Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠEŠTASIS PASAULIO JAUNIMO KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
Vieni atkeliavo per Havajus, kiti per eilę užbaigė kongreso organizacinio kos žemyną. Iš viso laisvojo pasaulio atskrido lietuviškasis jaunimas j kengūrų ir koalių žemę, į didįjį jaunystės suvažiavimą — Šeštąjį Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą. Kai dauguma lietuvių jaunuolių rengėsi Kalėdų šventes švęsti savo šeimos tarpe, maždaug 375 lietuviai jaunuoliai rengėsi į tolimesnę kelionę, į didžiulę salą, kur vasaros saulė laukė atvykstančių paglostyti savo šiluma. Ta sala — Australija — pasiliks gražiu neišdildomu atsiminimu tiems jaunuoliams bei jaunuolėms visą gyvenimą.

Kongresas prasidėjo Sydnėjaus mieste, visame pasaulyje garsinamų operos rūmų šešėliuose. Šeštadienį, gruodžio 19 d., vakarop įlipo energingas jaunimas į laivą pasilinksminimui — susitikti su senais ir naujais draugais ir stebėti Sydnėjaus uosto pakrantes bei jų įdomybes. Tikrai buvo smagu pailsėti po ilgos kelionės. Oficialesnis atidarymas įvyko sekantį rytą, sekmadienį, gruodžio 20 d. šv. Mišiomis Šv. Marijos katedroje. Čia vyskupas Paulius Baltakis kartu su Sydnėjaus arkivyskupu Edvardu B. Clancy ir lietuviais kunigais — prel. Petru Butkum, Antanu Saulaičių ir Povilu Martūzu — laikė pamaldas, po kurių buvo vėliavų ir plakatų eisena į Sheraton Wentworth viešbutį, kur vyko tolimesnė atidarymo eiga.

Pirmadienį, gruodžio 20 d., kongreso dalyviai išvyko į šiaurę daugiau pamatyti krašto, o atstovai autobusais — į Namaroo konferencijos centrą pradėti Studijų Dienas. Namaroo buvo tarsi didelė nauja stovyklavietė, o stovykliškai apsigyvenome po 12 asmenų namuke. Tačiau tai niekam nekliudė, nes laiko tuose namukuose labai mažai praleidome. Studijų Dienų atidaryme kalbėjo vysk. Paulius Baltakis, Studijų Dienų organizavimo pirmininkas dr. A. Stepanas, PLB pirm. Vytautas Kamantas ir PLJS pirm. Gintaras Grušas. Kalbėtojų eilę užbaigė Kongreso organizacinio komiteto pirmininkas Henrikas Antanaitis, kuris ragino savarankiškai dirbti, bet paklausyti ir vyresniųjų patarimų.

Studijų Dienos užtruko tris dienas, kol pasitraukėm iš darbo salės Kalėdų švęsti. Kristina Coxaitė pasveikino visus atvykusius į bendras Kūčias Sydnėjaus Lietuvių Klube tokiais žodžiais: "Nekrinta čia Kūčių snaigės, tik karštos saulės išvargintoj žemėj ilsisi mūsų stalas". O kiek ten stalų "ilsėjosi", sunku pasakyti — rodos, maždaug 500 žmonių susirinko kaip didelėj šeimoj laužyti plotkelę ir sutikti naujagimį Kristų.

Praleidę Kalėdų dieną prie jūros ir atsigaivinę, atstovai lipo į autobusus kelionei į Jono XXIII-ojo kolegiją tęsti Studijų Dienų programos. Čia ir tikrasis kongreso darbas vyko. Sunku buvo rasti valandą, kad nebūtų kokio nors judėjimo. Visą dieną vyko viešos paskaitos ir darbo būrelių pasitarimai, o vakarais dažnai vyko uždaros sesijos ir balsavimai. Naktimis nemažai jaunimo "budėjo" prie kompiuterių. Atskiros kraštų delegacijos suformulavo savo veiklos planus, o kitus užėmė gyvos ir gilios diskusijos apie lietuvybės reikšmę ir ateitį — diskusijos, kurios galėtų įvykti tik kongresinėj lietuviškoj nuotaikoj.


Vysk. Paulius Baltakis, O. F. M., Šeštajame jaunimo kongrese laiko mišias


Jaunimas prie Kūčių stalo Sydnėjaus lietuvių kilube


Vieno simpoziumo dalyviai. Iš kairės - Daiva Skuodytė, Gintė Damušytė, Viktoras Nakas, Dana Baltutytė ir Tomas Venclova


Jaunimas posėdžiauja Kanberoje


JAV Jaunimo kongreso atstovai prie savo padaryto kryžiaus kongresinėje stovykloje. Iš kairės: Darius Sužiedėlis, naujasis JAV PLJS pirm., Paulius Mickus, naujasis JAV PLJS vicepirm., Vija Bublytė, JAV PLJS Vakarų ryšininkė, ir Vida Momkutė.


Jaunimas protesto eisenoje Kanberos gatvėmis į Sovietų pasiuntinybę.

Kongreso tematika buvo gan įvairi, bet pagrindiniais klausimais tapo lietuviško identiškumo ir ryšių su Lietuva idėjos. Reikėjo prisipažinti, kad buvo taip su atvykstančiais į kongresą kaip su įvairiaformėmis snieguolėmis — nebuvo dviejų jaunuolių, kurie vienodai suprastų ir jaustų savo lietuvybę. Net matėsi skirtingos formos lietuvybės tarp kraštų delegacijų. Čia paaiškėjo, kad tautinis identiškumas yra savotiškas klausimas ir reikalauja asmeninio apsisprendimo. Šitą asmeninį apsisprendimą stipriai paveikia gyvenamoji aplinka. Tačiau apsisprendęs  teigiamai  būti  lietuviu, žmogus gali atsakomybę ir meilę savo tautai išugdyti ir išreikšti įvairiais būdais. Gaila, kad nemažai išeivijos lietuvių šio fakto nepripažįsta.

Kalbos svarbą šiuo atžvilgiu nagrinėjo poetė Eglė Juodvalkė. Nors yra įmanoma veikti ir be lietuvių kalbos, tačiau kalba riša visą lietuvišką išeiviją ir išeiviją su pačia tėvyne. Lietuvių kalbos mokėjimas lietuviui atveria savo tautos kultūrą, o be kalbos mūsų veiklai gresia pavojus; Eglės žodžiais, ji "gali baigtis dešrom ir kopūstais". Ir lietuvių tarpe matosi šiek tiek ryšio tarp kalbos mokėjimo ir tautinės savijautos lygio, nors yra ir išimčių. Tačiau į Eglės pastabas aštriai atisliepė Lietuvos Vyčių atstovės ir Didžiosios Britanijos delegacija. Čia du pavyzdžiai, kaip veikia lietuvių būreliai be lietuvių kalbos. Lietuvos Vyčiai Amerikoje veikia itin efektingai su impresyviu narių skaičiumi ir beveik visai be lietuvių kalbos — bent jaunųjų tarpe. Abi grupės pareiškė didžiausią nepasitenkinimą, kad jie mūsiškių yra laikomi "puslietuviais" ar visai nelietuviais dėl kalbos nemokėjimo. Galbūt jie yra atidėję idealizmą, žiūrėdami ateitin realistinėj perspektyvoj. Aišku, šitas klausimas dar nėra išspręstas ir vis dažniau ir dažniau pasirodys lietuvių tarpe.

Tada iškilo diskusijos ryšium su Lietuva. Daug kas buvo pasakyta teigiamai ir neigiamai apie šį reikalą, bet beveik visi sutiko, kad be tokių ryšių mes, išeivija, pasidarysim nudžiūvusia tautos šaka. Daiva Skuodytė, disidento Vytauto Skuodžio duktė, nesuprato, kaip mes su neaiškia tautine sąmone galime pasirinkti kongreso šūkiu "Tautos likimas — mūsų atsakomybė". Neseniai atvykusi iš Lietuvos, Daiva mums priminė, kad išeivijos likimas galbūt yra mūsų atsakomybė, bet tautos likimas priklauso tenai, Lietuvoje gyvenantiems lietuviams kovotojams. Mūsų pareiga, kaip lapų kamienui, yra suteikti pagalbą ir skleisti šviesą. Tai viena iš daugelio priemonių tautos kamienui padėti. Taigi, mes turime patraukti pasaulio dėmesį į Lietuvą; mes turime būti garsiakalbiais tiems, kurių balsai nutildomi.

Mūsų išeivijos gyvybei labai reikalingi ryšiai su Lietuva — su savo tautiečiais tėvynėje. Jaunimas šiame kongrese labai ragino visą išeivijos jaunimą apsilankyti tėvynėje ir visais būdais bendrauti su tenykščiu jaunimu. Ragino visus įstoti į Vilniaus Universiteto vasaros kursus užsieniečiams. Vyresniųjų įsitikinimus, kad jaunimas, tenai nuvykęs, pasidarys komunistais, patirtis jau sugriovė. Veikliausi ir patriotiškiausiai nusiteikę išeivijos jaunuoliai ir jaunuolės dažnai būna tie, kurie lanko šiuos kursus ar pagyvena ilgesnį laiką okupuotoje Lietuvoje. Tačiau vykstant tenai, reikia daug pasiruošimo ir tikslaus istorijos pažinimo. Eglė Juod-valkė labai efektingai šitą faktą pabrėžė vėliau kongreso stovykloje, kai ji atliko VU lektorės vaidmenį ir aiškino "Tarybų Lietuvos istoriją". Jaunimas buvo kviečiamas įsijungti į vaidinimėlį klausimais ar stengdamasis jos pastabas pataisyti. Eglė šioj rolėj nusipelnė "oskarą" už savo interpretaciją, sovietišku gudrumu klaidindama neva istorijos nežinančius išeivijos studentus.

Taip pat jaunimas nutarė remti visus kultūrinius ir sportinius mainus su Lietuva, jeigu tik nuo to nenukentėtų gyvenamojo krašto nepripažinimo politika Lietuvos aneksijos ir jos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą atžvilgiu. Prieš tokį pasiūlymą konkrečiai vykdant, žinoma, dar reikės sužinoti, kokios galėtų būti tokio žygio pasekmės.

Visas jaunimas, kuris šiame kongrese dalyvavo, vienaip ar kitaip pareiškė, kad esąs dviejų kultūrų vaikas. Nemačius Lietuvos, sunku išsilaikyti susipratusiu lietuviu, tautos dalimi. Svajonių bei papasakojimų tam neužtenka. Gal tai sunkiai suprantama vyresniajai kartai, kuri gimė ir užaugo Lietuvoje, o tik paskiau pasklido po visą pasaulį. Nežiūrint kur jie bebūtų, jiems visai neegzistuoja klausimas būti ar nebūti lietuviu. Jie yra lietuviai, ir baigta. Tačiau mums, išeivijoje gimusiems ir užaugusiems, reikia bendravimo su gyvuoju tautos kamienu Lietuvoje. Nors suvaržyta, lietuviškoji kultūra ir lietuviškumas aplamai ten bręsta ir plečiasi. Atsukti laiko ratus ir adaptuoti 1940-ųjų metų lietuvišką galvoseną nebeįmanoma, nes anų laikų Lietuva nebeegzistuoja.

Šis klausimas labai glaudžiai rišasi su kongreso tęstinumo klausimu. Pastaruoju metu vis dažniau girdisi abejonių, liečiančių jaunimo kongresų reikalingumą — tiek pinigų ir laiko eikvojama, ir kam? Grįžta jaunimas ir apie jį nebegirdime. Advokatė Joana   Lasienė,   kalbėdama   Vasario
Šešiolliktosios proga Ročestery šiais metais, labai aiškiai ir teisingai atsakė šį klausimą — Jūs, iš Lietuvos, žinote, ką reiškia priklausyti tautai ir tuo didžiuotis. Jūs laimingi šiuo atžvilgiu, nes Jums nėra klausimo: būti ar nebūti lietuviu. O mums Jaunimo Kongresas galbūt yra vienintelė proga suprasti, ką reiškia būti tautos dalimi. Iš viso pasaulio susiburiame ir su bendra kalba ir bendru rūpesčiu Lietuvai tėvynei ieškome būdų, kaip geriausiai jai padėti. Be tokios bendros tautinės patirties vargu išsilaikytų tautinė savijauta mūsų jaunime ir vargu kas stotų į lietuviškąjį darbą.

Baigdamas noriu perspėti išeivijos jaunimą, kad nepasiduotų nuolatinėms kasdieninėms kliūtims, trukdančioms išsilaikyti lietuviais ir dirbti Lietuvos naudai. Pasilikim pasiryžę tiek, kiek buvome kongrese. Vyresniajai kartai tariu: Jaunimo nebijokite. Tiesa, mūsų darbo metodai ir pasaulėžiūra dažnai skiriasi nuo jūsų. Taip turi būti, nes juk pasaulis keičiasi. Tačiau meilė Lietuvai yra nesikeičianti, ir mūsų širdyse ta šventa ugnelė nuolatos liepsnoja.

LAURYNAS A. VISMANAS, uolus jaunosios kartos lietuvių veikėjas ir šio straipsnio apie Šeštąjį jaunimo kongresą autorius. Jis taip pat ir kongreso vaizdų fotografas.

Laurynas yra net penktosios kartos lietuvis, gimęs šeimoje, kuri jau nebevartojo lietuvių kalbos. Pamilęs lietuvybę, jis pats išmoko lietuviškai kalbėti ir rašyti. Pernai baigė Ročesterio universitetą, įsigydamas bakalauro laipsnius iš politinių mokslų ir psichologijos. Jau keli metai, kai dirba Ročesterio universiteto administracijoje ir studijuoja viešąją administraciją ten pat Brokporto universitete. (S .U.N.Y). Be to, randalaiko veikti Liet. Bendruomenėje, ateitininkuose, lietuvių radijo klube, Jaunimo sąjungoje, dainuoti LB chore, šokti Žilvino ansamblyje, reikštis American Society of Public Administrators ir 1.1 .Jis daug važinėja Lietuvių Jaunimo Sąjungos organizaciniais reikalais, prenumeruojasi lietuvių laikraščius bei žurnalus, tarp kurių ir Aidus. Perka lietuviškas knygas. Australijoje jį išrinko Liet. Jaunimo Sąjungos rytų pakraščio ryšininku. Tai labai veiklus ir giliai lietuvybę mylįs mūsų jaunosios kartos veikėjas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai