Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZUI GIRNIUI 70 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
ŽVILGSNIS Į JO ASMENĮ IR FILOSOFIJĄ

1. Emigrantinės visuomenės nuskriaustas?
Mūsų nepriklausomo gyvenimo paskutiniais metais šalia anuomet žinomų filosofų — Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Prano Kuraičio, Vosyliaus Sezemano, Izidoriaus Tamošaičio — ėmė garsėti jaunas filosofas Juozas Girnius. Jam subręsti didele filosofine pajėga buvo betgi lemta tik emigracijoj, nes nepriklausomoj Lietuvoj jis tespėjo baigti Vytauto Didžiojo universitetą ir vokiečių okupacijos metais buvo pradėjęs jame dėstyti. Juozas Girnius šiandien yra tapęs vienu didžiausių lietuvių tautos mąstytoju. Jo veikalų apie laisvę, tautą; krikščionybę ir ateizmą mintys formavo ir formuoja lietuvių idėjinius nusistatymus ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje; šioje gal net labiau, nes kai kurios jo knygos ten yra slapta nusirašinėjamos ir kaip didžiausia brangenybė skaitomos, jas perduodant iš rankų į rankas. Jų viena, Žmogus be Dievo, buvo net nuteista drauge su jos skaitytojais . . . Nemažas Girniaus nuopelnas, kad jis pirmasis supažindino lietuvius su egzistencialine filosofija ir tuo mūsų filosofavimą nukreipė modernia linkme. Jis pats prisiėmė egzistencijos filosofijos būdų filosofuoti, bet jos pagrindinės idėjos paliko jam svetimos: jis kritikuoja jas, ir būtent savitai, tuo padėdamas stiprius pagrindus originalaus rašymo sistemai.

Juozas Girnius yra Rytų aukštaitis, gimęs 1915 m. gegužės 23 Sudeikiuose, Utenos apskrity. Gimnaziją baigė Utenoje, peršokęs pirmąsias keturias klases privačiu pasirengimu. Po to studijavo filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos - filosofijos fakultete, kur pagrindinai susipažino su neotomizmu, ypač per jo atstovą prof. Praną Kuraitį, Girnių tėviškai globojusį. Universitetą baigė 1936 m. licenciato laipsniu, parašydamas darbą apie Martyno Heideggerio egzistencialinę filosofiją. Gavęs stipendiją, dvejus metus filosofijos studijas gilino Louvaino, Vokietijos Freiburgo ir Paryžiaus Sorbonos universitetuose. Freiburge turėjo progos klausyti Heideggerio paskaitų. Po studijų užsienyje atliko Lietuvos kariuomenėje karinę prievolę, kuri baigėsi 1940 m.,jau komunistams užėmus Lietuvą. Patekti į Lietuvos universitetą dėstytoju, valdant Maskvos komunistams, jaunasis filosofas, be abejo, negalėjo. Tai įvyko tik vokiečių okupacijos metais, kai laikinoji Lietuvos vyriausybė, gyvavusi 5 savaites, išginusi iš krašto bolševikus, Girnių paskyrė dėstyti filosofijai ir psichologijai naujai sukurtame Filosofijos fakultete Kaune. Pasitraukęs 1944 m. nuo bolševikų į Vokietiją, Girnius mokytojavo Nuertingeno ir Schvvaebisch Gmuendo lietuvių stovyklinėse gimnazijose. 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos valstybes, kur, gyvendamas pas lietuvius pranciškonus, galėjo baigti karo pertrauktas akademines studijas. 1951 m. jis Montrealio universitetui įteikęs darbą "K. Jasperso egziscencialinė metafizika" (prancūzų kalba), gavo filosofijos daktaro laipsnį. Apsigyveno Bostone, kur buvo leidžiama Lietuvių Enciklopedija. Ten Girnius buvo vienas redaktorių (nuo 1953 iki 1959). Nuo 1965 iki 1980 metų redagavo Aidų žurnalą, jame išspausdinęs ne tik filosofinių, bet ir aktualių straipsnių dienos temomis. Juos pasirašinėdavo net 10 slapyvardžių, kurių žinomiausias buvo Alaušiaus.

Mokslininkas Girnius ėmėsi darbo enciklopedijoje ir Aiduose, nes vertė emigrantinio gyvenimo sąlygos — reikėjo iš to gyventi. Tai, be abejo, tenka apgailestauti, nes šis darbas atėmė daug laiko, energijos ir sveikatos, tuo skriausdamas Girnių filosofą. Jei ką tektų čia kaltinti, tai ne jį patį, o emigrantinę lietuvių visuomenę, nesugebėjusią filosofui sudaryti meterialines sąlygas kūrybiniam moksliniam darbui. Girnius sąmoningai nenuėjo į amerikietinį universitetą profesoriauti, nes jame paprastai reikia daug laiko skirti studentų mokymui, taip kad jo beveik nelieka tikrajai mokslinei kūrybai. Mūsų visuomenė, deja, neįžvelgė reikalo šią padėtį panaudoti ir garantuoti filosofui reikalingas pragyvenimo sąlygas, nealinant jo palyginti eiliniais darbais, kuriuos galėjo atlikti mažesniais gabumais apdovanotieji. Todėl suprantamas jo skundas, kartą girdėtas, man lankantis Bostone: "Tremtis mane sulikvidavo". Be abejo, buvo pasakyta, veikiant emocijoms, tad kiek pertempta. Laimei sukaktuvininko moksliniai darbai yra tokie dideli, jog netenka kalbėti apie jo likvidavimą tikrąja šio žodžio prasme. Negalima betgi praeiti pro aną skundą tylomis, nes jis aiškiai išsako, kad sukaktuvininkas manosi galėjęs daug daugiau duoti mūsajai filosofijai, jei gyvenimo sąlygos būtų buvusios palankesnės. Tad pagrįstai emigrantinei visuomenei būtų galima prikišti, kad ji lietuviškąją filosofiją Girniaus asmeniu nuskriaudė. Gerai bent, kad jo į veiklos sūkurius neįsitraukė veikėjai visuomenininkai, jį įkėlę, tiesa, į garbingą Ateitininkų federacijos vado vietą (1963 - 67), bet tuo turbūt jam nesutruk dę kūrybiškai reikštis, o ateitininkams davę emigracijoje patį iškiliausią vadą;


Dr. Juozas Girnius         V. Vizgirdos portretas (aliejus)

Priminiau, kad Girnius gimnaziją baigė, peršokdamas pirmąsias keturias klases, kurių kursą išėjo privačiai, todėl gimnaziją baigė jaunutis, tik 17 metų (to amžiaus abiturientų tais metais Lietuvoje tebuvę 4). Ši aplinkybė Girnių priartina prie Prano Dovydaičio, išėjusio visą gimnazijos kursą privačiai.

2. Knygos ir studijiniai straipsniai
Juozas Girnius iki šiol yra parašęs ir išleisdinęs 5 knygas. Pirmoji, chronologine eile, yra disertacija La metaphysique existentielle de K. Jaspers; jos santrauka, išversta lietuviškai, buvo spausdinta atskirais straipsniais Aiduose ir 1953 išleista atskira knyga, antrašte Laisvė ir būtis. Toliau 1961 išleista Tauta ir tautinė ištikimybė, veikalas, skirtas tautos filosofijai ir tautinei pedagogikai išeivijoje; išverstas į latvių kalbą* Pati svarbiausioji filosofo knyga pasirodė 1964 m. — Žmogus be Dievo, 564 p. veikalas, kuriame kritiškai analizuojamas ateizmas ir atveriama dabarties ateistinio žmogaus drama, sklaidant gyvenamojo laiko filosofų bei rašytojų veikalus. 1965 m. išleistas Idealas ir laikas, apžvelgia dabarties ateitininkiją ir išeiviją. 1975 m. pasirodė didžiulė monografija (776 psl.) Pranas Dovydaitis. Tai pavyzdingiausia ir didžiausia šios rūšies knyga, skirta ateitininkijos kūrėjui pagerbti. Į akis krinta, kad autorius čia parodo nepaprastą sugebėjimą prieiti prie tokių šaltinių (kad ir Lietuvoje), kuriems surasti reikalinga ypatinga uoslė . . . Netrukus turėtų iš spaudos išeiti veikalas apie Juozą Keliuotį. Autorius senokai dirba ir prie monografijos apie Juozą Brazaitį - Ambrazevičių. Be šių knygų, Girnius yra parašęs dangybę filosofinių studijų, paskelbtų žurnaluose ir atskiruose sudėtiniuose leidiniuose. Jie, surinkti į knygas, jų sudarytų kelias. Ypač minėtinos šios studijos: dalis licenciato darbo apie Heideggerio filosofijai išspausdintą Logos žurnale 1936 m.; Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai (Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo darbai, III, 1939); Lietuviškojo charakterio problema (1947), atspaudas iš Žiburių, išėjęs atskira brošiūra; Žmogaus prasmės žemėje poezija (įvadas į antologiją Žemė, 1951). Šia studija Girnius išvedė į literatūrinį gyvenimą 5 tuomet jaunus poetus (Bradūną, Kėkštą* Nagį, Nyką-Niliūną ir tada jau mirusį Mačernį), vėliau gavusius žemininkų vardą; Kolektyviniame leidinyje Lietuviškasis liberalizmas (1959) yra išspausdinta reikšminga studija — Liberalizmas ir krikščionybė, kuri su straipsniu Liberalizmo klausimu (1956) Aiduose dar prisidėjo prie to, kad lietuviai katalikai ėmė blaiviau žvelgti į liberalizmo ir katalikybės santykius. Lygiai reikšminga ir studija Istorinė krikščionių atsakomybė—LKM akademijos suvažiavimo darbų V tome (1964), kur smerkiamas krikščionių konservatyvumas. Tapęs pokario metu Žemės poetų filosofu, Girnius ir toliau domėjosi lietuvių literatūra: 1968 jis parašė kolektyviniame leidiny Lietuvių literatūra svetur didelį straipsnį — studiją Visumos žvilgsnis į mūsų literatūrą. Dabar bandysiu šiek tiek žvilgterėti vien į filosofo disertaciją apie Jasperso egzistencialinę filosofiją, joje paieškodamas Girniaus filosofavimo savitumų.

3. Filosofinio mąstymo savitumas
a. Ar Girnius egzistencialistas? Filosofija besidomintieji lietuviai dažniausiai Girnių laiko egzistencialistu, taigi egzistencialinės filosofijos šalininku. Tai klaida, nes ir pats filosofas įsakmiai ginasi nesąs šios filosofijos šalininkas: egzistencialinė filosofija neteikianti šviesos ateities filosofavimui, ir todėl jis liekas jai svetimas savo filosofinėmis pažiūromis.1 Iš tikrųjų Girnius atmeta savo veikaluose, ypač disertacijoje, pagrindines egzistencijos filosofų idėjas. Bet jis prisiima egzistencialinės filosofijos būdą filosofuoti. Šis būdas yra passio moralis — moralinė aistra. Ja dega visa Girniaus mąstysena, suteikdama jo filosofijai patrauklumo, nes tuo ji atsitolina nuo atitrauktinio mąstymo ir priartėja prie konkretaus gyvenimo. Tai ir yra egzistencijos filosofijos kelias, kuriuo ypač žengia K. Jaspersas, egzistenciją laikąs gyvenimo tiesa. Tai reiškia, kad pagal Jaspersą, tiesa atsiskleidžia ne loginiu pažinimu, o konkrečiu jai pasiūlymu, jos vykdymu gyvenime. Šita prasme Jaspersas iš naujo kelia metafizikos ir moralės santykių problemą, ją spręsdamas neįprastu būdu: tradicinė moralė buvo grindžiama metafizika, o Jaspersas bando pačią metafiziką grįsti morale, kaip tai įsakmiai disertacijoje pabrėžia Girnius. Tuo vokiečių filosofas manosi atimąs pagrindą priekaištams, kad filosofija yra svetima gyvenimui, nes, moralę padarius metafizikos pagrindu, filosofija padaroma paties gyvenimo dalyku. "Pagal tai ir tampa moralė" — rašo Girnius, — "jo filosofijos versme ta prasme, kad filosofinė tiesa traktuojama veikimo, o ne abstraktaus pažinimo uždaviniu. Užtat Jasperso egzistencinė metafizika ir įgauna tokią formą ir tokią prasmę, kokios yra būdingos moralei". Nors čia Girnius ir vadina Jasperso filosofiją egzistencine metafizika", iš tikrųjų ši filosofija nėra tikra prasme metafizinė. Šitai jis yra aiškiai įžvelgęs ir atvejų atvejais teigęs, pavyzdžiui, disertacijos santraukos gale rašydamas: "Negalime sutikti su Jasperso bandymu grįsti metafiziką morale, nes šis bandymas iš anksto savyje slepia netikėjimą mūsų proto jėga pakilti ligi Absoliutinės Būties. (. . .) Todėl ir lieka jo metafizika labiau Absoliuto ieškojimo psichologija negu metafizika tikra to žodžio prasme".2 Jaspersas iš tikrųjų sužlugdo metafiziką tikrąja prasme moralės sąskaiton. Girnius šituo keliu neina. Iš Jasperso jis prisiima tik jo pažiūrą* kad tiesa atsiskleidžia ne tiek abstrakčiu jos pažinimu, kiek gyvenimu pagal ją. Bet Girnius nepriima Jasperso pažiūros, kad mūsų protas esąs nepajėgus pakilti iki metafizikos tikrąja prasme ir teigti Absoliutinės Būties egzistenciją. Kitais žodžiais, tik Jasperso būdas žvelgti į tiesą yra Girniui priimtinas, bet ne pati tiesos samprata, kurioj slypi proto nuvertinimas gyvenimo sąskaiton. Šitas būdas yra moralinis, bet jis nereiškia, kad Girnius, kaip Jaspersas, atmestų metafiziką tikrąja prasme, ją pakeisdamas morale. Jis lieka tikra prasme metafizikas, kuriam, pavyzdžiui, galioja tradiciniai Dievo įrodymai, kaip juos yra suformulavę Aristotelis ir šv. Tomas Ak-vinietis. Kaip metafizikas tikrąja prasme Girnius, be abejo, negali išsitekti Jasperso egzistencializme. Jis palieka jaspersinį egzistencializmą ir eina savitu filosofavimo keliu, kuriame moraliniai Jasperso egzistencialinės filosofijos pradai jungiami su Aristotelio ir šv. Tomo metafizikos pradais. Tai ypačiai ryšku veikale "Žmogus be Dievo". Ten skaitome: "Nieku būdu nemanome mesti šešėlio į visus Dievo buvimo Įrodymus. Savo protu tikrai galime pažinti esant Dievą. Šis pažinimas taip pat tikras, kaip tikras priežastingumo principas, kuriuo remiasi visas žmogiškasis pažinimas".3 Ši citata kartu parodo, jog Girnius priežastingumo principą taiko ir už juslinės patirties ribos, nes tradiciniai Dievo įrodymai kaip tik juo remiasi. Jaspersas, laikydamasis Kanto pažiūros, priežastingumo principe tepripažįsta juslinio pažinimo plotmėj. Dėl to jis turi Dievo buvimo Įrodymus atmesti. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį, reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe, t. y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės. Tuo jis iš esmės išsiskiria nuo Kanto ir Jasperso ir tampa metafiziku tikrąja to žodžio prasme. Be abejo, Girnius lieka nuomonės, jog, taikant priežastingumo dėsnį, mes prieiname tik pirmąją priežastį, kuri negali būti Dievas tikrąja prasme, nes Dievas juk yra mus mylintis ir mumis besirūpinantis asmuo, kurio gerosios ypatybės eina iki begalybės — yra neišsemiamos. Ir štai, Girniaus nuomone, suvokti begalybę ir neišsemiamybę esą žymiai sunkiau nei prieiti pirmąją priežastį. Jo žodžiais, "mūsų loginis mąstymas sudūžta ne į paprastą nepažįstamybę, o į Absoliutinės Būties neišsemiamybę mūsų baigtinio pažinimo priemonėmis. Kitaip tariant, čia Girnius parodo savitų įžvalgą, jog Dievas atmetamas ne tiek dėl to, kad protas priešintųsi baigtinybę grįsti nebaigtinybe, kiek dėl to, jog Absoliutinės Būties begalybė ir neišsemiamybė mūsų protui lieka neįžvelgiama paslaptis. Ši filosofo įžvalga labai taikliai išsako moderniojo žmogaus psichiką, kuri naujaisiais laikais mus užbūrė pritrenkiančia proto galia išaiškinti daugybę gamtos paslapčių. Tad pasitikėjimas protu, nors modernioji psichologija jį ir padarė aistrų ir kęsmų įrankiu, bent šituo požiūriu — išguiti, paslaptis iš gamtos — liko ne tik nepalaužtas, bet dargi sustiprėjo. Todėl nepaprasto pasitikėjimo savimi įgavusiam protui Absoliučiosios Būties paslaptis daros neįmanomu absurdu...

Dr. Juozas Girnius su žmona Ona Nuotr. V. Maželio

Nemaža savitumo Girnius parodo, kritikuodamas Jasperso etines pažiūras. Jam, žinoma, yra artima Jasperso pažiūra, padėta jo visos filosofijos pagrindan: žmogus turįs pakilti į egzistencijos, į Selbstsein, į "sau-žmogaus" rangą. Egzistencijos sąvoką Jaspersas beveik sutapatina su laisvės sąvoka. Žmogus pakyląs į egzistencijos prasmę, kiek savo gyvenime reiškiasi kaip jis pats, kiek savo gyvenimu laisvai išreiškia save patį, nepasiduodamas beasmeniniam vyksmui. Vadinasi, pagal Jaspersą, mes elgiamės moraliai, jei apsisprendžiame ką nors atlikti be prievartos, laisvai, klausydami savo paties giliausiojo aš, kuo nuoširdžiausiai, nepasiduodami "visų", daugumos nuomonei. Tai, be abejo, reiškia, jog galų gale veiksmo moralumas ar nemoralumas priklauso nuo būdo, nuo formos, kaip jis yra adiekamas, bet ne nuo vertybės, į kurią veiksmas kreipiamas. Juk vertybių, kaip ir visos būties, Jasperso įsitikinimu, mes negalį pažinti. Nežinojimas, ar vertybės, ar tiesa, ar pati būtis "yra", visą mūsų gyvenimą paverčiąs rizika. Dėl to, už ką nors apsispręsdami, mes visada rizikuojame, tuo tapdami laisvės herojais. Prieš šitą Jasperso laisvą rizikingąjį heroizmą Girnius ir sukyla, savitai argumentuodamas: ne pats rizikingasis heroizmas padarus mūsų veiksmų gerų, o tai, ar jis nukreiptas į gėrį, į vertybę. Juk žmogus, kurio heroizmas nukreiptas į gėrį, tampąs šventuoju, o tas, kuris herojiškai įgyvendina blogį, — demonu.5 Kitais žodžiais, Girnius pasisako už tai, kad heroizmą reikią pagrįsti moralinėmis vertybėmis. Tuo jis aiškiu aiškiausiai nusikreipia nuo Jasperso egzistencialinės filosofijos ir prisiima graikų moralinės filosofijos pagrindus, ant kurių savo filosofiją pastatė ir didieji mūsų amžiaus vertybių filosofijos kūrėjai: Maxas Scheleris (1874 -1928) ir Nicolai Hartmannas (1882 - 1950).

b. Egzistencinė tiesa ir tiesa kaip tokia. Nemaža savito mąstymo pradų randame toje Girniaus disertacijos dalyje, kur jis kritikuoja Jasperso tiesos sampratą. — Jasperso teigimu, kol žmogus nėra pakilęs iki egzistencijos, jį apsprendžia "sąmonė apskritai", t.y. juslinės patirties ir loginės įžvalgos įsakomas mąstymas, kuris savaime yra priverstinis: turiu būtinai priimti, ką juslės patiria ar logika diktuoja. Šitas diktatas, kadangi jis mano laisvai nepasirinktas, liekas man svetimas ir mano gyvenimui nepakankamas. Žmogui esanti reikalinga laisvai pasirinkta tiesa, jo paties tiesa; šitokia tiesa ir yra egzistencinė tiesa: ji veda ne į prievartinį žinojimą, o į laisvą tikėjimą, t. y. į įsitikinimą, atsietą nuo bet kokios prievartos. Girnius teisingai įžvelgia, kad Jaspersas šitokia egzistencijos samprata pereina iš loginės plotmės į moralinę ir net siekia, kaip matėme, morale pagrįsti metafiziką. — Girnius noriai priima Jasperso daromą skirtumą tarp "sąmonės apskritai" ir "egzistencijos" tiesos, t. y. tarp loginės ir moralinės tiesos. Loginės tiesos, pagal Jaspersą, galioja visuotiniai ir nepriklauso nuo to, kas mes esame ir kaip mes gyvename. Moralinės tiesos iš mūsų reikalauja absoliučios ištikimybės, kurią, reikalui esant, turime paliudyti net kankinio mirtimi, kaip tai, pavyzdžiui, yra atsitikę su Sokratu. Šiomis tiesomis esąs pagrįstas ir "fizikos" (t. y. gamtos mokslų) bei "metafizikos" (t. y. Absoliutinės Būties ieškojimo) skirtumas. Taip moksliniai duomenys reikalaują vien loginio pripažinimo, jiems nesiangažuojant savo gyvenimu. Visai kitaip esą — teigia Girnius — su metafizine tiesa: ši reikalaujanti ją įsisavinti ne tik logiškai, bet ir moraliai, t. y. reikią ją ne tik pripažinti, bet ir išpažinti, vadinas, ja ir pagal ją gyventi. Iš to jis daro riekšmingą savo religijos filosofijai išvadą, kuri yra artima Maxo Schelerio įžvalgai jo veikale "Vom Ewigen im Menschen". Dievui tikrai pažinti reikia tikėjimo Juo. "Gali ir ateistas žinoti Dievo įrodymus" — rašo Girnius — "ar dargi būti mokslingu teologijos bei religijų istorijos žinovu. Tačiau religijos esmė jam liks tiek pat paslėpta, kaip šviesa aklajam, nors šis ir žinotų šviesos teoriją. Tiesa, kuri reikalauja būti gyvenama, tegali būti tikrai įsisavinta tik pačiu gyvenimu. Negalima tikrai pažinti Dievo, nesueinant į gyvą su Juo santykį. Be abejo, tik pažinimas gali mus nuvesti į Dievą: Bet tikras pažinimas tėra tas, kuris drauge yra gyvenimas. Pasauliui pažinti nereikia jo mylėti tikrąja šio žodžio prasme. Bet Dievo pažinimas neįmanomas be Jo meilės".7 — Sakiau, kad Girniaus pažiūra į Dievo pažinimą yra tik artima Schelerio žvalgai šiuo klausimu, vadinas, ne ta pati kaip Schelerio. Iš tikrųjų vokiečių filosofas visai atmeta tradicinius Dievo įrodymus (Bevveise) ir tepripažįsta tik Dievo nuorodas (Aufweise). Pagal Schelerį norėti įrodyt Dievą yra nesusipratimas, nes Dievas mūsų sąmonei per religinius aktus (ar per vadinamąją religinę prigimtį) esąs lygiai taip duotas, kaip ir išorės pasaulis, aš pats bei kiti žmonės; o išorės pasaulį, mane patį ar kitus žmones norėti įrodyti yra juk nesąmonė; užtenka nuorodos į pasaulį, į mane ar kitą asmenį. — Iš citatos matyti, kad Girnius Dievo klausimu pasirenka tam tikros sintezės kelią: jis pripažįsta Dievo įrodymus, sakydamas: "tik pažinimas gali mus nuvesti į Dievą", bet tuoj prideda, kad "tikras pažinimas tėra tas, kuris drauge yra gyvenimas", vadinas, Dievą tikrai pažinti yra galima tik jį mylint. Šitoj sintezėj kaip tik galėtume įžvelgti savito mąstymo pradų, kuriuos Girnius toliau vystys ir taikys ateizmo analizei veikale "Žmogus be Dievo".

Teigiau, jog Girnius noriai priima Jasperso daromą skirtumą tarp loginės ir moralinės, tarp mokslinės ir metafizinės tiesos. Jis betgi kritikuoja Jasperso radikalumą šioms tiesoms išskirti, ir šita kritika parodo dar daugiau savito mąstymo nei ką tik minėta sintezė religijos filosofijoj. Kaip jau užsiminta, Jaspersas loginės ir egzistencijos tiesos skirtumą nuveda iki skirtumo tarp žinojimo ir tikėjimo: loginis mąstymas teikiąs žinojimo, moralinis — metafizinis apsisprendimas vedąs į tikėjimą, kuris esąs ne kas kita kaip "nežinojimas". Dėl to moralinė — metafizinė tiesa esanti kupina rizikos ir netikrybės. Vadinas, Jaspersas filosofiniam mąstymui, kiek jis yra tikėjimas, neteikia tikro pažinimo prasmės. Girnius čia ir išsiskiria nuo Jasperso, teigdamas, kad ir metafizinės tiesos veda į žinojimą. Pasekim jo argumentaciją. — Girnius pritaria Jasperso nuomonei, kad, pavyzdžiui, heliocentrinės sistemos tiesa, privertus Galileo Galilei ją atšaukti, pasiliko galioti (žemė ir toliau sukosi aplink saulę); taigi mokslo tiesa nepriklauso nuo to, ar kas ją išpažįsta, ar ne: ji galioja visuotiniai. Girnius betgi įžiūri, kad panašiai yra ir su moraline - metafizine tiesa: pavyzdžiui, Kristaus tiesa, reikalavusi liudijimo gyvenimu, paliko galioti, neprarasdama savo vertės, kai ją Judas išdavė; nukentėjo moraliai tik Judas, bet ne tiesa. Jei, egzistencijos tiesą išduodami, jos nesunaikiname, tai betgi lygiai taip pat jos neįrodome, jos ištikimai laikydamiesi. "Tiesa gali būti išduota, ir gali būti ištikimai laikomasi klaidos. (...) Heliocentrinės sistemos teorija nebuvo reikalinga patvirtinti savo autoriaus ištikimybe. Bet lygiai nepadarė savo panteistinės mistikos tikra Giordano Bruno tik pačiu savo jai ištikimybės iki mirčiai faktu". Regime, kad Girnius nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos, paremtos asmenine ištikimybe. Jis teisingai įžvelgia, jog tiesą sukuria ne ištikimybė įsitikinimams, o reikia prileisti tiesų kaip tokią, kuri yra ne mano, tavo ar jo tiesa, o nelygstama tiesa, tiesa kaip tokia. — Jaspersas ginasi nuo priekaišto, kad jis tiesą palenkiąs laisvam apsisprendimui, t. y. kad jis tiesą susubjektyvinęs, tuo, jog egzistencinę tiesą mes renkasi ne kaip vieną iš daugelio tiesų, o pirma visko apsisprendžia nelygstamai ištikimybei savosios tiesos atžvilgiu. Mes, pavyzdžiui, nesirenka savo pasaulėžiūros iš daugelio galimų, o būną vienoje pasaulėžiūroje. Girnius šioje Jasperso argumentacijoje įžvelgia dviprasmiškumą: savoji tiesa, apie kurią kalba Jaspersas, vis vien turėtų likti subjektyvia tiesa, nes ji Jaspersui yra tik moralinė tiesa (tiesumas). Šią visada mes renkamės. Negalime rinktis tik loginės tiesos, kuria pagrindžiame tiesą kaip tokią. "Nėra rinkimosi", — rašo Girnius, — "griežta to žodžio prasme tiesos plotmėje, nes pati būtis diktuoja mums tiesą tokiu būdu, kad mūsų intelektualinė laisvė slypi pritarime vienintelei tiesai".9 Citata perduota Girniaus įžvalgą, jog egzistuoja vienintelė tiesa, t. y. tiesa kaip tokia, reikia laikyti labai reikšminga, nes ja išsi-gelbstima nuo Jasperso egzistencinės tiesos subjektyvumo, mąstymą paverčiant "nežinojimu". Tegul ši įžvalga ir nėra Girniaus naujai atrasta, nes ji sava neotomizmui, betgi jos pritaikymas, kritikuojant Jasperso filosofiją, drąsus ir savitas.

Nuorodos

1.    Disertacijos santrauka cituojama iš Aidų. Laisvė ir Dievybė, Aidai, 1952, Nr. 7, p. 313.

2.    Laisvė ir religija, Aidai, 1952, Nr. 8, p. 362.

3.    Žmogus be Dievo, Chicaga, 1964, p. 25.

4.    Laisvė ir Dievybė, Aidai, 1952, p. 320.

5.    Plg. Laisvė ir pasaulis, Aidai, 1951, Nr. 8, p. 364-366.

6.    Plg.   Max Scheler, Vom  Evvigen im  Menschen. Ges. VVerke, Bd. 5, Bern, 1954.

7.    Laisvė ir pasaulis, ten pat, p. 310.

8.    Ten pat, p. 310.

9.    Ten pat, p. 314.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai