Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRELATAS VLADAS BUTVILA ATSIMINIMŲ PYNĖJE PDF Spausdinti El. paštas
2. Mokytojų kursuose
a.    Egzaminai. Prie Utenos Saulės gimnazijos (nuo 1923 m.) veikė dvimečiai pradžios mokyklų mokytojų kursai, kuriuos jkūrė ir jiems vadovavo kun. Vladas Butvilą. Apie tuos kursus, buvusi kursante Ona Saladžiūtė - Čerškienė užrašė savo atsiminimus, kuriuos čia ir duodame: "Atsimenu, suvažiavome jaunimo ir jau mokytojavusių, bet neturinčių cenzo — kuklių, nedrąsių ūkininkų vaikai. Paskelbė stojamųjų egzaminų konkursą; Išsigandome. Visi norėjome mokytis, būti mokytojais, raštininkais. Pasirodė direktorius kun. Vladas Butvilą, daug dėmesio verta asmenybė. Gražios išvaizdos, aiškaus veido su žibančiais akiniais, tik ant nosies besilaikančiais, lygiai sušukuotais plaukais, kunigiškai sutvarkytas kaklas (su kalaratka), apsivilkęs surdutu, labai blizgančiais batais, truputį šypsantis veidas. Rodos, norėjo kiekvienam ką nors pasakyti. Praėjo visą didelį būrį, mielai žvalgydamasis, kai kam net ranką uždedamas, lyg paglostydamas. Atrodė, mes visi jam esame mylimi ir reikalingi vaikai. Po kiek laiko, sukvietęs į klasę, perskaitė kuriems nereikia konkurso egzaminų laikyti. Buvau laiminga, pakliuvusi į išrinktųjų skaičių. Aišku, nei vieno nepaleido į namus, priėmė, palinkėjo būti gerais rūpestingais moksle, o silpnesniuosius ragino daugiau mokytis, klausyti mokytojų, nevaikščiot gatvėmis, nei po miestą vakarais.

Vėliau pastebėjome, kad jis labai nemėgo, tiesiog nepakentė, kai mokiniai po vieną ar porelėmis išeidavo saulėleidžiais vaikščioti "upelio pakraščiais" (OSČ).

b.    "Išminčiai". Ta pati kursante pasakoja: "Labai greit kursantai pasiskirstė į dvi dalis. Vyresnieji, keletą metų dirbę mokyklose, bet neturį cenzo, ir jaunesnieji, gimnazistės ir gimnazistai. Kun. V. Butvilą suprato ano meto reikalą steigti mokytojams kursus, kad, či pasimokę, galėtų mokytojauti be baimės būti atleisti.

Tęsinys iš š.m. Aidų Nr. 5

Kitą dieną susirinkę laukėme pamokų. Atėjo direktorius kun. V. Butvilą. Mus jaunesniuosius nustebino savo nepaprasta, giliai galvojančia išmintimi. Neatsimenu pasveikinimo žodžių, nes kasdien atėjęs apžvelgdavo visus, rodos, žinodamas mūsų kiekvieno mintį, pradėdavo pamokas, pasakydamas keletą religinių pavyzdžių iš jaunimo gyvenimo. Man ir daugeliui kitų labai patikdavo, kitiems ne. Anie dažnai pradėdavo suoluose judėti ar šnabždėti. Kun. V. Butvilą visada pastebėdavo, įsidėdamas į širdį. Kartais net jo veidas krustelėdavo, bet neaiškindavo kodėl, tik stengdavosi dauginti religinių pavyzdžių ir net balsiau pasakyti. Po kiek laiko mesjaunesnieji.pradėjome suprasti, kas mūsų tarpe vyksta. Pertraukų metu vyresnieji vyreliai būriuodavosi ir net piktokai kalbėdavosi, kad direktoriaus pamokų metu pasakojimai nebuvo jiems tinkami.

Keletui savaičių praėjus, mūsų anuos vyresniuosius bernelius pradėjo šaukti į raštinę pasikalbėjimams. Grįždavo gerokai įraudę, bet nesakydavo, kodėl ir ką jiems kun. Butvilą sakė: mokė, gyrė ar barė? Jis galėjo viską daryti, nes pirmosios jo kalbos buvo aiškiai pasakytos: 'Pradėję pas mane mokytis, turite direktoriaus, mokytojų ir paskirtų klasės auklėtojų klausyti lyg savo mylimų tėvelių. Neturėti slaptų galvojimų, neleistinų pasitarimų ,lankant katalikišką mokyklą^ nei susirinkimų be mokytojų žinios. Po keliolikos dienų mūsų klasės vyresnieji 'išmintingieji' nebeatėjo į pamokas. Vėliau išgirdom, kad visi persikėlė į Ukmergę.

Kun. VI. Butvilą visada buvo lyg tėvas, jaunesniųjų auklėtojas, vyresniųjų prižiūrėtojas (OŠČ).

c. Priežiūra. Ir dar toliau dėsto: "Ne tik iš mokytojų reikalavo priežiūros, bet jis pats, dažnai eidamas pasivaikščioti, užeidavo į butus savo mokinių atlankyti. Atsimenu, vakarais prieš gulimą mėgdavome susėsti virtuvėje, kaip kuriai patinka, nes gyvenome panašaus amžiaus 4 mergaitės. Pasiėmusios iš tėvelių atsivežto maisto, kramsnodavome ir labai daug visokiausių juokų išsigalvodavome. Daugelį kartų žvilgterėjusios į duris sušukdavome, nes blizgantys akiniai ir balta apykaklė nušvisdavo mūsų akyse. Mes stengdavomės atsistoti, bet jis labai maloniu veidu sakydavo: Sėdėkite, nešokinėkite. Čia jūsų natūralus gražus gyvenimas. Man labai patinka. Visada noriu matyti, žinoti jūsų elgesį laisvėje gyvenant! Išeidamas visada, lyg norėdamas ranką kelti, kažką tyliai sušnabždėdavo: palaimindavo".

Kun. VI. Butvilą daug, labai daug įtakos padarė besimokančiam jaunimui. Kasdien pamokų metu primindavo ir prašydavo nepamiršti Dievo. Visur ir visada prašyti Jo globos. Kun. V. Butvilą labai nemėgo netikinčiųjų, kurių anais laikais visur būdavo. Jis labai nenorėjo, kad išeitų mokytojauti mažai tikėjimo turėdami, kad auklėtų mažutėlius be Dievo, kurie vėliau išaugę būtų laisvamaniai".

d.    Auklėjimo priemonės. Ir dar su dėkinga širdimi pasakoja: "Atsimenu, kiekvieną pavasarį stengdavosi, ragindavo lankyti pavakariais gegužines pamaldas ir giedoti Švč. Marijos litaniją bei giesmę. Gražūs nepamirštami atsiminimai pasiliko. Pasakoju savo vaikams ir vaikaičiams, kaip anais laikais, mes, būdami mokiniai, visada su didele meile melsdavome Dievulį visur ir visada Jo globos ir palaimos. Taip mus vyresnieji auklėjo.

Šeštadieniais ar sekmadieniais ruošdavome pasilinksminimus: šokius, vaidinimus. Dažnai, gal net visada, kun. V. Butvilą užeidavo pasižiūrėti šokančiųjų elgesio ir tvarkos.

Labai būdavo įdomu, kai kun. V. Butvilos rūpesčiu muzikos mokytojas ruošdavo operetes. Vienoje statomoje operetėje gal pirmą kartą vaidinau linksmą ponų tarnaitę. Pasisekė. Dažnai, mane pamatęs, kun. V. Butvilą šaukdavo: 'Tavo, Onute, normali laikysena visiškai ne ta, kurią scenoje mums parodei'. Iš mūsiškių buvo solisčių, šokėjų ir kt. Operetėje solo ir dueto dainavo mokinė O. Rogulskytė. Dažnai ji gražiai pašokdavo.

Kiekvienas,gerai atlikęs paskirtą vaidmenį^kun. V. Butvilos buvo pagirtas, tėviškai apglostytas.

Baigusius mokytojų kursus išleisdamas, labai daug kalbėdavo, kad savo pareigas adiktume sąžiningai, rūpestingai, tvarkingai. Ragino rodyti pavyzdį vaikams ir jaunimui. Ragindavo, tiesiog norėdamas įkalbėti, kad, būdami mokytojais, atostogas praleistume mokytojams ruošiamuose kursuose, kurie buvo įvairiose Lietuvos vietovėse.

Baigdama noriu pasakyti: mokė daugelis mokytojų - auklėtojų, bet man liko labiausiai atmintini ir nepamirštami kun. V. Butvilos pamokymai. Išauklėjo jis daug gražaus jaunimo, labai reikalingo atgyjančiai mūsų Lietuvai" (OSČ).

e.    Didžiausias nuopelnas. Vyr. pradž. mokyklų insp. Balys Graužinis sako: "Kun. V. Butvilos švietimo srityje didžiausias nuopelnas, mano manymu, yra mokytojų kursų įsteigimas. Gimnazija būtų atsiradusi ir be jo pastangų, nes juk apskrities miestas negalėjo likti be gimnazijos. Bet mokytojų kursai vargu būtų atsiradę, jei kun. V. Butvilą nebūtų jų suorganizavęs. Suorganizavo jis vienas. Pats parengė stojamiesiems egzaminams, pats egzaminavo, pats kursams vadovavo, net buvo II kurso auklėtojas. Pats dėstė pedagoginius dalykus. Kursai pradėjo veikti 1923 m. rudenį. Kiek mokėsi kursantų, negalėčiau pasakyti, bet tik atsimenu, kad abiejuose kursuose buvo daug mokinių. Tie kursai tai buvo lyg ir mažoji mokytojų seminarija, pirmieji du seminarijos kursai. Neturtingiems Utenos apylinkės mokiniams tai buvo tikra Dievo palaima. Vien tik iš mūsų kaimo tuos kursus baigėme ir įsigijome pradžios mokyklos mokytojo cenzą net 5 asmenys. Jei ne tie kursai, vargu ar kas mūsų būtų galėję tą cenzą įsigyti, nes artimiausios mokytojų seminarijos buvo tik Panevėžyje ir Ukmergėje. Viena tik aišku, kad tie kursai suvaidino labai svarbų vaidmenį, paruošdami didelį skaičių liaudies švietėjų ir ne vienam iš jų atidarydami kelią į tolimesnį mokslą" (BG).

Dar vertinga pastaba, kad kun. V. Butvilą priklausė Utenos apskrities švietimo komisijai, todėl daug padėjo šiuos kursus baigusiems gauti pradžios mokyklos mokytojo vietą (OBV).

3. Bažnyčioje
Utenos Saulės gimnazijos mokinių pamaldos turbūt niekuo nesiskyrė nuo kitų gimnazijų pamaldų. Tik vienas skirtumas buvo: komuniją dalijo tokiu būdu, kaip Kauno kunigų seminarijoje. Tik tuo skirtumu, kad ten buvo klierikai sustoję į dvi eiles, o čia berniukai į dvi eiles ir mergaitės į dvi eiles.7

Apie mokinių pamaldas Vytautas Apeikis prisimena: "Nebuvo populiari jo (kun. VI. Butvilos. V. L.) įvesta tvarka sekmadieniais mišioms lankyti. Nežiūrint, kur begyventum, pirmiausia turėjai nueiti į gimnazijos kiemą dvare, o iš ten rikiuotėje į bažnyčią. O blogiausias punktas buvo pačioje bažnyčioje, kada jis repeticijos metu sustatydavo mokinius eilėmis pagal klases ir liepdavo įsižiūrėti vietą kur stovi, kad galėtum kiekvieną sekmadienį vėl būti toje pačioje. (Jis nubaudė mane iš elgesio 3, nes su kreida aplinkui kojas nusibrėžiau ratą ant grindų). Deja, tas bandymas jam labai sunkiai sekėsi, nes, įėjus į bažnyčią, dažnai rasdavome mūsų numatytas vietas jau užimtas kitų besimeldžiančių" (VA).

Šv. Mišioms patarnautojas buvo aprengiamas sutanuku. Atrodė, kaip klierikas. Tokiu 'klieriku' patarnaudavo Vincas Rastenis. Kitų neteko matyti taip aprengtų. Gal čia buvo Rastenio privilegija? O gal ta sutanukė netiko kito ūgio patarnautojui?

Kadangi šeštadienį dažnai eidavau pas senelius į Bilekiemį atsinešti kepalą duonos ir kitokio pavilgio, tai sekmadienį nesuskubdavau į mokinių pamaldas, todėl tekdavo eiti į sumą. Tuo būdu teko dažniau matyti kun. VI. Butvilą sekmadienį bažnyčioje. Išpažinčių jis klausydavo su berete ant galvos ir su stula ant kaklo. Sumos metu jį matydavau prie vargonų diriguojantį chorą arba giedantį solo, jei Bražėnas negiedodavo. Po Sumos teko matyti sakykloje sakantį pamokslą. Jo pamokslai buvo gerai suplanuoti, aiškūs ir suprantami. Planas būdavo net akcentuojamas pertraukomis. Dalį pamokslo baigęs nutyla ir pasirėmęs žiūri į planą. Po to vėl sako. Jo pamokslais gėrisi ir Panevėžyje girdėję. Apie tai skaitysime vėliau.

Kun. VI. Butvilą ir daugiau originalių dalykų padarydavo. Spalio mėnesį buvo kalbamas rožinis bažnyčioje, kur dalyvaudavo ir mokiniai. Vieną rudenį jis man pavedė kalbėti rožinį. Abu išeidavome prie altoriaus. Jis klaupdavo pastatytoje klaupkoje ir skaitydavo kunigui skirtas maldas (breviorių), o aš kalbėdavau rožinį. Turbūt per lėtai kalbėdavau, kad kai kurie draugai ir vis mane ragindavo paskubėti.

Atrodo, kun. VI. Butvilą, būdamas Panevėžyje Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonu, pabandė didesnių liturginių "naujenybių" įvesti, kad net vyskupas įsikišo. Kun. VI Butvilą norėjo istorijai užbėgti už akių. Dabar su tomis "naujenybėmis" jis galėtų ramiai reikštis.

4. Visuomeninėje veikioje
Šio rašinio pradžioje, įvadinėse pastabose pagal kun. Titą Narbutą išskaičiavome kun. Vlado Butvilos visuomeninius nuopelnus Utenoje. Vienas jį daugiau stebėjęs, sako: "Kun. Butvilos veikimas neapsiribojo parapija, mokyklomis. Būdamas uolus visuomenininkas, jis kartais paprastais drabužiais apsirengęs (anais laikais tai buvo neįprasta retenybė), vykdavo į tolimesnių miestelių susirinkimus, mitingus, rinkiminių prakalbų sakyti, padėdamas žmonėms parinkti tinkamus atstovus savivaldai" (KJP).

Buvusi mokinė dar priduria: "Dalyvavo daugelyje organizacijų. Vos spėdavo visus posėdžius aplankyti. Prieš seimo rinkimus sakydavo kalbas salėje ir aikštėje. Kartą buvo ir prel. M. Krupavičių pasikvietęs. Tai pasikeisdami abu kalbėjo didelei miniai žmonių. Veiklus buvo ir pavasarininkų bei ateitininkų veikėjas" (RŠK).

Vienu metu gyvenau pas zakristijoną špitolėje. Dažnai tekdavo kun. VI. Butvilą matyti apsivilkusį mokinišku mėlynos spalvos paltu, skubiais žingsniais einantį iš klebonijos Į miestą. Kadangi dažnai turėdavo dalyvauti posėdžiuose, retai būdavo klebonijoje, todėl ant jo kambario durų buvo toks ratukas, kuris nurodydavo, kur šiuo metu galima rasti kun. VI. Butvilą.

Iš kun. T. Narbuto išskaičiuotų kun. VI. Butvilos eitųjų pareigų viena — Lietuvos Gynimo Komiteto Utenoje pirmininkystė — palietė ir gimnazistus. Mokinius išsiuntė į numatytas apylinkes rinkti Lietuvos gynimui aukų. Rašančiam šias eilutes taip pat teko būti rinkėjų tarpe. Oras buvo šaltas. Rinkėjai šalome, kaip šuneliai, ypač nuvažiuojant ir grįžtant vežėčiose gruodo keliu.

Jei gerai prisimenu, vienu tarpu Utenoje buvo uždrausta degtinę pardavinėti užeigose (smuklėse). Ją pardavinėjo tik monopolis. Išeitų, kad kun. VI. Butvilą rūpinosi žmonių blaivinimu, ką patvirtina žmonių posakis: "Einame Butvilos degtinės nusipirkti".

Kan. Vladas Butvila Panevėžyje (iš Br. Kviklio archyvo)

Kun. VI. Butvilą buvo autoritetingas visuomenininkas. Susidariau įspūdį, kad su juo buvo galima išspręsti kai kurie reikalai, nes atitinkamos institucijos, jo paveiktos, padarydavo, ką jis patardavo. Kaip pavyzdį galiu pasakyti mane lietusį įvykį. Man dirbant Užpalių vidurinėje mokykloje smarkiai priekabingas buvo direktorius J. Blaževičius. Vienu tarpu kun. VI. Butvilą buvo atvykęs į Užpalius. Jis mane paklausė, kaip darbo sąlygos. Aš jam ir pasakiau savo rūpestį. Jis suramino maždaug šiais žodžiais: "Pakentėk iki pavasario. Gausi kitą direktorių". Tikrai kitais mokslo metais sulaukiau kito direktoriaus, su kuriuo labai gražiai sugyvenome.

Kun. VI. Butvilos bendradarbė ne tik gimnazijoje, bet ir visuomeninėje veikloje, Ona Birietaitė - Vaičienė prisimena: "Kun. Vladas Butvilą buvo tartum ašis, aplink kurią sukosi Utenos politinio, visuomeninio, kultūrinio veikimo ratas. Jis buvo kviečiamas su paskaitomis, į pasitarimus, nes buvo labai plačios iniciatyvos asmuo. Utenoje veikė Lietuvos Gynimo Komitetas, kurio pirmininkas buvo kun. V. Butvilą. Aš buvau sekretorė. Posėdžiai būdavo pas kun. V. Butvilą. Atsimenu, į šiuos posėdžius atvykdavo iš Kauno valdžios atstovai, žymūs visuomenės veikėjai su pranešimais, patarimais.

Lietuvos Gynimo Komitetas Utenoje turėjo savo žinioje ginklų, kuriais reikale aprūpindavo apylinkės savanorius, partizanus, vykstančius į žygį sulaikyti želigovskininkų, norinčių įsibrauti į laisvąją Lietuvą:

Lietuvos Gynimo Komitetas Utenoje darė po apylinkę rinkliavas, rinkdamas vilnas, drobę ir kt. Iš vilnų kaimų lietuvės be jokio atlyginimo numegzdavo kariuomenei žiemai pirštines, o iš drobės pasiūdavo marškinius. Kariuomenės vadovybė už tai LGK Utenoj atsiųsdavo padėką.

Kun. V. Butvilos laikais Utenos Saulės gimnazija labai iškilmingai minėdavo Vasario 16-osios Nepriklausomybės šventę ir kitas valstybines bei tautines šventes. Taip pat buvo ruošiami vieši visuomenei tų švenčių minėjimai.

Atsimenu ypatingai iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą* kada tą žiemą Utenoje stovėjo pėstininkų kariuomenės pulkas ir Geležinio Vilko raitelių dalinys.

Kun. V. Butvilą pakvietė savanorius karius Kiprą Petrauską ir Antaną Sodeiką padainuoti Vasario 16 minėjimo koncerte parapijos salėje. Į koncertą prisirinko Utenos ir apylinkės visuomenės pilnutėlė salė, net netilpo visi. Į sceną išėjus Kiprui Petrauskui ir Antanui Sodeikai, publika sukėlė jiems didžiausias ovacijas. Jie dainavo patriotines, entuziazmą keliančias dainas. Kiekvieną jų dainą publika palydėjo didelėmis ovacijomis. Labai jautriai publika buvo paveikta ir jų dueto — 'Geležinio Vilko maršo' — 'Juodbėriai, galvas aukštyn! Pasilikit, sesės, vienos . . . Raitelių neilgos dienos — rinkit sau kitus' ir kt. Plojimams ir kvietimui dar ir dar pakartoti nebuvo galo. Daug kas net su ašaromis šaukė pakartotri šią dainą" (OBV).

Mokytoja Ona Birietaitė - Vaičienė šio rašinio autoriui parašė: "Kun. V. Butvilą yra nepaprastai daug nusipelnęs Utenos katalikiškajai visuomenei ir Utenos Saulės gimnazijai" (1983.XII.12).

Kun. VI. Butvilą, labai aktyviai dirbdamas įvairiose organizacijose ir būdamas jų vadovybėse, susidarė ir priešų. 1921 - 1922 mokslo metais (tikros datos nepamenu) įvyko pasikėsinimas prieš jo gyvybę. Nakties metu mesta bomba į jo miegamojo kambario langą. Bomba, atsimušusi į viduje uždarytas langines, nukrito lauke ant žemės ir susprogo. Tą rytą klasėje laukėme jo pamokos, pasiryžę stebėti, kokį jam padarė įspūdį. Jis mus nustebino. Pamokoje visa laikysena buvo ta pati, kaip ir visada. Be jokio skirtumo.

Iš perspektyvos žiūrint į tik ką minėtą įvykį, peršasi mintis, kad ranka metusi bombą buvo inspiruota komunistų, norinčių sunaikinti vieną apskrities vadų.

Buvo ir daugiau panašių atsitikimų. Tolaikinius tokius įvykius suvedus į krūvą* siūlosi mintis, kad ta pati (komunistų) ranka nužudė jauną žemaičių veikėją (dr. G. Valančiaus Drauge aprašytą), ta pati ranka nužudė studentą Jurgį Krasnicką* pasikėsino prieš Lietuvos ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, vėliau nužudė kun. Juozą Bakšį. Norėjo pašalinti įtakingus veikėjus, tautos ryžto kėlėjus.

II. KUNIGAS VLADAS BUTVILĄ KAUNE
1. Studentas ir prefektas 1926 m. pasitraukęs iš direktoriaus pareigų (nežinome dėl kurių priežasčių), išvyko į Kauną ir Lietuvos Universitete Teologijos - Filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje studijavo Bažnyčios teisę. Vėliau įsigijo kanonų licenciatą (KJG). "Studijų metu Kaune (1926 - 1927) dėstė Simano Daukanto mokytojų seminarijoje ir kurį laiką buvo prefektu Kauno kunigų seminarijoje" (KTN, 275).

Grįžęs į tą pačią kunigų seminariją* kurią jis baigė prieš 11 metų, galėjo jaustis išdidžiai. Anais laikais čia gautas žinias praktiškai taikė Utenoje ir apskrityje. Dabar, kaip jau subrendęs ir daug patyręs vynuogyno darbininkas, padės dvasiai bręsti būsimiems darbininkams, o pats (gal ir nejautė) susikaups didesniems darbams, kurie jo laukia Panevėžio vyskupijoje.

Apie kun. VI. Butvilos visuomeninę veiklą Kaune rašantis maža težino. Tik viena žinia yra pasiekusi, kad jis dirigavo studentų ateitininkų chorą. Pasakojo to choro dalyvė — Monika Krasnickaitė - Liulevičienė.

Jaunimo kun. VI. Butvilą niekada neužmiršo. Kiek galėjo, tiek jam padėjo. Kun. dr. Juozas Prunskis prisimena šitokį nuotykį: "Kartais kun. Butvilą norėdavo daugiau padėti, negu leido galimybės. Tą pats patyriau, kai ryžausi stoti į kunigų seminariją. Buvau jau baigęs gimnaziją, o tokius priimdavo į trečią kursą* kur dar būdavo einami paskutiniai gimnazijos kurso metai. Man norėjosi išvengti to kartojimo ir patekti iš karto į ketvirtą kursą. Kadangi tuo metu seminarijos prefektu buvo kun. Butvilą, paklausiau jo patarimo. Jis sakė: 'Paduok prašymą į universitetą teologijos skyrių, o kai priims, prašykis priimamas gyventi seminarijoje'. Vykdydamas šį planą* į Kauną nuvykau kaip visi studentai — apie rugsėjo vidurį. Seminarijoje mokslas jau buvo prasidėjęs. Universitetas, pamanęs, kad tas jaunuolis nesiorientuoja, priėmė mane į filosofijos, ne teologijos skyrių. Ir taip būčiau visai tais metais neįstojęs į seminariją* tik kai sugavau seminarijos sode rektorių Maironį ir jam padaviau vysk. Paltaroko rekomendacinį laišką* priėmė. Kaip vėliau sužinojau, Maironis pasakęs: jeigu jau jo vyskupas Paltarokas nori, kad priimtume, tai tegu įstoja" (KJP.)

2. Mokytojas
Apie kun. Vlado Butvilos mokytojo darbą Kaune Simano Daukanto mokytojų seminarijoje atsiminimus užrašė jo buvęs mokinys Juozas Vaičeliūnas: "Kunigą Vladą Butvilą pirmą kartą pamačiau 1927 m. sausio mėnesį, kai Kaune iš Technikos mokyklos persikėliau mokytis į Simano Daukanto mokytojų seminariją, kurios direktorius buvo dr. Klemensas Ruginis. Kun. VI. Butvilą buvo tos seminarijos kapelionas ir mums dėstė tikybą. Jis tikybą dėstė įdomiai, kartais nukrypdamas į šalį, duodamas gyvenimui naudingų patarimų.

Vieną kartą jis aiškino apie kunigų celibatą. Esą, katalikams kunigams celibatas buvo įvestas po kokių 300 metų po Kristaus gimimo, kada dauguma kunigų jau patys laikėsi celibato, kad galėtų geriau atlikti savo pareigas. Kad ta nauda Katalikų Bažnyčiai būtų vykdoma visų kunigų, tada ir buvo įvestas kunigų celibatas. Esą, jei nebūtų celibato, tai vedę kunigai, laikydamiesi religinių nuostatų, turėtų auginti gausias šeimas. Tokiu atveju, ypač didelėje parapijoje, kur būtų 3 kunigai su didelėmis šeimomis, klebonijoje susidarytų tikras kolchozas iš kokių 60 - 70 žmonių. Tokios klebonijos išlaikymas brangiai kainuotų, o klebonijoje būtų amžinas triukšmas: vienoje virtuvėje 3 šeimininkės, kapa vaikų ir dar kiek tarnų, tarnaičių. Celibatas kunigams privalomas. Kas nenori laikytis celibato, to niekas neverčia eiti į kunigus. Yra įvairaus išsilavinimo pasauliečių, kurie nesukuria šeimų ir laikosi celibato. Kunigams tuo labiau tinka nekurti šeimos, nes visos parapijos nariai yra kunigo dvasiniai vaikai, o jis yra jų dvasinis tėvas.

Kartą jis aiškino apie padarytų valstybei nuostolių slaptą grąžinimą. Jis sakė, kad tokiu atveju galima nupirkti už atatinkamą sumą pašto ženklų ir juos sunaikinti, sudeginti. Taigi tie ženklai bus sunaudoti ne pašto patarnavimams apmokėti, bet valstybei padarytų nuostolių atlyginimui.

Vieną kartą kun. Butvilą kalbėjo apie pinigų paskolinimą. Ar privaloma pažįstamam asmeniui paskolinti pinigų? Ar nebus melas, jei pasakysi, kad pinigų neturiu. Nebus melo, nes tuo pasakoma, kad neturiu pinigų dėl tavęs. Pinigų paskolinimas yra geras veiksmas, bet jis dažnai skolintoją įveda į nemalonią padėtį. Jei pinigai negrąžinami, kartais dėl to tenka kreiptis į teismą. Juk ir bankai pinigų neskolina, jei skolininkas neturi tinkamo užstato: namų, ūkio ar gerų žirantų. Pinigų galima paskolinti geram pažįstamui, kuriuo tikrai pasitiki. Ir paskolinti mažą sumą; kad, jei jis kartais tos skolos ir negrąžintų, neturėtum didelių nuostolių. Bendrai, pinigų skolinimas yra individualus reikalas.

Kartą kun. Butvilą mums, pirmojo kurso seminaristams, tikybos pamokos metu davė praktiškų patarimų dėl vedybų. Jis patarė vesti lietuvaites ir religingas mergaites, nes tokios daugiau tinka šeimos gyvenime. Du keturiolikmečiai seminaristai, kurie sėdėjo pirmame suole, pradėjo šypsotis dėl tų duodamų patarimų. Kapelionas tai pastebėjo ir pasakė: 'Pas jus dar yra ir vaikų'. Tie abu seminaristai tuojau surimtėjo, nes nenorėjo būti pavadinti vaikais. Vienas jų vėliau Austrijoje baigė agronomijos mokslus daktaro laipsniu" (JV).

III. KANAUNINKAS VLADAS BUTVILĄ PANEVĖŽY
1. Pirmosios pareigos Apie pirmąsias kun. Vlado Butvilos pareigas Panevėžyje sužinome iš monografijos "Panevėžys". Ten pasakyta: "1927 m. vysk. K. Paltarokas Liet. Kat. Jaunimo 'Pavasario' sąjungos instruktorium ir Vysk. M. Valančiaus liaudies universiteto skyriams Panevėžio vyskupijoje organizuoti paskyrė kun. Vladą Butvilą. Nuo tų metų vakarais toje salėje vykdavo Vysk. M. Valančiaus liaudies un-to paskaitos, kurias skaitydavo savo rūšies specialistai. Daug paskaitų iš sociologijos skaitė vysk. K. Paltarokas.

Vėliau kan. VI. Butvilą buvo paskirtas vadovauti visam Panevėžio vyskupijos Katalikų Veikimo Centrui, prie kurio priklausė visos katalikiškos organizacijos: ateitininkai (moksl. įr sendr.), katalikės moterys, kat. vyrai, kat. blaivybės draugija, angelaičiai, pavasarininkai (JMPR, 377).

Kitas šaltinis nurodo, kad "1928 m. pradėjo vadovauti Panevėžio vyskupijos Katalikų Veikimo Centrui, kuris Lietuvoje buvo pagarsėjęs kaip vienas veikliausių. K.V.C. Butvilą skyrė daug darbo ir jėgų: vyskupijos parapijose, organizacijų suvažiavimuose, kongresėliuose skaitė paskaitas, sakė pamokslus, rašė lapelius, brošiūras, knygas. 1930 - 1932 m. klebonavo Panevėžio katedroje, po to buvo pakeltas Panevėžio katedros kapitulos kanauninku ir buvo vyskupijos kurijos kancleriu. Daugelį kartų lydėjo vysk. K. Paltaroką, sakydamas pamokslus. Panevėžyje dėstė vakariniame universitete (suaugusiųjų kursuose). (KTN, 275).

Pagrindines žinias apie kun. Vlado Butvilos veiklą Panevėžyje gausime iš kun. Jono Gasiūno, kuris buvo vyskupo sekretorius, kancleris ir vyskupijos bei tribunolo notaras. Jis parašė apie vysk. K. Paltaroką monografiją* Į ją sudėjo ir vyskupo bendradarbius. Jų tarpe ir apie kun. Vladą Butvilą. Kun. Butvilą liečiantį aprašą leido panaudoti ir šiam reikalui. Jis rašo: "1927 m. birželio mėn. vysk. K. Paltarokas paskyrė L.K.J.B. 'Pavasario' sąjungos instruktorium ir vysk. Valančiaus liaudies universiteto skyriaus organizatorium Panevėžio vyskupijoje.8

1927 m. Panevėžio K.V.C. nusiuntė švietimo ministrui prašymą leisti Panevėžio vyskupijoje steigti Vysk. Valančiaus liaudies universitetą; Iš švietimo ministro gautas neigiamas atsakymas. Vysk. K. Paltarokas sužinojo iš Panevėžio gimnazijos direktoriaus Lindės, kad švietimo ministras Šakenis jam 1927 m. lapkričio 13 d. rašė: 'Kokiam reikalui iškeltas Panevėžyje klausimas steigti Valančiaus liaudies universitetą? Gerai žinodamas visą padėtį, aš nedaviau sutikimo, tą patį atsakiau ir prof. Eretui, kuris buvo pas mane apsilankęs, bet jaučiu, kad vis dar neįmanoma baigti reikalas'.9


Panevėžio vyskupo katedra    (Iš Br. Kviklio archyvo)

Nuo 1928 m. kun. Butvilą K.V.C. Panevėžio rajono vadėjas; 1930 - 1932 m. Panevėžio katedros administratorius, nuo 1932 m. Panevėžio vyskupijos kancleris, pakeltas kapitulos kanauninku. Savo prigimtimi buvo akcijos žmogus, geras kalbėtojas, savo pamoksluose ir paskaitose mėgdavo iškelti gana originalias idėjas. Tas ypač patikdavo vyskupui. Bet turėjo, kaip visuomenininkas, vieną silpnybę, tai savo draugus ir nedraugus patraukti, kaip žmonės sako, 'per dantį'. Todėl prieš save sudarydavo nemaža nepalankiai prieš jį nusistačiusių. Parapijos darbas jam atrodė per siauras. Ieškojo platesnių laukų, platesnės erdvės. Eiliniame gyvenime jis nebuvo praktiškas. Teisingai kun. dr. Narbutas, jo vikaras, pastebėjo: 'Stebėdamas jį klebono pareigose, ne kartą sprendžiau, kad jis vis dėlto buvo daugiau teoretikas,  o ne praktikas, daugiau knygos žmogus, o ne administratorius. Ir jis pats tai pripažino, kai, būdamas klebonu, turėjo pats jo paties skelbtas K.V.C. veikimo taisykles pritaikyti praktikoje' ".10

2. Kancleris
Apie kun. Vladą Butvilą kun. J. Gasiūnas pasakoja toliau: "Kaip muzikas daugiau linkęs į svajones: sukurti ką nors didesnio, kilnesnio, impozantiško. Parapijos darbas ribotas ir jam pasidarė per daug monotoniška. Tad, pasitraukus kan. Povilui Šidlauskui iš kurijos kanclerio vietos, į ją buvo paskirtas kun. Vladas Butvilą, paliekant jį K. V. C. Panevėžio rajono vedėju. Mat jis norėjo plačiausiai išvystyti katalikiškąją akciją savo vyskupijoje. Tad K.V.C. vedėjas, būdamas kurijos kancleriu, galėjo daugiau imponuoti dvasiškijai ir kitiems, negu katedros administratorius. Bet gyvenime pasirodė, kad šios dvi pareigos ne visai suderinamos. Tiesa, darbo kurijoje kiek, kaip atrodė, sumažėjo, nes statybos buvo baigtos, bet padaugėjo tiesioginio kanceliarijos darbo. Ir muzikalus, iš prigimties akcijos žmogus, tapo pririštas prie kanceliarijos stalo su plunksna rankose ir krūva popierių. Kas dieną paštas atnešdavo vis naujų, į kuriuos turėjo atsakyti pagal veikiančią Bažnyčios įstatymo raidę. Daug savo kūrybos ir projektų į raštus neįpinsi. Tas atsiliepė ir į pačią K.V.C. akciją; Ji pasidarė popierinė: susirašinėjimas padidėjo, o akcija ėmė silpnėti. Iš katedros administratoriaus pareigų vienai kitai dienai, be jokios skriaudos parapijai, galėjo lengvai išvažiuoti į provinciją, paliekant savo vietoje vikarus, kurių turėjo 3, bet to nepadarys kurijoje. Čia dauguma gautų raštų, išskyrus dispensas, turi ryšį su anksčiau darytais susirašinėjimais. Interesantai — kunigai ir pasauliečiai. Kan. Vladas Butvilą kone visą kunigystės metą buvo vienos ar kitos srities vedėjas, kur galėjo pasireikšti savo iniciatyva ir kūryba. Ten jis duodavo nurodymus kitiems, kas yra darytina, ir darbo vaisiai ėjo jo sąskaiton . . . Kaip kurijos kancleris buvo griežtoje vyskupo drausmėje. Savo iniciatyvos daug parodyti nebegalėjo ir didelės kūrybos neberodė. Tai naujajam kancleriui pasirodė ne prie širdies. Taip kartą jis pats man pasisakė: 'Nežinojau kas daryti: ar bėgti, ar rėkti'. Paprastai kanauninkas buvo ambicingas ir skųstis nemėgo. Nei vieno, nei kito padaryti negalėjo, nes buvo vyskupo valdžioje. Tik nekantriai laukė, kad greičiau iš Romos sugrįžtų kun. Leonas Lukošiūnas, kuriam buvo pasiryžęs iš pirmos dienos perduoti visas kanclerio pareigas.

1931 m. vyskupas savo asmeniniu sekretorium paskyrė Romoje baigusį kanonų teisę daktaro laipsniu kun. Leoną Lukošiūną, Jis apsigyveno virš kanceliarijos trijuose kambariuose antrame aukšte, kurijos name į sodo pusę. Su vyskupu valgydavo kancleris ir vyskupo sekretorius. Kun. Vlado Butvilos noras išsipildė; tyliai su pasyviu vyskupo pritarimu pasitraukė iš kanclerio darbo, pasilaikydamas tik jo titulą; ir visa siela atsidėjo katalikų akcijai. Tuo buvo patenkintas ir vyskupas". (KJG).

"Visam kat. veikimui bendras gaires nustatydavo pats vyskupas, kuris ne tik pats kat. veikimu domėdavosi, bet taip pat uoliai sekdavo užsienio spaudą, kiek ji liesdavo kat. veikimą. Jei ką rasdavo pritaikintina mūsų kraštui, mielai pasisavindavo.

Per trumpą laikotarpį kat. veikimas tiek buvo išsivystęs Panevėžyje ir visoje vyskupijoje, kad, anot vysk. K. Paltaroko, kuris gerai pažino užsienio kat. veikimą, mūsiškis galėjo lygintis su užsieniu ir kai kuriais atžvilgiais net jį pralenkti (JMPR, 378).

3. Klebonas
Atėjus bolševikams ir kurijos patalpas siaurinant bei nacionalizavus banke santaupas, reikėjo persiorganizuoti ir pačiai kurijai. 1940 m. sausio 11 d. vyskupas sušaukė kurijos ir tribunolo tarnautojus ir padarė pakeitimus, mažindamas tarnautojų skaičių. Kadangi bolševikai uždarė visas katalikiškas organizacijas, tad kan. VI. Butvilą neteko Panevėžio rajono vedėjo pareigų. Taip pat atleistas iš kanclerio pareigų ir paskirtas didelės Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapijos administratorium, senajam klebonui prel. Juozui Gražiui paliekant klebono titulą ir teisę gyventi klebonijoje (KJG).

Kun. Jonas Gasiūnas toliau pasakoja: "Nežinau, kaip jam sekėsi klebonauti katedroje, tik tiek galiu iš pasisakymų paminėti, kad jam atsibodę klebonauti, monotonija . . . Todėl, antrąkart tapęs faktinu klebonu, tą pačią monotoniją pajuto. Tiesa, greit padarė bažnyčioje nemažą remontą, bet po to pradėjo savo iniciatyva įvesti kai kurių liturginių pakeitimų, kas žmonių buvo tuoj pastebėta ir į tą su nepasitenkinimu reaguota. Nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki kurijos reikia tik keliolika minučių pėsčiam keliauti. Tad skundas su visomis detalėmis pasiekė vyskupą. Liturginė tvarka buvo nusistovėjusi šimtmečiais. Buvo daroma pagal liturgines knygas ir jau šimtmečiais mūsų krašte nusistovėjusius papročius — tradicijas. Kiti kraštai turėjo savas privilegijas ir kiek skirtingus papročius. Tad kan. VI. Butvilą, knygose išskaitęs, ir panorėjo tai įvesti ir savo parapijoje, žinoma, be vyskupo žinios ir pritarimo, kurio nė negalėjo tikėtis gauti.

Šį reikalą ištirti ir kan. VI. Butvilą patį ištardyti pavedė konservatyviajam vyskupijos tribunolo pirmininkui prel. Pranciškui Strakšui, o sekretoriauti paskyrė savo sekretorių. Buvo labai įdomu klausyti kan. VI. Butvilos pasiaiškinimų, kodėl jis nukrypo kai kuriuose reikaluose nuo nusistovėjusių Lietuvoje liturginių tradicijų ir paremti juos skaitymais svetima kalba žurnaluose ir kitose knygose. Tardymo medžiagą perdavėme vyskupui, kuris, aišku, įsakė kan. VI. Butvilai grįžti prie nusistovėjusios tvarkos ir be vyskupo žinios jokių liturginių pakeitimų bažnyčioje nedaryti. Prie to, 'vargšas' kanauninkas turėjo prisitaikyti, nes buvo pagrasintas tam tikromis bausmėmis. O kad jis būtų sulaukęs mūsų metų, kiek tų liturginių pakeitimų būtų pergyvenęs.

Kiek širdies ir darbo buvo įdėjęs kan. VI. Butvilą į katalikų akciją, rodo ir tai, kad kunigai pačią katalikų akciją, sutrumpintai K.V.C, pradėjo vadinti K.V.B. (kan. Vladas Butvilą). Nuolatiniai raštai ir raginimai klebonams jau buvo pradėję įkyrėti ir pasireiškė, kad ir nedidelė, opozicija prieš šį darbštų katalikų akcijos vedėją. Tai žinojo ir vyskupas" (KJG).

4. Santykiai su buvusiais mokiniais Rožė Šukytė - Kriaučiūnienė prisimena: "Baigusi keturias Utenos Saulės gimnazijos klases, išvykau į Panevėžio mokytojų seminariją. Čia vėl tekdavo susitikti savo buvusį kapelioną. Ir panevėžiečiai jį greit pamilo" (RŠK).

Kai kun. VI. Butvilą buvo katedros klebonu, ji prisimena: "Didinga, meniškai išpuošta katedra dar turėjo skolų. Ir čia darbo buvo daug. Rinkdavo aukas. Teko su Verute Limbaite ir man skaičiuoti parapijos pinigus. Prisimenu, kad ilgai dirbome kol krūvelėmis sukrovėme daug daug roliukų sidabriniais ir krūvas popieriniais.

Man nepamirštamas kun. VI. Butvilą, nes ir mūsų su Mykolu moterystę palaimino katedroje. Jauki ir didinga katedra, uždegus visas šviesas atrodė, kaip rojus. Čia gražų ir prasmingą pasakė pamokslą. Ragino auginti didelę šeimą ir išauklėti gerus, Dievą* tėvynę ir žmones mylinčius žmones. Jis mylėjo jaunimą ir daug jėgų skyrė jo auklėjimui.

Užgavėnių proga suruošė blynų vaišes. Čia buvo ir vysk. K. Paltarokas, ir kun. Liepinis, poetė Tyrų Duktė — Buivydaitė bei kiti, daugumoje ateitininkai. Po puikių vaišių šeimininkas suorganizavo žaidimus. Čia ir 'žiedą' dalijo ir 'kaimyną' rinkosi bei kitus panašius žaidimus žaidėme" (RŠK).

Kai Juozas Vaičeliūnas persikėlė j Panevėžį, susitikdavo su kan. VI. Butvilą. Prisimena inteligentų subuvimus   ir  apie  vieną jų   papasakoja:   "Panevėžyje kiekvienais metais per Tris Karalius ar artimiausią sekmadienį vyskupijai priklausančiuose namuose, Sodų gatvėje įvykdavo katalikų inteligentų subuvimas. Atvykdavo į jį  kunigų,  pasauliečių,   studentų,  vyrų  ir  moterų. Čia,be kitų pramogų,literatų grupelė spėdavo surašyti 'špilkeles', kurios paliesdavo beveik kiekvieną dalyvaujantį subuvime. Subuvimo pabaigoje tas 'špilkeles' garsiai perskaitydavo. Esą, kan. Butvilą sako: 'Gaila, kad neapsivedžiau'. Nusijuokė visi. Nusijuokė ir kanauninkas. Šalia manęs sėdėjo Joniškėlio vidurinės mokyklos klasės ir suolo draugas kun. Jonas Uogintas. Jis buvo aukšto ūgio, apvalaus veido kunigas. Jo adresu buvo parašyta: 'Žiūri, kaip Uogintas į pončkas'. Toliau: 'Kas nori gauti riešutų, tesikreipia į Pušaloto kunigėlio kišenes". Teko ir man:  "Turim vieną aviatorių, visos šokti su juo nori" (JV).

5. Originali asmenybė Veronika Limbaitė - Andrašūnienė vienu tarpu gyveno Panevėžyje ir vėl susitikdavo su kan. Vladu Butvilą. Apie tuos susitikimus ji pasakoja: "1927 m. vėl. teko susitikti su kun. Butvilą. Buvau jau baigusi mokytojų seminariją ir buvau mokytoja toje pačioje Panevėžio mokytojų seminarijoje — pavyzdinėje pradžios mokykloje. Kun. Butvilą tekdavo susitikti susirinkimuose, draugų namuose ir mūsų namuose, man ištekėjus.

Mano vyras vis maloniai prisimena tokį atsitikimą. Kaip mes vyresnieji prisimename, Lietuvoje teko dirbti šešias dienas savaitėje. Mano vyras buvo didelis medžiotojas ir žuvininkas. Norisi medžioti — reikia anksti rytą keltis ir išvažiuoti. O kur Mišios? Nėra kada nueiti. Sąžinė nerami. Kartą jis klausia kun. Butvilą* ką jis galvoja apie tai. Jis sako: Žinoma, reikia žmogui ir išsiblaškyti, poilsio. Mišios išklausyti reikia, bet čia Bažnyčios įsakymas. Vidudienį susikaupk, pasimelsk nuoširdžiai. Dievas visur yra'.

Kun. Butvilą tikėjo labai Dievo gailestingumu ir Jo meile žmogui. Atsimenu, mums dėstė rodos dogmatiką. Kalbėjo apie pragarą. Sakė, yra teologų, ir jis tam pritaria, kurie mano, kad Dievas yra tiek gailestingas atgailojančiam, kad kiekvienam sudaro sąlygas su Dievu susitaikyti. Tikėkime, kad kiekvienas, kuris gailisi, nebus pragare. Kalbėjo moderniai apie evoliuciją. Sakė, evoliucija nieko nekliudo Bažnyčiai. Tik Dievas gal tam tikroje išsivystymo stadijoje įkvėpė žmogui nemirtingą sielą" (VLA).

1938 m. teko Veronikai Limbaitei - Andrašūnienei išvažiuoti į Klaipėdą, kur jos vyras buvo paskirtas komendantu. Kitais metais jau gyveno Plungėje, kur jos vyras buvo paskirtas 6 pulko vadu. Toliau leiskime vėl jai pačiai pasakoti: "1941 m. apsigyvenome Ukmergėje. Vyras gavo kuklų darbelį apskr. valdyboje, o aš vėl mokytojavau pavyzdinėje pradžios mokykloje prie mokytojų seminarijos. Buvo pavasaris. Kažin kokios atostogos. Greičiausiai Velykų. Mūsų apskr. viršininkas Novakas, pulk. Rėklaitis važiuoja į Panevėžį. Važiuoju ir aš drauge. Taip norėjau aplankyti seniai matytus draugus ir pažįstamus. Jų tarpe ir savo buvusį kapelioną ir direktorių kun. Butvilą. 1943 metų diena apsiniaukusi, nejauki. Kelias blogas, iš šonų krūmai. Baisu, kad neužpultų koks raudonas partizanas, kurių tuo laiku jau pilna buvo.

Tuo laiku kun. Butvilą buvo Panevėžio senamiesčio parapijos klebonu. Nuvažiavau į kleboniją. Lietuvos klebonijose visada malonu svečiuotis. Kun. Butvilą atrodė toks pat. Penkeri metai nepakeitė bent fiziniai. Žiaurus mūsų tėvynės likimas ir dvi okupacijos paliko atspaudą veide. Susirinko būrelis mano pažįstamų. Dalinomės įspūdžiais. Tiek pergyventa per tuos metus. Tiek daug mano gerų pažįstamų jaunų žmonių jau nebuvo gyvųjų tarpe. Daug žuvo tragiškai.

Kun. Butvilą pasakojo apie žydų likimą. Sakė, kad buvo atėjusi jų delegacija. Prašė užtarti pas vokiečius. Supratau, kad buvo susitikęs su vokiečiais. Nieko nelaimėjo. Sakė, grįžo delegacija ir iš mano veido suprato, koks jų likimas. Kapeliono akyse žibėjo ašaros, kai prisiminė tuos skaudžius pergyvenimus. Buvo jautrios širdies žmogus. Suprato kitų skausmą.

Abi okupacijos buvo žiaurios. Panevėžyje žuvo daug nekaltų gerų žmonių. Jų tarpe ir dr. Golombekas su dviem sūnumis irgi daktarais. Dr. Golombekas ir man išgelbėjo gyvybę 1937 m. Jie visi nusinuodijo su šeimomis, kai sužinojo iš kun. Butvilos, kad nėra jiems pagalbos" (VLA).

IV. PRELATAS VLADAS BUTVILĄ - SIBIRO KANKINYS

1. Deportuotas į Sibirą
Juozas Vaičeliūnas prisimena, kad "Kun. V. Butvilą Panevėžyje ir žiemos metu gatvėje eidavo be skrybėlės. Taip, esą* sveikiau plaukams. Porą kartų buvau sutikęs 1942 m., kai jis jau buvo Panevėžio senamiesčio parapijos klebonas, o aš buvau tos parapijos parapietis. Kartą jis manęs, kaip buvusio kario, paklausė, ar nesugrįš bolševikai. Aš, bent tada, kaip galvojau, taip ir pasakiau, kad, jei vokiečiai sugebėjo bolševikus nuvyti iki Leningrado, Maskvos ir Kaukazo, tai tuo labiau jie sugebės sulaikyti į vakarus slenkančias raudonųjų ordas, nes gintis reikalinga tris kartus mažiau pajėgų, negu puolant. Betgi į tą karą jau buvo įsijungę amerikiečiai su savo galinga karo mašina, išsklaidė vokiečių kariuomenę į keletą frontų, pradėjo Vokietiją smarkiai bombarduoti iš oro, todėl vokiečiai naciai ir pralaimėjo šį karą, o bolševikai atsirado net Berlyne. Mano pasakymas neišsipildė" (JV).

Balys Graužinis su kan. V. Butvilą paskutinį pasimatymą prisimena 1943 m. pavasarį, kai jie abu važiavo į vienos mokyklos užbaigtuvių iškilmes: "Atsimenu, buvo graži, saulėta diena, bet klebono nuotaika buvo prislėgta. Gal nujautė savo netolimą pilną kančių ateitį" (BG).

"Jis neturėjo neapykantos kitiems savo širdyje. Tautininkams valdant Lietuvą, dėl savo katalikiškos akcijos turėjo daug nukęsti: buvo nemažai sudarytų dėl jo pamokslų ir paskaitų bylų, net neteisėtai sulaikyta švietimo ministerijos siunčiama ir jam priklausoma kaip kanclerio nedidelė alga. Tačiau, sužinojęs, kad JAV mirė buvęs prezidentas Antanas Smetona, savo bažnyčioje atnašavo iškilmingas šv. Mišias, kas okupantams nebuvo prie širdies. Bet jis to nepaisė" (KJG).

"1944 m. birželio mėn. Šiltas, saulėtas. Prasidėjo vasaros atostogos. Neramu. Iš Vilniaus pusės dunda ir dunda patrankos. Daug žmonių bėga iš Vilniaus. Atbėgo ir mano sesuo su šeima. Gyvename pagrindinėje gatvėje. Vokiečių kariuomenė traukiasi dieną ir naktį. Baisu, neramu — kas daryti? Bėgsime. Geriau mirti pakelyje, žūt nuo bombų, negu dar kartą pergyventi 1940 metų siaubą. Skambinu į Panevėžį kun. Butvilai, norėdama sužinoti jo nuomonę. Sakau: 'Mes bėgame, kaip Jūs, kunige'? Atsako: 'Ne, Aš nebėgsiu. Kaip bus — taip, blogiau mirties nebus'. O buvo blogiau mirties" (VLA).

Po karo kan. Vladas Butvilą buvo pakeltas Panevėžio kapitulos preletu. "Bolševikams okupavus Lietuvą, kan. VI. Butvilą, kad ir buvo labai atsargus savo kalbose ir pamoksluose, bet dėl praeities darbų neišvengė 'ataskaitos'. Todėl tarpe kitų kunigų ir jis buvo ištremtas 1950 m. į Sibirą, nors savo kilme buvo iš labai neturtingų tėvų, dvaro kumečių." Sibire buvo pristatytas prie sunkių darbų, kurie jo sveikatą smarkiai apgriovė" (KJG). Kito šaltinio nurodymu, "Dirbdamas miškuose, krintančio medžio buvo sunkiai sužeistas ir dalinai paraližuotas" (JMPR, 378).

Prel. Vladas Butvilą Sibire
(Iš Br. Kviklio archyvo)

"Kai buvo galima siųsti siuntinius ir į Sibirą tremtiniams, tokių siuntinių gavo ir kan. VI. Butvilą. Už tai buvo labai sumuštas ir beviltiškai gulėjo vienoje tremtiniams skirtoje ligoninėje. Jam, nedarbingam, komunistų valdžia iš ligoninės 1955 m. leido grįžti į Lietuvą, nes buvo jau nepavojingas komunizmui ir nedarbingas Katalikų Bažnyčiai.

Grįžęs į Lietuvą, nebepajėgė nueiti net į bažnyčią. Šv. mišias atnašaudavo savo gyvenamame kambaryje. Atrodė kaip šešėlis. Jokių vilčių jo gyvybę išgelbėti nebebuvo. Buvo paliesti jo ilgieji smegenys ir jį kankino bronchitas (KJG). "Gyvybė buvo palaikoma iš JAV gaunamais vaistais, kuriuos vėliau bolševikai uždraudė gauti. Daug kentėjęs, mirė 1961.3.14 d. Palaidotas Panevėžio katedros kapinėse šalia ateitininkų himno autoriaus kun. J. Tilvyčio - Žalvarnio kapo (KTN, 275).

"Nebeatsimenu kuriais metais Draugo atkarpoje ėjo vieno lenko kunigo atsiminimai apie Sibiro tremtį. Jis aprašė savo žiaurius pergyvenimus. Tarp kitko mi-nėio ir kun. Butvilą. Rašė, kad buvo labai geros širdies, visus guodė ir dalinosi paskutiniu kąsniu. Labai daug kentėjo nuo 'blatnųjų" — kriminalistų. Kartą jis gavęs siuntinėlį. 'Blatnieji' tuoj užpuolė ir norėjo atimti, jis pasipriešinęs. Kriminalistai kunigą labai sumušę ir supjaustę veidą skutimosi peiliukais. Rodos 1958 m., gal 1959 m., gavau laišką iš Panevėžio. Rašė man viena nepažįstama, kad kun. Butvilą grįžo iš Sibiro be sveikatos, pusiau paraližuotas. Ji esanti jo šeimininkė.

Sukombinavau siuntinėlį. Teiravausi ir Balfe. Sakė, kad siunčia reguliariai siuntinius.

Ir taip skaudžiai baigė savo gyvenimą daug nusipelnęs žmogus — kunigas. Ir vis tik buvo žiauriau už mirtį" (VLA).

2. Prie kapo
Prel. Vlado Butvilos buvęs vikaras savo viršininką šitaip charakterizuoja: "Buvo karšto būdo, sangvinikas, dinamiškas. O tokiam lengviau ir apsirikti. Tačiau klaidą pastebėjęs, jis garbingai ją atitaisydavo, pasiaiškindamas ir atsiprašydamas. Daug kam, ir man pačiam, kol jo arčiau nepažinojau, jis atrodė išdidus ir sunkiai prieinamas, bet širdyje buvo geras, o kasdieniniame gyvenime nuoširdus ir draugiškas" (KTN, 276).

Prel. Vladas Butvilą buvo ne tik didelis pamokslininkas ir geras paskaitininkas, bet jis buvo ir rašytojas. Jis daug ką parašė. Apie tą sritį mus supažindina jo vikaras kun. T. Narbutas: "Kan. VI. Butvilą rašė daug straipsnių įvairiausiuose laikraščiuose ir žurnaluose: Laisvėje, Ganytojuje, Panevėžio Garse, Panevėžio Balse, Tiesos Kelyje, Ryte. Jo parašytos knygos: Katalikų veikimas K.V.C. skyriuose (1930), Katalikiškoji Akcija parapijose (1932), Tiesos fronte (1936), Ką Dievas sujungė, žmonės neperskiria (1938). Savo straipsnius daugelį kartų taisydavo, duodavo kitiems paskaityti, paklausdavo pastabų. Dauguma jo straipsnių apologetiniai ir katalikiškojo veikimo temomis. Rašė ir klebonu būdamas, nors paprastai tose pareigose, ypač didelėse parapijose, jau nebėra laiko rašymui" (KTN, 276).

Tas pats prelato bendradarbis iškelia jo pamokslų vertę: "Bolševikams okupavus Lietuvą; kad ir mėgino jis būti labai atsargus savo pamoksluose, tačiau tiesą uoliai gynė, tikėjimo tiesas aiškiai dėstė ir už tai buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą . . . Galima teigti, kad Butvilą, parašęs Tiesos fronte, tą tiesos frontą begindamas, daug kentėjo ir jame mirė" (KTN, 276).

Prelato Vlado Butvilos buvę bendradarbiai ir mokiniai iš atsiminimų nupintą vainiką deda ant jo kapo kaip dėkingumo, meilės ir pagarbos pareiškimą;12

Pabaiga

Išnašos

7.    Draugo dienraštyje (1984 m., 4.-6 nr.) rašydamas apie pamaldas ir Komunijos dalijimą; įrašiau šiuos sakinius: "Jei kas prašalaičių (nemokinių) priklaupdavo prie grotelių, tas negaudavo Komunijos. Jį aplenkdavo. Mat čia buvo mokinių pamaldos". Kadangi, mano klausiami, uteniškiai šio fakto nepatvirtino, tad jo čia nekartoju ir jį atšaukiu.

8.    Kun. J. Gasiūno nuoroda: Tiesos kelias, 1927 m. liepos 1 d., 7-8 nr., oficialinė dalis, 74 psl.

9.    Žr. 8 nuorodą.

10.    Kun. J. Gasiūno nuoroda: Kun. Titas Narbutas, Kanauninkas Vladas Viktoras Butvilą. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Metraštis, I, Roma, 1965 m., 276 psl. ir vysk. K. Paltaroko nespausdinti atsiminimai.

11.    Anksčiau skaitėme, kad kun. VI. Butvilos tėvas buvęs dvaro ūkvedžiu, o dabar jau kumečiu. Nėra galimybės išsiaiškinti.

12.    Kai kurie atsiminimus parašė gerokai ilgesnius negu galima žurnalui panaudoti. Jei būtų leidžiamas specialus laidinys, jie būtų labai puikūs į tą leidinį sudėti, bet žurnalui reikia skaitytis su vieta. Nė vienų atsiminimų nesukarpiau ir nesubraukiau. Kai šis rašinys bus atspausdintas, tuos atsiminimus atiduosiu Pasaulio Lietuvių Archyvui. Jei ateityje kas norės, galės ir čia neįdėtą medžiagą panaudoti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai