|
|
Įvairių laikų įvairios vietos Aldonos Veščiūnaitės aplankomos rinkiniu Aidinčios upės (Chicaga: Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1985; knyga Viktoro Simankevičiaus "apipavidalinta";74p., 7dol.). Lietuva, Italija, Kinija, Australija ir kitos sritys — miestai, kaimai ir miškai — nuo dinozaurų amžiaus iki šių dienų tiksliu žvilgsniu, taikliu žodžiu atgimsta. Veščiūnaitė kruopšti, atsargi, pagarbi, ir jos eilėraščiai šedevrai. Visi pasisekę, visi žadina skaitytojo vaizduotę; plečia jo sąmonę, užburdami vaizdu ir skambesiu.
Knyga keturių dalių: vienuolikos eilėraščių "Dienų saulės", keturiolikos "Niuansai", dvylikos "Nesudrumsti ežerai" ir keturiolikos "Laiko erdvėje". Aliuzijomis į dailę ir muziką poetė praturtina eilėraščių turinį. Atrinkti gamtos ir gyvenimo reiškiniai surišami su menininkų spalvomis bei garsais. Eilėraščiai tad skaitytojui pristato patį objektą, jo interpretaciją kitų kūrėjų darbuose ir, žinoma, pačios poetės tvarką ir įžvalgą. Eilėraščiai atrodo paprasti, nesudėtingi — jie gan trumpi, eilutės neperkrautos, žodžiai rūpestingai parinkti ir sudėti, kad kiekvienas garsas stiprintų įspūdį, gilintų mintį. Eilėraščius keletą kartų perskaičius, atsiveria, lyg pro rakto skylutę, nuostabus vaizdas — tuo pačiu konkretus ir bendras, asmeniškas ir viešas, mažas ir milžiniškas.
Pirmojo skyriaus eilėraštis "Kasdien užrašomas" (10), pavyzdžiui, parodo poetės perspektyvą:
bokštų gyvenimas
Vilnelėj
kasdien užrašomas
rytinėj saulėj
pilies akmenys
su lietum šnekasi
dengiasi samanom
per dienas suokia
beržai kalnelyje:
tos upės niekad nepaliks
krantų švytinčios žemės
Saulės šviesoje krantas atsispindi Vilnelėje; Gedimino pilis sensta, keičiasi, beržai vėjyje šlama, taip visada bus. Toks eilėraščio parafrazuojamas turinys. Poetė tačiau suasmenina, išlaisvina šį Vilniaus vaizdą. Dviejų rūšių vandenys — upės ir lietus — pasirenka žemei duoti gyvybę, bet žemė nėra pasyvi. Žemei reikia vandens, bet ir žemė, ir akmenys ne tik laukia, priima, bet su vandeniu veikia, dalinasi. Šviesos įvaizdžiai irgi svarbūs: be saulės nėra atspindžio, be jos nebus augmenijos — beržų, ir be saulės beržai baltai nešvies. Upėms toks svarbus, toks mielas kranto vaizdas, vandens paviršiuje "užrašomas", ir to kranto garsai — arba laikštingalos, arba beržo lapelių švelnus šlamesys, — kad amžinai upė prie kranto liks. Vaizdas nesikeis. Šio eilėraščio upė gali vagą pasirinkti, ir ji lieka brangioje vietoje. Visas vaizdas susumuoja tikrove: žemė ir vanduo, tamsa ir šviesa, drėgmė ir sausuma — šaltis, aukštis ir gylis; praeitis, dabartis ir ateitis. Ta tikrovė nėra būtina, nekintama, sukaustyta; joje veikia laisvė ir meilė, kurios liečia ir gamtą, ir žmogų. Eilėraščio kiekvienas žodis, kaip ir paties vaizdo detalės, svarbus temai — ir šis derinys, eilėraštis, yra be laiko ir todėl nesikeičiąs, nes mums "užrašytas", amžinas, bet gyvas, kaip gamta gyva saulės šviesoj.
Šis visų žemės reiškinių, įskaitant ir žmogų, derinys statomas į pavojų, kai žmogus nesiskaito su aplinka. Antrojo skyriaus eilėraštis "Alėjų medžiai" (31) parodo, kad žmogaus siekiai gali ardyti gamtos tvarką ir grėsti jos gyvybei:
beširdės mašinos
dienom naktim
važiuoja miestų gatvėm
suplėšo ryto valandas
sielvartauja alėjų
medžiai
radę
savas šaknis
iš po nakties
užklotas cementu
neperlaužiamu
Žinodami, kad šaknys dažnai pro grindinius prasiveržia, tikimės, kad žala laikina. Cementas neturėtų būti patvaresnis už medžius. Gamtos eiga vis tiek perims, nors žmogus nesiskaito su naktimi — tyla, tamsa, gyvybės ritmu; žmogus nėra visagalis. Eilėraštyje "Popietė" (19), pavyzdžiui, "Puošeikos vyrai" grumiasi, viens kitą konkuruoja, bet viskas baigiasi, vakarui atėjus — "kol popiete užmerkia/ vakaras" (ir tikrasis Šopeno menas). Žmonių išsišokimai turi gamtai pasiduoti.
Parinkti vieną temą, kad ir tik trijuose eilėraščiuose, parodo Veščiūnaitės poezijos tęstinumą — juk yra vienos poetės savitas žvilgsnis. Temų ir įvaizdžių Veščiūnaitės poezijoje yra tačiau labai įvairių: dinozaurai ir vaivorykštės "Kitos versijos", psl. 39, diprotodontai tada ir dabar "Diprotodontas", psl. 53; muzikos galia "Con brio", psl. 45; gimnazistai "Nenuoramos", psl. 46; ir daug daugiau. Visur visai skambu, suderinti garsai. Ketvirtojo skyriaus eilėraščio "Kinijos siena" (62) melodija itin efektinga:
Kinijos siena
debesų dulkėjime
vejasi
žemės apvalumą
gracingai primena:
siaubingus
slibinus,
sluogiančius
dantytais
kalnų gūbriais
tūkstančiais vejasi
bėgančius
į praeitį
į mįslingas išminties
upes
Aliteracijos bei rimas sukuria judesį: siena kaip slibinas šliaužia, ir eilėraščio garsai skaitytojui tai parodo. Kinijos siena panaši į slibinus — tikrus ir menu stilizuotus; Kinijos istorijos bei jos kultūros kūrybos pradas yra išmintis — praeities aforizmai — šaltinis, į kurį sueina visi siūlai, visos virtinės — siena, slibinai, upės ir pats ieškotojo kelias.
Įvairus ir eilėraščių tonas — žaismingas, ramus, linksmas, liūdnas. Paskutinysis knygos eilėraštis, "Atšiaurus šernas" (74), skaudus:
bėgantis šernas
pralenkia medžių griuvimą
sustingsta
laiko erdvėje
atšiaurus šernas graudina
šimtametes pušis l
apų virpėjimą
miško prisiminimuose
ulbauja mergaitės
medžių viršūnėse
sklaidos vėjuj permatomi
jų plaukai
žydras lietus suokdamas
krenta
atsiveria žemėj žydri
šuliniai
jauni galiūnai galynėjasi
griūva ir keliasi žalias
dangus
karūnuotas ežeras
ledynų saulę matęs
vilioja į žalias gelmes
už upės paukštis
aidi
įstrigęs mėlynoj erdvėj
blaškosi išdidus šernas
praradęs aidinčius miškus
Medžiai surišti su Lietuvos praeitimi, gyvūnija, žmonėmis. Miškui dingus, lieka prisiminimai bei pasakos, bet tos tikrovės nebėra, nesant jai reikalingų sąlygų. Užfiksuotas vaizdas beveik ramus, beveik būtų galima prie jo priprasti, su juo sutikti, jeigu nebūtų paskutiniųjų dviejų eilučių raudos. Pasijuntame kaip tas šernas.
Antrojo skyriaus eilėraščio "Laiškas" (43-44) pirmoji dalis tinka šiai recenzijai pabaigti:
Kaip matosi
iš debesų formavimosi
rašymui
rudens atmosfera
palanki.
Darbymetis užėjo.
Aš pagaliau užsiėmiau
knygos recenzija. Turėčiau
iki sausio parašyt. Bet dar
skaitau ir užrašus perrašinėja. Turiu
prieš save visą seriją
kortelių, atvirukų.
Įdomių laiškų.
Atsakymas.
Recenzija šiuo atveju sunki, nes, vieną mintį išryškinus, kyla kita, ir vis atrodo nepilna, per mažai, nes eilėraščiai tokie puikūs. Geriausiai ir būtų suderinti laišką ir recenziją — papasakoti savo mintis ir poetei padėkoti už šiuos švytinčius eilėraščius. Nenusibos Veščiūnaitės vaizdai, garsai, mintys, jausmai: viskas čia pat, prieinama, sava, nors poetę ir skaitytojus gal skirtų pasauliai.
Toks būtų laiškas. Bet recenzijai reikia šio priedo: gaila, kad tokioj tobuloj knygoj pasitaiko skyrybos ir linksnių klaidų. Kablelių trūksta, daugiausia dalyvinėms žodžių grupėms atskirti — arba skyryba nenuosekli — šiuose puslapiuose, kurių eilėraščiai pilna skyryba: 9, 13, 14, 37, 43, 47, 49, 52, 54, 63, 64, 65, 66 (triskart), 69. Eilutėse keblumų atsiranda, pasirenkant veiksmažodinius daiktavardžius, kurie bendrai vengtini, vietoj tikslo naudininko su bendratimi arba tik bendraties. Bendratis dažnai geriau skambėtų: vietoj "pasikalbėjimui" (35) "pasikalbėti, "rašymui" (43) — "rašyti", "įsiklausyme" (49) — gal "įsiklausius" (tokie vietininkai irgi vengtini), "pasimaudymui" (67) — "pasimaudyti". Keletas linksnių netikslūs: jeigu "dvidešimto" (40) reiškia datą, turėtų būti "dvidešimtą", laiko galininkas; "dieną atsisveikinant" (34) — atsisveikinti su kuo; dvigubinis vardininko linksnis tiktų vietoj įnagininko "nesvajojo būt/ nugabentu" (54) — "nesvajojo būt/ nugabentas" ir "namų grakštūs fasadai/ tampa sunkiu metalu" (64) — "tampa sunkus metalas". Rašybos klaida, atrodo, tik viena: "-konkorežiai" (52) turėtų būti "kankorėžiai".
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad leidykla turėtų pasirūpinti redaktoriumi kalbai tikslinti. (Pati leidykla, beje, taisyklingiau pasivadintų tikslo naudininku, o ne veiksmažodiniu daiktavardžiu: "... Knygoms leisti fondas", vietoj "... Knygų leidimo fondas"). Reikėtų tik truputį daugiau dėmesio atkreipti, tada skaitytojai galėtų pilnai nuo pradžios iki galo grožėtis.
|
|
|
|