Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SU "MILŽINAIS IR SLIBINAIS" SUSITIKUS PDF Spausdinti El. paštas
Po ilgesnio laikotarpio poetas Leonardas Žitkevičius (Balys Pa-vabalys) vėl pasiskardeno 1984 metų datos satyrinės poezijos rinkiniu "Milžinai ir slibinai", praturtindamas šį mūsų palyginamai liesoką literatūros žanrą: Deja, toji kad ir ne milžiniško dydžio knygelė ilgiau nei metus mūsų spaudos apžvalgininkų buvo beveik užmiršta, kai tuo tarpu laikraščių puslapiuose kartais iškedenamos net ir žvirblio plunksnos. Negi šis poetas po ankstesnių rinkinių "Šilkai ir vilkai" (1950), "Daiktai ir nuorūkos" (1955), "Vizijos prie televizijos" (1957) ir eilėraščių, spausdintų periodinėje spaudoje, būtų dar prieš paskutinį jubiliejų jau iki dugno išsidainavęs?

Anaiptol. Greičiau tai yra tik mūsų beveik tradicinė dėmesio ir pagarbos stoka mūsų humoristinei ir satyrinei kūrybai, kuri hiperbolėm nešlovina oro pripūstų autoritetų, nuo kopėčių nesako pagraudenančių pamokslų ir per anksti nešaukia į karą* o dar nepraustu žodžiu sudrumsčia ir lietuvio "amžinąją rimtį" bei gražiai nusistovėjusį minčių vandenėlį.

Malonu, kad L. Žitkevičiaus iki šiol vis tiek dar nei kritikos milžinai ir nei slibinai nesumindžiojo.

Ir šiame rinkinyje jis yra žaismingai lankstaus liežuvio, kondensuotos minties, nuo modernistinių pagundų išsaugojęs jau pirmiau jo pamėgtą klasikinę formą ir eilėraščio užsklandoje sugeba netikėtai išsprogdinti didesnę ar mažesnę petardą* kuri nušviečia visą jo pastatą. Kalbėdamas "Aš" vardu, jis susikrauna sau ant pečių visas surankiotas visuomenės sąšlavas ir, apsimurzinęs, palinkęs ir raišuodamas, kantriai neša jas per 75 puslapius net su draugiška šypsena, tuo lyg palengvindamas kitiems "nusidėjimų slėgį" ir sąžinės graužimą; Dėl tokios "artimo meilės" ir tas jo literatūrinis "Aš" skaitytojui atrodo "simpatinga asmenybė", koks iš tikrųjų yra ir patsai autorius, kuris iš Lietuvos išvyko tik su lydyto sviesto pienpuodžiu, o pakelėj ir tą išdalino turtingesniems bendrakeleiviams.

L. Žitkevičiaus satyrų temos yra visiems jau gerai pažįstamos mūsų tautiečių charakterio ir kasdienybės ydos, kurios, ir moralistų rykšte plakamos, ir pamokslininkų žodžių jūroje skandinamos, vis tiek nenyksta kaip ir varputis, kol jo neišrauni su šaknimis.

Pavyzdžiui, satyrikas šyptelia iš salėse pozuojančių mūsiškių Ciceronų ir jų skleidžiamos šviesos:

Aš apakau nuo tų šviesų.
Visuos kampuos jos begalinės.
Brolau, sodink mane prie lempos,
Prie žibalinės,
Nes pavargau nuo tų šviesų —
Visuos kampuos jų taip gausu.

O ir jaunoji karta, kuria mes taip didžiuojamės prakalbose ir sutuoktuvių aprašymuose, Žitkevičiui taip pat nežadina entuziazmo ir šviesių ateities vilčių:

Ir kas iš tos jaunos kartos!
Tiktai tave ji pakartos.
Koks tu buvai, tokia jinai:
Nei realybė, nei sapnai.

Ji — ateitis tautos,
Tik nežinia, ar tos.


Na, o pinigai, kuriais čia daugelis taip uoliai stengiasi pasididinti ir įsiamžinti? Niekai! Poetas, įsivaizduodamas, kad esąs jų pertekęs, ironiškai pats save klausia:

Ar jie mane padarė didelį?
O gal tik amžiną paklydėlį,
Kad ne savim tikėt imu,
Bet pinigų amžinumu?

Visa tai čia cituojame tik L. Žitkevičiaus eiliavimo technikai ir glaustam kalbėjimui parodyti, nes visas kitas jo paliečiamas temas jau pasako ir patys eilėraščių pavadinimai: "Jei nebūčiau lietuvis, būtų mielas man būvis, "Idealas ir moralas", "Be lietuviškų saliūnų nėr herojų nei galiūnų", "Vienoks esu šeimoj, kitoks aplinkumoj" ir panašiai. Politinio turinio satyrose, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, poeto plunksnos smaigalys vėl taiko į So-vietiją ir komunizmą. Iš tokių eilėraščių būtų paminėtini: "Trockis ir Zablockis", "Majakovskis ir Žitkovskis", "Rojus ir herojus", "Kur dingo dainos apvalainos" ir dar viena kita. Bet tai yra irgi tik palyginamai švelni ironija, dar toli iki mūsų spaudoje vartojamo politinės kovos žodyno ir įniršio. Rinkinio gale L. Žitkevičius dar "pasiskundžia", kaip esąs kankinamas devynių mūzų ir paaiškina, kodėl pasirinkęs pseudonimą Balys Pavabalys.

Tiesa, gal ir mums čia reikėtų kalbėti ne apie Leonardą Žitkevičių, o tik apie Balį Pavabalį, nes toksai autorius ir knygos viršelyje pažymėtas. Ir net nuostabu, kad jau nuo seniausių laikų daugelis mūsų satyrikų ir humoristikos kūrėjų būtinai dangstosi slapyvardžiais. Taigi atrodo, tarsi jie dirbtų kokį nusikalstamąjį darbą, kaip rašantieji anoniminius laiškus, keršto skundus policijai ir kitokius šmeižraščius. Arba kaip blaivininkas, kursai slaptai geria, vydūninis vegetaras, kurs valgo lašinius, ar doruolis, kuris taikstosi į svetimą šeimą, ir visi stengiasi, kad to nesužinotų visuomenė ir nesugestų jų "geras vardas".

Šia proga vis dėlto norėčiau linksmo žodžio kolegas paguosti vargiai nuneigiamu faktu, kad daugeliui mūsų "rimtųjų" poetų gal sunkiau būtų parašyti gerą satyrinį ar humoristinį eilėraštį negu satyrikui rimtai priverkti konjako taurelę ar pridūsauti savo kailinių rankovę. Iš iki šiol skaitytų pavyzdžių gal tiktai rimtasis Bernardas Brazdžionis turi ir neneigiamą satyriko bei humoristo talentą* nors tokių eilėraščių knygų ir nespausdina.

Be to, "Milžinų ir slibinų" autoriaus šlovei galiu dar priminti, kad jo šmaikščią plunksną kadaise didžiai vertino ir išgarsėjusių satyrinių "Pelenų" kūrėjas poetas Faustas Kirša, nors patsai tokio formos sklandumo ir nepasiekė. Taigi nors ir labai pavėluotai sveikiname ne Balį Pavabalį, o Leonardą Žitkevičių.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai