Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KĄ RADO ERDVĖLAIVIAI KOMETOJE? PDF Spausdinti El. paštas
Mėnesiui prabėgus nuo Halley kometos perihelio, kurs įvyko š.m. vasario 9 d., ir kada kometos aktyvumas dar buvo pats didžiausias, perskrido per ją net penki erdvėlaiviai, rūpestingai rinkdami mokslinius duomenis. Pirmuoju atsklendė Sovietų erdvėlaivis Vega 1. Jis perskrido komą kovo 6 d. 8900 km atstu nuo branduolio ir 78 km per sekundę greičiu. Po to kometon atkeliavo Vega 2. Pro branduolį ji praskrido kovo 9 d. 8000 km atstu.

Japonų erdvėlaivis Suisei (reiškia kometą) praskrido branduolį kovo 8 d. 151,000 km atstu. Kitas japonų erdvėlaivis Sakigake (reiškia pionierių) kometą pasiekė kovo 11 d., praskrisdamas pro ją 3,000,000 km atstu.

Paskutiniuoju pas kometą atkilo europiečių Giotto. Erdvėn jį iškėlė Ariane raketa Prancūzų Gvajanoj 1985.VII.2. Pradžioje Giotto tris kartus apskrido Žemės rutulį eliptinėj orbitoj. Trečiam apogėjuj (artimiausiam nuo Žemės orbitos taške) buvo įjungtos erdvėlaivio raketos, kurios pasiuntė jį orbiton aplink Saulę. Toji orbita nuvedė Giotto pas Halley kometą, kurios branduolį jis praskrido kovo 14 d. ankstų rytą (skaičiuojant universaliniu arba Greenvvich'o laiku) 550 km atstu. Jo greitis kometos atžvilgiu buvo 68.4 km per sekundę, t. y. 50 kartų greičiau negu šautuvo kulka.

Prabėgus savaitei nuo susitikimo su kometos branduoliu, Giotto vėl uždegė savo raketas, kad, apsukęs ratu Saulę, 1990 m. liepos mėn. vėl pralėktų pro Žemę. Šios ilgos kelionės metu erdvėlaivio instrumentai nieko neveiks, kol bus įvertintas jo pajėgumas ir tolimesnis tinkamumas kitiems uždaviniams atlikti.

Halley kometa laukia svečių — žemės erdvėlaivių. Atrodo gerokai "apipešiota", nes ką tik pralėkusi perihelį. Uodega it vėduoklė su daugybe atsišakojimų, ir net antiuodega išsivysčiusi, tartum smailus pirštas, rodąs tiesiai į Saulę. Gerasis XVI a. prancūzų gydytojas Ambroise Parė pasakytų: "Juk tai kirviai, peiliai, kardai!..." Nuotrauka daryta 1.2 m diametro fotografiniu Smidt teleskopu Australijoje vasario 22 d. rytą.

Nors Giotto ir paskutiniuoju perskrido kometą, bet jo žygis buvo įdomiausias ir rizikingiausias jau vien tik dėl branduolio artumo, nes prie tokio didelio greičio net ir maža dulkių dalėlytė buvo gana pavojinga erdvėlaiviui. Ir štai, beveik prieš pat branduolį vienas ar du smūgiai išvedė erdvėlaivį iš pusiausvyros. Jo radijo antena nukrypo nuo Žemės, ir siunčiami vaizdai Žemės nebepasiekė. Jie nutrūko. Po 34 minučių kontrolė buvo vėl atstatyta, bet po smūgio gautos nuotraukos buvo bevertės. Iš dešimties G'otto instrumentų tik keturi išliko nesugadinti.

Nors Sovietų Vegos perkirto komą žymiai toliau nuo branduolio, negu Giotto, jos irgi buvo pažeistos. Perlėkus komą, iš 14-kos Vegos 1 instrumentų aštuoni išliko sveiki. Vienas instrumentas visą laiką neveikė, kitas blogai veikė kelionės metu, bet staiga netikėtai "atsigavo", dvi dienas prieš pasiekiant kometą. Vegos 2-osios keturi instrumentai neveikė dar prieš susidūrimą su dulkėm, o po susidūrimo išliko tik šeši.

Suisei gan atokiai laikėsi nuo branduolio, bet nustebino japonų mokslininkus, kad 308 svarų erdvilaivis buvo sukrėstas dviejų didelių dalelyčių. Nors erdvėlaivio nepagadino, bet pakreipė jo antenų orientaciją daugiau kaip 0.7 laipsnio į šalį. Tos dalelytės turėjo būti tarp 1 ir 2 mm skersmens.

Koks tų visų erdvėlaivių žygio derlius? Ieškant atsakymo, akys krypsta į Giotto. Sis erdvėlaivis, arčiausiai pro branduolį praskrisdamas, daugiausia kėlė vilčių ir baimės. Viltys pasiteisino su kaupu, o baimė tik dalinai.

Giotto pasiuntė Žemėn daugiau kaip 2,000 nuotraukų iš 767,000 km atstumo nuo branduolio iki pat lemtingojo smūgio. Tos nuotraukos atidengė ilgai kometos slepiamą paslaptį: koks yra jos branduolys?

Žinoma, pirmieji branduolio nuotraukas gavo Sovietai. Jos irgi prisidėjo prie atsakymo į šį klausimą, nors Vegos fotografavo branduolį daugiau kaip iš 14 kartų didesnio atstumo.

Kometos branduolys pasirodė besąs daug didesnis, negu tikėtasi. Jis pailgas, nereguliarios formos, atrodąs kaip bulvė ir kaip žemės riešutas. Matmenys: apie 15 km ilgio ir apie 8 km pločio. Sovietų specialistai apskaičiavo truputį mažesnias dimensijas: 12 km ilgio ir 7 km pločio. O buvo spėjama, kad Halley kometos branduolys galįs būti ne didesnis, kaip 3 km skersmens. Suisei specialistai paskelbė duomenų rodančių, kad branduolys, o kartu ir visa kometa apsisukanti aplink savo ašį per 2.2 dienų. Taip sugestijavo jau prieš keletą mėnesių kai kurie astronomai.

Halley kometos branduolys, Giotto nufotografuotas kovo 14 d. iš 20,000 km atstumo (arba 5 min. skridimo). Erdvėlaivis tuo metu buvo jau giliai pasinėręs į kometos komą. Į Saulę nukreiptoje branduolio pusėje matyti dvi didelės dulkių - dujų srovės ir dvi mažos, besiveržiančios komon kaip šviesos prožektoriai.

Branduolio paviršius labai juodas. Kaip akmens anglis. Atmuša tik 5% į jį krintančios šviesos. Prancūzų pagamintas Vegos 1 infraraudonų spindūlių spektrometras parodė, kad paviršiaus temperatūra siekianti net iki 60°C (arba 140°). Toks karštis buvo tikra staigmena ir rodo, kad pačiam paviršiuje negali būti ledo. Jei paviršius būtų ledu padengtas, tai temperatūra turėtų būti nuo 80°C iki 100°C žemesnė. Paviršiuje, matyt, guli dulkių sluoksniai, o ledo koncentracijos tvyro giliau, kol šilima jas pasiekia, ir ledas garais, kaip matysime vėliau, išsiveržia komon.

Geriausios Vegos 2 nuotraukos rodė šviesias dėmes abejuose branduolio galuose. Trumpam laikui tai sukėlė įtarimą, kad Halley kometos branduolys galįs būti dvigubas. Tolimesni duomenys to nepatvirtino. Giotto paveikslai parodė labai stiprią veiklą į Saulę atsuktoj branduolio pusėj. Dvi didelės dulkių srovės veržėsi erdvėn iš branduolio, it galingi šviesos prožektoriai. Didesnioji srovė nusidrėkusi erdvėn apie 15 km, o mažesnioji apie 5 km. Atstumas tarp jų apie 8 km. Be šių dar galima įžiūrėti ir keletą mažesnių srovių.

Branduolio diagrama, paryškinanti Gioto persiųstą fotografiją

Iki šiol manyta, kad branduolio medžiagos leidžiamos komon vienodai iš viso Saulės apšviesto paviršiaus arba bent iš didelių ledu padengtų plotų. Tačiau, kaip matėme iš temperatūros matavimo duomenų, branduolio paviršiuje ledo negali būti, o nuotraukos rodo, kad vienintelis dulkių bei dujų perdavimo komai mechanizmas besąs šios srovės, milžiniškos tolyn purškiančius čiurkšlės. Tai irgi buvo staigmena specialistams.

Dulkės buvo didelė rizika erdvėlaiviams, bet taip pat ir svarbus mokslinio tyrimo objektas. Giotto eksperimentai parodė, kad dulkių dalelyčių kometos aplinkoj buvo daug mažiau, negu manyta. Ypač didelių dalelyčių maža. Tik prieš pat branduolį jų skaičius pakilo. Didele dulkių dalelyte laikoma ta, kuri sveria apie 30 mik-rogramų (1 mikrogramas - milijoninė gramo dalis) ir nedidesnė, kaip smulkaus smėlio grūdelis. Pirmas didelis smūgis buvo pajustas 70 minučių iki artimiausio taško, arba 287,000 km atstume. Kitas stiprus smūgis įvyko 2 min. iki artimiausio taško.

Vidutinio dydžio dulkės yra tokio dydžio, kaip cigarečių dūmų dalelytės. Jų irgi buvo nedaug. Pirmas jų smūgis pajustas apie 150,000 km atstume nuo branduolio. Artėjant, jų skaičius didėjo.

Pačios smulkiausios dulkių dalelytės yra nedaug didesnės už šviesos bangos ilgį. Mažai buvo ir jų. Tik 20 sekundžių iki artimiausio taško jų bombardavimai taip padažnėjo, kad instrumentai jau nebespėjo registruoti. Giotto pateko į astronomų vadinamą dulkių sieną — staigų dulkių sutankėjimą. Erdvėlaivio greitis sumažėjo 70 centimetrų per sekunde. Pagaliau tik dvi sekundės liko iki artimiausio taško, kai šimtas ar daugiau didelių dalelyčių vienu kartu smogė į erdvėlaivį, išvesdami jo antenas iš pusiausvyros. Ta visa istorija rodo, kad Halley kometos dulkės buvo stipriai sukoncentruotos aplink branduolį.

Tačiau dulkių situacija kiekvienam erdvėlaiviui buvo vis kitokia greičiausiai dėl to, kad minėtos srovės dėl lėtai besisukančio branduolio purškė dujas ir dulkes panašiai, kaip besisukantis vandens purkštuvas, laistantis žolę. Vega 1, kai tik pasiekė artimiausią nuo branduolio tašką, perėjo per intensyvų ir trumpą dulkių sutankėjimą. Tai buvo srovė iš branduolio apie 160 km pločio. Vega 2 iš viso užregistravo 2 ar 3 kartus mažiau dulkių, nors jos Saulės plokštės taip apsinešė dulkėm, kad neteko net 80% elektros produkcijos, kai tuo tarpu Vega 1 neteko tik 45%.

Aplamai, Giotto specialistai mano, kad jų erdvėlaivis rado kometoje apie 10 kartų mažiau dulkių, negu tikėtasi.

Preliminariniai skaičiavimai rodo, kad branduolys išpurškiąs komon apytikriai 60 tonų dujų per sekundę. Dujos susimaišo su kometos atpalaiduotum dulkėm ir sudaro didžiulį šviesų branduolio apvalkalą, kuris vadinamas koma. Dujų mokelulės ir atomai yra Saulės ultravioletinių spindulių skaldomi, jonizuojami. Tai jau pazma, kurios pirmąsias bangas Giotto pajuto dar gana toli. Net 7.8 mil. km nuo branduolio. Artėjant, plazmos intesnsyvumas laipsniškai didėjo. Pagaliau Giotto pateko į iškreiptą magnetinį lauką ir į audringas plazmos sroves, besiveržiančias iš visų pusių. Smingant giliau ir giliau į kometos galvą, srovių audringumas aprimo.
 
Taip atrodė Halley kometa erdvėlaivių lankymosi metu. Lyg būtų gražiai "susišukavusi". Fotografuota jauno lietuvio, astronomijos mėgėjo, Vido Kymanto, Australijoje kovo 12 d. Abi Vegos ir Suisei jau buvo tuomet praskridusios. Dieną prieš fotografavimą prasklendė Sakigake, o už poros dienų ties pačiu kometos branduoliu pasirodė Giotto.

65 sekundės iki artimiausio taško Giotto pasiekė vadinamą kontakto paviršių, pro kurį Saulės vėjo dalelytės prasiveržti negali. Viduj tos ribos plazma buvusi labai šalta, visos jos dalelytės jau grynai kometos medžiaga. Dar giliau, prieš pat artimiausią tašką, Giotto praskrido per ionopausę (ionų skiriamąją ribą) ir sklendė per šaltą, ramią sritį, kurioje jau nebebuvo jokio magnetinio lauko, bet buvo pilna energingų ionų, kurių energijos šaltinio ekspertai išaiškinti negali. Atrodo, kad kometos plazma esanti labai komplikuota ir pilna netikėtumų.

Japonų Suisei erdvėlaiviui teko uždavinys stebėti vandenilio atomų pasiskirstymą už regimos komoj' ribų. Kitaip sakant, tirti nematomąjį vandenilio apvalkalą, kurį 1970 m. kometose aptiko mokslinis amerikiečių satelitas 0A0-2 (Orbiting Astronomical Observatory). Suisei ekspertai pranešė, kad Halley kometos vandenilio apvalkalas pulsuojąs. Jis susitraukiąs ir išsiplečiąs labai ritmingai ir taisyklingai kas 52.5 valandų. Tai, esą, patvirtinę jau minėtas kai kurių astronomų sugestijas, kad Halley kometa besisukanti aplink savo ašį. Sukimosi perijodas — 2.2 dienų. Taip pat Suisei duomenys rodo, kad kometa išgarinanti nuo 25 iki 60 tonų vandens per sekundę. O vanduo yra vandenilio atomų kometoje šaltinis.

Amerikiečiai, deja, neleido erdvėlaivio kometon, nors ir buvo planavę. Tačiau jie taip pat ir nesėdėjo rankų susidėję. Kometai stebėti amerikiečiai panaudojo daugelį savo aktyvių ir įvairiose orbitose esančių erdvėlaivių. Štai jų sąrašas:

1.    SMM (Solar Maximum Mis-sion). Paleistas orbiton 1979 m. pabaigoje Saulei stebėti. Sekė Halley kometą nuo sausio 20 d. iki vasario 20 d.

2.    PVO (Pioneer Venus Orbiter). Jau nuo 1978 m. sukasi orbitoje aplink Venerą. S.m. vasario mėn. Halky kometa buvo toli nuo Žemės, bet tik 25 mil. km atstu nuo Veneros. Tuo metu POV stebėjo pralekiančią kometą.

3.    Pioneer 7. Paleistas erdvėn 1966 m. Skrenda orbitoje aplink Saulę tarp Žemės ir Marso planetų, stebėdamas Saulės aktyvumą. Kovo 20 - 21 d. jis buvo 7.5 mil. km atstu nuo kometos, ir visi jo sensoriai buvo nukreipti į ją.

4.    IUE (International Ultraviolet Explorer). Paleistas 1978 m. geosinchroninėn orbiton aplink Žemę. Tarp kitų mokslinių instrumentų turi ir 45 cm teleskopą. Pirmasis iš visų satelitų pradėjo stebėti Halley kometą nuo pernai metų rugsėjo 11d. iki š.m. sausio vidurio ir nuo kovo 9 d. iki liepos vidurio.

5.    ICE (International Cometary Explorer). Pernai rugsėjo 11d. perskrido per kometos Giacobini-Zinner uodegą. Tai iš tikrųjų buvo pats pirmasis erdvėlaivio ir kometos susitikimas. Š.m. kovo 28 d. pralėkė 20 mil. km atstu nuo Halley kometos, stebėdamas Saulės vėją, artėjantį į kometą.

Prie šių erdvėlaivių misijų reikėtų priskirti ir dvi aukštumų raketas, paleistas vasario mėn. specialiai Halley kometai stebėti.

Nelaimingasis lėktuvinis erdvėlaivis Challenger irgi turėjo atlikti kometos stebėjimo misiją. Jis vežėsi visą instrumentų kolekciją, vadinamą Spartan. Sprogus Challenger, žuvo ir Spartan. Jei Challenger žygis būtų pasisekęs, tai netrukus po jo būtų paleistas kitas lėktuvinis erdvėlaivis Columbia, kurs neštųsi Astro-1 instrumentus kometai stebėti. Dėl Challenger tragedijos Columbia žygis atidėtas neribotam laikui.

Harvardo astronomas dr. Fred VVhipple atrodo visai patenkintas, patyręs, kad Giotto ir kitų erdvėlaivių duomenys patvirtino jo 1950 m. paskelbtą teoriją, jog kometų branduoliai esą "nešvarios sniego gniūžtės".

Halley kometa dar neišnyko iš mūsų padangės. Ji dar tebešviečia kaip nežymus,  menkas debesėlis, kaip maža, maža balkšva dėmelė erdvės gilumoje.Jos koma dar neišsisklaidžiusi, nors gerokai sumažėjusi ir nuolat mažėja. Uodegos, žinoma, jau seniai nebėra.

Rugsėjo 17 d. kometa pateko konjunkcijon su Saule, bet nuo spalio iki pat vasario mėn. vėl matoma ir randama tarp daugybės silpnų žvaigždelių Puodelio žvaigždyne rytmečiais prieš pat Saulei tekant. Jos ryškumas spalio mėn. buvo labai menkas, vos 12.5, o gruodžio bei sausio mėn. susilpnės iki 13 ryškumo. Tad nelengvas būtų darbas kometą dabar stebėti. Reiktų labai tamsios padangės, be Mėnulio, be jokių žemės žiburių ir didelio teleskopo. Bet užsispyrėliai galės savo akimis pamatyti, kaip ji visiškai išnyks ir pasiners ilgon erdvės naktin iki ateinančio šimtmečio.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai