Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS ŽMONIŲ PRIEVARTOS DARBAS - VOKIEČIŲ GALVOSŪKIS PDF Spausdinti El. paštas
Tretysis Vokietijos Reichas savo okupacijos metu iš Lietuvos buvo pareikalavęs karo pramonei ir karybai apie 300,000 žmonių, kurių liūto dalis (100,000) turėjo atitekti vyriausiam prievartos darbo jėgos organizatoriui Fritz Sauckeliui.

Kaip žinia, lietuvių tauta visomis išgalėmis spyrėsi ir šioms vokiečių užmačioms. Todėl jie toli gražu neįstengė išvežti iš Lietuvos į Reichą reikalauto žmonių skaičiaus. Betgi prievartinė darbininkų "žvejonė" Lietuvoje vokiečiams buvo tikra aplaidžia ir, reikia manyti, toks pat galvosūkis, kaip ir lietuvių savų karinių dalinių organizavimas. Tatai liudija čia spausdinamas 1943 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos Reicho Rytų ministerijos, Rytų krašto (Ostland) komisariato ir vadinamo Lietuvos generalinio komisariato atstovų pasitarimo protokolas, išverstas iš vokiečių kalbos.

Bronius Nemickas


SLAPTAI!
1943 m. rugsėjo 18 d. įvykusio posėdžio apie Lietuvos žmonių darban įkinkymą

Protokolas

Dalyvavo:
Reicho ministras Rosenberg'as
Gauleiteris dr. Meyer'is
Generalinis komisaras dr. von Renteln'as
Srities komisaras Lentzen
Srities komisaras Crarner'is
Srities komisaras Neum (vėliau atvykęs)
Valstybės patarėjas Peuckert'as
MVV Šefas Kūper'is
MVV Šefas Marthiensen
Senatorius von Ahvorden
Ministerijos dirigentas Barth'as
Ministerijos dirigentas Zimmermann'as
Ministerijos patarėjas Beil'is
Ministerijos vyr. patarėjas dr. Labs'as
Ministerijos patarėjas dr. Ter-Nedden ir kt.

Reicho ministras Rosenberg'as pradėjo posėdį ir nurodė, kad nuo š. m. vasario - kovo Lietuvoje reikalai paaštrėję ir prasidėjusi eiga, kurios pasekmės turi būti visapusiškai apsvarstytos. Jis sukvietęs čia žmones, kad padarytų pranešimą apie šaukimo rezultatus ir iš jų išrie dėjusias pasekmes, apie galimas ateities priemones, apie įkinkymą darban ir gaujų pavojų.

Generalinis komisaras dr. von Renteln'as visų pirma duoda apžvalgą apie pradžios metų šaukimą, kuris buvo labai blogas. Buvo operuojama iš vienos pusės spaudimu ir iš antros pusės pasikliaujama savakraščių gyventojų prielankumu, taip kad pagaliau buvo galima skaitytis su 104,000 žmonių. Pagal SS ir policijos vado teigimus šis skaičius esąs perdėtas, nes jo 30% sudarę išvežtieji arba mirusieji. Taigi šaukime pasirodė apie 70,000, dalis jų įpareigota. Gyventojų (Reiche) dirbti noras vis mažėjo, ypač kai Vokietijoje prasidėjo dideli oro puolimai. Renteln'as pabrėžia, jog jis iš pat pradžių nurodęs, kad šitokioms akcijoms turi būti pakankamas kiekis policijos. Jis papasakojo tokį praeitų metų atsitikimą. Kariuomenės transporto pagalbininkų šaukimas susidūręs su dideliais sunkumais, daug dezertyravo. Renteln'as stengėsi, kad būtų (dezertyrai) nubausti, ko kariuomenė negalėjo padaryti. Tada jis paprašęs sąrašo, kad, jį turėdamas, pats galėtų nubausti. Tada iš kariuomenės vadovybės atėjo raštas, kuriuo buvo atsisakyta perduoti šiuos sąrašus, nes kariuomenei žmonės yra nebereikalingi. Dar labiau užkietėjo gyventojų nusistatymas, ir pagaliau liepos 18 d. Kaunan atvyko gauleiteris Sauckel'is su obergruppenfuhreriu von dem Bach'u ir obergruppenfuhreriu Jecklen'u, kad išaiškintų darbo jėgų Reichui atidavimo klausimą. Renteln'as tada pasiūlęs būtinai turėti policijos jėgų bėgliams persekioti, kad vėliau visi šaukiamieji eitų į Reichą. Buvę pareikšta, kad šiam reikalui nesą policijos jėgų, bet bėgliai reikia gaudyti. Kai tik gyventojai tai patyrė, tuoj pasikeitė lietuvių nuotaika. Prasidėjo masinis bėgimas j miškus, persekiojimas nebebuvo galimas. Renteln'as sakė. kad jis sąmoningai susilaikęs prisiimti gaudymo atsakomybę, tada gauleiteris Sauckel'is perėmė atsakomybę ir pavedė šiuos dalykus vykdyti Jeckeln'ui. Iš viso 6,225 žmonės išvežti darbams į Reichą, reikalaujama 14,000. Iš sugaudytų žmonių nedaug tegalėjo būti paimta (iš 4,043 tik 1,089), atkrito dėl ligų. SS ir policijos vadas visų pirma nori šią akciją tęsti, betgi ji žada dar menkesnius rezultatus, nes žmonės, kai tik patiria tokią akciją, eina į miškus. Ši akcija visuomet susilauks stipresnio atoveikio. Kai kurias pramonės įmones reikėjo uždaryti, personalas sumažėjo 50%, taip kad kariuomenės reikalavimų tenkinimas turėjo būti sustabdytas.

Gyvuliniai gaminiai taip pat perpus sumažėjo. (Pyliavų) rinkimo aparatas buvo sugriautas, nes į jį buvo įjungtų daug jaunų žmonių. Renteln'as pareiškia, kad jis telegrama Reicho komisarui šiuos dalykus išdėstęs. Tada jis su aukštesnių įstaigų sutikimu šaukimo nenutraukęs, bet pamažu leidęs jam užmigti. Ūkio pagrindinio skyriaus vedėjas gavęs įgaliojimą suteikti nepakeičiamųjų statusą (tik) kai kurioms įmonėms, nes buvo atėję tuzinai telegramų, prašančių neatimti žmonių iš įmonių. Tam kartui tuo pasiekta sąlyginio nuraminimo. Renteln'as sutraukdamas dar kartą pareiškia, jog iš Lietuvos generalinės srities yra reikalaujama, kad ji atitinkamai prisidėtų prie karvedybos ir, be to, kad ji, kaip užnugario stotis, užtikrintų susisiekimą. Iš antros pusės, esanti būtinybė gauti Reichui tam tikrą kiekį darbo jėgų. Šaukimais ir kitomis priemonėmis galima gauti šių jėgų, tik turint pakankamai policijos. Jos nėra, tai šaukimo rezultatai minimalūs. Tada palieka vienintelė išeitis — gaudymo akcija. Jos rezultatai sumažės, taip kad nepasieks daugiau kaip 10,000. Tada generalinis komisaras Renteln'as apžvelgia augančią gaujų veiklą, netikrumo faktorių didėjimą generalinėje srityje ir kt., kas iš dalies pareiną nuo griežtos akcijos.

Reicho ministras Rosenberg'as pareiškė norą išgirsti šiuo klausimu sritinių komisarų nuomonę, ką jie gali padaryti Sauckel'io norams įgyvendinti, kaip jie prieitų prie rajonų šefų (turbūt, turima galvoje apskričių viršininkai. Vert.) ir 1.1.

Sritinis komisaras Lentzen'as atstovauja nuomonei, kad daugiau reikšmės reikią skirti bendradarbiavimui su savakrašte policija. Kadangi savakraštė policija negalinti gaudyti šaukiamų neklaužadų, reikėtų, kaip būdavo anksčiau, ją įpareigoti nustatytu laiku pristatyti 3-5 šaukiamus neklaužadas. Lentzen'as linkęs manyti, kad mes šiuo būdu pasiektume maža vietos policininkų pagalba didesnių rezultatų, kaip didele gaudymo akcija. Visos ūkio įmonės labai menksta, kai atimami joms duotieji karo belaisviai ir kai negalima žmonių taip greit paruošti, kad sustiprintų savo darbo gretas. Susirūpinimą kelia (pyliavų) rinkimo aparato sunaikinimas, kadangi tada esanti nebegalima pyliavų kontrolė.

Sritinis komisaras Kramer'is nupasakojo, kad iš pradžių Kauno mieste šaukimo rezultatai buvę truputį geresni kaip provincijoje. Bet po kelių dienų ir čia pradėjo blogėti. Registravimosi rezultatas nusmuko, įmonėse atėjo į darbą tik 80, 70 ar 60% personalo, vienu atveju net 50%. Šiandieną esą taip, kad paprastai trūksta 15-20% personalo. Tas nepriteklius susideda iš tų šaukiamųjų metų žmonių, kurie turi būti šaukiami arba yra jau pašaukti. Be to, miesto gyventojų aprūpinimas maistu nėjęs taip gerai, kaip turėjęs eiti. Pasilikusi darbininkų dalis išėjo į miškus durpių kasti, kad žiemai apsirūpintų. Dabar darbininkijos nuotaika nuolat krintanti. Jo nuomone, nesą prasmės kelti ją (Kraft durch Freude) metodais, ruošiant darbo pertraukų koncertus ir kt. Reiktų jau griebtis apčiuopiamesnių priemonių. Būtų gerai įrengti darbo virtuves, kad mažų mažiausiai žmonės įmonėse tinkamai pasimaitintų. Inteligentija taip pat nėjusi su šaukimu (studentai, gimnazistai, įstaigų tarnautojai ir kt.). Buvo ir savakraščių įmonių vadovų, kurie visiškai atvirai rėmė šią eigą. 34 - 35% bando išvengti savo įsipareigojimų. Reikia kartą pabandyti dezertyrus nubausti. Jis 46 atvejais baudęs dezertyrų šeimų narius, išmesdamas juos iš butų. Ir po to neatsirado šie žmnonės (dezertyrai). Šioms nuobaudoms pravesti sąlyga, žinoma, būtų pakankamas policijos kiekis.

Generalinis komisaras dr. von Renteln'as tada nupiešė skaičiais tokį vaizdą:

Prieš generalinės srities perėmimą, įskaitant Vilniaus sritį, buvo 2,31 mil. žmonių. Su vokiečių kariuomene išvyko maždaug 15,000; apsaugos dalinių — 17,000; transporto pagalbininkų — 8,187; šaukimo įpareigotų — 16,173; vokiečiams repatrijuojant prarastų — 52,000 (iš jų grįžo 25,000, taigi skirtumas 27,000); Reichui atiduotų — 36,627; išvežtų ir nužudytų — 42,000. Vienas armijos korpusas išsiųstas Sovietų Sąjungos gilumon, dar ir 2,000 belaisvių (per žaliąją sieną), be to, 9,352 OT (organizacijai) ir geležinkeliams, taip pat 156,000 perkeldintų žydų. Paskutinis gyventojų surašymas parodė bendrą 2.8 milijono žmonių skaičių.

Reicho ministras Rosenberg'as nurodo estų, latvių ir lietuvių skirtybę. Lietuvių ydos pareinančios nuo atsilikimo, iš to kyla ateičiai tam tikros politinės išvados. Dalykai yra visai aiškūs: jei Reichas nori darbininkų, gali jų gauti tik jėga. Reichsfūreris SS2 pranešęs, kad tam reikalui nesą policijos. Arba tas bus pakeista, arba visas tokios formos verbavimas Lietuvoje bus sustabdytas.

Valstybės patarėjas Peukert'as, kuris kalba, šiuomet Prancūzijoje besilankančio gauleiterio Sauckel'io3 pavestas, nurodė, kad šių metų pradžioj Sauckel'is pareikalavo kone vieno milijono ir būtent: maždaug 600,000 iš Ukrainos, 200.000 iš Rytų krašto (Ostland), 200,000 iš kariuomenės grupių. Dėl karo padėties reikalavimas buvo terminuotas ligi liepos 31 d., priklausytinai rugpjūčio 31 d. Ligi šiol atgabenta iš Rytų ministerijos valdomos srities 417,000: 315,000 iš Ukrainos ir 32,.000 iš Rytų krašto (Ostland). Iš viso esą išvykusių apie 550,000, bet atvykusių ir Reiche įkinkytų žymiai mažiau. Peuckert'as pabrėžia, kad ligi šiol jo uždavinys buvo svarbiausia šalinti vokiečių įstaigų prieštaravimus. Esą, pav., taip, kad Pleiger'is4 pareiškęs, jam reikią jo žmonių, jis negalįs jų atiduoti, taip pat laikąsis Spear'as. Jo (Peukert'o) nuomone, būtų buvę dar galima atpalaiduoti žmonių, jei paskiros vokiečių įstaigos būtų suvokusios padėties rimtumą ir paskiri vokiečiai nebūtų prieš tai šiaušęsi. Spear'as5 vėliau pareiškęs sutinkąs, kad dvejų gimimo metų vyrai iš ginklavimosi sektoriaus eitų į Reichą. Jau kelios savaitės, kaip vyksta Koch'o6 dvejų gimimo metų vyrų šaukimai. Betgi Koch'as norėtų, kad būtų įrodyta, jog tas pats vyksta Rytų krašte. Kalbant apie Lietuvos generaline sritį liečiančias sunkenybes reikia pasakyti, kad ir Ukrainoje pasirodo tokių reiškinių.

Valstybės patarėjas Peukert'as nurodė, kad nepakanka policijos reikalingo masto šaukimui pravesti. Esą svarbu turėti šaukimų sistema. Jei ir tada nebūtų šimtaprocentinio (darbininkų) pristatymo, tai paliestųjų tėvai ir šeimos turėtų suvokti, kad tatai yra reikalinga priemonė sukliudyti vis didėjančiam procentui išsisukti. Šaukimui reikiamu mastu pravesti būtų tokios galimybės:

1)    dvejų gimimo metų šaukimas, skaitantis su visomis sunkenybėmis,

2)    evakuacija gaujų srityse (pav., Volunėje ir Padolėje). Dabartinė karo padėtis neleidžia, kad mes nusilptume ir todėl, darbininkais besirūpindami, nusileistume. Būtų vis tiek, kaip būtų parūpinami reikalingi darbininkai. Svarbiausiai būtų skaitmeninis rezultatas. Nebūtų absoliučiai reikalinga dogmatiškai laikytis dvejų gimimo metų šaukimo kiekvienoje generalinėje srityje; atskiros generalinės sritys turėtų bandyti tarp savęs išlyginti duomenis, kad pasiektų bendrąjį skaičių. Valstybės patarėjas Peukert'as palyginimo būdu įvairiai aiškino Ukrainos Reicho komisariato duomenis, nuo kurių atsilieka Rytų krašto komisariato šaukimo rezultatai.

Reicho ministras Rosenberg'as pasiteiravo apie evakuacijos priemonių duomenis Orel'o kilpoje (vingyje).

Valstybės sekretorius Peukert'as pareiškė, kad kariuomenės vidurinė armija evakuavosi apie 100,000 asmenų.

Ministerijos patarėjas dr. Ter-Nedden'as pridūrė, kad Rytų krašto kariuomenės štabo evakuacijos priemonės nebūtų atnešusios lauktųjų pasekmių, nes didžioji gyventojų dalis visai nebūtų buvusi išgabenta.

Valstybės patarėjas Peukert'as pareiškė, kad evakuojant buvusi padaryta tokia klaida: kai prieinama prie to, kad kariuomenė traukiasi (Charkow), tada visiškai negalima vilkstine evakuoti visų gyventojų. Tada jau daug nubyra; kartu trauktųsi tik tie, kurie mano, kad yra nusikaltę. Jau prieš kelias savaites turėtų pradėti, jei reikia evakuoti didelė sritis. Be to, ten tada turėjo būti pastatyti specialistai. Lankantis pas feldmaršalą Klugę, buvę jam pasakyta, kad prieš rugsėjo pabaigą nebūsią galima vykdyti didelės evakuacijos.

MW Šefas Marthiensen'as aiškino, kad jau treji metai, kai esą evakuojama, ligi šiol tesą tik V* evakuojamųjų atvykę.

Generalinis komisaras dr.  von Renteln'as dar pridūrė, esą įdomu, kad tarp evakuotųjų apskritai nesą darbingų vyrų. Du transportai važiuoją po kraštą, niekur nepriimti ir tada vėl grąžinti, nes nebuvo jų galima panaudoti.

Ministerijos dirigentas Barth'as painformavo apie vieną Smolensko priimamąją stovyklą, kurią jis aplankė. Šios stovyklos komendantas skundėsi, kad negaunąs žmonių. Iš pradžių galėję jie jungtis į akciją, būti verbuojami ir 1.1. Medžio (apdirbimo) įmonėse buvę padaryti reikmenys, suolai prekiniams vagonams ir kt. Kai tik transportai peržengę sieną, visai kitaip buvę elgiamasi, jie buvę sugrūsti į kitus prekinius vagonus ir 1.1. Šitaip buvę kalbama, taip kad žmonės nustoję noro. Ministerijos dirigentas Barth'as pridūrė, kad jis pats nieko nežinąs, ar tatai esą tikra.

Gauleiteris dr. Meyer'is aiškino, jog jis savo paskutinės kelionės metu įsitikinęs, kad Lietuvoje dar esą darbo jėgų, tačiau jos dabar neatvyksta. Teisybę sakęs dr. von Renteln'as tvirtindamas, kad reikią tik jėgos žmonėms paimti. Tai esąs klausimas, apie kurį visa sukęsi.

Reicho ministras Rosenberg'as pareiškė, kad, žinoma, esą sunku patiekti Vokietijai šimtus tūkstančių žmonių iš krašto, kuris dar statąsis, kuriame visų pirma reikia sukurtį ūkį, kad aprūpintų gyventojus. Šių jėgų paėmimą pagaliau turėtų išspręsti sritiniai komisarai. Betgi kiekvienu atveju reikią stengtis nepakenkti vokiečių autoritetui, jei to negalima įvykdyti su policija.

Dr. von Rentelnas pareiškė, kad, realiai žiūrint, būtų galima paimti iš ūkių mažažemius ūkininkus. Bet reikia atsižvelgti ir į politinę pusę. Fūererio įsakymu Lietuvon būtų grąžinti 25,000 repatrijantų ir apgyvendinti tuščiuose ūkiuose, kurie anksčiau buvo lenkų ar žydų. Ir nė vienas lietuvis dėl to nesijaudintų. Priešų propaganda tada pranašautų, kad po žydų ir lenkų ateitų eilė ir lietuviams. Bet jei dabar mažą lietuvį ūkininką paimtum iš jo ūkio, priešų propaganda tatai laikytų ir aiškintų, kaip pakopą ištuštinti didesniems lietuvių ūkiams. Į šį faktorių reiktų atsižvelgti.

Ukrainos klausimu dr. von Renteln'as dar pridūrė, kad problema čia žmonių kiekio požvilgiu esanti kitoniška. Jis nurodė į gimimų gausą Ukrainoje (priešingai yra Rytų krašte). Antra, Ukraina buvusi bolševizmo nuolat pramoninama, milijonai žmonių buvę sutelkti į pramonės sritis ir iš Rusijos sričių. Trečia, Ukrainos sritiniai komisariatai grynai dydžio požvilgiu nelygintini su Rytų krašto (Ostland) komisariatais.

MW šefas Marthiensen'as patvirtino, kad iš tikrųjų Lietuvoje dar yra žmonių. Esą nusistatyta juos paimti, jei būtų sąlygos juos pačiupti. Padėtis įrodžiusi, kad tų sąlygų nėra. Esą kliudančios daugelio specialių įmonių nepakeičiamųjų (Uk) pozicijos. Veikmuo esąs išimtas iš Rytų krašto komisaro rankų ir perimtas gauleiterio Sauckel'io ir obergruppenfūhrerio von dem Bacho. Reikią aiškiai nustatyti, kas norėtų būti už tai atsakingas. Ober-gruppenfūreris von dem Bachas prižadėjęs duoti pakankamai policijos.Generalinis komisaras nurodęs, kad darbininkų tiekimas iššauktų tam tikrą nerimastį ir labai paveiktų visą krašto gamybą. Rygoje, viename posėdyje, kuriame dalyvavo taip pat dr. von Renteln'as ir obergrup-penfūhreris Jeckeln'as, Reicho komisaras davęs ober-gruppenfuhreriui Jeckeln'ui konkretų klausimą, ar jis galįs suteikti akcijai reikalingą policijos apsaugą ar ne. Sis klausimas buvęs atsakytas "taip". Po to buvo pašaukti 18 - 24 metais gimusieji, kurių pirmą ir antrą kartą pasirodė tik dalis. Svarbiausia, pasirodžiusieji žmonės iš anksto žinojo, kad jų įstaigos padarė atleidžiamąją išimtį. Niekur nebuvo galima pasiekti norimų rezultatų, obergruppenfūhrerio Jeckeln'o pažadas nebuvo išpildytas. Dėl akcijos būtų labai nukentėjęs ypač žemės duoklių tiekimas. MW šefas klausė, ar svarbiau būtų išlaikyti gamybos lygį, nuo kurio priklausytų ir šiaurės armija, ar darbininkų Reichui duoti. 26 - 27 metais gimusieji būtų per jauni, 12 - 25 metais — jau šaukti, o 19 - 24 metais gimusieji esą visiškai išsemti. 12 - 18 metais gimusieji esą taip pat jau šaukti. Jis tada dar atkreipė dėmesį į žemės ūkio ir pramonės padėtį, kurią (darbininkų) ėmimas vis labiau sunkintų.

Iš durpių kasimo šiemet buvę laukta geresnių rezultatų, tačiau jie esą tokie pat, kaip ir praeitų metų. Be to, valstybės patarėjas Pleiger'is negalėtų atsiųsti papildomo kiekio reikalingų anglių.

MW šefas Kūper'is padarė išvadas: 1. reikia konstatuoti, jėgų nesą, 2. reikia jų pasirūpinti. Jei kalbamosiose srityse būtų naudojami seni gaudymo metodai, iš to neišvengiamai išriedėtų atoveikis partizanuose. Tą iš anksto būtų galima tiksliai numatyti. Be to, akciją pralenktų paskutinių 24 valandų įvykiai.

Valstybės patarėjas Peukert'as dar kartą priminė būtinumą, kad reikalaujamas skaičius turįs būti paimtas (Lietuvoje 6-rių gimimo metų). Vykdymo priemones sprendžiąs Reicho komisaras.

? perskaitė Reicho komisaro Lohse's raštą, kurio turinys atitiko MW šefo Marthiesen'o aiškinimus.

Ministerijos patarėjas dr. Ter-Nedden'as pareiškė, kad turinti būti nustatyta Rytų krašto gamybos programa, apimanti visas įstaigas. Tada turį būti nustatyta, kiek būtų reikalinga darbo jėgų šiai programai įvykdyti. Būtų sudaromos tikrinimo komisijos, kurios galėtų nustatyti darbo jėgų perviršį.

Valstybės patarėjas Peukert'as baigdamas pabrėžė, kad pagrindinė mintis esanti aiški. Fūhreris įsakęs, kad kiekvienas Europos kraštas turįs duoti Vokietijai 10% savo darbo jėgų, likusių 90% turį pakakti atitinkamo krašto poreikiams tenkinti.

Ministerijos patarėjas dr. Ter-Nedden'as dar kartą patvirtino savo anksčiau išdėstytus aiškinimus.
Reicho ministras Rosenberg'as sakė, kad svarbiausia gaudymui reikalingos policijos klausimas turėtų būti išaiškintas su Reicho SS fūhreriu. Tuo posėdis buvo baigtas.

(Šaltinis: National Archives microcopy Nr. T-545, roll 19, frames 203-213).

Nuorodos
1.    Čia yra įsibrovusi klaida: turėtų būti 3,3 mil.

2.    Reichsfūhreris SS buvo Heinrich Himmler.

3.    Fritz Sauckel buvo Reicho įgaliotinis darbo jėgai tvarkyti. Tarptautinio Nūrnbergo teismo sprendimu 1946 m. pakartas.

4.    Pleiger buvo Ketverių metų plano įgaliotinis.

5.    Albert Speer buvo Reicho ginklavimo ministras, 1946 m. Tarptautinio Nūrnbergo teismo nubaustas 20 metų kalėti.

6.    Erich Koch buvo Reicho komisaras Ukrainai. Prieš tai būdamas Prūsijos prezidentu, būrė Klaipėdos krašto vokiečius į nacines organizacijas ir ruošė "Heim ins Reich" sukilimus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai