|
|
NAUJASIS LIETUVOS ROMANAS |
|
|
|
1. Vidutinių romanų perteklius
Mūsų išeivijos literatūros mokslininkai, kritikai ir mėgėjai gana skirtingai vertina šiuolaikinę okupuotos Lietuvos grožinę literatūrą: Vieni jų — rods nedidelė mažuma — visą dabartinių Lietuvos rašytojų kūrybą laiko politine, todėl, jei iš viso ją skaito, nenori jai pripažinti meninio lygio. Antri turbūt iš meilės lietuviškam rašytiniam žodžiui ar iš tam tikrų idėjinių bei politinių sumetimų ją kelia į aukštybes, kurių esą nepasiekusi nei išeivijos, nei nepriklausomos Lietuvos literatūra. Nuosaikūs vertinimai rečiau pasirodo. Gana garsūs yra balsai tų, kurie ypač džiaugiasi Lietuvos romanu. Štai skaitome, kad Jonas Avyžius rašąs kaip Balzakas,1 o palyginti jaunas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas pavadinamas nauja žvaigžde prozos sietyne.2 Kad sietyne yra miriadai žvaigždžių, vadinas, teigiama, jog didelių rašytojų prozininkų Lietuvoj nesuskaitysi, jų ten turėtų knibždėte knibždėti. . . Tai jau gerokai pertempta. Man rodos, čia tiesos tik tiek, kad rašytojus šiandien Lietuvoj tikrai sunku suskaityti: vien rašytojų prozininkų Rašytojų sąjungoj 1982 buvę 79. Kad ten yra romanų infliacija, rodytų ir jų statistika: per paskutinį dešimtmetį Lietuvoj pasirodę apie 80 romanų, o per visus tris pirmuosius pokario dešimtmečius (maždaug iki 1975) teišėję tik 50. Jau vien ši romanų gausa kelia abejonių, ar daug jie verti. Šias abejones patvirtina kai kurie tarybiniai kritikai, teigdami, kad prisiauginta rašeivų, kad paskutinio dešimtmečio romanai pasinešė ne kokybės, o kiekybės linkme.3 Turbūt tai, kad būti rašytoju yra didele garbė ir pelninga, bus prisidėję prie jų skaičiaus nepaprasto išaugimo.
Kritiškesnis žvilgis ir reiklesni vertinimo mastai, man rodos, galėtų šį perteklių pašalinti. Kaip tik griežtesnio romanų vertinimo reikalavo vienas žymiausių tarybinių kritikų Albertas Zalatorius 1982 "Literatūroj ir mene" vykusiose kritikų diskusijose apie dabartinio Lietuvos romano situaciją. Jo įsitikinimu, daugumas Lietuvos pokario romanų esą tik vidutiniai. Jei jie laikyti aukšto arba labai aukšto lygio, tai esanti kalta neatsakinga tarybinė kritika, kuri praeity liaupsinusi kiekvieną naują romaną, todėl, jo žodžiais: "Pirmiausia reikėtų savikritiškai prisipažinti, kad visos odės, giedotos septintojo dešimtmečio romanui, buvo giedotos perspaustu falcetu ir turėjo didelę narciziškumo dozę. Jų psichologinį pagrindą dar galima suprasti (labai norėjosi pasidžiaugti kokybiniu šuoliu, kurį atliko septintojo dešimtmečio proza, palyginus su šeštojo), bet negalima pateisinti arogantiško teoretizavimo ir mėginimo įrodyti, kad čia yra dievažin kas. Ta arogancija kilo iš paviršutiniško įvairiakalbės tarybinės, pasaulinės ir mūsų pačių ikikarinės literatūros pažinimo, iš noro pasirodyti, o ne iš noro būti teisingam."4
Tat ateity literatūros kritikams reikia, Zalatoriaus nuomone, išmokti kritiškiau žvelgti į save. Cituojamo straipsnio išvedžiojimai leidžia daryti išvadą, kad Zalatorius ir paskutinio dešimtmečio romanus priskiria tik prie vidutinių, iš jų išskirdamas tik vieną antrą, ypač Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškelius". Šitą Zalatoriaus nuomonę patvirtina tarybinis kritikas Petras Bražėnas, 1983 knygoj "Romano šiokiadieniai ir šventės" rašydamas: "...kiekybinis aštuntojo dešimtmečio romano šuolis nebuvo paremtas jam pritinkančiu meninės kokybės augimu: į geriausių lietuvių tarybinių romanų gretą įrašytini mūsų aprėpiamo laikotarpio romanai atsidūrė vidutinių ir silpnų šio žanro kūrinių masėje".5
Tat vargu ar mums reikėtų šnekėti apie nesuskaitomas žvaigždes Lietuvos romanistų žvaigždyne. Kritiškai žvilgterėjus į paskutinį okupuotos Lietuvos penkmetį, man rodos, ten būtų galima surasti tik vieną antrą talentingesnį romano autorių, o didesnio talento — bene tik vieną Bronių Radzevičių. Betgi prie savo amatą išmanančių, tačiau nebūtinai didelių talentų, daugeliu atvejų sutariamai su tarybine kritika būtų galima priskirti keliolika romano autorių, kurie per paskutinį penkmetį išleido geresnių ar prastesnių romanų. Jų žymiausi būtų (alfabetiškai): Jonas Avyžius ("Degimai" 1982), Juozas Baltušis ("Sakmė apie Juzą" 1979), Vytautas Bubnys ("Kvietimas" 1983, "Rudens ekvinokcija" 1985 "Nemune"), Algimantas Bučys ("Tik priešas tavo priešams" 1982), Petras Dirgėla ("Kūlgrinda" 1985), Leonidas Jasinevičius ("Atminki pradžią" 1985 "Pergalėj"), Raimondas Kašauskas ("Saulelė raudona" 1985), Saulius Tomas Kondrotas ("Žalčio žvilgsnis" 1981), Vytautas Martinkus ("Lašai" 1980, "Medžioklė draustinyje" 1983), Jonas Mikelinskas ("Kur lygūs laukai" 1981). Ema Mikulėnaitė ("Pora savaičių" 1984), Juozas Požėra ("Žuvys nepažįsta savo vaikų" 1985), Bronius Radzevičius ("Priešaušrio vieškeliai" II d. 1985), Mykolas Sluckis ("Kelionė į kalnus ir atgal" 1981, "Medžliepis" 1985 "Pergalėj"), Algimantas Zurba ("Integralas" 1981, "Skersvėjis" 1984). Jei bandyčiau šiuos visus romanus — jų yra 19 — bent trumpai charakterizuoti, tai ši charakteristika išeitų bendra, nuobodi ir turbūt lėkšta, nes gilesnė tokios daugybės romanų sklaida vienos apžvalgos rėmuose neįmanoma. Todėl šios charakteristikos atsisakau. Pasitenkinsiu tik viena bendra pastaba, kuria šiek tiek vertinu minėtų autorių romanus, kad paskui truputį išsamiau sustočiau tik prie trijų romanų: jie, mano manymu, tam tikru požiūriu verti didesnio dėmesio nei likusieji, čia suminėti. Pastaba yra šitokia: Visi šie romanai atstovauja socialistiniam realizmui vienu ar kitu būdu: pasirenkamu siužetu, stilium, idėja, filosofija, personažais ir t.t. Betgi kai kurių autorių duoklė socialistiniam realizmui minimali. Sakysim, didesnės duoklės atsisako jaunas autorius Kondrotas "Žalčio žvilgsny". Taigi yra bandymų vaduotis iš partijos primestos literatūrinės krypties, kuri šiaipjau kerote keroja Avyžiaus, Baltušio, Bubnio buitiniuose romanuose. Mažiau partinių tendencijų galima užčiuopti kai kuriuose jaunesniųjų autorių romanuose, kaip Mar-tinkaus "Medžioklėj draustinyje", ar kiek vyresnės Mikulėnaitės "Poroj savaičių", ar taip pat kiek vyresnio Kašausko "Saulelėj raudonoj". Čia priskirtinas ir Bronius Radzevičius su "Priešaušrio vieškeliais". Jie visi savo uždaviniu laiko atskleisti veikėjų vidinio pasaulio raidą nešališkai, remdamiesi vadinamojo polifoninio romano teorija. Kokia ji?
2. Polifoninio romano teorija R. Kašausko "Saulelė raudona"
Sekant dabartinio Lietuvos romano raidą^ šalia sąmonės srauto, arba vidinio monologo, romano, užsimezgusiu šeštajame dešimtmety ir atskleidusio veikėjų giluminę psichologiją, ypač nusižiūrint į James Joyce ir Marcelio Prousto romanus, į akis krinta paskutinių metų pastangos kurti vadinamąjį polifoninį romaną. Šias pastangas bene labiausiai išryškino palyginti jaunas literatūros kritikas Aleksandras Krasnovas (gimęs 1948) pereitų metų "Pergalės" 12 nr. straipsniu "Moralinis vertinimas polifoninėje prozoje". Jame nurodoma, kad okupuotos Lietuvos literatai (poetai jau kuris laikas, o pastaraisiais metais ir prozaikai, ypač romanų autoriai) ėmę savo veikaluose atsisakyti romantinio moralisto noro žmogų ir pasaulį vaizduoti, koks jis turėtų būti; šitoks idealas užleidžiąs vietą žmogui ir pasauliui, koks jis yra. Mat "moralisto noras tvarkyti pasaulį remiantis ne tuo, ką mato akys, o abstrakčiu romantiniu įsivaizdavimu, koks jis turėtų būti", privedęs prie baisių pasėkų. "XX a. istorijoje gausu pavyzdžių, atskleidžiančių pragarišką šio principo, paversto oficialia ideologine doktrina, valstybės veiklos programa, prigimtį, — juo kai kur buvo ir yra pateisinamas rasių, klasių, tautų likvidavimas . . ."6 ,— rašo Krasnovas. Nežinau, ar autorius pastebėjo, jog ką tik cituotais žodžiais jis prakeikė ne tik fašizmą bet ir komunizmą: juk šis neabejotinai laikosi ideologijos, pagal kurią reikia likviduoti klases, bent vadinamąją buržujinę klasę. Na, bet sakykim, kad tai tik kažkoks lapsus linguae, ir pasekim toliau kritiko mintis apie polifoninį romaną. Šiojo teoriją sukūręs sovietinis rusų literatūlogas M. Bachtinas; jis teigia, kad pagrindiniu polifoninio romano bruožu reikią laikyti "veikėjo balso savarankiškumą, herojaus ir jį kuriančio autoriaus lygybę, sprendžiant esminius būties klausimus". Bachtinas siūlo pasekti Dostojevskiu, kurio romanų svarbiausioji ypatybė esanti "savarankiškų ir nesusi-liejančių balsų bei sąmonių aibė, tikra pilnaverčių balsų polifonija. . . lygiateisių sąmonių su jų pasauliais daugingumas."7 Taigi, pagal Bachtiną ir juo sekantį Krasnovą tapant veikėjų prigimtį, romane reikią atsisakyti, paprastais žodžiais tariant, šališkumo, nepakantos, moralinės tendencijos, idealizavimo. Ir kitas kritikas bei rašytojas, Algimantas Bučys, pereitų metų "Pergalėj" rašė, jog "seniai. . . verta atsisakyti romantinių iliuzijų apie dieviškai monolitišką teigiamą herojų ir grįžti prie sveikesnio, humaniškesnio, vaisingesnio renesansinio, pagaliau — realistinio požiūrio į herojų kaip žmogų tarp žmonių, o ne kaip stabą tarp žmogelių, besitrinančių literatūros kūrinio paraštėse."8 Polifoninio romano pradininko, novatoriaus vardas dabartinėj lietuviškoj prozoj priklausąs Raimondui Kašauskui (gim. 1934). Jo pereitais metais pasirodęs romanas "Saulelė raudona" kaip tik esąs sukirptas pagal polifoninio romano principus. (Juos pritaikyti autorius pradėjo anksčiau kituose savo proziniuose veikaluose.) Tad žvilgterėkim į Kašausko "Saulelė raudona". — Romane regime paprastos kaimietės, jaunystėje buvusios samdinės pas ūkininką, Rronės Gintalienės, gyvenimo kelią: Ūkininko Gintalo žmonai pasimirus, Bronė išteka už jo, susilaukia dviejų vaikų (Gintalas iš pirmosios žmonos irgi turi du vaikus). Įnamiu pas Gintalus gyvenąs iš Klaipėdos krašto kilęs geležinkelio sargas Adolfas Birškys nutolsta nuo savo bevaisės žmonos Zuzanos ir prisigretina prie Bronės, kuriai Gintalas per senas. Bronė susilaukia iš Birškio sūnaus, dėl to Birškių ir Gintalų šeimos sugriūva. Birškys susideda su Brone Gintaliene, bet, dar juodviem nesusirašius, Birškys ištremiamas už prievartinę paslaugą miškiniams į "šaltuosius kraštus". Iš jų grįžęs Lietuvon, susirašo su Brone, išsikelia iš Žemaitijos į Klaipėdos kraštą, kur apsukrioji pirmoji Birškio žmona Zuzana vyrą susigrąžina sau, palikdama Bronę senatvėje vienišauti. — Iš keliais sakiniais atpasakoto veiksmo, sutelkto apie pagrindinę veikėją gali atrodyti, kad autorius tarsi norėjo romano tema padaryti šeimų irimą; Nieko panašaus. Rašytojas šitokio tikslo neturi. Jis tesiekia smulkiai aprašinėti Gintalienės psichiką, jos pasaulėvaizdį; bet kodėl ji į pasaulį ir gyvenimą žvelgia taip, o ne kitaip, ar ji išvis išgyvena kokį stipresnį sankirtį su savo požiūriais į gyvenimą, — viso to autorius nerodo. Šitokio sankirčio nėra, pavyzdžiui, stipriau atskleisto, kai Gintaliene palieka savo pirmąjį vyrą ir susideda su Birškiu ar kai ji, Birškiui ilgai negrįžtant iš "šaltųjų kraštų", sueina į intymius santykius su kitu vyru, su Pagojum. Gal dėl to vienas romano skaitytojas, ko gero teisingai, bus autoriui prikišęs, jog jis vaizduojąs "iki žemės grumsto nuvertintą, atrofuotos psichikos žmogų",9 kuriam šeiminiai santykiai nesukelia daug problemų. Šituo nepilnu pagrindinės veikėjos psichikos atskleidimu romanas, deja, nusivertina iki romaniuko.
Bet kur Kašausko romano polifoniškumas? Apie tai tekalba pats kritikas Krasnovas; romane "išsaugotas bene svarbiausias polifonizmo principas — kiekvieno personažo vidinės tiesos savarankiškumo, visiškos lygybės principas. Ir čia autorius stengiasi vadovautis ne įsivaizdavimu, koks turi būti gyvenimas ir žmogus, bet tuo, ką jam siūlo betarpiška patirtis. Bronės Gintaulienės, abiejų jos vyrų, Adomo Pagojaus ir kitų veikėjų rūpesčiai, žvelgiant epochiniu žvilgsniu, mažutėliai, interesai ir siekiai siauri. Pagrindinis jų rūpestis — išgyventi, likti gyviems, prasimaitinti patiems ir išmaitinti vaikus, o jei priedo nukrinta nedidelė sėkmės kruopelytė: meilė su atsaku, pagyrimas už darbą, netikėtai didelis adyginimas už sūnaus darbadienius — jie pasijunta laimingi".10 Taigi Kašausko romane Krasnovas polifoniškumu laiko tai, kad nė vieno veikėjo autorius neiškeliąs aukščiau kito, o liekas visiems vienodai palankus ir vienodai dėmesingas, nes jam rūpį "dorai ir nešališkai"11 pavaizduoti veikėjų prigimtį, kaip ji reiškiasi pa-tirtinėj tikrovėj. — Sutikim su Krasnovu, kad Kašauskas iš tikrųjų bando nešališkai atskleisti savo pagrindinių veikėjų prigimtį. Štai Bronė Gintaliene, buvusi nemažo ūkininko tarnaitė, visai nesekant įprastine komunistine schema, parodoma buožių gerbėja, užsimenamas jos religingumas, nors nuo religijos ji pamažu ir atšąla. Partizanai vadinami ne banditais, o tik miškiniais, nors šiaipjau romane jie paliečiami tik prabėgom. Vis dėlto tai tik bandymas vaizduoti nešališkai. Iki dostojevskinio nešališkumo tvyro praraja. Ją pereinant, sakysim, būtų reikėję Gintaliene daug labiau atplėšti nuo socialistinio realizmo kurpalio, ant kurio jos psichika užtempta. Būtų reikėję nebijoti jos simpatijos buožėms Razmoms atskleisti daug pilniau, jos religingumą ne užuominomis suminėti, o vaizduoti iš esmės, vadinas, daug smulkiau ir giliau. Jei jau šaukiamasi Dostojevskio pavyzdžio polifoniniam romanui, tai tam turbūt geriausiai tiktų "Broliai Karamazovai". Šiame romane priešpastatomi ateizmas ir krikščionybė, bet taip, kad sunku pasakyti, kurioj pusėj yra pats autorius. Štai romano veikėjų Dmitro ir Ivano ateizmas pateiktas taip, kad prieš mūsų akis iškyla visas 19 amžiaus ateistinis mokslingumas ir juo besiremianti gyvenimo praktika, o jaunuolio Aliošos ir vienuolio Zosimos krikščionybė puikiai atspindi to meto rusiškosios Bažnyčios mistinę gelmę ir praktinį tikinčiųjų gyvenimą. Puiku, kad šitokiu dostojevskinio rašymo būdu turėtų pasekti lietuviškasis polifoninis romanas. Betgi tai reikštų, jog jis turėtų atsisakyti komunistinio moralizavimo, kuris privalomas socialistinio realizmo literatūrai. Jos dogmos — partiškumas ir liaudiškumas — tebėra tabu; jomis remiantis, gyvenimas ne tik vaizduojamas, bet ir lakuojamas, gražinamas. Juk ir Kašauskas romane "Saulelė raudona" tik užsiminė tą vyriausios veikėjos psichikos dalį, kuri socialistiniam realizmui nepatinka: jos palankumą senajai santvarkai ir jos religingumą. Tuo ši psichika buvo suskurdinta ir iškreipta, pertemptai sustiprinant buitinį-vitalinį pradą joje.
Prieš Krasnovo siūlomą nešališkumai vaizduojant veikėjus, tiesiog sukilo vyresnės kartos kritikas Ričardas Pakalniškis (gim. 1935) praėjusių metų "Pergalės" 3 nr. trenkęs labai aiškų teiginį, ištįsusį visu straipsniu: "Kurti — vadinasi, vertinti".12 Ir moko Pakalniškis Krasnovą ne ko kito, o marksizmo: ". . . reikėtų vengti . . . kraštutinumo, suprastinančio dialektiškus žmogaus ir visuomenės ryšius".13 Atseit polifoninio romano teorija pervertinanti veikėjų individualiosios psichikos sklaidą^ o nuvertinanti lemtingą visuomenės — kolektyvo įtaką individui. — Ką gi, beliktų tik linkėti polifoninio romano teorijai Lietuvoje sustiprėti, o pagal ją norintiems kurti autoriams bandyti pasivyti patraukliojo dostojevskinio romano pavyzdžius.
3. S. T. Kondrato "Žalčio žvilgsnis"
Ir pastarųjų metų Lietuvos romanas daugiausia buitinis, klampojąs po kolūkių ir socialistinių kombinatų dumblynus. Dėl to pradžiungi, kai į rankas pakliūva kitokio sukirpimo romanas, išvaduojąs iš socialistinės buities košmaro. Jo kaip tik nėra jauno autoriaus Sauliaus Tomo Kondrato (gim. 1953) romane "Žalčio žvilgsnis" (1981). Tai moderniojo romano reikalavimams atsakąs veikalas, polifoninis savo veikėjų prigimtimi. Jame apstu siurrealizmo, nors romanui bandoma duoti istorinius, realistinius pagrindus, Įsakmiai nurodant veiksmo vietas (Raseinių, Seredžiaus, Čekiškės, Vilkijos apylinkes, Kauną) ir laiką (1866 - 1910, 1925), Tačiau sudaryti istorinės tikrovės iliuziją autoriui visiškai nerūpi. Asmenys, kurie šitoje tikrovėje veikia, kartais elgiasi labai keistai, kai kurie jų yra išvis fantazijos padaras. Loginio normalaus ryšio veikėjų poelgiuose rasi nevisada. Vientisos fabulos nėra. Pirmoj daly vaizduojama antrojoj devyniolikto amžiaus pusėj kaimo amatininkų Meižių šeima. Miršta senolis. Tada autorius turi progą parodyti nepaprastą puotą; kurios metu senolis pasodinamas prie stalo kartu su giminėmis ir geria alų. Šermenys tęsiasi du mėnesius, o patį senolį laidoja tik po penkių mėnesių nuo mirties. Šitos makabriškos scenos turi atskleisti lietuvių pagonišką dvasią, išlikusią, autoriaus Įsitikinimu, iki 19 amžiaus pabaigos. Meižių jaunėlis sūnus Kristupas Įsimyli ir norėtų vesti nepaprastą gražuolę Pimę, bet ją pamilsta ir jaunas grafas Žilinskas, pramintas Pipiru. Kai ji atstumia ji ir teka už Kristupo, jis sugalvoja siaubingą kerštą; Naktį po vestuvių, kai jaunieji vyksta iš jaunosios namų į jaunojo namus. Pipiras su savo sėbrais juos užpuola: jaunąją išprievartauja, o jaunąjį nužudo prikaldamas prie kryžiaus. — Antrojoj daly plėšikas Gaurusis Meižis (koks jis giminė ar išvis giminė pirmosios dalies Meižiams, nežinom) kartu su fantastiniu veikėju Lizanu, pasirodžiusiu ir pirmojoj daly, laukia kartuvių mirties. Gaurusį augino kaimynų šeima, skrupulingo pareigingumo žmonės. Įtėviai auklėjo Gaurusį labai griežtai. Už nusikaltimus žiauriai bausdavo. Gaurusis įsimyli įseserę Reginą; Matyt, neteisingos įtėvių bausmės ir kitos pasaulio neteisybės vedė prie to, kad Meižis tapo plėšiku, gaujos vadu, kurio jau vienas vardas įvarydavo žmonėms siaubą; Tapęs plėšiku, Gaurusis nenustoja mylėjęs Reginos, ją kone reguliariai lanko, jųdviejų meilė stiprėja ir auga. Plėšikas pagaliau pakliūva į nagus latviui kapitonui Uozolui, rusų pasiųstam gaudyti gaujos. Uozolas tariamai duoda Gaurusiui galimybę būti paleistam: šis turi palydėti Į Kauną pas gubernatorių mirti nuteistą kalinį už šios misijos įvykdymą būsiąs paleistas. Pakeliui betgi jis nužudo aną kalinį ir jo palydovą; įtaręs, kad jie nori pabėgti. Už tai susilaukia kartuvių.
Autorius rašė modernų romaną; iš tikrųjų antiromaną; kurio kompozicija nerado jokios darnos, nes veikalas sudėliotas iš fragmentų, kurie įmanomi ir be romano visumos. Antrąją romano dalį su pirmąja tejungia tik tos pačios pavardės, kaip ir pirmojoj daly veikėjas Meižis, bet jis kitas asmuo, kurio ryšiai, kaip sakiau, su pirmosios dalies Meižiais neaiškūs. Yra dar pora tų pačių antraeilių veikėjų, kurių svarbiausias minėtas Lizanas. Be abejo, modernioji proza nori atpratinti skaitytoją nuo klasikinės veikalo sandaros, leisdama sau visokius eksperimentus bei siurrealizmą; veikėjus pristatydama ne kaip realius žmones, o tik kaip tam tikrų idėjų ar samprotavimų nešėjus, taigi kaip prasmenis, kaip ženklus. Tuo keliu kaip tik eina Kondrotas. Už tai jo negalima peikti, kaip jį bent iš dalies už įvairius romano nelogiškumus peikė šiaipjau Įžvalgus tarybinis kritikas Zalatorius.4 Moderniajame romane vadinamieji nelogiškumai seniai įpilietinti, tai nauja vien tik Lietuvos romane.
Be abejo, ir fragmentinė modernaus romano sandara turi būti pateisinta. Ji privalo turėti gilesnį vidinį pagrindą; ant kurio statomas visas romanas; dažniausiai tai esti neįprasta, nekasdieninė veikėjų psichika, jų atstovaujamos idėjos ir mintys, sprogdinančios įprastines normas. Romano "netvarka", jei ji minėto pagrindo stokoja, vien gadina skaitytojo nervus nelauktomis staigmenomis ir tuščiavidure fantazija. Dėl to, sakysim, dar galėtume pateisinti siurrealistinį skaitytojo nervų mėginimą tokiais makabriškais epizodais, kaip mirusio senolio sodinimu už stalo puotauti su laidotuvių dalyviais, gal galėtume "iškęsti" pačias laidotuves, trukusias du mėnesius, nes tuo autorius manosi atskleidžiąs kai kuriuos pagoniškus lietuvio sielos bruožus, vėliau dažnokai randamus romano veikėjuose. Bet jau sunkiau pateisinsim įvedimą fantastinio veikėjo Lizano. Tai kažkoks į legendinį amžiną žydą panašus veikėjas, pirmoj daly smuklėj už grašius pasakojąs kaimiečiams keistas istorijas, seniai numiręs, tik vėl prisikėlęs, betgi jau be sielos. Antrojoj daly jis jau nežinia už ką nubaustas mirti ir kartu su Gaurusiu laukia bausmės įvykdymo, klausydamasis paskutinę prieš mirtį naktį šiojo gyvenimo istorijos. Kam ši legendinė būtybė atstovauja, kam ji romane reikalinga? Amžinam žmogaus polinkiui, gašlai, simbolizuoti? Mat Lizane dega ta pati neužgesinama gašlos ugnis, kuria pasižymi beveik visi romano veikėjai. Jei tikrai tam, Lizanas turėjo būti tos ugnies stipriau deginamas ir nelikti vien epizodiniu veikėju. Gal Lizanas būtų parankus atskleisti amžiniems žmoniškumo ir žmogiškumo bruožams, kaip gailestingumui, gerumui, meilei, nes jis ir plėšiką Meižį vadina geru vaiku, jį supranta ir gali pamilti, ko taip trokšta pats plėšikas. Bet tokiam tikslui Lizanas turėjo būti daug išsamiau ir giliau įžvelgtas ir atskleistas. Panašių pastabų būtų galima padaryti ir dėl kitų veikėjų. Jau įtikimesnis atrodo grafukas Pipiras, kurio išsigimimas autoriui parankus, atiduodant nedidelę duoklę socialistiniam realizmui. Pagrindinis veikėjas (pagrindinis bent antrojoj romano daly) Gaurusis Meižis gal labiausiai pagrįstas ir todėl pateisinamas. Jo būtybės gelmėj dega neužgesinama aistra. "Aš visas esu iš ugnies ... Ar mano plaukai tau nepanašūs į raudonus liepsnos liežuvius?"15 — sako jis Lizanui. Šią aistrą suprasti paruošia jo motinos patologinis aistringumas, atskleistas epizodu, kuriame ji naktį išbėga iš namų ir nuoga vartaliojasi rasotose pievose, arba kaip ji Ievos kostiumu naktimis bėgioja pas vyrus, kurstančius ugniakurą, kad su jais "pasimylėtų".
PRANAS DOMŠAITIS NUKRYŽIAVIMAS, 1965 (48,5 x 65,5)
Pagrindine romano tema reikia laikyti meilę. Ji dažniausiai rodoma kaip koks baisus uraganas, iškyląs iš paslaptingų žmogiškosios prigimties gelmių ir savo įdūkiu visa nusiaubiąs. Šitokia meilė — tai žmogaus viduje liepsnojanti aistros ugnis, kibirkščiuojanti gašla. Tokia meile grafas Pipiras pamilsta gražuolę Pimę, ir kai ji neatsako į jo aistrą; ją išprievartauja, o jos mylimąjį nužudo. Aistringos meilės ugnim dega ir Gaurusis, nors joje kartu žėri ir kilnioji dvasinė meilė Reginai. Taigi autorius skiria gašlią ir kilniąją dvasinę meilę. Aiškiai išskiria ir trečią meilės laipsnį — meilę žmonių santykiuose; ji turėtų normuoti žmonių santykius. Šitos meilės yra išsiilgęs net plėšikas Gaurusis. Štai kaip jis kalba prieš savo mirtį Lizanui: "Mylėk mane, ir man bus to gana. Mylėk mane, senuk, ir man nieko daugiau nereikės".16 Jųdviejų santykiai yra kaip tėvo ir vaiko. Tą tarpusavio meilę išreikšdami, jie retkarčiais pasibučiuoja. — Berods Kondratas yra pirmas dabarties Lietuvos autorius, daugiausia skyrės dėmesio gašlos aistrai ir ją atskleidęs be ryšio su morale. Jo požiūriu, ši aistra yra suvereni, turinti lemiančios įtakos žmogaus gyvenime. Ji toli pralenkė J. Avyžiaus "Chameleono spalvas", kur moralinis požiūris, aprašinėjant seksą, nėra išnykęs. Jei ieškoti panašaus požiūrio tarp emigracijos rašytojų, tai akys turėtų atsikreipti į Škėmą ir Merą;
Jei paprasčiausiai klaustume, kas šiame romane estetiškai vertinga ir kas ne, tai galėtume šitaip atsakyti: Kondrotas laisvinasi iš grubaus socialistinio realizmo ir bando, kaip minėta, siurrealizmą, net antiromaną, bet siurrealistinių dirbtinybių tokių, kurios meniškai nepateisinamos, romane per apstu. Rašytojo gabumai nemaži, bet kad jis jau sušvito nauja žvaigžde Lietuvos prozos sietyne, kaip paskelbė vienas išeivijos kritikas, yra pertempta: jo talentas tik vystosi, ar jis išsivystys į didelį — pamatysim. Betgi dėl vienos puikios ypatybės jau dabar reikėtų Kondrotą girti: jis geba parinkti tokius žodžius ir iš jų išgauti tokį vaizdą ir emociją, kurie nešliaužia paviršiumi ir neišvirsta plepėjimu, viena didžiausių dabarties Lietuvos beletristų nuodėme; jis taiklia konkretybe skverbiasi į gelmę, kuri atsiveria prieš mūsų akis čia poetiniu grakštumu, čia minties naujumu, čia psichologine staigmena. Štai kaip autorius Gaurusio ir Lizano pokalby, jiems jau žengiant į kartuves, konkrečiu paprastu žodžiu išsako gilią mintį apie būtinybę atsispirti aistrai, tam žalčio gundytojo žvilgsniui, ir nuo jo gelbėtis meile vienas kitam: "Laikyk mano ranką^ tėveliuk. Niekada daugiau nepamatysiu jos (mylimosios Reginos — V.N.), o ji nepamatys manęs. Žaltys! Žiūrėk, senuk, žaltys į mus žiūri! Matai, kur mano ranka rodo?" "Ten kartuvės, mielas vaikeli". Ne, ne čia. Toliau. Tenai, danguje. Jo akis. "Ten saulė, Meiži, vaikeliuk. Patekėjusi saulė". Jis sugundė pirmąjį žmogų, tėvuk. Tu pats man sakei. Tai jis. Jis mus visus sugundė. Jis valdo mus. kaip jam patinka, o jo žvilgsnis pragaištingas. Ar ne? "Nežinau, vaikeli. Tai tik rytmetį tekanti saulė." Aš ir sakau, senuk. Pabučiuok mane dar kartą, tik taip galima jam atsispirti. Kaip gaila . . . Nepaleisk mano rankos, seneliuk."17
4. B. Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliai"
Jei Kondrotas galbūt pakeliui į gerus rašytojus, tai tokiu jau vertai galėtų būti pavadintas Bronius Radzevičius, sušvitęs reto grožio šviesa, kuri tuoj užgeso: rašytojas su keturiasdešimčia metų (1980) nusižudė. Šioji šviesa sklinda iš jo romano "Priešaušrio vieškeliai", ypač jo antrosios dalies, pasirodžiusios pernai, spausdintos ištraukomis 1982 "Pergalėj" (pirmoji dalis išleista atskira knyga 1979). — Romanas nepatraukia intriguojančia fabula: jos beveik nėra, o žavi psichologine ir filosofine gelme, į kurią autorius skaitytoją įtraukia subtilia jusline pagava, tokia originalia, vienintele, šviežia ir nauja, kad aikteli iš nuostabos; ši juslinė pagava perduodama niekur kitur mūsų prozos veikaluose nerandamu, nenusižiūrėtu, vienkartiniu sakiniu, kuriuo atsiveria įvairiopa daugiaklodė buitis. Tokiu būdu autorius sugeba kasdienos egzistenciją perkelti į romano puslapius, ne ją kopijuodamas, kaip to gal reikalautų bent iš dalies socialistinis realizmas, o ją gyvai, tiesiog skausmingai pergyvendamas ir kartu perkurdamas, bet tuo neprarasdamas gyvo ryšio su buities esme. Šį nepaprastą sugebėjimą tebūnie leista pailiustruoti ištrauka iš "Priešaušrio vieškelių" II-osios dalies (joje vyriausias veikėjas išgyvena savo neišsipildžiusią meilę): " . . . buvo gili speiguota žiema su stingstančiu virš senamiesčio mėnuliu, užpustyti kiemai, balti prieangiai, sienos, medžiai, jo skausmo kietumas akmeny, pilkam speigo danguj; jo nejaukumas varvėjo nuo medžių šakų, graužė sienas, metalą, geležiniais griaučiais jisai styrojo iš ledinės srovės, stingo aikštėse, dūlino kaip benamis šuo, glaustės prie bareljefų; senutės pardavinėjančios verbas, varnų klyksmas atodrėkyje, juodas patižęs sniegas, — prie visko glusčiojo jo siela, kažkur jis bėgo klupdamas, smelkėsi žvilgsniu."18 Šis daugiasluoksnis sudėtingas sakinys atskleidžia daugybę buities detalių Vilniaus senamiesty žiemą: Bet autoriui rūpi ne tik ko daugiausia buities užgriebti, o svarbiausia — išsakyti veikėjo paslaptingą sąlytį su žmonėmis, daiktais ir gamta: prie jų visų jis glaustos, visus juos savo juslėmis paliečia, tik atoliepio susilaukia ne iš visų: mėnulis, kiemai, prieangiai, sienos, senutės, varnos, sniegas tyli, sustingę savo daiktavardine forma, kuri šiaip jau visų stilistų peikiama, bet čia kaip tik giliai prasminga. (Šis daiktavardinis stilius autoriaus didžiai pamėgtas.) Buities daiktų dalis adiepia į veikėjo skausmą ir reaguoja kaip asmenys: medžių šakos varva nejaukumu, šisai įsiveržia į sienas, į metalą; nuo jo stingsta aikštės, jis dūlina kaip benamis šuo ir t.t. Čia jau vyrauja veiksmažodinė sakinio sandara, atsakanti suasmeninimui. Tokiu būdu stilistinių priemonių kaita autorius pasiekia minėto "skausmingo" jutimiškumo ir nepaprasto gyvumo, kurio daiktavardinės formos ne tik neužmuša, bet dargi jį paryškina.
Romano veiksmas, kiek jo yra, telkiamas apie pagrindinį veikėjąjuozę Daukintį, rodomą nuo vaikystės iki vyro brandos, jam tapus įmonės darbininku ir kartu studijuojant. Pirmuosiuose veikalo puslapiuose išvystame Rytų Aukštaitijos Užpelkių kaimą; pokario metais paverstą kolūkiu. Visą dėmesį autorius skiria plačios Daukinčių giminės aprašymui partizaninių kovų fone, betgi pačios kovos iš esmės nevaizduoja. Apie ją tesužinome iš veikėjų prasitarimų, ji lieka pridengta kažkokiu rūku. Polifoninio romano pakantos ir nešališkumo partizanų atžvilgiu nematyti. Partizanai Radzevičiui — banditai. Šiaipjau autorius tik pirmąjį pirmosios dalies skyrių teskiria pokario epochai ir per likusius šešis pirmos dalies skyrius skaitytojui išsamiai ir smulkmeniškai pristato pagrindinį veikėją Juozą Daukintį. Iš pradžių jį išvystame dar vaiką; kuris skiriasi nuo kitų vaikų kažkokiu graudumu, mąslumu, pasakyto žodžio gilumu; tas graudus atskirtumas lydės per visą jo gyvenimo kelią; ne tik vaikystėj, bet ir suaugus, ir subrendus. Juozuko tėvas Kristupas, didžiuojąsis proletarine kilme, buvo ulonų trimitininkas, dabar kolūkio darbininkas, norėjęs gyvenime pasiekti kažką didelio, labai geras kitiems, jiems kone viską atiduodąs; karo metu buvo tarybinėj armijoj, antrą kartą vedęs, mirus pirmajai žmonai, iš kurios turi Juzuką; Pamotė dega neapykanta posūniui, tat vaiko gyvenimas — tikra bjaurastis. Tėvo meilė nepajėgia išpirkti vaikui pamotės rodomos neapykantos.
Autorius gabiai atskleidžia vaiko ir paauglio psichiką; ypačiai sustodamas prie įvairiopų meilės apraiškų savo herojaus gyvenime. Meilė užsimezga jau su septintais Juozuko metais mažajai mokyklos draugei, įnešusiai šviesos į jo skurdų pasaulį. Meilės fenomenas yra giliai įžvelgtas, jis yra esminė dalis visos sudėtingos pagrindinio veikėjo asmenybės, tat prie jo būtina sustoti. — Juozas neteko motinos anksti, kai dar nesuprato, ką ji reiškia vaikui. Jis bandė ją pakeisti pamote, bet ši jį atstūmė. Dėl to jis liko be tilto į pasaulį, į kitus, be ištiestų rankų, be nesiliaujančio šauksmo "ateik".19 Pamotės neatsiliepimas į jo meilę iššauks jame skaudų atstumojo jausmą; kuris su metais išaugs į abuojumą, pasmerktumą; žiaurumą; Tai atsiliepė išvis santykiams su moterimis. Motinos meilės stoka įveis jo sielon netikėjimą; skepticizmą; "Jis alkte alks meilės, kuri priimtų jį tokį, koks yra, alks jos, bet ja netikės",20 — rašo autorius. — Juozo meilė buvusiai mažajai mokyklos draugei Nijolei tęsiasi visą gimnazijos laiką; Jie kartu laiko abitūros egzaminus. Vos pasibaigus abitūros išleistuvėms, jie išeina į Užpelkių laukus, lydimi ką tik patekėjusios saulės. "Įsigalinti diena vis valdingiau reiškė savo teises. Nusviedusi rūbus, ji (Nijolė — V.N.) įbrido į gaivią; gyvastingą tėkmę. Vyzdžiai subėgo vokų kraštelin, ir godžiai į atloštą kaklą įsisiurbė pirmoji meilės angis, apsivijo aplink stangrų liemenį, aplink kojas, kaklą; klubus, nors ji vis dar bandė priešintis. — Ten, paupio pievelėje, kur pragaištingai čirpė žiogai ir plazdėjo perdžiūvę vabzdžių sparneliai, jis pajuto, kaip daužosi aklinoje krūtinės ląstoje uždaryta širdis. Į nosį trenkė išskrudusios žemės karštis, ir visa — žiogų čirpavimas, vingiuojantys kalvų atšlaitėmis keliūkščiai, ramus vandens ir virš jo palinkusių karklų šnabždėjimas, ir aukštai viršum kemsynės sukantis ratus paukštis plėšrūnas, ir vėjo taršomo krūmokšnio atsidūsėjimas — ar ne jį girdėdavo jisai, klydinėdamas pakrūmėmis ir pamiškėmis? — ir aukštai danguje plūduriuoją debesys, išgarinti iki baltumo įkaitusios saulės, ir kažkieno balsas, šaukiantis nuo molio kalvos, kur pamautos ant tvoros puodynės, — visa buvo kaip jo perdžiūvusio gomurio troškulys, ir visa jis sugėrė su jos kūno kvapu. Ir išliks tai jam metų metais. Suklupęs prie džiūstančių meilės versmių, jis ieškos šitos vienintelės, ištryškusios aukštą šienapjūtės vidurdienį iš skurdžios jo gimtosios žemės įsčių."21 Ilgesnė ištrauka iš romano, kad parodyčiau, kaip autorius sugeba beveik be gašlos perduoti lytinį aktą; panardindamas jį į aplinkos gamtą ir jos gyvenimą: Jis, autoriaus žodžiais, ištryško iš gimtosios žemės įsčių. Tai kone visiškai atitinka didžiojo 20 amžiaus filosofo Max Schelerio pažiūrą lytinį aktą; kurį jis laiko gyvenimu in puro, nes šiuo aktu pasireiškianti vitalinė meilė, kuri iš tikrųjų yra, filosofo nuomone, "gyvenimas savo aukščiausia jėga ir giliausiu turiniu."22 — Po abitūros Juozas pasilieka Užpelkiuose, nes nori sutvirtėti, susigaudyti, viską pasirinkti ir apsispręsti už busimą profesiją pats. Pradeda intensyviau rašinėti, bet daugiausia visa lieka dienorašty. — Pamažu aiškėja, kad Juozas savo noru būti "savimi pačiu", nepriklausomu nuo visuomenės, yra panašus į pokario vakarietį humanitarą, prisiėmusį egzistencinės filosofijos įtakų. Ir iš tikrųjų pasirodo, kad jis domėjosi prancūzų egzistencialistais Sartru ir Camus ir juos skaitė.
Kai antroji romano dalis 1982 pasirodė ištraukomis "Pergalėje", kritikai Lietuvoj ją priėmė entuziastiškai. Vienas jų, bene iškiliausias, Albertas Zalatorius rašė "Literatūroj ir mene": kūrinys "man atrodo stipriausias. . . laikotarpio romanas."23 Kitas nemažiau iškilęs kritikas Petras Bražėnas tvirtino: iš ištraukų "galime spręsti, kad lietuvių literatūra praturtėjo tokia proza, kokios ji iki šiol nėra turėjusi".24 Kai pereitais metais antroji romano dalis išėjo atskira knyga, Bražėno entuziazmas jau kiek atvėsęs: jis manosi turįs nurodyti, jog romano vyriausias veikėjas Juozas Daukintis esąs daug kuo neteisus, pavyzdžiui: "kai subjektyvistiškai traktuoja reiškinius ar įvykius, kai pasiduoda pesimizmui, kai lenda į individualizmo kiautą ir t.t."25 O socialistinį realizmą gąsdinančio pesimizmo ir individualizmo iš tikrųjų apstu antrosios romano dalies Juoze. Štai jos pradžioje sužinome, kad Juozas buvo nepriimtas į aukštąją mokyklą dėl to, kad kanceliarininkai surado jo praeityje kažką įtartina. Jis tada net parašė apsakymą apie kanceliarininką ir jaunuolį, kuris niekaip negalėjo suprasti, ko kanceliarininkas iš jo nori. Ėdamas nepriėmimo nuoskaudos, Juozas įžvelgia, kad gyvenime yra daug beprasmybės: "Tada pirmąkart jis susidūrė su kažkuo neperkalbamu, nepaisančiu jokių argumentų, įsakmiai ir kategoriškai reikalaujančiu: tik su sąlyga ... va su šita sąlyga. Jis apstulbo: kiek daug gyvenime beprasmiško, aršaus, kam nori nenori turi paklusti, dar daugiau — laikyti tai prasmingu dalyku, ginti, įkūnyti kokią valdišką; biurokratišką beprasmybę ir jai atstovauti, didžiuotis tuo, gerbti save už tai, visur ir visuomet tikėti, kad ta atstovaujama beprasmybė lemia tavo kaip žmogaus vertę."26 — Vargu ar romano autorius Radzevičius šitokiais ir panašiais savo herojaus samprotavimais kėsinasi į komunistinę santvarką; Atrodo, jog ši jam lieka neliečiama. Tai aiškių aiškiausiai jis parodo ne tik priešiškiausiu nusistatymu prieš partizanus, bet ir kieta kritika bei smerkimu tų Daukinčių šeimos narių ar šiaip Užpelkių gyventojų, kurie yra kokiu nors būdu prisirišę prie senųjų tautos tradicijų: religijos, nepriklausomybės, pagarbos nuosavybei. Ir kai kurios filosofinės autoriaus pažiūros yra aiškiai marksistinės, sakau autoriaus, nes romanas daug kur yra autobiografinis. Tiesa, gali kelti abejonių, ar tikrai Radzevičius yra marksistas, jo pomėgis jungti Juozo asmenybės gelmę su gamta ir dvasia, nevengiant šių dviejų pradų ryšio su metafizika, kurioj užtinkame krikščioniškųjų sąvokų. Štai, kai Juozo pradinės ir vidurinės mokyklos draugė Nijolė nuo jo pasitraukė ir ištekėjo už kito, kai sunyko ne tiek džiaugsmo, kiek skausmo teikianti jo meilė Stelai, kai jis vedė, tada jis ėmė daugiau analizuoti save, mąstyti, filosofuoti; skaitė asketų raštus, Vedas, Sokratą, Spinoza, Kantą; Hėgelį. (Pagaliau, įstojęs į aukštąją mokyklą; rašė disertaciją; bet jos nebaigė.) Tada jis įrašys į savo dienoraštį ir tokius žodžius "... geroji visatos širdis . . . gyvybės įsčios, viską aprėpiantis gėris ir meilė — netekty, nykiame chaose, įnoringų žiaurių atsitiktinumų žaisme, nelaimėje; mes šaukiamės tavęs, slėpingoji, tavęs, kuri mus pagimdei, mes visą laiką jaučiame tavo virpesį, plazdesį, tau vergaujame, tavęs klausiame, nes tu tik tu gali atsakyti, kam tu esi, kodėl tu esi, tavęs negali nebūti, tu apčiuopiama, jaučiama, regima, prie tavo aukuro, tavo šviesoj mūsų egzistavimo pateisinimas, prasmė ir grožis."27 Citata išsako, kad Juozas prileidžia paslaptingą metafizinę plotmę, kurioj veikia vitalinė, bet neapsakomai kilni, meilės kupina jėga, teikianti mūsų egzistencijai prasmę ir grožį; tai kažkokia gamtos ir dvasios sintezė, kažkas panteistiškai dieviška. Ši metafizinė plotmė, aišku, svetima marksizmui. Ją tegalėtume aiškinti arba nusigręžimu nuo marksizmo, arba anuo Juozo asmenybės savarankiškumu, kuris įmanomas polifoninio romano rėmuose. Kritikas Krasnovas kaip tik ir laiko "Priešaušrio vieškelius" šia prasme polifoninio romano pavyzdžiu, t.y. kone vieninteliu šiuolaikinės lietuvių prozos veikalu, kuriame "personažų savarankiškumas, nepakaltinamumas derinamas su tragišku maištavimu prieš 'augalinę' žmogaus lemtį, su skaudžia moralinių ieškojimų įtampa."28 Kitais žodžiais, tarybinis kritikas Radzevičiaus romano vyriausio personažo maištą prieš gamtos, prieš prigimties, prieš valstybės žmogui nubrėžtas galimybių ribas, nebijant jų peržengti ir tuo būdu atsidurti antgamtėj (metafizikoj), laiko ne tik leistinu, bet ir pageidautinu dalyku. Šituo keliu, jo nuomone, kaip tik ėję didieji rašytojai: Goethe, Dostojevskis, Šekspyras, Faulkneris.
Čia tik prabėgom paliesta metafizinė plotmė, į kurią savo samprotavimais ir konkrečiu maištavimu nukyla "Priešaušrio vieškelių" pagrindinis veikėjas Juozas Daukintis, neabejotinai liudija šio romano gylį, nes autorius tuo bando pasigalynėti su didžiosiom žmogų kamuojančiom meilės, gyvenimo prasmės, žmogiškojo ribotumo problemom. Jis bando išlaužti sienas, kurias išmūrijo ne tik biurokratai ir kanceliarininkai, bet kiekvieno mūsų ribota žmogiškoji prigimtis. Radzevičius žavi ir šita mąstymo gelme, ir jau minėtu visur įsiskverbiančiu juslingumu, rišamu su gamtiniu, dažnai panteistiniu pergyvenimu, visa tai gebant perduoti nauju, vienkartiniu, savitu žodžiu.
Baigiant dar kartą būtų galima ryškinti: dabarties Lietuvoje apsčiai pasirodo vidutinių romanų, didelių romanistų maža, iš jų neabejotinas talentas — Bronius Radzevičius. Jo "Priešaušrio vieškeliuose" bei kitų autorių romanuose pastebime pastaraisiais metais pastangas bandyti vadinamąjį polifonizmą; kuris kiek sumažina įkyrėjusį komunistinį moralizavimą; bet nuo jo neišsivaduoja. Kiek ateities Lietuvos romanuose šito moralizavimo mažės, tiek jų meninis lygis kils.
Nuorodos
1. Liūtas Mockūnas. Plačiau atverti miegamojo duris. — Akiračiai, 1980, Nr. 2, p. 8.
2. J. Aleksandravičius. Saulius Tomas Kondrotas — nauja žvaigždė prozos sietyne. — Akiračiai, 1983, Nr. 5.
3. Plg. Albertas Zalatorius. Romanas čia niekuo dėtas. Literatūra ir menas, 1982 lapkričio 6; Petras Bražėnas. Romano šiokiadieniai ir šventės. — Vilnius, 1983, p. 19.
4. Minėtas veikalas, p. 4.
5. Min. veik., p. 14.
6. Aleksandras Krasnovas. Moralinis vertinimas polifoninėje prozoje. — Pergalė, 1984, Nr. 12, p. 111.
7. A. Krasnovas. Ten pat, p. 111.
8. Algimantas Bučys. Teigianti literatūra — teigiamas herojus (Diskusija). — Pergalė, 1984, Nr. 4, p. 148.
9. A. Krasnovas. Minėtas straipsnis, p. 113.
10. Ten pat, 113.
11. Ten pat, p. 112.
12. P. 140 - 151.
13. P. 142.
14. Albertas Zalatorius. Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija. — Pergalė, 1982, Nr. 2, p. 133 - 142.
15. Saulius Tomas Kondrotas. Žalčio žvilgsnis. — Vilnius, 1981, p. 168.
16. Ten pat, p. 255.
17. Ten pat, p. 326.
18. Bronius Radzevičius. Priešaušrio vieškeliai. — Vilnius, 1985, p. 227.
19. Plg. Bronius Radzevičius. Priešaušrio vieškeliai (1), — Vilnius, 1985, antras leidimas, p. 196.
20. Ten pat, p. 196.
21. Ten pat, p. 397.
22. Max Scheler. Schriften aus dem Nachlass. Gesammelte VVerke (10). — Bern, 1957, p. 127.
23. Žr. nuorodą 3.
24. Min. veik., p. 286.
25. Petras Bražėnas. Priešaušrio vieškelius perėjus. — Priešaušrio vieškeliai (2), Vilnius, 1985, p. 575.
26. Min. veik. (2), p. 125.
27. Min. veik. (2), p. 517.
28. Minėtas straipsnis, p. 116.
|
|
|
|