Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTO MAČERNIO POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
1. Žvilgsnis į poeto gyvenimą
Pirmąkart Vytautą Mačernį pamačiau ką tik baigusį gimnaziją 1939 m. ankstyvą vasarą Telšiuose. Buvau jau vienerius metus studijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete, į kurį ruošės stoti abiturientas Mačernis. Prieš akis iškyla aukštas, dėl aukštumo trupučiuką į priekį palinkęs, juodų garbanų, taisyklingo pailgo veido jaunuolis; kalbėdamas žemaičiuoja, laikosi kiek oriai, bet visa laikysena žmogaus neatstumianti, daugiau patraukianti. Jo eilėraščių rodydavosi Ateity, jis buvo slaptai veikiančios Telšių gimnazijoj ateitininkų kuopos narys, rengėsi stoti į katalikų Teologijos - filosofijos fakultetą studijuoti anglų kalbos. Mudviejų pokalbis ir sukosi apie šitą fakultetą, kuris abiturientams su gerais brandos atestatais parūpindavo stipendijas. 1939 rudenį Mačernį išvydau fakultete, ir netrukus jis užsidėjo raudoną "Šatrijos" korporacijos kepuraitę, taigi buvo įstojęs į šią ateitininkų meno draugiją, įkurtą prof. J. Ereto ir prof. V. Mykolaičio - Putino. Paskui, atsimenu, prof. J. Ambrazevičiaus - Brazaičio seminare jis parašė puikų poetiško stiliaus referatą, kartą dalyvavo ir jaunatviškai kalbėjo šio profesoriaus sukviestame veiklesniųjų studentų ateitininkų pasitarime. Vokiečių okupacijos metais aš gyvenau Kaune, o Mačernis — Vilniuje, tad su juo susitikti tuomet neteko. Retkarčiais į mano rankas pakliūdavo Mačernio sonetų, draugų perrašinėjamų ir paleidžiamų po Lietuvą skaitytojams.

Vytautas Mačernis gimė 1921 birželio 5 d., taigi šiemet jam būtų suėję 67 metai. Gimtinė — sena sodyba Šamelės kaime, netoli nuo Žemaičių Kalvarijos. Ūkis didžiulis — 120 ha žemės, 14 ha miško, bet visiškai praskolintas. Augo septyni vaikai. Tėvas, nors ir smarkus darbininkas, mėgo ir linksmai pagyventi: medžiodavo, išgerdavo, papuotaudavo. Mirė nelaimingai, subadytas jaučio (1938). Po vyro mirties Mačernienė, nepaprasto fizinio stiprumo žemaitė (galėjo ir pajėgų vyrą paguldyti ant menčių) puikiai viena vedė ūkį, nors iš skolų ir neišbrido. Vytautas iš pradžių mokėsi Sedos progimnazijoje, ją baigęs persikėlė į Telšių gimnaziją. Į žemę įnikusiai Mačernių šeimai jis atrodė keistokas svajotojas, miške, aukščiausioje pušyje, įsirengęs sėdynę, kur mėgdavo vasarą tūnoti ir "laiminti" apylinkę. Kaimietė motina tiesiog negalėjo suprasti, iš kur jis toks — negyvenąs šeimos ūkio rūpesčiais, nešnekus, "įsivaizdinąs" — atsirado... Po dviejų semestrų anglų kalbos studijų Teologijos - filosofijos fakultete, šį fakultetą komunistams uždarius, Mačernis 1940 m. rudenį persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Čia jis pradžioje tęsė anglų kalbos studijas, bet po metų pasirinko pagrindiniu studijų dalyku filosofiją pas Suomijos švedą prof. Vosylių Sezemaną, iš seno dėsčiusį Lietuvos universitete. Šis pastebi jo gabumus filosofijai ir planuoja savo studentą pasiųsti jos studijuoti į Paryžių. Karas šiuos planus sugriovė. Mačernis universitetą baigti nespėjo, nes jis buvo 1943 kovo mėnesį vokiečių okupacinės valdžios uždarytas. Tada Mačernis sugrįžo į savo tėviškę. Joje, pagal vieną savo sonetų, "savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitins geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu": rašys sonetus, vers į lietuvių kalbą E. Poe, O. Milašiaus ir kitų poeziją, skaitys Jaspersą, Nietzsche, Dostojevskį, Tolstojų, Bloką, Pasternaką; mokysis prancūzų ir rusų kalbų. Dar tik 23 metų būdamas, jau mokėjo 7 kalbas: be minėtų prancūzų ir rusų, lotynų, graikų, vokiečių, italų, anglų. Jo užmojai nepaprasti — tapti poetu mąstytoju, siekti grožio ir tiesos vienybės. "Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi", — rašo jis savo sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei, — plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga..."1 Į kokias platumas ir gilumas dar būtų Mačernio siela išaugus, sunku pasakyti. Karas nutraukė jo gyvybės siūlą taip nelauktai, kad visa lieka tik spėliojimai, kuriais juk neverta užsiimti. Frontui 1944 m. rudenį priartėjus prie Žemaičių Kalvarijos, Mačernio draugas Paulius Jurkus, gyvenęs^iame miestely, ryžtasi trauktis į Vokietiją. Apie tai jis praneša Mačerniui, kuris, atrodo, kartu su juo nori Lietuvą palikti. Sovietinėj Lietuvoj Mačernio norą vykti į Vakarus šiandien norima nuneigti.2 Kaip ten bebūtų, 1944 m. spalio 7 d. jis vyksta vienarkliu vežimu pas savo draugą į Žemaičių Kalvariją ir ten užmušamas patrankos sviedinio. Jurkus tuo metu jau buvo pakeliui j Vokietiją. Negalint jo kūno palaidoti Žemaičių Kalvarijoje, — j ją vis krito bolševikų sviediniai, — namiškiai lavoną parsiveža j Sarnele ir palaidoja viename tėviškės laukų kalnelyje, kur poetas ir šiandien tebesiilsi.

2. Posūkis į epinę minties lyriką
Kai grožimės literatūros kūriniu, grožimės jo poetiškumu. Tat įžvelgti ir iškelti literatūros kūrinio poetiškumą reiškia perduoti jo grožį. Šių sąvokų sutapdinimas, be abejo, yra tik metodiškas: grožis visada paliks platesnė sąvoka už poetiškumą, nes šis keičiasi pagal laiką ir literatūrinę srovę, pagal rašytoją, apreikšdamas naują, iki tol nežinotą grožio atžvilgį. Atskiras rašytojas, atskira literatūrinė srovė savo grožio atžvilgį savaime laiko pačiu grožiu kaip tokiu. Iš čia kyla užsimintas grožio ir poetiškumo subjektyvus tapatumas. Vytautas Mačernis kaip tik buvo toks naujo grožio atžvilgio pradininkas, naujo poetiškumo meistras, kurį A. Nyka-Niliūnas dėl to pavadino konservatyviu mūsų poezijos revoliucininku.3

Prieš kokią poeziją, prieš kokias poetiškumo normas pakėlė revoliuciją Mačernis? Tai buvo ta poezija, kurią nepriklausomos Lietuvos laikais kūrė J. Kossu-Aleksandravičius, A. Miškinis, Salomėja Nėris, iš dalies B. Brazdžionis. Taikliai ją apibūdino Juozas Girnius, jos pagrindiniu bruožu laikydamas asmeninį intymumą: "Pulsuoja ši visa poezija ne tautos likimu, — rašo jis, — o greičiau asmeniniu laimės rūpesčiu" 4 Dažnai rūpestis laime — tai rūpestis, kad pasisektų meilė, o jei ji kada baigiasi, — tai kad baigtųsi laimingai. Pora ištraukų šių teiginių iliustracijai:

O bus vasara beržynuose gražiuos,
Tada mano — mano meilė atvažiuos.

Mano meilė laimingai baigės, —
Ji nuėjo linksma su kitais.
A. Miškinis

O Dieve, kaip gražus tas džiaugsmas,
Kai meilės mūs širdis pilna,
Ir jos ilgesio ir šauksmo
Tavoji žemė sklidina...

J. Kossu-Aleksandravičius


Mačernio poezijoje rūpestis laime, svajonės apie meilės džiaugsmus beveik visiškai nepasirodo. Jam gyvenime laimės nėra, gyvenimas — darbas ir kova. Visa tai, gerokai pertempdamas, poetas išsakė eilėraščiu Gyvenimui:

Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių
Ir sunkių pralaimėjimų ringas,
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų, —

Bet būk didelis ir vienkartinis
Pažymėtas didžiųjų kančių, —
Skausmo platumos — mano tėvynė:
Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!

Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.

Man neduodi draugų, mylimos —
Švelnumu jie mane pražudys —
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys!


Autorius čia rašo beveik anuomet pas mus užmiršta klasikine forma — sonetu; į jį neįmanoma įtalpinti mūsų nepriklausomybės laikų lyrikai būdingo lengvo muzikinio žaismingumo, jame nerasim nė jokių ilgesingų žodžių mūsų žaliojo kaimo čiobreliui, smilgai, žiogeliui, svirčiai, samanotam stogui, — nė iš tolo. Sonete kiek pakiliu tonu, be jokių rafinuotų vaizdų, atviru, nuoširdžiu, beveik proziniu žodžiu poetas išsako kone savojo laiko credo. Pagrindinis teiginys — gyvenimas turi būti didelis ir vienkartinis — yra egzistencialinės filosofijos. Tuo Mačernis iš siauro lietuviško pasaulėlio išeina į daug platesnį visuotinį pasaulį, kuriame visų pirma ieškoma prasmės, o ne laimės džiaugsmų.

Prasmės ieškojimo klausimu poetas ypač užsiima Vizijose, kurias reikia laikyti reikšmingiausiu ir geriausiu jo kūriniu. Jose Mačernis palieka tą poetinę aplinką, kuri buvo sava nepriklausomos Lietuvos poetams ir kurioj su pasitenkinimu buvo užsisklendžiama. Štai kaip ją, pavyzdžiui, tipingai buvo išsakęs J. Kossu-Aleksandravičius:

Vakare žiogeliai skalius,
Leisis saulė balzgana,
Prasiskirs rugiuos kūkalis, —
Man jo vieno bus gana.


altPoeto Vytauto Mačernio kapas Šarnelės kaime, netoli jo gimtųjų namų. Paminklas yra iš granito su iškaltu poeto atvaizdu ir pastatytas ant kalnelio, kur jis mėgdavo vaikščioti. Salia kapo yra ir suoliukas iš to paties granito kapo lankytojams atsisėsti.

Šitas "gana" išreiškia kuklų mažą džiaugsmą smulkiąja tėviškės gamta, ir lyriniam herojui užtenka tokio džiaugsmo, nes jis neša laimės akimirką. Kad prasmės klausimas neiškyla šiame posme, galime suprasti, bet jis, galima sakyti, neiškyla visoj Kossu-Aleksandravičiaus ir kitų minėtų didžiųjų nepriklausomos Lietuvos poetų kūryboj. Vizijose Mačernis žvelgia giliau: jis mąsto, kam jis, kam jo žemė, kam jo tėviškė ir jos žmonės:

Aš pilnas nerimo, kažko pastigęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą —
Tuos žmones jaunus, pranašius.

Taigi Mačernis Vizijose bando j poezijos Parnasą įvesti filosofinę prasmės temą, ją padaryti poetišką.

Išorinis Vizijų vaizdas primena poemą, taigi epinį kūrinį, nes pats suskirstymas į 7 vizijas artimas suskirstymui į giesmes klasikinėj poemoj. Iš pradžių poetas bando rašyti ketureiliais, tas keturias eilutes kryžmiškai rimuodamas, — taip yra pirmojoj vizijoj. Jau antrojoj vizijoj ši schema sugriūva: ketureilis tėra tik pirmas posmas, kiti posmai po žymiai daugiau eilučių, jei išvis posmus dar įmanoma išskirti. Apskritai eilutės daug ilgesnės, nei jas buvome įpratę matyti nepriklausomos Lietuvos poetų lyrikoj. Pasitaiko eilučių be rimų ar asonansų. Nuo trečiosios vizijos vis labiau paima viršų laisvasis eiliavimas, posmų struktūra nyksta, rimai ir asonansai retėja, elutės smarkiai patįsta. Sitam išoriniam epiškumui atsako vidinis: vizijos turi pasakotoją, kuriuo yra lyrinis herojus; jis skiriasi nuo pasakotojo epiniame kūriny tik nuoširdumu; turim ir veikėją — senolę, apie kurią pasakojimas yra tipingai epinis, parenkant atitinkamas poetines priemones (ypač palyginimus).

Vadinas, jau dabar galėtume teigti, jog Mačernis Vizijose nusisuka nuo nepriklausomos Lietuvos lyrikų išpuoselėto emocingo, grakštaus, išdailinto, muzikinio eilėraščio ir pasirenka daugiau epinę tonaciją ir formą, kuri geriau atitinka jo minties lyriką. Ši tonacija kai kur susiliečia su V. Mykolaičio - Putino ir F. Kiršos lyrika. Ir tikrai ši vyresnioji nepriklausomos Lietuvos poetų karta buvo ta, iš kurios Mačernis daugiausia mokėsi: Putinas buvo ne tik akademinis Mačernio mokytojas, bet ir vyresnysis kolega, kuris po bendro literatūrinio vakaro 1943 m. rudenį Vilniaus filharmonijoje jį sveikino, tuo jį pripažindamas poetu. Su jaunesniąja nepriklausomos Lietuvos poetų karta artimesnių santykių kone nebuvo.

3. Grožio ir tiesos vienybė "Vizijose"
Pažvelkim į Vizijas konkrečiau. Pradėkim nuo pirmosios. Tuoj pastebim, kad filosofinės minties poetas nebruka, ji tik jaučiama, palieka kontekste. Ir būtų blogai, jei mintis būtų tėkšta: tada greičiausia dingtų poezija. Iš tikrųjų tik dvi eilutės pirmosios vizijos pradžioje ir dvi jos pabaigoje tenurodo į lyrinio herojaus nerimą ir kančią, kurią — galėtume spėti — pagimdo mintis, svarstymai; šiaip jau visa vizija tiesiog homerišku ramumu piešia gimtųjų namų paveikslus kaime: iš pradžių regime kaitrų vasaros vidudienį, paskui ateina audra, po jos vėl suspindi saulė, galop vakaras ir naktis. Tai ir viskas. Kur čia poezija? Jai pajusti reikia citatų.

Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią Į saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.


Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais.

Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.


Visų pirma atkreipkim dėmesį į priešpriešą, išsakytą vizijos pradžioje ir pabaigoje, ir tuo būdu einančią per visą viziją: dieviškai skaisti vasaros diena ir naktis ir kančios draskomas poetas (be kitko, vaizdinys "dieviškai skaisti" pasiskolintas iš Homero). Vaizdinga priešprieša lyrikoj laikoma gera poetine priemone, bet čia ji neša su savim ne tik vaizdą, bet ir nepaprastą emociją — apstulbinantį nuoširdumą. Minėta vyresniųjų poeto amžininkų karta tokio nuoširdumo nė iš tolo nepajėgė parodyti. Štai citata iš žaliojo kaimo vargais besisielojančio poeto A. Miškinio eilėraščio Lietuva:

Šiandien dainuot norėtųs
Pačiais gražiaisiais rimais.
Paskendo mano mintys
Tavo naujuos arimuos.

Čia būna žalios vasaros,
O dar žalesnės rūtos.
Prisiminė man baudžiavos,
Prisiminė rekrūtai.

Taigi tik prisiminimai iš tolo Lietuvos kančių ir vargų. Mačernis gimtosios žemės Lietuvą regi čia pat, vizijoj, todėl kaimo žmonių gyvenimas jam gyva dabartis, jis traukte traukiamas į šią dabartį, ir jam rūpi ją perduoti ne tiek pačiais gražiausiais žodžiais, ne tiek pačiais gražiausiais rimais, kiek artimai, gyvai, nuoširdžiai pajusti gimtosios žemės prasmingą rimtį, kuria alsuoja tėviškė. Juk joje "naktis graži ir dieviškai skaisti", o poetas išgyvena "tamsų vidunaktį". Gražu tėviškėj todėl, kad ten gyvenimas eina gamtos ritmu, kad ten savaiminė tvarka, tuo pačiu savaiminė prasmė, kurios nereikia nė klausti: ji duota su tuo ritmu, su ta tvarka. Jaučiam Mačernį teigiant grožio ir prasmės, grožio ir tiesos vienybę. Tai gili mintis, kurią, be abejo, negalima perduoti išgražinta, lengva žaisminga forma, todėl nėra įmantrių metaforų, kai kur išvis atsisakoma dirbtinių poetinio grožio priemonių, jas pakeičiant proziniu vaizdu ("Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes..."); nėra nė žaismingo, muzika išvirstančio eiliavimo.

Antrojoj trumputėj vizijoj autorius regi nuostabų rytą kaime, iš kur pas jį ataidi einančio pagal upę piemens traliavimas dūdele. Vėl jaučiam giedrą prasmingą rimtį. Nesakom — poetas gražiai perdavė šį ryto kėlimąsi kaime, nes jo tikslas ne toks: jaučiam, jog jis siekė daugiau — ne vien kaimo gyvenimo grožį atskleisti, bet kartu nurodyti į to gyvenimo prasmingumą.

Trečiojoj vizijoj tėviškės sode padžiauta skara poetui sukelia regėjimą, kuriame jis mato iš seno apleisto sodo pakylant jaunosios rūbuose senolę, kuri "lengvučiais žingsniais pasileido eiti per žemę kvepiančią, skaisčiom, skaisčiom akim tarsi kalnuos du ežerėliai gilūs". Priėjus upelį, ji pasisemia vandens, suvilgo juo kaktą, lūpas ir po to iškilmingai palaimina laukus. Tada įsisupus į didžiulę skarą, nuklystąjį tolyn, "kur tolimam danguj du debesėliai, balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos".

Įvesdamas vzijon senolę, Mačernis eilėraštį ne tik supina, bet ir vaizduojamąjį kaimo gyvenimą įprasmina žemės mistika: juk senolė yra lyg iš žemės gelmių iškilusi Žemyna, saugojanti gimtosios žemės laukus ir jiems nešanti palaimą. — Baigia Mačernis viziją, nurodydamas į savo būseną: jo širdis suklupusi "tartum keleivis tyrų smėlyje", jo "svajonės lyg silpni drugeliai, prieblandoj paklydę, miršta". Ir tada jis pajunta ant savo lūpų lašant gaivinančius lašus nuo senolės tėviškės upelio vandeniu suvilgytų, į dangų pakeltų pirštų. — Senolė nurodo į dvejopą realybę: tikrąją — Mačernio motina troško susilaukti ne berniuko, o mergaitės, todėl jo nemylėjo; jį augino ir juo nepaprastai rūpinosi senolė; iš čia toks gyvas jos prisiminimas. Senolės personažas, be abejo, yra ir simbolinis: jis mums primena, kad žmogus gali pakelti tik prasmingą buitį, kuri tampa tokia, kai pajuntam antgamtės palaimą. Simbolika yra tokia subtili, tokia vos vos įžvelgiama ir nujaučiama, kad esam gundomi senolės pasirodymą telaikyti vien poetine įdomybe, pagrįsta vaiko fantazija. Tokie pasirodymai juk labai mėgstami romantikos ir neromantikos ir literatūroj valkiote nuvalkioti. Nuo banalybės priekaišto Mačernis išsigelbsti tik minėtu nuoširdumu ir ta vargu ar sąmoningai jausta, bet jo talente slypėjusia grožio ir tiesos samplaika, vienybe. Subtilioji simbolika yra kaip tik tiesos, prasmės pradas, kuris lieka potekstėj, ir todėl jis tik retkarčiais mums nušvinta. Vadinas, ne vien senolės pasirodymu ir jos atliktu laukų laiminimu Mačernis siekia grožio ir poetiškumo (tai būtų "gražu" romantiniame kūriny), o ir ta simbolika, kurią jis vos vos jaučiamai veda: senolės pasirodymas yra "gražus" ir todėl, nes jis teikia gimtajai žemei ir jos gyventojams aukštesnės prasmės.

Atkreipkim dėmesį, kad šios vizijos epiškumą poetas stiprina ir ta poetine priemone, kuri, galima sakyti, čia yra kone vienintelė, — palyginimais; jų yra penki, keturis pacitavau. Visi jie labai vykę; ypač gražus palyginimas apie senolės akis: jos tokios skaisčios, mėlynos "tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai".

Ketvirtojoj vizijoj epiškumas dar labiau pastiprėja, nes čia pasakojamas įvykis. Vieną kartą vaikas su senole pasiliko sekmadienį namie saugoti namų. Senolė meldėsi iš didelių maldaknygių, o vaikas, sėdėdamas supamoj kėdėj, ilgai stebėjo saulės langą grindyse. Tik staiga į saulės langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis, vaikas baisiai išsigando ir verkdamas puolė į senolės glėbį. Senolė nušluostė jo ašaras, pažadėjo ginti nuo paukščio, kuris suardė saulės langą. Senolė guodė vaiką, kad "galime svajot, tikėt ir džiaugtis: yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai..." — Praėjus daugel metų, kai senolė mirė, poetas jaučia, "kad širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo neliko nė ženklų". Saulės langas suspindi širdyje tik retkarčiais, dažnai atklysta klajūnas paukštis ir meta didelių sparnų šešėlį į jo džiaugsmą. Tai pati liūdniausia vizija, bet ji žavi nuoširdumu, perduodant vaiko džiaugsmą ir išgąstį. Ji nurodo į tai, kaip žmogus ieško džiaugsmo, saulės ir namų, nors ir žinodamas, kad visa tai vienąkart mirtis "šaltom, kaulėtom rankom" sugriaus.

Penktojoj vizijoj iš pradžių vėl rodoma vasara. Saulės nutviekstoje laukų platybėje poetas regi dirbant artojų šeimas. Šiuos laukų darbininkus jis tapo didingai, monumentaliai:

Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios
darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės
ir jėgos grožiu.
Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir
suskirdę,
Jiį sielos — aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.


Posme nėra jokio kaimo berno kulto, kurį kadaise skleidė raudonasis Trečiojo Fronto sąjūdis, o tačiau poetas čia nukalė, man rodos, pačias monumentaliausias mūsų kaimiečių statulas: jos galėtų būti pastatytos mūsų kaimiečių panteone. Jo kaimiečiai išėjo daug pranašesni už "žaliojo kaimo" dainiaus A. Miškinio nupieštuosius. Ypač puiki, nes giliai psichologiška prieštara tarp lauko darbininkų kaimiečių išvaizdos, spinduliuojančios laisvės ir jėgos grožiu, ir jų sielos, aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų. — Monumentalus kaimiečių gyvenimo vaizdas pratęsiamas sekančiame posme, pabrėžiant, jog jie, "kai jau bus diena šviesioji pasibaigus, mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias". Mačernis buvo įsiskaitęs į egzisteneialinę filosofiją ir todėl žinojo jos mirties ir baimės sąvokų kraupumą. Mirtis ten yra baimę įkūnijanti ribinė siena, į kurią atsimušę sudūžta visi mūsų potroškiai, siekiai ir darbai. Šitokios mirties baimės poeto kaimietis nepergyvena. Jis pranoksta ir pačią mirtį. Ir kaip tik todėl Mačernis gali sekančiu vizijos posmu įžvelgti gyvenimo prasmę, kurią egzistencijos filosofija matė, kad ir herojiškai, bet vis tiek neišgelbstimai sudūžtant prie mirties nenuveikiamos sienos:

alt
Ada Sutkuvienė: S. O. S. Gobelenas. Iš IV kultūros kongreso proga Skylight galerijoje surengtos dailės parodos

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasme
gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo
tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.


Gimtosios žemės giesmė "Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave", be abejo, nuaidi ne kokiu panteizmu, o greičiau raginimu laikytis tos gyvenimo prasmės, kuri kaimo žmogui atsiskleidžia darbu, kurio vaisiai perduodami iš kartos į kartą ir esti nesunaikinami nė mirties. Tai tikėjimas amžina kūrybine jėga, kuri tų, kurie gyvena arčiausiai prie gamtinės stichijos, — kaimiečių — savaime jaučiama, to nesuvokiant.

Antroji penktosios vizijos dalis yra priešprieša pirmajai daliai. Joje poetas piešia miesto gyvenimą, kuriame žmonės apimti nevilties ir nemato gyvenime prasmės:

Praeinant dideli lašai nuo mūro sienų purvinų ant
veido tiško
Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir
nerimo pilni. Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir
išblyškę:
Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą
širdy.
Per daugel metų jie įprato saulėn nepažvelgt,
nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.


Tokių žmonių tarpe gyvenant, ir poetą pagauna pabaigos troškimas:

Skausmingoj rezignacijoj pusilges nebūties,
Aš pažiūrėjau į žvaigždes: . . . kiek daug iš jų, per
amžius degt ir šviest užgimę,
Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.

Trečiojoj vizijos daly autorius išvysta pasaulį "prasmengant į nakties gelmes", bet šita apokaliptinė senojo pasaulio žūtis iššaukia jame "jėgą darbui ir gyvenimui", jis pajunta "įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose" ir ima liepsnoti "per kartų kartas sukurta kraujo ir jėgos liepsna". Tai kūrybinė ugnis:

Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują
saulę žėrint,
Su juo ritmingai plakė visatos širdis.
Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,
Ištryško ateities vaizdų grandis.
Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas,
nemirštąs pasaulis:
Jame  skendėjo  vandenynai,  ir kalnų  viršūnės
žvalgėsi aplinkui išdidžiai,
Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj
Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.


Šitie posmai — pirmoji vizijų viršūnė, himnas literatūrinei kūrybai, kuri pasisėmus jėgų iš gimtosios žemės žemdirbių prasmingojo gyvenimo, kartu su jais žengia į nemirštamą pasaulį... Be abejo, ši vizija padvelkia jaunatviška bravūra: poetas buvo lygiai 20 metų, kai ją rašė. Betgi jos žodinę išraišką reikia laikyti pavykusią. Štai pakilus tonas, kuriuo vizija pradedama, išlaikytas per visą kūrinį. Šis tonas reikalauja naudoti vaizdams nekonkrečius, bendrinę reikšmę turinčius žodžius, kurie pagal siekiamą vaizdo prasmę turi būti persunkti arba kilnybę žyminčia reikšme, arba juose turi slypėti nuvertinanti, pažeminanti reikšmė. Pirmojoj vizijos daly, kurioj poetas įžvelgia gyvenimo prasmę, kaip tik suderinamai su kilniąja įžvalga, viešpatauja bendriniai kilnybę reiškiantys žodžiai ir vaizdai. Keletas pavyzdžių: degė saulė; švelni žolė miškų pavėsiuose; pūtė šiltas vėjas; balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tęsėsi; laukų platybės; pleveno didelės pjūties rimtis. — Tai beveik paeiliui nurašyti vaizdai iš Vizijos pradžios, ir visi jie bendriniai, kilnios reikšmės; beveik nė vieno konkretesnio žodžio. Beprasmiško gyvenimo mieste vaizdai reiškiami nuvertinančiais žodžiais: purvinos sienos; keistos viltys; nerimas; iš požemių iškilę darbininkai, niūrūs ir pablyškę; nuobodis; slapta neapykanta; saulėn nepažvelgt, nepažiūrėti; sukniubę po dienos našta; geso ateities gyvenimo šviesa.

Mačernis puikiai nutuokia, kur kokį vaizdą j kūrinį įkomponuoti. Štai trečiojoj vizijos daly tiesiog pasaulio pabaigos vaizdas: "tarytum sužeista — kraujuos paplūdusi iš lėto mirė saulė... ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį pasaulį prasmengant į nakties gelmes..." Epinis metaforos "kraujuos paplūdusi saulė" surealinimas palyginimu "tarytum sužeista" kiek sumenkina vaizdo baisybę, bet vis tiek jis turėtų veikti pertemptai, neįtikinamai. O skaitytojas šį saulės mirties vaizdą priima visai nenustebdamas, nes jis buvo paruoštas. Jį ruošė poetas visa antrąja vizijos dalimi, kur buvo perduoti žiaurūs beprasmio gyvenimo vaizdai mieste, kuris nuvedė poetą į baisią neviltį. Tada jis pradėjo ilgėtis nebūties ir rengės jon prasmegti, pasižiūrėjęs į žvaigždes, kurios "rudens naktį prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės". Betgi po žvaigždžių mirties jau galima drąsiai kalbėti ir apie saulės mirtį — ji nenustabins... — Vietoj Mačernis panaudoja ir vaizdus apie kūrybinį atgimimą: kaip fenikso mite nauja gyvybė gimsta žuvusios gyvybės pelenuose, taip vizijoj kūrybinio įkvėpimo ugnis įsiliepsnoja senajam pasauliui žuvus.

Labai poetiška yra šeštoji vizija, kurioj poetas vėl regi senolę, laukusią jo sugrįžtantį tėviškę. Poetiški čia yra Lietuvos vaizdai ir vaikystės pergyvenimai. Tebūnie pacituotas tik vienas Lietuvos gamtos vaizdas:

O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,
Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.
Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių
bokštai
Atrodydavo dieviškai balti.


Šis vaizdas patraukia savo kilnumu; jame nėra smulkiosios gamtos, kuria, sakysim perkrauti Kossu - Aleksandravičiaus gamtovaizdžiai; jis kiek artimas maironiškajam gamtovaizdžiui, bet vėl nuo šito išsiskiria drąsiom metaforom ("pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny"). — Vienas poetiškiausių vaikystės pergyvenimų, perduotų šioj vizijoj, yra bene šis senolės pasakojimas:

Atsimenu, kaip kartą tu, visus šunis susivadinęs,
Lyg viesulas išdūmei į laukus. Ir negrįžai...
Aš išėjau tavęs ieškoti nusiminus Ir parugėj radau...
Vienoj krūvoj bemiegančius
visus.

Tada ant rankii paėmiau tave ir nešdama namo
svajojau:
Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys.
Ir žemė taps lyg sodas žydintis,
Ir bus graži genčių šalis.


Poetiškumo Mačernis čia pasiekia apstulbinančiu sugebėjimu atskleisti vaiko ir senelės santykių nuoširdumą bei puikiu įsijautimu į senelės psichologiją, šiąją surišant ne tik su vaiko, bet ir su visos tautos ateitimi. Konkrečiai pasakojimo poetiškumas sužėri, panaudojant prieštarą: vaikas, susišaukęs visus šunis, lyg viesulas išdumia į laukus, bet baigiasi šis žygis vaiko ir šunų sumigimu parugėj, ir tenka senelei užmigusį žygio vadą ant rankų parnešti namo... — Šioj vizijoj vėl iškyla skaudžios abejonės gyvenimo prasmingumu, nes kartais pavargusiam poetui šmėkšteli siaubingo beviltiškumo mintis: "Tai visos mūsų dienos lyg šviesos liepsnon įskridusios plaštakės vien nežinią ir mirtį tesuras". Atsakymas į abejones, kaip ir ankstesnėj vizijoj, — gyvenimo prasmė atsiskleidžia per kūrybinį darbą.

Septintosios vizijos pirmoji dalis vaizduoja laukų ir žemės laiminimo šventę. — Labai rimtai Mačernis mėgdavo pasakoti, kad jo giminė esanti kilusi iš Škotijos (ar Vengrijos) bajorų. Matyt, jo aukštas ūgis, tiesus grakštus stuomuo, gražus taisyklingas veidas, giliai po antakiais paslėptos tamsios akys ir juodi plaukai ir jam, ir kitiems lengvai pakišdavo mintį —jis galėtų būti bajoras. Ir draugai jam tai pasakydavo. Tat poetas ir prasimanė esąs škotų ar vengrų bajoraitis. — Šioj vizijoj jaučiame, kad autorius savo tariamąjį kilmingumą perkelia visai tautai, jo mėgstamai vadinti gentimi. Minėtoj šventėj šiaurės gentys, — rašo poetas, — "vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme, ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas, šypsojosi vėl slaptinga šypsena". Po kiemą vaikščiojo aukštos, šviesiaplaukės genties mergaitės, liejosi tamsus vynas, ir šviesios gėlės skleidė srovėmis svaigius kvapus. Žodžiu, pakilus tonas, naudotas visose vizijose, čia pasiekia aukščiausią laipsnį, savąją tautą papuošiant kilnumo aureole. — Naktį po šventės poetas išklysta svajodamas į laukus ir prisimena keistą legendą apie karalių gėlę:

Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia,
Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys tarytum bičių auksinių
spiečius,
Ir jų melodija pavergia širdis vargo ir kančios
žmonių
Slaptuoju nemarumo troškimu.

Legenda puikiai derinasi prie to kilnybės svaigulio, kuriame skendi poetas. Ir jam vaidenas, kad jis kartą sugrįš į protėvių namus, nešinas karalių gėle, o jo pasitikti išeis "išdidžios vakarų ir šiaurės gentys". Ieškodami legendoj netiesioginės prasmės, nujaučiam, kad didysis nemarumo troškimas įprasmina tiek atskiro žmogaus, tiek tautos gyvenimą. Sitas nemarumo troškulys yra savas žmogui religine prasme. Bet jis savas ir pishologine - filosofine prasme: žmogus svajoja apie didelius "nemirtingus" darbus ir stengiasi juos atlikti, tuo įprasmindamas savo gyvenimą.

Vizijų pabaigos ketureiliuose autorius veda egzistencijos filosofijai artimą mintį, jog ateina "naujoji milžinų karta", kuri "žino, kad lauktoji pažinimo saulė pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis, bet išvidinio nerimo pilna ji veržias..., nugali pasaulį ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis". Galimas dalykas, kad, šitai rašant, Mačerniui, įnikusiam į egzistencijos filosofiją, šmėkščiojo šiosios teiginiai, jog mes išdidžiai, herojiškai turime priimti neišvengiamą mirtį, savo gyvenime neprasimušę pro jos tamsą — nepažinę už mirties ribos galimos antgamtės ar Dievybės. Betgi jei šitoki egzistencijos filosofijos teiginiai gali nuvesti į nihilizmą, tai Mačernis iš jo gelbstisi, žmoguje rasdamas "vidinį nerimą", "šviesos pasilgusias akis", amžinybės troškulį. Tai mintys, artimos krikščioniškajai pažiūrai. Sitai padeda poetui Vizijas baigti be nihilizmo, net labai pozityviu vaizdu:

Iš vienišų svajonių tik pakilęs, nuo regėjimo vaizdų
apsvaigęs,
Iš karto netvirtai, parinkdamas žingsnius, einu,
Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias,
Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų
aukštumų.


Vizijoms neabejotinai daug įtakos darė Oskaro Milašiaus poezija, kurioj apstu vizijinių vaizdų, net savo gyvenime šis poetas yra vizijų turėjęs. Veikė Mačernį ir amerikiečių poetas Edgar Alian Poe (1809 - 1849), įkvėpęs parašyti puikų eilėraštį Pajūrio vaikai, kurį dėl jo grožio cituoju, negalėdamas leistis į jo interpretaciją šio straipsnio rėmuose. Tai eilėraštis, kuris savo tema, nuotaika ir lengva tarsena šiek tiek primena nepriklausomos Lietuvos poetų lyriką:

Mes gyvenom prie jūros tada,
Du geri, du laimingi vaikai.
Palikti vandenų ir šviesų globoje,
Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn, nei senyn,
Du draugai tų žuvėdrų baltų, —
Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę, vėlai vakare,
Mes sumigdavom kur po medžiu,
Aš sapnuodavau ją, ji mane —
Begalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.


4. Gyvenimo prasmės klausimai sonetuose
Populiaresni už Vizijas yra Mačernio Sonetai. Jis prirašė jų gana daug, apie 80. Ne visi jie vienodos vertės. Geresni tie, kurie kelia gyvenimo prasmės klausimus. Prie tikrai poetiškų reiktų priskirti apie 20 sonetų, tarp kurių galėtų būti: Don Juan, Toreador, Mykolo Angelo Dovydas, Šokėja ir asketas, Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės, Savo sielą alkaną kaip žvėrį, Būk, gyvenime, man neteisingas, Pasiilgau savo mylimos dukrytės ir kiti.

Mačernis pasirinko klasikinę soneto formą turbūt dėl to, kad buvo nepatenkintas, kaip minėjau, nepriklausomos Lietuvos poetų gan sekloku pasaulėvaizdžiu ir kad jis pats savo filosofinėmis studijomis siekė gilumos. Sonetas kaip tik poetikoj yra žinomas savo rimtu, giliu turiniu, todėl jis ir patraukė.

Bene populiariausias yra Mačernio sonetas, pavadintas Toreador:

Garsus Toreador, Mirtis baisioji,
Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi
Ir pergalėm naujom kasdien triumfuoja —
Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.

Ji rodo mums raudoną laimės skarą.
Mes puolam ją, tartum įsiutę gyvuliai,
Kol aštrų durklą ji širdin suvaro,
Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai.

Dievams žaidimas tas žiaurus patinka:
Aukštai susėdę danguose aplinkui,
Šauniam Toreador triukšmingai ploja

Ir gyvulių būrius kasdien naujus
Išleidžia pro gyvenimo vartus, —
Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji.

Eilėraščio populiarumas, man rodos, sutampa su jo menine verte. Juk mirtį pavadinti toreadoru yra beveik genialu, nes ši metafora yra taikli. Ji "pataiko" juo labiau, kad puikiai atsako tai minčiai, kurią kaip pagrindinę kūriny Mačernis veda. Toreadoro metafora nurodo į patrauklią jėgą, apsukrumą, žaismingumą, eleganciją, gudrią apgaulę — savybes, kuriomis pasižymi kovotojas arenoj su buliais. Poeto mintimi, kaip tik tokia esanti ir mirtis. Jau pradžioje cituotame sonete Gyvenimas autorius skelbė mintį, kad verta siekti ne laimingo, populiariai tariant, turtingo, lengvo, sėkmingo gyvenimo, o prasmingo, t. y. tokio, kuris pasižymi kūrybingu darbu ir kova dėl aukštųjų idealų. Egzistencijos filosofijos įžvalga, kurią poetas gerai žinojo, mirtis yra kaip perspėjantis šauklys, primenąs, jog su ja baigiasi mūsų gyvenimo kova ir darbai, tat reikia iki šios ribos prasmingai pragyventi — būti "sau - žmogumi", Selbstsein (K. Jaspersas). Betgi mirtis gali mus ir gudriai apgauti. Jei tikim jos beprasmybe, tai, šios beprasmybės veikiami, mes galime šokti džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais, nusivertinti iki įsiutusių gyvulių ir aistringai pulti į raudoną laimės skarą. Ir tokių laimės iliuzija apsigavusių žmonių yra neapsakomai daug: jie veržiasi būriais į toreadoro skarą ir leidžiasi žudomi apgaulingo laimės žavesio. Tai praskamba beveik moralizavimu, bet šitai kiek sušvelninama, veržimąsi į laimę pateisinant dievų valia. Bet prieš Dievą ar dievus Mačernis dėl to nesukyla: žmogaus kaltė save apgaudinėti laime palieka. Juk dievai, atrodo, vien ironiškai tesidžiaugia toreadoro apsukrumu apgaudinėti žmones laime.

Gal dar stipresnis už Toreadorą yra Don Juano sonetas:

Kaip poilsio šalies, moters ieškojau žemėj.
Aš vergas nerimo sunkaus ir nuolatinio,
Ją vaizdavaus kaip versmę, kur paguodą semia
Klajūnai, neturį pastogės ir tėvynės.

O moterys! Jūs gundančios, kaip miestai naktį,
Svaiginančioj iliuzijų šviesoj paskendę,
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti
Anapus žemės rūpesčių, vargų, negando.

Bet rytą: prieš akis tuščia, nurimus gatvė,
Šalia — paniekintos moters veidai išpurtę,
Ir sielon grįžus, kaip vagis urvan, vienatvė...

O meilė begalinė, guodžianti, švelni,
Kaip pasakoj kadais paskendę turtai,
Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli!


Tai meilės paslapties tema. Meilę užmuša sekso gausa. Donžuanas nepajėgus tikrai mylėti. Pasekim, kokiomis poetinėmis priemonėmis autorius pasiekė soneto gilios veikmės. — Paslaptinga erotinė lyčių trauka sonete perduodama kaip sunkus ir nuolatinis nerimas, panašus į vergo dalią. Vergo likimo negalima pakeisti, negalima iš jo ištrūkti. Erotinė trauka kaip tik ir yra tokia pavergianti, tat vergo metafora atrodo taikli, todėl giliai mus emociškai veikianti. Erotinės traukos nerimas, dar išreikštas ir klajūno metafora, prasmingai siejasi su ieškojimu moters, kaip poilsio šalies, kaip paguodos versmės. Šie du metaforiniai palyginimai yra pakankamai vaizdingi ir emocingi, tat jų veikmė taip pat gili. Bet moterys gundo ne tik poilsiu bei paguoda, o ir iliuzijom užmiršti vargus ir rūpesčius ir malonumų džiaugsmuos paskęsti, — skelbia antrojo posmo ilgas palyginimas. Atkreipkim dėmesį, jog pirmame posme yra du palyginimai, kurie užima tris ketvirtadalius viso posmo teksto, o antrasis posmas visas ištisai išreikštas palyginimu. Kaip jau minėjau, tai epinio pasakojimo viena pagrindinių poetinių priemonių, nes ji savotiškai išgriauna emocinę užtvanką, kad pergyvenimai pasileistų tekėti plačiai ir ne taip smarkiai, vadinas, virstų epiniu klodu. — Trečias ir ketvirtas posmai eilėraščio kompozicijoj atveria galingą prieštarą pirmajam, o ypač antrajam posmui. Viliojantį nakties vaizdą pakeičia kraupi ryto realybė: paniekinta išpurtusiais veidais moteris ir kaip vagis urvan sugrįžusi donžuano vienatvė. Šis nepaprasto vaizdumo palyginimas išsako grasią donžuano dvasinę padėtį: donžuanas prieš mūsų akis pasirodo baisiu dvasiniu skurdumu — žmogum, kuris negali įsimylėti. Paskutinis posmas šią beviltišką padėtį dar pastiprina prasmingu palyginimu, kuriuo meilės iliuzijos galutinai sudūžta: meilė donžuanui lieka taip tolima, kaip pasakoj paskendę turtai.

Jei pabaigoj klaustume, kodėl Mačernis susilaukė gan didelio pasisekimo skaitytojų tarpe net iki dabar, tai atsakymas galėtų būti ir toks: jis buvo aiškesnis, suprantamesnis nei dauguma nepriklausomos Lietuvos poetų, bet kartu ne mažiau poetiškas kaip jie. Jo poetinis sakinys buvo logiškas, arčiau prie įprastinių galvojimo schemų. Svarbu ir tai, kad jis palietė jautrius bendražmogiškus klausimus: laimės, gyvenimo prasmės. Galimas dalykas, kad jis netgi išsakė savo gyvenamojo laiko dalies lietuvių inteligentų dvasinę būklę, kuri skyrėsi nuo ortodoksinių oficialių pažiūrų platesniu ir gilesniu humanizmu, savin įglaudusiu ieškantį, laisvės pasiilgusį žmogų. Toks platus ir gilus humanizmas, sakysim, ataidi iš šio soneto:

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti Tavo kelią.
Lig Tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis ...Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią Tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu Tavuoju.

Nuorodos
1.    Cit. V. Kubilius. Vytauto Mačernio kelias. — Vytautas Mačernis. Žmogaus apnuoginta širdis. —Vilnius, 1970, p. 7.

2.    Plg. min. veik., p. 9.

alt3.    Žr. Alfonsas Nyka - Niliūnas. Vytautas Mačernis. — Vytautas Mačernis. Poezija. — Čikaga, 1961, p. 230.

4.    Juozas Girnius. Žmogaus prasmės žemėje poezija. (Trečiajai mūsų poezijos kartai atėjus). — Žemė. Naujosios lietuvių poezijos antologija. — Los Angeles, 1951, p. 24 - 25.

5.    V. Mačernio poezija cituojama iš minėto rinkinio "Žmogaus apnuoginta širdis".

Magdalena Stankūnienė: "Laima". Nuspalvintas medžio raižinys. Iš IV kultūros kongreso proga Skylight galerijoje surengtos dailės parodos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai