Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMPOZITORIAUS STASIO ŠIMKAUS ŠIMTMETINĘ GIMIMO SUKAKTĮ UŽBAIGUS PDF Spausdinti El. paštas
Paskaita, kurią skaitė Stasio Šimkaus sūnus Neris Šimkus Juno Beach Floridoje lietuvių surengtame minėjime 1987 m. sausio 16 d.

Man kaip sūnui nėra lengva kalbėti apie savo tėvą, kurio peikti neturiu ko, o girti nepatogu.
Gale 1986-ųjų metų gavau iš Lietuvos laikraščio iškarpą, iš kurios pirmą kartą sužinojau, kad Lietuva rengiasi plačiai paminėti komp. Stasio Šimkaus gimimo šimtmetį. Pagalvojęs nutariau paskleisti tą žinią ir čia, parašydamas laiškus lietuviškų laikraščių redaktoriams. Atrodo, kad gal tas ir prisidėjo prie ne vieno spaudoj straipsnio ir kai kur suruoštų minėjimų.

Minėjimas yra pareiškimas pripažinimo ir pagarbos asmeniui ar įvykiui, kurie reikšmingi mūsų visuomenei ir tautai.

Tokių, kuriuos visi minėtų, yra labai maža, nes beveik taisyklė, kad niekas negali visiems įtikti ar būti visų priimtas. Bet, žiūrint į kompozitoriaus Stasio Šimkaus palikimą, jo lietuviškas dainas ir muziką, atrodo, kad jis pakliuvo į tą kategoriją, kurį beveik visi mini, kurie tik apie jį žino ir kurie save lietuviais laiko.

Įdomu pažiūrėti, kodėl kompozitorių Stasį Šimkų mini ir dabartinė Lietuva, ir išeivija visame pasaulyje, kur tik yra lietuvių. Man rodos, kad čia yra kelios pagrindinės priežastys, ir jos gerokai skirtingos išeivijoje ir Lietuvoje.

Komp. Stasio Šimkaus muzika sukelia lietuviškus jausmus, kurie yra vienodi išeivių ir Lietuvoje esančių tautiečių širdyse. Bet tie jausmai tarnauja skirtingiems tikslams. Mums, išeiviams, Stasio Šimkaus dainos duoda tėvų žemės bei tėvynės prisiminimus, grąžina mus į praeitį, kurios mes nė vienas meužmiršime. Gaila tik pastebėti, kad daug išeivijos jaunimo tų jausmų jau nebeišgyvena.

Lietuvoje esantiems tautiečiams Stasio Šimkaus dainos padeda išlikti bei išsilaikyti lietuviais. Jos taip pat duoda progą susiburti dainos vardu ir pasireikšti savo jausmams. Taigi, liaudies dainos suteikia dvasinės stiprybės pernešti dabartinius vargus ir siekti šviesesnės ateities.

Neapsunkinsiu čia jūsų sausom istorinėm ir biografinėm datom bei faktais, kurie tiek kartų jau buvo pereitais metais minėti spaudoje. Jie yra išdėstyti monografijose ir Lietuviškoje Enciklopedijoje.
Pagerbsiu ir paminėsiu savo tėvą, pateikdamas rinkinį epizodų, minčių ir pareiškimų, padarytų žymių ir paprastų lietuvių, iškeliant kokią reikšmę komp. Stasys Šimkus turėjo, turi ir turės lietuvių tautai, jos dabarčiai ir ateičiai.

Juk, teisybę sakant, ne išeiviai išlaikys ir išsaugos lietuvių tautą ir lietuvybę. Tauta pati ant savos žemės išliks tokia, kokia ji nori ir gali būti. Ir čia Stasio Šimkaus lietuviškos dainos padės ir turės daug įtakos. Todėl nenuostabu, kad jį Lietuvoje mini daug didesniu mastu negu išeivijoje. Juk ten yra tauta.

Čia nebus mano žodžiai, bet daugiausia kitų lietuvių pareiškimai, išrinkti ir sujungti į šią paskaitą.

Norint suprasti komp. Stasio Šimkaus kūrybą ir veiklą, yra svarbu susipažinti su jo ankstyva jaunyste, kuri padarė didelę įtaką į jo viso gyvenimo darbą.

Poetas Stasys Santvaras, buvęs jo mokinys, o vėliau geras draugas, rašo apie Stasio Šimkaus gimtinę, kur jis augo ir praleido vaikystę: "Seredžius — tai pusiaukelė tarp Kauno ir Jurbarko. Tai vietovė, kur skaidriavandenė Dubysa įsilieja į Nemuną. Seredžiaus apylinkės — seni, soduose ir gėlėse paskendę kiemai, ariami laukai, pievos ir lankos, į giloką daubą įsmukusi Pieštvė su garsiu Palemono kalnu, kapai kapeliai, milžinkapiai garsėjo ne tik gamtiniu grožiu, bet ir gilia Lietuvos praeitim. Tai tokiose gamtinio grožio ir istorinės rimties kupinose apylinkėse gimė ir augo komp. Stasys Šimkus".

Pats Stasys Šimkus 1916 metais yra parašęs apie savo vaikystę: "Netoli didelės upės, Nemuno, yra ilgas ilgas kaimas — Motiškiai, Seredžiaus parapijoje. Viduryje kaimo stovėjo pakrypus bakūžė, joje gyveno, lyg kregždė su kregždukais moteriškė su vaikais, tai buvo mūsų motutė su mumis... Siūdama, verpdama, mama tankiai niūniuodavo liūdnai ir graudžiai. O aš klausydavau to liūdno mamos niūniavimo ir vaitojančio vėjo lauke. Ir kuo vėjas graudžiau švilpė, tuo mama liūdniau dainavo, virpino, kuteno mano sielužę, į krūtinę skausmą savo liejo nežinia...
 
Muzikologas Vaclovas Juodpusis Lietuvoje apie Stasį Šimkų rašė: "Jis buvo iš tų, kuriems teko patirti praėjusio šimtmečio pabaigos lietuviško kaimo vargą ir skurdą".

Prisimindamas savo vaikystę, toliau Šimkus rašė: "Minėsiu gražų, bet vargingą kraštą — tai bus mano gimtinė šalelė, minėsiu baramą, mušamą piemenuką, basom kojom po rugienas bebėgiojantį; alksnio birbynėlė — jo draugas, o paguoda — tai būsiu aš..."

Sis nuoširdus ir vaizdingas prisiminimas mums atveria daug paslapčių, kodėl Stasio Šimkaus kūryba yra tokia liaudiška, prasminga ir lietuviška. Vėliau kompozitorius Stasys Šimkus yra pasakęs: "Mūsų senoji liaudies daina pamažu nyksta, bet senosios dainos turi tiek kilnaus tyro grožio, kad, jas nedainuodami, nustojam dideliausių dvasios turtų. Ypač mūsų jaunąją kartą reikia sugyvendinti su liaudies daina".

Cia ir yra vienas iš pačių svarbiausių siekimų, kurį dabar Lietuvoje sėkmingai vykdo. Deja, išeivijoje taip neįvyko. O kur tautos dainos prigyja ir yra kitų kartų perimamos, ta tauta išliks, nes iš praeities savo stiprybę semsis.

Neseniai Lietuvoje vienas senas tautietis yra pasakęs: "Tai matai, Šimkaus dainas jau trečia karta pradeda dainuoti. Gerai, tai reiškia, kad tauta išliks". Įdomi nežinomo žmogaus pastaba, bet joje yra daug teisybės.

Dabar noriu pateikti keletą ištraukų iš šių laikų Lietuvos spaudos apie kompozitoriaus Stasio Šimkaus minėjimus tenai.

"Vilnius, 1987-ti metai, vasario mėnesio 4-ta diena. Šiandieną Lietuvos operos ir baleto teatre įvyko iškilmingas vakaras — koncertas, skirtas įžymaus lietuvių kompozitoriaus ir dirigento Stasio Šimkaus gimimo 100-tametinėms paminėti. Pagerbti mūsų muzikos klasiko atminimą čia susirinko jo darbų tęsėjai: kompozitoriai, dirigentai, muzikologai, visuomenės atstovai ir jaunimas.

Komp. Stasio Šimkaus biustas Kaune, muzikinio teatro sodelyje

"Šimkus — liaudies chorų organizatorius bei vadovas; Šimkus — liaudies dainų rinkėjas kompozitorius, ruošęs chorams repertuarus ir palikęs daug įvairių žanrų ir formų kūrinių; Šimkus — naujų muzikų ugdytojas, pedagogas, dirigentas, muzikas, visuomenininkas, muzikos publicistas. Tokį jį pažino, ne tik Lietuvos žmonės, bet ir mūsų tautiečiai, gyvenimo sūkurių toli nublokšti nuo savo tėvynės... Pasiaukojančia savo kūrybine ir visuomenine veikla Stasys Šimkus visada išliks gražiausiu pavyzdžiu jaunosioms kartoms. Mokys kaip reikia mylėti savo liaudies dainą, toliau puoselėti lietuvių tautinę muzikinę kultūrą, kuri šiandieną užima svarbią vietą visos mūsų tėvynės meno lobyne.
 
Stasio Šimkaus gimimo 100-tosios metinės yra iškilmingai minimos. Kompozitorių Namuose buvo surengta mokslinė konferencija tema: "Stasys Šimkus ir lietuvių muzikinė kultūra". Dalyvavo 15 prelegentų su paskaitomis. Minėjimai ir koncertai vyko visoje Lietuvoje. Muzikos klasiko atminimas buvo pagerbtas visose aukštesnėse bei vidurinėse mokyklose ir kultūros švietimo įstaigose. Operos ir baleto teatras paruošė montažą iš jo operos "Kaimas prie dvaro"; Kauno muzikinio teatro sodelyje buvo pastatytas ir atidengtas Stasio Šimkaus biustas".

Albina Danisevičiūtė rašo apie komp. Stasio Šimkaus minėjimą — koncertą Seredžiuje, kompozitoriaus gimtinėje: "Nebėr jau bakūžės samanotos. Šioje vietoje užristas nemažas paminklinis akmuo, kur prieš 100 metų gimė žmogus su menininko širdimi. Gyva Stasio Šimkaus muzika, amžini ir nepajudinami jos pamatai: Lietuva, jos dainos, jos upės, laukai ir žmonės... Tai išsinešė iš koncerto kiekvienas. Išėjo jis, rodos, jau taip seniai, o pėdos liko, nes buvo giliai įmintos..."

Čia korespondentė keliais paprastais žodžiais pagavo ir aprašė, kodėl komp. Stasys Šimkus pasiliko tautoje, kurią jis taip mylėjo.

Lietuvos muzikologė Danutė Palionytė, kuri 1967 metais paruošė detalią Stasio Šimkaus monografiją, sako: "Įdėmiau įžvelgus į Stasio Šimkaus epistolinį palikimą, matyti, kad jo aktyvios kūrybinės bei visuomeninės veiklos faktoriai visada buvo tautinės kultūros ugdymo idėjos ir fanatiškas pasiaukojimas menui — muzikai. Muzika — dausų karalienė, saulių saulė, ji žmogaus ir tautos siela". Tokį požiūrį į savo pašaukimą turėjo kompozitorius Stasys Šimkus.

Poetas Faustas Kirša, kuris buvo senas ir geras Stasio Šimkaus draugas, taip apie jį yra pasakęs: "Šimkus turėjo visas genialaus žmogaus žymes: besąlyginį pasiaukojimą menui ir tautai. Jis buvo muzikos filosofas. Jis kūrė tautos dvasią iš savęs. Tokių muzikų yra mažai. Šimkus turėjo Tumo - Vaižganto bruožų: kovoti dėl visko kas teisinga. Jis mėgo menu grįsti viską".

Juozas Gaudrimas, dabartinės Lietuvos meno veikėjas, menotyros daktaras ir akademikas, savo straipsnyje ipie kompozitorių Stasį Šimkų pasakė: "Stasys Šimkus visą gyvenimą siekė vieno tikslo — ugdyti lietuvių tautinę muzikinę kultūrą. Šiam tikslui jis paskyrė savo talentą, nepaprastą energiją bei darbštumą, visada į pirmą vietą iškeldamas liaudies meno grožį, visur ir visiems skiepydamas šio meno meilę. Gimęs kuklioje panemunės grytelėje, nuėjęs akmenuotą gyvenimo kelią, Šimkus išaugo iki didelio masto menininko, kurio vardas aukso raidėmis įrašytas į lietuvių muzikos istoriją".

Dr. Tauras, kalbėdamas daktarų organizacijai Fraternitas Lituanien, apie kompozitorių Stasį Šimkų pasakė: "Stasys Šimkus 1908 metais atvykęs į Petrapilį, ieškojo draugų su tautine ideologija ir susipažino su medicinos studentais Nagevičium, Oželiu, Ingelevičium, Sližiu ir kitais, kurie, raginami dr. Jono Basanavičiaus, įkūrė slaptą broliją Fraternitas Lituanica. Jos nariai pasižadėjo, kad, baigę medicinos studijas, nedelsiant grįš į Lietuvą ir ten veiks ne tik kaip medicinos daktarai, bet ir visuomeniškai siekdami gaivinti lietuvybę. Šios idėjos patiko Stasiui Šimkui, jis dažnai lankydavosi jų susirinkimuose ir buvo priimtas brolijon kaip ypatingas narys, nors nebuvo medikas. Kai 1924 metais, dalyvaujant dr. Jonui Basanavičiui, Lietuvos universitete buvo įsteigta studentų medikų korporacija Fraternitas Lituanica, komp. Stasys Šimkus sukūrė jiems korporacijos himną: Fraternitas — humanitas, telydi mus tvirtai, žmonijai dirbt, tėvynę kelt, tai mūsų pamatai. Fraternitas Lituanica, kiek žinau, turėjo tik du pilnateisius narius, ne medikus, tai buvo kompozitorius Stasys Šimkus ir mūsų žinomas dramos aktorius Stasys Pilka".

Viename Draugo numeryje pamačiau įdomų straipsnį, parašytą Prano Nenarto ir pavadintą "Buvusio choristo prisiminimai". Pranas Nenarta rašė: "Daug kam, o ypač dainos bei muzikos mėgėjams, miela girdėti, kad dabar viešumoje plačiau prisimenam vieną iš žymiausiųjų Lietuvos muzikos meno atstovų — kompozitorių ir dirigentą profesorių Stasį Šimkų. Turėjau laimės jį kaip žmogų ir dirigentą arčiau pažinti, patekęs į jo telkiamą chorą Kaune 1914 metais. Kai mūsų kraštą žiauriai tebevaržė šimtametis caro imperializmas, tais metais iš Petrapilio į Kauną vasaros atostogų sugrįžo Stasys Šimkus ir paskelbė ruošias Kaune koncertą ir kvietė choristus į savo telkiamą chorą. Choristų jam niekad netrūkdavo, nes būdavo ne maža garbė tais laikais pakliūti į Stasio Šimkaus chorą.

Buvo graži birželio mėnesio pavakarė, ir mes traukėme vieną po kitos išmoktąsias dainas: Per girią, girelę, Ant tėvelio dvaro, oi kas sodai do sodeliai, Bijūnėlis žalias, Tekėjo saulelė pro debesėlį, Kas subatos vakarėlį, Saulutė nusileido, Oželis, Eisim, broleliai, namo ir kitas, kurios buvo paties Šimkaus suharmonizuotos. Rytojaus dieną, sekmadienio vakarą, traukėm į miesto sodą koncertui. Klausytojų prisirinko tiek daug, jog pritrūko sėdimų vietų, kiekvieną padainuotą dainą klausytojai palydėdavo gausiais plojimais. O padainavus "Lietuviais esame mes gimę", publika tiek žavėjosi, kad kelis kartus šį antrąjį neoficialų lietuvių himną turėjom kartoti. Dažnai prisimenu muziką Stasį Šimkų, jo 1914 metais Kaune suburtą mišrų chorą ir suruoštą iškylą į mūsų sostinę Vilnių. Nuo to jau praėjo 73 metai. Tada, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, Stasys Šimkus buvo 27 metų jaunuolis, darbštus, judrus, pačiame jaunystės žydėjime. Iš vyrų choristų jauniausias 17 metų moksleivis, yra šių prisiminimų rašytojas, dar tebegyvenąs, sulaukęs 90 metų". Taip rašė buvęs choristas Pranas Nenorta.

Paėmiau jo atsiminimų ištraukas, nes aprašyti koncertai buvo būdingi komp. Stasio Šimkaus tų laikų veiklos pasireiškimai, kurių jis daug daug yra Lietuvoje surengęs, kad žadintų savą tautą ir ragintų ją į laisvę.

Poetas Stasys Santvaras savo rašinyje yra pasakęs: "Ne vieną kartą ir ne vieno asmens jau buvo tarta, kad "lietuviški vakarai" lietuvių tautos atgimimui turėjo didelę ir sunkiai be-pasveriamą reikšmę. Galima drąsiai sakyti — Stasys Šimkus rengė "lietuviškus vakarus" visoje Lietuvoje. Tik kiek mano žinojimas aprėpia, niekas iki šiol dar nepaskelbė tų vakarų kiekio ir nesurašė vietovių, kur palikti kompozitoriaus Stasio Šimkaus kultūrinės ir tautinės veiklos pėdsakai".

Visa tai vyko dar prieš Lietuvos nepriklausomybės laikus, tautai bundant ir kylant iš carų vergystės.

O šiandien Vilniuje šių laikų Lietuvos muzikologas ir meno kritikas Edmundas Gedgaudas taip rašė: "Mūsų šimtmečio pradžioje, kažin kas paleido lakią frazę "Šimkaus pilna visa Lietuva", komponuojančio, diriguojančio, chorus ir muzikos mokymą organizuojančio, liaudies dainas renkančio, su abejingais tautos kultūrai nuožmiai kariaujančio. Tokį jį prisiminti yra prasminga ir dabar naujais vėjais dvelkiančiom dienom. Vėl Šimkum užvirė visas kraštas. Tautos dvasios gaivintoją pagerbė kaip kas išmanė ir sugebėjo. O tie renginiai ir pagerbimai tęsėsi net visus 1987 metus".

Tai taip mūsų tauta minėjo savo dainių, kuris parašė tokias nemirtingas dainas kaip "Kur bakūžė samanota", "Lietuviais esame mes gimę"; kuris užrašė virš 2000 Lietuvos liaudies dainų melodijų, suharmonizavo chorams ir solistams virš 200 liaudies dainų ir parašė virš 50 savo individualių dainų bei nemažą skaičių originalių ir vertingų muzikos kūrinių. Visa tai paliko savo tautai ir jos ateičiai.

Taip atrodo, ką Stasys Šimkus darė gyvas būdamas, kad pakeltų ir pažadintų savo tautą. Tą patį jo dainos daro dabar, švenčiant jo šimtmetinę gimimo dieną; kelia, žadina ir padeda mūsų tautai kovoti ir išsilaikyti.

Džiaugiuosi, kad bent šiuo trumpu žodžiu šioje šalyje galiu pagerbti savo tėvą. Patiko man Seredžiaus korespondento žodžiai ir jais noriu užbaigti šią kalbą: "Išėjo jis, rodos, jau taip seniai, o pėdos liko, nes buvo giliai įmintos".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai