|
|
Joe Anak tą vakarą pasijuto labiau pavargęs, negu kitais kartais, bet, antrą vertus, ir diena buvo ilgesnė. Gerokai prieš devintą reikėjo išjudėti su numirėliu į bažnyčią, paskum į kapines, dar į priešpiečius už palaidoto vėlę. Kad to dar būtų užtekę. Po priešpiečių, kaip šlapias lapas prie blauzdos, prikibo John Lorry. Sako, kaip čia dabar. Tokia patogi popietė. Negi eisim ir kiekvienas sau rūdysim namie. Girdi:
— Pavažiuokim pas mane. Užeis Tony su Paul. Mačiau prie jų taikstosi Bruno. Sumesim pokeriuką.
Joe jau tada jautėsi pavargęs ir mėgino atsikalbėti.
— Pas tave? — pakėlė išretėjusius antakius, lyg būtų labai nustebęs. — O kaip aš iš tavęs pėsčias pareisiu?
— O karo ar neturi?
— Turiu ir neturiu. Kleboną reikia parvežti, paskum gėles į bažnyčią. Kol viską sužiūrėsiu, nebebus noro nė pas tave trenktis. Gal šį sykį palikim taip.
Taip šnekėjo, bet jautėsi taip, kad pats geriausias daiktas būtų viską užmiršti ir kokią valandą kitą išsitiesti, tik John nesitraukė, kaip kokia pikta pagunda:
— O ką Maikis veiks? Tegu vežioja ir kleboną, ir gėles. Kam čia pačiam tampytis? Parvešim. Jeigu aš sutingsiu, Tony paveš. Jam net ne iš kelio.
Iš tikrųjų tai John ir visi kiti žinojo, kad Joe jau kuris laikas automobilio nebevairuoja, bet pačiam pasisakyti neleido išdidumas, o draugai nenorėjo to išdidumo pešioti, tai apie jį ir vaikščiojo ant pirštų galų. Leidimą vairuoti tai dar tebeturėjo, tik kad toji galva: kartais imdavo ir nebežino nei kur esąs, nei kur ir ko bevažiuojąs. Rankos irgi. Kai reikia kur staigiau pasukti, ima ir nebesumeta. Jeigu ne Emilija, pats gal dar ir tebevažinėtų. Kai aną sykį, sukdamas iš Portlando į Winston, vairo nebesumetė, užšoko ant šaligatvio ir tik per pirštą sustojo prie gazolino pompos, Emilija, nors šiaip visada rami ir nuolaidi, treptelėjo koja ir kaip kirviu užkirto, kad vairo daugiau nė pirštu neliestų, nes kas galėjo atsitikti, jeigu dar kokį sprindį ar kitą.
— Gyvi galėjom iškepti.
— Ne taip baisiai, ne taip baisiai. Juk matai, kad laiku sustojau, — pusbalsiu teisinosi vyras, pasidairydamas į šalis, ar kas nematė.
Lyg tyčia gatvė buvo tuščia. Atsargiai pastūmė mašiną atgal ir palengvučia parvažiavo namo. Nebesiginčijo ir nebesiteisino, nes ir pačiam šiurpas ėjo per nugarą tik pagalvojus, kas galėjo atsitikti, jeigu pompą būtų nuvertęs. Nuo tos dienos taip ir nebesiveržė prie vairo. Jeigu kur tikrai reikėdavo, pavežti paprašydavo savo pagelbininką Maikį.
Į galą pokerio ir John apsmuko, tai parvežė Tony. Jis gal porą metų buvo vyresnis už kitus, bet laikėsi stipriau už visus savo gadynės jau gerokai praretėjusius draugus. Sustojęs prie Joe Anak laidotuvių namų, dar pajuokavo:
— Nors kelnes šį sykį ir man numovei, bet už parvežimą neimsiu. Tik išlipti, tai jau rangykis pats, nors kaip direktoriui, gal reikėtų ir duris atidaryti, ir ranką paduoti.
— Ką pralošei, peržegnok, ką išlošei, neškis. Toks įstatymas nuo amžių, — iš mašinos rangydamasis atsijuokavo ir Joe.
Išsirangęs dar valandėlę pasilaikė už atvirų mašinos durų, o kai pajuto, kad kojos pakankamai į žemę atsirėmusios, pasakė dėkui, užtrenkė ir, kiek kilstelėjęs ranką, dar pajudino pirštus, atseit pamojo.
— I see you, — riktelėjo Tony ir išlengva, prisibijodamas, kad neužkliudytų šalia mašinos nestipriai stovinčio draugo, nuvažiavo.
Anak pasiliko vienas ir nejučia ėmė permąstinėti dieną, nes kojos, lyg prilipusios, nenorėjo keltis iš vietos. Bažnyčia, kapinės ir priešpiečiai dar nieko, bet pokerio tikrai gal nereikėjo. Tik kaip tu seniems draugams atsisakysi. Ir dar tas Bruno. Net nusišypsojo. Atseit, amerikietis, kad tave kur kepti velneliai. Atvažiavo nusipešiojusiom žaliom kelnėm, tuoj prilipo prie senųjų ir iš Bronio Bruno pasidarė. Gal galvojo taip praturtėti, o kaip pradėjo šlavinėti fabriko grindis, taip ir iššlavinėjo ligi pensijos. Kai kiti su jo mokslu nei vardų, nei pavardžių nekeisdami į visokius bosus ir boselius pakilo, jis pasiliko ištikimas šluotai ir mazgotei. Ir amerikietis, kad tave kur perkūnėlis, minty nusikeikė, nusispjovė ir net nejuto, kad spjaudalas pakibo čia pat ant smakro.
— Mes tai mes. Mes irgi sudarkėm ir vardus, ir pavardes, bet tada buvo kiti laikai. Koks raštininkėlis pasakė, kad dabar tu vadinsies taip, taip ir paliko.
Atsargiai pakuodamas kojas, pasisuko į melsvomis raidėmis švytinčią, vidury pievutės pastatytą iškabą: Joe Anak Funeral Home. Tada kitaip nebuvo galima. Dabar kas kita. Antai daktaras Antanas Valys atvažiavo, išsilaikė egzaminus ir užsirašė. Egzaminus turėjo išsilaikyti, bet užsirašė kaip norėjo. Net ne Anthony or Tony, bet stačiai Antanas, lyg čia būtų ne Amerika, o koks Pušalotas ar... Kito lietuviško vardo nebegalėjo surasti. Kada nors žinojo daugiau, bet per laiką visi kažin kur nubyrėjo. Jo motina buvo iš Pušaloto, tai tą atsiminė, o iš kur buvo tėvas, nebegalėjo net atsiminti. Gal niekada ir nežinojo. Teatsiminė, kad buvo vilniškis. O Petras Varna. Nors ir Varna, bet nekvailas. Taip pat dipukas. Atvažiavęs gavo darbą Krisley laidotuvių namuose, pasimokė. Kai senis Krisley atsuko kojas į duris, perėmėjo vietą. Porą metų padirbo pasislėpęs už Arthur Krisley iškabos, paskum visą vietą savaip pertvarkė, iškabon įrašė Petrą Varną, ir kas atsitiko? Gal visi išsigando ir išbėgiojo? Kur tau. Ne išbėgiojo, bet subėgo. Ir visi dipukai tik pas jį. Iš anapus miesto atlekia. Dažną savaitę net po du pasiguldęs turi.
Pamėgino sumesti, kaip jo iškaba atrodytų, jeigu būtų įrašyta Juozas Anukaitis. Anukaitis, kaip Anukaitis, bet ant Juozo ne vienas liežuvį nusilaužtų . Raidžių irgi būtų labai daug. Kad taip vienas Anukaitis. Anukaitis Funeral Home. Ir kodėl ne? Tada kito Anukaičio visame mieste nebuvo, ir jis su šypsena pusbalsiu pasako:
— Anukaitis Funeral Home...
Paskutinis žodis benuskambėjo tik mintimi. Pro lūpas. Taip dabar, o tada buvo kiti laikai. Būt reikėję vienam atsiskirti. Ir taip jis turėjo drąsos ir tvirtumo. Juk ir Onutė, sužinojusi, kad nešasi į graborius, atsisakė už jo tekėti. Net žiedelį grąžino. Sakė:
— Su numirėliais po vienu stogu tai jau negulėsiu. Eitum į siuvyklą ar kad ir pas batsiuvius, tada mylėčiau, bet graboriaus niekada.
Vėliau iš Onutės pasidarė Anna. Ištekėjo už mėsininko Meyer, vaikų nesusilaukė, gyvenimą kaip sausa šaka nugyveno. Ji pati sakydavo: "Kas iš manęs? Gyvenu kaip sausa šaka". Kartą dar ir taip pasakė: "Jeigu tu, Juozuli, nebūtum užsikepęs į graborius, gal būtumėm kokį pustuzinį sugyvenę. O dabar tas mano vokietgalis... Vis tiek jam pasakiau, kad palaidoti atiduotų tik tau. Juk priimsi, ar ne? Gyva atsisakiau ateiti, tai nors mirusi. Bijojau, Juozuli . Tikrai bijojau. Ne kad tik tame pačiame name, bet ir tavęs paties. Ciupinėsi, čiupinėsi kokį numirėlį ar numirėlę, paskum tom pačiom rankom ateisi mane apkabinti. Tik pagalvojus šiurpas per visą nueidavo. Kvaila buvau. Dabar nebebijočiau. Ir numirusi nebebijosiu. I think so ... Tik palaidok gražiau, negu kitas. Nudailink, kad būčiau tokia pat, kaip tada, kai atsisakiau už tavęs tekėti. Juk nudailinsi?"
Tas prisiminimas šviesiu šypsuliu nubėgo per kiek padribusį Joe veidą. Kas dabar begali pasakyti, koks gyvenimas su ja būtų buvęs, bet jau daugiau negu dešimt metų, kaip jos nebėra. Jis pats ir palaidojo, ir viską padarė taip, kaip pati buvo prašiusi. Net pats Meyeris negalėjo atsigrožėti. Sakė visiškai tokia pat, kokia buvo, kai pirmą sykį į savo namus parsivedė. Gal taip reikėjo. Būtų turėjęs senatvės metus, kaip neteptus ratus, pats vienas vilkti. Onos seniai nebėra, o Emilija tebėra. Su ja tiek metų darniai išgyventa. Jos negąsdino nei numirėliai, nei numirėlius čiupinėjusios rankos. Ir dabar šviesa tebėra apačioje, o viršuje visi langai tamsūs. Labai aišku, kad Emilija sėdi prie kampinės lempos įknibusi į kurį nors paveiksliuką, kurių jau kažin kiek yra prisiuvinėjusi, ir kantriai laukia, kada išgirs jo krebždėjimą už durų. O tie jos paveiksliukai, visos tos gėlės ir peizažėliai tikrai dailūs. Ne vien jam pačiam, bet ir apie meną nusimaną žmonės ne kartą yra ją gera dailininke pavadinę.
MEILOS BALKUVIENĖS PORTRETAI. Gipsas. (5"x7"),p. 38,39,40, 41.
Alfonsas Nyka-Niliūnas (profilis)
Palaidoti Onutę tai gražiai palaidojo, bet ar su ja būtų laimingesnis buvęs, tai ir šiandien negalėjo pasakyti. Vidury tako net stabtelėjo pagalvoti, ar buvo kada su Emilija kokiu tikrai piktu žodžiu persimetę. Su Ona tai buvo. Net ir aną jaunų dienų metą, kai, rodos, ir nebuvo už ką pešiotis. Su ana buvo lengva: ji vis norėjo, kad viskas pagal jos teisybę eitų. Žmonės šnekėjo, kad ir mėsininkas apie ją ant pirštų galiukų vaikščiojo. Sako, mėsos kaponę nusitvėrusi, sykį net iš namų išvijo. Pas kaimyną nubėgęs ir tol nėjęs namo, kol ji pati neatėjusi ir gražiai nepaprašiusi, kad grįžtų. Sakiusi: "Ko tu, paikuti, išsigandai? Ar manei, kad aš savo brangiausiam, kaip kokiam kopūstui, galvą kirsiu. Plauką kokį gal, bet tik jau ne galvą". Nors Ona ir traukė, bet kas gali pasakyti, koks būtų buvęs gyvenimas.
Su Emilija tai tikrai gražiai sutarė. Prieš tekėdama, ji jau buvo kiek akis prasitrynusi, paskum kurį laiką dar bėgo į sekretorių kursus ir perėmė tvarkyti visus jo popierius. Kai įgudo, tvarkė taip gerai, kad net ir ten, kur kiti graboriai advokato šaukėsi, ji pati viena kaip nieką sudorodavo, o jam tik pasirašyti tereikėdavo. Ona to tai tikrai nebūtų sugebėjusi. O ir dabar Emilija tebėra gyva, visus laidotuvių namų popierius tebetvarko ir dar vis naujus paveiksliukus išgalvoja. Nereikia jai nei piešinių, nei pavyzdžių. "Man jų pilna galva", sako, "kad tik laiko tiek turėčiau".
Kojomis tako akmenis pagrabinėdamas, o mintimis bėgiodamas po praėjusias dienas, Joe iš lengvo atėjo ligi laiptelių. Nedaug jų tebuvo, tik trys. Buvo dienos, kai jų net nepastebėdavo, dabar prie pirmojo sustojo. Jis staiga išaugo į koja nebeužmetamą kalną. Kol nuo šaligatvio atšliukšteno, kojos taip pasunko, lyg kas batus būtų švinu pakaustęs. Valandėlę pastovėjęs įsikibo į turėklų galą ir, tik gerai susiėmęs, užlipo visus tris laiptelius. Užlipęs atsirėmė į turėklą atgauti kvapą. Nors kišenėje graibė rakto, bet noras ėmė paspausti skambutį. Būtų daug lengviau. Emilija atbėgtų ir atidarytų. Jam tebeatrodė, kad ji tebėra tokia pat greitutė, kaip tada, kai bėgiodavo į sekretorių kursus: tekina į autobusą, tekina iš autobuso, tekina į krautuves, tekina apie puodus. Begraibant raktelio nei iš šio, nei iš to suėmė nuotaika, kad pagalbos jam dar nereikia. Gal kada ir reikės, bet ne dabar. Suradęs raktą, atsitiesė, priėjo prie durų, lyg kieno rankos prilaikomas, iš karto pataikė į rakto skylutę, pasuko, ir durys atsivėrė .
Viduje pradėjo atsisegioti paltą, bet Emilija tuoj pribėgo ir padėjo nusivilkti.
— Pavargai, — pasakė be priekaišto. — Visą mielą dienelę.
— Nereikėjo, bet prisikabino. Jonas visą būrį surinko, tai kaip, žmogus, beatsisakysi.
— Vis tiek. Juk būtum galėjęs grįžti, valandėlę prigulti. Maikis būtų nuvežęs. Dabar taip be jokio poilsio. Ir vakarienė atvėso, bet aš tuoj pašildysiu, — užsimetusi paltą ant rankos pasuko į laiptus.
— Nereikia, nešildyk. Nebent sau. Aš tai sotus. Blanšė nevalgiusio neišleido. Prikimšo kaip penimą žąsiną. Še, bus siūliukams, — ištraukė pluoštą popierinių iš kelnių kišenės.
— Tai vėl draugus nuvirkdei, — pirštais perbėgo per dvilinkai sulenktą pluoštą pinigų.
— Koks čia nuvirkdymas, — numojo. — Tonis tai verkšleno. Skundėsi, kad paskutines kelnes numoviau . Iš tikrųjų, tai ne kiek ir teprikišo. Daugiausia tai Bruno. Dipukas tas. Bet ar aš kaltas, kad nesumeta kada kokiom kortom vaikščioti. Kiekvieną sykį už draugystę užsimoka, o šiandien dar ir sako: "Tai čia, Joe, tegu būnie tau avansas į laidotuvių sąskaitą. Jeigu kiekvieną sykį taip apipešiosi, tai neliks nė cento prie dūšios. Palaidoti vis tiek turėsi pats. Nenoriu, kad Varna mano likučius lestų". Nieko nesakiau, tegu sau. O Jonelis tai visai sukiužo, — gal ir pats nejusdamas iššoko iš įprastinio žargono ir John pavadino, kaip vadindavosi prieš daugelį metų. — Pavalgę mes dar šnekučiavom, o jis, pasigrabaliodamas už Blanšėspečių, nusvyravoįlovą.
Iš lėto dėstydamas žodžius, kalbėjo čia pat stovinčiai Emilijai ir negalėjo atitraukti akių nuo laiptų, kurie be jokio pasisukimo bėgo tiesiai į antrą aukštą. Ir tokie ilgi, kad atminty kaip gyvi išniro kažin kada dar mokykloje Šventojoj istorijoj skaityti Biblijos Jokūbo laiptai, kurie nuo žemės į patį dangų ėjo. Tada, kai nereikėjo, jis norėte norėjo jais kartu su angeliukais palakstyti, o dabar, kai reikia, nežino, ar galės koją ant pirmo laipto užkelti. Žinote žino, kad galės, bet viduje toks sustingimas, kad nėra jėgos apie lipimą net pagalvoti, užtat užuot ėjęs į laiptus, pasuko į netoliese prie lempos stovintį fotelį.
— Ar dar nežadi lipti viršun? — pinigus tebesklaidydama, paklausė Emilija ir tuoj pridėjo: — Gerai šį sykį juos ir apšmutinai. Beveik pusantro šimto.
— Taip jau šį sykį išėjo. Manau, kad dėl to nė vienas badu nemirs, — pasiaiškino jau tursindamas sėsti.
— Gal nesėsk, — mėgino žodžiu sulaikyti fotelio minkštuman jau beįsmunkantį vyrą. — Ar ne geriau būtų, jei tuo pačiu pradėjimu liptumėm viršun. Ten geriau pailsėtum. Nusirengtum, pasivirtintum. Kai kaulai sustings, bus sunkiau išsijudinti.
— Nueisimu. Ir išsijudinsim, ir nueisim. Numesk paltą, ką čia laikai apsikabinusi, kaip mylimąjį.
— Nunešiu ant viršaus. Ir tuos reikia padėti,— parodė pinigus.
— Bet sugrįžk. Noriu tau ką pasakyti. Emilija prie pirmo laipto staiga atsigrįžo.
— Ar negerai jauties?
— Labai gerai. Užtat ir nenoriu bėgti pasivirtinti. Bet sugrįši?
Alfonsas Nyka - Niliūnas
— Žinoma, kad sugrįšiu, — protekine nubėgo laiptais.
Ji buvo smulkutė, tamsiaplaukė, visada greita, net į senatvę nesulėtėjusi ir nė kiek nepaširmėjusi. Mažiau pažįstą pasakydavo, kad graborienė dažais nori savo senatvę paslėpti, bet ji tokia buvo, kokia buvo, ir nieko slėpti nereikėjo. O jeigu ir būtų reikėję, vargu ar būtų slėpusi, nes pati sakydavo: "Esu tokia, kokia esu. Kokią Dievas sutvėrė, tokia ir atgal nueisiu. O ir rūpinosi viskuo. Ir kaimynais, ir paukščiukais, ir voveraitėmis, tik namie tai jokio gyvulio nelaikė, o ir nelaikė, kad vyras nenorėjo.
Pagal jį nei bažnyčioje, nei laidojimo namų koplyčioje gyvuliams ne vieta. Kaip atrodytų, jeigu tarp maldininkų imtų katės ir šunys maišytis. Jai pačiai tai ir tas nebūtų kliudę. Net pasakydavo: "O kas jau čia atsitiktų, jeigu katytė net ir ant karsto užšoktų numirusiam paskutinį sudie pasakyti".
Sandra
Nusekęs žmoną akimis, ją vis ir vis tebematė bėgančią viršun. Nejučia kilo noras pakilti ir nubėgti pas ją, bet sunkumas visuose sąnariuose laikė prispaudęs į kėdės minkštumą. Ne tik laikė, bet atrodė, kad vis giliau spaudžia. Net pagailo, kad neišdrįso kaip kiti. Kaip Jonas. Paliko mieste dviaukštį, nusikėlė į miesto pakraštį, į vienaaukštį, kur jokių laiptų nėra. Jis pasėdės, pailsės ir užlips, bet Juozas kažin ar bebūtų. Nebegalėdamas atsilošti, susierzino ir pritrūko kvapo. Ko gero gali net rytmečio nebesulaukti. Tai vėl būt diena be poilsio. Pažiūrėjo į laiptus, ir net širdį suspaudė, kodėl laiku vienaaukščio nenusipirko. Būtų juk užtekę viskam. Ir dabar užtektų, tik vargu ar Emiliją galėtų perkalbėti. Ji nenori čia. Prasimušė galvą su Florida, ir kitaip nebus. Jam Florida būtų irgi ne pro šalį, bet kaip iš tenai laidojimo namus tvarkysi. Jų į Floridą nenusineši.
Su ta mintimi, kaip pašaukta, ir Emilija pasirodė laiptų viršūnėje. Ne tik padėjusi paltą ir pinigus, bet užsimetusi gėlėtą palaidinį, tą, kur anais metais kaimynė iš Japonijos parvežė. Net nestabtelėjusi lyg slyste nuslydo laiptais žemyn ir prisėdo ant fotelio krašto.
— Tai ką norėjai pasakyti?
Pirma Juozui žodžiai buvo taip susidėstę, kad patys veržėsi pro lūpas, o dabar nė pirmutinio nebuvo . Ir ką norėjo pasakyti, atrodė visiškai neverta nė burnos aušinti, bet Emilija sėdėjo šoną prie peties priglaudusi ir švelniais pirštais sklaidė jau net ir ant sprando smarkiai išretėjusius plaukus, tai kaip tu žodžio nelaikysi.
— Matai, kai Tony nuvažiavo, aš dar valandėlę stovėjau ir žiūrėjau į savo iškabą, — iš lėto rinkdamas žodžius ėmė dėstyti, — Joe Anak. Ir pagalvojau: koks velnias iš tavęs, Anak, kad gimimo metrikose labai aiškiai įrašytas Juozas Anukaitis. Lygiai taip pat, kaip tas durnius Bruno. Sakytų Bronys, tai būtų žmogus su teisybe. Iš tų, kur tau padaviau, ne mažiau kaip pusė yra jo. Bruno! Lorry dar negražiai pasijuokė. Sakė, nori vyrų kompanijai priklausyti, negailėk ir nario mokestį užsimokėti. Bet kai pagalvoji, juk ir iš Ijiuraičio toks pat Lorry, kaip iš Bronio Bruno. Dabar daugelis nebežino, kokia tikroji jo pavardė, o kai čia atvažiavo, niekas kitaip kaip Lauraičiuku ir nevadino. Ne pats ir pasikeitė. Koks raštininkėlis ar boselis padarė, kad net vardas nekvepėtų old country. Dabar kitaip. Kiti laikai, kitokios ir žmogaus teisės. Valys užsirašė Valiu, Varna užsirašė Varna, ir niekam, kaip mano mamelė sakydavo, nė motais. Ten stovėdamas net pagalvojau, kažin, ar kas būtų atsitikę, jeigu būčiau išdrįsęs Anukaičiu užsirašyti. Turbūt nieko.
— Gal ir nieko, — kaip ir patvirtino Emilija. — Būtų pripratę, bet iš pradžių būtum visiems badęs akis. Gal ne vienas būtų net nusisukęs.
— Gal... Gal ir biznis būtų prasčiau ėjęs, negu ėjo, bet šaknys būtų likusios nepakapotos.
— Šaknys... — nutęsė Emilija ir greitai susigriebė: — Tu savo šaknis žinai, aš žinau, o kas darbo kitiems, kur mūsų šaknys yra. Kas jas pametė, tegu ieško. Mes nepametėm. Žinom, iš kur mes ir kas mes. Žino ir kiti, o kas nežino, gali pasiklausti.
— Miliute, žinau, bet šiandien stoviu, žiūriu į iškabą ir juntu: tėvas stovi šalia ir sako: "Kaip čia dabar yra? Ar tu mano sūnus, ar ne? Turbūt ne, nes aš jokio Anek nepažinau".
— Kam tu staiga taip labai. Ligi šiol viskas buvo gerai, o dabar puoli į rūpestį. Buvom maži, svetimam krašte buvom baigštūs. Dabartiniai kitokį. Kartais net per drąsūs. Ne pagal savo nosį drąsūs. Atsimeni, kai anais metais, visiškai nepagalvojusi, į mišių kortelę įrašiau Stanley. Kad pastatė dipukas akis, kad užvežė: "Sakiau, ponia, kad Stanislovas. Jeigu sunku tokį ilgą žodį parašyti, rašyk Stasys, tik jau ne Stanley". Nebeatsimenu jo pavardės, bet pamoką atsimenu. Nuo to laiko rašau vardus tik tokius, kaip pasako. Dėl šventos ramybės.
Po to valandėlę abu tylėjo.
— Ar dar nežadi eiti pailsėti? — tylėjimą pertraukė Emilija.
— Aš galvoju, — vėl, iš reto dėstydamas žodžius, prašneko Juozas, — galvoju. Bet nebegaliu atsiminti visų vardų. Ir skaičius nebe visiškai aiškus. O buvom tokie draugai, kad rodėsi visą amžių taip ir neišsiskirsim. Ar buvom septyniolika ar aštuoniolika. Jeigu atsiminčiau visų vardus, tai surinkčiau. Kai gavau leidimą atidaryti laidojimo namus, susirinkom pas Slučką aplaistyti, Jonas ant viso kambario ir užšaukė... Tada jis tik pas kriaučius tebuvo John, o apie namus visada Jonas. Porą stipresnių jau buvo paėmęs, tai kad užšaukė: "Tai kaip dabar bus? Ar tu, Juozuti, spėsi mus visus padailinęs palaidoti, ar mums patiems pirma reikės tave su ratukais į Ožkakalnį vežti". Nežinau, nei kur tas Ožkakalnis buvo, nei ką jis Jonui galėjo reikšti, bet iš to buvo vieniems juoko, kitiems kalbų, o aš vienas sau pagalvojau: palaukit, paršai, aš užvesiu buhalteriją, ir pamatysim, kas ką paskutinis į Ožkakalnį ar ne į Ožkakalnį veš. Apie tą aš ir tau niekada neprasitariau, bet dabar, kai stiprusis Jonas taip nelauktai susmuko, parodysiu, kad žinotum.
Šį kartą jis gana vikriai pakilo iš fotelio, nušlepseno į koridoriuko galą, atsidarė sienoje spintelę, kurioje laikydavo tik savo parankines smulkmenas, kiek pasirausė, pasiėmė apskritą blėkinę dėžutę ir atsinešė atgal.
Daiva
— Va, pažiūrėk.
Mėgino atidaryti, bet apgrubę pirštai niekaip negalėjo užkabinti plonutės viršelio briaunos, tada ištiesė Emilijais.
— Še, pamėgink tu, gal tavo pirščiukai miklesni . Užvakar labai greitai atidariau. Gal uždarydamas per daug užspaudžiau, o gal tik mano pirštai labiau sugrubo.
Emilija paėmė dėžutę, apvartė, apžiūrėjo. Ji buvo nuo saldainių, bet nuo anų, kurie buvo madoje, kai ji tebebuvo mergaičiukė.
— Tai ar dar ir tų saldainių ligi šiol išlaikei?
— mėgindama atidaryti paklausė.
Juozas tik nusišypsojo.
Po kelinto mėginimo dėžutė atsivožė. Vidury buvo saujelė mėlynų stiklinių burbuliukų. Trys suverti ant siūlo, o kiti palaidi. Emilija suvertus iškėlė iš dėžutės, kitus pirštu pažarstė.
— Kas čia? — paklausė.
— Taigi čia visa mano buhalterija, — ramiai pasakė imdamas dėžutę iš žmonos rankų. — Tokia mintis man atėjo tada pas Slučką, ir išlaikiau ją pats sau ligi šios dienos. Tik dabar, pats nežinau kodėl, panorau išsišnekėti. Bet kad jau sykį išsižiojau, žinok ir tu. Juk atsimeni, kad tada kaip ir draugavau su Ona.
— Ką čia kaip ir, — greitai įsiterpė Emilija.
— Buvai prilipęs, kaip musė prie medaus korio. Ir būtum palikęs, tik kad ji pasišiaušė.
— Nepasišiaušė, numirėlių pabijojo, — šyptelėjo Juozas. — Kai dabar viską pamatėm, ar ne gerai, kad taip išėjo? Matyti ir Ponas Dievas į savo knygas buvo taip įrašęs. Turėjau palaukti, kol tu į visą dailumą išaugsi. Ką būčiau iš Onos gavęs? Tu ir gražesnė, ir geresnė, ir Dievo duotą galvutę turi, ir abu gražiai senas dienas pro šalį stumiam, o su Ona... Kiek jau metų būčiau vienas kriūnojąs. Tu tada tebebuvai dar toks vaikeliukas, kad gal net nežinai, kaip su tais karoliais buvo. Anais laikais piknike gerokai vyrai pagerdavo. Moterys irgi, bet anaiptol ne taip, kaip vyrai. Kažin kuris išgėręs užkabino ir nutraukė Onos karolius. Taip nutraukė, kad nedaug ant siūlo ir beliko. Beveik visi pabiro į žolę. Rinkom, rinkom ir kažin ar visus besurinkom. Pirmuosius atidaviau jai, bet kai ji ėmė reikalauti, kad parodyčiau anam, kaip su moterimis reikia elgtis, likusius susipykau į kišenę, pasakiau, kad eisiu paieškoti, ir nuėjau į parko kitą pusę. Neklausinėjau ir neieškojau. Žinojau, kad radus reikės muštis, o aš jau ir tada buvau iš tų, kurie ne viską sprendė muštynėmis. Taip ir dingau tą vakarą net su Ona nebepasimatęs. Vėliau, žinoma, gavau iš jos priekaištų, net, rodos, kurį laiką buvom susipykę, užtat ir tie karoliukai pasiliko mano kišenėj. O tada pas Salučką, kai įkaitę plepėjom, kas, kur, kada ką laidosim, netyčia įkišau ranką į kišenę ir užčiuopiau karoliukus. Tada ir toptelėjo mintis: palaukit, tyliai susivarstysiu visus ant siūlo, ir nė vienas nepabėgsit. Ir nepabėgo. Nė vienas kitur neišsikėlė. Visi čia pat liko tik trys. Visus kitus gražiai aprūpinau. Padariau klaidą: neišbėriau palaidų karoliukų, tai dabar nereikalingas galvosūkis, nebegaliu atsiminti tikro skaičiaus, kiek tada mūsų pas Salučką buvo. Vėželiukas tai norėjo pabėgti. Į Detroitą. Išgirdo, kad tenai gerų darbų atsirado, Geras buvo vyras, tik neturėjo saiko: mėgo daugiau įsipilti, negu galėjo panešti. Draugai surengė išleistuves. Iš išleistuvių tiesiai į stotį, o čia traukinys jau eina. Šoko vytis. Vytis tai pasivijo ir įsikibo, bet kaipašoko, nepataikė ant laiptelio, tai paskum reikėjo nuo bėgių surinkti. Kita, kaip kita, bet galvos nebegalima buvo sudurstyti. Tik jį vieną ir tepaguldžiau uždarytam karste. Niekaip nebuvo galima karste rodyti. Kiti visi pradėjo daug vėliau, ir, matai, beliko tik trys. Malkelis jau treti metai in Nursing Home. Nemačiau, bet sako, kad jau visiškai palinkęs. Jis už mane gerokai vyresnis. Su Lauraičiu ir Parpliu šiandien kortas lošėm. Ir dar ką norėjau tau pasakyti. Gal ir Parplių Johno nebeilgai teks laukti. Kai šiandien taip staiga susmuko, tai nereikia nei daktaru, nei išminčium būti, kad pamatytum. Tu vis ragini į Floridą. Aš irgi norėčiau. Jeigu ne tas sau pačiam pasižadėjimas, juk seniai galėjom išvažiuoti. Dabar ir tu žinai, kodėl vis delsiu. Nebe daug. Tik trys. Du galima sakyti ant duobės krašto, tik Tony dar stipruolį vaidina, bet niekada nežinai, kas atsitiks rytoj. O tu, Miliut, nesupyk. Tik dabar paskutiniai trys, ir aš būsiu laisvas nuo visokių užmačių. Dabar, kai žinai, ir tau bus lengviau laukti.
— O gal sunkiau...— tyliai atsiduso Emilija.
— Kodėl? — pakėlė akis Juozas.
— Kad man sunku laukti kito mirties. Mane baimė ima.
— Palauk, palauk, — sukruto Juozas. — Aš ne taip pasakiau. Kas gali laukti kito mirties. Ne laukti, bet tik dar pabūti, kad savo draugams galėčiau paskutinį kartą gražiai patarnauti. Tiek aptarnavau, kaip čia paskutinius kažin kokiam svetimam palikti. Ar ne teisybę sakau?
— Gal ir taip... — nutęsė Emilija, — bet kai pasakei, kad palauksi dar tų trijų ir tada... Pasakysiu, kad šiurpas taip ir nuėjo per nugarą, kad taip galėtum...
— Na ką čia tu dabar. Aš tik norėjau pasakyti, kad tada būčiau užbaigęs sau pačiam užsidėtą misiją . Pažadą išlydėti visus jaunų dienų draugus, — mėgino švelninti Emilijai padarytą įspūdį, kuris ir jam pačiam sunkiu nejaukumu ėmė gerklę spausti. — Padėk tą dėžutę atgal į spintelę, tegu sau. Kaip išeis, taip ir bus. Ne mums viską atspėti. Tėvas sakydavo: "Žmogus šaudo, Dievas kulkas nešioja".
Gerai atsiminė, kad tėvas ne taip sakydavo. Jo mėgiamas pasakymas buvo: "Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo", bet šio vakaro nuotaika neišleido to šiurkštaus pasakymo pro lūpas. Ypač dėl Emilijos. Žinojo, kad tokie žodžiai jai būtų labai ne prie širdies.
Emilija nunešė dėžutę, padėjo į spintelę, užvėrė dureles ir atrėmė galvą į sieną. Juozą pagavo staigus rūpestis.
— Ar negera pasidarė? — paklausė. Emilija atsitiesė, papurtė galvą.
— Ne... Aš tik pagalvojau, kaip žmogus gali būti taip toli nuo teisybės, kad net juokas ima. Juk ir aš tam piknike tada buvau, net ir karolius iš žolės padėjau rinkti, paskum tvarkydamasi juos toje dėžutėje užtikau ir visą laiką galvojau, kad tu juos laikai Oną prisiminti. Tai matai, Juozeli, kokia kvaila kartais gali būti tavo gudrioji Miliutė. Bet šiam vakarui užteks. Einam viršun. Man kaip man, bet tau tikrai jau reikia išsitiesti.
Juozas vėl pažiūrėjo į laiptus. Dabar jie pasirodė net ilgesni ir statesni, negu pirma, kai pro duris įėjęs į juos akį metė.
— Ateisiu. Ateisiu ir aš, — dar pakartojo. — Eik, sušildyk lovą, bus smagiau atsigulti. Aš dar valandėlę pasėdėsiu.
— Emilijai toptelėjo jo sakinį užbaigti: "ir pagalvosiu apie Onutę", bet dar spėjo jau beišlekiančius žodžius nukąsti ir tepasakė:
— Gerai, pašildysiu. Tik tu neužsisėdėk per ilgai. Aš užmigsiu ten, tu čia, ir kas iš to bus. Tik mano šildymas bus per niek.
Dar perbraukė ranka per madingai ilgokus, bet jau smarkiai išretėjusius vyro plaukus ir protekine nubėgo į viršų. Juozas su pavydu nusekė jos bėgimą ir dar pagalvojo, kad ir jis pats daugybę sykių jais neblogiau bėgiojo, tik pastaraisiais metais ėmė darytis sunkiau, o šiandien net pagalvoti sunku. Lyg kojas būtų kas švino pripylęs. Kiek patogiau pasitaisė, galvą atrėmė į aukštą fotelio atkaltę, tingus ramumas nusruvo sąnariais, akys taip saldžiai ėmė merktis, kad net pagalvojo: o juk nieko neatsitiktų, jeigu tokiam patogume užmigtų ir taip visą naktį išmiegotų. Rytą kojos tikrai būtų daug lengvesnės. Būtų gera, tik Emilija neleis. Pagulės, pagulės, palauks, palaukusi ir ateis pažiūrėti. Pažadins ir tempte nusitemps į lovą. Dar pagalvojo, ar Ona irgi temptų. Greičiausiai kad ne. Pasakytų: "Nenori, ir nereikia. Žinokis". Supykusi nubėgtų viršun ir dar galvą užsiklotų. Bet ne Emilija, ne Emilija...
Laiptų viršuje ėmė suktis balti debesys. Iš jų išsilukšteno Ona, daili, su devyniom eilėm mėlynų karolių. Salia jos atsirado Mykoliukas, už jo Jonas, toks pat, kokį vakar Blanšė nuramstė į lovą. Visi trys jam moja ir šaukia. Balsų negirdėti, bet mato jų žodžius, kaip vaikus, bėgiojančius laiptais tai žemyn į jį, tai vėl atgal. Suėmė noras pakilti ir su jais pasivaikyti, kaip anomis dienomis mokykloje: laiptais aukštyn ir vėl žemyn. Subruzdo kilti ir bėgti, bet stiprios rankos pagavo už gerklės, suspaudė ir taip trūktelėjo atgal, kad net riktelėjo.
— Ar sakei ką? — tš viršaus paklausė Emilija.
Neišgirdusi atsakymo, dar pridėjo:
— Ar susisapnavai?
Valandėlę klausėsi. Visame name buvo taip tylu, lyg niekas čia nebegyventų. Tylos nejaukumo pagauta net pati nepajuto, kaip atsisėdo lovoje. Atsisėdo ir vėl klausėsi. Pagalvojo, kad bus užsnūdęs, o kai įmigs, bus vienas vargas prikelti. Užsimetė palaidinį ir nubėgo žemyn. Juozulis tebesėdėjo fotely, tik buvo galvą atmetęs, atviromis akimis žiūrėjo tiesiai į viršų. Žiūrėjo, bet akys buvo visiškai ištuštėjusios. Emilijai iš karto pasidarė aišku, kad jos Juozulis vargu ar benuvers paskutinius karoliukus. Dar palietė suglebusią ranką ir nubėgo prie telefono, šauktis pirmosios pagalbos ir daktaro.
|
|
|
|