Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮSIPAREIGOJIMAS TIESAI PDF Spausdinti El. paštas
PASKAITA, SKAITYTA IV KULTŪROS KONGRESE

Prieš du tūkstančius metų Pilotas klausė Kristaus, kas yra tiesa, ir iki šiol filosofai nėra radę vieningo atsakymo į šį klausimą. Aš nemėginsiu tiesos aptarti, pasitenkinsiu primindamas, kad normaliomis aplinkybėmis žmogus nesako tiesos, jei jis nuoširdžiai netiki savo tvirtinimais, ir jei šie tvirtinimai neatitinka tikrovės.1 Tiesa nėra tik nuoširdus savo nuomonės reiškimas. Du žmonės gali nuoširdžiai tikėti prieštaringais tvirtinimais, bet tik vienas jų sako tiesą. Arba ateistas, neigdamas Dievą, arba tikintysis, tvirtindamas Jo buvimą, klysta. Teisingai galvoja tik vienas iš jų. Sąžiningas savo nuomonės reiškimas neužtikrina tiesos, tačiau, kalbėdamas apie tiesą, daugiausia dėmesio skirsiu šitokiam nuoširdumui, iš dalies dėl to, kad noriu išvengti kai kurių pasaulėžiūrinių ginčų, ir dėl to, kad įsipareigojimas ir šiai minimaliai tiesos sąlygai sukelia nemaža problemų.

Daug ginčijamasi dėl tiesos sampratos apimties, pavyzdžiui, ar dorovės bei estetikos teigimai gali būti teisingi. Nesvarstysiu ir šio klausimo, prileisdamas, kad ne tik mokslininkai ar istorikai, bet rašytojai, menininkai ir muzikai gali reikšti tiesą ar ją iškreipti.2 Rašytojas tai daro, jei jis mato viena, o rašo kita, jei pakeičia siužetą arba personažų savybes, kad jos atitiktų jam svetimos schemos reikalavimus, jei menininkas piešia kolūkiečius ar galingus praeities kunigaikščius, nors jam ir pusiau realistinis žmonių vaizdavimas atgrasus.

Vienu atžvilgiu tikrovė neaprėpiama. Mokslininkai visada galės atidengti naujus tikrovės aspektus. Antra vertus, tikrovė nepakankamai "tiršta", kad grįstų tik vieną jos paaiškinimą. Juslinių pergyvenimų, dalykų ir priežastingumo ryšių sukuriamą audeklą gali išaiškinti kelios, viena kitai prieštaraujančios teorijos. Turimi ir numatomi duomenys negali nedviprasmiškai įrodyti, kad tik viena teorija teisinga.3 Si tikrovės savybė juo labiau akivaizdi visuomeniniuose ir humanitariniuose moksluose, bandant aiškinti ar vaizduoti žmonių santykius, istorijos raidą. Senovės lietuvis ir kryžiuotis skirtingai vertintų kryžiuočių antpuolius prieš Lietuvą, jų siekius ir pasekmes. Tautininkai ir liaudininkai nėra vieningos nuomonės dėl 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, ir nesutarimai neišnyktų, paskelbus naujų duomenų apie perversmą. Istorinio materialisto rašomoje Lietuvos istorijoje gerokai daugiau reikšmės būtų skiriama ūkio raidai negu švietėjų pasekėjams, kuriems istorija — tai šviesos ir tamsos kovos kronika.

Jei nėra grynos, visa aprėpiančios, visiems priimtinos tiesos, tai istorikas ir rašytojas negali jos ir perduoti. Bet tai nereiškia, kad visi praeities ir dabarties vaizdavimai lygiaverčiai, kad nėra jokių pamatinių faktų, kurie turi vietą kiekvienoje sąžiningoje įvykių kronikoje. Kryžiuotis ir lietuvis gali nesutarti dėl kryžiuočių politikos, bet nesąžiningas būtų metraštininkas, kuris neminėtų kryžiuočių siautėjimo, krašto teriojimo. Galima manyti, kad 1926 metų perversmas turėjo teigiamų aspektų, bet negalima neigti, kad jis palaidojo demokratiją Lietuvoje. Įsitikinęs komunistas kitaip vertins kolūkių svarbą negu laisvos rinkos rėmėjas, mėgins įžiūrėti pažangesnio ūkininkavimo užuomazgų. Bet jei jis rašo apie savanorišką įstojimą į kolūkius, nemini trėmimų, grasinimų ir smurto vaidmens, palaužiant ūkininkų pasipriešinimą, jis rašo netiesą. Rašytojas nėra istorikas, ne jam rašyti mokslo straipsnį. Bet yra istorijos momentų, kurie taip užgožia kasdieninį gyvenimą, kad jie turėtų tapti sudėtine bet kurio to laikotarpio vaizdo dalimi. Šiomis aplinkybėmis mėginimas pasiteisinti nežinojimu neįtikinamas, nes geriausiu atveju toks neakylumas bei pasitraukimas nuo pasaulio rodo nesveiką abejingumą kitų likimui. Žmogus neša atsakomybę už ką jis žino ir ko nežino, už savo įsitikinimus ir už juos paaiškinančius ir teisinančius faktus. Jis negali sėdėti hermetiškai užsidaręs savo mąstymo kiaute, bet tuo pačiu negalima reikalauti, kad jis ir viską pergalvotų. Pirmu atveju žmogus galėtų gyventi, paskendęs senose klaidose ir prietaruose, antru atveju, iš jo per daug reikalaujama — net aukštuosius mokslus baigęs žmogus nepajėgus nei tikrinti mokslo skelbiamus rezultatus, nei nustatyti veiklos gairių lemiančių principų racionalumą.

alt
Dr. Kęstutis Girnius

Jeigu tiesos vardan reikalaujama tik sąžiningo savo nuomonės reiškimo, tai atrodytų, kad įsipareigojimas tiesai nėra labai sudėtingas reikalas. Istorikas turėtų aprašyti įvykius, kokie jie, jo manymu, buvo, rašytojai vaizduoti pasaulį taip, kaip jį įsivaizduoja. Gal dėl politinės konjunktūros galima šį tą nutylėti, kitką pagražinti, bet iš esmės reikia rašyti tiesą. Skirtingos teorijos skirtingai aiškina įsipareigojimą tiesai. Pasak vienų, sąmoningai nesakyti tiesos — tai meluoti, o melavimas nepriimtinas dėl to, kad jis prieštarauja Dievo įsakymams, pažeidžia praktinio proto reikalavimus arba kitais būdais pažeidžia dorovės taisykles. Kitos teorijos, elgesio dorovinę vertę nustatančios pagal jų pasekmes, nurodo, kad melas ilgainiui sukelia neigiamas pasekmes, tad ir draus tinas. Bet nežinau nė vienos teorijos, kuri teisintų nuoseklų netiesos sakymą.

Kaip ir daugeliu atvejų, teorija sako viena, gyvenimas rodo kita. Dabar Lietuvoje pripažįstama, kad ilgus dešimtmečius rašytojai ir istorikai nerašė tiesos. Amerikoje viešėdamas kritikas Albertas Zalatorius labai aukštai vertino vieną Juozo Apučio apysaką, "kur gal ne viskas pasakyta, bet kurioje nėra nei lašo sumelavimo".4 Kitų rašytojų darbai matyti šios savybės neturi. Kaip tai išaiškinti, ar galima tokį elgesį pateisinti? Peršasi du kraštutiniai atsakymai. Pasak pirmo, dorovės reikalavimai besąlygiški, jų reikia visada laikytis net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis, tad jų pažeidimas nepateisinamas. Pasak antro, neturime teisės reikalauti didvyriškumo. Stalino metais ir vėliau nebuvo galima kitaip elgtis, tad negalime smerkti reikalingo prisitaikymo. Dėl abiejų atsakymų kyla abejonių.

Jei negalima reikalauti didvyriškumo, tai nereiškia, kad leistinas visoks prisitaikymas, kad dorovė, kaip Hėgelio filosofijos pelėda, turi pateisinti visa. Neginčytina, kad daug kas prisitaikė, bet ne visi. 1946 m. partijos pareigūnai įniršusiai puolė tokius vadinamus tylenius kaip poetą Antaną Miškinį.5 Kiti rašytojai, pavyzdžiui, nepriklausomybės metais prasidėjusi reikštis gabi poetė Pranė Aukštikalnytė - Jokimaitienė iš vis neberašė — gal dėl to, kad nenorėjo susikompromituoti. Daugelis paprastų žmonių liko ištikimi savo įsitikinimams. Kunigų dauguma neatsisakė savo tikėjimo, nors už viešą tikėjimo paneigimą jie būtų laimėję valdžios malonę ir gerokai sumažinę arešto pavojus. Per lengvai pateisinus vienų baikštumą, nevertinamas kitų ryžtas.

Jei sutikimas skelbti netiesą laikomas visiškai suprantamas "realizmo" ženklas, tai tie, kurie to nedaro arba daro tik po atkaklaus priešinimosi, tampa savotiškais "donkichotais", žmonėmis, kurie nemato, ką turėtų matyti. Dorovė iškreipiama, jei prisitaikėliškumas tampa norma, o įsipareigojimas tiesai — paaiškinimo reikalaujančiu reiškiniu. Prisimintina, kad tiesa nebuvo rašoma, ne tik Stalino laikais, kai už neatsargų žodį ar mintį rašytojas galėjo atsidurti Gulage, bet ir Brežnevui valdant, kai grėsė išbarimas, honoraro netekimas, kiti nemalonumai, bet ne kalėjimas.

Kiti linkę smerkti visus dorovės pažeidimus, tad ir netiesos sakymą. Krikščionys laiko savo dorovės reikalavimus absoliučiais. Panašiai galvoja ir Kantas, teigdamas, kad jei pas šeimininką, kurio namuose slapstosi žmogus, atėjęs beprotis pareiškia norįs nužudyti besislapstantįjį ir klausia, kur jis yra, tai šeimininkas turi sakyti tiesą.6 Jei šitokiomis aplinkybėmis žmogus negali meluoti, juo labiau tada, kai melavimo pasekmės ne tokios šiurpios. Ne vienam filosofui Kanto teigimas atrodo per daug griežtas. Minėtomis aplinkybėmis žmogaus gyvybė vis dėlto svarbesnė negu tiesa, ir tiesos sakymas privestų prie "praktinio prieštaravimo". Tai yra, jei visi žmonės panašiomis aplinkybėmis išduotų žmogų, tai visuomenėje būtų pakirstas tas tarpusavio pasitikėjimas, dėl kurio išlaikymo privaloma sakyti tiesą. Kyla klausimų ir dėl šitokio "tiesos fanatiko" motyvų. Kai kurie žmonės gal ir tiek gerbia tiesą, kad jie švaria sąžine galėtų išduoti besislapstantįjį bepročiui. Tačiau daugeliui, kurie taip elgtųsi, ne tiek rūpi tiesa, kiek reikalas save vaizduoti tiesiais ir dorais; ne tiek dorovės reikalavimai savyje, kiek dorumo regimybė.7 Nenoriu neigti tiesos vertės, ypač šiais laikais, kai taip lengvai meluojama, nes esą tai niekam nepakenks, nepatogu tiesą pasakyti ir taip toliau. Bet sunku suprasti žmogų, kuris, gestapininko ar enkavedisto klausiamas, atvirai pasakytų, kur slapstosi nekaltas žmogus. Būtų kitas reikalas, jei jis sakytų tiesą, kai tik jam pačiam gresia mirtis.

Rašytojams ir istorikams nesuteiks daug paguodos tai, kad ypatingomis aplinkybėmis galima tiesos nesakyti. Prisitaikymas prie konjunktūros nebuvo vienkartinis reiškinys, bet kasdienybė, pastovi darbo sąlyga, ne ta prasme, kad kasdien buvo sakoma netiesa, bet kad bet kurią dieną galėjo iškilti reikalas netiesą rašyti. Būsimi rašytojai gerai žinojo, kad turės nuolaidžiauti melui ir cenzorių įnoriams, bet rinkosi šią profesiją. Tad, ieškant paaiškinimo ar pateisinimo, reikia rasti tokį, kuris pateisintų ne vieną momentą, bet savotišką parengties stovį netiesą sakyti.

Pravartu prisiminti politikų padėtį. Politikai daro kompromisus, meluoja, vartoja smurtą neva dėl didesnio gėrio. Netrūksta anekdotų apie suktus politikus, jų apgaules ir melus. Bet nelabai noriai renkami idealistai politikai, kurie kaip, pavyzdžiui, buvęs Amerikos prezidentas Carteris, smerkiami dėl atsisakymo vartoti reikalingų priemonių, kaltinami naivumu. Laukiama, kad politikai ryžtingai elgtųsi, užtikrindami teisėtvarką, valstybės saugumą ir kitus svarbius siekius — net jei dėl to reikėtų sutepti rankas. Tapdamas politiku, įgydamas teisę ir pareigą atstovauti kitų interesams, žmogus nebegali rūpintis tik savo sąžinės grynumu. Siekiami rezultatai kartais persveria vartojamas priemones, suteikia veikimo laisvę, kurios neturi eiliniai piliečiai. Machiavelis aiškino, kad geras valdovas negali paisyti dorovės taisyklių. Plačiau svarstoma Sartro ir Camus kūryboje sudramatinama suteptųjų rankų dilema, būtent reikalą dėl kilnaus tikslo griebtis bjaurių priemonių, pavyzdžiui, nužudyti tironą, kad laisvė klestėtų. Dilema reali. Jei smerkiame komunistų šalių vadovų ryžtą visomis priemonėmis siekti savo tikslų, tai turėtume prisiminti, kaip pykome dėl Amerikos prezidentų nutarimo vesti ribotą karą Vietname. Prelatas Krupavičius tariamai kartą sakęs, kad dėl Lietuvos laisvės ir su velniu sandėrį darytų. Pagalvokime, kaip reaguotume, sužinoję, kad žmogus praleido progą užtikrinti Lietuvai nepriklausomybę, nes itin skrupulingai rūpinosi savo sąžinės švarumu.

Politikams, ypač valdžios pareigūnams, suteikiama platesnė veikimo laisvė negu eiliniams piliečiams. Ir dorovės požiūriu skirtingai vertinamas jų elgesys, nes jie turi labiau rūpintis savo nutarimų pasekmėmis iš nešališkos pozicijos.8 Įgyvendindami svarbų siekį, jie gali nepaisyti kai kurių eiliniams žmonėms galiojančių apribojimų. Valdininkai gali, pavyzdžiui, nutarti, kad žmogus mokesčiais valdžiai turi perduoti trečdalį savo pajamų, bet šių dienų Robin Hudui nevalia gatvėje iš žmogaus išreikalauti panašią pinigų sumą, net jei ją perduotų labdaros organizacijoms. Valdžios gali įvesti karo prievolę, priversti žmogų parduoti namą bei kitais būdais apriboti žmogaus laisvę, ko negali daryti paprastas žmogus.

Politiko savotiška laisvė pažeisti dorovės nurodymus įvairiai aiškinama. Tie filosofai, kuriems elgesio vertė priklauso nuo sukeliamų pasekmių, nurodo, kad, jei savo elgesiu politikas sukelia daugiau gėrio negu bet kuriuo kitu veiksmu, tai jis ne vien gali, bet netgi turi pareigą pažeisti įprastine dorovės taisyklę, kaip, pavyzdžiui, nemeluok, neapgaudinėk, nevartok smurto! Šitokioms pasekmių apskaičiavimo grindžiamoms teorijoms tradiciniai dorovės reikalavimai neturi savarankaus autoriteto. Geriausiu atveju tai empiriniai apibendrinimai, nurodantys, kad normaliomis aplinkybėmis nemelavimas, tiesumas, smurto vengimas sukuria daugiau gėrio negu melavimas, apgaulė ir taip toliau. Bet galima taisyklių nepaisyti kiekvienu atveju, kai jų pažeidimas bus žmonijai naudingesnis. Šitokios teorijos atmestinos dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl per lengvo dorovės normų pažeidimų, net smurto vartojimo prieš nekaltus žmones pateisinimo.

Kitos teorijos pabrėžia, kad dėl didelio gėrio politikas gali, kartais net turi pažeisti įprastas normas. Bet joms normos nėra provizorinės nuorodos, kurių galima nepaisyti lengva širdimi. Jas pažeisdamas, žmogus turi jausti nusižengęs dorovei, savotiškai nusikaltęs. Sąžiningas politikas gali atsidurti padėtyje, kurioje kiekvienas jo veiksmas normaliomis aplinkybėmis doroviškai nepriimtinas, jei, pavyzdžiui, didelis gėris pasiekiamas tik nepriimtinomis priemonėmis. Bet jei politikas verčiamas meluoti valstybės saugumo sumetimais, jis turėtų apgailestauti savo elgesį. Dorovės pažeidimai turėtų būti atgrasūs, ir labai įtartinas tas politikas, kuris leng-vaširdiškai ir be sąžinės graužimo pažeidinėja dorovės reikalavimus.9

Kultūrininkas nėra politikas. Jis neatstovauja šalies piliečiams, bet gali pretenduoti į atsakingas pareigas tautoje, atseit, jis saugo tautos kultūrinį paveldėjimą, kurį praturtinusi kiekviena karta turi perduoti sekančiajai. Kultūros išsaugojimas nemažiau svarbus, o kai kuriais atžvilgiais net svarbesnis už šalies nepriklausomybę, nes kartą išnykus kultūrai ar kalbai, jų neatgaivinsi, o ne viena šalis, suverenumo netekusi, vėliau ją atgavo. Jei politikai gali palenkti dorovės normas ar jų nepaisyti, gindami tautos politikos interesus, tai kultūrininkai esą gali tą patį daryti kultūros labui. Jeigu jie nebūtų klausę valdžios pareigūnų nurodymų, nedarę kompromisų, nemelavę, tai jie nebūtų galėję dirbti kultūros darbą. Tuo atveju visa tauta būtų nukentėjusi. Kai kas gal norėtų ginti stipresnį teigimą, esą rašytojai ne tik nesmerktini už netiesos rašymą, bet verti tautos padėkos, kad sunkiomis sąlygomis darė tai, ko reikalavo tautos interesai.

Jeigu mėginama pasekmių apskaičiavimu pateisinti netiesą, tai reikia kaip galima tiksliau nustatyti tikrąsias, ne tik siekiamas rašytojų elgesio pasekmes, bet ir jas palyginti su keletu galimų variantų, o ne tik su viena kraštutine galimybe. Dažnai klausiama, kas būtų atsitikę, jei visi rašytojai, rūpindamiesi sąžinės švarumu, būtų atsisakę rašyti netiesą, taigi ir nerašę? Ar nebūtų lietuvių kultūra labai nukentėjusi? Tuo atveju tai taip, bet verčiau klausti, kas būtų atsitikę, jei tik kai kurie rašytojai, o ne visi, būtų nerašę. Daugelis Stalino metų literatūros kūrinių, juo labiau filosofų ir istorikų darbai kone be vertės. Lietuvių kultūra nebūtų nukentėjusi, jei Juozas Žiugžda nebūtų rašęs istoriją, Aleksandras Gudaitis - Guzevičius — savo epopėjas, jei filosofai nebūtų aiškinę Stalino įnašo į kalbotyrą. Net gabesnių rašytojų darbai, kaip Vienuolio Puodžiunkiemis ir Simonaitytės Pikčiurnienė, tiek konjunktūros paženklinti, kad jie įdomesni sociologui negu literatūros kritikui. Stalino laikų padėtis ypatinga ir neginčytina, kad Lietuvoje pasiekta didelių ir svarbių laimėjimų, bet lygiai aišku, kad tik mažas nuošimtis darbų ideologiškai opesnėse kūrybos srityse turi išliekamos vertės.

Ir dėl neabejotinų laimėjimų kyla klausimų. Ar jie labiau priskirtini tiems, kurie "realistiškiau" vertino padėtį ir uoliai prisitaikė, ar tiems, kurie savarankiau laikėsi? Manau, kad pastariesiems. Nemažiau svarbu paklausti, ar ne dar daugiau būtų buvę pasiekta, jei rašytojai vieningiau ir atkakliau būtų tiesą gynę. Jei, pavyzdžiui, jie būtų anksčiau protestavę dėl lietuvių kalbos išstūmimo iš viešojo gyvenimo, dėl istorijos klastojimo, net jei Jono Avyžiaus pavyzdžiu, jie būtų atviriau vaizdavę partijos biurokratiją, atsisakę kai kurių partizanų kovų vaizdavimo šablonų arba, kaip Estijos inteligentija, kartkarčiais atviriau gynę nemalonėn patekusius?

Taigi, norint įvertinti netiesos sakymo pasekmes lietuvių kultūrai, reikia palyginti esamą padėtį ne tik su tuo, kas būtų buvę, jei niekas nebūtų rašęs, bet ir su tuo, kas būtų įvykę, jei daugiau kūrėjų būtų šiek tiek atkakliau kovoję-dėl savo tiesos. Drąsesniu savo tiesos gynimu jie būtų galėję dviem atžvilgiais pakeisti padėtį. Pirma, jie būtų parodę, jog galima kitaip elgtis ir taip metę savo kolegoms iššūkį panašiai daryti, arba bent panaikinę regimybę, kad prisitaikymas yra vienintelis racionalus sprendimas. Aplinka ir kitų pavyzdys turi nemažą poveikį. Pirmaisiais pokario metais daugelis rašytojų, ir ne tik vadinamieji tyleniai, labiau priešinosi spaudimui pasukti netiesos keliu, negu vėlesnės kartos, nors už tokį elgesį jiems grėsė daug didesnis pavojus — nemaža dalimi dėl to, kad nebuvo įsišaknijusi prisitaikymo kultūra, o tiesos nesakymas tebebuvo laikomas negarbingu.10

Religijos sekcija. Kalba kun. Gediminas Kijauskas, S. J. Kairėje ev. kun. Povilas Dilys, dešinėje Algimantas Norvilas
alt
Meno sekcija. Kalba dr. Kęstutis Žygas. Sėdi dail. Elena Urbaitytė, Narcizas Prielaida, dail. Jurgis Račkus

Antra, praplėsdami priimtinos literatūros zoną, rašytojai sudaro geresnes sąlygas savo darbui. Be laisvės eksperimentuoti, be laisvės rašyti ką ir kaip nori, kūryba kenčia. Kartais parengiami nepilnaverčiai sužaloti darbai, kartais kūrybos užmojis uždūsta. Šiuos suvaržymus labiausiai jausdavo patys rašytojai, bet pasyviai priimdavo susiklosčiusią padėtį. Šiuo atžvilgiu reikšmingas vadinamasis septintojo dešimtmečio Chruščiovo atodrėkis, per kurį rašytojai atviriau vaizdavo naujausių laikų istoriją, vartojo vidaus monologo ir kitas naujoviškesnes rašymo priemones. Atodrėkis trumpai tęsėsi, bet per jį buvo sukurta proporcingai daugiau vertingų darbų, negu prieš jį ar po jo. Tai svarbu prisiminti, vertinant kultūrininkų laikysenos pasekmes. Jei netiesos sakymas teisinamas kultūrinių vertybių kūrimu, o išsireiškimo laisvė teigiamai paveikia darbų kokybę, tai kuo daugiau nusileidžiama primestiems varžtams, tuo mažiau praturtinama lietuvių kultūra, tad tuo mažiau ir pateisinama netiesa.

Be tokių pasikeitimų, kurie dabar vyksta Maskvoje, nebūtų įvykę stebuklų, už neapgalvotą iššūkį žmogus būtų nukentėjęs. Bet vis dėlto būtų buvę galima drąsiau laikytis, kaip darė kitų tautų atstovai. Lietuvos kūrybinė inteligentija tik dabar pradeda atrasti pusiau atimtą, pusiau pamestą balsą ir tebėra gerokai atsilikusi nuo estų, armėnų ir kitų. Šiuo atžvilgiu galima prisiminti katalikų reikalavimą sugrąžinti Klaipėdos bažnyčią. Bažnyčia bus sugrąžinta. Be Gorbačiovo persitvarkymų tai neįvyktų, bet be katalikų protestų Maskva nebūtų žinojusi, kad reikia bažnyčią atiduoti. O iš dešimties tūkstančių, kurie pasirašė įvairius protesto pareiškimus, gal tk keliasdešimt nukentėjo.

Jei galima iš dalies pateisinti tiesos nesakymą kultūros vertybių saugojimo dingstimi, tai reikia neužmiršti kitų netiesioginių padarinių. Neseniai rašytojas Vytautas Bubnys pažymėjo, kad sunku nepastebėti "mūsų tautos polinkio į prisitaikėliškumą, nepripažinti lengvo savęs pardavinėjimo faktų". Daug skundžiamasi ir dėl jaunimo apatiškumo ir abejingumo dvasios reikalams. Politinei santvarkai, partijos veikėjams tenka didžiausia atsakomybė už šių negerovių klestėjimą, bet prisidėjo ir rašytojai, kurie, vėl anot Bubnio, "matė gyvenimo viena, o atsisėdę prie stalo vaizdavo absoliučiai kita .1' Rašytojų Lietuvoje dabar ir nepriklausomybės metais įtaka didelė, neproporcingai daug gyventojų skaito jų raštus, tad ir daugelis turėjo pastebėti tą didžiulę prarają tarp gražių žodžių apie rašytojų ar mokslininko paskirtį ir gerokai skirtingos tikrovės.

Patys rašytojai moka savotišką kainą dėl netiesos sakymo, nes jų paskelbti kūriniai, straipsniai, proginės kalbos juos labiau kausto, negu eilinius piliečius. Jų vieši veiksmai yra lyg aukų nešimas naujam aukurui, įsipareigojimas mitams, kurio nepaneigia tų mitų išjuokimas privačiai tarp draugų. Sudėjus didelį kiekį aukų, negalima, sąlygoms pakitus, vaizduoti lyg nieko nebūtų įvykę, lyg visa tai būtų prievarta primestas vaidinimėlis, nenuoširdžiai suvaidintas ir visuomenės tokiu laikomas. Arba geriau tariant, tik vienos rūšies žmogus gali tai daryti. Todėl nenuostabu, kad tokie literatūros šulai, kaip Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas, Mykolas Sluckis nedalyvauja dabarties diskusijose ir tai ne vien dėl amžiaus.

Manau, jog galima tvirtinti, kad gana daug rašytojų ir istorikų neišlaikė tiesos egzaminų, pasirinkdami verčiau rašyti netiesą, negu iš viso nerašyti. Bet būta ir šviesių pavyzdžių: rašytojai Aputis ir Granauskas, literatūros kritikai Zaboikskaitė, Zalatorius ir Krasnovas. Palyginus Lukšaitės istorinius darbus apie kontrreformacijos laikų Lietuvą, matyti, kiek persistengė Jurginis. Yra daug ir kitų pavyzdžių.

Išklausęs šias mintis, žmogus galėtų priekaištauti: "Bepigu patogiai Vakaruose gyvenantiems pamokslauti, mokyti kitus, ką jie turėtų daryti. Tačiau atsidūrę Tarybų Sąjungoje, ir pamokslautojai elgtųsi kaip mes, prisitaikytų prie konjunktūros. O kitomis dėkingesnėmis sąlygomis mes irgi būtume uoliai gynę tiesos reikalą". Prabėgomis minėjau vieną atsakymą į šį pagrindą turintį priekaištą, būtent, kad ir tomis sąlygomis aplinka neturėjo absoliučiai lemiančio vaidmens. Vieni oriau laikėsi, galėjo tai daryti ir kiti. Kaip tik dėl šio prisitaikymo teorijos paneigimo kitamaniai ir drąsesnieji kartais sulaukia pagiežos ir kritikos iš savo kolegų, kuriems būtinybės skraistės nuplėšimas skaudus priminimas, jog vra ir kitas kelias.

Tačiau minėtame priekaište glūdi ir kita mintis, savotiškas priekaištas likimui, kad žmogus gyveno laiku, kuris kėlė nepaprastus išbandymus ir reikalavo ypatingų dvasios savybių. Likimas iškrėtė pokštą, bet už tai žmogus neatsakingas. Turime gilų įstikinimą, kuris įkūnijamas ir teisės įstatymuose, kad žmogus atsakingas tik už tuos veiksmus, kuriuos jis pats lemia, ir kad jis gerokai mažiau, jei iš vis atsakingas už tai, kas įvyksta nepriklausomai nuo jo valios. Įsivaizduokime du brolius su tais pačiais charakterio bruožais. Vienas dėl finansinių sumetimų išvyksta į užsienį, ten įsijungia į dešiniųjų ar kairiųjų ekstremistų sąjūdį, po kiek laiko pasitraukia. Antras pasilieka Lietuvoje, prasidėjus karui, įsivelia į įvykių sūkurį ir aktyviai dalyvauja masinėse žudynėse. Pasak kai kurių teorijų, kurios skiria ypatingą reikšme žmogaus pastovioms savybėms ir tvirtina, kad žmogaus dorovinė vertė priklauso nuo jo charakterio, abu žmonės panašiai girtini ar smerktini. Šios teorijos šalininkai maždaug šitaip argumentuoja. Žmogus atsakingas už savo charakterį, gali jį pakeisti. Iš charakterio plaukia nutarimai vienaip ar kitaip elgtis. Bet nutarimo įgyvendinimas didele dalimi priklauso nuo pasaulio, ir dėl įvairių kliūčių žmogaus geri norai gali likti neįgyvendinti arba net gerokai iškreipti. Žmogus nutaria padėti senutei, bet ją belydint per gatvę, automobilis, pažeidęs eismo taisykles, ją pervažiuoja. Žmogus, siekęs gero, pasitarnauja blogiui. Vargšui duodame auką, už kurią jis perkasi narkotikų ir nuodijasi. Tai siekių įgyvendinimo laimės ir nelaimės pavyzdžiai. Dviejų brolių atvejis — tai laimė, siejama su aplinka, kurioje gyvename, ir problemomis, su kuriomis susiduriame. Kiti pavyzdžiai rodo, kaip galime būti laimingi ar nelaimingi elgesių pasekmėse. Pagaliau laimė arba gamtos loterija suvaidina didelį vaidmenį, nustatant, kas mes esame. Kai kuine gimsta gabesni, stipresni, geresnėje šeimoje, palankesniame amžiuje. Reikia tik prisiminti, kokios gyvenimo perspektyvos atsiveria pasiturinčiam Vakarų profesoriaus ir Indijos neliečiamųjų ar Afrikos klajoklių vaikui.12

Iš visų filosofų Kantas labiausiai mėgino laimę išguiti iš dorovės, teigdamas, kad gera valia, net jei ji nuosekliai nepajėgia norų paversti tikrove, turi aukščiausią vertę savyje. Geros valios pabrėžimą skatina gilus susirūpinimas teisingumu, gal net savotiškas noras išlyginti gamtos loterijos išdaigas. Jei žmogaus dorovė nustato jo tikrąją vertę, ir jei nuo nieko nepriklausoma gera valia yra aukščiausia vertybė, tai kiekvienas žmogus, nepaisant kiek jis gamtos nuskriaustas, gali būti lygiavertis kitiems. Krikščionybės paskutiniojo teismo samprata išreiškia panašią viziją.

Nors mėginimas pašalinti laimės vaidmenį suprantamas, bet jis nesiderina su gilesniais doroviniais nujautimais. Laimė gali veikti kaip mūsų norai ir siekiai tampa tikrove. Bet reikia prisiminti, kad žmogus ne vien tik doroviškai vertinamas pagal tai, ką jis padarė, bet kad jo elgesio aptarimas priklauso nuo to, kas įvyko, o poelgiai vertinami pagal aptarimą. Individas tampa žmogžudžiu, tik žmogų nužudęs, o ne tada, jei kokia nors visiškai nenumatoma priežastis vėjais nuneša kruopščiausiai išgalvotą pasikėsinimą. Žmogus išdavė savo kaimyną, jei saugumas reagavo į jo skundą, o ne — jei skundą išmetė. Nuo laimės priklauso ta aplinka ir tos problemos, kurias žmogus turi spręsti, bet žmogus vertinamas pagal tai, ką jis iš tiesų padarė, o ne ką jis būtų daręs, jei pasaulis būtų buvęs kitas. Žudynėse dalyvavęs žmogus gali būti kaltinamas žudymu, bet ne jo bendramintis brolis, kuris savo pagiežą išliejo, bare keikdamas priešus.I13

Net ir Kanto geroji valia, tas ir tamsoje šviečiantis brangakmenis, iš dalies laimės vaikas. Žmogaus charakterį veikia genetinis paveldėjimas, biologiniai procesai, kurių žmogus net nejaučia. Prisiminkime, kaip keičiasi žmogaus elgesys po smarkaus galvos sužeidimo, kaip vaikai nevisada, bet dažnai, paveldėja tėvo irzlumą ar dvasios giedrumą. Netvirtinu, kad žmogus negali valdyti savo veiksmų ar neturi laisvos valios, bet primenu, kad ne visiems lygiai lengva įgyti doroviškai teigiamas savybes. Jeigu žmogus smerktinas ar girtinas tik už tai, kas visiškai priklauso nuo jo veiksmų ir valios, tai reikėtų atsisakyti normalios atsakomybės sampratos. Mūsų veiksmų pasekmes ir paskatas, veikimo sąlygas ir mus pačius didele dalimi lemia nuo mūsų nepriklausomi veiksmai, tad lieka labai ribota, vis nykstanti zona, už kurios žmogus visiškai atsakingas.14

Jei nenorima atsisakyti atsakomybės Ir laisvos valios sampratų, reikia pabrėžti, kad žmogus negali pateisinti savo elgesio vien tuo, jog gyveno nepalankiomis sąlygomis ir iš jo buvo daugiau reikalaujama, negu jis galėjo duoti, ir kad mažiau buvo reikalaujama iš kitų. Sunki buvo rašytojų būklė Lietuvoje, bet vien tai nepateisina netiesos sakymo. Galima pridurti, kad Lietuvos inteligentija retai turėjo lengvas darbo sąlygas bei laimę ramiai kurti. Tautinio atgimimo laikais didžioji dauguma tautiškai susipratusių inteligentų aiškiai priešinosi caro valdžios politikai, nacionalinei priespaudai, daugelis dalyvavo slaptoje veikloje, rėmė ir platino pogrindžio spaudą, nors už tai jiems grėsė kalėjimas, tremtis arba administracinė bauda. Buvo politinių skirtumų, nebuvo vieningos nuomonės, kaip geriausiai kovoti su carizmu, bet savigarba ir žmogiškasis orumas neleido rašyti to, ką caro valdžia norėjo girdėti. Beikia ištirti priežastis, kodėl prieš carą maištavusi inteligentija pasidarė valdžios politikos gynėja, bet nėra abejonės, kad rašytojų vaidmuo radikaliai pasikeitė ir ne vien dėl realaus pavojaus nukentėti.

Nepriklausomybės metai buvo lyg atgaivos rasa, nors dėl šalies ūkio sunkumų bei ribotų kultūros reikalams skiriamų lėšų nemaža inteligentų neturėjo palankiausių kūrybos sąlygų. Gerokai sunkesnė buvo išeivijos rašytojų ir istorikų dalia. Laimė jų tikrai neglostė, bet pakankamai žmonių apsiėmė nešti Lietuvos kultūros vystymosi estafetę ir atliko savo vaidmenį, kol tautos kamienas vėl perėmė šią užduotį.

Išeivijos rašytojai buvo laimingi tuo atžvilgiu, kad jie nejautė valdžios spaudimo skelbti netiesą, nors buvo reikalavimų neliesti kai kurių tabu ir aiškiai rožinėmis spalvomis vaizduoti nepriklausomybės metus. Šiuo atžvilgiu Lietuvos inteligentija turėjo gerokai mažiau laimės. Tačiau dabar jie turi laimę, tai yra, progą pagerinti lietuvių ir Lietuvos padėtį, prasidėjus tikrai radikaliems pasikeitimams, kurių nė vienas, turbūt ir nė Gorbačiovas, neįsivaizdavo prieš kelerius metus. Išeivijai liks stebėtojo vaidmuo.

Lietuvoje vyksta dideli pokyčiai ir vis greitėjančiu tempu. Atvirai svarstoma daugelis tautybės ir kalbos politikos klausimų, reikalaujama Lietuvai suteikti daugiau ūkio autonomijos. Ypač reikšmingi pasikeitimai Lietuvos istorijos srityje. Turbūt bus galima visiškai dalykiškai nagrinėti istoriją iki šio šimtmečio pradžios. Ir naujausių laikų istorija nebėra ta pati. Pripažinta, kad daugumai lietuvių buvo geriau gyventi nepriklausomoje Lietuvoje negu carinėje Rusijoje, nors dar apgailestaujama, kad Kapsukui nepasisekė įsitvirtinti Lietuvoje. Siūloma nevadinti nepriklausomos Lietuvos antidemokratine valstybe. Ruvo labai aiškių užuominų dėl slaptųjų Molotovo - Ribbentropo susitarimų, nors protokolai dar nepaskelbti. Pripažįstama, kad 1941 m. ir pokario metais vyko masiniai nekaltų žmonių trėmimai, siautėjo saugumas.

altIV kultūros kongrese Putino dramą "Valdovą" suvaidino Los Angeles dramos sambūris. Režisavo Petras Maželis. Sėdi "Valdovas" Vincas Dovydaitis, stovi Sigutė Mikutaitytė.

Tiesiog nuostabiai daug kas pasakyta, bet dar ne viskas. Jaučiamas polinkis, kuris gal ilgai nesitęs, senus mitus pakeisti naujais, nors labiau realistiniais. Kuo atviriau rašoma apie terorą iki karo ir po jo, tuo labiau kyla klausimų dėl Lietuvos komunistų partijos ir jos vadovų vaidmens nekaltų žmonių represavime ir naikinime, kultūros vertybių niokojime, tautos tradicijų niekinime. Jau dabar mėginama savotiškai Reabilituoti Sniečkų, Gedvilą, Gudaitį-Guzevičių, vaizduoti juos kone nekaltomis stalinizmo aukomis. Šitokie įvykių logikai prieštaraują teiginiai turėtų būti tiktai tyrimų išvados, o ne jų išeities taškas, bet dabartiniam režimui verktinai reikia sukurti dorų komunistų panteoną.

Lietuvoje šiuo metu sakoma daugiau tiesos negu bet kada per 40 metų. Liečiami opūs klausimai, atsakymai, į kuriuos nepalankia šviesa nušviečia daug žmonių. Kai kurie rašo labai atvirai, ypač per pastaruosius du mėnesius, kiti mėgina nutylėti vienus faktus, antriems suteikia savotišką atspalvį, trečius tiesiog iškreipia. Negalime laukti, kad šiais klausimais būtų prieinama vieninga nuomonė, ypač kai ideologiniai požiūriai ir žmonių atsakomybė už aptariamus įvykius gerokai skiriasi, tačiau, pagerbdami tiesą ir tuos, kurie net sunkiomis aplinkybėmis ja rūpinosi, neturėtume nekritiškai priimti kone visus aiškinimus, pakantumo dingstimi pateisinti sofistiškus mėginimus sukurti objektyvumo regimybę, kur jo nėra, džiaugtis pusės tiesos skelbimu, nes prieš kelerius metus net tiek nebuvo galima sakyti. Ankstesni netiesos sakymo pateisinimai nebegalioja, ir jų neturėtume priimti.

Išeivijoje nėra cenzorių. Ne kiekvienas laikraštis ir žurnalas spausdins jam siunčiamą straipsnį, bet visada atsiras kitas, kuris tai noriai darys. Rimtesnių problemų sukeldavo nepopuliarių nuomonių skelbimas, ypač kai buvo mėginama kitu žvilgsniu vertinti kai kuriuos reiškinius Lietuvoje, siūloma užmegzti platesnės apimties ryšius su Lietuva. Netrūkdavo karštuolių, kurie skubėdavo kitaip galvojančius apšaukti raudonais ir komunistais, jiems siųsti grasinamus laiškus. Kai kurie žmonės, stengdamiesi išvengti šitokių koneveikimų, nedrįso reikšti savo tikrosios nuomonės, sakė tai, kuo netikėjo. Keičiantis nuotaikoms, ši problema darosi vis mažiau reikšminga.

Išeivija nėra monolitinė, nors daugelio pažiūros politikos ir visuomenės santvarkos klausimais gana konservatyvios. Mūsų kairieji dažniau balsuoja už respublikonus negu demokratus. Pasaulėžiūros ir ideologijos ginčai, pasireiškę pirmaisiais nepriklausomybės metais, tebėra stebėtinai gajūs, lyg tik neseniai būtų pasibaigusi 1926 m. seimo rinkimų kampanija. Pasaulėžiūriniai ginčai kenkė antinacinės rezistencijos vienybei, sovietiniai provokatoriai mėgino juos kurstyti partizanų gretose, politinių veiksnių kivirčai — medžiaga legendoms. Šie nesutarimai stebuklingai neišnyks.

alt
Lietuvių dailės paroda, Algimanto Kezio pastangomis surengta IV kultūros kongreso proga Skylight galerijoje Toronte

alt
Klevelando lietuvių Dievo Motinos parapijos choras (vad. Rita Cyvaitė-Kliorienė) ir Toronto "Volungės" choras (vad. Dalia Skrinskaitė-Viskontienė) kartu dalyvavo IV kultūros kongreso koncerto programoje. Visos kultūros kongreso ir PLB seimo nuotraukos — S. Dapkaus.
 
Bet jei manoma, kad tiesa gimsta priešingų idėjų sankirtyje, tai šie nutarimai net naudingi. Ginčai gali sudaryti sąlygas gilesnės tiesos atradimui, bet tik jei gerbiama oponentų tiesa. Tai nereiškia pritarimo reliatyvizmui, tai yra, teorijai, kad visos nuomonės, bent ideologijos, dorovės ir estetikos klausimais, lygiavertės, ir kad nėra pagrindo, kuriuo galėtume vertinti jų racionalumą ar tiesą. Atseit, kanibalai turi vienokius papročius, mes — kitokius. Neįmanoma objektyviai įrodyti, kad vienų ar kitų dorovė racionalesnė ar teisingesnė, tad svarbiausia būti pakantiems, priimti kitų skirtingą galvojimą. Nesunku įrodyti, kad šitoks reliatyvizmas klaidingas, ir jo neturėjau omeny, kalbėdamas apie kitų tiesos gerbimą.15 Kitų tiesos gerbimas nėra besąlygiška pakanta, bet pirmiausia sąžiningas mėginimas suprasti ir įvertinti kito įsitikinimus be jokių iškreipimų. Perdėm lengva sumenkinti oponento mintis, jas sukarikatūrinti, tada tyčiotis iš karikatūros, nurodant, kad ji grubiai supaprastina tikrąja padėtį ir neišlaiko kritikos. Siekdami tiesos, turime teise kritikuoti kitų tvirtinimus, bet kritikuojami teigimai turi reikšti tikrąją kito žmogaus nuomonę, o ne demonologijai tinkamą išmonę.

Netiesos sakymas yra negerovė. Tik išimtiniais atvejais galimąjį pateisinti valstybės saugumo sumetimais arba tautos kultūros vertybių kūrimu. Bet ir tais atvejais netiesos sakymas nėra džiugus reiškinys, o tik išdava nenormalių sąlygų, kurias reikėtų pašalinti. Čia ir iškyla Lietuvos nepriklausomybės reikalas. Pastarųjų mėnesių įvykiai Lietuvoje rodo, kad laisvės troškimas tebėra gajus, kad pogrindžio spauda skelbė tiesas, kurioms pritarė didelė tautos dalis. Dar negalima, ir turbūt ilgai nebus galima Lietuvoje atvirai kalbėti apie nepriklausomybės atgavimą, reikės tenkintis didesnės autonomijos reikalavimais. Išeivija turėtų drąsiai skelbti tai, ko vis dar negalima sakyti Lietuvoje. Nepriklausomybė nėra visų problemų panacėja, nes ir savieji moka savuosius engti. Bet karti istorijos patirtis rodo, kad be nepriklausomybės ir laisvės tautoms, ypač mažosioms, itin sunku apginti savo gyvybinius interesus, užtikrinti kalbos ir kultūros klestėjimą, nes ji priklauso nuo daugumos malonės. Vienas praktinio proto dėsnių nurodo, kad jei siekiama tikslo, tai reikia siekti ir reikalingų priemonių. Jei rūpinamasi kultūros klestėjimu, tai reikia rūpintis klestėjimo sąlygų sukūrimu. Tik laisvas kūrėjas laisvoje tautoje galės vykdyti savo bendražmogišką įsipareigojimą tiesai, tiesai su lietuvišku atspalviu.

Išnašos

1.    Teigdamas, kad teisingas tvirtinimas turi "atitikti tikrove", nenoriu įsipareigoti nei metafiziniam realizmui, nei kuriai nors atotykio (correspondence) tiesos teorijai. Tikrovės atitikimo sąvoką reikia pakankamai plačiai suprasti, kad atitikimo reikalavimą pateisina ir pragmatizmas, pagal kurį, teisingi tie tvirtinimai, kuriems ilgainiui pritars mokslininkai, ir nerealistinės tiesos teorijos, kurios teisingais laiko tuos teiginius, kurie patenka į įvairius pažinimo kriterijus.

2.    Reikalai iš tikrųjų yra labiau sudėtingi. Galima kalbėti apie dorovės teiginių ir teorijų tiesą, nors ir ne be kai kurių keblumų, kuriuos sukelia reliatyvizmas ir ryškūs skirtumai tarp mokslo ir dorovės. Pavyzdžiui, filosofas Gilbert Harman nurodo skirtingą stebėjimo vaidmenį mokslo ir dorovės teorijose. Negalima paaiškinti mokslo teoriją patvirtinančių stebėjimų be prielaidų apie juos sukeliančius fizinius faktus. Tuo tarpu dorovinius stebėjimus, pavyzdžiui, kad mažų vaikų mušimas neleistinas, galima paaiškinti be jokio kreipimosi į dorovės faktus. Gilbert Harman , The Nature of Morality (Oxford, 1977), p. 6-8. Antra vertus, atsisakius realizmo (ir nemažai filosofų tai yra padarę), mažiau galioja vienas įprastas priekaištas, taikomas dorovės tiesą tvirtinančioms teorijoms, būtent, kad nėra jokių dorovės faktų ar objektų, kurie suvaidina tą vaidmenį, kurį paprasti daiktai suvaidina moksle ar aiškinant kasdieninius įvykius. Be to, mažėja teorijų, ir tokių dorovės teorijų, iš dalies ir John Rawls'o, pagal kurias, objektyvūs ir teisingi yra tie principai, kuriems atitinkamomis sąlygomis pritartų racionalūs ir bešališkai nusiteikę veikėjai.

Nelengva nurodyti, kokia yra tiesa, kurią rašytojai turi skelbti savo raštuose, ir kokį vaidmenį ši tiesa vaidina, nustatant kūrinio literatūrinę vertę. Pasitenkinsiu nurodydamas, kad daugelis rašytojų itin pabrėžia tiesos svarbą. Pavyzdžiui, Vytautas Petkevičius teigia, "kaip negalima įsivaizduoti plaukiko, bijančio vandens, lakūno bijančio aukštumos, taip negalima įsivaizduoti rašytojo, bijančio arba vengiančio tiesos. Rašyti tiesą menininkui yra tokia pat būtinybė, kaip kvėpuoti deguonimi". Interviu su rašytojais, V. 1980, p. 340. Leonidas Jacinevičius aiškina, kad "tarybinio rašytojo pilietinė pareiga, mano supratimu, pirmiausia sakyti tiesą apie gyvenamąjį metą, savo kūryba teigti socialistinius idealus". Ten pat, p. 517.

Apie meno ar muzikos kūrinio tiesą galima kalbėti tik perkeltine prasme. Tiksliau kalbėti apie mažesnį ar didesnį muzikų ir menininkų pataikavimą valdžiai ar savo globėjams, kurio sunku išvengti prisitaikymo socialistinėse valstybėse, kaip buvo sunku jo išvengti ir ankstesniais laikais. Sv. Petro bazilikos baldakimą Berninis papuošė savo patrono popiežiaus Urbano VIII Barberini šeimos herbu. Ir daugelis didžiųjų Renesanso menininkų, tapydami biblines scenas, tarp šventųjų įterpdavo savo globėjus. Bet dėl to nenukentėdavo jų darbai, ir tokie prisitaikymai vargu ar išeikšdavo kokią nors "netiesą".

3.    Čia turiu omenyje vadinamą Quine-Duhem teorijų neapibrėžtinumo (underdetermination of Theories) tezę, pagal kurią dvi logiškai nesuderinamos teorijos gali išaiškinti visus tuos pačius faktus. Pasak Quine'o, teorijos yra teiginių vienetas, kurios periferijoje priklauso su jusliniais pergyvenimais siejami teiginiai, o centre — labiau teoriniai gamtos dėsniai ar logikos taisyklės. Kadangi teorijos dalys gali būti atitinkamai pakeistos ar papildytos, jokie stebėjimai, net centriniams teorijos teiginiams prieštaraujantys, negali jos galutinai paneigti. Teorijų neapibrėžtumą reikia atskirti nuo žinomos Quine'o tezės dėl vertimo neapibrėžtumo, kuria jis neigia mentalistinės reikšmės teorijas. Nėra teisingo vienos kalbos teiginių į kitą vertimo ne todėl, kad kalbos, kaip mokslo teorijos, dalis galima įvairiai pritai kyti ir pataisyti, bet todėl, kad nėra jokių "faktų apie reikšmę", panašių į faktus apie gamtą.

4.    Draugas, 1988. V. 28.

5.    Tyleniai buvo itin smarkiai puolami visuotiniame rašytojų suvažiavime 1946 m. Suvažiavimo medžiaga išspausdinta knygoje Už tarybinę lietuvių literatūrą, V. 1947.

6.    Immanuel Kant tai tvirtina savo ese "Ueber ein vermeintes Recht aus Menschenliebe zu luegen". Šią Kanto teoriją nagrinėja H. J. Paton, "An Alleged Right to Lie: A Problem in Kant's Ethics," Kant-Studien, vol. 45, 195? - 1954, pp. 190-203. Taip pat Onora Nell, Acting on Principle (New York, 1975), pp. 132-137.

7.    Susan Wolff neigiamai vaizduoja dorove perdėm besirūpinančius žmones straipsnyje "Moral Saints", Journal of Philosophy, vol. 79, August 1982, pp. 419-439. Ją kritikuoja Robert M. Adams straipsnyje "Saints" savo knygoje The Virtue of Faith (Oxford, 1987) ir Marcia Baron, "The Alleged Repugnance of Acting from Duty", Journal of Philosophy, vol. 81, April 1984, pp. 197-220.

8.    Thomas Nagel, "Ruthlessness in Public Life" knygoje Stuart Hampshire (ed.), Public and Private Morality (Oxford, 1978), pp. 75-92.

9.    Michael Walzer nagrinėjo, kaip skirtingos teorijos aiškina žmonių teise pažeisti dorovės taisykles dėl didesnio gėrio. "Political Action: The Problem of Dirty Hands", Philosophy and Public Affairs, vol. 2, Winter 1973, pp. 160-180.

10.    Tai galima matyti iš vyresniosios kartos laikysenos per minėtą visuotinį rašytojų suvažiavimą 1946 m.

11.    Bubnio pastabos išspausdintos pokalbyje "Praeitis tau pasakys...", Literatūra ir menas, 1988.V.7.

12.    Nagrinėdamas laimės ar atsitiktinumo vaidmenį dorovėje, didele dalimi perpasakojau Thomas Nagel mintis bei pritaikau jo brolių pavyzdį. Thomas Nagel, "Moral Luck" knygoje Moral Questions (Cambridge, 1979). pp. 24-38.

13.    Šią išvadą kritikuoja Norvin Richards, aiškindamas, kad brolių dorovinė vertė nesiskiria. Tačiau jo argumentai nėra įtikimi. Norvin Richards, "Luck and Desert", Mind, vol. 95, April 1986, pp. 198-209. Taip pat Jonathan E. Adler, "Luckless Desert is Different Desert", Mind, vol. 96, April 1987, pp. 247-249.

14.    Knygoje The View from Nowhere (Oxford, 1986) Thomas Nagel nurodo, kad atsitiktinumų vaidmuo žmogaus gyvenime nėra lengvai suderinamas su dorovės vertinimais.

15.    Primityvaus reliatyvizmo šalininkai teigia, kad (a) skirtingos
altvisuomenės turi skirtingas ir lygiavertes doroves, ir (b) vienos visuomenės nariai neturi teisės kritikuoti kitos visuomenės dorove arba nurodinėti jos nariams, kas darytina. Tačiau tvirtinimas (b) nėra reliatyvus, nes jis nustato gaires visoms visuomenėms, taigi moko kitus kaip elgtis. Geriausiu atveju vienos visuomenės nariai galėtų reikalauti, kad jos nariai laikytųsi tvirtinimo (b). Sudėtingą reliatyvizmą gina Gilbert Harman, "Moral Relativism", Philosophical Review, Vol. 84, January 1975 pp. 3-22.

Janina Marks : Kompozicija iš senų ornamentų. Medvilnės ir vilnos audinys. 1988. Iš parodos Skylight galerijoje Toronte
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai