolydžio stambėjantį upokšnį, tekantį šaltekšniuotu podirviu.Skirtumas tik tas, kad, jeigu tiek I. Mero, tiek J. Baltušio apysakose veiksmas vyko netolimoj praeityje, tai V. Jasukaitytės pastanga (panašiai kaip S. T. Kundroto) yra aprėpti kelių epochų panoramą, įžvelgiant joje esminius, pastovius tautos ar bent moterų seserijos bruožus. "Žiūriu ir netikiu akim, nejaugi kraštas tas, kuris prailgusiom naktim širdyje buvo atrastas" — rašė kadaise savųjų kalinamas poetas Kazys Boruta. Skaitant S. T. Kundrotą ir V. Jasukaitytę (dalinai Br. Radzevičių), sunku atsiginti įspūdžio, kad jų pastanga yra prasimušti į sintezę, į mitinę tėvoniją, ciklinį laiką, ir kad jų praeities vizijose neužginčyjamai jaučiasi "širdyje atrasto krašto" dimensija. Bandymas prasiskverbti į jį vaizduotės pagalba.

Užtat "Stebuklinga patvorių žolė" tikrai nepanaši į pasigarsinimą, šeimos apmusijusių nuotraukų albumą, kokiu knyga galėjo būti rašoma mažiau telentingo rašytojo rankos. Parinkusi savo knygos dalims baladžių terminą* autorė norėjo, savaime aišku, pabrėžti jų tono giminingumą, oralinei, iš lūpų į lūpas perduodamai, liaudies kūrybai. Tuo pačiu romantišką, pakilų jų koloritą. Retoriškų kreipinių į skaitytoją nestinga: "Ak Adomai, Adomai, vėlelė tu mano, vėlelė!" . . . bet tai tik priemonės palaikyt skaitytojo dėmesį. Iš tikrųjų, perpindama pasakojimo audinį autobiografiniais elementais, jinai sumaniai pabrėžia buities slėpiningumą. "Visatos visą graudį" — kaip sakytų B. Sruoga. Kaip vaikui neaiškus, neperprantamas suaugusiųjų pasaulis, taip jos kartos žmogui neįžvelgiama praeities gelmė. Toji slėpingumo dimensija juntama visoj knygoj. Iš viso — Jasukaitytės rašte daug kas nelaukto, kaip, sakysim, jos pagava, kad šalia regimojo pasaulio egzistuoja dvasingumo erdvė, vėlių artimystė, atsiverianti mums budynių nuovargyje. Arba kad yra toks daiktas, kurį vadinam, nepaisę Freudo, siela. (Tas žodis pakartojamas knygoj eilėj vietų.) Be nuostabiausiu, išradingiausiu dalyku yra autorės dovana perteikti genties tęstinumo idėją, tas spalvingas gyvenimo akimirkas, kuomet tarp kartų išnyksta amžiaus pertvaros, kada senelė ir vaikaitė žaidžia ir ilsisi drauge, kaip dvi išdykusios mergytės:

. . . "Mes sėdime parietusios po savimi kojas ir žiūrime į tą bokštą . . .

. . . Mus skiria didelis miškas, ir tu pasiklysi jame. Ir aš matau, kaip tu jauna, visai dar vaikas, grauži pavasarį jauno alksnyno žievę, nes nori valgyti ir nežinai, kokia jėga tave stumia prie medžio, tarsi jauną žvėriuką. Tu žinai, jog tavo tėvą kažkas nubaus už tai, kad jo vaikai gadina svetimo miško medžius — taip jau buvo ne sykį — tačiau alksnio žievė tokia skani, tokia skani ... Ir sultinga. Jauno medžio sultys nudažo raudonai tavo lūpas, dantis, smakrą ir virsta tavo vaikišku krauju, ir tu veltui meluoji savo tėvui, kad negraužei alksnio . . .

. . .Bet tu nekalta, kad pavasarį oras tau kvepia jauno medžio žieve ir kad niekaip negali atsispirti norui pajusti tą kvapą ir skonį burnoje. Tau atrodo, kad nori valgyti, todėl ateini iš miško per pievelę, perlendi pro vielos tvorą ir, pakėlusi ilgą, lopytą suknelę, brendi per burokus pas mane".

Tokių scenelių, vinječių (vargu ar tektų jas vadinti "pastoralinėm), žėrinčių magiškoje realizmo žėrėsiu, knygoje apstu. Nelaukta tačiau, kad tąja nostalgine gaida, tyro pasaulio ilgesiu "Stebuklinga patvorių žolė" primena vieną pirmtakę — Šatrijos Raganą: Mariją Pečkauskaitę — Mamatės kūrėją, drąsėliau už kitas vaizdavusią moters pasaulėjautos išskirtinumą.

Nebeprisimenu kuri rašytoja, berods Elizabeth Bowman, yra pareiškusi, kad, atkuriant praeities figūras, nebūtina vargt piešiant su visom smulkmenom aplinką, aprėdą, buitį, bet esminiu dalyku yra pagauti personažo dvasinius kontūrus, jo nesutilpimą savyje ir žmonėse. Jasukaitytės proza tą teiginį patvirtintų. Visumoj ji neužsigaišta realistiniame fone drobės piešinyje ar garderobo smulkmenose, būdinguose (kai kieno manymu — netgi būtinuose) moterims autorėms dalykuose. Tiesa Brukšdvario Panelės išdidžią vienatvę simbolizuos jos ilgamakrė skara. Bet Jasukaitytės žodžio alchemija tuo nuostabi, kad skaitytojui bematant aišku, jog šio personažo modeliu buvo Julija Žymantienė-Žemaitė, jos biografijos elementai. Tačiau Brukšdvario panelė nėra istorinio asmens nuspalvinta nuotrauka, o savita būtybė, aprėpianti ano meto Juozapotų lūkesčius, nerimą, baimę, geresnio gyvenimo troškimą. Neužginčyjamai legendinio masto figūra.

V. Jasukaitytės vyzdžiai įžvelgia moterų seserijos buityje kažką gilesnio, beveik neišreiškiamo. Jos ne vien gimdytojos, pribuvėjos, ne vien šarvojamųjų plovėjos ir budynių raudotojos. Tai padarai, gebą apdovanoti dovana, įžvelgti pamaldų giesmėse žodžio poetiškumą, per puošnų medinėm bažnytėlėm. Visa savo esybe, eisena, rūbo klostėm, pasitinkančios gyvenimą kaip atnašą:

"Tu šauki vištą su žąsiukais, lesini juos, paskui neši kiaulėms, garsiai žvangindama kibirais, semi iš šulinio vandenį, plauni sau rankas, kojas, pakeldama perkelinę suknią, ir aš nematydama jaučiu, kaip tu iškilmingai ir gražiai tai darai, lyg atliktum kokią šventės apeigą. Bet aš dar maža. Aš dar ilgai lieku maža ir nežinau, kad tu šventi gyvenimą".

Dažnai Jasukaitytės baladė prasideda pagrindinės figūros mirtim — savotišku "flashback", bet visur autorė pabrėš savo herojų valingumą, išdidumą, savarankiškumą, kartais galią tvarkyti vyrų gyvenimą net iš anapus, jų valią įveikti magiją. Pažymėtino įžvalgumo scena yra toji, kur pasakotoja prisimena, kaip "leišių meita" Malvina gynėsi nuo latvės Pelcienės raganavimų. "Stebuklinga patvorių žolė" mąsli, provokuojanti skaitytojo vaizduotę knyga, ir jos dalių praminimas baladėmis pilnai pasiteisina dėl tos mitinės dimensijos.

Nelaukta tačiau, kad visos tos baladės turi vieną, iš karto nepastebimą jungtį, kurios dėka leistina būtų pažvelgti į knygą kaip į romaną. Netgi į moderniško sukirpimo romaną; Pakanka vien pakeisti baladžių tvarką, kad atsistatytų jo slanksteliai.

Trečiojoj baladėj — apie stovinčiąją ant tilto — savotiškai atsidengia tos pusiau dienoraštinės knygos — atminimų griūties priežastys. Pasakotojos lūpomis kalba moteris, kuri yra gyvenimo kryžkelėje. Praradusi pagarbą vyrui Eugenijui, kuris ją pametė, rasit nusivylusi visa vyrų paderme, bet apsisprendusi užaugint būsimą kūdikį pati viena,. Toje dvasinėje maišatyje, pasimetime jai padeda kolegės tarnautojos, ir tas sesių solidarumas suteikia jai šilumos ir paguodos. Bet miestas, profesinis darbas, kuriame moterims palikta taisinėti vyrų abstrakčius rašinius — "visiškai bejėgę mokslinę mintį — baisiausiai susipainiojusią vyrų darbuose", bendrabutis su visa savo brutalybe vien aitrina jos alienaciją. Daug dalykų tenka jai permąstyti lyčių kovoj, ieškot dvasinės atramos savo genties istorijoj. Užtat gal nė chronologinės tvarkos sumetimais — baladė apie Brukšdvario panelę — permestą ir parduotą, bet nesuvedžiotą, patalpinta rinkinio pradžioj. Toji legenda žymi įveiktą pirmąjį etapą pasakotojos vidinėje kovoj. Raktas į knygą* bent "romano" intrigos siūlo pradžia, būtų kažkur knygos viduryje:

"Ne, nebuvo šito! Nebuvo! Niekas manęs nesekiojo. Ir joks vyras manęs niekad nepametė, nes negalima nei rasti, nei pamesti, nes aš ne piniginė kišenėje, ne koks Zodiako ženklas ant kaklo, ir ne laikrodis, rodantis svetimą laiką. Aš esu vienintelė, nepakartojama, kaip nepakartojamas yra kiekvienas, tačiau žinau nepakartojamumo vertę.

.... Kiek daug jūsų, norinčių turėti žmogų, kaip nuosavybę, tačiau tie, kurie priklauso sau, niekada negali priklausyti daugiau niekam, ir tu, Eugenijau, jeigu norėjai gyventi ir kurti, gyventi ir statyti, kodėl nesuvokei paprasčiausio dalyko — viskas kuriama tik su laisvu žmogumi — ką gi gražaus galima sukurti su sugniuždytu?"

Knygos šerdim yra savojo identiteto, savo šaknų suvokimas, kad nepalūžus, nepraradus savigarbos.

"Ne laikrodis, rodantis svetimą laiką". Svetimą kam? — Vyrams, pasimetusiems utopijose, abstraktybėse. O kas, jeigu egzistuoja kita, moteriška laiko sąvoka? . . . Jasukaitytės slapta kūrybinė dingstim ir būtų pavaizduoti, niekad neįpuolant į tezinį aiškinimą, mokytojišką dėstymą, kad leistina susimąstyti ties tais dalykais. Neatsitiktinumas, kad, priešginos instinkto vedina, pasakotoja patirštins pirmojoj baladėj pašaipių pastabų vyrų, atžvilgiu:

... O jai ir nereikia. Ji ir nevažiuotų kaip išlaižyta telyčia į balių, į pobūvius pasirodyti žmonėms kaip į jomarką, ir nė už ką nepriimtų, jei jai atvežtų kokį nepažįstamą, nežinomą, nulakuotą ir išblizgintą, kaip varinį samavarą ..."

. . . Bet kiek mažai tenutuokia ponas Adomas apie meilę . . . Jam atrodo, kad dabar jis yra vyriškesnis, kilnesnis negu ligi šiolei, ypatingai kilnesnis, nes štai kaip jis myli, kaip jis aukojasi Brukšdvario panelei: kiekvieną vakarą joja pas ją tokį netrumpą kelią, nesislėpdamas nei nuo senųjų Lieparskių, nei nuo dvariškių, negaili savęs nei žirgo, kad tik panelė būtų patenkinta, dovanoja jai brangius žiedus, kuriuos paskui panelė, jei nori, tegu laiko dėžutėje tarp atsilikusių sagų ar kitokių menkniekių . . . Ponas Adomas klūpo prieš ją ant kelių ir kokiais žodžiais apsako jai savo meile! . . .

. . .Veltui ponas Adomas laužo galvą, veltui trokšta matyti ją atsidavusią ir nuolankią — niekas šiame žaidime nebeatskirs, kas laimikas pralaimi."

Turinio atžvilgiu Jasukaitytė naujai harmonizuoja Brukšdvario Panelėj temas apie moters dalią, praskambėjusias ankstyvojoj mūsų moterų rašytojų — Žemaitės, Lazdynų Pelėdų, Bitės Petkevičaitės — kūryboj. Pažymėtina tačiau, kad netgi ir prisimindama tas aukas, kai "nemylimas vyras glaudžiasi sapnuodamas per miegus ir atrodo, kaip skenduolis — išpurtęs, minkštas ir baisus", Jasukaitytė anaiptol neidealizuoja savo maištininkės Panelės. Scenos, pavaizduojančios, kaip Panelė ruošia ir įvykdo savo vyro Lauryno nužudymą, yra šiurpios, primenančios savo makabriškumu S.T. Kundroto pagoniškus prosenių šermenis. Skirtumas tik tas, kad Kundroto puslapiuose galima įžvelgti Gabriel Garcia Marąuez groteskiško košmariško humoro įtaką ir tuo pačiu tam tikrą knygiškumą, tuo tarpu kai Jasukaitytės rašte pasigirsta "moteriško braižo" gaida, kurią aptinkam daugelio šiuolaikinių moterų rašytojų, ypač jaunų kraštų, kaip Kanados, Kvebeko ir vadinamųjų "atsilikusių kraštų" raštijoj. Čia tikrai ne Pečkauskaitės spalvų gama. Bet ramiai pagalvojus, argi gali būti kitaip? Kam, jei ne moterims, tenka nuo pat mažumės (o jų laisvės laikotarpis toks trumpas) pakelt nuoskaudas, užgauliojimus, visą gyvenimo purvą? Kai Jasukaitytė užsimena, kad "vyriška širdis negali ilgai tverti tokio sunkumo", jinai nežinodama pakartoja kanadietės Margaret Atwood pašaipišką komentarą:2 "Dėl kažkokių neišaiškinamų priežasčių, vyrams gyvenimas kur kas sunkesnis negu moterims. Reikia palikti vyrus laimingai žaisti jų pamėgtose smėlio dėžėse, jų netrukdant. Antraip jie darysis irzlūs ir nevalgys pietų. Yra tiek dalykų, kurių vyrai paprasčiausiai nėra gyvenimo paruošti priimti. Tai ko gi iš jų laukti"? Lauryno nužudymo atpasakojimas tuo meistriškas, kad ne tik skaitytojui atsiveria siaubingi dalykai, vykę laukymėse ir kaimo gūdumoj, pažįstami vien moterims, bet ir tuo, kad Jasukaitytė sugeba pridengt savo pasakojimą slėpiningumo drobule, leisdama įžvelgti kažkokį mistišką ryšį su ugnimi, su kultu. Panašiais nutylėjimais, atsisakymais visažinystės operuoja tarp kitko Margaret Laurence savo novelėse iš "Juodojo kontinento".

Teks dar grįžti prie to "moteriško braižo "pradų, bet antrojoje baladėje pasakotojos tonas keičiasi, tarsi paguoda jai ateitų iš nekasdieniškos, idealios saulėtos meilės tarp Malvinos ir Janio. Visa ši baladė pilna mergautinių godų, fantazavimų, "sielos, turinčios savus įstatymus", "širdies, išskridusios pasilakstyti", "kaspinų plaikstymosi." Troškimo, "kurį siela išmokai suprasti, dar būdama negimusi, kurio nuolat ilgiesi ir lauki, bet nerandi" išsakymo. Tarp kitko niekad turbūt nebuvo taip išjaustai, tokiu miražiniu virpuliavimu pavaizduotas mūsų literatūroj Palatvės peizažas su jo žmonėmis — tamsiaveidėm kuršėm ir šviesiais "karaliūnais" Janiais.

Trečiosios dalies - baladės apie stovinčiąją ant tilto — siužetas iliustruoja, sakytumėm, trečią etapą — pasakotojas sveikiną, gijimą, susiradimą savęs. Joje autorė išradingai perteikia nuotaikų svyravimus. Kartais pasigirsta ekstaziniai sušukimai: "Aš laiminga, esu laiminga, nes nėra blogio mano sieloj. Esu laiminga"! Bet čia pat grįžta persekiojantis reginys, kaip jinai vaikšto tilto turėklais. Jinai pati save pasigauna kuriančią "scenarijus", kuriuos paskui tenka paneigti: "Ne, nebuvo šito. Nebuvo manęs. Buvo tik stovinčioji ant tilto". Skaitytojui nevisai aišku, ar istorija su Ingu — tikrovė ar fantazmai. Gal tai nuoroda, kad pasakotojos neapleidžia tyros, idealios meilės ilgesys. Bet viena aišku — jinai tuo pačiu metu pajunta savo šaknų su žeme tvirtumą, ir jos nebebaugina ateitis. Prisiminimas visų senolių ir giminių, nukeliavusių į anapus, nuvažiavusių į amžinąją atilsį, nors "niekas nežinojo, kad tokio atilsio nėra", verčia ją praregėti savo gyvenimo prasmę:

"Ir staiga aš suvokiu — ir ne taip po daugelio metų ir aš gulėsiu labai panašiam karste ir galbūt labai panašiai atrodysiu, būsiu pašarvota gražioje salėje, ant aukšto kalno, laidotuvių name ir nežinia, ar sėdės kas prie manęs tą naktį ... O jei ir sėdės — taip pat nematys nieko ateinant pas mane, nes niekas juk ir neatais, aš būsiu gyvenusi ne taip, ne ten, ir mano tėvai ir proseniai neberas pas mane kelio . . .Ir svetimi žmonės išneš mane svetimais keliais, į svetimą vietą — štai kas bus, nes aš juk niekam nebūsiu atidavusi savo širdies ir meilės."
Savęs įprasminimas nušvinta pasakotojai per kūdikį, nešiojamą įsčiose:

"Kai gims mano kūdikis, tegu jis irgi žino tą patį, tiktai geriau ir giliau. Aš nusivešiu jį vasarom į Pumpučius, ir tegul pamato jis visais rudai žaliais atspalviais mirgantį vandenį, ir tegul būna jo pasauliu didžiulė geltonai žydinti pieva, ir tegu išlieka jam visiems laikams žydintis, žaliuojantis ir mirgantis, pilnas gyvybės augalų gyvenimas ir neįžvelgiama, traukianti ir viliojanti gelmės paslaptis, kol jis dar nesuvokė vasaros grožio ir trapumo, kol nesuprato, kas yra kelias, kuris savo dulkėmis taip ilgai primena praėjusį ir išėjusį žmogų, kuriuo pareinama pirmą sykį ir kuriuo išeinama visam, kol nežino, kad yra virš tamsaus miško baltas ir šviečiantis bokštas, į kurį žiūrėdamas vėlgi — pirmą sykį — suvoks kas yra grožis, kuris šaukia stipriau už visus pasaulio garsus, kad visą gyvenimą bus lemta eiti ir eiti į jį — deja ... O kai vaikas paaugs, aš parodysiu jam seną, vos beįžiūrimą, akmenimis grįstą Brukelį, kuriuo kažkada važiavo prie senos sukililių patrankos pririštas Jeronimas, ir paaiškinsiu, už ką jam pylė lydytą sidabrą į gerklę — tegu žino, jog negalima nieko išduoti už jokius pasaulio turtus ir tauriausius metalus. Aš nuvesiu jį prie seno, akmenimis užversto Brukšdvario šulinio, dar ir dabar tebepulsuojančio pro akmenis švariu ir šaltu, lyg šaltinis vandeniu, kuris nuteka daugybe mažų upeliukų tolyn per pievą į didžiulį melioratorių iškastą griovį, kurio krantai vasarą pilni žemuogių. Ir tebūna brangi jam ta vieta, kur pirmą kartą suvoks, koks švarus pasaulis pasiruošė jį priimti, koks nepaprastas dalykas jam skirtas — gyvenimas ir ta vieta tebus jo gimtinė, tegu ieško joje savų šaknų, tegu turi ją, kaip aš turiu ją, tegu žino kad yra jo takas ir akmuo prie medžio, kuris užaugus taps neatpažįstamas, mažesnis, tegu turi savo kampelį sode tarp obelų ar juodųjų serbentų, savo klevą prie namo su didele ir stora šaka, ant kurios galima atsisėsti ir įsivaizduoti, jog esi nematytas, neregėtas paukštis, giedantis visų gražiausias giesmes, tegu būna jam kur pareiti, kada nors po daugelio metų, jeigu atsitiktų taip kad reikės visa, kas patirta, vėl susigrąžinti į vaikystės dydžius ir patikrinti — ar balta tebėra balta.

Aš taip galvoju, mastau, įsivaizduoju . . . Dar nejaučiau jo, bet, sėdėdama vakarais ant pripučiamo čiužinio, mezgu jam kurpaites, kepurėles, liemenes iš dvigubos marlės, kurios parūpino Reginutė, siuvu vystyklus ir galvoju, jog jis turi jausti, kad yra laukiamas."

Pritaikant Jasukaitytės veikalui tradicinio romano schemą, šis gabaliukas būtų natūralia velke, užsklanda. Klausimas tik, ar ne per drąsu įgrūsti "Stebuklingą patvorių žolę" į tokį gorsetą, atlikt tokį rentgeninį peršvietimą. Ar taip elgdamies nesubanalinam, neišprofanuojam autorės kūrybinės intencijos? Iš tiesų, jei V. Jasukaitytė būtų norėjusi parašyti psichologinę apysaką ir dargi su didaktine potekste "Veidu į kaimą", nėra abejonių, kad ji lengvai būtų galėjusi pasinaudoti tradicine vienlinko pasakojimo forma. Tada būtų nepagailėjusi nei pagrindinio personažo frustracijos, neurastenijos, masochistinių savigailos priepuolių, nei lytinio geismo šuorų pavaizdavimo. Techninėj plotmėj būtų jai tekę naudotis vidinio monologo įmantrybėmis, visokiais "memory bank" ir t.t. Dievaži, dairantis tų dalykų, "Stebuklinga patvorių žolė" pasimato naivoka. Pasakotojos charakteris pernelyg "emigrantiškas", gyvenantis praeitin nugrimzdusių Atlantidų ilgesiu. Neįtikimas, "Rousseaujiškas" žinant moteris ištikusią psichologinę mutaciją mūsų amžiuj.

Jei, nežiūrint to, drįstu ieškoti Jasukaitytės rinkinyje balades jungiančios linijos, tai visų pirma todėl, kad pati romano forma mūsų laikais itin nedrausminga, nepaisanti kanonų, kad esama hibridinių jo atmainų (Ichoko Mero "fuga" — "Sara"), kad ši forma pamėgta moterų rašytojų kaip lanksčiausia ir kad daugeliu atžvilgių "Stebuklinga patvorių žolė" atitinka "moteriško braižo" prozos kūrinį.

Remdamasi eilės tvirtų rašytojų, kaip George Sand, Colette, Virginia Woolf, Anais Nin, Margaret Laurence, Margaret Ahvood ir kitų kūrybos analize, feministinė kritika senokai bando nustatyti, kas sudaro moters kūrėjos rašto specifiką. Itin didelis dėmesys yra skiriamas stilistinėms puošmenoms, metaforoms, bet stabtelima ir ties būdinga joms vaikystės trauka. Tačiau viena iš įdomiausių prielaidų yra ta,2 kad, jei vyrų kūriniams yra itin artima Bildungs-romano schema, atsieit "išsilaižymo žaizdų", įveikimo kliūčių ir integravimosi, savo vietos užsikariavimo, visuomenėj formulė, tai moterims kur kas būdingesnių dalyku yra introspektyvinė, rungties su alienacija, savosios tiesos ieškojimo, susitaikymo su savim pačia spiralė. Būta netgi bandymų nusakyti tokios klajonės savin (inner journey"), tokio Wiedergeburtsromano komponentus. Jais būtų traumatinis pergyvenimas, verčias heroję atitolt nuo gyvenamosios aplinkos ir nuklyst į vaikystės tolių pasaulį. Ieškoti paguodos ir prieglobsties gamtoj arba genties figūrų tarpe. Tada būna sandūra su negatyviuoju, tamsiuoju savo "aš" Momentas, kurį lydi atsijauninimas, atgimimas, perkurto naujai savojo "aš", pavidale. Toji akistata, savaime aišku, gali pasibaigti ir tragiškai. Užtat tiek daug būna savižudystės, išprotėjimo ar nusivylimo Tvėrėju pavaizdavimų. Nemažiau suprantama, kad nebūtinai visos tos vidinės kovos fazės atsispindi vienodu stiprumu kiekviename moteriško braižo kūrinyje. Autorių temperamentas, tautybė, konfesija (itin reikšmingas dalykas anglosak-sėm, maitintom Senuoju Testamentu ir Miltonu), gyvenimo laikotarpis skirtingai nuspalvina centrinio personažo piešinį ir jo žengime į baugias atskirtumo aukštumas ne visų vienodai intensyviai perteikiami jo dvasiuio persilaužimo tarpsniai. Sakysim, neretai pasakotojo įtikėjimą savo pranokstamumu sukelia konfliktai su motinomis (M. Atvvood, Alice Munro, Margaret Laurence), Nevisur vienodu aštrumu pasigirsta protestas prieš veidmainišką visuomenės moralę lytinių santykių plotmėj, protestas, kuris pasireiškia stiliuje ironija, jei ne sarkazmu. Bet labai būdingas yra ieškojimas saitų su tauta ir žemę. Perteikiamas genties tikėjimų, mitų ir legendų. Man regis, kad dalį to "moteriško braižo" pradų aptinkam "Stebuklingoj patvorių žolėj" ir toji dvasinė giminystė reikšminga, nes liudija apie autorės intuityvų šiuolaikinumo, Zeitgeist, pajautimą.

Moderniškumo bruožu yra ir pati "Stebuklingos patvorių žolės" sąranga. Savo struktūra knyga primena simfoninį kūrinį. Sakyčiau dar daugiau — kūrinį diriguojamą pačios kompozitorės, atsieit, pilnai perteikiantį tempus, visus crescendo, legato, sustenuto, mažiausias detales. Kūrinį, kurio akordai, melodijos, pasikartoja, atsišaukia, jei ne kitose dalyse, tai finale. Tą įspūdį nuolatos palaiko sąmoningai kartojami vaizdiniai — kartais tie patys sakiniai: "žaliam kalvų ir gojų lingavime". Reikšmingi dar ir tuo, kad jais sukuriama psichologinė tiesa. Kiekvienas žmogus daugiau mažiau pasmerktas išsisakyti ribota įvaizdžių gama. O antra, pasakotojos charakteriui, jos situacijoj ant santuokos griuvėsių kažkaip neišvengiama regėti laiko tėkmę simbolizuojančiuose debesų luotų, plaustų, upės ižo, reginiuose. Kad visa tai autorės daroma sąmoningai, akivaizdu iš cituoto gabalėlio, kuriame vėl grįžta refrenu vežamo ant senos kanuolės Jeronimo vaizdas. Pagaliau pasirinktoji "baladės" forma, net ir priimant dėmesin, kad paprastai jas kūrė nemokyti liaudies dainiai, yra muzikinė forma. Kaip bebūtų, juk ir tuose pasakojimuose, prie laužo nestigdavo stilizacijos. Argi dainiai nekarpydavo, nekaitaliodavo savo tekstų, pašalindami kas nuobodoka, pakartodami priedainiu tai, kas pabrėžia įtampą ir nuotaiką? "Užrašyti ant lapo žodžiai tėra", kaip teigia Margaret Atwood, "vien notacija, gaidų užrašymu ir visa literatūra, kaip kad muziką yra esmėje savo prigimtimi. oralinė.4 Jasukaitytės baladės tačiau nėra banaliai harmonizuotom dainelėmis. Tai pilnas chromatizmų, arabeskų, muzikinis raštas, pavergiąs skaitytoją ne kokiu jausmingumu ar "moterišku jautrumu" nors kartais esama kažko giminingo Gabrielei Mistral, bet, priešingai, savo konden-suotumu, formos ir turinio sinteze. Kaip minėjom, dažnai jos sakiniai primena virnguriuojantį, sūkuriuojantį, apžiojantį salelėm akmenis, upokšnį. Bet tai tik dar vienas moteriško braižo požymis. Jei tikėti feministine kritika (tai jau skelbė Virginia Woolf), kiekvienai moteriai rašytojai pirmine pareiga yra "prisijaukinti žodžius", atsirinkti savuosius, įveikti pastyrusią, feldfebelišką, vyriško sakinio formą, atmesti svetimas jai sintaksines struktūras, idant jaustųsi savas kvėpavimas, savojo alsavimo ritmas. Ir tą kliūtį V. Jasukaitytė yra regimai įveikusi. Sunku atsilaikyt pagundai, šia proga nepacitavus Xavier Gauthier5 pasisakymo apie moteriško braižo savitumą: "Moteriškas braižas panašus į tas džiūsnas piktžoles kurios prasikala grindinio ar cemento plokščių tarpuose, kol suveši ilgai tramdyta savo jėga".

Norom nenorom šioj vietoj tenka padaryti vieną patikslinimą. Šiame kontinente feministinė literatūra dažnai palaikoma, puikiai reklamuojama neurastenikių amerikiečių a la Erica Jong rašliava. Savotiški pikareskiniai romanai, kuriuose Neo-Massalinos išsipasakoja savo seksines avantiūras, nesibodėdamos gatvinių moterų žodyno, neretai išliedamos savo pagiežą vyrams. Savaime aišku, kad Jasukaitytės prozoj tokio "avangardiškumo" nėra. Net jei, kaip sakėme, vyrų padermei protarpiais nepagailima kandžių pastabų, visumoj vyrų personažai nenujuodinami. Tuo atžvilgiu savo tonacija "Stebuklinga patvorių žolė" veikiau primena kanadiečių (M. Laurence "A Bird in the House") ir ypatingai juodukių moterų literatūrą.6 Jos irgi šventai tiki savo žodžio magiškąja, inkantacine galia, savo paskirtim prabilti už nebyles seseris, kalbėti apie genties išlikimą, išlaikyti skaitytojų atmintyje praeitį sujos mitais bei legendom. Vaizduodamos vyrus, jos nenutyli jų daromų moterims skriaudų, bet atsiliepia apie juos su gailesčiu ir jautrumu, matydamos juose pavergtą žmogų, kolonialinės sistemos aukas.

Grįžtant prie V. Jasukaitytės stiliaus, būtų galima užsigaišti prie jo "moteriškųjų" pradų. Būtent dar kartą pabrėžti, kaip dažnai vyrauja jame "fluidiškumas", vandens, sruvėsenos įvaizdžiai, būdingi, pasak feministinės kritikos,6 moterim, dėl biologinių priežasčių, ciklinių apytakų sistemų. Tektų stabtelt ties jos dovana puikiai eksploatuoti litanijų registrą* ties pasakojimu monologo - dialogo forma, vėlgi būdinga, pasak Kate Millet, moterims. Stabtelt ties vaizdiniais, iššaukiančiais nakties pasaulio (ir vėlių pasaulio) artumą. ("Nes naktis yra toks patogus metas įsiklausyti į viską, kas darosi tavyje"). Bet tokia analizė peršoktų recenzijos rėmus.

Pilna jaunatviškumo, mačerniško saulėtumo, ilgėjimosi švaros, įsiklausymo į žemę ir save, pilna to moteriško braižo, kuris išvarto seną grindinį ir betono plokštes, "Stebuklinga patvorių žolė" yra gaivi apraiška mūsų raštijoj. Nuostabiai orkestruota ir struktūruota knyga, ir galbūt jos dvasią geriausiai aptaria pati autorė:

"Ten plevena trumpos ir šviesios muzikinės frazės, bet jų mintis aiški, kaip šviesa, atitekanti pro žalius augalų ir medžių šešėlius. Tu ten gyvenai ir laukei kažko didelio ir tikro, ir žinojai, kai panorėsi, kai ateis laikas, tu tikrai ten apgyvendinsi žmones gražius ir gerus — tereikia tik paimt švarų popieriaus lapą, atsisėsti priešais jį ir, kiek pagalvojus, užrašyti:  "Stebuklinga patvorių žolė".

Apgyvendinti švariam popieriaus lape gražius ir gerus žmones nėra vien pradedančio rašytojo svajonė. Toks Georgės Simenon7 savo knygoj "Le roman de Fliome" prisipažįsta:

"Rašytojo amatas, nėra vien meno kūryba. Dar mažiau — profesija. Tai pirmoj vietoj aistra, užvaldanti ir pavergianti". Tai būtinybė — būtinybė pasprukti iš savęs, pagyventi bent trumpam, iki valiai, savo pasirinktam pasaulyje. Kas žino, gal tai užvis labiau priemonė išsilaisvinti iš savo vaiduoklių, suteikiant jiem gyvybę ir paleidžiant juos į žmones. Romanas tuo ir tėra rašytojui — Išsilaisvinimu".

Bet net jei ir buvo pačiai autorei "Stebuklinga patvorių žolė" išsilaisvinimu iš šmėsčiojančių sąmonėj ir pasąmonėj dvaselių, išeivijos skaitytojui ta kuklutė "žolė" yra, kaip ir knygos personažui Janiui vaistažole - gyduole. Estetinio pasigėrėjimo šaltiniu.

Išnašos
1.    Ellen Moers. Literary Women. Garden City, Anchor Press/ Doubleday, 1977.

2.    Margaret Atvvood. Second Words. Selected Critical Prose. Toronto, Anansi, 1982.

3.    Catherine McLay. "The Dark Voyage. "The Edible Woman as romance". In: The Art of Margaret Atvoood. Essays in Criticism. Edited by Arnold E. Davidson and Cathy N. Davidson. Toronto, Anansi, 1981.

4.    Margaret Atwood. Bluebeard's Egg. Toronto, Mc Clelland & Stewart, 1983.

5.    Irma Garcia. Promenade femmiliere. Recherches sur Teori ture feminine. Paris, Ed. des Femmes, 1981 2 v.

6.. Irma Garcia, ten pat.

7. Georgės Simenon. Le roman de Vhomme. Lausanne, Edition del'Aire, 1980.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai