| |
|
|
|
JUOZO KRALIKAUSKO "VAIŠVILKAS" |
 |
 |
 |
|
Parašė A. Vaičiulaitis
|
 Juozas Kralikauskas: VAIŠVILKAS, romanas, Čikaga 1971, Lietuviškos Knygos Klubas, 234 psl.
Sukurdamas "Vaišvilką", Juozas Kralikauskas uždėjo vainiką savo trilogijai iš karaliaus Mindaugo laikų. Pirmos dvi jo knygos šioje serijoje buvo "Titnago ugnis" ir "Mindaugo nužudymas".
Iš visų Lietuvos istorijos laikotarpių mūsų rašytojai daugiausia palinko j mindauginius amžius. Sau medžiagos ir įkvėpimo juose ieškojo dramaturgai ir poetai, gal apžavėti ne tik anų lemtingų gadynių, kuriose kirtosi tiek konfliktų ir plačių užsimojimų, bet ir paties karaliaus Mindaugo komplikuotos asmenybės. J. Kralikauskas į anas dienas žvelgia kaip beletristas, stengdamasis atkurti senovinę buitį, problemas ir žmones.
Pirmajai trilogijos daliai jis bandė atgaivinti priešmažvydinę lietuvių kalbą, kaip jisai ją vaizdavosi ir jautė. Tai buvo viena iš priežasčių, kad ne kiekvienas pajėgė aną archainę tartį perprasti ir pakelti. "Vaišvilko" kalba irgi yra individuali, pilna retų žodžių, kokių net J. Balčikonio žodyne neaptinki. Tačiau šiame romane tos retenybės yra parankiau išdėstytos, ir guviam skaitytojui tai neturėtų būti kokia rakštis. Tik vienur kitur visas pluoštas susiplaka į vieną vietą. Kurį puslapį be-verstum, vis tiek išsyk pateksi į aną būdingą kralikauskišką kalbėjimą. Štai jo žodžiai apie Traidenį:
Teisingas, tiesus ir pagalbus negandose. Jis laikomas ne tik šlovingos senobės rikiju, bet ir šventiku drauge, šven-tadaviu ir žvaigždininku (57 p.).
Tokis žodynas veikalui teikia individualų, senų amžių toną ir yra J. Kralikausko romano žymė. Iš antros pusės, jo kalbos turtingumas, įvairumas ir retumas bus sunkiau perlipamas slenkstis jaunesniesiems. Bet tai jau nėra romano yda.
Pirmuose dviejuose trilogijos tomuose autorius laikėsi tradicinio istorinio romano rėmuose. "Vaišvilke" jis pasirinko kitą kelią. Yra tai kronika, arba teisingiau — atsiminimai, išpažintis; žvilgsniai į praeities dienas, į Lietuvos valdytojo ir vienuolio išvidinę dramą ir kovas. Pačiame knygos gale skaitome Vaišvilko žodžius:
Šita kronika — tai mano išpažintis šventajai Cerkvei ir Ganytojams. Arba tai mano kelionės maišas, kurį išverčiau ir iškračiau, nieko nenuslėpdamas. Išpa-žinau, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Ir neteisinau savęs. (229).
Šiuo savo metodu ir mokėjimu įsijausti į vyriausio personažo dvasią, jo rūpesčius ir apsimąstymus J. Kralikauskas nuo pirmo puslapio pagauna reikiamą stygą ir ją išlaiko ligi paskutinio išpažinties žodžio. Paprastai kronikos žymisi daiktišku pasakojimu, epinio žanro apimtimi. "Vaišvilko" vyraujanti nuotaika yra lyrinė, ilgesio ir gėlos palydima. Įdomu, kad tos lyrinės gijos nestelbia nei tokie epinio pasakojimo momentai, kaip kunigaikščių derybos, kerštas už tėvo mirtį, žygis per Lietuvos girias. Taip yra dėl to, kad tie ar kiti įvykiai regimi ne tiek per valdovo, kiek per vienuolio bazilijono akis. Vaišvilko kelius ir sprendimus lemia tikėjimas, ištikimybė cerkvei, troškimas apkrikštyti Rytų Bažnyčiai Lietuvą. Istorinėje sąvartoje iš tiknj-jų tai buvo laikas, kada Lietuva galėjo nueiti su stačiatikiais ir su Rytais. Pačiam Vaišvilkui šviesa ėjo tik iš Rytų, o Vakaruose jam tebuvo prieblanda, tamsa ir klaida. Tokiose kryžkelėse atsidūręs, Vaišvilkas romane galėtų būti dramatiškas, net tragiškas. Tačiau kai užverti knygą, jis su tavim buvoja, nuo tavęs nesitraukia — ir tu jį jauti, ir aną jo gėlą, apie kurią jis byloja, užversdamas savo kronikos paskutinį lapą.
Pakėlęs akis nuo kronikos, gal jis tau vėl aiškins tikrąjį tikėjimą, gal pasakos, ką jis galvoja apie kitus kunigaikščius — Traidenį, Buškų, Švarną, Levą, gal skendės savo laimės dienose, kada jis jaunas mylėjo Ringailę, nuo kurios paskui jis buvo atskirtas, o gal jautriais žodžiais atsimins savo motinėlę, kaip ją paskutinį kartą regėjo:
Gi dažną vakarą ir vėl matau, kaip verkia žmonės, apstoję įsidegantį laužą. O viršuje sėdi išpuošta mano mama . . . Traška sparčiai augdama ugnis. O tarp liepsnų sėdi mama, nebėga, net nesujuda, nekrusteli, ir man jau nė žodelio . . . Nesupratau, kodėl mama nesujuda. Pirmąkart nesupratau mamos, ir buvo man baisu, buvo baisu . . . (50 p.)
Arba vaizdas iš mūšio lauko:
Jo žirgo galvon tvojo Thoras. Gyvulys stojo piestu, ūmai susiversdamas atgal. Žirgas patrakęs, iššiepęs dantis — tikras baisus beprotis. Kaip mat Butigeidas suvarė ietį galingo gyvulio piršysna. Tas klupo priekinėm, uždrimbant karčiams; dūrė snukiu žemėn — ir nuvirto . . . (64)
O gal bus svarstymai, kaip atversti Lietuvą į tikrąjį tikėjimą:
Negi ant kraujo ir kaulų statyčiau cerkves prie Neries ir Nemuno? Toks būčiau Lietuvos nuvalytojas? Toks Lietuvos pertvarkytojas? (169)
Galėtų būti ir vaizdingi tėviškės žemės regėjimai ar toki artimi paveikslai:
Nuseklėjusioj Kernavėlėj akmenys tvyrojo išsikišę iš vandens ir pabalę (150).
Čia tėra detalė. Kitur užgriebiamos plačios drobės — kaip Vaišvilko pulk-kų žygiuotė per Lietuvos miškus, jos upes ir laukus:
Ir vėl pirmyn. Vėl šiaurėn per miškų kalvas ir šlaitus, dėmėtus gelsvais, rudais ir suvis raudonais plėmais . . .
Guobos, eglės, virbiai, klevai, lever-džiai, juodalksniai. . . (67).
Galėtų Vaišvilkas mums atsiverti ir savo praktiško gyvenimo patirtimi bei pastabumu, kada jis apsako, kaip apsirėdę vyrai ir moterys, net kokiomis sagtimis susisagstę, ar kokiais kailiais dėvi:
Rytojaus dieną Gaudimantė buvo pasipuošusi baltais šermuonėliais. Baltais, baltutėliais, kaip šviežias sniegas. Šermuonėlių siūlių vidurin įterpta kailio juostikės. Susisegus dailiom odinėm kilpelėm už kailio volelių. Snieginiame šermuonėlyje dar ir sidabro sagės . . . (98).
Citatos atskleidžia įvairius Vaišvilko sielos klodus. Bet kai perskaitai knygą, su tavim pasilieka ne tiek paskiros detalės, nors ir kaip įsirėžusios jos būtų, bet patsai žmogus — neperprantamas kiaurai, mįslingas, susigūžęs savo svarstymuose, beskęstąs praeities dienų malonėje, tarpais net elegiškas, bet žiaurus keršte ir tvirtas tikėjime. Jeigu pasigauti literatūros teorijos termino, trumpai galima tarti: sukurtas gyvas personažas. O lietuvių beletristikoje tai nėra jau toks dažnas svečias.
Ar Vaišvilkas toks iš tikrųjų buvo, ar jis toks atrodė amžininkams, sunku pasakyti. Kokį romane jį regime, autorius jin bus įliejęs ir savo svajonių, galvojimų ir pasisakymų apie amžinąsias gyvenimo ir mirties tiesas — ir taip Vaišvilką padaręs lyg mūsų bendrakeleiviu, nors ir ne tokiu jaukiu.
O kaip Vaišvilką vaizdavosi senųjų amžių kronikininkas, galime patirti iš "Lietuvos metraščio", kur apie jį taip kalbama:
Vaišvilkas ėmė kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje ir žudyti savo priešininkus, išžudė jų be saiko, o kiti išbėgiojo, kur akys mato. Nužudė ir aną pasiutusį prakeiktą Eustachą, nuožmųjį Mindaugo vaivadą.
Ir Vaišvilkas kunigaikščiavo Naugarduke ir rusų miestuose, susitaręs su rusų kunigaikščiais, kariavo daug karų su lenkų kunigaikščiu Boleslovu. Daug karų laimėjo, daug kraujo Lenkų žemėje praliejo, ir kraštą ištuštino, ir lenkų miestus — Ilžą bei kitus — daug kartų sudegino.
O paskui bevaldydamas perėjo į rusų tikėjimą ir įstojo į vienuolių luomą, apsivilko vienuolio rūbais ir nukeliavo į Ugrovską, į vienuolyną, pas šventąjį Danielių. O vienuolyno viršininku buvo kažkoks Grigorijus iš Polonos. Gyvendamas vienuolyne, buvo labai pamaldus ir išgyveno tenai nemaža laiko.
Po Vaišvilko romane randame virtinę kitų. personažų. Juos tačiau užgožia Lietuvos kunigaikščio ūgis, vienijanti knygos ašis. Kai pažvelgi atgal, iš tos minios prasiskverbia vienas nuošalesnis, epizodinis žmogus — krivis, didysis žynys. Jis ateina pas Vaišvilką prašyti, kad paleistų Lizdeiką, kuris padegė Vilniuje Vaišvilko statomą cerkvę. Vaišvilkas savo kronikoje apie krivį rašo:
Jo akys geros, žiūrėjimas šiltas. Jis nėra liūdnas. Gilūs išminčiai nėra liūdni, sakydavo Feodoras (189).
Krivis palieka teisaus, išmintingo, paprasto, kone kasdieniško vyro įspūdį — ir sykiu kažką daugiau: jauti, kad tai dvasinėjėga, taurus senovinės, dar pagoniškos Lietuvos atstovas. Tačiau pas Vaišvilką jis ateina be jokio patoso, be teatrališkų mostų, prie kokių truputį esame pratę, ir visas dialogas tarp dviejų religijų šulų pravedamas įspūdingo santūrumo ir išvidinės įtampos ribose.
"Vaišvilko" struktūra yra iš trijų susikryžiavimų: asmeninių, valstybinių - tautinių ir religinių. Tarp asmeninių yra Vaišvilko epizodas su Ringaile ir paskui akistata su sūnumi Lizdeika, pasilikusiu pagonybėje. Paskesnių metu net keletas mūsų autorių yra griebę dvasiškio su romantiška praeitimi temą, tad čia maža naujiena. J. Kralikauskas šią temą išugdo į organinę savo veikalo dalį, ir be jos knyga netektų žymesnių savo konfliktų ar net intr jeigu ją norėtume čia kiek atsekti. Kaip jau matėme, Lizdeikos likimas įsipina ir į religinius veikalo metmenis, nors šiaip religinės, o taip pat ir valstybinės temos centras yra patsai Vaišvilkas.
Knygoje sutinkamos tėvo ir sūnaus problemos nėra nauji pasauliai, jeigu į tai žiūrėti literatūros istorijos akimis. Ieškant kitų kliaudžių, galėtume tarti, kad dialogai praeina pagal vienodą metodą, ir tarpais pageidautume paįvairinimo, nors šiaip jie yra tikroviški, vaizdūs, vietomis sultingi, kur reikia — išminties prismaigstyti. Tik reikėtų išmėčioti užsilikusius barbarizmus, nors jie įdėti dėl kolorito. Pagaliau sutiktume su kitų pareikšta mintimi, kad meniškai ir idėjiškai prasmingesnė, svaresnė ir gražesnė pabaiga būtų be paskutinio skyriaus. Veikalas tada pasibaigtų dideliu vienuolišku nusižeminimu, širdies malda, užsklendžiančia visus jo vieškelius ir troškimus.
Tad belieka pasakyti, kad Juozas Kralikauskas davė gražų kūrinį, neeilinę knygą, kuriai medžiagos jis rado istorijoje, kronikose, bažnytinėje terminologijoje, savo vaizduotėje ir apmąstymuose. Ir savo tėviškės atsiminimuose: nuo jo gimtojo Žiežmarių valsčiaus ligi kunigaikščių sostinės Kernavės ne toks ilgas kelias, juk tai tie patys akiračiai ir jausmai.
A. Vaičiulaitis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
