| |
|
|
Įžanga
Gyvenimas yra nenutrūkstama srovė, pantą re, kaip mokė graikas filosofas Heraklitas. Panašiai mokė ir mums, lietuviams akademikams, dar atmintyje tebesąs profesorius Leonas Karsavinas, istorikas ir filosofas, vis tvirtindamas: "istorija yra visavieningo subjekto raida". Pagal šią aptartį pasakoma, kad kiekvienas istorinis reiškinys rišasi su daugybe kitų reiškinių ir sudaro su jais vieną grandinę. Tik žmogaus ribota pažinimo galia neleidžia visų reiškinių išvien tirti ir todėl jie skaidomi ir pavieniui nagrinėjami. Taip galima tirti įvairias istorines temas, pvz., Lietuvos krikštą.
Nors Lietuva buvo paskutinė Europoje išlikusi pagoniškoji tauta, tačiau, būdama įterpta tarp dviejų krikščioniškų pasaulių, nepaliko be sąryšio su jais. Jos krikšto vyksmas buvo ilgų amžių tęsinys, pasibaigęs jėzuitų misijomis nuo XVI a. ir vėliau. Jėzuitai baigtinai sukūrė katalikišką Lietuvą, kokia ji tveria iki šių dienų. Deja, jėzuitų misinė veikla Lietuvoje nėra lig šiol pagrindinai tirta, nors, kaip liudijo vienas žinovas (Piechnik), tam reikalui yra daug šaltinių jėzuitų archyve Romoje.
Bent formalus Lietuvos krikštas įvykdytas 1387 m., pakrikštijant kiek Vilniaus lietuvių, įsteigiant Vilniaus vyskupiją ir parapijas. Prieš krikštą Vilniuje įvyko Jogailos krikštas ir jo išrinkimas Lenkijos karaliumi. Todėl prieš Lietuvos krikštą tinka dėstyti Jogailos krikštą. O pačioje pradžioje kaip įžangą į Lietuvos krikštą teiktinas Mindaugo krikštas ryšium su valstybės pradžia. Taigi, Lietuvos krikštas iki Vilniaus vyskupijos įsteigimo gali būti dėstomas trimis etapais: Mindaugo krikštas, Jogailos krikštas ir jo išrinkimas Lenkijos karaliumi, Aukštaičių ir pridurmai dar Žemaičių krikštas.
Mindaugo krikštas
Mindaugo krikštas buvo ženklus istorinis faktas, lydėjęs valstybės kūrimąsi. Ji kūrėsi ne be kaimynų poveikio ir santykių su jais. Santykių atžvilgiu dėmesio verti du 1219 metais sutampantieji įvykiai: 21 lietuvių kunigaikščio grupė tarėsi su Haličo - Volinijos kunigaikščiais dėl taikos ir pirmasis šaltiniuose užregistruotas lietuvių puolimas į Livoniją, kur tuo metu Rygos vyskupas Albertas organizavo valstybę ir joje steigėsi kariškas ordinas. Kalbama apie du įvykius, kurių pirmas reiškė Lietuvos sandūrą su Rytų krikščionišku pasauliu, o antras su Vakarų. Tai reiškė ir Lietuvos pradinį sąlytį su dviem Europom — Rytų ir Vakarų. Jis paženklino Lietuvos valstybės ir tautos istorinį likimą. Taip pat jos tarpinę padėtį, tveriančią nuo valstybės pradžios iki šių dienų; jis apsprendė ir Mindaugo krikštą jo kuriamoje valstybėje.
Mindaugas kaip viduramžių valdovas kūrė valstybę, kovodamas su jam besipriešinančiais ir jų sudaryta santarve. Į santarvę buvo įtrauktas ir Livonijos ordinas. Kaip Mindaugas gelbėjosi nuo santarvininkų apsupimo, papasakojo Livonijos eiliuotoji kronika (parašyta apie 1290 m., cituojama LEK). Tos kronikos žiniomis, Mindaugas pasiuntė pas Livonijos ordino magistrą delegatą ir prašė pasimatymo. Išgirdęs "stebuklą", magistras pasitarė su broliais ir išjojo į Mindaugo, "kuris valdė tautą", kraštą. Priimtas magistras kalbėjo lietuviui kunigaikščiui: "Jei tapsi krikščioniu, aš suteiksiu tau didelę garbę. Aš išrūpinsiu tau karūną, jei nenumirsiu".1
Su grįžtančiu į Rygą magistru Mindaugas pasiuntė savo "protingą patarėją" Parnų.2 Jis su ordino broliu keliavo į Romą, nešdami tam tikrus laiškus. Popiežius,didžiai džiaugdamasis,priėmė delegatus ir rašytu laišku pavedė magistrui vainikuoti Mindaugą karališka karūna. Pasiuntiniai grįžo į Rygą ir supažindino magistrą su popiežiaus laišku. Magistras pagamino dvi puošnias karūnas Mindaugui ir jo žmonai Mortai. Karalius džiaugėsi ir išdavė magistrui dokumentus, "dosniai paskirdamas jam turtingas ir derlingas žemes".
Prie LEK galima pridurti dar ir Vestvirginijos profesoriaus M. L. Colker raštą — S v. Trejybės kolegijoje Dubline rastą kodeksą su įterptu XIII a. tekstu "descriptiones terrarum". Atradėjas paskelbė rankraštį žurnale "Speculum".3 Jame suminimos baltų giminės ir Mindaugo krikštas. Apie Lietuvos karaliaus krikštą ir vainikavimą nežinomas autorius, greičiausiai misininkas, rašo: "Jos (Lietuvos — J. J.) pirmas karalius Mindaugas (Mendogus) pakrikštytas, man ten būnant, gaudamas karalystę iš Romos sosto. Tai paliko daryti ir savo įpėdiniams". Ypač patraukia dėmesį tame rašte Mindaugo vardas Mendogus. Jis neužtinkamas jokiuose šaltiniuose. Nerandamas ir A. Salio (LE XVIII) tarp daugybės duodamų Mindaugo vardų atmainų. Žinoma, kad mūsuose prigijęs Mindaugo vardas nustatytas Būgos pagal rašomąją kalbą. O rytų Aukštaičių tarme jis būtų buvęs vadinamas Mindaugus, kaip žinomo autoriaus maždaug užrašytas. Užrašyta Mindaugo vardo forma patvirtino ir jo kilimo vietą.
Kiek mįslingi autoriaus žodžiai, pridėti prie Mindaugo krikšto ir vainikavimo aprašo: "Savo valstybę iš Romos sosto gaudamas". Greičiausiai šiuose žodžiuose slypėjo viduramžinis nuostatas, kur valdovai dovanodavo savo valstybes popiežiams kaip "Sv. Petro patrimoniją" (Patrimonium S. Petri) ir iš jų gaudavo atgal valdyti lėno teisėmis. Tai būdavo simbolinis aktas, reiškęs pagarbą popiežiui. Popiežius gi rodė ypatingą dėmesį Mindaugui, paimdamas valstybę į savo globą. Jis vadino Lietuvos karalių "ypatingu Romos bažnyčios sūnumi". Mindaugas 1253 m. dokumentuose kalbėjo apie popiežių kaip "apie mūsų tėvą" (pater noster).
Po Mindaugo krikšto turėjo betarpiškai vykti vyskupijos steigimas. Iš šaltinio žinoma, kad, Mindaugą krikštijant ir vainikuojant, buvo ordino dvasininkas Kristijonas, kuris, spėjama, buvo numatytas ir pirmuoju Lietuvos vyskupu. Mindaugas paskyrė pirmam vyskupui po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių, atseit žemaičių sritis. Negana to, vyskupas pavedė ordinui rinkti dešimtinę iš jam dovanotų žemių. Su geru pagrindu sprendė Ivinskis, kad vyskupas galėjo tikėtis apsaugos nuo priešų puolimų ir įsistiprinti kryžiuočiams padedant.4 Tik artimai siedamas savo vyskupiją su Livonijos ordinu, vyskupas tikėjosi išsilaikyti dar vis pagoniškame krašte. Iš viso, prašosi išvada: visa Mindaugo krikšto akcija, kaip krikštas, vainikavimas, vyskupijos steigimas, buvo Livonijos magistro vedama, naudojantis popiežiaus parama. Kas žino, ar magistro ir aplamai ordino neturėta planų kaip nors per Mindaugo krikštą ir vainikavimą pasijungti Lietuvą?
Mindaugas draugiškai santykiavo su kryžiuočiais ir su magistru pirmaisiais keleriais metais po krikšto ir vainikavimosi. Apie tai liudija vis ta pati Livonijos eiliuota kronika. Joje skaitome,5 jog magistras Andriejus Stirlandas, dėl ligos atsisakęs nuo pareigų, prieš išvykdamas į Vokietiją, važiavo į Lietuvą pas savo "draugą Mindaugą ir karalienę". Po Andriejaus magistru išrinktas Karaliaučiaus komtūras Burkhardas von Hornhusen taip pat siuntė dovanas Mindaugui ir "tai jam didžiai patiko".6
Su Mindaugo krikštu ir vainikavimu artimai siejasi jo "dovanojimo" dokumentai. Jų žinomi 6, išduoti tarp 1252 ir 1261 m. Juose minimos dovanotos sritys ar jų dalys, kaip Žemaitija, Selonija, Karšuva, Skalva, Dainava ir net Nadrava, jei šis vardas nėra kokio kito iškraipą. Vienu tų dokumentų Mindaugas užrašė Lietuvą, jei mirtų nepalikęs įpėdinių.
Į kalbamus dokumentus šiais pokariniais laikais įnešė kiek šviesos buvęs Karaliaučiaus valstybinio archyvo ir jo perkelto į Goettingeną archyvaras K. Forstreuteris. Jis išleido kryžiuočių ordino istorijai vertingą tyrinėjimo veikalą: Die Berichte der Generalprokuratoren des Deutschen Ordens an der Kurie, 1961. Veikale pateikiamas ekskursas "Zur Ueberlieferung der Urkunden Mindoves".
Pasak Foerstreuterio, Mindaugo dovanojimo dokumentai, jei jis juos ordinui davė, neturėjo jam (t. y. ordinui) jokios reikšmės, kol Lietuva buvo pagoniška. Tada ordinas kariavo su ja be perstogės, stengdamasis jį pasijungti ir pakrikštyti. Jam parūpo Mindaugo dokumentai po šimto metų, kai Lietuvos krikš to klausimas pradėtas kelti nepriklausomai nuo ordino. K. Forstreuteris spėja, kad Mindaugo dokumentai kažkodėl pravertė ordinui 1352 m. Avinjone vestai bylai prieš Rygos arkivyskupą Fromhpoldą, o gal ir dėl Kęstučio Romos imperatoriui Karoliui IV 1351 m. duoto pažado krikštytis? Tada ordino pareigūnai ištraukė iš archyvo dokumentus (gal kai kuriuos ir pagamino), padarė jų nuorašus ir siuntė savam prokuratoriui popiežiaus kurijoje Avinjone. Pirmą kartą pasiųsti 4 dokumentai,transumptai.8 Po Lietuvos krikšto ordinas dar bandė savo pretenzijas į Lietuvą ar jos dalis. Tam reikalui kryžiuočiai ir siuntė Mindaugo dokumentus į Romą tarp 1386-93 ir 1420. Vienas 1252 m. dokumentas naudotas deryboms Kaune 1413 m., kur teisėju dalyvavo imperatoriaus Zigmanto atstovas Renediktas Makra. Čia svarstytas lietuvių - kryžiuočių ginčas dėl Žemaitijos. Tas pats dokumentas naudotas ir Romoje 1421 m. kažkokiam procesui.9
Kone visi Mindaugo "dovanojimo" dokumentai žinomi iš nuorašų, pagamintų Prūsijoje ar Livonijoje ir siųstų prokuratoriui prie popiežiaus sosto. Nors jie siųsti po 100 ar daugiau metų, tačiau neatrodo, kad jie būtų visi falsifikatai. Kartą ir patys nuorašų gamintojai tarsi patvirtino jų autentiškumą. Štai 1392 m. kovo 16 d. nurašant Taline keturius Mindaugo dokumentus, priduriama pastaba, kur apie tranzumavimą pasakyta, kad šiuos dokumentus reikės turėti ordinui įvairiose vietose, ypač Romos kurijoje. Jų nedrįstama siųsti, nešti ar leisti kam nešti dėl pavojingos jūrų kelionės ir netikrų kelių. Pastaba sako, kaip ordinas vertino Mindaugo dokumentus net daugiau, kaip po šimto metų. Iš to leistina spręsti, kad jis tarėsi juos gavęs kaip atpildą už krikšto malonę ir karališką vainiką. Tad tikėtinas ir eiliuotos kronikos liudijimas, kad Mindaugas jau pirmame susitikime su Livonijos magistru pasižadėjo perleisti jam "turtingas ir derlingas žemes". Iš dokumentuose suminėtų perleistinų kraštų Mindaugas tegalėjo dovanoti ordinui tik Žemaitiją. Ji gal jam ir nepriklausė. Kitos dokumentuose suminėtos dovanotos žemės, kaip Dainava, Nadruva,
Skalva, buvo už besikuriančios Lietuvos ribų ir tik kryžiuočių gal laikytos priklausančios Mindaugui. Jei ordinas tikrai tikėjosi tuos kraštus gauti, tai, sutinkant su Forstreuteriu, galima sakyti, kad jis per daug išnaudojo draugystę su Mindaugu.11
Krikščionio Mindaugo laikysena po krikšto neatnešė taikos. Ją griovė žemaičiai, nepaisydami jo užmegztų taikių santykių su Livonijos ordinu. Sis puolėjuos ir jie gynėsi. Eiliuotos kronikos autorius trumpai apibūdina kovas: "Ruvo deginimai ir plėšimai". Kaip tik tuo metu (1252) livoniečiai ėmė statyti Klaipėdos pilį, galbūt gavę Mindaugo "dovanojimus". Iškilo žemaičių vadas Alminas (Alemanus), pasak kronikininko, "šaunus karžygis, geriausias visų žemaičių". Gal jis ir vadovavo žemaičių kovoms visą laiką (iki 1260), nors eiliuotos kronikos autorius jį tik kartą mini. Kronikininko liudijimu, Alemanas kalbėjo žemaičiams: "Jei jums, žemaičiai, patiks, aš pulsiu krikrikščionis kuršius... Kai mes nugalėsime ir sugurinsime juos, tada ir Mindaugas turės pasiduoti mums, nors dėl to jis galėtų ir siusti".12 Liudijimas aiškiai rodo, kad žemaičiai piktinosi pasikrikštijusiu Mindaugu ir atkakliai laikėsi pagonybės.
Pasakojimą apie kovas kronikininkas pertraukė kalba apie sutartas paliaubas. Dėl jų žemaičiai pasiuntiniai vyko į Rygą tartis su kryžiuočiais. Magistras sutiko tartis pirma pasikalbėjęs su arkivyskupu, komtūrais ir miestiečiais. Pagal kronikininko raštą, tariantis dėl paliaubų, prisimintas ir Mindaugas. Ta proga reikšta viltis, kad "Viešpats Dievas... atvers žemaičius ir parodys jiems kelią, kuriuo ėjo Lietuvos karalius. Jis buvo atverstas per kelias dienas ir išsižadėjo pagonybės". Livoniečiai bandė atversti ir žemaičius pasiuntinius. Jiems nepavyko. Tada nuspręsta duoti žemaičiams dvejų metų paliaubas. Žemaičiai buvo patenkinti jomis ir patvirtino sutartį savo krašto papročiu — sudauždami rankas su magistru. Sugrįžę pas savuosius, žemaičiai pranešė krašto vyresniesiems ir gerai atsiliepė apie magistrą.
Abi pusės ištikimai laikėsi paliaubų. Rygos pirkliai saugiai keliaudavo ir į Lietuvą per dvejus metus prekybos reikalais. Ir Žemaitijos pirkliams buvo atviras kelias į Livonijos kraštą. Po paliaubų kovos atsinaujino net plačiu mastu. Ordinas brovėsi į Žemaitiją, pasistatė pirmą pilį jų krašte — Jurbarką (1259). Žemaičiai gynėsi ir puolė naują pilį ir kitur. Atkaklios kovos pasibaigė Durbės kautynėmis. Žemaičiai laimėjo antrą didelę pergalę po Šiaulių kautynių (1236).
ADOMAS VARNAS MINDAUGO VAINIKAVIMAS KARALIUMI
Su Durbės pergale pinamas ir jo apostazijos klausimas. Jis keltas labai seniai lenkų istoriko J. P. Latkovskio, geriausios ir lig šiol nepralenktos Mindaugo monografijos autoriaus.13 Paskutiniu laiku apostazijos klausimą pajudino ir Damauskas.14
Kalbant apie Mindaugo apostaziją, visų pirma reikia pabrėžti, kad jam krikštas buvo politinis manevras. Krikštydamasis jis išjungė kryžiuočius iš priešų sąjungos, o su kitais jis pajėgė apsidirbti. Nenuoširdu Mindaugo krikštą pažymėjo ir Volinijos kronika, rašydama: "Jo krikštas buvo pataikaujantis (lstivo)". Apie tiesiog dramatišką Mindaugo grįžimą į pagonybę rašo eiliuotoji kronika. Joje rašoma apie Mindaugo apostaziją, minint kartu ir Treniotą, kuris buvo karaliaus giminaitis ir dvariškis. Kronikos autorius dar pasakoja, kad Treniota padėjo žemaičiams atitraukti Mindaugą nuo krikščionybės. Treniotos nuvesti pas Mindaugą jie kalbino jį grįžti į pagonybę ir tarp ko kito priminėjam, jog jo tėvas buvęs didelis karalius ir per visą amžių neturėjęs sau lygių. Dar žemaičiai įtikinėjo Mindaugą, kad latviai ir lyviai susidės su juo, nes ir jie pageidauja tapti pagonimis. Žemaičių ir Treniotos paveiktas, Mindaugas vėl grįžo į pagonybę. Minėtos kronikos žiniomis, jis tuojau ėmė persekioti krikščionis. Vienus kalino, kitus žudė. Jo draugystė su krikščionimis pasibaigė.
Po apostazijos Mindaugas su Treniota tuojau traukė už Dauguvos į lyvių ir latvių sritis. Gal tikėjosi jų sukilimo. Dar prieš žygiuodamas, siuntė kvieslius į D. Naugardą pas žinomą jo kunigaikštį Aleksandrą Neviškį ir kvietė jį į sąjungą. Patys tuo tarpu traukė nuo Dauguvos su Treniota prie Kiesio (Vendeno) miesto. Rusai vėlavo ir neatvyko laiku prie Kiesio. Nesukilo nei latviai, nei lyviai, kaip buvo tikėtasi. Nusivylę lietuviai turėjo grįžti.
Eiliuotos kronikos autorius pasakoja, kaip priekaištavo Mindaugas Treniotai dėl atliktos išdavystės ir kaltino jį, kad jis padarė jį magistro priešu. Smarkiai puolė Mindaugą ir jo žmona Morta, kaltindama Treniotą apgavus karalių. Atsikirsdamas žmonai Mortai, Mindaugas vis dėlto kalbėjo: "Seksiu Treniotos ir žemaičių pamoka".15 Prie Mindaugo prisipažinimo kronikininkas pridūrė: "Daug gerų dalykų nutiko Mindaugui, tačiau jis juos visai užmiršo. Jis nepaisė garbės ir žymens, kuriais jį pagerbė magistras."16
ADOLFAS VALEŠKA MINDAUGO KRIKŠTAS Šv. Kryžiaus bažnyčia Chicagoje
Platus eiliuotos kronikos Mindaugo apostazijos pavaizdavimas nesiderina su kai kurių autorių įrodinėjimais, kad Mindaugas paliko krikščioniu ir dėl to pagonių giminaičių buvo nužudytas. Panašiai samprotavo istorikai, nepaisė Livonijos ordino kronikininko, rašiusio apie įvykius prieš 30 m. Teisingai pastebėjo Ivinskis, kad jis galėjo būti gerai informuotas apie Mindaugą iš Lietuvoje buvusių misininkų ir dar pačių kryžiuočių. Vienoje kronikos vietoje minimas Lietuvos karalius apie 1259 m., išpuolių prieš ordiną vadas. Nors nėra pakankamo pagrindo laikyti Mindaugą buvus minimu karaliumi, tačiau jo žemaičių rėmimas po pasibaigusių (1259) paliaubų yra galimas. Šią prielaidą remia ir vienas 1413 m. šaltinis, kur rašoma apie ginčą lietuvių - lenkų su ordinu dėl Žemaitijos. Ta proga lietuviai - lenkai kalbėjo vokiečiams: "Jums atsitiko karaliaus Mindaugo laikais, kuris išbuvo krikščioniu aštuonerius metus ir po to vėl atsivertė (slug wider umb); todėl kai kurie krikščionys kraują praliejo".17 Liudijimas, tiesa, nėra tikras įrodymas, kad Mindaugas, grįžęs į pagonybę, būtų vadovavęs Durbės kautynėms. Tačiau minėjimas aštuonerių metų nuo krikšto (1251) iki apostazijos rodo, kad Mindaugas galėjo grįžti į pagonybę apie Durbės mūšio metus ir galėjo prisidėti prie jo, jei ir nevadovavo jam.
Įsakmiai paliudyta Mindaugo apostazija 1312 m. Rygoje surašytame popiežiaus legato Pranciškaus de Moliano liudininkų parodyme.18 Jame aprašyta rygiečių ir arkivyskupo byla su ordinu ir įterptas kaltinimas ordinui dėl Mindaugo apostazijos. Kaltinimas net pakartotinai minimas. Kryžiuočiai taip pat pritarė arkivyskupo bei kryžiuočių liudijimui, tik jie, žinoma, savęs nekaltino.
Suminėtiems liudijimams disonansu skamba popiežiaus Klemenso IV 1268 m. brevė, siųsta Čekijos karaliui Otokarui II. Brevės žodžiai: "Viešpataujant šviesaus atminimo Mindaugui (clare raemoria Mendote), kuris, priėmęs krikšto sakramentą ir apaštalų sosto vardu vainikuotas karaliumi, buvo nuožmiai nužudytas piktos valios sūnų".19 Minėtas lenkų istorikas J. Latkovskis, nepaisęs kitų šaltinių ir apsiribojęs tik minėta popiežiaus breve, įrodinėjo, kad Mindaugas pasiliko krikščioniu ir liovėsi bendrauti su ordinu. Latkovskiu pasekė A. Alekna ir per jį to lenko istoriko nuomonė įleido šaknis mūsų istoriografijoje. Net ir toks apdairus istorikas kaip Ivinskis neatsipalaidavo nuo Latkovskio. Jis citavo brevės žodžius ir pridūrė: "Iš tiesų liktų nesuprantama, kokiu būdu apaštališkasis sostas būtų galėjęs kalbėti apie apostatą kaip apie šviesaus atminimo vyrą. Kokio intereso būtų galėjęs turėti Kryžiuočių ordinas klaidingai painformuoti Romą, — iš turimų versmių neišrišamas klausimas".20
Žinoti popiežius gal ir žinojo, tačiau žinią ignoravo tam tikrais politiniais sumetimais. Popiežius rašė Čekijos karaliui Otokarui II ir ragino jį užimti Lietuvą, kurią Mindaugas, krikštydamasis ir karūną gaudamas, "dovanojo" Apaštališkam sostui ir iš jo gavo valdyti kaip bažnyčios lėną. Todėl popiežius kvietė Otokarą II, siekusį, pačiam popiežiui remiant, Sv. Romos imperijos karūnos, išplėšti Lietuvą iš pagonų ir įjungti į bažnyčios (ir imperijos) bendruomenę. Su šiuo siektu tikslu nesiderino apostazijos prisiminimas ir, todėl aplenkta.
Jogailos krikštas I
Epizodinis Mindaugo krikštas nevedė tiesiog prie Jogailos krikšto. Jis buvo pereinamas reiškinys Lietuvos istorijoje. Lietuva paliko, kaip ir buvo, pagoniška kovose su Vokiečių ordinu. Nei pirmo Mindaugo įpėdinio Traidenio, nei pirmų Gediminaičių santykiavimai su ordinu nerodė Lietuvos valstybės krikščionėjimo žymių. Tiesa, nuo Lietuvos valstybės pradžios, XIII a. Lietuvoje buvojo vienuoliai misininkai, kaip įrodinėjo vienuolijų istorijos tyrinėtojas Viktoras Gidžiūnas. Vienuoliai atkeliaudavo iš Vokietijos kartu su jų tautiečių trauka į rytus. Misininkai, veikę Mindaugo metu, paliko veikti ir po jo. Jų veikla ypač išryškėjo Vytenio ir Gedimino metu, kai abu kunigaikščiai sąjungininkavo su Rygos arkivyskupu ir jo miestiečiais prieš ordiną. Iš išlikusių Gedimino laiškų žinoma, kad kunigaikštis kvietė pranciškonus ir domininkonus į Lietuvą. Gedimino artimi santykiai su Ryga, jos arkivyskupu bei miestiečiais ir jo laiškai, siųsti pačiam popiežiui ir vakariečiams liudija, kad Gedimino Lietuva buvo priartėjusi prie Vakarų krikščionybės. Tačiau neįsijungė į ją, nors Gediminas buvo raginamas pačių popiežiaus legatų — iš Rygos atsiųstų atstovų. Kad Lietuva Gedimino metu buvo aiškiai pagoniška, liudija ir 1338 m. lapkričio 1 d. prekybos sutartis Gedimino su Livonijos magistru ir daugelis krašto didikų su Rygos miesto taryba, su polockiečiais ir vitebskiečiais. Sutartį patvirtino magistro bei krašto didikų atstovai, Rygos miesto tarybos atstovai, polockiečiai, vitebskiečiai, pabučiuodami kryžių. O apie lietuvius pasakyta, kad "tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas".21 Jie išsiskyrė iš krikščionių, nes nebuvo jų tikėjimo išpažintojai.
Lietuvos pagonybę ne gyvenimo vyksmas, kilęs iš vidaus išlygų, išstūmė, bet išorinės sąlygos, susidariusios po Kęstučio nužudymo (1382). Tada kilo rimta politinė krizė, ištrūkus kalinamam Vytautui ir radus priebėgą pas kryžiuočius. Šie veiksmingai ėmė maišytis į lietuvių kunigaikščių kivirčus. Jie siekė vyriausio tikslo — pasiglemžti visą Lietuvą ar bent jos dalį. Pirmą kartą jie atskleidė siekiamą tikslą, sudarydamas su Jogaila žinomą Dubysos sutartį (1382.X.31). Sutartyje, kurios išliko net trys tekstai, Jogaila, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, atidavė ordinui Žemaitiją iki Dubysos upės. Prie to Jogaila savo ir įpėdinių vardu atsisakė nuo visų teisių į tą kraštą. Sutartis turėjo karinės sąjungos pobūdį, kaip galima spręsti iš Jogailos ir Skirgailos pažado nuo ateinančių Kalėdų per 4 metus padėti kryžiuočiams kovoti su jų priešais ir be ordino žinios nepradėti jokio karo. Ordino derybininkai iš savo pusės skelbė, kad į Lietuvą siunčiamoji pagalbinė jų kariuomenė iki Vilniaus pati turės apsirūpinti, o nuo Vilniaus ją ir jos arklius turės aprūpinti Lietuva.
Šios plačios ir reikšmingos sutarties net nepradėta vykdyti dėl Vytauto pasirodymo kryžiuočių krašte. Pirmiausia jis sutiko ordino magistrą Konradą Coelnerį Įsrutyje, kur atbėgo ištrūkęs iš kalėjimo. Didysis magistras nepriėmė jo iš pradžių išskėstomis rankomis, nes nepasitikėjo juo. Tačiau gudrus politikas, koks buvo Coelneris, tuojau susigaudę padėtyje ir sumojo laikyti Vytautą įrankiu panaudoti prieš Jogailą, jei jis vienas įsigalėtų ir valstybę imtų stiprinti. Dviejų ir dar rivalizuojančių valdovų valdoma valstybė būtų mažiau pavojinga ordinui kaip vieno. Todėl magistras pradžioje rašė Jogailai ir prašė priimti Vytautą ir jo brolį Tautvilą ir perleisti jiems kai ką iš paveldėtų sričių. Jogaila, atsakydamas magistrui, rašė 1383 m. sausio 6 d., kad jam netinka "kišti gyvatę j savo užantį". Jis dar priekaištavo magistrui jo priešų rėmimą ir priminė, kad žemaičiai jam pasidavę.23
Šis Jogailos atsakymas lyg rodytų, kad jis buvo atsisakęs nuo Dubysos sutarties. Tačiau magistras nepaisė Jogailos laiško ir 1383 m. liepos mėnesį išsirengė plaukti į Dubysos salą toje saloje sudarytai sutarčiai baigti. Plaukė Nemunu,veždamasis du vyskupus galbūt Jogailos krikštui ir lydimas daugelio viršininkų. Dėl nusekusio Nemuno laivas tegalėjo priplaukti tik iki Skirsnemunės. Cia išlipęs, magistras kvietė Jogailą, atplaukusį į Dubysos salą, pas jį atvykti. Rodydamas gerą valią, Jogaila aiškinosi negalįs vykti pas magistrą dėl to, kad nesutinka jo broliai ir bajorai. Taip teisinosi Jogaila dar neišsižadėjęs krikšto, kaip galima spręsti iš jo panaudoto 1384 m. sausio 6 d. datos atspaudo su įrašu "Dievo malone Lietuvos karalius" (deo gratia rex Letto-vye).23 Greičiausia Jogaila atsisakė paklusti magistrui dėl jo globojamo Vytauto. Didysis magistras vis dar spaudė net invektyviniais laiškais laikytis sutarties. Kai laiškai nieko nepadėjo, magistras pakaltino Jogailą savinimusi žemaičių ir pradėjo kariauti.
Magistras su Vytautu traukė į Lietuvą — Vilnių ir Trakus. 1383 m. rugsėjo 11d. įsibrovėliai apgulė Trakus ir, panaudodami bombardas, užėmė pilį. Magistras perdavė miestą Vytautui ir pats patraukė prie Vilniaus. Puolamas miestas buvo paverstas griuvėsiais, bet pilys atsilaikė. Magistras Coelneris grįžo į savo kraštą su juo pasekusiu Vytautu. Jogaila su Skirgaila puolė ir atgavo Trakus iš paliktos vokiečių įgulos. Pasidavę vokiečiai išsiderėjo laisvą pasitraukimą į savo kraštą.
Po pirmo nepasisekimo Vytautas visai pasidavė ordinui. Jis krikštijosi Tapliavos mieste 1383 m. spalio 21 d., gavęs savo krikštatėvo Ragainės komtūro Vygando vardą. Iš pabėgėlio Vytauto, atsidūrusio prekarinėje padėtyje, ordinas galėjo gauti, ko jis seniai geidė - Lietuvos žemių. Karaliaučiuje 1384 m. sausio 30 d. surašytas aktas yra ordino gobšumo ir Vytauto nuolaidžiavimo pavyzdys.24
Vytautas užrašė jam žemaičius iki Nevėžio. Nuo šios upės siena turėjo eiti iki Livonijos, priskiriant ordinui sielių kraštą. Pietinė siena turėjo eiti taip, kad visa Užnemunės giria tektų ordinui. Siena turėjo prasidėti nuo Rumšiškės ir, eidama Nemunu, siekti Rusią, Mozūriją ir net Lenkiją. Tad kryžiuočiams turėjo tekti ne tik Užnemunės giria, bet dar ir kraštas, kuris 1379 m. sutartimi Kęstučiui buvo paliktas. Negana to, Ordinas dar gavo iš Vytauto pripažinimą, jog "šios žemės niekuomet nebuvo mūsų tėvų, bet nuo senovės ordino valda"; ir jis pats neturi jokios teisės į jas. Dar pabrėžtinai jis skyrium kalbėjo apie žemaičius: "ir visi žemaičiai turi būti ordino, kaip jie nuo senovės buvo".25
Kryžiuočiai gavo iš Vytauto daugiau kaip 1383 metais iš Jogailos. Dabar jiem tereikėjo įsigyti Vytauto dovanas. Jas galėjo gauti atėmę iš Jogailos Vytauto tėvonija — Trakų kunigaikštiją. Ruošiantis tam dideliam žygiui,svarbu buvo turėti stiprią atramą gautame Kaune, iš kurio planuotas šuolis į Vilnių ir Trakus. Dar sumota sustiprinti Kauną, pastatant prie jo Marienverderio pilį. Ji buvo stipriausia pilis prie Nemuno su 12 pėdų storumo sienomis. Pilies apsaugai įkurdinta iš Karaliaučiaus ir Baigos miestų ordino narių ir iš prūsų vytingų (bajorų) sudaryta įgula. Iš tų miestų atgabenti ir maisto ištekliai. Elbingas ir Kristburgas teikė piliai ginklus. Marienburgo tvirtovę ir dar dvi pastatytas prie Nemuno magistras pavedė Vytauto priežiūrai. Prie to jis leido Vytautui lankyti ir kitas pilis prie Nemuno. Dar statomoje Marienverderio tvirtovėje buvo panaujinta sausio 30 d. sutartis su kai kuriais pakeitimais.
Magistras paliko Vytautą tvarkytis su panemunės pilimis ir pats parvyko į Marienburgą. Iš čia Popiežiui Urbonui VI pasiųstame laiške rašė, kaip Jogaila ir jo broliai graso krikščionybei. Tuo būdu jis viliojo kryžininkus iš Vakarų. Padėtis galėjo rodytis Jogailai grėsminga iš panemunės pilių, kuriose tvarkėsi paliktas Vytautas. Kol didysis magistras dar nepradėjo kariaut, Jogaila ėmė per slaptus pasiuntinius traukti Vytautą į savo pusę. Galbūt iš nusivylimo nusileido ir Vytautas Jogailai. Jis, užuot siekęs Trakų kunigaikštijos, sutiko priimti dalį Volinijos su Lucko miestu ir Gardiną su kitais miestais. Apsisprendęs Vytautas papildė pirmą išdavystę ordinui, kai liepos 9 d. (1384) netikėtai puolė Jurbarką, Marienburgo pilis prie Nemuno ir jas sudegino, o vokišką Marienburgo įgulą į nelaisvę išsivarė. Pasiruošė pulti ir Marienverderį. Turėjo susilaikyti, kai rado įgulą pasiruošusią gintis. Ją sugriovė Vytautas su Jogaila ir tuo pradėjo išvien veikti. Vytautas nusikratė kryžiuočių "globa" ir grįžo į Lietuvą susitaikęs su Jogaila išvakarėse didelio posūkio Lietuvos istorijoje, kuriuo prasidėjo lietuvių tautos ir valstybės santykiavimas su Lenkija.
II
Lenkija buvo trečias Lietuvos kaimynas po Vokiečių ordino ir Rusios. Su ja Lietuva susidūrinėjo nuo pat valstybės įsikūrimo ir dar anksčiau čia kariaudama, čia taikiai santykiaudama. Pasitaikydavo ir vedybų tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų šeimų. Pirmos jų žinomos tarp Kazimiero Didžiojo ir Gedimino dukters Aldonos (1325), antros — Mozūrų kunigaikščio su Kęstučio dukterimi Danute. Antroji Kęstučio duktė Rimgailė ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Henriko (a. 1392). Aplamai, Lietuva ir Lenkija nebuvo visai svetimos viena kitai. Iš Gedimino kalbos popiežiaus legatų pasiuntiniams, kad jis leidžia lenkams garbinti Dievą savo būdu, galima spręsti, jog Lietuvoje to kunigaikščio metu gyventa lenkų. Tą pat rodo ir Gedimino kvietimas vienuolių, mokančių lenkų kalbą.
Lietuviai bendravo su lenkais, platesniu mastu kovodami dėl Haličo - Volinijos valstybės palikimo. Ilgiau užtrukusiose kovose net buvo pasišovę tapti lietuvių krikštytojais ir tuo reikalu susirašinėjo su Apaštalų sostu. Kai po karo lietuviams teko Volinija, po kiek laiko Podolija ir kai tose žemėse įsiviešpatavo lietuviai Karijotaičiai, jie palaikė ryšius su Krokuva ir ją lankė; jie davė laisvą tranzitą Krokuvos pirkliams keliauti prekybos reikalais prie Juodosios jūros.
Tų pačių metų, t. y. 1382-ųjų įvykiai Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, lėmė abiejų valstybių bendrą ateities kelią. Kai tais metais žuvo Kęstutis (pagal Vytauto liudijimą Jogailos nužudytas) ir iš kalėjimo ištrūkęs Vytautas bėgo pas kryžiuočius, mirė Lenkijos karalius Liudvikas, kartu buvęs ir Vengrijos karalius. Jis paliko dvi dukteris, Jadvygą ir Mariją. Abi nepilnametes. Marija po tėvo mirties tuojau ištekėjo už Zigmanto Liuksemburgiečio, tapusio Vengrijos karaliumi. Į Lenkijos sostą pretendavo Mozūrų kunigaikštis Zemovitas IV, palaikomas Didžiosios Lenkijos ponų. Jis taikstėsi vesti Jadvygą, bet jam priešinosi daugiausia Mažosios Lenkijos ponai. Nepriėmė jie savo valdovu ir Vengrijos karaliaus Zigmanto. Jie reikalavo sau Lenkijos karalienės Jadvygos, nors ji jau keturių metų buvo sužieduota su Austrų princu Vilhelmu (1378). Anais viduramžių laikais sužiedavimas ir net tuokimas kūdikių tėvų valia diduomenės tarpe buvo įprastas. Jadvygos motina Elzbieta, palikusi po karaliaus mirties valstybės regente, delsė vykdyti mažlenkių didikų reikalavimą perduoti Jadvygą lenkams. Tačiau neatsilaikė prieš lenkų didikų spaudimą ir 1384 m. viduryje išleido dukrą į Krokuvą. Vos atvežtą, Jadvygą lenkai tuojau vainikavo Lenkijos karaliumi. (1384.X. 15).26 Gal lenkai didikai pripažino ją simboliniu karaliumi, o tikruoju karaliumi turėjo būti jai parinktas vyras. Lieka atviras klausimas, ar lenkai kvietė Jogailą vesti Jadvygą ir užimti Lenkijos karališką sostą, ar Jogaila savo iniciatyva pasipiršo Jadvygai. Lenkų istorikai, daug šiuo klausimu rašę, palieka jį neišaiškintą. Jei tikėti Dlugošu, kuriuo seka ir H. Paškevičius (Paszkiewicz),27 jaunąja Jadvyga susidomėjo Jogaila ir pasiuntė į Krokuvą delegatus: du kunigaikščius, Skirgailą, Borisą Karijotaitį ir vokietį Hanulį, Vilniaus seniūną. Vienas delegacijos narių, galbūt Skirgaila, galėjo pasipiršti Jadvygai kaip proxy, kas anais viduramžių laikais buvo įprasta. Tas pats Skirgaila, įteikdamas Jadvygai dovanas, kalbėjo Jogailos vardu. Kalbos turinys — Jadvygos liaupsinimas. Tarp jo įterpiama ir karų su kryžiuočiais užuomnina. Apie juos sakoma:
"Net ir karai, su Prūsijos kryžiuočiais be perstogės vesti didžiajam kunigaikščiui nuo savojo tikėjimo atitraukti, nesisekė".28 Po to pasižada su savo broliais, Lietuvos kunigaikščiais, didikais ir visa Lietuvos bei žemaičių tauta krikštytis. Toliau išskaičiuoja gėrybes, kurias Jogaila "aukoja" (offert) Lenkijai. Jų prisiskaito penkias. Jos atitinka Krėvos akto Jogailos siūlytas gėrybes. Iš to kyla aiški išvada: Dlugošas turėjo naudoti Krėvos aktą. Jei tas aktas būtų falsifikatas, tai jis turėjo būti parašytas prieš Dlugošo istoriją. Pagal Ivinskį, Dlugošas pradėjo rašyti Lenkijos istoriją po 1455 m., tai Krėvos aktas turėjo būti anksčiau parašytas, jei Dlugošas jį kopijavo. Kokia prasmė būtų jį falsifikuoti jau prieš penkiolikto amžiaus vidurį? Tolimesnė derybų eiga taip pat nerodo unijos falsifikato.
Pasak Dlugošo, lietuviai pasiuntiniai nuvyko ir į Vengriją su trimis lenkų delegatais. Tiesa, įrodyta, kad delegacijoje į Vengriją dalyvavo tik du minėti lietuviai pasiuntiniai — be Skirgailos. Lietuvių -lenkų pasiuntiniai gavo sutikimą iš karalienės Elzbietos leisti tekėti Jadvygai už Jogailos ir pridėjo savus pasiuntinius prie delegacijos, kuri turėjo vykti pas Jogailą.29 Vis to paties Dlugošo liudijimu, keturi, vardais ir titulais suminėti, lenkai didikai keliavo pas Jogailą gauti panaujintą pažadą pildyti duotas išlygas (... qui Lithwaniam irent et Iagellonem Lithwanorum ducem, nova sponsione de implendis con-dicionibus ab eo oblatis).30 Galbūt istorijoje įsigyvenusi mintis apie Krėve sutartą lietuvių - lenkų uniją grindžiama ypač šia Dlugošo istorijos vieta. Iš viso Dlugošo pasakojimo apie lietuvių - lenkų suartėjimą, iš kurio išriedėjo unija, ryškėja du lenkams imponavę dalykai: Jogailos paties ir Lietuvos krikštas ir jiems visos Lietuvos "dovanojimas". Abu dalykai itin branginti anais viduramžių laikais. Dėl krikšto pagoniškoji Lietuva buvo virtusi kryžiaus karų lauku visai vakarų Europai. Jos įjungimas į Vakarų krikščionišką pasaulį magėjo lenkams kaip itin garbingas, idealus dalykas. Didžiai branginta viduramžių laikais ir žemė. Ji buvo svarbiausias didesnio turto šaltinis, užtikrinęs savininkams, jei jie jos turėjo stambesnius plotus, aukštesnį gyvenimo lygį, prestižą ir įtaką visuomenėje. Dėl žemės grobio vesti karai, kivirčai ir žemės teismai buvo išskirtinės teisėnos kategorija. Šiais dviem siūlymais Jogaila ir nurungė tris pretendentus į Lenkijos sostą: Mozūrijos Zemovitą IV, Opuolės Vladislovą ir Austrijos Vilhelmą. Apie jį kronikininko Dlugošo pasakyta: Austrijos Vilhelmas paniekintas todėl, kad iš jo vėlyvos ir tolimos pagalbos tikėtasi.31
Jogaila praskynė sau kelią į svetimą sostą vedybomis, kurių, kaip istoriniai duomenys leidžia spręsti, nuo seniau geidė.
Sovietų istorikas Cerepninas (miręs 1985) 1947 m. paskelbė eilę naujų archyvinių dokumentų, jų tarpe 1686 m. aktų aprašų registrus. Iš jų paaiškėjo, kad Jogailos broliai Skirgaila ir Kaributas 1384 m. tarėsi su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dimitru Doniečiu bei jo giminaičiais ir surašė du dokumentus. Koks buvo jų turinys, parodė aprašas trečio dokumento — Jogailos motinos Julijonos ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitro sutartis. Išjos aiškėja, kad Jogaila turėjo vesti Maskvos didžiojo kunigaikščio dukterį Sofiją, pasikrikštyti stačiatikiu ir krikščionybę viešai išpažinti. Kai vedybų proga pasitaikė beveik tuo pačiu metu kaip iš Maskvos ir iš Krokuvos, tai Jogailai ir visai dinastijai reikėjo apsispręsti. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai kaip intarpai tarp Rytų ir Vakarų galima buvo rinktis kryptį tarp Rytų ir Vakarų. Bet pasirinkdamas vedyboms Maskvos kunigaikštytę, Jogaila būtų gavęs tik žmoną be sostinės. Pasirengęs gi mesti pagonybę, jis pasirinko Lenkiją su jos sostine. Jo pasirinkimą galėjo nulemti Lenkija su jos sostine ir priešingumas vokiečių ordinui, su kuriuo lenkai dažnokai kariavo ir net turėjo perleisti jam kai kurias sritis, kaip Pamarėlį su Dancigo miestu ir kitas. Bendras tradicinis priešas lenkė lietuvius prie lenkų ir nuvedė Jogailą krikštytis į Krokuvą.
Su gausiais palydovais ir keturiais Gedimi-naičiais 1386 m. sausio mėnesį išvyko Jogaila į Lenkiją. Dar anksčiau turėjo išvykti iš Krokuvos lenkų delegacija jo sutikti. Gal ji išvyko, sugrįžus iš Lietuvos jų pasiuntiniams, kuriems Jogaila turėjo beveik pakartoti Skirgailos duotus pažadus. Gal Jogailos pažadų paveikti ir lenkai didikai nėjo sutikti jo tuščiomis: jie, susirinkę Liubline, paskelbė Jogailą, nors dar pagonį, karaliumi, t. y. įvykdė jo "preelek-ciją". Apie Jogailos paskelbimą lenkai pranešė Volkoviske, kur susitiko abi delegacijos. Išlikusiame lenkų pranešime rašoma: Lenkų ponai jį, Jogailą, išrinko Lenkijos karaliumi bei valdovu ir teisėtąją Lenkijos karalystės įpėdinę — karalienę Jadvygą — atiduoda jam moterimi".32 Pagal lenkų delegatų pranešimą jie ne tik išrinko Jogailą karaliumi, bet dar davė jam žmoną karalienę Jadvygą ir tai keliais žodžiais pabrėžė. Teisės istorikas J. Dainauskas originalioje, įtaigaujančioje ir kupinoje drąsių teiginių studijoje dėl tų lenkų delegatų pareiškimo Vilkovi-ske Jogailai pastebėjo: "Atrodo, kad to pareiškimo prasmė buvo tokia ... mes tave išrinkome savo karaliumi, bet tu turi vesti Jadvygą".32 Atsižvelgiant į prieš porą metų pradėtą Jogailos rinkimo ir vedybų ruošą, negalima pritarti Dainauskui, kad Jogaila galėjo sutikti būti Lenkijos karaliumi, bet galėjo nesutikti vesti Jadvygos. Neįmanoma, kad tokia padėtis galėjo susidaryti. Juk lenkams Jogaila buvo pakaitalas austro Vilhelmo. Jis būtų turėjęs vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi.
Iš Volkovisko Jogaila su palydovais triumfališkai keliavo per Lenkiją. Pasak Dugošą, Jogaila keletą dienų buvo sustojęs Liubline, kad kalba apie jo atvykimą pasklistų diduomenėje". Dabar, rodos, vyrauja istorikuose nuomonė, kad jis nebuvo sustojęs Liubline, bet tiesiog keliavo į Krokuvą per kelias vietas, lydimas brolių Gediminaičių ir didelės lenkų minios.
Keliaudamas per Lenkiją, Jogaila neužmiršo ir didžiojo kryžiuočių magistro, nors jis praėjusių metų gale vedė kariauną į Lietuvą ir teriojo Vilniaus ir Ašmenos apylinkes. Jogaila siuntė pasiuntinius iš Sandomiro miesto ir kvietė magistrą atvykti ir būti jo krikšto tėvu krikšte ir dalyvauti vainikavime. Apie tai rašo Jogaila vokiečių karaliui bei Romos imperatoriui Zigmantui 1416 m., pastebėdamas, jog magistras būtų turėjęs džiaugtis ir sveikinti karalių ne tik dėl jo paties, bet ir dėl didelės tautos dalies atsivertimo.34 Magistras nepaisė kvietimo ir pats užsispyręs, kaip ir visas ordinas, ignoravo Lietuvos ir Jogailos krikštą.
Krokuvoje greitai vyko visos apeigos viena po kitos. Lenkijos primas Bodzanta pakrikštijo Jogailą Vladislovo vardu (lenkams jis buvo Vladislovas II po Vladislovo I Lokietkos). Krokuvos arkivyskupas Radlica pakrikštijo Jogailą atlydėjusius brolius: Skirgailą, Lengvenj, Karigailą, net ir Vytautą, nors anksčiau jau du kartus krikštytą. Vytautas krikštijamas pasilaiko per ankstyvesnį krikštą gautą Aleksandro vardą. Po to vyko Jogailos sutuoktuvės su Jadvyga (1386 m. vasario 18 ir kovo 4 d.) ir jo vainikavimas Lenkijos karaliumi.
 Dievo tarnas arkivysk. Jurgis Matulaitis, M.I.C., kuris Jubiliejinėje Lietuvos krikšto iškilmėje Romoje birželio 28 d. bus paskelbtas palaimintuoju.
Tuo pačiu metu grįžo į Vieną austras princas Vilhelmas, lenkų didikų išvarytas iš Krokuvos, kur jis buvo atvykęs vesti Jadvygos. Pasakojamos anekdotiškos istorijos apie Vilhelmo bandymus pabendrauti su sužieduotine Jadvyga ir didikų jam statytas kliūtis. Kai jam nepavyko ir jis turėjo nusivylęs grįžti į Krokuvą, tai vienas austrų metraštininkas užrašė: Hercogas Vilhelmas buvo išvarytas iš Krokuvos ir lietuvis pagonis paėmė jo žmoną. Sekmadienį Esto mihi (taip vadintas Jogailos vestuvių sekmadienis) jis parvyko į Vieną".
Po krikšto Jogaila pasiliko Lenkijoje iki 1386 m. rudens. Iškilmingai keliavo po kraštą, tvirtindamas savo valdžios autoritetą. Ypač reikšminga jo kelionė buvo j D. Lenkiją, kur jis važinėjo su karaliene Jadvyga. Jogaila taikė kovojančias feodalų šeimas ir atstatinėjo taiką. Nuramino jis ir Mozūrų kunigaikštį Zemovitą IV, pretendavusį vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Svarbiausias Jogailos užmojis šiuo metu Lenkijoje buvo Raudonosios Rusios (Galicijos) prijungimas prie Lenkijos. Lenkai gavo šią sritį po karų, vestų su lietuviais dėl Haličo - Volinijos valstybės palikimo. Valdant karaliui Liudvikui, Lenkija ir Vengrija buvo sujungtos personaline unija. Tada gubernatorius valdė Raudoną Rusią. Prie Jogailos lenkai suskato ją atsiimti. 1387 karalienė Jadvyga užėmė Lvovą ir Raudoną Rusią be pasipriešinimo ir prijungė prie Lenkijos. Priešinosi tik Haličo komendantas vengras. Jo pasipriešinimą palaužė Vytautas.
Aukštaičių ir žemaičių krikštas
Lietuvos kaip paskutinės pagoniškos tautos, įsiterpusios tarp dviejų krikščioniškų pasaulių, krikštas, rodos, turėjo būti bendralaikių kronikininkų pastebėtas ir plačiai aprašytas. Juk jis buvo krikštas tautos, išlaikiusios iš amžių glūdumos atsineštą tikėjimą ir jį per pusantro šimto metų gynusios, kai buvo verčiama išsižadėti. Tačiau neatsirado autoriaus, kuris būtų plačiau ir nuosekliau aprašęs to krikšto vyksmą. Tik lenkų kronikininkas Dlugošas (Dlugossius) didelės apimties Lenkijos istorijoje kiek išsamiau palietė Lietuvos krikštą. Jis pateikė dešimtoje knygoje tris ne per ilgus skyrelius ir dar, kaip tyrinėtojas pastebėjo, su klaidomis. Pirmame jų aprašė, kaip Jogaila su iš Lenkijos atsivestais kunigais ir pasauliečiais krikštijo lietuvius; antrame papasakojo, kaip jis steigė Vilniaus vyskupiją su septyniomis parapijomis ir Jadvyga jas turtingai dotavo — pačią vyskuypiją ir parapijas; trečiame skyrelyje apsakinėjo, kaip Jogaila, išsiuntęs karalienę Jadvygą į Lenkiją, pats ištisus metus važinėjo po kraštą ir krikštijo pagonis.
 Dievo tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio antkapis Marijampolės bažnyčioje. Dail. J. Zikaras.
Pagal Dlugošą Jogaila atvažiavo į Vilnių krikštyti lietuvių su lenkais palydovais ir su Jadvyga. Jau seniai istorikų, kaip Fijaleko ir Adamuso, įrodyta, kad Dlugošas sąmoningai ar nesąmoningai klydo: Jogaila atvyko be Jadvygos. Ji paliko Lenkijoje ir ten savarankiškai politikavo. Ji vadavo iš vengrų Haličo Volinijos dalis, tekusias vengrams, kai jų karalius valdė Lenkiją. Dlugošas minėjo ir Gniezno arkivyskupą Bodzantą, dalyvavusį Lietuvos krikšte, nors įrodyta, jog jo taip pat nebūta. Su Jogaila atvažiavo kiek kunigų, nors jų vardai neminimi. Bet suminima vienuolikos kunigaikščių vardai ir titulai su jų eitomis valstybinėmis tarnybomis. Prie jų priduriami dar bajorai (milites) ir laisvieji (barones). Vilniuje prie karaliaus Jogailos prisijungė jo broliai kunigaikščiai: Skirgaila Trakiškis, Vytautas Gardiniškis, Vladimiras Kijeviškis, Kaributas Naugardiškis (Naugardo Seversko kunigaikštis) ir dar, karaliui paliepus, prisirinko didelė minia didikų bei liaudies. Minimas kažkoks susirinkimas, sušauktas pelenų dieną (1387.11.20). Apie tą susirinkimą nieko daugiau nepasakoma.
Jogailai liepiant, sutelkta visuomenė kiek šviesos meta į tuometinius Lietuvos luominius santykius. Pagal Dlugošą Lietuva buvo trijų luomų valstybė: kunigaikščių, didikų ir liaudies. Kunigaikščiais laikyti valdančios Gediminaičių giminės nariai, didikai — karių luomas (militares) ir liaudis (populares).
Karalius su katalikais kunigaikščiais per daugelį dienų įtikinėjo lietuvius didikus ir liaudį atsisakyti pagoniškų dievų ir tikėti vieną Dievą, jį garbinti ir jam tarnauti. Pridurmai Dlugošas įterpia informaciją apie lietuvišką pagonybe, teikiančią svarbių žinių apie seną lietuvių tikėjimą. Centrinis garbinimo objektas Vilniuje buvusi ugnis, laikyta amžinąja ir kurstoma dvasiškio žinio, kuris spėdavęs žmonėms ateitį. Minimi šventi miškai ir garbinti naminiai dievai (penates). Toliau Dlugošas pasakoja, kaip lenkai kunigai ir daugiau pats Jogaila, "mokėjęs žmonių kalbą", mokė žmones tikėjimo tiesų, kalbėti Tėve mūsų ir Tikiu Dievą Tėvą.
Pats krikšto aktas pagal kronikininką buvo dvejopai atliekamas: panardinant į vandenį35 ir pašlakstant vandeniu. Šis krikštijimo būdas buvo karaliaus patvarkymu masinis. Minios buvo sutelkiamos į būrius ar trikampius ir krikštijamos, pašlakstant švęstu vandeniu. Vyrai ir moterys buvo skyrium telkiami ir kiekvienam telkiniui duodamas vienas bendras vardas. Vyrams vyriškas, moterims moteriškas. Didikai ir aukštesnio kilimo asmenys buvo skirtingai krikštijami šeimomis bei giminėmis — pirma krikščionišku mokslu apšviesti.
Pagal seną Katalikų Bažnyčioje įsigyvenusį paprotį pakrikštyti gaudavo naują baltą rūbą kaip nekaltybės ženklą. Jogaila, laikydamasis to papročio, atsivežė gražių vilnonių rūbų iš Lenkijos ir juos dalijo pakrikštytai liaudžiai. Dlugošas, kaip lenkas prieš lietuvius, pasididžiuodamas rašo, kad lietuviai, dėvėję tik drobinius drabužius, buvo susižavėję lenkiškais vilnoniais ir iš visur skubėjo krikštytis. O 1415 m. Konstancos susirinkime Kryžiuočių ordino delegatai kalbėjo, jog lietuviai net kartoję krikštą keliems rūbams gauti. Taip kalbėjo vokiečiai, tyčiodamiesi iš Lietuvos krikšto, nes jo nepripažino.
Prie aprašyto krikšto Dlugošas pridėjo popiežiaus Urbono VI padėkos laišką Jogailai, kur jis vadinamas princeps Christianissimus.
Antrame skyriuje Dlugošas papasakoja, kaip Jogaila naikinamos pagonybės centro vietoje statydino katalikų bažnyčią. Sekdamas viduramžių misijomis, kur slopinamą pagonybę stengtasi pridengti nauju tikėjimu, Jogaila Vilniuje pastatė katedrą toje pačioje vietoje, kur pagonybės laikais kūrenta amžina ugnis ir jos altorius įrengtas ant buvusio dievams aukojamo aukuro. Katedra buvo pašvęsta Švč. Trejybės garbei šv. Stanislovo vardu. Katedrai duotas lenkų šventojo vardas turėjo ženklinti lenkus ir lietuvius, sujungtus bendro tikėjimo ir valdžios (imperium) ryšiais. Lenkų autoriui ypač rūpėjo pabrėžti lietuvių - lenkų sąjungos amžinybę. Jis, tiesiog įsakydamas lietuviams (nors jo vardo neminėjo), rašė, kad neturėtų būti užmiršta, jog lenkų rūpesčiu išvestiems iš tamsybių tikėjimo šviesa suspindėjo jiems patiems ir jų palikuonims.36 Taip rašė Dlugošas, pagirdamas savo tautiečius už lietuvių krikštą. Jis paminėjo ir keturis prelatus, aštuonis kanauninkus su juos turtingai aprūpintomis prebendomis. Pirmuoju Vilniaus vyskupu parinko iš Lenkijos atsivestą Andrių, buvusį karalienės Elzbietos nuodėmklausį ir Sereto (Moldavijoje) titulinį vyskupą.
Pagal paskelbtą Jogailos kelionių tvarkraštį37 jis buvojo Vilniuje apie penkis pirmuosius 1387 metų mėnesius. Per tą laiką, lenkų kunigų padedamas, galėjo vykdyti Vilniaus ir į jį sutelktų tautiečių iš plačios apylinkės krikštą.
Krikšto metu įsteigtos ir septynios parapijos: Anoje, Krėve, Maišiogaloje, Medininkuose, Nemenčine, Obolcuose ir Ukmergėje. Kas ir kokiu būdu jas steigė, nežinoma. Vieno istoriko nuomonė, kad Jogaila pats važinėdamas steigė jas, neįrodoma. Galima prielaida, kad jos buvo kuriamos karaliaus nurodytose vietose su joms skirtomis beneficijomis. Penkios jų buvo įsteigtos nelabai tolimose Vilniaus apylinkėse, atseit etnografinėse Lietuvos dalyse. O dvi, Obolcų ir Anos, buvo įsikišusios į gudų gyvenamus plotus, kur, matyt, nuo seniausių laikų gyventa lietuvių. Obolcų parapija turėjo būti žymus katalikų lietuvių apgyventas centras, kad jame 1619 metais įsteigtas Vilniaus vyskupijos antras arkidiakonatas šalia pirmojo Vilniaus. Tuo būdu Vilniaus vyskupija, neturėjusi apibrėžtų ribų, terpėsi toli į gudiškas sritis.
Trečiu trumpu skyreliu (Dlugosz, X, 170 p.) lenkas autorius pasinešė išskirtinai pagarbinti Jogailą už katalikybės tvirtinimą tautiečiuose. Jo pinama pasaka, kaip karalius su lenkų kunigaikščiais, ponais ir kunigais keliavo po kraštą, krikštydami žmones švęstu vandeniu ir šviesdami išganingais mokslais bei šventais pamokymais. Daugelyje vietų statė bažnyčias, maldos namus, šventas vietas su joms skirtomis beneficijomis.
Galų gale paminimi karaliaus išleisti nuostatai, liečia mišrias katalikų ir stačiatikių vedybas, kur įsakoma stačiatikiams, vedusiems katalikes, krikštytis katalikais; stačiatikėms, ištekėjusioms už katalikų, įsakoma virsti katalikėmis. Nepaisančius nuostatų grasoma priversti fizine bausme. Pabaigoje išskaičiuojamos plačios privilegijos bei laisvės, teikiamos pasikrikštijusiems.
Ne vienas autorius, rašantis apie Lietuvos krikštą 1387 m., kelia klausimą, kodėl tuo pačiu metu nebuvo krikštijami ir žemaičiai. Dažnas kartoja priežastį, kad jie tada buvo kryžiuočių ordino valdžioje. Pvz., K. Gečys rašo: "Tuo metu, kada aukštaičiai buvo krikštijami, žemaičiai buvo Teutonų ordino valdžioje".38
Iš tikrųjų nėra jokių duomenų, rodančių, kad ordinas būtų turėjęs žemaičius aukštaičių krikšto metu. Priešingai, turime vieną aiškų liudijimą, kad žemaičiai 1387 ordinui nepriklausė. Kalbamas liudijimas yra paliaubų sutartis (1387. VII.9) tarp Skirgailos ir Livonijos ordino.39 Nors toje sutartyje apie žemaičius nieko nesakoma, tačiau jie ten turėjo būti paliesti. Tai rodo vėlesnė 1388 metų kryžiuočių ir lenkų sutartis, pasirašyta Tomo mieste.40 Joje prisiminta ana Skirgailos ir Livonijos ordino sutartis ir dėl jos pasisakyta: "Išskyrus žemaičių žemę, kaip šviesusis viešpats Trakų kunigaikštis Skirgaila j paliaubas, sutartas su Livonijos viešpačiais, neįtraukė. Kai kalbama, kad žemaičių žemė j minėtas paliaubas nėra įtraukta, tai ji ir į dabartines paliaubas neįtraukiama". Reikia pastebėti, kad panašus žemaičių išskyrimas kartotas dar ir kituose susitarimuose, gal ordinui spiriant.41
Iš paliaubų išskyrus pagonis žemaičius, ordinas toliau galėjo varginti kryžiaus karais ir priiminėti atvykstančius Vakarų kryžininkus. Iš paliaubų išskirtas Žemaičių kraštas tiko būti vokiečių ordinui pagrindu remti savo mišinius tikslus Vakarų pasaulio akivaizdoje. Be to, jie dar galėjo tikėtis kada nors tą kraštelį pasiglemžti.
Viltis ordinui tikrai šmėkštelėjo su antru Vytauto pabėgimu 1389 m. Ordinas išskėstomis rankomis priėmė kunigaikštį, patraukusį į savo pusę žemaičius. Ne be Vytauto paraginimo nuvyko 1390 metų pradžioje 7 valsčių atstovai į Karaliaučių ir tarėsi su ordino vyriausiu maršalu (Karaliaučiaus komtūru) ir Prūsų krašto didikais "viso žemaičių krašto vardu" (von den gemeinen landės wegen czu Samaiten).42 Jie prisiekė pagelbėti "karaliui" Vytautui, vyriausiam ordino maršalui ir Prūsijos ponams prieš visus jų priešus. Patvirtinta taika tarp abiejų kraštų ir drauge laisva prekyba. Labai savitas dalykas toje sutartyje buvo žemaičių prašymas, kad "jų karalius Vytautas uždėtų prie sutarties rašto savo antspaudą. Jie prašė ne tiesiog jo valdžią pripažindami, bet tik todėl, kad savo antspaudų neturėjo. Kad šis žemaičių kreipimasis į Vytautą ir jų teisinimasis savų antspaudų neturėjimu būtų nuoširdus, tenka abejoti. Žinoma, jog kitais atvejais jie naudojo savus antspaudus ir net buvo reikalaujama juos pridėti. Matyt, šioje ypatingoje padėtyje, kai Vytautas buvojo Prūsijoje pabėgėliu, žemaičiai leido iš pagarbos jam jų sutartį tvirtinti, nors patys savo turėtos valdžios neišsižadėjo. Jų pačių pasisakymas, kad "mes patys antspaudų neturime, reiškė ne ką kita, kaip jų savivaldos patvirtinimą.
Kai Vytautas, iškrėtęs ordinui antrą "išdavystę", grįžo į Lietuvą ir tapo didžiuoju kunigaikščiu, jis drauge pasidarė ir žemaičių valdovu. Tuo tarpu ordinas tęsė išpuolius į Lietuvą, visai nepaisydamas jos krikšto. Jam pirmiausia rūpėjo gauti Žemaitiją. Tik įprastais puolimais, teriojimais to pasiekti negalėjo. Žemaičiai, kaip ir anksčiau, mokėjo patys atsiginti. Įvykiai pakrypo kryžiuočių naudai, kai Vytautas, totorių chano Tochtamyšiaus kviečiamas, pasiryžo žygiuoti į rytus pirma sulygęs taiką su ordinu. Iš to atsirado žinima Salyno sutartis, pagal kurią ordinui vėl atiduota Žemaitija iki Nevėžio upės (1398). Išsižadėjimas žemaičių, tiesa, išėjo Vytautui į naudą, nes jis apsidraudė Lietuvos vakarinių pakraščių saugumu ir paviliojo kai kuriuos kryžiuočius ateiti jam į pagalbą traukiant į rytus.
Po nelaimingo Vorkslos mūšio su totoriais, kur pralaimėjęs Vytautas paklojo savo dideles karines jėgas ir pats, vos išsigelbėjęs, grįžo, turėjo būti nuolaidus kryžiuočiams. Jis rodė jiems ypatingą palankumą ir jo bičiulystė su ordinu pasiekė aukščiausią laipsnį 1399 - 1400 m. Didysis magistras viename rašytame laiške 1400 metų sausio mėnesio gale Vytautą tiesiog vadina "mūsų ypatingu ponu ir geradariu".43
Geriausia proga pasigrobti žemaičius buvo ta itin artima draugystė su Vytautu. Tai bandė ordinas daryti pakartotinais puolimais 1399 metais ir vis turėjo pasitraukti. Atrodo, ordinas savomis jėgomis negalėjo žemaičių įveikti ir juos priversti pasiduoti. Cia jam atėjo į pagalbą Vytautas 1400 m. Apie tai jis iš anksto pranešė didžiajam magistrui.44 Kaip iš didžiojo magistro atsakymo į neišlikusį Vytauto laišką aiškėja, Vytautas pasiruošė pulti žemaičius dar prieš kryžiuočių, laukusių palankaus oro, atžygiavi-mą į juos.45 Didysis magistras prašė Vytautą įsakyti savo vadams, susirinkusiems į pakraštį, kad prisijungtų su savo žmonėmis prie ordino, kai jie bus pakviesti.
Taip suorganizuotas puolimas pasibaigė ordinui sėkmingai. Pirmą kartą su Vytauto pagalba įgyvendino savo seną troškimą — gavo Žemaitiją. Laimikis kryžiuočių, matyt, buvo ypatingai įvertintas, nes jų kronikininkas rašė: "Tuo metu pasidavė vokiečių ordinui visas žemaičių kraštas ištisai ir atsiuntė daug įkaitų iš geriausių krašto žmonių, kurie niekuomet nebuvo pasidavę vokiečių ordinui".46
Kronikininko liudijimas reiškia ordino džiugesį ir kartu tikriausiai įrodo, kad anksčiau kryžiuočiai niekuomet nevaldė žemaičių. Tad Lietuvos krikšto metu jie buvo laisvi.
Gauti žemaičiai greitai išslydo ordinui iš jo rankų. Stipriau valdyti gavo ordinas žemaičius taip pat su Vytauto pagalba Rocionžo sutartimni 1404 m. ir juos išlaikė iki 1408 m. Po to, Vytauto remiami, jie vėl išsilaisvino. Dėl žemaičių įvyko Žalgirio kautynės ir po jų padaryta Tomo taika. Ordinas taip stipriai gynė savo kėslus į Žemaitiją, kad Vytautas išsiderėjo ją tik laikinai valdyti: iki savo ir Jogailos gyvos galvos. Po jų mirties kraštas turėjo grįžti ordinui. Vytautas ir Jogaila turėjo specialiais raštais patvirtinti jų grąžinimą ordinui. Tačiau jie ne tik neišdavė raštų ordinui, bet bent formaliai nuo 1413 m. ėmė krikštyti žemaičius.
Žemaičių krikštas buvo akibrokštas ordinui ir jo nuo senų laikų puoselėtos teisės pažeidimas. Anais, dar vis viduramžių laikais, pagonys nebuvo laikomi teisėtais krašto valdovais. Jų kraštas turėjo būti įjungtas į Romos imperiją ir gyventojai pakrikštyti. Žemaičių krikštas kryžiuočiams buvo neteisėtas aktas. Vietoje ilgametės ginklų kovos dėl žemaičių prasidėjo diplomatinė kova, vesta aukščiausiame to meto krikščioniškame forume — Konstancos sinode.
Apie žemaičių bylą Konstancos sinode, jų krikštą ir vyskupijos įsteigimą liudija dokumetai, surinkti P. Jatulio išleistame rinkinyje "Codex Mednicensis" (1984). Pirmiausia šitame kodekse eina 60 žemaičių, pasirodžiusių susirinkime, perskaitytas labai ilgas skundas. Jis tiek paveikė susirinkimą, kad buvo išklausytas žemaičių prašymas ir pasiųstas jiems pageidautasis Vilniaus vyskupas. Taip pat pasiųstas Lvovo arkivyskupas krikštyti jų tautiečių ir steigti vyskupiją. Tuo būdu Jogaila ir Vytautas pasiekė, ko norėjo, kai pasidavė Bažnytinio susirinkimo sprendimui.
Oficialus vyskupijos steigimo aktas, datuotas 1417 spalio 24 d., buvo rašytas minėtų Konstancos susirinkimo pasiųstų vyskupų. Jie pradžioje rašo, kad žemaičiai juos labai pagarbiai priėmė ir jie pakrikštijo "daug tūkstančių" abiejų lyčių suaugusių ir vaikų. Toliau pasiuntiniai aiškino: kadangi tai genčiai nėra įpročio gyventi miestuose, tai minėtas kunigaikštis (Vytautas), tęsdamas pradėtą darbą, pats atvyko į Žemaitiją ir vietovę, vadinamą Varniais, Medininkų valsčiuje padarė visai tinkamu miestu ir jam davė Medininkų vardą. Si atrodanti mįslinga paslauga dėl vyskupijos rezidencijos paryškinama dar pirmaisiais krikščionybės amžiais vieno bažnytinio susirinkimo nutarimu, kad vyskupų buveinės turi būti miestai (civitates). Taip pasielgta, norint išlaikyti vyskupo vardo orumą ir apsaugoti jį "nuo sukaimėjimo", kaip viename aštunto amžiaus dokumente pasakyta (Ut non vilescat nomen episcopi). Tik kunigaikštis Vytautas tegalėjo savo suverenine valdžia pakelti tokį kaimą kaip Varnius į miesto rangą ir jame pagal bažnytinį nuostatą įkurdinti vyskupą. Tuo pačiu metu Vytautas pristatė jo paties parinktą pirmą žemaičių vyskupą, Vilniaus vyskupijos propozitą lietuvį Martyną. Jį įšventino Konstancos susirinkimo atsiųsti hierarchai. Jam priskirti 6 kanauninkai. Kunigaikštis apsiėmė vyskupiją aprūpinti lėšomis iš savo iždo, kol prasikurs ir išsiplės bažnytiniai ūkiai.
Dokumentas surašytas naujuose Trakuose, kur legatai, matyt, buvo nuvykę. Salia kitų padėti dokumente parašai Jono Jaunučio Vilimantaičio, Trakų vaivados, ir Mykolo Kęsgailos Vilimantaičio, žemaičių seniūno. Tuo būdu Vytautas įsteigė žemaičių vyskupiją per bažnytinį Konstancos susirinkimą. Tai išimtinis ir, rodos, vienintelis istorijoje vyskupijos steigimo kelias visoje Europoje.
Vyskupijos steigimui nebuvo abejingas ir vokiečių ordinas. Tai rodo Kuršo vyskupo raštas, kur jis priminė magistrui senus aktus, primenančius Žemaitijos kraštų užrašymus Kuršo vyskupijai. Vytautas kreipėsi į popiežių Martyną, prašydamas perspėti Livonijos kryžiuočius, Rygos arkivyskupą, Dorpato, Eželio ir Revelio vyskupus, kad jie nepultų Žemaitijos ir Lietuvos. Prasidėjo taikos metai tarp ordino Žemaitijoje bei Lietuvos. Susidarė santykiai, ženklinę naujos epochos pradžią.
 Prof. Antanas Maceina, sausio 27 d. miręs Mūnsteryje, Vokietijoje. Jo gyvenimui ir mokslinei bei literatūrinei kūrybai buvo skirtas visas Aidų 1978 m. Nr. 2
Pakrikštyta Lietuva įsijungė į Vakarų katalikišką pasaulį, nors buvo giliai įsiterpusi ir į stačiatikiškąjį rytuose. Tolimesnį Lietuvos istorijos kelią lėmė jos glaudūs ryšiai su Lenkija. Per Lenkiją Lietuva terpėsi į Vakarų Europą. Dabar perdėm moderniškai galvojama, kai kalbama apie federaciją, konfederaciją, autonomijas ir kitokias valstybines jungties formas. Anais viduramžių laikais valstybės laikytos valdovų ar jų giminių (dinastijų) nuosavybėmis, jų milžiniškais feodais. Joms naujais laikais duodamas patriarchalinių valstybių pavadinimas. Jogaila politikavo pagal savo laiką, kai jis krikštydamasis, vesdamas Jadvygą, tapdamas Lenkijos karaliumi ir prie to pasilikdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu,lyg "padovanojo" Lietuvą su joje išplėsta krikščionybe. Šiomis dviem dovanomis Jogaila nukonkuravo varžybose dėl Lenkijos sosto ne tik Vilhelmą Habsburgą, bet dar Mozūrą Ziemovitą IV ir Vladislovą Opolietj.
Jogailos apsisprendimas, nors ir derinosi su anų laikų dvasia, kaip užrašė Dlugošas, mūsų laikams rodosi tarsi išdavystė. Dėl to Jogaila jau nuo Aušros laiko mūsuose įsigijo blogą vardą. Štai aušrininkas dr. Jonas Šliūpas paliko tokį verdiktą: "Toksa tai buvo Lietuvos ardytojas, kurio nepaliaus keikusi iki lietuvių tauta bus gyva. Lenkai jį priskaito prie šventųjų, lietuvių gi tarpe jis yra atšiauriu pardaviku, judošiumi. Tegul prasmenga jo vardas ir darbai ant amžių amžių".47
Perdėjo Šliūpas rašydamas, kad Jogaila lenkams buvo šventasis. Iš tikrųjų joks lenkų istorikas jo tokiu nelaiko ir nelaikė. Jis jiems išmaninga asmenybė, veikusi pagal laiko sąlygas. Negalima sakyti, kad tokia nuomonė būtų klaidinga. Juk istorija moko, kad kiekvienas asmuo, ypač prasikišantis visuomeninėje veikloje, vis pasirodo esąs savo laiko vaikas. Jo veikla rikiuojama laiko sąlygų ir pagal jas turi būti vertinami jo darbai.
Jogailai ir jo bendradarbiams Gediminaičiams turėjo būti žinoma, kad pagonybė Lietuvoje negalės ilgai tverti, kai krikščionybė, misininkų nešama, skverbėsi į ją. Jie juto (šv. Pauliaus žodžiais kalbant) laiko pilnybe ir jiems reikėjo taikytis prie jo. Jogaila ėjo su laiku, kai pasuko Lietuvos valstybės vairą į Vakarus ir nukreipė jį į Lenkiją. Tik per ją ėjo lietuviams kelias į Vakarus, vengiant jiems Vokiečių ordino dėl jo kardu nešamos krikščionybės. Kaip tik ordinas ir kreipė lietuvius į lenkus, nes jis buvo abiejų senas priešas. Lietuviams susijungus su Lenkija, laimėtas Žalgirio mūšis, kur ordinui suduotas smūgis, priartinęs jo galą. Nors ordinas dar laikėsi daugiau kaip šimtą metų, bet jau be kryžiaus karų ir galutinai žlugo, paveiktas liuteriškos reformacijos. Jis virto pirma vokiška protestantiška kunigaikštija vokiečių imperijoje. Tai buvo tolima Jogailos jungties su Lenkija išdava. Ne be tos jungties įtakos su Lenkija vystėsi vėliau ir lietuvių santykiai su rytų slavais. Lietuva išsijungė iš jų; kaip didžioji kuni gaikštija buvo glaudžiai susijusi su jais valstybiniais saitais. Galutinė išvada — jos apsiribojimas nuo rusiškojo kaimyno. Tad Lietuva tapo toliausiai į rytus įsikišusi Vakarų katalikiškos kultūros nešėja. Tai vis Jogailos sąjungos su Lenkija vaisius, prinokęs prieš 600 metų.
NUORODOS
1. LEK 3451 t.
2. LEK 350
3. M. L. Colker, America rediscovered in the thir-teenth century. Speculum, October 1979, 712-726 P-
4. LEK 3596-7
5. LEK 4449 t.
6. LEK 4449 t.
7. K. Forstreuter 168 p.
8. Ten pat
9. Ten pat 169
10. Ten pat 312
11. Deutschland und Litauen im Mittelalter. 1962, 7 p.
12. LEK 3618-19
13. Mendog krol Litewski, 1892
14. Lietuvos bažnyčios, 5 t. 1985, 26 p.
15. LEK 6580-1
16. LEK 8587 t.
17. Das Zeugenverhoer des Franciscus von Moliano 1312, 1912
18. Lites ac res gestae inter Polonos ordinemąue cruci-ferorum2 1892, II, 139 p.
19. Cituota iš Ivinskio, Liet. ist. 191 p.
20. Ten pat 192 p.
21. Gedimino laiškai, Vilnius 1966, 195 p.
23. H. Gersdorf, Der Deutsche Orden in der Zeit der Polisch-Litauischen Union 1957, 63 p.
23a. Ten pat
24. C. ep. Vit. XIII br, 9 p.
25. Gersdorf 66 p.
26. P. Jasienica, Polska Jagiellonovv 1983, 54 p.
27. O Genezie i wartosci Krewa, Warszawa 1938, pas sim.
28. Dlugosz, X 145 p.
29. Dlugosz, X 365 (nuoroda 19)
30. Dlugosz X, 145 p.
31. VVilhelmo Austrie duče repudiato, quod serum et longinąum ex eo speretur auxilium. Dlugosz X, 144 p.
32. Cituotais J. Dainauskas, Krevo akto autentiškumas, Lit. Inst. suv. darb. 1975, 54 p.
33. Ten pat
34. Cituota iš Gersdorf, 81 p.
35. Universa Lithwanorum gens et nacio... per dies aliquot de articulis fidei ... per sacerdotes Polonorum, magis tamen per VVladislai regis, qui Linguam gentis noverat, edocta, sacra baptismatis unda rena-ta est. Dlugosh X, 160 p.
36. ... assidua memoria nusųuam obliteranda recolerent ex Polonis et eorum curam... fidei lumen sibi et posteris proluxisse. Dlugosh X, 165 p.
37. A. Gassiorowski, Itenerarium krola Wladislawa Jagielly 1386-1434.
38. K. Gečys, Karališkoji Lietuva, Chicago 19467, 41 p.
39. H. Gersdorf, 99 p.
40. Cod. dipl. Pruss. IX, 59 p.
41. Ordino interesas išskirti Žemaitiją ryškėja iš sutarties su Vytautu 1397. V.26, kur abi pusės pagamino to paties turinio dokumentus. Bet tik ordino dokumente įterpta "usgenommen Samaiten" Cod. ep. Vit.
42. Ten pat 23 p.
43. Cod. epist. Vit. 64 p.
44. Ten pat
45. Ten pat
46. J. v. Posilge Scr. rer. Pruss, III 236 p.
47. Liet. ist. II 314 p. |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
