| |
|
|
GELMĖ
Aš ėjau ilgai, nuo seklumų pavargęs,
vis ieškojau tavęs, vandenų uždengtos,
ten, kur bangos užutekio ramios
nebaltuos nuo putos,
tik palinkusios eglės žiūrės iš viršaus atsargiai.
Ir — staiga suradau: srovėj,
šalia lėkšto atviro kranto,
su putų laiveliais, pilkų akmenų šniokštimu.
Švyti balzganas smėlis,
linksmos saulės ir vėjo purentos
ir atabradas — pėdos vaikų iš namų artimų.
Gelme, kad galėčiau tave apimti
ir kaip didelę žalią gėlę virš žemės iškelt —
akmenys tavo lyg žiedlapiai, debesim padabinti,
užlietų šviesa.
PAREINĄ Į NAMUS
Kokie gražūs ir drąsūs
į namus pareiną javai...
Ko jų varpas be žodžių
taip liūdnai,
taip ilgai bučiavai?
Juk nuo rudenio vėjo,
nuo dienų jo žemų
net ir akmenys glaudžias
kur arčiau prie namų.
Ko bijai? — Kad mylėsiu
Kaip belaisvį tave amžinai?
Kaip mažai, kaip mažai
tu mane iki šiol pažinai.
MĖLYNA SPALVA
Ar jau nutilo mano rytojus
paukščių balsuos?
Vakar ir šiandien, šiandien ieškojau
žemės šviesos.
Aušo ir temo, leidos ir švito
tavo veide...
Aš vis klausausi vardo, dar kito,
tavo varde.
To, kuris šaukia rytą beržyne
strazdo daina,
niekas jo niekas daugiau nežino,
tik tu viena.
Nendrės pakrantėj nulenkė galvas —
eisi ja tu,
rinksiu tau visą mėlyną spalvą
nuo Aisetų;
plaukia viršūnėm, supas nuskendus,
šviečia dugne, —
neša ją paukščiai, gieda ir skrenda,
šaukia mane.
SKALBIMAS
Atsiritino vėjas debesiuką —
dangaus statinėlę talpią —
ir skalbia skalbia
žemę ir upelius.
Kyla iš jų garai:
debesiukas skalbia gerai.
Kokia bus žemė graži,
kai ją išvelės ir nudažys...
Matau — žlugtui vandens užtenka,
pakylėsiu debesiukui ranką,
tegu ją skalbia pirmas pavasario lietus.
KARTA
Tik kur ne kur pušis reta:
pažymėta mano karta —
viršūnės jau paukščių genimos...
Išbraidyti kelių keliai
kažkaip glaudžias rudens žolėj
kaip vienas mano gyvenimas.
Dar stovi, vėjų lenkta,
nusiūbuota, kirsta, dengta,
kaip ugnis tarp ugnių negesus,
artipilnėj jaučio odoj,
mūsų žemėj juodoj,
tiek balto ir juodo įrašius.
Tai sakyk, kuo dabar tapai,
išvarpytas genių snapais,
giliai skambantis medi? —
Mano žmonės — miškų miškai,
mano pušys — reti laiškai, —
neskaityk lig vėlių sekmadienio.
*
Gal esu — atsiliepiantis slėny,
negirdimas paukščių kalba?
Ar į mane kaip į paukštį sėlini
medžių motinos žingsniais dabar?
Ar kažkur, anoj pusėj aido,
tolsti tiesiai kalnais? —
Šūksme, eglės styga nusileidęs,
ar mane vadinai?
Kaip suprast — kas esu — sugrįžtantis,
ėjęs, einąs?
Šūksmo upe, naktinis krištole,
ko tu taip sklidina?
(Eilėraščiai iš knygų: "Su naktim kalbėsiu" ir "Tu esi vasara").
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
