Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTYBĖS IR MAŽOJI LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Harry S. Truman, tapęs JAV prezidentu, įžengė į pasaulinių santykių areną kaip naujokas dvejopa prasme: kaip Stalinui ir Churchilliui asmeniškai nepažįstamas partneris ir kaip diletantas, jokio patyrimo neturįs tarptautinės JAV politikos reikaluose bendrai ir einamojo karo sudėtingoje problematikoje ypatingai.

C
Neišvengiamos tokio nepatyrimo pasekmės ne tik pareikalavo iš netikėtai aukščiausion Amerikos valdymo pozicijon patekusio prezidento didelių greito susiorientavimo gabumų, bet ir veikė jo politinių sprendimų pobūdį kritiškoj karo eigos stadijoj. Trumano padėtį nepaprastai apsunkino faktas, kad Rooseveltas savo įpėdinio - sąmoningai ar nesąmoningai - nebuvo supažindinęs su JAV tarptautiniais reikalais. Nežinia kokių motyvų vedamas, jis to nebuvo padaręs: ar dėl per tris nepertraukiamas savo prezidentūros kadencijas įgyto visagalingumo (JAV konstitucijos kūrėjų bijoto) jausmo, ar dėl viceprezidentūros konstituciniai palyginti menkesnio autoriteto, ar dėl Trumanui jaučiamos asmeniškos antipatijos, ar dėl kokių kitokių priežasčių. Kiekvienu atveju jis Trumaną pastatė prieš sunkumus, kuriuos įveikti jis negalėjo be velionio Roosevelto patarėjų talkos - tačiau tik prezidentūros pareigų pradžioj. Įsigilinti į problemų eibę ir su jomis apsitvarkyti jis sugebėjo greitai, padedamas įgimto ryžtingumo, drąsumo ir mokėjimo taikliai ir įtikinamai "to speak his mind". Jo sprendimo ir nuomonės niekam nereikėjo ilgai laukti.

I
Trumanui dar neišbuvus aukščiausiose pareigose nė keturių savaičių, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo, ir karas Europoje pasibaigė. Tuo iššauktų problemų aptarimas ir išsprendimas pasidarė neatidėliojamas ir taip pat naujos Trijų Didžiųjų konferencijos sušaukimas būtinas.

Tęsinys iš s. m. Aidų Nr. 1, 2.

Tuo tarpu Raudonosios Armijos daliniai buvo suspėję nužygiuoti toli į vakarus, okupuoti dalį pačios Europos nuo Liubeko Vokietijos šiaurėje iki Linzo Austrijoje, užimti Čekoslovakiją ir paversti Lenkiją, Rumuniją bei Bulgariją Sov. Sąjungos satelitais. Ta pati nedalia grėsė ir Austrijai bei Jugoslavijai. Tai faktoriai, kurių reikšmė turėjo paveikti konferencijos sprendimus.

Tačiau nemažesnio svorio buvo ir faktas, kad JAV ir Britanijos armijos dar nebuvo demobilizuotos. Paruoštės padėtyje tebesančios milžiniškos — abiejų aliantų pajėgos — anų trys milijonai, šios vienas milijonas — derybose su Stalinu galėjo būti panaudotos kaip priemonė išvengti rusų galutiniam įsitvirtinimui Europos širdyje. Bet reikalai vystėsi ne ta linkme.

Nesutarimai tarp užsienio politikoj patyrusio Churchillio ir naujoko Trumano toje paskutinėje santykių su Stalinu fazėje šiam palengvino pasiekti tai, ko jis norėjo, kartu silpnino jo partnerių derybinę poziciją.

Churchillis su dideliu rūpesčiu stebėjo JAV pajėgų palaipsnį atsitraukimą iš centrinio karo fronto ruožo atgal į Vokietijos okupacijos zonas, jau anksčiau su rusais sutartas ir jiems numatytas. Tuo jiems buvo, be jau jų pačių karo jėga pasiimtų teritorijų, užleistos dar didesnės sritys net "geruoju". Churchillis gerai suprato, kad rusai, teritorijas jau prieš konferenciją pasiėmę ir gavę, prie derybų stalo be karine jėga paremtų argumentų jų nebeišsižadės. Todėl jis siūlė konferenciją sušaukti ko veikiausiai - jau liepos pradžioje - ir amerikiečių dalinių atitraukimą atidėti. Savo birželio 4 d. telegrama Trumanui Churchillis priminė, kad iki šiol su rusais "nieko tikrai reikšmingo galutinai nesutarta, kad dar daug svarbių problemų, surištų su pasaulio taikos tikrųjų pagrindų sudarymu, tebelaukia sprendimų"; Churchillis jį kartu perspėjo, kad "jiems už ateitį teks nešti didelę atsakomybės naštą", dedantis su Stalinu tokiomis jiems žalingomis jau baigto ir laimėto karo sąlygomis.

Bet Trumanas nesutiko nei skubiai šaukti numatytos konferencijos, nei atidėti anų dalinių atitraukimo. Jam rūpėjo (jo padėtyje gal tai ir suprantama) ištirti jam neaiškias ir nesuprantamas Stalino intencijas ir svetimą rusų samprotavimo būdą. Dalinių atitraukimo reikalu jis, savos nuomonės neturėdamas, tegalėjo sekti savo patarėjų patarimais: susitarimas su rusais esąs priimtas Roosevelto "po ilgų svarstymų ir smulkmeniškų diskusijų"; dalinių atitraukimo atidėjimas tik kenktų geriems santykiams su rusais, jis todėl pasiryžęs daliniams įsakyti, kad jau birželio 21 d. pradėtų žengti atgal.

Trumanas buvo nusistatęs, kol nereikia sėsti su Stalinu prie derybų stalo, eiti Roosevelto išmintomis pėdomis - atseit, santykiuse su rusais, remtis Jaltos konferencijos nutarimais ir stengtis rusus paveikti draugingumu bei pasitikėjimu jų duotais žodžiais. Tokia laikysena jis tikėjosi gauti rusų sutikimą paskelbti karą Japonijai bei jų paramą baigti Azijoje užsilikusį karą. Nemažiau jam rūpėjo nuoširdus rusų įsijungimas į San Francisco mieste tada jau pradėtą ruošti pasaulinę organizaciją visų tautų kooperacijai ir visuotinei taikai įgyvendinti.

Šitokio "paveldėto" nuolaidingumo polinkio jis nebuvo linkęs pakeisti nė tada, kai balandžio mėnesį, Rooseveltui vos mirus, patyrė, kad šis nuo jo buvo nuslėpęs visos JAV karinės technologijos bei strategijos ir užsienio politikos pagrindus giliai veikiantį faktą, jog seniai projektuotos atominės bombos pagaminimas jau yra pažengęs taip toli, kad JAV po keturių mėnesių turės "baisiausią ginklą žmonijos istorijoje".

Tarptautinėje politikoj patyręs derybininkas būtų suradęs būdų, kaip tokio išradimo žinojimą panaudoti savo pozicijai sustiprinti. Bet Trumanas ir šiuo likiminiu atveju ryžosi siekti su rusais neišspręstų problemų aptarimo geruoju ir vengti diplomatiško operavimo fizine jėga - ar tai būtų naujuoju, ar kitokiu ginklu.

Tokiomis sąlygomis, kai, anot Churchillio, "...the atomic bomb stretches its sinister shield before us', Trys Didieji susirinko konferencijai Potsdame, rusų jau okupuotoj buvusios Prūsijos karalių rezidencijoj. Konferencija, paskutinioji tarp Antrąjį pasaulinį karą vedusių aliantų, prasidėjo 1945 m. liepos 17 d. ir pasibaigė rugpjūčio 2 d. Jos nutarimai nulėmė ir Mažosios Lietuvos likimą.

II
Trumanas konferencijai ruošėsi nuodugniai padedamas patarėjų, kurie buvo parengę atitinkamus raportus (briefing book papers) su informacijomis apie padėtį ir pasiūlymais kaip elgtis. Šio rašinio temos ribose trumpai minėtini tik šie faktai:

1.    Prezidentas perspėjamas, kad rusai, besiekdami įsitvirtinti Rytų Europoje, jau toli pažengę ir pasiryžę sykį užimtas svetimas teritorijas nebeišleisti iš rankų, pasitikėdami labiau sava karine jėga negu derybose išsiderėtu aliantų sutikimu. Stalinas, sakoma, deryboms ruošiasi įsitikinęs, kad kova Europoje jau laimėta, tolimesnių žemės plotų įgijimas esąs "vvithin his grasp'ir kad jis ir Tolimuose Rytuose gaus, ko nori.

2.    Trumanui patariama derybose stengtis išvengti formalios taikos konferencijos sušaukimo. Jos vietoje aliantų užsienių ministerių taryba turėtų svarstyti ir spręsti Europos taikos problemas, ypač teritorines. (Šiuo patarimu gana aiškiai siekiama Potsdamo konferencijos nutarimus iš anksto nuvertinti ir svarbiųjų problemų sprendimą atidėti Jungtinėms Amerikos Valstybėms geresnių perspektyvų žadančiai ateičiai... M. B.)

3.    Vos atvykęs į Potsdamą, Trumanas gavo žinią, kad liepos 16 d. pirmos atominės bombos sprogdinimas pavykęs sėkmingai. Kiti JAV delegacijos nariai pastebėjo, kad prezidento ūpas staigiai pakilo, ir iš jo kiek išdidaus (perky) elgesio darė išvadą, kad supratęs, jog "jis, kaip ir JAV, dabar turi stebuklingą, galbūt net velnišką, įrankį, dramatiškai pagerinusį poziciją Potsdame. Trumanas tačiau nei Potsdame, nei vėliau (pvz., savo gausiuose laiškuose žmonai) nepasisakė, ar jis tą naujieną iš tikrųjų suprato kaip akstiną nebesekti Roosevelto praktikuotu nuolaidumu rusams ir reaguoti į rusų visokius pageidavimus kietai ar net neigiamai. Jo laikysena konferencijos eigoje, kaip matysime, leidžiasi įvairiai interpretuojama.

Slaptuose Trumanui paruoštuose raportuose Šiaurinių Rytprūsių problema buvo aptarta skyriuose su antrašte "European Territorial Settlements" dviejuose pasiūlymuose':

1. Buvo grįžtama į Churchillio jau anksčiau rekomenduotą visų Hitlerio pasisavintų prieš karą ir karo metu kraštų grąžinimą teisėtiems jų savininkams, tarp jų ir Klaipėdos krašto, kuris grąžintinas Lietuvai. Trumano patarėjai linko remti šią rekomendaciją. Anų grąžintinų kraštų klausimas buvo išspręstas jau anksčiau, birželio 5 d., sąjungininkų Kontrolės Tarybos šitokia formule: "Aliantai pripažįsta Vokietiją tokioj teritorinėje apimtyje, kokia buvo 1937 m. gruodžio 31 d.". Visi trys derybininkai jau pirmame, liepos 17 dienos posėdyje klausimą aptarė ta pačia prasme, nuspręsdami, kad konferencijos diskusijų bazė yra Vokietija 1937 metų sienų ribose.
2. Kitos Rytų Prūsijos dalies klausimu Trumanui buvo pranešta, kad Lenkija reikalaujanti jos perleidimo sau, išėmus Karaliaučiaus sritį, į kurią, kaip spėjama, Stalinas pareikš pretenzijų. Buvo patarta sutikti tiek su lenkų, tiek su rusų reikalavimais, jeigu pats Stalinas šį klausimą iškeltų prie derybų stalo. Vadinasi, jeigu jis to nedarytų, Trumanui to klausimo visai nereikėtų liesti.

Bet Stalinas tai kaip tik ir padarė liepos 23 d. plenumo posėdyje. Po diskusijų apie laisvą susisiekimą vidaus vandenimis Stalinas siūlė aptarti Karaliaučiaus miesto reikalą, pabrėždamas, kad jis jau Teherane buvęs diskutuotas. (Jaltos diskusijų jis neminėjo.) Rusai, rašo Trumanas savo memuaruose, skundėsi, kad visi Baltijos jūros uostai žiemą užšąla ir kad dėl to jie randa reikalinga turėti jų vieną neužšalantį Vokietijos ribose. Rusai, Stalinas dar pridūrė, tiek kančių kentėję nuo Vokietijos agresijos, kad jie esą užsipelnę gauti bent vieną dalį Vokietijos teritorijos "as some small satisfaction to tens of millions of Soviet citizens". Rooseveltas ir Churchillis jau Teherane buvę davę savo sutikimą, dabar jis prašąs šį sutikimą formaliai patvirtinti šioje konferencijoj.

Pirmas į tai atsakė Trumanas: jis esąs linkęs sutikti, bet tiktai "in principle, although it would be necessary to study the population affected and other related ąuestions".

Pritarė taip pat ir Churchillis, nors jis esąs susirūpinęs tokio teritorinio perleidimo Rusijai juridinėmis implikacijomis. Jie visi trys būtent turėtų tuo pripažinti, jog Rytprūsiai nebeegzituoja, ir Karaliaučiaus sritis nėra aliantų kontrolės ir kompetencijos ribose. Be to, rusų suformuluotas atitinkamo nutarimo projektas įpareigotų Britaniją ir JAV pripažinti Lietuvos inkorporavimą į Sov. Sąjungą. Visi šie reikalai, pabrėžė jis, galutinai spręstini taikos konferencijoje. Vis dėlto jis užtikrino Staliną, kad, kaip ir anksčiau, rems Rusijos poziciją "in that corner of the world".

Stalinas, kaip iš Trumano paskelbto pokalbio išskaitoma, į klausimą apie savo pasiūlymo galutinio sprendimo atidėjimą iki taikos konferencijos visai nereagavo, tik bendrais žodžiais pareiškė, Rusija esanti patenkinta, "that the British and American governments approved".

Kas jo tikrai turėta galvoje, parodo trumpas žvilgsnis į derybų užkulisius - į rusų ir britų delegacijų redakcinių komisijų diskusijas, per kurias amerikiečiai, matyt, šiuo atveju liko tik stebėtojais.

Rusai, būdami Karaliaučiaus problemos aptarimo iniciatoriai, buvo paruošę rezoliucijos tekstą tik vienos pastraipos: "Konferencija priėmė (approved) Sov. Sąjungos pasiūlymą, kad jos vakarinė siena turėtų eiti nuo Baltijos jūros.. .rytų link iki Lietuvos SSR, Lenkijos respublikos ir buvusių Rytprūsių sienų sankryžos". Bet britų kontraprojekte randame šią formulę: "Konferencija svarstė (examined) Sov. Sąjungos pasiūlymą, kad jos siena turėtų laikinai (provisionally) eiti iki Lietuvos...sienų sankryžos". (Mano pabraukta. M.B.)
Iš šių redakcinių detalių matosi, kad rusams rūpėjo gauti iš JAV ir Britanijos galutinį savo pretenzijų pripažinimą tuojau pat - jau Potsdame, bet kad jiems tai nepavyko, kaip rodo ir tolimesnė konferencijos nutarimo formulavimo eiga. Tik britų siūlomas žodis "provisionally" pavirto sakiniu, kad galutinai perleidžiamos srities "pietinę sieną turės nustatyti ekspertai".

Bekišdami Lietuvos SSR vardą į savo projektą, rusai bandė, lyg iš pasalų, iš savo partnerių išgauti taip pat ir Lietuvos inkorporavimo į Sov. Sąjungą pripažinimą. Bet jie ir šiuo atveju turėjo nusileisti.

Konferencijos viešai paskelbtame protokole nutarimas apie Karaliaučiaus miestą ir artimą sritį susideda iš trijų pastraipų. Pirmoji sako, jog konferencija svarstė Sovietų vyriausybės pasiūlymą, kad Sov. Sąjungos vakarų sienai būtų leidžiama eiti nuo Baltijos jūros krantų į rytus iki Lietuvos, Lenkijos respublikos ir Rytų Prūsijos sankryžos "pending the determination of territorial ąuestions at the peace settle-ment". Antrojoj skelbiama, kad konferencija "in principle" sutiko su Sov. Sąjungos pasiūlymu, liečiančiu galutinį Karaliaučiaus miesto ir srities perleidimą Sov. Sąjungai "subject to expert examination of the actual frontier". Ir trečioji patvirtina, kad JAV prezidentas ir Britanijos premjeras pareiškė, "that they will support the proposal of the Conferen-ce at the forthcoming peace settlement".

Iš nutarimo teksto matosi, kad šiaurinė rusams perleidžiamos srities siena net neminima. Ji, kaip prieinamieji šaltiniai rodo, nebuvo svarstoma nė už konferencijos plenumo durų redakcinių komisijų posėdžiuose. Jau Teherano konferencijoje tuo reikalu pasiekta visų Trijų Didžiųjų vieninga nuomonė liko nepakeista: šiaurinė derybų objekto siena baigėsi Nemuno krantu, ir buvęs Klaipėdos kraštas tuo netapo tiesiogine Sovietinės Rusijos Respublikos dalimi ir grįžo Lietuvos, nors ir susovietintos, sudėtin.

Stalinas iš Potsdamo konferencijos išsivežė, be laikinio pobūdžio nutarimų, tik JAV prezidento ir Britanijos premjero (asmeniškus?) pasižadėjimus paremti rusų pasiūlymus laukiamoj taikos konferencijoj, kuri, kaip Trumanas su geru pagrindu galėjo spėti, niekad neįvyks.

Kiek tai liečia JAV teisinę padėtį, tie susitarimai taip suformuluoti, kad jie neįpareigoja prezidento reprezentuojamų Jungtinių Amerikos Valstybių tarptautine įprastos plačios prasmės sutartimi ir nereikalingi JAV konstitucijoj numatytos senato daugumos ratifikacijos. Jie tik JAV egzekutivo susitarimai (executive agreements), kaip ir ankstyvesnieji Jaltos ir Teherano konferencijose.

Į akį krinta aiškios rusų pastangos Potsdame iš amerikiečių ir britų išsiderėti formalų ir galutinį savo pretenzijų į Karaliaučių pripažinimą, kai jos palyginamos su Stalino laikysena tuo reikalu Jaltos konferencijoje. Jaltoje, kaip žinome, Stalinas tokios iniciatyvos visai nesiėmė turbūt dėlto, kad tada Karaliaučius Raudonosios Armijos jau buvo apsuptas ir bet kokie formalūs jo aliantų pritarimai karo jėga okupuotą kraštą pasisavinti galėjo atrodyti nebereikalingi.

Bet Potsdamo konferencijos metu, kai Karaliaučius jau seniai buvo užkariautas ir rusų įsitvirtinimai jame buvo pernelyg stipresni negu metų pradžioje, kada Jaltoj vyko derybos, rusų pastangos gauti aliantų galutinį pripažinimą verčia klausti, kokiais motyvais padarytas toks jų laikysenos posūkis - juo labiau kad jie jau seniai, prieš Potsdamo konferenciją, buvo disponavę Rytprūsių teritorijomis, visai nepaisydami savo aliantų interesų ir nuomonės.

Sovietai būtent jau visus metus anksčiau, 1944 m. liepos 27 d., su vadinamu Liublino komitetu - Rusijos tikslams tarnaujančiu lenkišku satelitu - buvo padarę sutartį tarp savęs pasidalinti visus Rytprūsius: šiaurinę jų dalį su Karaliaučiaus uostu -    rusams, pietinę - lenkams. Ir 1945 m. kovo mėnesį, kovoms dėl Karaliaučiaus miesto dar tebeeinant, lenkai iš Raudonosios Armijos rankų gavo savo dalį, kuri jiems gegužės 23 d., anoms kovoms vos pasibaigus, buvo ir oficialiai perleista. Tuo tarpu rusai savo dalyj jau rengėsi pastoviai įsikurti. Tokiu būdu nei rusai, nei lenkai Potsdame negavo nieko, ko jie jau nebuvo pasiėmę patys. Kitais žodžiais - Potsdamo nutarimai iš esmės tik pripažįsta susidariusią padėtį.

Kodėl tad rusai, kurie šiaip karo jėga atsiektus laimėjimus vertina daugiau negu derybose gautus kitų pritarimus, kaip tik dar ir šiuos stengėsi gauti iš aliantų? Nejaugi jie bijojo, kad Karaliaučius tėra tik laimingai susidėjusios militarinės ir politinės konjunktūros laikinis laimikis, kurio įsigijimo teisėtumas, sąlygoms pasikeitus, tų pačių aliantų vėliau galės būti ginčijamas? Jeigu jie iš tikrųjų nebuvo tikri savo laimikio patvarumu, jie jau Potsdame susilaukė informacijų, kurios galėjo ir net turėjo patvirtinti jų abejojimus.

Konferencijos pradžioje gauta žinia apie pirmos atominės bombos išsprogdinimą Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Naujojoj Meksikoj, vertė Trumaną ir Churchillį su artimais patarėjais apsvarsyti to įvykio karines pasekmes bendrai, o ypač kiek jos lietė santykius su aliantų Stalinu. Buvo aišku, kad naujasis ginklas turės būti panaudotas prieš Japoniją ir kad karas Azijoje galės baigtis vienu ar dviem griausmingais smūgiais labai greitai - net be rusų talkos. Liko tik keblus klausimas, ar apie tą įvykį reikia pranešti Stalinui, ir jeigu reikia, tai kaip tai padaryti. Galiausiai buvo atsižvelgta į Rusijos įžymų (magnificent ir lemiantį įnašą į karo prieš Hitlerį laimėjimą ir sutarta, kad Trumanas pats tik vieną Staliną painformuos po kurio nors kasdieninio konferencijos posėdžio. Trumanas savo memuaruose aprašo šį. kaip vėliau pasirodė, istorinės reikšmės įvykį šitaip:

"Liepos 24 d. aš lyg atsitiktinai Stalinui paminėjau, kad mes turime naują nepaprastai didelės naikinamos jėgos ginklą. Bet Rusijos premjeras nerodė jokio ypatingo susidomėjimo. Jis tik pasakė, kad džiaugiasi (was glad) tai išgirdęs ir tiki, "We would make good use of it against the Japanese'".

Stalinas, be matomo susijaudinimo tą lemtingą žinią išgirdęs,sau ramiai nuėjo, kad ją praneštų Molotovui ir Žukovui...

Trumanas iš Potsdamo išvyko rugpj. 2 d. Jam plaukiant per Atlantą, rugpjūčio 6 buvo numesta pirmoji atominė bomba ant Japonijos miesto Hirosimos ir, kai jis pasiekė Amerikos krantus rugpjūčio 9 d., antroji bomba sutriuškino ir Nagasakio miestą. Sekančią dieną japonai paprašė paliaubų - pasibaigė karas ir su jais.

Tuo tarpu tarp abiejų sprogimų Sov. Sąjunga pasiskubino paskelbti karą Japonijai, tuo užsitikrindama karo dalyvio privilegijų, nepaleidusi nė šūvio Jai pavyko gauti tai, kas buvo žadėta už (tokią?) talką Teherane ir Jaltoje.

Taip pasibaigė Antrasis pasaulinis karas ir Azijoje kone tuo pačiu metu kaip Potsdamo konferencija.

1945 m. rugpjūčio pradžia buvo istorinės reikšmės ir kitu atžvilgiu: pasibaigė Antrąjį pasaulinį karą vedusių ir laimėjusių trijų aliantų kooperacijos laikotarpis ir buvo pasėtas daigas jų konfrontacijai, kartu ženklinąs ir visos žmonijos istorijos įžengimą į naują jos epochą...

Trumanas buvo tiesioginis liudininkas tų įvykių, kurie žymėjo tos konfrontacijos atsiradimą ir vystymąsi pokariniais metais. Jo patyrimai iš JAV prezidentūros yra vieni iš svarbiausių šaltinių įrodyti priežastims, dėl kurių aliantų santykiai - iš viso trapūs savo prigimtimi - atsidūrė, bendram priešui sugriuvus, toje pačioje antagonistinėje prarajoje, kuria pasižymėjo rusų ir amerikiečių santykiai nuo bolševikų revoliucijos Rusijoje iki Hitlerio iškilimo į kanclerio sostą Vokietijoje.

Savo laiškuose ir memuaruose Trumanas atskleidžia kai kuriuos savo įspūdžius ne vien apie Potsdamo konferencijos darbus bendrai, bet ir apie rusų laikyseną joje ir po jos.

Būdingu savo "give them heli" stilium jis, pvz., viename 1946 m. sausio mėnesio laiške pasisako šitaip: "Potsdame mes atsidūrėme prieš įvykusį faktą. Aplinkybės susiklostė taip, kad mes buvome priversti (almost forced) sutikti su rusų okupacija Lenkijos rytuose ir lenkų okupacija Vokietijos žemėse į rytus nuo Oderio upės. Tai buvo akiplėšiškas smurtas (a high handed outrage). Tuo metu mums rūpėjo Rusijos karo paskelbimas Japonijai. Vėliau gi mes supratome, jog rusai mums ten nebuvo reikalingi. Ir nuo tada jie mums nuolat sukelia galvos skausmų." Trumano išvada: "Unless Russia is faced with an iron fist and strong language, another war is in the making".

Kitame, 1957 m. kovo mėnesio laiške jis aprašo rusų intencijas kaip jas tada matė: "Rusija neturėjo jokios kitokios programos kaip tik pasiimti laisvąją Europos dalį, užmušti ko daugiau vokiečių ir apgaudinėti (fool) Vakarų aliantus. Prie konferencijos stalo sėdėjo "an innocent idealist" (taip Trumanas, tarptautinių derybų biznio naujokas, apibūdina pats save. M.B.), kuris siekė, be vandens kelių laisvės, atstatyti Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Lenkiją (...) ir padoriai (proper) traktuoti Latviją, Lietuvą, Suomiją (...). Nežiūrint tokios prieštaraujančių tikslų iškraipytos konferencijos sudėties (setup), didelis skaičius susitarimų vis vien buvo padarytas tik tam, kad būtų sulaužytas, kai nesąžiningasis (unconscio-nable) Rusijos diktatorius sugrįš į Maskvą".

Savo 1960 m. paskelbtuose memuaruose Trumanas, plačiai apžvelgęs JAV santykiavimo su Sov. Sąjunga pokario eigą, išreiškia įsitikinimą, jog rusai siekia viso pasaulio dominavimo ir, tai darydami, mažai tekreipia dėmesio į pasaulio taikos reikalingumą ir net savos tautos gyvasties išlaikymą (survival). Jie, iš vienos pusės, savo rėklia ir ciniška propaganda skelbiasi esą dideliais taikos šalininkais, iš kitos pusės gi, karui vos pasibaigus, vėl imasi senos savo praktikos kitų kraštų vyriausybėm nuversti. Visa tai, jo nuomone, yra tęsimas intencijų, kurias jie puoselėjo jau Potsdamo konferencijos metu, bet nuo jo tada nuslėpė, tuo atvirai pripažindamas, kad jie jį jau tada apgaudinėjo. Kartu jis betgi pabrėžia, kad iš Potsdamo išsivežė vieną naudingą pamoką: "They never fooled me after Potsdam".

Galima akademiškai spėlioti, ką Trumanas būtų jiems pasakęs, jeigu būtų turėjęs progą taikos konferencijoj grįžti prie savo Potsdame duoto pažado remti rusų pasiūlymą dėl Karaliaučiaus ir jo srities galutino perleidimo Sov. Sąjungai. Vieną išvadą galima daryti jau šiandien: rusai nebūtų susilaukę jo pažado įvykdymo, ir visas anų metų laikinis perleidimo nutarimas tokiu būdu tėra vien "popierinis" - be juridinės vertės.

Neišvengiamas ir tas argumentas, kad Potsdamo susitarimai bei nutarimai, padaryti tada dar tebeveikiančios kooperacijos tarp trijų aliantų (nors jau blėstančioj) dvasioje, šiandien, jiems atsidūrus karinės ir politinės konfrontacijos padėtyje, yra nustoję savo galiojimo faktinio pagrindo.

III
Tokie Potsdamo konferencijos nutarimų paanali-zavimai Mažosios Lietuvos lietuviui, suprantama, negali sušvelninti skausmų, kuriuos jis ir šiandien tebekenčia dėl Potsdame padarytų negailestingų sprendimų. Tik bent paguodos jis gali pasisemti iš Trumano dėmesio į tais sprendimais "paliestų gyventojų" (the population affected) likimą, kuris jam, deriantis su despotu Stalinu, aiškiai stovėjo prieš akis. Jeigu jis iš tikrųjų būtų galėjęs ištirti (study) šiaurinių Rytprūsių gyventojams gresiančias pasekmes, jis būtų sužinojęs, kad prūsiškoji ir lietuviškoji jų dalis jau tais laikais, kada Amerikos dar nei vardo niekas nežinojo, priešinosi aniems vokiečiams, su kurių palikuonimis teko sunkiai ir pakartotinai kariauti Jungtinėms Amerikos Valstybėms šiame šimtmetyje; jis būtų supratęs, jog rusų valdžion atiduoti to krašto lietuviai, patekę ir vėl - kaip ilgoje savo istorijoje ne vieną kartą - į jų tėviškę užplūdusių svetimų karo pajėgų kryžmenę ugnį, nieko negalėjo giliau linkėti kaip JAV kariuomenės laimėjimo. Juk ar ne JAV, po Pirmojo pasaulinio karo atnešusios Mažajai Lietuvai šviesios ateities prošvaisčių, turėjo sukelti jos gyventojų širdyse viltį, kad galingai Amerikai, laimėjusiai Antrąjį pasaulinį karą, vėl pavyks jos giventojus apsaugoti nuo naujos užkariavimo nelaimės. Kaip bevertintume "nekalto idealisto" Tru-mano, nors ir tylomis išreikštą simpatiją, Potsdamo politinių nutarimų paliestai Mažajai Lietuvai, - iš vienos pusės, ir, iš kitos - neįveikiamų objektyvių tarptautinių sąlygų poveikį į Jungtinių Amerikos Valstybių politinio ir militarinio operavimo galimybes, Mažosios Lietuvos lietuviui Potsdamas liks niekad neužmirštamu jo tėviškės tragediją lėmusiu veiksniu.

Vliko posėdis su Mažosios Lietuvos Tarybos pirmininku E. Simonaičiu (sėdi penktas iš kairės) New Yorke 1954 metais. Nuotr. V. Maželio

Kokios tos tragedijos pasekmės šiandien?

Valdoma tų pačių rusų, Maž. LietuvaįSov. Sąjungą įjungta skirtingai: šiaurinė jos dalis - Klaipėdos Kraštas - grįžo į Lietuvos, t. y. dabar Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR), sudėtį, gi pietinė jos dalis paversta Rusijos Socialistinės Federalinės Sovietinės Respublikos (RSFSR) kolonija.


Iš kairės: V. Sidzikauskas, E. Simonaitis, J. Budrys, M. Brakas New Yorke 1954 metais. Jie, išskyrus V. Sidzikauską, sudarė delegaciją j State Departmentą Washingtone, kuri ten įteikė Mažosios Lietuvos Tarybos memorandumą.
Nuotr. V. Maželio
 
Klaipėdos Kraštas, rusų opkupuotas jau 1945 m. sausio gale, nuo pat pradžios praktiškai buvo administruojamas taip, kaip ir kitos sovietinės Lietuvos sritys. Formaliai įjungtas į Lietuvos sovietinę respubliką jis buvo tik 1948 m. balandžio 7 d. Sienos, skyrusios Klaipėdos Kraštą nuo Didž. Lietuvos per šimtmečius, buvo pakeistos, kai kurių valsčių dalis priskyrus prie kaimyninių Lietuvos administracinių vienetų ir atvirkščiai. Klaipėdos Kraštas kaip atskiras teritorinis ir administracinis vienetas su savo senomis rytinėmis sienomis yra dingęs. Pirmykščių gyventojų, kiek jų išliko karo audroj, po evakuacijų karo metu, po trėmimų į Sibirą, karui pasibaigus, po išsikėlimų į Vokietiją per eilę metų - ypač 1957-1960 m. - yra tik mažas, niekam tiksliai nežinomas procentas, o ir šis patekęs po tuo pačiu visus lyginančiu rusinimo ir sovietinimo jungu kaip ir dauguma, susidariusi iš Didž. Lietuvos atsikėlusių naujų krašto gyventojų.

Rusų kolonistų apstu, ypač Klaipėdos mieste. Iš ilgos krašto tautinės ir kultūrinės istorijos pėdsakų palikti tik lietuviškieji vietovardžiai - akivaizdūs lietuviškos praeities simboliai ir akstinas ateities generacijoms jai prisiminti. Įjungtas į Lietuvą yra tik Maž. Lietuvos teritorinis pradas su užnugario išėjimu į jūrą, bet yra pranykęs ant tos teritorijos per šimtmečius išsivystęs Maž. Lietuvai būdingas demografinis ir kultūrinis charakteris. Liko tik lietuvių evangelikų-liuteronų žymiai sumažėjusio skaičiaus pastangos, sunkiomis bedieviško sovietinio rėžimo sąlygomis, tęsti savo bažnyčios veiklą ir senas krikščioniško tikėjimo tradicijas.

Pietnemunė, Maž. Lietuvos pietinė dalis, šiandien yra rusiška salaenkliava, apsupta lietuvių ir lenkų žemių, toli nuo pačios Rusijos. Jau 1945 m. spalio 17 d. ji buvo įjungta į RSFSR sudėtį kaip atskira administracinė sritis; 1946 m. vasario 7 d., ji buvo pavadinta pradžioje "Kenigsbergskaja oblast", o paskui tų pačių metų liepos 4 d., pagerbiant pirmąjį Vyriausiosios Sovietų Tarybos pirmininką Kalininą, "Kaliningradskaja oblast". Tuo vardu ta sritis vadinama iki šios dienos. Demografija perdėm rusiška.

Į lietuvių ir vokiečių tautybės autochtonų vietas (prieš karą 1.165.800 žmonių) atkelti rusai, gudai, ukrainiečiai ir kitos tautybės (1976 m. viso 785.000). 1970 metais suskaityta tik 23.400 lietuvių arba 3.2% visų gyventojų, kurių didžioji dauguma yra įsikūrusi Lietuvos pasienyje šiaurėje ir rytuose. Ligos, epidemijos, badas, karo veiksmai, deportacijos pirmykščių gyventojų skaičių žymiai sumažino; kas dar liko gyvas ir nespėjo išbėgti slaptai į Lietuvą, kad ten rastų prieglaudą, 1948 m. galėjo keltis Vokietijon - taip jie ir padarė.
Visi tos srities vietovardžiai - tiek lietuviškieji, tiek vokiškieji - surusinti. Surusinta net ir Donelaičio kunigavimo Tolminkiemio vietovė: Cistije Prudi. Visos "oblasto" gyvenimo sritys pertvarkytos pagal sovietinius reikalavimus ir modelius. Turėdama būti atspara, kurioje Rusija, anot Stalino, galėtų "sėdėti ant Vokietijos sprando" (dabar net visos Europos ir net visų Vakarų), stipriai apginkluota ir fortifikuota ir, žinoma, atidžiai saugoma nuo svetimų akių.

Per keturis dešimtmečius užaugo nauja rusų kolonistų karta, kuri "oblastą" laiko savo gimtine - faktas, kuris, kaip rusai argumentuoja (W6rster), esamą padėtį pavertęs nebepakeičiama ir pasiliekančia.

Bet, būdami įtarūs ir savo tokiais įsitikinimais nepasitikėdami, rusai jau anksti, vos tik "oblaste" įsitvirtinę, ėmėsi pastangų atitinkamomis tarptautinėmis sutartimis išsiderėti ne vien "oblasto", bet ir kitų Rytų Europos užkariautų kraštų ir teritorijų galutinį pripažinimą bei įteisinimą platesnėje tarptautinėje plotmėje. Juk Potsdame vien iš amerikiečių ir britų išsiderėti pažadai buvo res inter alios actą ir kitų valstybių nesaistė.

Lengvai ir gana greit, 1950 m. liepos mėnesį, jų satelitai Lenkija ir Rytų Vokietija sutiko pasirašyti sutartį, kuria pastaroji pripažįsta esamas sienas kaip nuolatines ir nepažeidžiamas. Bet dviejų dešimtmečių reikėjo, kol ir Vakarų Vokietija sutiko pasirašyti sutartį su Sov. Sąjunga - 1970 m. rugpjūčio mėnesį, ir Lenkija - tų pačių metų gruodžio mėnesį, kuriomis trys signatarai pasižada "besąlyginiai pripažinti teritorinę neliečiamybę visų valstybių Europoje esamose jų sienose" ir taip pat "nereikšti vieni prieš kitus jokių teritorinių pretenzijų ateityje".

Šios sutartys JAV neliečia. Jos čia minimos trumpai tik dėl to, kad Lenkija jomis pareiškia neturinti ir ateityje neturėsianti jokių intencijų keisti savo sienas su Rusija Rytprūsių šiaurėje; abi Vokietijos kartu formaliai išsižada ir savo teisių į Rytų Prūsiją, jų valdytą per šimtmečius nuo vokiečių kryžiuočių ordino laikų. ( Vakarų Vokietijos tikrąsias intencijas smulkiau aptarti ne šio rašinio tikslas.)

Tik 1975 m. rugpjūčio mėnesį, vadinasi, praėjus trims dešimtmečiams nuo Potsdamo konferencijos, Helsinkyje paskelbtu Galutinu Aktu, Sov. Sąjungai išnaudojus atolydžio tarp jos ir Vakarų valstybių nuo-laidingą bei taikingą atmosferą, pavyko įpiršti ir kitoms Europos valstybėms susitarimą "saugumui ir kooperacijai Europoje" sutvirtinti. Aktą pasirašė 35 valstybės - tarp jų ir JAV bei Kanados atstovai.

Aktas tėra tik signatarų intencijų suformalavimas, nenumato mechanizmo jam įgyvendinti ir todėl tarptautinės teisės požiūriu nėra įpareigojantis.

Bet jis, kaip ir minėtos sutartys su Vakarų Vokietija, pripažįsta Europos valstybių teritorijų neliečiamybės principą, kurio signatarai pasižada nepažeisti jėga ar jėgos grasa. Šitą bendro pobūdžio visos Europos sienas liečiantį principą Sov. Sąjunga supranta kaip kitų Akto signatarų Rytų ir Vidurio Europoje po karo susidariusio status quo pripažinimą. Laikydama Aktą taikos sutarties pakaitalu, ji tariasi įsigijusi savo hegemonijos ir karo metu gautų svetimų teritorijų pripažinimą. Tačiau už tokį savo siekių "laimėjimą" ji turėjo mokėti brangią kainą dviguba prasme:

1.    Ji pripažino, kad teritorijų neliečiamybės principas nėra absoliutus; kad jis yra veikiamas istorijos vyksmo kaitos jėgų, ir todėl sienos gali būti pakeičiamos "einant tarptautine teise, taikingom priemonėm ir susitarimu". Kitais žodžiais, sienos nėra "įšaldytos" visiems amžiams.

2.    Už įrašymą į Aktą teritorijų neliečiamybės principo ji, be to, turėjo įsipareigoti "pasaulio taikos ir saugumo labui" respektuoti " universalinės reikšmės žmogaus teisių" visumą ir savojoje orbitoje.

Joje įgyvendinusi proletariato diktatūros režimui būdingą kaip tik žmogaus laisvės bei garbės ir bendrai žmoniškumo idėjos, švelniai tariant, nepaisymą, ji pati iškart, jau ano Akto pasirašymu, įsimanevravo į radikalią kontrovesiją su Vakarų valstybėmis. Pagrindinis politinių, kultūrinių, teisinių ir dorinių koncepcijų prieštaringumas savaime turėjo kenkti Akto tikslui - saugumo ir kooperacijos siekti - ir įvelti Rytų bei Vakarų valstybių reprezentantus į nuolatinio vieni kitų kaltinimo procesą. Į Vakarų reikalavimus ištesėti įsipareigojimą respektuoti žmogaus teises, Sov. Sąjunga galėjo atsikirsti kontrakaltinimu, kad Vakarai "kišasi į jos vidaus reikalus" ir tuo pažeidžia jos suverenumą, saugomą to paties Akto kitame dėsnyje. Šis konfliktas pažymėjo Akto įgyvendinimo nesėkmingus bandymus iki šiai dienai.

Aktas konflikto nuolatinumą įtvirtino savotišku organizaciniu naujadaru - įsipareigota šaukti periodines signatūrų konferencijas Akto principų įgyvendinimo pažangai sekti ir kontroliuoti. Iki šiol tokių konferencijų būta Belgrade (1978), Madride (1980-83), Stockholme (1984), Ottawoj, Budapešte (1985) ir Berne (1986 m. balandžio mėn.); kita numatyta Vienoje (1986 m. lapkričio mėn.).

Šios konferencijos, iš jų labiausiai Madride vykusi, JAV delegacijų nariams leido patirti nuomonių skirtumų suderinimo pastangų, kaip atrodo, beviltiškumą.

Max M. Kampelman, pirmininkavęs JAV delegacijai šioj konferencijoj, šitaip apibūdina jos rezultatus (The Christian Science Monitor, 1983 IX 14): "Ji davė progos - taip nuodugniai, kaip niekada anksčiau tarptautiniame forume - patikrinti Sov. Sąjungos elgseną ir iškelti jos nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui (humanity)". Vakarų valstybės vieningai davė jai suprasti, "kad ji privalo ištesėti savo 1975 metais duotus pasižadėjimus, jeigu nori būti priimama kaip atsakinga tarptautinės bendruomenės narė". Jis pripažino, jog ilgiau negu tris metus veikusi konferencija nieko daugiau negalėjo pasiekti kaip vien tik "some results in words" iš taip atvirai ir aštriai perspėtų sovietų pusės. Jo išvada: "Sovietų laikysenos pakeisti mums dar nepavyko. Jie tai darys - jeigu iš viso, kada supras, jog toks pakeitimas tarnaus jų pačių interesams, t. y. jeigu jų vadovybė nuspręs, kad ji galės geriau valdžioje išsilaikyti, "when the pattern is changed". Pasidavęs tokiam, nors ir atsargiam, optimizmui, jis pataria nenusivilti, bet derybas su sovietais tęsti ir ateityje, kur tik galima.

1984 m. rugpjūčio mėn., nepraėjus nė metams nuo Kampelmano komentarų, šie susilaukė patvirtinimo pačioj aukščiausioj JAV užsienio reikalų politikos instancijoje. Prezidentas Reaganas Varšuvos sukilimo 40 metų sukakties proga Amerikos lenkų delegacijai Baltuosiuose Rūmuose paskelbė Amerikos nusistatymą, liečiantį Sov. Sąjungos hegemonijos Rytų ir Vidurio Europos nepriimtinumą ir žmogaus teisių visuotinio įgyvendinimo reikalingumą.

Žinodamas, kad Jalta lenkams yra ypatingai skaudi problema, jis pirma pareiškė, kad "JAV atmeta bet kokią Jaltos susitarimų interpretaciją kaip Amerikos pritarimą dalyti Europą į įtakos sferas" ir tada grįžo prie Helsinkio Akto reikšmės: nesą jokio pagrindo sovietus atleisti nuo Aktu duotų įsipareigojimų gerbti žmogaus teises, "kurių įgyvendinimu Rytų Europoje jis labai susirūpinęs".

Tris dienas vėliau Valstybės sekretorius Shultzas tuos pareiškimus pakartojo savais žodžiais: "Mes niekad nesutiksime su Europos padalinimo į dvi dalis idėja. Demokratijos ir laisvės troškimas Rytų Europos tautose galinga ir stiprėjanti jėga. Sykį jos susilauks savo laisvės ir vėl, nors turbūt jau ne mūsų kartoje".

JAV Helsinkio Akto periodines konferencijas, kaip matome, nesupranta kaip kokį eilinį diplomatinį sandėrį, kurio dalyviai galėtų vieni kitiems pasakyti: nesumokėjot suderėtos kainos, negausit, ko norėjot iš mūsų - ir tokiu būdu nutraukti jo galiojimą iš viso. Anaiptol - JAV atstovų akyse Aktas savo derybiniu nuolatinumu yra uždėjęs ateinančioms kartoms uždavinį kantrumu ir drąsumu iš ano naujadaro išvystyti mastą valstybių veiklos ir intencijų žmoniškumui matuoti. Nežiūrint savo privalomumo stokos šiandieninės tarptautinės teisės požiūriu, santykiavimo tarp tautų pobūdis tada būtų įžengęs į naują istorijos periodą.

Aktas yra reikšmingas kūrinys ir JAV užsienio politikos praktikoje, kuri per 40 metų pergyveno pagrindinį savo santykių su Sov. Sąjunga pasikeitimą. Buvusi prezidentų Roosevelto ir Trumano laikais daugiau ar mažiau priklausoma nuo Sov. Sąjungos talkos, kariaujant su Vokietija ir Japonija ir neįstengusi tada išvengti rusų faktinio Rytų ir Vidurio Europos teritorijų pasisavinimo, Amerika šiandien yra visai kitokioje padėtyje. Jai yra atėjęs laikas - taip reikia suprasti jos vadovybės atvirus ir rimtus pareiškimus - jau seniai baigto karo sąlygų grėsmingoms pasekmėms pašalinti. Helsinkio Aktas yra stipri ir pačių rusų parašų sukurta dalba, kuria galima juos sugėdinti ir viešai apšaukti nusikaltėliais žmoniškumui ir žmonijai. Bus galima jiems nepaliaujamai priminti, kad jų pastangos gauti status quo Rytų Europoje pripažinimą iš JAV ir kitų valstybių, pasirašiusių Aktą, yra bergždžios ir kad sovietinės hegemonijos patvarumas ir teisėtumas liks atviru klausimu, kol Rytų ir Vidurio Europoje bus įgyvendintos žmogaus teisės.

Gal rusai, patys matydami savo pozicijos nepataisomą trapumą, sykį susipras sekti pėdomis tokių savo laiku patyrusių kolonijų ir imperijų steigėjų, kaip britai, prancūzai, ispanai, portugalai bei olandai, ir atsimins, kad ir jų pačių carai kai kada buvo įsitikinę, jog kolonijų įkūrimas ir išlaikymas savo plačios imperijos tolimuose pakraščiuose nei medžiagiškai, nei morališkai nėra pelningas biznis:

1.    1867metais rusai išsikėlė iš Aliaskos - savo tolimiausios kolonijos rytuose - už pinigą.

2.    Visą šimtmetį anksčiau jie išsikėlė iš mums giliai rūpimos Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos taip pat laisva savo valia - dėl caro jaučiamų asmeniškų simpatijų Prūsijos karaliui. (Rusai kraštą užkariavo Septynerių metų kare ir jį valdė nuo 1757 iki 1762 m. Carienė Elzbieta jį paskelbė "savo nuosavybe", bet jos įpėdinis caras Petras III, savo priešo karaliaus Friedricho, tada gyvenusio ištaigingame Potsdame, didelis gerbėjas su šiuo 1762 m. gegužės mėnesį padarė taiką ir įsakė savo kariuomenei išsikelti. Tų pačių metų liepos mėnesį, rusų kariuomenei dar tebestovint Rytų Prūsijoje, caras buvo nužudytas. Jo našlė ir įpėdinė Kotryna II laikėsi velionio duotų įsakymų ir kraštą grąžino Friedri-chui).

Būta ir tokių carų. Tad nenustokime vilties!

IV
Lietuvių politinės oranizacijos užsienyje jau nuo pat Potsdamo konferencijos pabaigos, tikėdamos, kad jos nutarimuose minimos taikos sutarties derybos tikrai įvyks, JAV ir kitų Vakarų valstybių vyriausybėms atitinkamais memorandumais išreiškė Lietuvos pretenzijas į rusams administruoti perleistus Rytprūsius.

Pirmoji buvo Amerikos Lietuvių Taryba. Savo 1945 m. rugpjūčio mėn. Valstybės Departamentui adresuotu išsamiu memorandumu, "liečiančiu numatomą Karaliaučiaus ir kaimyninės srities perleidimą TSRS", prašo atsižvelgti į tai, kad "kiekvienas teritorinis pakeitimas, apimąs Karaliaučiaus sritį, tiesioginiai liestų Lietuvos būsimą tarptautinį statusą" ir kad, nustatant tos srities galutines ribas, "rimčiausias dėmesys būtų skirtas gyvybiniams suvereninės Lietuvos interesams ir gyventojų valiai".

1949 metais Valstybės Departamentui ir Didž. Britanijos bei Prancūzijos užsienių reikalų ministerijoms buvo įteiktas Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto "Memorandumas apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą". Viename jo priedų analizuojamas Potsdamo konferencijos susitarimas tik kaip laikinis reikalas ir pareiškiama, kad, kai taikos konferencija teritorinius klausimus spręs galutinai, lietuvių tauta reikš pretenzijų į rusams administruoti perleistą dalį, kuri "mutatis mutandis" atitinka lietuvių nuo proistorinių laikų gyvenamą žemę, vadinamą Mažąja arba Prūsų Lietuva.

Šio memorandumo priedu kartu įteikta ir Mažosios Lietuvos Tarybos deklaracija, parašyta Fuldoje 1946 m. lapkričio mėnesį, kuria demokratinės valstybės prašomos atskirti Mažąją Lietuvą rusų okupacijos apimtyje, kad "ji galėtų susijungti su išlaisvintąja Didžiąja Lietuva".

1954 metais Maž. Lietuvos Tarybos pirmininkas E. Simonaitis, viešėdamas Amerikoje, apsilankė Valstybės Departamente ir pats asmeniškai įteikė tokio pat turinio memorandumą. Lietuvos atstovas Povilas Zadeikis Simonaitį, Lietuvos generalinį konsulą J. Budrį ir Lietuvos Laisvės Komiteto narį M. Braką pristatė Departamento pareigūnams - Baltijos reikalų vedėjui, Rytų Europos skyriaus viršininkui ir pačiam Rytų Europos reikalų direktoriui W. Barbour, "kuris gyvai domėjosi įteiktu memorandumu ir mažlietuvių problemomis" (Elta, 1954 birželio 10).

Vietoj laukiamų taikos derybų, užėjus pasaulinio karo grėsmei, naujų memorandumų dabar rusų "Kaliningrado oblastu" vadinamos Maž. Lietuvos dalies politinės priklausomybės reikalu nebeįteikta. Tik 1972 metais Helsinkio konferencijos apie "Saugumą ir Kooperaciją Europoje" išvakarėse Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas pasiuntė JAV, Kanados ir laisvų Europos valstybių vyriausybėms, besirengiančioms dalyvauti konferencijoje, memorandumą, kuriuo, be pagrindinio reikalavimo atstatyti Lietuvos laisvę ir suverenumą, pareiškiama, kad Sov. Sąjungos administruojama šiaurės Rytų Prūsija "sudaro lietuvių tautos patrimonijos dalį. Todėl Lietuvos gyvybiniai interesai reikalauja, kad galutinis šios teritorijos likimas būtų išspręstas, imant dėmesin jos geografinį, istorinį, etnografinį charakterį ir ekonominius reikalavimus".

Kokia išvada peršasi iš fakto, kad Valstybės Departamentas minėtus memorandumus priėmė ir net sutiko lietuvių delegacijos atstovus pristatyti visai savo hierarchijai, tvarkančiai Rytų Europos reikalus?

Jeigu Departamentas būtų nusistatęs laikyti "oblastą" teisėta Sov. Sąjungos dalimi, jis nebūtų nei anų memorandumų priėmęs, nei sutikęs pasimatyti su pretendentais į rusų valdomą sritį. Tačiau Departamento pareigūnai, iš kitos pusės, vengė - be gyvo susidomėjimo svečių pareikštomis mintimis ir suteiktomis informacijomis - pasisakyti, kad JAV yra pasiruošusios remti lietuvių pretenzijas taikos koferencijoje, jei tokia kada įvyktų, arba kitokia proga. Lanksti jų laikysena šiuo ypatingu teritoriniu reikalu atitinka bendrą JAV užsienio politikos nusistatymą - Sov. Sąjungos hegemoniją Rytų ir Vidurio Europoje laikyti tik įvykusiu faktu ir atskirų jos kraštų ar teritorijų galutinės nepriklausomybės problemą - atvira ir neišspręsta.

V
Tuo būtų, šio rašinio ribose, išsemtas Maž. Lietuvos problemos aptarimas, kiek ji iki šių dienų buvo liečiama JAV užsienio politikos. Problema buvo sprendžiama veik teigiamai, veik tragiškai. JAV prezidentai ir jų patarėjai buvo įtaigaujami ne vien abiejų pasaulinių karų objektyvių militarinių ir politinių sąlygų, bet ir bendrų idėjinių koncepcijų, arba vadinamos realinės politikos reikalavimų. Maž. Lietuvos problema niekad nebuvo aptariama ir sprendžiama per se - atskirta nuo visos Europos ar net viso pasaulio išorinių faktorių. Reikia spėti, kad ji ir ateityje išsispręs valstybinių jėgų ir politinių idėjų pasaulinio masto sąrangoje.

Niekas šiandien negali pramatyti sprendimo turinio ar formos. Dabarties visiškai naujoviški įvykiai nesileidžia siejami su bet kokia precedentine ar iš praeities imama patirtimi. Neįmanoma atspėti jų padarinių, kiek jie siekia tolimesnę ateitį.

Tačiau tų įvykių faktinė pradžia ir kai kurie pagrindiniai iš jos besivystančių veiksnių aspektai pakankamai aiškūs jau šiandien; kiekvienas tarptautinių santykių kaitos stebėtojas jau dabar gali matyti tų įvykių eigos linkmę bei pobūdį ir daryti iš jų išvadas, liečiančias artimesnę ateitį.

Norėdami surasti tokių įvykių pradžios užuomazgą, grįžkime į tą Potsdamo konferencijos momentą, kai Stalinas, išgirdęs, jog Amerika netrukus turėsianti aną nepaprastos destruktyvinės jėgos ginklą, ramiai sau nuėjo, kad "naujieną" praneštų Molotovui ir Žukovui. Iš šios, jokio susijaudinimo nerodančios Stalino reakcijos Trumanas ir netoli pokalbį stebėjęs Churchillis darė išvadą, kad jų partneris, matyt, nebuvo supratęs, apie ką Trumanas kalbėjo.

Tačiau tikrovė buvo visai kitokia: Stalinas meistriškai buvo suvaidinęs nesuprantėlio vaidmenį. Jis būtent jau žinojo amerikiečių didžiausioje paslaptyje laikomo Manhatteno Projekto apimtį ir tikslą. Rusai net ir patys lygiagrečiai bandė įsigyti tos pačios rūšies ginklą. Truputis smulkesnių žinių apie tas jų pastangas, paskelbtų vėliau (Hollevvay), vertas čia bent prabėgom paminėti.

Paslaptis, kaip suskaldyti atomą, atskleista Berlyne jau 1938 metais, ir greit buvo žinoma kitų tautų fizikams - taip pat ir rusams. Jie visi gerai suprato išradimo nepaprastą karinį potencialą. Jau 1942 metų pradžioje, karui su vokiečiais vykstant, rusų užmojis pasigaminti savą atominę bombą gavo rimtą akstiną iš informacijų apie britų, amerikiečių ir vokiečių tolygius darbus. Chemijos pramonės liaudies komisarui Pervukinui balandžio mėnesį įteikta stora byla su slaptais raportais apie užsienyje daromą pažangą - su Stalino įsakymu tą problemą praktiškai tvarkyti. Sekančių metų pavasarį rusų mokslininkai buvo baigę savo projektus ir pradėję juos įgyvendinti. Jaltos bei Potsdamo konferencijų metu rusai buvo rimtai pažengę.

Tad Trumano informacija Stalinui nieko naujo nepasakė, tik viena tos informacijos dalis jį teišgąsdino: kad amerikiečiai tą naują ginklą buvo suspėję pagaminti daug greičiau negu jo bijota ir kad jie pasiruošę naująjį ginką panaudoti netrukus prieš Japoniją. 1945 metų rugpjūčio viduryje, tuoj po Hirosimos šiurpaus sunaikinimo, Stalinas išsikvietė atsakingus komisarus bei mokslininkus, kad jiems įsakytų "parūpinti mums atominius ginklus ko veikiausiai. Jūs žinote, kad Hirosima sukrėtė visą pasaulį. Jėgų pusiausvyra sugriuvo. Duokit mums tą bombą - ji pašalins didelį mums gresiantį pavojų".

Stalino įsakymas buvo įvykdytas gana greit, nereikėjo rusams nė keturių metų nuo Potsdamo konferencijos, kad, 1949 m. rugpjūčio mėnesį, susprogdintų pirmąją bandomąją bombą. Atominės karvedybos galimybė, jau Potsdamo konferencijos metu pradėjusi mesti tamsų šešėlį ant Sov. Sąjungos ir Vakarų valstybių santykių, tuos santarvininkus greit suskaldė: jų kooperacija, visada savaime trapi, pavirto karinga konfrontacija.

Prasidėjo ginklavimosi lenktynės. Nuolatinių savo arsenalų didinimu rusams pavyko eliminuoti amerikiečių pradinę jėgos persvarą. Šiandien pasiektas apytikris abiejų atominių galybių jėgų balansas, kuris tačiau yra nepastovus ir vis kinta. Nežiūrint eilės bandymų atitinkamais susitarimais ginklų gaminimą ir sunaikinimo grėsmę bent sustabdyti, karinės technologijos dinamika savo vis naujais išradimais grasina jėgų pusiausvyrą pakeisti tai vieno, tai antro prieš naudai ar nenaudai.

Ir šitaip per eilę metų į karines supergalybes išaugusių priešų arsenalai buvo pripildyti visokiais atominias ginklais tiek, kad eiliniam stebėtojui sunku net įsivaizduoti jų gausybės naikinamąją jėgą.


Vliko seimas Toronte 1973 m. gruodžio 2 d. Seime buvo dr. Martyno Brako paskaita "Rytprūsių ateities problema", išspausdinta 1974 m. Aidų Nr. 3.

Nuo 1945 m. liepos mėnesio jų skaičius kasmet augo, kol šiandien pasaulio arsenaluose jų yra maždaug 50,000; ginklų sprogstamoji galia lygi 1.600.000 tokių bombų, kurių viena - pagal šiandieninius standartus tik taktinio pobūdžio "nykštukas" - sunaikino Hirosimos miestą ir nužudė bei numarino 282.000 gyventojų. Tos bombos, gamintos kaip priemonės karui vesti, bet jų reikšmė šiandien visai kitokia: jos peržengia visas karo sąvokų ribas ir karo siekius paverčia atgyventais reiškiniais. "Jos pagamintos žmonių, bet grasina pražudyti visą žmoniją" (Schell).

Pasiremdamos Hirosimos ir Nagasakio miestų akivaizdžių patyrimų daviniais ir nuodugniais moksliniais apskaičiavimais bei analizėmis, Amerikos mokslo institucijos rado, jog abiejų supergalybių ap-simėtymas vien tiktai bombų dalimis (fraction) baigtųsi abiejų sunaikinimu (Bėres): apie 75% JAV ir apie 60% Sov. Sąjungos miestiečių būtų užmušta sprogimų liepsnų iš karto, o daugiau kaip 50% už miestų gyvenančių žmonių mirtų nuo į atmosferą išmestų dūmų, dulkių, suodžių ir radioaktyvių atmatų (fallout). Supergalybių atominis karas, net ir ribotas, būtų savižudybinis.

Sitų nuodingų kluodų išsiplėtimas, žinoma, valstybinių sienų nepaisytų: antagonistų kaimynų kraštus ištiktų ta pati katastrofa. Neišvengtų jos nė kitos tautos. Atmosferos suteršimas, nešamas oro sluoksnių cirkulacinių jėgų, paliestų visą mūsų planetą. Pasikeistų temperatūra ir klimatas, augmenija ir gyvūnija apsinuodytų ir nebetiktų žmogaus maistui; kiltų pasaulinio masto epidemijos, ir visokios genetinės ligos persimestų į ateinančias kartas ir 1.1. Žmogaus gyvybės pagrindas, išsivystęs per ilgą istoriją bei evoliuciją, tokiose "atominės žiemos" sąlygose dingtų. Pasekmės ilgainiui pražudytų visą žmoniją.

Nežiūrint tokios arsenaluose glūdinčios visuotinės grėsmės, pastaraisiais metais supergalybių ginklavimasis pasiekė naują suintensyvėjimo laipsnį, kuris gali sumilitarinti net ir pačią erdvę.

Reaguodamas į sovietų pastangas sustiprinti savo erdvėje skraidančių satelitų karinį pajėgumą, prezidentas Reaganas paskelbė visai naujovišką projektą, kuriuo sovietų agresijai skirtos atominės bombos būtų paverstos "neveikliomis ir nebetinkamomis" (impotent and absolete). Siekiama jas sunaikinti erdvėje stebėjimo ir naikinimo prietaisais jau tuo momentu, kai jos paleidžiamos į orą arba skrenda link taikinių JAV bei aliantų teritorijose. Ar toks erdvėje laikomas apsaugos skydas iš tikrųjų bus efektingas, pasirodys tik po dešimtmečio ar dar vėliau.

Sov. Sąjunga į tai reaguoja grasinimu imtis priemonių efektingai patobulinti ir sustiprinti savąjį arsenalą. Jeigu neįvyks abiejų antagonistų kietai užimtos pozicijos lūžis atitinkamu susitarimu, ginklavimosi lenktyniavimas nebus sulaikomas, ir žmonija turės apsiprasti dar ir su "žvaigždžių karo" grėsme.

Padidėjusio grėsmingumo esmė savaime turi keisti tarptautinio santykiavimo pobūdį ir pagrindus:

1.    Supergalybių arsenalai netinka karui vesti - yra praradę pagrindinę savo reikšmę. Tie laikai jau yra dingę, kada karas buvo suprantamas kaipo priemonė politiniams tikslams įgyvendinti. Šiandien tokia strategija ir politinė doktrina yra tapusi absurdišku anachronizmu (Schell).

Tačiau savo nepaprasta grėsminga prigimtimi atominiai ginklai lieka naudingomis priemonėmis kitokia prasme: jie atgrasina vieną supergalybę nuo agresijos prieš kitą, kadangi tai baigtųsi abiejų supergalybių užtikrinta destrukcija (Mutually Assured Destruction - sutrumpintai ir prasmingai MAD). Keistas tas atominio karo technologijos rezultatas - savotišku abipusišku teroru pagrįsta supergalybių santykių esmė, yra šiandien psichologinis pagrindas, dėl kurio jos iki šiol išvengė karo ir žmonijai leido gyventi atomininės grėsmės "prieglobstyje". Tai atominiam amžiui būdinga pax atomica.

2.    JAV ir Sov. Sąjunga tokią "taiką" garantuoti galėjo ne vien dėl to, kad disponavo nepalyginamai didelio destruktyvumo ginklais, bet ir dėl to, kad turėjo atominių ginklų gaminimo monopolį. Bijodamos jį prarasti, jos anksti ėmėsi iniciatyvos atitinkama tarptautine sutartimi sulaikyti atominių sprogmenų išsiplėtimą į kitus kraštus (proliferation). 1970 m. įsigaliojusia autartimi, kurią pasirašė net 128 valstybės (Nuclear Nonproliferation Treaty - NPT), jos tarėsi pasiekusios tikslą. Tačiau jų optimizmas iš pat
pradžių neturėjo rimto pagrindo labiausiai dėl vieno sutarties trūkumo - ji draudžia gaminti tik pačius atominius sprogmenis, bet ne tą cheminį elementą (plutoniumą), kuris reikalingas, kad bomba sprogtų. Atominiai reaktoriai, kurie gamina elektrą civiliniams reikalams, gali pagaminti ir plutoniumą. Tokių reaktorių skaičiui didėjant, savaime didėja ir skaičius valstybių, turinčių priemonių pasigaminti atominių ginklų. "Nėra dviejų atomų - vienas taikingas, kitas karingas. Abu - vienas ir tas pats atomas" (Bėres). Šiandien padėtis tokia, kad ana sutartis praktiškos reikšmės neturi.

Be jau seniau žinomų "atominio klubo" šešių narių - JAV, Sov. Sąjunga, Britanija, Prancūzija, Kinija ir Indija - maždaug trisdešimt kitų valstybių gali pačios pasigaminti didesnes ar mažesnes bombas arba tokias jau net turi ir laiko paslaptyje. Kiekviena valstybė ar valstybėlė, jeigu ji tik pakankamai piniginga, gali tapti atomine jėga. Nebėra reikalinga turėti nė brangių ir sudėtingų atominių sprogmenų iššovimo prietaisų - atominį ginklą galima įsidėti į lagaminą ir ranka nunešti ten, "kur reikia" (Royster). Gana lengva iššaukti tą kibirkštį, kuria galėtų prasidėti atominių kariautojų apsimėtymas savo gamybos ginklais, galįs išsiliepsnoti į platesnės apimties atominį karą, jeigu vienas ar kitas anų kariautojų būtų vienos supergalybės ar abiejų "klientas".

Gausus būrys atominiais ginklais disponuoti galinčių valstybių galėtų sugriauti aną abiejų supergalybių abipusiškos grasos pusiausvyrą, kuria šiandien paremta pasaulio taika. Kaip bevertintume JAV ir Sov. Sąjungos valdovų per keturis dešimtmečius visaip suprantamą laikyseną, reikia pripažinti, jog jos išmintingu įžvalgumu sugebėjo savo karinį pajėgumą sukontroliuoti ir taip užtikrinti visiems šios planetos gyventojams taiką ir saugumą. Dingus tokiam atomo jėgą kontroliuojančiam faktoriui, proliferacija pasidarė "pačiu didžiausiu visam pasauliui gresiančiu pavojumi" (Bėres).

3. Dėmesį nukreipus vien tiktai į karo technologijos medžiaginę kokybę ir aritmetinę kiekybę, kaip tai daroma iki šiol, nei atskiroms tautoms, nei pačiai žmonijai tikro ir pastovaus saugumo nebeįmanoma besulaukti. Bergždžios, kaip atrodo, yra gerų norų pastangos dabartinius atominius arsenalus įšaldyti, sumažinti ir visai sunaikinti arba paversti "neveikliais ir nebetinkamais". Jei aplinkybėms nelaimingai susidėjus, žmogaus įgimtas ydingumas ir nuodėmingumas išsiveržtų į nesuvaldomus ginčus ar net kruvinus karus ir atominei inžinerijai būtų reikalinga įsakyti atsiginkluoti, žmonija nugrimstų į katastrofingą status quo ante.

Atomo suskaldymo paslaptis, sykį atskleista, nebenuslepiama. Žmogaus išradingu moksliškumu sykį įgytas žinojimas negali būti paslėptas nuo žmogaus minties neaprėpiamo pasaulio. Paslaptis yra tapusi tarytum visos žmonijos turtu. Būtų "fiktyvi utopija", kaip perspėja Harvardo Universiteto žinovai, bandyti surasti būdą gyventi be atominių ginklų grėsmės. Ji lydės žmoniją amžinai. Žmonija, pastatyta prieš savo likimą lemiantį iššūkį, turės surasti būdą, kaip atomo jėgą efektingai suvaldyti - arba būti jos sunaikinta.

VI
Ne vien vadovybės tų kraštų, kurie jau apsiginklavę atominiais ginklais, bet ir tų, kurie rengiasi tapti atominėm pajėgom, gerai supranta savo padėties likiminę dalią. Iš vienos pusės, paveiktos natūralios intencijos išsaugoti savo nepriklausomybę, suverenumą ir net egzistenciją, jos tikisi savo ginklų nuolatiniu tobulinimu ir dauginimu galimą agresorių atbaidyti nuo ano absurdiško žingsnio į abipusę savižudybę. Bet, iš kitos pusės, jos žino, jog tuo būdu grasina visai žmonijai pražūtimi. Ypač abiejų supergalybių valdovai jaučia tokios savo siekimų ir pasekmių diametralų prieštaravimą ir skambioje retorikoje laiks nuo laiko atvirai mini savo atsakomybes už žmoniją naštą. Tačiau nei vieni, nei antri iki šiol nesvarstė planų, kaip iš savo tokios prieštaringos dilemos išsinarplioti.

Bandymas iš šio amžiaus sąlygų kilusius atominius ginklus žūtbūt įjungti į tradicinę politinę ir militarinę santvarką yra priežastis situacijos, kurioje, anot Einšteino, toli regiančio ne tik fizinio mokslo, bet ir politinio samprotavimo srityse, "atominės jėgos atpalaidavimas iš gamtos įstatymų varžtų (unleash) pakeitė viską, išskyrus mūsų galvojimo būdą (way of thinking), ir taip mes slenkame iki šiol nepatirtų katastrofų linkui" (Schell).

Kai pasaulinio garso mokslininkas mums šitaip nurodo reikalingų pastangų bendrą kryptį į išsivadavimą iš pražūtin vedančio mentaliteto, tai ne mažiau verta prisiminti JAV prezidento J. F. Kennedy patirtį. Jis, kaip joks kitas Amerikos politikos vairuotojas, pramatė atominio karo su Sov. Sąjunga netikėto aktualumo baisumą 1962 m. Kubos krizės laiku. Savo nepaprastai vertingas išvadas Kennedy po metų šitaip aprašė (The Christian Science Monitor 1982 II 17 d.):

"Negali būti nuolatinių priešų. (...) Nesantaika šiandien yra faktas, bet tai nėra joks pirmaujantis įstatymas (ruling law). Pati reikšmingiausia šių laikų realybė yra mūsų kaip Dievo vaikų nesuskaldomumas (indivisibility) ir mūsų pažeidžiamumo (vulnerability) bendrystė, gyvenant ant šios planetos".

Prezidentas šiuo būdingu savo minties polėkiu visiems priminė mūsų padėties du realius aspektus: 1. Būdami susiskaldę į daugybę valstybių ir valstybėlių bei kitokių mums brangių vienetų, santaikos tarp savęs nerandame, bet tai neturėtų būti faktorius, reikalaująs prioriteto, santykiaujant pasaulio tautoms. 2. Visi mes esame Dievo sutverti, ir dėl to turime Jo mums uždėtą pareigą - tai nesantaikai neleisti išsiplėsti iki tokio susiskaldymo, kuris baigtųsi visos žmonijos sunaikinimu. Priešingumai mūsų tarpe tegali būti tik laikinis reiškinys, kol nesame suradę planetinio masto santvarkos, kuri mums teiktų tvirtas taikingo ir vieningo gyvenimo galimybes.

Šiandien dar nepramatomos nei tokios santvarkos politinių bei juridinių formų detalės, nei konkrečios galimybės, kuriomis jos išsivystytų. Vis dėlto galima mesti bent trumpą žvilgsnį į tas bendras sąlygas bei tendencijas, kurios žmoniją jau dabar veda atitinkamo persiorientavimo keliu.

1. Grėsmės bendrumo jausmas vis labiau tampa tuo veiksniu, kuris įkvepia žmones ieškoti naujoms gyvenimo sąlygoms prideramo harmoningo sutarimo ir kooperavimo bendriems gyvybiniams interesams apsaugoti. Toks visus jungiantis siekimas nėra "pagrįstas mistiškomis universalios visų brolybės atrakcijomis ar abipusio altruistinio susirūpinimo prievole. Jis veikiau yra sveiko samprotavimo išraiška, jog pavienės valstybės - nežiūrint kokia didelė būtų jų abipusė neapykanta - lemtingoje kovoje už savo gyvybę yra sujungtos vienos su kitomis neatskiriamais ryšiais - gimstančio planetinio identiteto ženklais'(Beres).

Kiekviena reikšmingesnė problema, prieš kurią atsistoja žmonija, yra globalinė ir nesileidžia išsprendžiama vien tik kurios atskiros valstybės ar tautos sumanumu ar genijum. Štai keli pavyzdžiai: žmonių daugėjimas, energijos ir kitų resursų mažėjimas, žemės, vandens ir oro taršos didėjimas, meteorologinių reiškinių stebėjimas ir tyrimas, kooperavimo prieš terorizmą reikalingumas, atominės energijos civiliniam ūkiui gaminimo apvaldymas ir jo saugumo užtikrinimas, atominio karo, ir jo net mažiausios grėsmės pašalinimas...

Nebėra valstybės ar tautos, kurios ūkis būtų autarkinis. Kieviena yra priklausoma nuo savo prekių eksporto bei reikalingų prekių importo ir nuo nesuvaržomo svetimų valiutų iškeitimo. Atsiranda jau globalinė finansinė sistema, kurioje galimybė kapitalą lengvai pervesti iš vieno krašto į kitą, jungia tautas į tarptautinę bendruomenę. Susižinojimo ir susisiekimo technika taip pažengė, kad nyksta teritorinės sienos - net ir "geležinė uždanga". Tai pagreitina žmogaus su žmogum ir tautos su tauta suartėjimą. Savaime daugėja galimybės vieni kitus geriau pažinti bei suprasti ir, tikėkim, mažiau bijoti.

Nors valstybių vadovai tokios sąlygų kaitos akivaizdoje vis dar stengiasi savo tarptautinėje politikoje remtis tautinio suverenumo ir jo prioriteto principais, tačiau jų kraštai yra subtiliame globalinių faktorių audinyje, kurio siūlai tankėja bei stiprėja ir savo rjatvarumu garantuoja kiekvienos tautos gerovę. Šios nebesulaikomos tendencijos negali nepaisyti nė tokie galingi antagonistai, šiaip saviems interesams skiriantys patį didžiausą dėmesį, kaip JAV ir Sov. Sąjunga. Tuo atžvilgiu teisingai tvirtinama, jog "globalinė santvarka iš tikrųjų jau gimsta" (Johansen).

2.    Tokį objektyvių sąlygų vystymąsi lydi stiprėjantis įsitikinimas, jog grėsmė visai žmonijai yra grėsmė kiekvienai jos daliai - tiek tautai, tiek žmogui. Šitoks dvilypis grėsmingumas verčia mus visus ieškoti būdų, kaip iš praeities paveldėtą tautiškumą harmoningai ir konstruktyviai suderinti su naujais visos žmonijos reikalavimais. Negali būti abejonės, jog pats esminis naujojo mentaliteto pagrindas yra elementarus žinojimas, kad, kol žmonija egzistuoja, egzistuoti galės ir tautos. Žuvus žmonijai, dings ir tautos — neliktų jų nė vienos!

Įsigilinęs į tokią savo padėties realybę, kiekvienas žmogus savaime turės jausti prievolę savyje išvystyti stiprų identifikavimąsi su žmonija ir jai teikti pirmenybę. Šitaip būtų patobulinamas ir įprasminamas tautiškumas atominio amžiaus aplinkybėse. Pasišventęs žmonijos idėjai ir žmoniškumo įgyvendinimui, jis, santykiaudamas su kitu šios planetos gyventoju, pirmiausia jame matys žmogų ir tik tada savos ar kitos tautos tautietį.

3.    Peršasi išvada, kad yra pasenęs manymas, jog atskira tauta, pašvęsdama savo dvasines ir medžiagines jėgas savoms aspiracijoms bei reikalams, tuo savaime pasitarnauja ir visai žmonijai. Niekados žmonijos istorijoje nepatirto atomo grėsmės visuotinumo akivaizdoje ši pažiūra šiandien yra praradusi savo pagrindą. Ji neleistinai aptemdo tautų realios padėties supratimą. Šiandieninėje tautų santykiavimo eigoje toks save pervertinantis nacionalizmas lengvai gali išsilieti į visų tautų nugramzdinimą visuotiniame holokauste ir tokiu būdu save tik kompromituoti ir diskredituoti.

Tik tauria, aukšto laipsnio tolerencija pagrįstas kilnus patriotizmas gali iškelti tautas iš vietinių reikalų ir rūpesčių ribotumo ir tapti tuo daug platesnio masto identifikavimosi su žmonija pagrindu, ant kurio galėtų įsikurti nauja pasaulinė santvarka, sutvirtinanti tautinės idėjos vertingumą bei įprasminti jos gyvybingumą žmonijos ir tautų glaudų suartėjimą reikalaujančiose aplinkybėse.

Tačiau labai abejotina, ar dabartinė valdovų ir jų kraštų visuomenių generacija įstengtų pakankamai pereiti į tokį naujoviškai dvilypį mentalitetą. Per giliai jų sąmonėje šaknis yra įleidusi tradicija savo tautai skirti pirmenybę visuose reikaluose, net ir radikaliai besikeičiančiomis sąlygomis.

Šio rašinio autorius, jei tuo atžvilgiu būtų liudininkas, atvirai pripažintų, kad jis pats prieš tokį iššūkį turėtų kapituliuoti. Jau seniai stebėdamas atomo paslapties atskleidimo pasekmes, jis tegalėjo jas suprasti tik žmogišku protu, bet sieloje ir širdyje savo patriotiškų sentimentų, su kuriais jis užaugo ir visą savo amžių gyveno, pirmutinės reikšmės ir prasmės išsižadėti nepajėgtų - tokia vidinė jėga jam neduota.

Kaip autoriui, taip ir daugumai narių tos generacijos, kuri vos tik yra įžengusi į tokią naują istorijos epochą, nieko kito nelieka kaip tikėti ir linkėti, jog ateinanti karta, anoje epochoje gimusi, užaugusi ir visą gyvenimą praleidusi, be ypatingų persiorientavimo sunkumų, įsisąmonins savo prigimties aplinkos poreikius. Tada visai natūraliai galės susikurti tokią santvarką, kurioj žmonijos bei tautų gyvybiniai interesai bus suderinti naujoje žmoniškumo bei tautiškumo sąryšio ir prasmės sąrangoje.

4. Tokio vyksmo reiškinai jau šiandien matomi gana aiškiai:

Vadinamieji taikos judėjimai, gaivalingi protestai prieš atominių ginklų gaminimą ir atominių reaktorių statymą, viešos demonstracijos už visuotinę taiką Amerikoje ir Vakarų Europoje buvo pirmieji visuomeniniai žmonijos ateitimi susirūpinimo reiškiniai. Būdami labiau jausmų stipresni, ar silpnesni prasiveržimai, jie nepaprastai sudėtingoje atominės grėsmės įvairovėje, negalėjo surasti taiklių ir visų vaizduotę aiškiai jungiančių šūkių. Jie liko tik amorfinė ateities žmonijos bendros valios užuomazga.

Šie sąjūdžiai buvo persimetę ir į JAV aukštąsias mokyklas, skatindami ten atominio karo grėsmės problemų diskusijas. Bet tai buvo tik to paties reikalo atspindys - miglotas ir gilesnių priežasčių bei pasekmių nesiekiantis emocinis užmojis. Tik pastaraisiais metais, kai ginklavimosi lenktynės paspartėjo ir viešumos atidumas suaštrėjo, akademiniuose sluoksniuose atominės grėsmės klausimai svarstomi pagal akademiškus standartus. Užuot pasidavusi jaunatviškam entuziazmui, studentija stengiasi problemas nagrinėti sine ira et studio.

Turėdama užduotį rūpintis kultūros išlaikymu ir gyvastingumu bendrai, aukštojo mokslo bendruomenė jaučia pareigą, kaip jos atstovai atvirai pareiškia, susidomėti ir tos kultūros gyvybei gresiančiais pavojais. Nėra mokslinės srities, kuri nebūtų aukštojo mokslo institucijų liečiama ir aptariama iš globalinės perspektyvos. Mokomų dalykų kursai, paprastai vadinami taikos studijomis (peace studies), eina per visą akademinių sričių spektrą - "nuo fizikos ir inžinerijos iki politinių mokslų ir teologijos". Tai visai naujas fenomenas, rodąs aiškius intensyvėjimo ir plėtojimosi ženklus. Štai pavyzdžiai:

Prieš dešimt metų taikos sąvokų nagrinėjimu užsiimdavo tik keletas mokslininkų. Šiandien gi, įtakingų galvotojų skaičiui augant, intelektualinis įnašas į šią sritį jau tapo kolektyviniu. Daugelis universitetų - jų tarpe tokie garsūs, kaip Princetono, Columbijos, Stanfordo - atskirose taikos mokslo sirityse jau teikia ir akademiškus laipsnius, o 1982 m., remiantis Pasaulinės Politikos Instituto (World Policy Institute) New Yorke surinktais duomenimis, taikos problemas nagrinėjančių kursų buvo daugiau negu 12.000. Lygiagrečiai taikos studijos pamažu tampa ir aukštesnių mokyklų mokymo programų dalimis. "Šie mokiniai darys pasaulinius sprendimus po trisdešimt metų. Mokykla yra reikšminga priemonė jų galvosenai suformuoti", teigia šie "naujo auklėjimo" - Bostone įkurtos Mokytojų Organizacijos Visuomeniniam Atsakingumui Ugdyti (Educators for Sočiai Responsibility) reprezentantai. Šios organizacijos narių skaičius nuo 1983 m. iš 300 išaugo iki 7.000. Naujų studijų programos labiausiai finansuojamos pačių mokyklų, bet privatūs fondai jų veiklą taip pat dosniai remia - jų yra daugiau kaip 74, ir jų subsidijos nuo 1982 iki 1984 m. padidėjo 200%, pasiekdamos 52 milijonus dolerių.

Ypatingo dėmesio vertos tos organizacijos, kurios išskirtinai užsiima taikos problemų tyrimo globaliniais aspektais.

Viena tokių, pašvęsta aukšto intelektualinio lygio auklėjimui, buvo įsteigta Anglijoje grupės mokslininkų ir karo veteranų, gerai suprantančių šitokios neįprastos idėjos ypatingus organizacinius ir psichologinius reikalavimus. Tai Vieningo Pasaulio Kolegijų (United World Colleges - UWC) organizacija. Pirmoji kolegija įkurta 1962 m. pačioje Anglijoje (Wales), vėliau kitos Kanadoje, Singapore, Afrikoje (Svvaziland), Italijoje (Trieste) ir 1981 m. JAV (Mon-tezuma, N.M.). Tai tuo tarpu tik šešios. Pastarojoj tėra tik 200 studentų, bet jie reprezentuoja palyginti didelį tautų skaičių - 67. Priimami tik tokie, kurie savuose kraštuose priklauso jaunajai akademinei "grietinėlei", atrinktai iš daugybės prašytojų (pvz., Australijoj - 6,000). Kas priimtas, tas studijų lėšomis rūpintis neprivalo - organizacija piniginga, lengvai jam padeda. Studijų programos, sekant maždaug JAV mokslo eigos pavyzdžiu, apima paskutinių metų high school ir pirmųjų metų kolegijos dalykus. Studentas, išlaikęs baigiamuosius egzaminus, gauna tarptautinį diplomą, kurį pripažįsta kiti universitetai, kaip Harvardo, Yale, Oksfordo. Nors keturiuose kontinentuose veikiančios kolegijos savo programomis neišvengiamai skiriasi, jas visas jungia vienas įsipareigojimas: atitinkamu auklėjimu ugdyti susipratimą tarp tautų.

Ypač pažymėtinas faktas, jog UWC organizacijos prezidentas yra Didž. Britanijos princas Charles, tas pareigas 1981 m. perėmęs iš Lordo Mountbatteno, žymaus anglų politiko ir laivyno vado, savo laiku buvusio Indijos vicekaralium.

Kita tokia institucija, pasiryžusi įgyvendinti vieningo pasaulio idėją, yra 1975 m. Japonijoje įsteigtas Jungtinių Tautų Universitetas (United Nations University - UNU), kurios rektorium nuo 1980 m. yra indonezijietis Soedjatmoko, tas pareigas perėmęs iš amerikiečio J. Hesterio. Universitetas įsikūrė Japonijoje, nes japonai anksti susižavėjo Jungtinių Tautų Organizacijos projektu ir pageidavo, kad tokia pasaulio tautų susijungimo paspartinimui skirta mokslo įstaiga veiktų jų krašte. Jie pasižadėjo reikalą paremti šimto milionų dolerių subsidija ir pastatyti universitetui reikalingas patalpas.

Pagrindinė universiteto forma ir paskirtis išsivystė tik palaipsniui. Pirmykštė, pačių japonų puoselėta, milžiniško universiteto sąvoka su gausia japonų ir kitataučių studentija šiandien tapo labiau moksliniam tyrimui skirta įstaiga (su New Yorke reziduojančia Junginių Tautų Organizacija ji neturi nieko bendro), kuri jungia pačius reikšmingiausius ir pajėgiausius akademinio lygio institutus į vieną organizacinį tinklą. Su keliais jų UNU yra pasirašiusi jau daugiau negu 120 formalių sutarčių atskiriems uždaviniams ištirti, jų tarpe - su Harvardo universitetu ir tolygios reputacijos institutais Ženevoje, Nigerijoje ir Pekinge. Pats ambicingiausias sumanymas, pagal Princetono universiteto savo lygiu pagarsėjusio instituto modelį, numato Japonijos sostinėje įsteigti Tarptautinį Pažengusių Studijų Institutą (International Institute for Advanced Studies), kuris, dabartinio rektoriaus žodžiais, taptų "intelektualiniu centru visų UNU tinkle suglaustų ir pačiam UNU-nui tiesioginiai priklausiančių įstaigų". Pagrindinis jų visų veiklos motyvas ir akstinas būtų įsitikinimas, jog "mūsų mokslo siekimai ir reikalavimai yra globaliniai ir toli peržengia esamos formalaus auklėjimo sistemos ribas. Tik tarptautinė institucija, nepriklausoma nuo kurio nors atskiro krašto specifinių interesų, gali sėkmingai užsiimti visai žmonijai naudingu tyrinėjimu".

Dr. Martynas Brakas

Savo tautos aspiracijom pirmenybę teikti pratusiam stebėtojui tokio naujoviško auklėjimo idealai gali atrodyti tik teoretinėmis svajonėmis. Bet, kaip bebūtų, negalima nepripažinti, jog anie idealai yra išsivystę iš žmonijos gyvenimo naujos realybės ir rodo nebepainomo aktualumo žymes. Būtų klaidinga spėlioti, kad globalinių aspektų vykdymo tendencija tėra tik laikinis reiškinys, sykį dingsiąs, lyg niekad nebūtų buvęs.

Primintini dar ir šie anai tendencijai savotišką reikšmę ir prasmę teikiantys faktai:

Vieningo Pasaulio Kolegijų prezidentas yra Didž. Britanijos monarchijos žymus reprezentantas, o Jungtinių Tautų Universiteto idėja yra kilusi iš pohirošiminės Japonijos.

Šio rašinio rėmuose nėra reikalo iškelti Didž. Britanijos ir Japonijos imperializmą, savo laiku kitoms tautoms padariusį nežmoniškų nuostolių, ir tą skaudžią pamoką, kurią patyrė abiejų imperijų valdovai, kai jų imperijos, pavertusios nacionalizmą į megalomaniją, pačios sugriuvo. Nors jų nelaimės priežastys skirtingos, britai ir japonai šiandien gerai supranta, kad jų imperialistiniai siekimai buvo ne kas kita kaip savojo nacionalizmo pervertinimo viena ir ta pati ligūsta versija. Galima pagrįstai tvirtinti, jog nėra kompetentingesnių "mokytojų" kaip britai ir japonai, kurie galėtų žmonijos užaugančioms kartoms nurodyti kelią į atominio amžiaus sąlygų diktuojamą mentalitetą, siekiantį harmoningai suderinti tautiškumą su žmoniškumu ir atskirų tautų gyvybinius interesus su vieningo pasaulio reikalavimais - pro patria per orbis concordiam.

Apžvelgę sąlygas ir tendencijas, formuojančias atominiam amžiui būdingą žmonių galvojimo būdą, galime klausti, kokias perspektyvas toks pagrindinių vertybių kitėjimo procesas gali teikti lietuvių tautos ateičiai.

Antrojo paulinio karo pasekmės leido daugybei tautų numesti svetimo imperializmo kolonijinį jungą. Tai faktas, kurį reika suprasti kaip senų kolonializmą praktikavusių valstybių imperialistinių siekimų naujose pokarinėse sąlygose išsižadėjimą ir kaip nacionalizmo, grobuoniškai pasisavinusio kitų tautų demografinį, ūkinį, teritorinį ir militarinį potencialą silpnėjimą.

Lietuvių tauta, deja, nėra tarp tų tautų, kurios galėjo atsikratyti svetimu kolonijos jungu. Ji tebėra savo kaimynės Rusijos imperializmo nelaiminga auka. Tai jėga ir smurtu užkartas, žmoniškumą brutaliai naikinąs režimas, įsitvirtinęs atominiais ginklais perpildytų arsenalų šešėlyje.

Jeigu, kaip įvykių raida leidžia tikėti, žmoniškumo idėja taps pirmaujančiu tautų santykiavimą tvarkančiu įstatymu, lietuvių tautos pastangos išsilaisvinti iš rusiško jungo galėtų susilaukti jos likimą lemiančios pasaulinio masto talkos. O Mažoji Lietuva iš genocidinio sukrėtimo griuvėsių galėtų iškilti į naują gyvenimą - į gyvenimą tarp žmoniškumui pasišventusių tautų. Naujo žmoniškumo idėją įgyvendindamos, jos galės ir turės teikti jai prideramą atpildą už skaudžias skriaudas, kentėtas per šimtmečius dėl svetimų kolonizatorių savanaudiškų įsibriovimų į jos nuo neatmenamų laikų iš kartos į kartą paveldėtas žemes.

PANAUDOTOS LITERATŪROS ATRANKA

1.    Bėres, Louis Renė. Apocalypse. Nuclear Catastrophe in World Politics. The University of Chicago Press, Chicago 1980.

2.    Commager, Henry Steele. "The Sobering '70s. ToConsult Our Hopes and not Our Fears". The Christian Science Monitor, Jan. 7, 1980.

3.    Feis, Herbert. Bettveen War and Peace. The Potsdam Conference. Princeton, N.J., 1960.

4.    Ferrell, Robert H, Harry S. Truman and the Modern American Presidency. Ed. by Oscar Handlin. Little, Brown & Comp., Boston 1983.

5.    Hollevvay, David. The Soviet Union and The Arms Kace. Yale University Press, New Haven 1983.

6.    Horst, Shannon A. "A School that Aims to Turn Students into World Citizens". The Christian Science Monitor, March 10, 1986.

7.    Johansen, Robert C. The National Interest and the Human Interest. An Analysis ofU.S. Foreign Policy. Princeton University Press., Princeton. N.J., 1980.

8.    Kampelman. Max. M. "Negotiating VVorld Order: a View from Madrid". The Christian Science Monitor, Nov. 14, 1983.

9.    Kegley, Charles W. - VVittkopf, Eugene R., eds. The Nuclear Reader. Strategų, Weapons, War . St. Martin's Press, New York 1985.

10.    Lifton, Robert. Jay. - Falk, Richard. Indefensible Weapons. The Political and Psychological Case against Nuclearism. Basic Books, Inc., New York 1982.

11.    Marąuard, Robert. "Teaching for Peace". The Christian Science Monitor, Jan. 31, 1986.

12.    Oka, Takashi, "One Man's Effort to Keep UN's Flame of One-world Idealism Lit". The Christian Science Monitor, Jan. 23, 1986.

13.    Poen, Monte M. (ed.). Stricily Personai and Confidential. The Letters Harry Truman Never Mailed. Little, Brown & Comp., Boston 1982.

14.    Royster, Vermont. "Thinking Things Over. Banning the Bomb". The Wall Street Journal, July 24, 1985.

15.    Sagan, Carl. Cosmos. Random House, New York 1980.

16.    Schell, Jonathan, The Pate of the Earth. Alfred A. Knopf, New York 1982.

17.    Truman, Harry S. Memoirs. Vol. 1: Year of Decisions. Doubleday & Comp., Garden City, New York. 1955.

18.    Truman, Harry S. Harry Truman Speaks His Mind. Popular Library, New York 1960.

19.    U.S. Department of State. Foreign Relations of the United States. Diplomatic Papers. The Conference of Berlin (Potsdam) 1945. VVashington, D.C. Vol. I 1960. Vol. II 1960.

20.    VVorster, Peter. "Das nordliche Ostpreussen nach 1945 - Venvaltung, Bevolkerung, Wirtschaft". Dokumentation Ostmitteleuropa. Wissenschaftlicher Dienst fur Ostmitteleuropa. Neue Folge. Jahrgang 4 (28), Febr. 1978, Heft.l. Johann-Gottfried-Herder-Institut, Marburg a. d. Lahn.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai