Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIALEKTINĖ AKISTATA APIE LIETUVOS ISTORIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
alt
Vieškeliais, takais ir kūlgrindomis j lietuvių spaudos ir knygų puslapius plūsta begalinė armija: rikiai, kunigaikščiai, kriviai, riteriai, žemdirbiai, baudžiauninkai, bajorai, dalgininkai, rekrutai, tremtiniai, sukilėliai. Tauta buvo taip išalkusi savo istorijos, kad vos tik jai prasivėrė kelios durys, buvo pakeltas uždangos kraštelis, istorinė praeitis ėmė galingu srautu veržtis į tautos dabartį, nebodama dar uždarytų vartų bei uždraustų temų.

Partinei biurokratijai ši invazija kelia nerimą. Toji į marksizmo - leninizmo rėmelius netelpanti istorija jiems atrodo pavojinga, bet persitvarkymo ir atvirumo eros poreikiai verčia leisti piliečiams atviriau pasisakyti. Ideologiniams sargams telieka atsargiai pritarti istorijos sugrįžimui ir drauge perspėti rašančiuosius, jiems primenant, kokios tebėra tos istorijos interpretavimo ribos.

1987 metų "Pergalės" žurnalo antrame numeryje tokį perspėjimą paskelbė KP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (mirė 1987 metų gale), o jam netiesioginiai atsakė pokalbio apie lietuvių istorinę prozą dalyviai. Matome dramatišką dialektinę priešpriešą, kokių iki šiol oficialioje spaudoje nebuvo: Griškevičiaus tezę apie Lietuvos istoriją — ir lietuvių rašytojų antitezę.

Savo straipsnyje, pavadintame "Persitvarkymo centre žmogus", Griškevičius pareiškia, jog lietuvių kūrybinės inteligentijos atstovai tikėjo, kad "ateis laikas tiesai ir atvirumui". Tuo pirmasis sekretorius patvirtina, kad bent iki šiol Lietuvoje nebuvo nei tiesos, nei atvirumo — teiginys, už kurį nevienas lietuvis buvo apkaltintas "antitarybine agitacija ir propaganda". O kokia padėtis dabar? Gerai, kad "sustiprėjo mūsų kultūros atmintis", sako Griškevičius, taip ir nepaaiškindamas, kas gi ją buvo susilpninęs. Bet nespėjęs pasidžiaugti, jis paskelbia aliarmą apie Lietuvoje sklindančius samprotavimus, "kuriais mėginama istorinę praeitį suabsoliutinti, ją idealizuoti". "Tai nepriimtina", perspėja Griškevičius, ir bematant nurodo ribą: nebus atsisakyta "klasinio požiūrio į praeities reiškinius ir procesus''; "negali būti nė kalbos apie nekritišką požiūrį į praeitį, o juo labiau — apie reakcingų jos tendencijų atgaivinimą".

Visai kitaip — erdviau, drąsiau, autentiškiau, tikroviškiau — tame pačiame "Pergalės" numeryje skamba pokalbio apie lietuvių istorinę prozą dalyvių balsas. Kritikas Aleksandras Krasnovas tiesiai nurodo kai kurias lietuvių istorinės sąmonės išblėsimo priežastis. "Istorijos žinių ištroškęs skaitytojas", primena jis, "pernelyg ilgai buvo marinamas badu". Antra priežastis, pasak jo, tai — "tiesiog skandalingai skurdžios Lietuvos istorijos programos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose". Kai jis pats mokėsi vidurinėje, per "Lietuvos istorijos kursą buvo prašuoliuota tokiais tempais, kad atmintyje tik nuotrupos teliko. Ir aukštojoje visas kursas sukimštas į du semestrus. Ir tai studentams lituanistams, kuriems istorijos žinios reikalingos kaip oras". Taip lietuvių istorinę atmintį buvo apribojusi ir teberiboja Griškevičiaus partija.

Pokalbio dalyviai taip pat iškalbiai pasisako apie tokios istorinės amnezijos pavojus. "Negalima sukurti ilgai tveriančių daiktų, jeigu jie paremti fikcijomis", rašo poetas Sigitas Geda. "Negalima falsifikuoti istorijos". Ir jis priduria: "Tautos, netekusios savo valstybingumo, pradeda prastai jaustis (laisvės išsaugojimas buvo šventas įstatymas nuo seniausių laikų)".

Pokalbyje apie lietuvių istorinę prozą girdime ne tiktai gilų rūpestį, bet ir sveiką, nešovinistišką pasididžiavimą savo tautos istoriniais pasiekimais. Romanistas Petras Dirgėla taip rašo: "Tauta, nesukūrusi stiprios valstybės, kelis šimtmečius ant išnykimo ribos svirduliavusi, neišnyko, su niekuo nesusiliejo, netapo užguitos ir baukščios sieliūkštės sinonimu, o išugdė savitą žmoniškumo suvokimo tradiciją". Ne tiktai Dirgėlai, bet ir daugumai lietuvių rašytojų "šventi" šie Balio Sruogos žodžiai, parašyti konclagery 1944 metų kovo 12 dienos laiške: "Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo tūkstantmete kultūra. Ji turi visai kitokias garbės, išminties, ir kvailystės, teisės sąvokas... Aš didžiuojuosi būdamas įkaitas už tokią didžią vidine kultūrą".

Tos "vidinės kultūros" raidą bando atsekti atgimstančios lietuvių istorinės prozos autoriai. Jie, kaip ir Sruoga bei visi lietuvių rašytojai, ilgą laiką buvo ir tebėra įkaitai už savo tautos vidinę kultūrą, už jos teises ir savitą likimą. Šiandien jie jau nebe vien tik įkaitai, bet ir aktyvūs vidinės kultūros gaivintojai, lietuvių istorinės praeities atkūrėjai.

"Literatūroje ir mene" 1987 m. balandžio 4 d. ta pačia tema vėl pasisakė vienas entuziastiškiausių Lietuvos istorijos gaivintojų, rašytojas Vytautas Petkevičius. Į Griškevičiaus tvirtinimą, kad istorinės praeities "idealizuoti" negalima, Petkevičius taip atsako: "Iki šiol istorine tematika rašantiems buvo taikomas tik vienas saugiklis: nereikia idealizuoti praeities". Jis perspėja, kad tokiomis formulėmis praeitį pridengiant ar ją palaidojant, išauginami prie nieko nepritampantys bastūnai, "kuriems nieko nebėra šventa, kurie tevertina rublį ir niekina protėvių kapinaites".

Petkevičius įtikinančiai parodo, kodėl tautai jos istorija — gyvybinės reikšmės dalykas. "Reikalinga galinga šaknų sistema, galinti iš pačių mūsų tautos gelmių pakelti tuos gyvybingus syvus ir išdalinti juos kiekvienam būsimam vaisiui. Be gilesnių mūsų praeities meninių studijų mes jau nebegalim kalbėti nei apie lietuviškąjį būdą, nei apie naujai besiklostantį tautos charakterį, nei apie mūsų ateitį".

Tiems, kurie Lietuvos istoriją bei etnografiją mėgino ir tebemėgina apriboti ryšiais su "revoliucine rusų darbo liaudimi", "Iskros" transportu per Lietuvą, ar "pažangiaisiais" veikėjais, Petkevičius pareiškia: "Kalbėti apie ateitį, tuo labiau planuoti, kurti ją, remiantis vien tik netolima, kad ir revoliucine praeitimi, jau darosi nebeįmanoma, o kartais net banalu. Pribrendo laikas pasižiūrėti į šią dieną, dirbtinai jos neatplėšiant nuo visos Lietuvos istorinio konteksto".

Petkevičius tiesiai pirštu beda į vieną pagrindinių Lietuvos istorijos nutildymo priežasčių: "Ar ne geriau atvirai prisipažinti, kad daugelis anksčiau kultivuotų koncepcijų buvo klaidingos, prasimanytos ir paprasčiausiai prieštaraujančios marksizmui? Joks mūsų ideologijos klasikas niekur ir niekada nėra net užsiminęs, kad viena tauta turi tarpti kitos tautos šešėlyje, tuo labiau, remdamasi ar naudodamasi tik kitos tautos istorine praeitimi". Nors Petkevičius tos "kitos tautos" ir nepavadina vardu, visiems bus aišku, kad čia kalbama apie "Didįjį brolį".

Rašydamas iš sukrėsto, papiktinto komunisto pozicijos, Petkevičius vaizdžiai aprašo dabartinę Lietuvos santvarką ir kultūrą, kurioje, jo žodžiais, archyvai daugeliui rašytojų neprieinami; kurioje istorinių knygų rašytojai "daugiau naudojasi užsienio šaltiniais negu savais"; kurioje "rašyti apie kokią nors istorinę asmenybę dar ir dabar reikia aukštų instancijų pritariančio leidimo"; kur "visko bijantys istorikai" dar ir dabar nedrįsta pasukti "nė vieno žingsnio" nuo "iš anksto nuleistų koncepcijų".

Kai savo straipsnyje Petkevičius pasakoja — "labai dažnai lankau muziejus, imu į rankas senovinius ginklus, čiupinėju drabužius ir pinigus, tyrinėju senas graviūras, dokumentus ir raportus" — neabejojame jo nuoširdumu. Jo pasipiktinimas Lietuvos istorijos marinimu ir klastojimu nemeluotas. Bet ar jis teisus manydamas, kad lietuvių istorinę atmintį galima atgaivinti, nuvalyti ir plėtoti dabartinės santvarkos rūmuose su marksizmo "klasikų" pagalba?

Lietuvių rašytojai, kurie, kurdami savo istorinius romanus, mėgins vadovautis "marksizmo klasikais", susidurs su ypatingomis problemomis. Marksas, Engelsas, ir kiti "klasikai" yra būdingi 19-to šimtmečio kultūros atstovai. Kaip ir "socialiniai darvinistai", jie buvo surūšiavę tautas į "didžiąsias" ir "mažąsias", "istorines" ir "neistorines", "vertingas" ir "nevertingas". Tokias lietuviams istoriškai giminingas čekų ir kroatų tautas Engelsas pasmerkė išnykimui. Valstiečių kultūros ir jų ištausotos kalbos Marksui ir Engelsui tereiškė "barbariškumą". Patsai "tautiškumas", apie kurį taip gražiai kalba Petkevičius, marksizmo "klasikams" tebuvo "klaidingo sąmoningumo" forma, išnyksianti naujoje, komunistinėje santvarkoje. Jau patys terminai "tautinė istorija" ir "marksizmo klasikai" prieštarauja vienas kitam.

Ar jau ne laikas Lietuvos spaudoje atvirai padiskutuoti apie tai, kad tie "marksizmo klasikai", įskaitant ir Leniną, yra daugeliu atžvilgių smarkiai pasenę, o jų dažnai dogmatiški ir nemoksliški postringavimai apie "feodalizmą" ar "nacionalizmą" šiandien jau atgyvenę. Juk ir "marksizmo klasikai" reikalavo, kad į gyvenimą bei istoriją būtų žiūrima kritiškai. Tokio kritiško žvilgsnio dar nėra Lietuvos spaudoje, tarsi patsai marksizmas nepriklausytų gyvenimui ir istorijai.

Gal ir Vytauto portretas paties Petkevičiaus romane "Paskutinis atgailos amžius" būtų buvęs įdomesnis ir mažiau vienašališkas, jei jį tapydamas autorius nebūtų laikęsis marksistinių - lenininių taisyklių apie reakcingų "feodalų" vaizdavimą. Apie tokius bandymus praeitį rodyti pro "seniai diskredituotų sociologinių schemų prizmę" "Pergalės" antrame numeryje įdomiai kalba kritikas Aleksandras Krasnovas. Pavyzdžiui, vieno romano rankraštyje jis skaitė apie plėšikų — svieto lygintojų būrį, kuris Gedimino epochoje gynęs neturtėlius, puldinėjęs kilmingųjų pilis. Anot Krasnovo.Gediminas, "lyg studentas, stropiai iškalęs istorinio materializmo kursą, iškart perkanda juos ir taria: šie mums pavojingesni už kryžiuočius". Komiška, ar ne?

Kada nors, kai Lietuvos istorija bus tikrai laisvai nagrinėjama, jos pliuralistiniame gvildenime dalyvaus ir marksistai. Šiandien tragiška tai, kad tiems, anot Petkevičiaus, baukštiems marksistams, suteikiamas Lietuvos nagrinėjimo monopolis. Pavyzdžiui, apie Lietuvos krikštą, tą reikšmingą, sudėtingą įvykį^Lietuvoje terašyta iš vienos — primityviosios, paklusniosios, permatomos — perspektyvos!

Ir dar viena ironija. Petkevičiaus su tokia meile minimas Pietario romanas "Algimantas" buvo ilgą laiką uždraustas, nes jame pasitaiko kritiškų atsiliepimų apie rusus ir kitus slavus. Kaip tiksliai pastebi Petkevičius, "mūsų ideologijos klasikas niekur ir niekada nėra užsiminęs, kad viena tauta turi tarpti kitos tautos šešėlyje". O be to, tas klasikas ir jo bendradarbis Engelsas rusiškąjį imperializmą pliekė daug aštriau už mūsų Pietarį!
Griškevičius, Šepetys ir kiti partinės biurokratijos nariai tebesistengia Lietuvą ir jos istoriją laikyti marksistiniame - lenininiame gardelyje. Petkevičius ragina sugrįžti į "klasišką" marksizmą, apsivalyti nuo svetimo šovinizmo ir nuolankumo ir "Didžiajam broliui" komplekso. Tai jau žingsnis į priekį. Bet ir žengusi tokį žingsnį, Lietuva teatsidurtų šiek tiek erdvesniame gardelyje. Marksistai bei marksistai - leninistai tesudaro dalelę lietuvių tautos, jos inteligentijos. Kasdien vis labiau ryškėjant ideologijos bei santvarkos korupcijai bei anachroniškumui, toji mažuma darosi vis egzotiškesnė. Kokiu "mistiniu" pagrindu tai mažumai turi būti rezervuota vienintelė teisė interpretuoti Lietuvos istoriją?

Petkevičius jautriai aprašo tą "didžiulės palaimos" jausmą, kuris jį apima, apsilankius Lietuvos "aukštosiose mokyklose" — prisiminus, "kokia skriauda mums — spaudos draudimas, kaip atsirado pirmosios 'vargo mokyklos' ir jų 'pranašai'... pasišventėliai daraktoriai". Bet ar spaudos draudimas buvo išvargtas tam, kad lietuvių mokyklose dabar viešpatautų bet kokia lietuviams pievarta įbrukta ideologija, kokiu vardu ji besivadintų? Ir ar Petkevičiui nereikėtų nulenkti galvos ar bent nusiimti kepurės prieš tuos šiandienos "daraktorius", savilaidos darbuotojus, uždraustos istorijos bei religijos mokytojus, kurie, saugumo ujami ir į konclagerius šalinami, tebesistengia išsaugoti Lietuvos istorinės praeities ir vertybių visumą?

Savo svarbiame straipsnyje Petkevičius susiduria ir su kita problema. Tiek metų išgyvenus melo karalijoje, melas pavirsta savotišku refleksu, nuo kurio negali išsisaugoti ir su juo kovojantys. Štai Petkevičius rašo: "Mes įpratome savo praeitį vertinti pagal nežinia iš kur atsiradusius vienokios ar kitokios koncepcijos reikalavimus". "Nežinia iš kur?" — "Dvi kultūros", "Pažanga ir reakcija", "Didžioji rusų tauta", "Didysis brolis", "Vieninga srovė", "Buržuazinis nacionalizmas", "Praeities idealizavimas"! Apie tas ir daugelį kitų koncepcijų parašyta stirtos straipsnių, pasakyta krūvos kalbų, — nuo Lenino iki Gorbačiovo, nuo Sniečkaus iki Griškevičiaus. Nuduot, kad rašantysis nežino, jog šias koncepcijas paskelbė ir tebeskelbia jo partija, nesiderina su tiesos ieškančio straipsnio dvasia.

Ir galiausiai Petkevičiaus paaiškinimas, kodėl jis ir kiti pastaruoju metu pradėjo kelti Lietuvos isatoriją iš užmaršties. "Partija pareikalavo iš mūsų", rašo jis, "Atsikratyti visokio plauko subjektyvizmo ir sugrįžti prie tikslios mokslinės marksistinės metodologijos bei lenininių gyvenimo normų, į pirmą vietą iškeldama tiesą ir viešumą". Rašytojai prabilo, nes to pareikalavo partija! Ta pati partija, kuri buvo numarinusi Lietuvos istoriją savo "koncepcijomis" ir savo "lenininėmis normomis".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai