|
|
I
1940 metų birželio pradžioje Vladas Jakubėnas paliko labai jau sunerimusį Kauną ir išvažiavo į Biržus. Beje, šis išvykimas gal ir nebuvo surištas su grėsminga politine padėtimi, nes Kauno Valstybinės konservatorijos dėstytojas kas vasarą aplankydavo savo tėviškę. Biržai — jo gimtinė, čia jis užaugo, baigė gimnaziją ir čia pradėjo pirmąsias muzikos pamokas. Vėliau, kai išryškėjo muzikinis talentas ir įsižiebė kūrybinė liepsnelė, jisai iš čia keliavo j Rygą studijuoti pas žinomą latvių kompozitorių Jazeps Vitols, brandesniame gi amžiuje — į Berlyno Aukštąją muzikos mokyklą (Hochschule fūr Musik). Tačiau Biržai, tas romantiškas gražios gamtos kampelis, visados traukte traukdavo jaunąjį muziką. Čionai, be tėvų, atvažiuodavo jo sesuo ir bičiuliai, buvusieji gimnazijos suolo draugai.
Keturiasdešimtųjų metų atostogos nežadėjo, deja, nei poilsio, nei smagaus bičiuliavimosi. Niaukstėsi, kaip sakoma, Lietuvos padangė, ir štai birželio penkioliktą kompozitoriaus gimtine pritrenkė žinia apie sovietų kariuomenės invaziją. Biržai, vienas šiauriausių ir toliausių Lietuvos miestų, nutrūkus komunikacijai su sostine, atsidūrė baiminančios nežinios būklėje. Miestelėnai nekantravo ir, vieni kitus lankydami, teiravosi žinių. Susijaudinęs buvo ir Vladas Jakubėnas. Ir atsiminės, jog Halina Korsakienė, jo bendraklasių Liubomiro ir Jaroslavo Nastopkų sesuo, yra atvykusi lankyti sergančio tėvo, jis nedelsdamas patraukė j senų pažįstamų namus. Kas ne kas, galvojo, bet žurnalisto ir žinomo marksistinio literatūros kritiko Kosto Korsako žmona tikriausiai turės informacijų iš Kauno. Jakubėnas nebuvo vienintelis svetys: Nastopkų namai knibždėte knibždėjo sumišusių biržiečių. Savo knygoje "Sugrįžusi praeitis" (Vaga, Vilnius, 1985) Halina Korsakienė šitaip rašo:
Smalsavo visi, kokie vėjai papūs.(...) Iš atėjusių svečių tada labiausiai išsiskyrė ir krito man į akis kompozitorius Vladas Jakubėnas, matyt, savaitgaliui parvažiavęs iš Kauno pas tėvus. Pažinojau jį, mano vyresniojo brolio gerą bičiulį, dar iš paauglystės metų. Dabar sostinėje jau garsėjo kaip vienas muzikinio gyvenimo šulų. Visada pabrėžtinai paprastos, demokratiškos elgsenos, jis tą dieną buvo atėjęs basas, pasiraitęs kelnių kiškas, nes popietę praūžė smarki vasaros liūtis. Atrodė iš visų labiausiai prislėgtas. Šiaip gana prasčiokiškas, muzikinių emocijų sutaurintas jo veidas ir giliai įsodintos akys rodė didelį skausmingą susirūpinimą. Jis vis vaikščiojo vienas ten ir atgal, nuleidęs galvą ir susikišęs rankas į kišenes, šlepsėdamas basomis kojomis po lietaus suplaktą žemę. Šiaip visada kalbus, dabar visą laiką tylėjo. Kas gali žinoti, galbūt jau tada nujautė savo skaudžią ateitį? Kai po ilgų dvejonių atsidūręs užjūryje, jis, talentingas kompozitorius, svetimoje žemėje bus priverstas manytis vien privačiomis pamokomis. Ir jau ten nebesukurs nė vienos eilutės".
Kas skaito tarybinių rašytojų atsiminimus, tam gerai žinoma, kad jų praeitis sugrįžta gerokai iškreipta. Štai kad ir čia: Korsakienė, stebėdama akivaizdžiai pritrenktą kompozitorių, nė nepagalvoja (?), kad jis "skausmingai susirūpinęs" dėl Lietuvos likimo, dėl būsimo režimo smurtingumo ir šlykščios veidmainystės.
Bet kaipgi kitaip — jau tada, pačią pirmąją okupacijos dieną, Jakubėnas sielojosi, jog kada nors Amerikoje išgyvens kūrybinę tragediją.
Apmaudu, bet kartu ir liūdna, skaitant Korsakienės eilutes. Skaudu dėl to, kad yra jose ir teisybės. Sukūrė Jakubėnas ir išeivijoje vieną kitą kompoziciją, tačiau per ketvirtį amžiaus tai iš tiesų tik mažmenos. Ir galbūt nesuklydo ilgametis mano bičiulis sakydamas, jog, kai prieš dešimt metų Čikagos gatvėje sukrito ir mirė Vladas Jakubėnas, mūsų kompozitorius buvojau seniai seniai nustojęs gyvuoti.
II
Vladą Jakubėną man teko artimiau pažinti Kaune 1939-ųjų rudenį. Tuo laiku pradėjau rašinėti muzikos klausimais ir net sukompiliavau Spaudos fondo leidyklai VVagnerio biografiją. Jakubėnas "Lietuvos aido" dienraštyje gana palankiai įvertino mano knygelę, o kai susitikom, jisai ėmė ir pasiūlė, kad parašyčiau straipsnį apie jo Antrąją simfoniją, kurią buvo baigęs rašyti. Be abejo, sutikau ir pažadėjau pas jį užeiti pasiskolint partitūros peržiūrai.
Gyveno jis tada Mickevičiaus gatvėje — įėjimas iš kiemo ir šoniniais laiptais pačiame namo viršuje, mansardoje. Sutartą dieną ir valandą — pamenu, buvo šeštadienio rytas — užkopiau į antrą aukštą ir atsargiai pabarbinau į duris. Niekas neatsiliepė, jokio garso kitoje durų pusėje. Ir pasiruošiau darsyk stipriau belstis, kai akimirkai įkvėpiau vėsaus rudenėjančios dienos oro ir apsižvalgiau. Kokia žavi, vieniša ir kūrėjui pritinkanti gyventi vieta! Visai kaip "Bohemos" operoje, pagalvojau, tiktai čia ne Paryžiaus, bet Kauno stogai, stogeliai... Staiga išgirdau žingsnių trepsėjimą ir netrukus prasivėrė durys. Prieš mane pasirodė Vladas Jakubėnas su ilgais naktiniais marškiniais, matyt, ką tik iš lovos buvo išsikeberojęs. Mane pamatęs, išplėtė akis ir puolė atsiprašinėti. Užmiršt, girdi, neužmiršęs, bet iki nakties gilumos skaitęs knygą ir todėl pramigo. Mostelėjo ranka lovos link, kur ant naktinio staliuko gulėjo milžiniška, gražaus aplanko knyga. Gerai atsimenu: "Der Untergang des Abendlandes". Daug kas anuomet minėjo šią vokiečių filosofo Spenglerio knygą, bet retas ryžosi narplioti painias jos mintis. Štai kodėl labai nustebau, kad va muzikas tokį veikalą skaito.
Gal dėl pramiegojimo ar dėl tokios "negarbingos"savo išvaizdos Jakubėnas man atrodė gerokai pakrikęs. Nervingai pradėjo jis raustis tarp dėžių ir senų laikraščių, ieškodamas popieriaus simfonijos gaidoms suvynioti, vis sau pačiam kažką burbėdamas. Buvo truputį nejauku, bet ką gi padarysi. Apsidairiau, kaip gyvena jau pagarsėjęs kompozitorius savo mansardoje.
Kambarys, kuris buvo miegamasis, valgomasis ir podraug darbo kabinetas, atrodė lyg viesulo nušiauštas: stalas buvo apkrautas knygomis, pieštukais, popieriais ir nebaigtu valgyti maistu, kambario gi kampai užversti dėžėmis, lagaminais, o pasienyje stovintis pianinas taipogi nešė sunkią ir sujauktą naštą. Pastebėjau gaidų sąsiuvinius ir rankraščių lapus, net ant žemės išsidraikiusius. Bet man patiko toks chaotiškas muziko būstas. Pamaniau sau, kad gal tik pakrikoj atmosferoj nerūpestingas kompozitorius gali imtis kūrybinio darbo. Jakubėnas turbūt nujautė, ką galvoju, nes, žvilgtelėjęs į mane, pasisakė, jog esąs nakties paukštis: "dieną, matot, tenka dirbti įvairius būtinus darbus, todėl tiktai naktį galiu pašvęsti muzikai".
"Bet ar komponavimas naktimis netrukdo kaimynų apačioj?"
"Ne, nes rašau prie stalo", atsakė. "Pasitikiu savo muzikine fantazija, savo vidine klausa. Žinoma, retkarčiais, kai susiduriu su komplikuota harmonija, tai patylomis pabandau akordus prie pianino, bet šiaipjau vengiu instrumento. Na, ką nesakysi... rašyti muziką nėra lengva. Reikia gerokai susikaupti, reikia kantrybės ir didelio triūso. Ypač rašant simfoniją. Čia tai jau dvejopas vaizduotės egzaminas: pirmiausia pati muzika, o vėliau jos orkestrinis skambesys".
Paklausiau, ar simfoninė muzika jį labiausiai domina.
"Šiuo metu — taip. Galbūt rašysiu kaip rašęs ir dainas, nes jų vis prašo dainininkai, bet žadu pirmenybę duoti simfoninei muzikai. Juo labiau, kad beveik niekas mūsiškių nenori jos imtis", tarė jis, įteikdamas man savo rankraštį.
Kai lipau žemyn tais laukujais laiptais, jaučiausi labai laimingas — juk pirmusyk pabuvojau pas tikrą, visų pripažintą muzikos kūrėją, kuris kalbėjo su manimi, dešimčia metų jaunesniu, kaip su lygiaverčiu kolega. Džiugino ir malonus rudens dvelksmas, nes tais jaunų metų laikais ruduo man buvo viso ko pradžia: naujas koncertų ir teatro sezonas, ir gal mano troškimų artėjantis išsipildymas...
Pastudijuoti Jakubėno kūrinio tačiau man neteko. Už poros dienų radau pas teatro durininką (dirbau tuo laiku Valstybinio teatro operoje) kompozitoriaus laiškutį, kuriame prašė, kad greičiausiai grąžinčiau jam simfonijos rankraštį. Mat dirigentas Balys Dvarionas staiga panorėjęs susipažinti su veikalu, kurį gal dar šį sezoną galėsiąs atlikti koncerte. Būtų patogiausia, pridūrė Jakubėnas, kad atneščiau gaidas į Konrado kavinę — jį ten kasdien ankstyvą popietį galima surasti.
Konrado kavinė Laisvės alėjoje, derėtų jaunesniam skaitytojui priminti, buvo tokia užeiga, kuri vidurdienį kaip magnetas patraukdavo menininkus, rašytojus, muzikus bei šiaip laisvų profesijų kauniečius. Pomeranco kapelai griežiant paskutiniųjų šlagerių melodijas, kavinė, kupina kalbų ir juoko, tiesiog šurmuliuodavo, o žmonių knibždėlyne tūlas atvykėlis galėdavo pamatyti bene visas sostinės įžymybes.
Vladas Jakubėnas sėdėdavo visada su tais pačiais kompanionais. "Skambindamas" pirštų pratimus ant šalto marmurinio staliuko, — turėjo jis tokį neramų įprotį, — būdavo giliai įsijungęs į pokalbį su savo bičiuliu, žinomu bibliofilu Vladu Daumantu. Gi tarp jų dviejų nuolat sėdėdavo ir kaip akylas paukštis dairydavosi pastarojo sekretorė Olga Kulaginaitė, kuri, regis, nei girdėdavo, nei paisydavo, ką jos draugužiai kalba.
Vladas Jakubėnas (dešinėje) ir Jeronimas Kačinskas. Nuotr. V. Maželio
Kai priėjau ir padaviau Jakubėnui jo rankraštį, aniedu nonšalantiškai dirstelėjo tokiu nematančiu žvilgsniu į nepažįstamą naujoką.
Prisiminimų virtinėje branginu ir kitą epizodą. Pavadinsiu jį — "ant balkono Drezdene".
Buvo keturiasdešimt ketvirtųjų metų pats viduvasaris. Šaunusis Saksonijos miestas tebesidžiaugė karo nepaliesta barokine architektūra ir reputacija, kad kažkodėl išliks nesubombarduotas. (!) Tą vasarą mes, ilgėliau gyvenusieji Drezdene, susilaukdavom daug pažįstamų pabėgėlių iš Lietuvos. Vieni ieškojo laikino, bet saugaus prieglobsčio ir užsukdavo pasitarti, paskutiniausių žinių per BBC radiją išgirsti, o artimesni draugai ar kolegos pabuvodavo net keletą dienų mažoje mūsų pastogėje. Vienąsyk netikėtai atvyko ir Vladas Jakubėnas su savo žmona — Olga Kulaginaitė dabar jau buvo ponia Jakubėnienė.
Kompozitorius, kuriam neseniai buvo suėję 40 metų, atrodė apvytęs, blyškaus, beveik bespalvio žvilgsnio ir jau pliktelėjęs bei žilstelėjęs. Ir jo būdingas užsispyrėlio smakras buvo dar labiau išsikišęs. Šiaip jau viskuo domėjosi ir buvo itin šnekus. Pamenu, tą dieną po vakarienės mudu, palikę moteris pasišnekėjimui prie stalo, nuėjome į gretimą, durimis neatskirtą kambarį. Stabtelėjom prie pianino, ant kurio gulėjo lengvai pastebimas Beethoveno sonatų albumas. Jakubėnas pavartė knygos lapus ir tarė man, kad šio leidinio redakcija nesanti labai gera, ji daugiur nutolusi nuo autoriaus idėjų. Geriausia, sakė jis, yra naudotis pirmapradžiu (Urtext) leidiniu ir pačiam apsispręsti, kaip sonatų kai kurias vietas atlikti. Girdi, kitados, dar gerais priešhitleriniais laikais, jis turėjo progos būti "laisvas klausytojas" Berlyne garsaus pioanisto Artūro Schnabelio seminaruose. Pasisėmęs tenai daug naudingų žinių.
Ir man rodos, kad šiuo momentu turėjome nutilti, nes iš valgomojo sklido gargždus ir itin skvarbus ponios Olgos balsas. Pasakojo jinai apie kelionę iš Lietuvos ir, matyt, atsiminimų sujaudinta nė pati nejuto, kad beveik rėkte rėkia. Mudu patylėjom, bet, kai pasiūliau išeiti į balkoną tyro oro paalsuoti, mano svečias nežymiai šyptelėjo ir pasekė mane.
Lauke buvo visiškai tamsu. Jakubėną, kaip kokį neregį, pasodinau į pintą kėdę, gi pats susirangiau ant žemės ir atsišliejau į kietą mūro sieną. Drezdeną gaubė nejauki tyla. Ir tik retkarčiais pasigirstantis tramvajaus ratų spengesys priminė, jog mieste šioks toks gyvenimas tebepulsuoja.
"Taigi, kalbėjome apie jūsų studijas Berlyne", paraginau tęsti pasakojimą.
"Taip, taip, taip", suskato šnekėti Jakubėnas, truputuką mikčiodamas. "Aha, Artur Schnabel!.. puikus buvo pianistass. Be to, kompozitorius ir ypatingai geras, iškalbus lektorius. Man paliko didelį įspūdį jo Beethoveno Sonatų ir bendrai muzikos analizės. Mokėjo jis atidengti ne vien techniškus subtilumus, bet ir kūrinių technišką grožį, jų dvasinę esmę".
"Bet juk Berlyne kompozicijos meną tobulinote?"
"Taip. Franz Schreker buvo mano profesorius Hochšulėje. Vokiečių studentai juokdavosi sakydami, kad 'Schreker ist schrecklich', ir iš tikrųjų jis buvo gana pasibaisėtinas. Labai sunkiai suprantamas mokytojas. Jeigu nebūčiau gavęs Rygoje pas Vitols'ą gerą išsimokslinimą, tai kažin ar būčiau susigaudęs Schrekerio teorijose. Buvo jis labai radikalus ir gal per daug moksliškas. Be to, primygtinai siūlė naujoviškas savo idėjas — poliritmiką, politonaciškumą ir panašiai. Žinoma, jei gyventum žmogus kur Berlyne ar Paryžiuje, tai gal ir pasvarstytumei tokios naujoviškos technikos naudojimą, bet Lietuvoje. Juk žinote gerai, kad neturėjome Kaune nei orkestro, sugebančio tokią muziką groti, nei pagaliau publikos ją įvertinti. Mūsų inteligentija, prasilavinusi literatūroje ir dailėje, bijote bijojo peržengti koncertų salės slenkstį. Schivellenangst vadina tokį baimės jausmą vokiečiai, er ne?
"Tai ar nutarėt prisitaikint?"
"Ir taip ir ne. Manau, kad reikia vis dėlto palaikyti ryšį su klausytoju. Tiesą sakant, man patiko kai kurios Schrekerio idėjos, būtent harmonijos srityje. Jomis gal ir pasinaudojau. Bet savo lietuvio muziko paskirtį visados gerai mačiau; na ir Vitlos'o kadaise pasodintų šaknų negalėjau ir turbūt nenorėjau išrauti".
Besiklausydamas kompozitoriaus gyvo ir, sakyčiau, net entuziastingo pasakojimo, visai nesistebėjau jame girdėjęs viltingą gaidą, tarsi tikėjimą, jog ryšiai su tėvyne tik laikinai nutraukti, o kūrybiniai sumanymai ir darbai bus ir vėl kada nors vykdomi. Ir nežinia, kiek laiko dar būtų užsitęsęs mūsų pašnekesys, jei staiga nebūtų jį nutraukęs aliarmo sirenų kaukimas.
Jakubėnai nepaprastai persigando (mums, drezdeniečiams, aliarmas buvo kasnaktinis įvykis), abu tiesiog puolė į paniką ir su sunkiais lagaminais patys pirmieji nusikrapštė į slėptuvę namo rūsyje. Sekančios dienos paryčiais išlydėjau juos į gelžkelio stotį. Sakė, kad važiuos kažkur į Vokietijos šiaurę. Ten jau buvo apsistoję Jakubėno tėvai ir sesuo su šeima. Beje, netoliese Liubeke apsigyveno ir senasis profesorius Vitols.
Skaičiau muzikos enciklopedijoje, kad jisai ten ir pasimirė. Sako, 1948 metais, ir didelėje nevilty.
*
Susitikimus su Vladu Jakubėnu Čikagoje vadinu susidūrimais. Tiesa, čia gal sinonimai, bet pastarasis žodis manding geriau nusako atsitiktinius pasimatymus ir mūsų santykių pobūdį. Mat, atvykę į Ameriką, atsidūrėme savo tautiečių tarpe ir abu vertėmės tuo pačiu amatu: mokėme išeivių jaunimą muzikos, dainininkus ruošėme koncertams ir akomponuodavome įvairiuose renginiuose. Taigi tapome nelyginant konkurentais, ir, žinoma, dėl to mudviejų bendravimas nebuvo itin sklandus. Spėlioju, kad čia prisidėjo ir Olga Jakubėnienė (jos sarkastiškų įgėlimų tekdavo dažnokai saugotis), kuri skiepydavo savo vyrui priešiškumą man. Tačiau, kai būdavome dviese, nesunkiai rasdavom bendrą kalbą. Ypačiai sekdavosi atsipalaiduoti, kai savo šneką nukreipdavom į mokinukus, tėvų varyte varomus pas muzikos mokytoją, ir su pamokomis susietus rūpesčius, bet ir linksmus atsitikimus.
VLADO JAKUBĖNO LAIŠKAS MUZ. JONUI ŽUKUI
Bandydavau pakalbinti kompozitorių ir apie jo kūrybą, bet tuoj pastebėdavau, kad ši tema nėra mėgiama. Kartą, pavyzdžiui, kai paklausiau, ar rašąs ką naujo, jisai būtent ir paaiškino, jog mokinant per 40 mokinių savaitėje, tai ir protas atbunka, muzika išsivadėja, bet paprastai net laiko nebelieka. "O kur dar savaitgalių koncertai, recenzijų rašymas, vargonaviomas bažnyčioje", atsiduso jisai. "Na, jeigu kas užsako kokį darbą ir už jį atlygina, tai prisiverčiu. Sau pačiam betgi nebekomponuoju".
"Bet, žiūrėkit, Gaidelis ir Kačinskas teberašo nepaisydami, ar kas gros, ar ne", įsiterpiau. Jakubėnas patylėjo, patylėjo, galop atšovė: "Jie — optimistai. Man atrodo, kad kompozicija gimsta vien tik koncerte, lentynose — negyvas dalykas".
Kartais prie mūsų pokalbių prisidėdavo ir Jakubėnienė. Niekad neužmiršiu, kaip vieno koncerto pertrtaukos metu jinai, gerai nusiteikusi, atskubėjo prie mudviejų ir nei iš šio,nei iš to entuziastingai pakeltu balsu sušuko: "Kučiūnai, žinai ką?.. Surask Vladui operos liberetą, aš finansuosiu jos pastatymą!" Ir paklaust nė nespėjau, kur gi tektų man to libreto ieškoti, kai Jakubėnas atšaldė savo žmoną: "Ar žinai, Olečka, ką reikštų rašyti operą? Turėčiau atidėti visus savo darbus mažų mažiausiai kokiems metams ir pasišvęsti vien tik operai". Akimirksniu Olečka pasisuko ir, nė žodžio netarusi, nuėjo sau. Operos projektas buvo čia pat palaidotas.
Gaila. Kompozitorius Jakubėnas tikriausiai būtų pradžiuginęs mūsų gausius operų mėgėjus savo draminiu muzikos opusu. Juk turėjo jis patyrimo vokalinėje ir instrumentinėje muzikoje, ganėtinai gerai pažinojo orkestravimo meną ir bendrai buvo išprusęs, sumanus muzikas. Nemanau, kad buvo išsisėmęs, nes ir išeivijoje, be dainų, sukūrė didoką kantatą "De profundis", iš naujo perdirbo ("sumodernino") savo chorinį veikalą "Mano pasaulis", pagaliau šauniai suorkestravo "Vaivos juostos" baleto ištraukų suiutą "Miško šventė". Bet faktas lieka faktu: ilgainiui iš kūrėjo tepaliko muzikos veikėjas. Ypatingai rūpinosi jis materialine gerove, teikė pirmenybę finansiniams pasisekimams, kuriais, pastebėjau, mėgdavo pasidžiaugti ir pasigirti.
Bet ar buvo laimingas, patenkintas savo dalia? Sunku pasakyti. Nemėgo jisai pasakoti apie savo asmenišką gyvenimą, atidengti tai, kas slypi sielos gelmėse. Būdamas puritoniško auklėjimo, jis kantriai, pareigingai dirbo nelengvą pedagoginį darbą ir nesiskundė. Tiesa, pasiguosti nesivaržė, kai kalbėdavo apie savo ligas, žiauriai kamavusias jį į gyvenimo pabaigą. Dusino jį astma, bet labiausiai kankino disko poslinkis. Dažniau matydavom jį pasigailėtinai susigūžusį, lenkte sulenktą ir lazda besiramstantį.
Sakoma, kad pažeista širdis akina kūrėją, bet fiziniai skausmai vargu ar sukelia įkvėpimą bei norą valandų valandas sėdėti prie gaidų popieriaus.
III
Prieš keletą metų (1980? 1981?) Jeronimas Kačinskas savo kūrinių koncerto proga viešėjo Čikagoje. Susitikome ir turėjome ilgoką pasišnekėjimą — intervievv. Pasakojo jis man apie pirmuosius savo kūrybinius bandymus ir apie tolesnius žingsnius gana sėkmingoje savo karjeroje, bet daugiausiai kalbėjom apie lietuvišką muziką. Vienu tarpu paprašiau, kad jisai pamėgintų trumpai, tik keliais žodžiais, apibūdinti mūsų muzikos klasikus. Paminėjau Čiurlionį, Gruodį, Banaitį ir stebėjaus, kaip greitai ir taikliai Kačinskas gebėjo charakterizuoti kiekvieną kompozitorių. Bet kai ištariau Jakubėno pavardę, jisai tartum kirste nukirto: "nesurado savęs!" Pamenu, kad beveik apstulbau, nes atrodė man, jog Vladas Jakubėnas savo muzikoje tikrai turėjo originalų savitą balsą.
Nieko nesakiau, bet pagalvojau, ar nebus čia toks tipiškas reiškinys: vienas autorius, giliai įsisąmoninęs į savąjį meną, dažnai negali ir nenori kito darbų suprasti. Taigi ir į Kačinsko nuomonę šiuo atveju nekreipiau didesnio dėmesio. Tačiau pastaruoju laiku, besiruošdamas rašyti šį impre-sionistišką atsiminimų pluoštą, įdėmiai peržiūrėjau nemaža Jakubėno veikalų ir pamažu pradėjau suvokti Kačinsko mintis. Jakubėno kūryba, per trumpą laiką Lietuvoje sužydėjusi įdomiomis, nemenką talentą liudijančiomis kompozicijomis, aplamai vis dėlto palieka nesubrandinto meno įspūdį. Ypač stambiuose instrumentinės muzikos veikaluose, o tai dar labiau akivaizdu paskutiniuose, išeivijoje parašytuose darbuose, būtent stereotipinių motyvų ("tremtiniško" sindromo) kantatoje "De profundis" bei senojo "Mano pasaulis" atnaujinime.
Tegul skaitytojas dabar nemano, kad čia rašantysis savo kiek kritiškomis pastabomis menkina Vlado Jakubėno įnašą lietuvių muzikai. Ne, tikrai ne. Minėdamas jo mirties dešimtmetį, jis didžiai apgailestauja, kad mūsų muzikas nesiryžo tęsti sėkmingai pradėto kompozicinio darbo (gal čia ir ne jo vieno kaltė) ir negavo išlieti sieloj, be abejo, glūdėjusias mintis muzikos garsais.
Ir kad nevisada žmogus yra savo likimo kalvis.
1986 gruodis
|
|
|
|