Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BŪDINGOSIOS MEDINĖS BAŽNYČIOS IR VARPINĖS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
STATISTINĖ ANALIZĖ

Lietuvos medinės varpinės yra panagrinėtos ir apibūdintos P. Galaunės, A. Jankevičienės, Br. Kviklio ir kitų veikaluose. Išsamiau apie varpines rašyta kitur.14 Nebekartojant tose knygose duotos varpinių architektūrinės klasifikacijos ir konstrukcijos aptarimų, šiame straipsnyje sustosime ties jų išorės būdingiausiais bruožais. Išvados daromos iš 206 medinių varpinių dabartinės Lietuvos plote, nes tiek turime iliustracijų. Dar užregistruota 14 varpinių be iliustracijų. Apytikriai galima priimti, kad XX amžiuje yra buvę ar tebėra apie 250 medinių varpinių ir gerokai mažiau mūrinių. Turint apie 80% visų iliustracijų, jau galima daryti statistines išvadas.

Kaip bažnyčių, taip ir varpinių tankumas Lietuvoje nėra tolygus. Žemaitijos 12-koje rajonų rasta
79 medinės varpinės, tad išeina vidutiniškai po 6,6 varpines rajonui. Aukštaitijai su Užnemune tenka 142 varpinės; padalinus 32 rajonams, išeina vidutiniškai po 4,4. Žemaitijoje yra maždaug pusantro karto tankiau varpinių, negu kitur. Dauguma jų rasta Kelmės rajone (15), Mažeikių ir Telšių rajonuose (po 12). Kitur Lietuvoje suskaičiuota: Kėdainių rajone 9, Alytaus ir Kauno po 8.

Mūsų studijai naudojame varpinių formų klasifikaciją, duotą Lietuvių enciklopedijos XXXIII tome. Suvedame jas į penkias grupes su pogrupiais. Kaip bažnyčių, taip ir varpinių čia naudojamos nuotraukos yra originalios, kitur nespausdintos, išskyrus pav. 28. Dažniausiai matomas medinių Varpinių pavidalas yra III grupės, su stačiomis sienomis, kvadratinio ar kvadratui artimo plano, 54%. Toje grupėje gausiausias pogrupis yra III-B, dviejų aukštų ar tarpsnių pastatai, kurių viršutinis yra laibesnis už apatinįjį. Tik išmtinais atvejais abu aukštai yra vienodo pločio. Reprezentacinėse nuotraukose dažniausiai matome trijų aukštų varpines, kaip Rumšiškių, o tokių yra vos 11%, arba viena iš devynių.



Antroji grupė pagal gausumą yra II-oji, su ištisai ar dalinai nuožulniomis sienomis. Kai kurių nuožulnumas ryškus, o kitų vos įžiūrimas, artimas vertikalumui. Apie VA visų Lietuvos varpinių turi daugiau ar mažiau nuožulnias sienas. Dauguma jų, 22, arba 11% yra vienatūrės, vieno aukšto, be horizontalių perdalų (pav. 25). Dviejų ar daugiau aukštų varpinių su nuožulniom sienom suskaičiuota vos 16, o jos yra gražios, išraiškingos, pavyzdžiui, Barstyčių. II-D pogrupis yra neaiškus, galėtų būti ir III-joje grupėje, nes jų nuožulniosios sienų dalys yra labai žemos, tik uždengia pastato pagrindą. Tie nuožulnūs apdangalai nėra griaučių konstrukcijos dalis, o tik lentų apkalas. Kartais toks suiręs apdangalas nebepakeičiamas nauju, ir visa varpinė lieka su stačiomis sienomis, kaip III grupės. Pavyzdžiui, gražioji Tryškių varpinė 1930 metų nuotraukoje turi nuožulnų apatinį apdangalą, o naujose pokario nuotraukose jo jau nebėra. Būna išimčių, kad apatinysis apdangalas įtaisomas tik iš dviejų ar trijų pusių, paliekant fasadą su durimis statmeną iki žemės, pavyzdžiui, Laukžemė.

Aštuoniasienių varpinių radome tik 8. Ir jų esama visokių pavidalų: vienatūrių (Pasvandenė), dviejų tarpsnių (Juodaičiai), trijų tarpsnių (Kurkliai), keturių tarpsnių (Smilgiai). Radviliškio varpinė turi net penkis tarpsnius (pav. 43). Dvi pastarosios varpinės turi atvirus viršutiniuosius aukštus, vad. galerijas. Jų varpai matomi ir garsiau skamba. Paskutinėn penktojon grupėn pateko tokios varpinės, kurios netinka kitur. Daugiausia jų yra sudėtų iš dviejų skirtingų tūrių: apačioje sandėlys ar koplyčia, o ant stogo — varpinės bokštas, pavyzdžiui, Stelmužė, Užventis, Žarėnai. Pasitaiko ir mišrių konstrukcijų: apatinis aukštas akmenų mūro, o viršutinis medinis, siauresnis už apatinįjį, pavzdžiui, Leckava, Lauksodis. Dvi ypatingos varpinės turi trečiąjį aukštą platesnį už antrąjį: Liolių ir Margininkų (pav. 44). Tokie savotiški, kitur Lietuvoje neužtinkami pastatai primena senovės gynybinius bokštus. Panašių varpinių daugiau yra Lenkijoje11 ir12. Viena penktosios grupės varpinė sudegė Ariogaloje prieš I-ąjį pasaulinį karą. Ji buvo kartu ir vartai į šventorių. Panašių varpinių su varpais yra daugiau mūrinių. Tik vieną penkiakampę varpinėlę teturime (Kuliuose). Jos kraštinės ilgis yra 5 metrai, o aukštis iki piramidinio stogo viršaus 10 metrų. Pastatas atrodo kaip koplyčia.

Grįžtant prie gausiausios ir Lietuvai būdingiausios IlI-osios grupės su stačiomis sienomis, matyti, kad jos trys pogrupiai apima daugybę variantų sienų aukščio ir pločio santykiuose. Palyginkite pav. 31 iki 37. Dauguma III-A pogrupio vienatūrių (64%) turi tą santykį 2:1. Tai reiškia, kad jų sienų aukštis yra dvigubai didesnis už jų plotį. 25% to pogrupio pastatų turi 1.5': 1 santykį, ir tik išimtinais atvejais pasitaiko kubo forma santykiu 1:1. Kitas kraštutinumas yra lieknumas santykiu 2,5 : 1. III-B pogrupio pastatuose yra svarbūs du santykiai: 1) viso sienų aukščio su jų pločiu, ir 2) tarpusavio tarpsnių (aukštų) santykis. Tiedu santykiai charakterizuoja pagrindines architektūrines proporcijas, nusako bokšto lieknumą ar stambumą. Aukščio iki stogo apatinės briaunos santykis su pločiu apačioje įvairuoja nuo minimumo 1,2 : 1 iki maksimumo 2,5 : 1. Daugiausia varpinių turi tą santykį 1,5:1 (įvairuoja nuo 1,3 iki 1,7); tokių suskaitome 26 iš to pogrupio 60-ties. Yra išimčių: pavyzdžiui, Musninkų varpinės aukštis lygus su jos sienų pločiu (pav. 31).

Antras optiškai svarbus santykis tarpsnių tarpusavyje taip pat įvairuoja. Imant visą aukštį 100%, apatinis tarpsnis nuo žemės iki skersinio stoginėlio vidurio yra:

18 varpinių 40 - 55%
33 varpinės 56 - 65%
9 varpinės 75 - 80%

Tai reiškia, kad daugiau negu pusė dviaukščių varpinių turi apatinį aukštą aukštėlesnį už viršutinįjį, santykiu vidutiniškai 0.6 viso aukščio. Radome tik 9 tokias, kurių viršutinis tarpsnis tėra apie 1/5 - 1/4 viso aukščio (pav. 37).

Proporcijų nevienodumas parodo, kad medinių varpinių statytojai nepaisė nusistovėjusių modelių ar šablonų. Jų kūryba buvo gerokai individuali. Nepastebėta dviejų vienodų varpinių. Ne visiems sekėsi darniai išbalansuoti aukščių ir pločių santykius, tad matome lengvų, lieknų bokštų ir užtinkame sunkių, masyviškos išvaizdos. Kartais turima statybinė medžiaga, stulpų ir sienojų ar lentų ilgiai nulėmė proporcijas. Panašiai įvairuoja ir trijų tarpsnių varpinių proporcijos III-C pogrupyje. Iš 23-jų pastatų 15 turi palaipsniui žemesnius tarpsnius. Kitaip sakant, pirmasis aukštas yra aukštesnis už antrąjį, o tasai žemesnis už trečiąjį (pav. 38) Likusių 8 varpinių tarpsnių santykiai visiškai kitokie: vienų pirmasis ir antrasis tarpsniai yra lygūs (Rageliai), kitų antrasis ir trečiasis lygūs (Smalvos). Dar rečiau pasitaiko, kad trečiasis būtų aukštesnis už antrąjį (Ilguva, Žeimiai), nors panašių proporcijų matoma barokinių bažnyčių bokštuose. Suginčių varpinė yra savotiška išimtis; čia trijų tarpsnių santykiai yra 3 : 1 : 1.

Palaipsniui žemėjančių III-C pogrupinio varpinių aukščių santykiai sudaro darnų, grakštų įspūdį, kaip ir panašūs stilinių bažnyčių bokštai. Vienodumo nėra ir čia. Tik septynios iš 15-kos to pogrupio varpinės turi maždaug panašias proporcijas:

Kupreliškis    41%:    32%:    27%
Surviliškis    42    30    28
Rumšiškės    42    34    24
Daugailiai    42    32    23
Paliepiai    43    33    23
Nežinoma vieta    45    30    25
Ceikiniai    47    32    21

Kiti to pogrupio pastatai turi kitaip balansuotas proporcijas, kaip Spirakiai 38 : 33 : 29 (pav. 40) arba Labanoras 50 : 29 : 21.

Įdomu pasekti triaukščių varpinių pločio santykį su visu aukščiu. Apie 50% visų tokių pastatų apatinio aukšto plotis yra lygus pusei viso pastato aukščio iki stogo, ar kiek daugiau negu pusė. Pavyzdžiui, Ceikiniai 0.5, Daugailiai 0.6. Rumšiškės sudaro išimtį savo platumu: sienos turi 0.8 aukščio, o Ilguva dar daugiau, 0.95. Retai užtinkama tokių lieknų triaukščių varpinių, kaip Pivašiūnai (pav. 41) ar Upytė, kurių apatinio aukšto plotis yra tik 0.32 - 0.40 viso aukščio. Tad ir triaukščių varpinių proporcijų įvairovė rodo Lietuvos dailidžių ar architektų individualumą.

Pilnesnei varpinių charakteristikai dar reikia panagrinėti jų aukščių santykį su greta stovinčia bažnyčia. Kad varpų skambesys toliau siektų, jie turi kabėti kuo aukščiau. Saugumo sumetimais, kad pašaliniai asmenys nepasiektų varpų, varpinės turėtų būti uždaros, užrakinamos, o varpai turėtų būti aukštai, sunkiai pasiekiami. Taip buvo nutarta Varmijos sinode 1610 metais. Tas nutarimas buvo priimtas Lenkijoje, tačiau neįsigaliojo Lietuvoje.15 Iš tikrųjų, tik 15 varpinių (8,5% visų) iškyla aukščiau už bažnyčių stogą, pvz., Rageliai, Radviliškis, Šaukėnai. Dauguma varpinių, 110, 62.5% visų, yra žemesnės už bažnyčios stogą, o 51 (29%) yra žemesnės už bažnyčios sienas iki stogo. Konkrečių dydžių mažai teturime, bet ir jie neblogai apibūdina tipiškų varpinių aukščius: Tryškiai 8 metrų, Vaiguva 9 m, Šiaudinė 9.5 m, Rumšiškės 10.5 m, Geidžiūnai 11.5 m, Palūšė 11.5 m, Slavikai 12 m, Rageliai 13.5 m ir Pavandenė 15.5 metrų aukštis iki stogo.

Yra varpinių pavidalo bokštų, priglaustų prie medinių bažnyčių fasadinių sienų. Jie buvo statomi drauge su bažnyčios nava arba pristatyti prie seniau, statytos bažnyčios, pavyzdžiui, Pažėruose. 1910 metais varpinės bokštas buvo pastatytas prie 1792 m. statytosios bažnyčios fasado. Priešingas atvejis žinomas Patilčiuose, kur po 1920 metų bažnyčia pristatyta prie senos varpinės (pav. 19). Varpinių, tarnaujančių kaip bažnyčios bokštas, yra tų pačių pavidalų, kaip ir atskirai stovinčių varpinių: vienatūrių (Pažėrai, Ropkojai), dviejų tarpsnių (Norviliškės, Pa-tilčiai, Skaudvilė), trijų tarpsnių (Akmenynė, Alio-nys, Paluobiai), net keturių tarpsnių (Vandžiogala). Visos fasadinės varpinės yra aukštesnės už bažnyčios stogą.

Puošniausia varpinių dalis yra jų atviros galerijos viršuje (pav. 26, 32). Jų kolonėlių eilės sujungtos arkomis arba spyriais (Palūšė), arba kiaurapjūviais pjaustiniais (Radviliškis, Smilgiai). Upninkų varinės viršutinė anga yra labai žema, gražiai išremta segmentinių arkų lankais (pav. 35). Pasitaiko ir po dvi galerijas viena virš kitos, pavyzdžiui, Geidžiūnuose, Tryškiuose. Galerijų baliustrados esti sandarios arba kiaurinės, sudėtos iš baliusinų. Labai retais atvejais varpinės turi iškeltus balkonus, iš kurių kunigas gali prabilti į žmones lauke (pav. 27, 41). Kiti varpinių puošmenys yra to paties pobūdžio, kaip ir medinių bažnyčių, tik jų mažiau. Langai arkiniai arba trikampių sąramų (pav. 31, 43), o durų lentelės įkypos ar rombiškos (pav. 28). Varpinių stogus puošia kaltos geležies kryžiai, o retkarčiais ir barokiniai bokšteliai (pav. 32). Varpinių konstrukcija dažniausiai yra griaučinė iš statramsčių, gulsčių sijų ir įstrižinių spyrių. Sienos apmušamos lentomis, statmenai ar horizontaliai. Retos išimtys yra iš gulsčių sienojų suręstos sienos ir neapmuštos lentomis (pav. 31).

Medinių varpinių yra ir etnografinės Lietuvos pakraščiuose už dabartinių politinių sienų. Jos, kaip ir bažnyčios, pratęsia tą pačią lietuvišką tradiciją. Panašu ir Latvijoje: čia esama ar neseniai būta tų pačių pavidalų medinių varpinių, kaip ir Lietuvoje. 13 Mūrinių varpinių architektūroje randama daugiau panašumo į medines tik stačiųjų grupėje, ypač dviejų tarpsnių. Jų yra Lietuvoje iš XVIII - XIX amžių baroko ir klasicizmo epochų. Yra tokių mūrinių varpinių visoje Europoje ir abiejuose Amerikos kontinentuose. Jų antrasis aukštas truputį siauresnis už apatinįjį, planas kvadratinis, stogas piramidinis. Atrodo, kad stilinė varpinių architektūra yra paveikusi savo pavyzdžiais medines stačiąsias, bet ne stulpines ar piramidines nuožulniąsias.

Suglaudžiant, kas žinoma apie medines varpines Lietuvoje, galima apibendrinti šitaip: 1) Būdingosios, gausiai statytos ir išlikusios iki mūsų laikų, yra stačių sienų. Maždaug pusė jų yra dviejų tarpsnių, tačiau jų proporcijos gerokai skirtingos. 2) Antroje vietoje stovi nuožulnių sienų nukirstos piramidės pavidalas; jų esama apie 1/4 visų nagrinėtųjų. 3) Gražiausios varpinės yra aštuoniasienės, dviejų ar daugiau aukštų, su atviromis galerijomis aplink visą pastatą. Jų tėra vos kelios. 4) Mažiau negu 10% visų varpinių yra aukštesnės už greta stovinčios bažnyčios stogą. Lietuvos oro muziejuje Rumšiškėse statomojo miestelio medinė varpinė būsianti dviejų tarpsnių, stačių sienų su galerijomis. Toks jos pavidalas yra būdingas, reprezentatyvus. Mūsų išvados apie būdingiausius varpinių ir bažnyčių pavidalus dalinai galioja ir praėjusiems šimtmečiams. Pavyzdžiui, XVII amžiaus Palangos vaizdas rodo dviejų aukštų varpinę (mūsų III-B pogrupio) maždaug lygaus aukščio su greta stovinčia bažnyčia, o jos pavidalas atitinka mūsų gausiausiąjį bažnyčių 2-A pogrupį. 16 Dabar Lietuvoje nebestato tradicinių pavidalų meniškų bažnyčių ar varpinių. Jei kada ir imtų statyti naujas, tai jos greičiausiai būtų modernių pavidalų ir atitinkamų konstrukcijų. Dėl to mūsų čia panagrinėtieji objektai jau yra senosios Lietuvos kultūros bei architektūros paminklai. Meniniu ar istoriniu požiūriu svarbesnieji pastatai yra įregistruoti į saugojamų paminklų 1973 metų sąrašus, kurie yra papildomi ar koreguojami. Daugumos bažnyčių ir varpinių priežiūra lieka parapiečių atsakomybėje, o ateistiniame valdžios režime tai yra sunki pareiga.

PAMINĖTŲJŲ VIETOVIŲ LOKALIZACIJA PAGAL RAJONUS

Akmenynė, Šalčininkų raj.
Akmuo, Varėnos
Alionys, Širvintų
Alizava, Kupiškio
Antanava, Kapsuko (Marijampolės)
Ariogala, Raseinių
Babtai, Kauno
Bagaslaviškis, Širvintų
Baltriškės, Zarasų
Barstyčiai, Skuodo
Batakiai, Tauragės
Beržėnai, Kelmės
Beržoras, Plungės
Biliakiemis, Utenos
Butrimonys, Alytaus
Ceikiniai, Ignalinos
Darbėnai, Kretingos
Daugailiai, Utenos
Daugėliškis, Ignalinos
Daujėnai, Pasvalio
Deltuva, Ukmergės
Didkiemis, Šilalės
Dubingiai, Molėtų
Duokiškis, Rokiškio
Dusmenys, Trakų
Eigirdžiai, Telšių
Gargždelė, Kretingos
Gaurė, Tauragės
Geidžiūnai, Biržų
Geležiai, Panevėžio
Girkalnis, Raseinių
Geidžiūnai, Biržų
Geležiai, Panevėžio
Girkalnis, Raseinių
Grūšlaukė, Kretingos
Ilguva, Šakių Imbradas,
Zarasų Juodaičiai,
Jurbarko Kaltanėnai,
Švenčionių Karmėlava,
Kauno Kernavė, Širvintų
Krikštėnai, Ukmergės Kuktiškės,
Utenos Kuliai, Plungės Kupreliškis,
Biržų Kurkliai, Anykščių Labanoras,
Švenčionių Labūnava, Kėdainių Lauksodis,
Pakruojo Laukžemė, Kretingos Leckava,
Mažeikių Lesčiai, Kėdainių Lioliai,
Raseinių Luokė, Telšių Margininkai,
Kauno Musninkai, Širvintų Norviliškės,
Šalčininkų Paberžė, Kėdainių
Pagramantis, Tauragės
Paliepiai, Raseinių
Paluobiai, Sakių
Palūšė, Ignalinos
Patilčiai, Kapsuko (Marijampolės)
Pavandenėj Telšių
Pavoverė, Švenčionių
Pažėrai, Kauno
Pikeliai, Mažeikių
Pivašiūnai, Alytaus
Plateliai, Plungės
Pociūnėliai, Radviliškio
Pošupės, Joniškio
Pušalotas, Pasvalio
Račkiškės, Švenčionių
Rageliai, Rokiškio
Raguva, Panevėžio
Raguvėlė, Panevėžio
Ropkojai, Šilutės
Rudesa, Molėtų
Rūdninkai, Šalčininkų
Rugiai, Šakių
Rumbonys, Alytaus
Rumšiškės, Kauno
Salos, Rokiškio
Sartininkai, Tauragės
Sasnava, Kapsuko (Marijampolės)
Saudininkai - Maironiai, Kelmės
Seda, Mažeikių Skaudvilė,
Tauragės Skiemonys, Anykščių
Skurbutėnai, Vilniaus
Slavikai, Šakių
Smalvos, Zarasų
Smilgiai, Panevėžio
Spirakiai, Panevėžio
Stelmužė, Zarasai
Suginčiai, Molėtų
Surviliškis, Kėdainių
Svėdasai, Anykščių
Šalčininkėliai, Šalčininkų
Šaukėnai, Kelmės
Šešuoliai, Ukmergės
Šiaudinė, Akmenės
Šilai, buv. Panevėžio aps.
Šiluva, Raseinių
Švėkšna, Šilutės
Šventežeris, Lazdijų
Tabariškės, Šalčininkų
Tauragnai, Utenos
Teneniai, Šilalės
Tryškiai, Telšių
Ugioniai, Raseinių
Upytė, Panevėžio
Upninkai, Jonavosa
Užventis, Kelmės
Vadaktėliai, Panevėžio
Vadokliai, Panevėžio
Vaiguva, Kelmės
Vajasiškis, Zarasų
Vandžiogala, Kauno
Varduva, Plungės
Žalioji, Vilkaviškio
Žarėnai, Telšių
Žeimiai, Jonavos
Žemaičių Naumiestis, Šilutės



VARPINIŲ ILIUSTRACIJOS


Pav. 22. Skurbutėnai, stulpinė varpinė prie koplyčios. Fot. 1978 m.


Pav. 23. (žemai) Akmuo, stulpinė varpinė. Plg. pav. 8 1978 m. fot.





Pav. 28. (viršuje, kairėje). Darbėnų bažnyčios varpinė. 1968 m. A. Jankevičienės fot.


Pav. 29. (apačioje, kairėje). Šventežerio bažnyčios varpinė. 1968 m. fot.


Pav. 30. (apačioje, dešinėje). Daujėnų bažnyčios varpinė. 1968 m. fot.


Pav. 31. (viršuje, kairėje). Musninkų bažnyčios varpinė. 1979 m. fot.


Pav. 32. (viršuje, dešinėje). Tabariškių bažnyčios varpinė. 1977 m. fot.


Pav. 33. (apačioje, dešinėje). Pagaslaviškio bažnyčios varpinė. 1979 m. fot.









Pav. 40. (aukštai, kairėje). Spirakių bažnyčios varpinė. 1968 m. fot.


Pav. 41. (žemai, kairėje). Pivašiūnų bažnyčios varpinė. 1978 m. fot.


Pav. 42. (viršuje, dešinėje). Pavandenio Bažnyčios varpinė. 1968 m. fot.




Pav. 44. Margininkų bažnyčios varpinė. 1977 m. fot.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai