Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI "RŪTOS" ŽALIAVO IR DYGO "TULPĖS" PDF Spausdinti El. paštas
Mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX — XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia

3. Pasauliečių studentų organizacijos

XIX - XX a. sąvartoje nedaug Lietuvoje buvo gimnazijų, o lietuvių jose tebuvo tik dalis. Jas lankė lenkai ir sulenkėję lietuviai. Teisingai dr. J. Girnius sako: "Suprantama, lietuviams negausiai einant į mokslą, kuklus buvo skaičius tų, kurie baigdavo visas 8 klases. Pagal to meto lietuvių spaudos duomenis, 1911 m. lietuvių abiturientų tebuvo 29, nors kitais metais jau 65, o 1913 - 1914 m. m.— 68 (iš jų 14 gavo brandos atestatus ne Lietuvoj)" (DJG: 349). Tuo būdu "dar kuklesnis buvo skaičius tų, kurie baigdavo ir aukštąjį mokslą: 1912 m. jų priskaičiuota (be kunigų) 17, 1913 m. —31" (t. p.). Tad sambūriai, ypač studentų, negalėjo būti gausūs. Tuo labiau, kai pradėjo skirstytis į sroves.

a. Maskvos universiteto studentai apie 1870 metus susikūrė "Maskvos Lietuvių Studentų Draugiją". Į ją stojo patriotiškas jaunimas be pažiūrų skirtumo. Bet devynioliktojo amžiaus pabaigoje antire-ligininkų skaičius katalikams kėlė rūpestį. Kai išėjo 1910 m. sausio mėn. antireliginė "Aušrinė", reikėjo katalikams susiorganizuoti savąją draugiją ir išleisti savąjį laikraštį.

Atrodo organizacijos reikalas buvo labai gyvas, kad tų pačių (1910) metų rudenyje Pr. Dovydaitis ir El. Draugelis jau subūrė lietuvius studentus katalikus į "Rūtą". Ji atsirado abiejų iniciatorių pastangomis. Pradžioje jai priklausė tik septyni nariai. 1910 - 1911 metais draugijai pirmininkavo El. Draugelis. Susirinkimai buvo slapti ir įvykdavo pas kun. Emi-lijoną Paukštį (LE, XVII, 456; MK3: 105; EDAS: 58).

Tęsinys iš "Aidų' Nr. 3

Kad būtų aišku, kodėl katalikai pasitraukė iš bendrosios studentų draugijos, puikiai nusako šie faktai. "Maskvos Lietuvių studentų draugijos susirinkime 1910. IX. 25 į 'Aušrinės' redakcinę komisiją buvo įtrauktas ir Dovydaitis (šalia Šilingo, Klimo, Papečkio ir Skipičio" (DJG: 325). Buvo sutarta įdėti į "Aušrinę" Dovydaičio straipsnį "Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime". 1910.XI.24 įdėjo su visokiais prierašais. Po to "Dovydaitis apsisprendė imtis 'Ateities' redagavimo ir tuo pačiu katalikų moksleivių sąjūdžio kūrimo" (DJG:329). Kun. E. M. Paukštis rašo, kad vieną rytmetį, 1911 metų sausio pradžioje, užėjo pas jį studentas Pranas Dovydaitis ir pareiškė: "Vakar buvau lietuvių studentų susirinkime ir glautinai įsitikinau, kad jie visi aušrininkai ir su jais susikalbėti neįmanoma. Kursime ateitininkų draugiją ir leisime 'Ateitį' " (KEMP: 204).

Kai susiorganizavo katalikai studentai, tai jų "susirinkimuose buvo aiškinamasi šv. Raštas, religijos ir filosofijos problemos, gamtos mokslų naujausios hipotezės, visuomeniniai klausimai" (KEMP: 204). Paskaitas, tada vadinamus referatus, skaitė patys nariai arba kartais pasikviesti profesoriai (t. p.). Po ateitininkų susiorganizavimo buvo jaučiamas ir bažnyčioje   studentiškų  uniformų  padaugėjimas (t.P.).

Simas Sužiedėlis sako, kad Pranas Dovydaitis "Maskvoje aktyviai dalyvavo lietuvių studentų veikloje ir organizavo ateitininkų sąjūdį..." (LE, V, 142). Dovydaitis, "susitaręs su A. Dambrausku - Jakštu, 1911 pradžioje Kaune išleido Draugijos priedą Ateitį, kur pirmajame numeryje D(ovydaitis) išdėstė ideologines pažiūras (str. Trys pamatiniai klausimai" (t. p.). Ir toliau tas pat autorius pasakoja: "Atostogų parvykdamas į Lietuvą, dalyvaudavo slaptose at-kų konferencijose kun. P. Dogelio, prel. A. Dambrausko ir prel. J. Mačiulio Maironio butuose. Maskvoje D(ovydaitis) apie save telkė at-kus, kurie rinkdavosi kun. EITU Paukščio bute; at-kų organizacijos reikalais susirašinėjo su kun. Pr. Kuraičiu Belgijoje. Netrukus D(ovydaitis) pasidarė ateitininkų sąjūdžio centriniu asmeniu" (t. p.).

Pasirodžius 1911 m. vasario mėnesį "Ateičiai", Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungos vadovybė, buvusi Louvaine, perdavė pareigas pasauliečiams studentams su Pr. Dovydaičiu priešakyje, studijuojantiems Rusijos universitetuose. Rusijos studentai išsirinko 1911.VII. 15 valdybą šios sudėties: Pranas Dovydaitis ir Eliziejus Draugelis iš Maskvos, Vladas Kairiūkštis iš Kazanės ir Vaclovas Tiškus iš Kievo (DJG: 342). Kitas šaltinis vietoje Kairiūkščio ir Tiškaus mini Kauną (LE, I. 341).

b.    Varšuvos "Lietuva". Varšuvoje veikė universitetas, politechnikos ir veterinarijos institutai, konservatorija ir meno mokykla. 1888 m. vasario mėnesį buvo įkurta "Lietuvių Studentų Draugija", dažnai vadinama "Lietuvos" vardu. Pirmieji šios draugijos nariai: Jonas Gaidys (Gaidamavičius), Juozas Kaukas, Jonas Seniūnas, Vincas Kudirka, Juozas Bagdonas (Bagdonavičius), Morauskis, Baltrus Vabalas, Jonas Staugaitis, Jonas Byla, Juozas Kasakaitis ir Juozas Adomaitis - Šernas. Vėliau prisidėjo ir Jonas Gediminas — Beržanskis Klausutis. Draugijos pirmąją valdybą sudarė J. Gaidys (pirm.), J. Kaukas (kasin.) ir V. Kudirka (sekr.). "Jie paruošė 'Lietuvos' draugijos įstatus, tikėdami apjungti visus liet(uvius) patriotus Lietuvoje, Rusijoje ir užsienyje" (LE, XXXIII, 194). Šios draugijos pagrinduose buvo tautinis motyvas, ne religinis (LE, XVI, 13).

c.    "Rūtos" Draugija Krokuvoje. Jau nuo Jogailos laikų, kai Lietuva ir Lenkija užmezgė artimesnius santykius, lietuviai turėjo ryšių su Krokuva. Po 1794 m. ir 1863 m. sukilimų kilmingųjų būrelis apsigyveno Krokuvoje. Lietuvių ūkininkų vaikai pradėjo Krokuvoje studijuoti XIX a. pabaigoje. Čia jautėsi laisviau negu pačioje Rusijoje ir be to Lenkijos universitetai garsėjo aukštesniu mokslo lygiu negu daugelis Rusijos universitetų. "1904 Lietuvių studentai drauge su kitais lietuviais įsteigė K(rokuvos) lietuvių Rūtos draugiją, kuri, be visų lietuvių jungties, rūpinosi lietuvių k. išlaikymu ir kultūrine veikla. "Rūtai" priklausė ne tik aiškiai apsisprendę lietuviai, nežiūrint, ar jie lietuviškai mokėjo ar ne, bet ir vad.
unijos puoselėtojai" (AVK; 214-215). Draugijos įstatai buvo atspausdinti lietuvių ir lenkų kalba (LE, XXVI, 223). "Rūtos" susirinkimuose kalbėdavo lietuvių ir lenkų kalbomis. Pirmąją "Rūtos" valdybą sudarė J. A. Herbačiauskis (pirm.), Janusz Niedzrelkowski (vicepirm.), Ad. Varnas (sekr.), Kazlauskaitė (ižd.), Z. Skirgaila (knyg.) ir nariai dr. Edv. Jančevskis ir dr. Jan Loš. Revizijos komisiją sudarė Ad. Staneika, J. Angrabaitis ir Boreika.

Toj draugijoje iš lietuvių studentų daugiausia judrumo rodė J. A. Herbačiauskis (net kelis metus pirmininkavęs), Jurgis Baltrušaitis, Liudas Vailionis, Zigmas Skirgaila, Ulianskis, Adalbertas Staneika, Ad. Varnas, R. Rasikas, Sofija Kymantaitė - Čiurlionienė, Petras Rimša, Just. Vienožinskis, Antanas Didžiulis, Vladas Kairiūkštis, P. Mažylis ir kt. Po Pirmojo pasaulinio karo, lietuviams išvažinėjus iš Krokuvos, veikimas sumenko (AVK: 215).

d.    Valparaiso universitete. Lietuvių jaunimas, suvažiavęs į Ameriką, ne vien kovojo už dolerį, bet dalis jų ieškojo mokslo. Susirado jie Valparaiso universitetą, kuriame mokymosi sąlygos buvo dar geresnės nei aukščiau minėtos Orchard kunigų seminarijoje. Į čia galėjo atvykti visai beraščiu ir išvykti su profesijos diplomu. Mat šioje mokslo įstaigoje nieko nemokantiems buvo pradžios mokykla, o šią baigusiems — aukštesnioji mokykla (high school) ir akademiniai aukštesnio laipsnio kursai. Čia galėjo pradėti nuo A, B, C ir baigti dantisto, vaistininko ar inžinieriaus laipsniu. Buvo dėstoma ir medicina, tik diplomui gauti reikėjo kursą papildyti kitur. Be to, universitetas turėjo ūkį, kurio produktais maitino studentus, bendrabutyje gyvenančius. Neturtingi galėjo po keletą valandę dirbti ūkyje, valyti kambarius, dirbti virtuvėje ir taip užsidirbti sau pragyvenimą ir mokslą.

A. Ramanauskas, 1905 m. suradęs tą vėliau juokais vadintą "Bulviaskutybos universitetą", pradėjo lietuvių laikraščiuose kviesti lietuvišką jaunimą susidomėti šia įstaiga.

Lietuviai Valparaise pradėjo atsirasti apie 1906 m. ir 1910 m. jų jau buvo priskaitoma iki 90. O iki 1916 m. per Valparaiso universitetą perėjo apie 900 lietuvių vyrų ir mergaičių.

Valparaiso universiteto lietuviai studentai buvo susiorganizavę į "Lietuvių Literatūrinę Draugiją". Buvo momentų, kad narių skaičius siekdavo daugiau šimto. Draugijos įstatai reikalavo kas savaitę daryti susirinkimus, skaityti paskaitas, diskutuoti ir 1.1. Draugija turėjo biblioteką su 2000 tomų knygų ir su visais lietuviškais laikraščiais (JAV: 134).

e.    Kituose Amerikos universitetuose. Lietuvių studentų mažesni skaičiai buvo ir kituose Amerikos universitetuose, kur jie taip pat sudarydavo lietuviškus junginius. Šv. Bedokolegijoje, Brockton, Mass., jie buvo susispietę į "Lietuvių Studentų Draugiją". Šv. Bonaventūro kolegijoje, St. Bonaventūre, N.Y., buvo "Maironio Literatiška Draugijėlė". Cornell universiteto lietuviai studentai turėjo "Cosmopolitan Club". Jie svetimtaučiams studentams ruošė paskaitas apie Lietuvą ir lietuvių tautą. O Columbijos universitete 1927 m. įkūrė "Amerikos Lietuvių Institutą". Jam priklausė visi (17) tuo metu studijavusių studentų. Buvo suruošę eilę paskaitų. 1928 m. rudenį, daugumai narių baigus studijas, veikla apmirė. Dar buvo atgaivinta 1934 m. su labai gražiais užsimojimais, bet neilgam.

Connecticut valstijos studentų ir profesionalų draugija ruošė lietuviškų rankdarbių parodas, rašė amerikeičių spaudoje apie Lietuvą ir lietuvių tautos papročius ir vertė į anglų kalbą lietuvių poetų veikalus. Kiekvienais metais ruošė balių ir jo pelną skyrė Lietuvos universiteto neturtingiems studentams.

1928 m. buvo įkurta New Yorko ir New Jersey studentų ir alumnų draugija, apjungianti šių valstijų studentus ir aukštąjį mokslą baigusius asmenis. Turėjo iki 40 narių. Susirinkimus darydavo kas mėnesį kurio nors studento bute, kuriuose skaitydavo paskaitas ir diskutuodavo pratindamiesi lietuviškai kalbėti. Bebaigiančiai studentijai arba kuriam visuomenės nariui pagerbti ruošdavo kasmet banketą — balių (JAV: 134-135).

f.    Karaliaučiaus unviversitete. Pagal prof. dr. V. Gaigalaičio atsiminimus, Mažosios Lietuvos lietuviai studentai buvo susiorganizavę į "Lithuania" korporaciją. Pradžioje prie jos buvo prisidėjęs ir pats V. Gaigalaitis, bet jam nepatiko jų girtavimai ir fechtavimai. Jis nusiskundžia ir pačiu universitetu: "Maniau, kad kaip teologas veikiau artinsiuos Dievo Karalijai ir galėsiu dėl jos užduočių darbuotis. Gaila, tikrai, kad gyvo krikščioniškumo ir teologų fakultete menkai tebuvo patėmyta" (PDVG). Gaigalaitis labai pergyvena pačių teologijos profesorių rezervuotą nusistatymą tikėjimui: užuot iš jų sulaukęs ir pajutęs trokštamą maldingumą, krikščionišką nusiteikimą ir tikėjimo paskatinimą jo būsimoms dvasiškio pareigoms, daugelis teologijos profesorių, nors ir dėstomųjų disciplinų pagarsėję žinovai, pasirodė nesą religingi. Kiti tiesiog buvo žinomi kaip netikintys (t. p.). Jį išgelbėjo tik tėvų namuose giliai įdiegtasis religingumas (t. p.).

4. Gimnazistų kuopelės.
Po spaudos atgavimo (1904 m.) priespauda truputį sumažėjo, todėl lietuviai gimnazistai pradėjo kurti slaptas kultūrines kuopeles. Tokių kuopelių atsirado beveik kiekvienoje didesnių miestų gimnazijoje, kurių tuo metu Lietuvoje galėjo būti arti 40 (KLBL: 25).

a.    Marijampolės valdžios gimnazijoje. Prel. M. Krupavičiaus patariami "Dabar meskim akį į ano meto Lietuvoj buvusias rusų valdžios gimnazijas ir kitas tolygias mokyklas. Jose lietuvybė atkiuto gana anksti, bet vėliau, negu dvasiškose mokyklose. Taip pat galima pasakyti apie universitetus. Vyskupo Bučio žiniomis, gimnazijose lietuviškoji dvasia pasireiškė gana anksti. Jos davusios stiprių lietuvių patriotų" (MK3: 102). Atrodo "Marijampolės gimnazijoj gana anksti pasireiškė lietuviškoji dvasia ir veikla" (t. p.). Ir toliau nurodo, kad "Dvidešimtojo amžiaus pradžioj Marijampolės gimnazijoj buvo šie žinomi aktingi katalikai moksleiviai: Eliziejus Draugelis, Magdalena Draugelytė, Vytautas Endziulaitis, Zigmas Starkus, Romas Dulskis, Daminyka Cesaitytė ir kiti (MK3: 103). "1908 m. Draugelis, V. Žilinskis, V. Tercijonas su keletą savo draugų išleido slaptą moksleivių laikraštėlį 'Mokslevių Draugas' " (DED: 181).

Laiminga Marijampolė, turėjusi nuo 1881 m. gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoju Petrą Kriaučiūną. Sis aukšto išsilavinimo patriotas buvo baigęs gimnaziją, penkerius metus mokęsis kunigų seminarijoje ir baigęs Petersburgo Dvasinę Akademiją (LE, XIII, 83). Be jo dar dėstė lietuvių kalbą toje pačioje gimnazijoje Petras Arminas ir Juozas Jasukaitis. "Si trijulė padarė tiek įtakos, kad nuo 1882 metų visi iš Marijampolės atvykę į Seinų seminariją buvojau pilnai susipratę lietuviai (SYW: 171). Petras Kriaučiūnas iš seminarijos ir akademijos lankymo laikų turėjo daug pažįstamų kunigų, tad jis važinėdavo po klebonijas ir skatino kunigus lietuviškai veiklai. Tuo būdu Marijampolėje "gerokai prieš Aušrą jau buvo išjudėjęs tautinis susipratimas, ir jis turėjo įtakos Aušros kūrėjams" (t. p.).

b.    Kauno gimnazijose. Ypatingai stipriai veikė kuopelės Kauno gimnazijose: berniukų, mergaičių ir komercijos (t. p.). Kuopelių buvo irgi trys, susidariusios iš įvairių gimnazijų (DP: 82). Viena jų buvo įkurta 1908 - 1909 metais (MK3: 104), kuriai vadovavo Povilas Dirkis, o po jo M. Jasinskaitė (DP: 82).

Lietuviai, clėdamiesi į kuopeles, smarkiai rizikavo. Jie galėjo būti rusų pareigūnų suimti, iš mokyklos pašalinti, tėvai nubausti. Todėl nebuvo rašomi protokolai, nedaromi kuopelės sąrašai. Susirinkimus darydavo patikimų sargų butuose, Ąžuolyne arba Mickevičiaus slėnyje. Savaitgaliais rinkdavosi pas kun. Dambrauską literatūrinėms studijoms, o pas Maironį — istorinėms studijoms. Susirinkimuose buvo skaitomi referatai ar diskutuojami reikšmingesni klausimai. Kuopelėms padėdavo kapelionai, studentai bei patikimi mokytojai (DP: 82).

1910 m. pasirodžius "Aušrinei", kuopelių nariai ją skaitė ir net bendradarbiavo iki ji parodė savo tikrąjį veidą. Kai jos nebeskaitė ir neberėmė, iškilo spausdinto žodžio reikalas (MK3: 104). Povilas Dir-kis 1910 m. jau studijavo Kieve. Grįždamas atostogų stabtelėjo Kaune, atlankydamas Bizauską ir kuopelės pirmininkę Mariją Jasinskaitę. Greitai sutarė rimto katalikiškos dvasios laikraščio reikalą. Sumedžiojo ir daugiau veikėjų. Tuo būdu K. Bizauskas, M. Jasinskaitė, P. Ramanauskas, A. Paulekonis (ar Palikonis), V. Svagždys, A. Budrys, A. Karosas, P. Lumbis, V. Gutauskas ir Povilas Dirkis vakare nuvyko pas A. Dambrauską. Prašė leisti jų norimą laikraštį prie "Draugijos" priedą. Jis su tuo siūlymu sutiko (DP: 81), bet apie tai rasime specialiame skyrelyje pabaigoje.

c.    Seinų keturklasėje mokykloje katalikų moksleivių kuopelė susidarė "Aušrinei" pasirodžius. Pradžioje kuopelėje buvo tik devyni nariai, o aušriniečių apie 50. Praslinkus trejiems metams, po sunkaus darbo katalikų kuopelė turėjo jau 59 narius, o aušriniečiai tik 10. Seinų minėtos mokyklos kuopelės tikslas — išsiauklėti gerais ir sąmoningais katalikais bei lietuviais patriotais. Buvo skaitomi pačių kuopelės narių referatai iš religijos, literatūros, socialinių mokslų ir rečiau iš politikos. Planingai mokėsi tik Lietuvos istorijos, iš kurios buvo egzaminuojami. Retkarčiais kuopelei paskaitas skaitydavo studentai ir kunigai. O atostogų metu patys mėgindavo dirbti visuomeninį darbą (MK3: 105).

d.    Kitose gimnazijose irgi steigėsi kaatalikiški būreliai. Liepojos gimnazijoje tokį būrelį įsteigė 1908 m. Leonas Bistras. Kazys Bizauskas subūrė Mintaujoje. O dar po metų (1909) pradėjo veikti Šiaulių gimnazijoje. Buvo ir daugiau tokių kuopelių (MK3: 103), bet nepavyko apie jas gauti žinių. Tos kuopelės nebuvo apjungtos, bet "Viena visoms toms organizacijoms buvo bendra: save išauklėti sąmoningais lietuviais patriotais ir gerais katalikais, neleisti Lietuvos nureliginti ir nutautinti. Jų vadovaujamos žvaigždės buvo Dievas ir tėvynė" (MK3: 106).

Vokietijos įkurtas 1871 m. reichas nepakentė kitų tautybių, todėl Mažojoje Lietuvoje 1873 m. buvo uždrausta lietuvių kalba mokyklose (JUPE). Mažosios Lietuvos lietuviukai Tilžės gimnazijoje buvo susispietę į slaptą kuopelę "Baltija". Ją įkūrė V. Gaigalaitis apie 1888 m. (LE, II, 112). Susirinkimuose deklamavo, skaitė referatus ir skaitė lietuviškas knygas (PDVG). XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje lietuviška dvasia dar buvo gyva, nes 1907 m. Tilžėje ruoštoje šventėje dalyvavę apie 4000 žmonių (t. P.).

e.    Veiverių mokytojų seminarija rusų administrcijos buvo įkurta "lietuvių valstiečių vaikams paruošti mokytojais, kad palaužtų Užnemunėj (Sūduvoj), buv. Lenkijos karalijos dalyje, įsigalėjusią lenkų kultūrinę įtaką" (LE, XXXIII, 286). Atseit, "rusinimu turėjo būti kovojama prieš lenkinimą" (t.p.).

Veiverių mokytojų seminarijoje "nuo 1869 m. buvo pradėta drausti lietuviškai kalbėti ne tik seminarijoje, bet ir užjos sienų. Iki 1905 m. seminarijos koridoriuose kabojo užrašai "lietuviškai kalbėti draudžiama" (VPS: 33).

Vartojant jau anksčiau minėtas priemones ir kitas, "Veiveriai tapo tipišku rusinimo lizdu, jos pikčiausiais to vaisiais" (VPS: 35). "Tačiau lietuvių seminaristų tautinė sąmonė brendo. Pradėjo atsirasti seminaristų rateliai, kuriuose slaptai skaitydavo draudžiamas lietuviškas knygas, ugdė tautinę savišvietą" (t. p.).

"Nors visi mokslo dalykai buvo mokomi rusiškai, bet atskiru dalyku buvo mokoma ir lietuvių kalba. Jos mokytoju 37 metus (ligi 1907) buvo tautinio atgimimo ugdytojas Tomas Ferdinandas Žilinskas. Jis sugebėjo ne tik neutralizuoti seminarijoj rusifikaciją, bet ir įkvėpti mokiniams tautinio susipratimo dvasios bei juos išauklėti patriotiniais liaudies švietėjais ir visuomenės veikėjais" (LE, XXXIII, 286).

Veiverių mokytojų seminarijoje buvo slapta lietuvių organizacija. Nariais į ją priimdavo tik gerai ištyrę kandidato ištikimybę ir tautinį susipratimą, neatsižvelgiant į pažiūras. Kapeliono neturėjo, nes jo nebuvo. Rusai tikybą dėstyM teleido tik rusų kalba, tad kunigai nesutiko.

Po 1905 m. revoliucijos tikybą leido dėstyti lietuviškai. Pataikė paskirti kapelionu kun. Pijų Andziulį, veiklų, energingą ir ugningą patriotą. Jis tuoj suorganizavo ir įsteigė slaptą moksleivių katalikų organizaciją. Įstojo gausus būrys. Pirmininku buvo Vaclovas Sidzikauskas, pasidaręs nepriklausomos Lietuvos diplomatu (MK3: 103).

Veiverių mokytojų seminarijjoje "lietuviškas darbas tada reiškėsi dviem kryptimi: darbas savų tarpe ir darbas visuomenėje. Pirma kryptimi darbas buvo koncentruotas slaptose kuopelėse. Kiek tų kuopelių buvo ir kas joms priklausė, dabar sunku pasakyti, nes viskas buvo laikoma paslaptyje (KMA: 36). "Kuopelių uždavinys buvo tų laikų lietuviškos literatūros ir kalbos pažinimas, bendri lietuvių klausimai ir politika" (t. p.).

Kuopelių nariai gaudavo literatūros, kurią turėjo išplatinti. "Kas mums į namus pristatydavo literatūros, buvo didelė paslaptis. Savo pavardžių jie mums nesakė. Mums visiems buvo žinomi pavojai, todėl ir nesistengdavom klausti" (KMA: 37). Tą literatūrą turėjo slėpti. Viena iš slėptuvių buvo kapų koplyčia. Slėpdavo po altoriumi (KMA: 18).

"Veiverių seminaristai palaikė ryšius su Seinų Kunigų Seminarijos klierikais lietuviais. Vienam tokiam seminaristų savišvietos rateliui priklausė Pr. Dovydaitis (vėliau iš seminarijos pasitraukęs), A. Jasinauskas (vėliau kunigas), M. Krupavičius, Jonas ir Juozas Polikaičiai, Sluoksnaitis ir kt". (VPS: 25). Prel. M. Krupavičius stebisi ir spėlioja dėl seminaristų nusiteikimo: "Įdomus dalykas. Skaitėm tik kairiąją ir bedievišką literatūrą, neturėjom kapeliono, nes nė vienas kunigas nesutiko dėstyti rusų kalba. (KMA: 38), neatsižvelgiant į tai, "Vis dėlto mokiniuose viešpatavo katalikiška dvasia. Prieš pamokas ir po pamokų kiekvienas laikė pareiga užeiti į bažnyčią" (t. p.). Krupavičius mano, kad "greičiausiai šitas atakas atlaikė motinų išauklėjimas ir malda" (KMA: 39). Šia proga gal reikėtų prijungti ir kuopelių veiklos nuopelnus. Reikia manyti, kuopelės prie to irgi prisidėjo. Pr. Dovydaitis sako, kad rusai Veiverių mokytojų seminariją buvo įkūrę Lietuvos rusinimo tikslais, "bet Lietuvą globojusi Dievo apvaizda kitaip lėmė: iš tos seminarijos yra išėję daug susipratusių Lietuvos inteligentų, tautinio darbo darbininkų. Aišku, kad ne seminarija juos tokius auklėjo, bet joje buvusios griežtai slaptos moksleivių lietuvių kuopelės" (AKVL: 399).

II ATEITININKŲ SĄJŪDŽIO PRADŽIA

1. Būrelių atsiradimo priežastys
"Mokslus einančioji lietuviškoji moksleivija pirmiausia pradėjo organizuotis tautiniams, kultūriniams ir politiniams tikslams siekti. Tokios organizacijos buvo paplitusios po visas Rusijos valdomų žemių mokyklas. Į jas būrėsi studentai ir moksleiviai, jau tautiniai susipratę ir pasiryžę paskubinti tautos atgimimą ir susipratimą, iškovoti savo pavergtajai tautai daugiau laisvių ir teisių gyventi savu lietuvišku gyvenimu. Į organizacijas būrėsi įvairių pažiūrų studentija ir moksleivija. Jose religinio klausimo nebuvo, nes atgimimo pradžioj niekas platesniu mastu tos kovos nei Bažnyčiai, nei religijai neskelbė. Tokie pavojai jai kilo iš pravoslavų rusų vadovų. Kovą su lietuvių katalikų pravoslavinimu vedė kunigai" (MK2: 67). Tačiau vis labiau radikalėjant rusų šviesuomenei, atitinkamai radikalėjo ir lietuvių šviesuomenė. XX amžiaus pradžioje ji buvo jau kone visuotinai nukrikščionėjusi (DJG: 324), mat "Devynioliktojo šimtmečio pabaigoje beveik visa Rusijos universitetų studentija jau buvo socialistiškai organizuota" (KLBL: 38) ir tuo būdu darė įtakos lietuviams.

Lietuvių tarpe religijos "Puolimą pradėjo dr. Jonas Šliupas, nenumaldomas, kietas, nesirinkęs nei žodžių, nei priemonių Bažnyčiai ir religijai bei kunigams pulti. Tą savo akciją pradėjo redaguodamas Aušrą. Tai buvo 1884 m." (MK2: 68). Maždaug šiuo metu pradėjo kurtis įvairiais vardais studentų ir moksleivių kuopelės, kurių pradžioje pagrindiniu tikslu buvo tautinis susipratimas. "Bet kai pasireiškė lietuviuose antireliginė veikla platesniu mastu, pasikeitė aplinkybės ir einanti mokslus katalikiškoji jaunuomenė priversta buvo padaryti reviziją savo ligšiolinei veiklai ir ją papildyti taip pat religija" (t. p.). Jie "savo pasaulėžiūros pagrinduose pastatė pirmoj vietoj šalia tautybės - lietuvybės — religiją, šalia tėvynės Lietuvos — Dievą ir Bažnyčią" (t. p.). Taigi reikia konstatuoti, kad "Chronologiškai katalikiškoj studentijoj — moksleivijoj tautybė-lietuvybė atsirado anksčiau, negu religija" (t. p.). Todėl pozityvistinėse organizacijose katalikai negalėjo tilpti, nors ir buvo bandyta (pvz., Maskvoje). Katalikai religijai skyrė lygią vietą su tautybe. Kadangi šie ne tik patys save ugdė, bet norėjo išauklėti ir visą tautą, todėl jie buvo visuomenininkai (t. p.).

Galima pridurti, kaip pavyzdį, kad "Degučių steigiamojoj konferencijoj" Dovydaitis naujos organizacijos reikalą rėmė "Aušrinės" antikatalikiška veikla (MK3: 110). Ir kun. E. Paukščiui Maskvoje jis tą pat pakartojo: "Vakar buvau lietuvių studentų susirinkime ir galutinai įsitikinau, kad jie kone visi aušrininkai (aušriečiai, VL) ir su jais susikalbėti neįmanoma. Kursime ateitininkų draugiją ir leisime Ateitį" (MK3: 100).

alt
Lietuvių Rymo Katalikų Moksleivių pirmasis seimas Čikagoje 1912 m. rugpjūčio 23 - 25 d.

Į klausimą, kas davė akstiną šiam katlaikiškam sąjūdžiui atsirasti, reiktų atsakyti, kad jis "gimė savaime, spontaniškai. Pats gyvenimas jį pribrandino" (MKDR). O gal tikriausiai "Pirmoj eilėj katalikiška šeima, tėvai, o ypač močiutė sengalvėlė (t. p.). Katalikiškai išauklėta jaunuomenė "susirado kelią į katalikišką gyvenimą ir prakirto langą prasiskverbti katalikybei į nukatalikėjusią lietuviškąją inteligentiją" (t P.).

2. Ar būrelių nariai buvo ateitininkai?
Anksčiau aprašytus būrelius buvo linkstama laikyti at-kų organizacijos pradžia. Prie tų lietuvių katalikų sambūrių aprašų beveik prie visų pridedama, kad tai buvo pirmieji ateitininkai ar panašiais vardais pavadinami. Pavyzdžiui, 1910 m. įkurtoji Louvaine "Lietuvių Katalikų Studentų Sąjunga" pavadinta "pirmasis Ateitininkų organizacijos gyvasis židinys" (PAM), neatsižvelgiant į tai, kad šios sąjungos pavadinime nebuvo ateitininkų žodžio (plg. DJG: 333). Kitas šaltinis liuveniškius degraduoja į antrą vietą, nes ten pasakyta, kad "Šalia Šveicarijos Fribourge 1899 įsisteigusios Rūtos... Louvaine buvo antrasis organizacinis telkinys, laikomas ateitininkų sąjūdžio istorine versme" (LE, XVI, 13). Rašant apie Kauno vieną kuopelę, pasakyta: "... o ji ir buvo ateitininkų pradininkė" (DP: 82). Prie Maskvos lietuvių studentų "Rūtos" (įsteigtos 1910 m.) aprašo pridedama, kad ji "davė pradžią ateitininkų sąjūdžiui" (LE, V, 172). Prie Degučių suvažiavimo aprašo pabaigos prikergiama: "Tasai istoriškas susirinkimas buvo didingos Ateitininkų organizacijos pradžia" (DED: 180). Prel. M. Krupavičius prieš "Ateities" išėjimą ir ateitininkų vardo gavimą katalikų būrelių laikotarpį vadina priešateitininkišku laikotarpiu, o jų narius — ateitininkų pirmatakais, bevardžiais ateitininkais, potencialiniais ateitininkais ir kitaip (MK2: 67).

alt
Voronežo ateitininkai vasarą susirinkimus darydavo ir už miesto, gamtoje. Juos baigdavo gegužinėmis. Šioje nuotraukoje yra jaunesniųjų ateitininkų susirinkimas — gegužinė 1916 m. Tokių išvykų metu jaunesniuosius globodavo vyresniųjų klasių ateitininkai. Ant žemės sėdi (iš k. į d.): Apolonija Treinytė, Jadvyga Endziulaitytė, Maželis, neatpažintas, Vincas Aleksandravičius, Marija Česnakavičiūtė, Monika Kairytė, neatpažinta, Ona Tarvydaitė ir J. Žiginskaitė. Klūpo (iš k. į d.): pirmasis neatpažintas, Jurgis Krasnickas. Br. Vėžys, Genė Jakubėnaitė, neatpažintas, Viktoras Jasaitis ir Šepetys. Stovi pirmoje eilėje (iš k. į d.): pirmieji trys neatpažinti, Gogelis, Emilija Palevičiūtė, Miškinis, Onutė Gladutytė, Marytė Petrauskaitė, VI. Karvelis, neatpažinta, Juozas Zubrickas. Paskutinėse eilėse (iš k. j d.): pirmasis neatpažintas, Kazys Šapalas, prieš j] J. Dailidė, trys bekepuriai neatpažinti, Petras Biržys (už Palevičiūtės), Kastutė Mikulėnaitė (už Miškinio), J. Karvelytė, Šimanskaitė, Antanas Matulaitis (už Petrauskaitės balta kepure), Pranas Venckus ir prieš jį Onutė Birietaitė. (Šis sąrašas pilnesnis negu "Jurgis Krasnickas" monografijoje).

Kol dar ateitininkų organizacinis gyvavimas tebebuvo tik pradinėje stadijoje, kiekvienam buvo pagunda savąjį bųrelį įpiršti į pirmuosius at-kų pradininkus, pirmūnus ar potencialius at-kus. O savo būrelių vėliavas padaryti visos at-jos vėliavomis. Pradžioje buvo net naudinga užgriebti, šnekant ar rašant, ir būrelių istoriją, kad turėtume ką pasakyti apie pradedančią veiklą. Dabar iš laiko perspektyvos tas reikalas jau atrodo kitaip. Anais laikais visos organizuotės vienetai ir tebuvo anų laikų vienetai. Jie visi at-jai turi didelių nuopelnų, kad jau katalikiškasis jaunimas davė pradžią apsijungimui į būrelius. Ir dar daugiau turi nuopelnų tie, kurie jau bandė vienyti tuos būrelius į didesnį junginį (Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungą). Tačiau mums dabar aišku, kad jie dar nebuvo at-kų sąjūdžio dalyviai. Jų būrelių istorija ir tėra būrelių istorija, o ne at-kų istorija. Ir at-kų istorija pradedama ne nuo būrelių susiorganizavimo, nors jų daigai lindo nematomai į at-kų dirvos paviršių, nors at-kų šaknys ėmė syvus jau iš anų būrelių veiklos dirvos.

Kaip jau matėme anksčiau, atėjo laikas, kad lietuvių moksleivija ir studentija pradėjo organizuotis, kad patys išsilaikytų besiplečiančioje ateizmo jūroje ir gelbėtų kitus. Kaip jau žinome, universitetuose, kunigų seminarijose bei gimnazijose ėmė kurtis katalikiškos pasaulėžiūros kuopelės. Jos kūrėsi įvairiais vardais ir valdėsi savarankiškai. Tiesa, bandė megzti ryšius vienų su kitais, bet tai nebuvo oficialus įtaigojimas, o tik draugų pasidalijimas patirtimis arba pastangos išspręsti kai kuriuos klausimus (pvz., "Tėvynės Sargo" leidimas). Ir tų vienetų (Belgijoje ir Šveicarijoje) vėliavos nėra at-kų vėliavos, bet tik anų kuopų vėliavos. At-kai gimė, kai buvo nutarta ir išleista "Ateitis". Nuo "Ateities" jie gavo at-kų vardą, kaip tuo laiku buvo įprasta duoti vardą pagal laikraštį: nuo "Aušros" — aušrininkai, "Aušrinės" — aušriniečiai ir "Varpo" — varpininkai.

Kad visai būtų aiškus supratimas ir vaidmuo prieš at-kų susiorganizavimą buvusių katalikų kuopelių, norime palyginti su Lietuvos valstybės susiorganizavimo faktu. Pagal V. Pošutą (Lietuvos valstybės susiorganizavimas, Vilnius, 1971), ikimindau-ginės Lietuvos buvo susiorganizavusios devynios sritys (autorius vadina "žemės"): Nalšios, Deltuvos, Lietuvos, Upytės, Ceklio, Karšuvos, Medininkų, Šiaulių ir Knetuvos (207). Tos sritys tvarkėsi kiekviena taip, kaip išmanė, net ruošdavo savo žygius (207-208). Taigi jos turėjo savo valdovus, kurie tarpusavyje kariavo ir vaidijosi. Jie sudarinėjo sąjungas ir sutartis (208).

Nors minėtos sritys vėliau įeis į Lietuvos valstybės sudėtį, bet iki valstybinio susiorganizavimo tos sritys ir tebuvo tik Nalšios, Deltuvos ir kt. sritys, bet ne Lietuva. Tos sritys buvo būsimosios Lietuvos žemės, bet vadinosi senais vardais (Nalšia, Deltuva ir 1.1.). Jų valdovai buvo tų žemių valdovai, bet ne Lietuvos. Žinoma, tos sritys būsimai Lietuvai jau daug padėjo, nes jau buvo žengtas tvirtas žingsnis į valstybės suorganizavimą. Jos yra pradininkės Lietuvos valstybės. Tereikėjo Mindaugo, kad jas įvestų į Lietuvos valstybės sudėtį. Tos sritys turėjo daug nuoplenų Lietuvos valstybei, bet jos nebuvo Lietuva, o Ceklis, Karšuva, Knetuva ir 1.1.

Tą patį dėsnį pritaikant at-jos sąjūdžiui svarstyti, reikia pasakyti, kad visi būreliai, kuopos ir kuopelės bei rateliai būsimai at-jos organizacijai turi didelės reikšmės. Jie jau pradėjo organizacinį darbą iš apačios. Turėjo savo vadus. Beliko apjungti, tikslą apibendrinti ir duoti vardą. Reikėjo Dovydaičio. Anotprel. M. Krupavičiaus, tose kuopelėse "brendo būsimieji ateitininkai" (MKDR).

3. Ryšys ir bandymai apjungti
Atrodo/laugeliui buvo aišku, kad būreliams reikia apsijungti. Seiniškė kuopelė rimtai svarstė apjungimo klausimą, bet nieko konkrečiai nepadarė (MK3:107). Tiesa, Seinų kunigų seminarijos klierikų draugija palaikė ryšius su Maskvos ir Varšuvos universitetų studentais bei Veiverių mokytojų seminarijos kursantais. Bendrai diskutavo "Varpo" programą, išėjusį jį rėmė ir platino. Bendromis jėgomis išleido 1892 m. kalendorių su Maskvos studentais. Palaikė ryšius su Marijampolės gimnazijos mokiniais. Rūpinosi Kauno ir Vilniaus seminarijos klierikuose kelti lietuvių susipratimą ir ragino juos platinti lietuvišką spaudą. Seiniškiai "reguliariai susirašinėjo" su Petersburgo Dvasinės Akademijos slaptąja draugija. Jie daug išplatino lietuviškų knygų. Gautąją uždraustą spaudą laikydavo seminarijoje, o atostogų metu išplatindavo po visą dieceziją (LEXX-VII, 194).

1893 m. Petersburgo Dvasinės Akademijos studentas Antanas Dubauskas iškvietė klieriką P. Bučį į Vilnių, nurodydamas reikalą Seinų klierikams susipažinti su Vilniaus ir Kauno klierikais (PBAL307). Sutartą dieną ir nurodytoje vietoje Dubauskas ir Būčys susitiko. Cia Būčys sužinojo reikalą. Reikia susipažinti trijų kunigų seminarijų klierikams ir Akademijos studentams, kad galėtų išleisti gerą lietuvišką laikraštį (PBAI: 308). Vilniuje "Svarbiausi buvo pasikalbėjimai seminarijoje. Ten du dižiausi patriotai buvo Maciejavičius ir Radzevičius, bet juodu nė vienas nemokėjo lietuviškai" (PBAI: 309).

Minėti asmenys iš Vilniaus nuvyko į Kauną. Tolimesniam pasitarimui susitiko su bebaigiančiais seminariją klierikais Juozu Tumu ir Vizbaru (PBAI: 216). Po pasitarimo nuėjo pas Maironi, kuris "mūsų sumanymą pagyrė, bendrauti pažadėjo ir pavaišino mus alumi" (PBAI: 318). Projektuotas laikraštis vėliau Tumo buvo pavadintas "Tėvynės Sargu" (PBLAI: 319).

Jurgutis iškėlė mintį steigti lietuvių katalikų inteligentų organizaciją. Tam realizuoti 1908 m. atostogų metu buvo sušaukta Kaune konferencija. Joje dalyvavo pats Jurgutis, Vaitkus ir Kuraitis bei innsbrukietis Jurgis Galdikas. Nutarimus Dambrauskui patvirtinus, po atostogų prasidėjo organizacinis darbas. Kuraitis ir jauna pajėga Mečislovas Reinys parašė daugiau kaip 300 laiškų. 1909 m. M. Reinys, Kuraitis ir Jurgutis persikėlė iš Petersburgo Dvasinės Akademijos į Louvainą studijuoti. Jurgis Galdikas irgi ten nusikėlė iš Innsbruko. Jie įkuria (1909 m.) "Lietuvių Katalikų Studentų Draugiją — Lithuanie" Pradėjus organizuoti lietuvius studentus katalikus, atsišaukimą pasiuntė Romos, Fribourgo, Krokuvos ir Petersburgo Dvasinės Akademijos studentams. 1910 m. vasario 19 d. sudarė valdybą. Vėliau vadovybę perleido Maskvos studentams.

"Dovydaitis turėjo gyvą ryšį su Luovainu. Tarp "Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungos" pagrindinio šulo Kuraičio ir Dovydaičio buvo labai artimas ryšys" (DJG: 342). Dovydaitis rodęs prof. St. Šalkauskiui "sieksninius laiškus" (t.p.).

Luveniškiai, vykdydami Kauno nutarimą, organizavo studentus katalikus, o Degučių konferencija įjungs ir moksleivius bendrame jų suvažiavime (MK3: 108).

Varšuvos lietuvių studentų draugija "Lietuva" buvo pasiryžusi apjungti visus lietuvius patriotus Lietuvoje, Rusijoje ir užsienyje (LE, XXXIII, 194). Sios draugijos pagrinduose buvo tautinis motyvas, ne religinis (LE XVI, 13).

Pabaigoje šio skyrelio noriu prijungti keletą sakinių apie ryšius mažlietuvių su didlietuviais. V. Gaigalaitis pasakoja: "Vasarą 1893 m. nuvažiavau į lietuvių studentų suvažiavimą kaime arti Vilkaviškio ir tai su D. Lietuvos inteligentijos nariais ir gyvenimu vis arčiau susipažinau" (DVG: 531).

4. Degučių konferencija
1910 m. atostogų gale stud. Eliziejus Draugelis sukvietė pas save lietuvių katalikų konferenciją. Dr. D. Jasaitis nurodo kitą datą (1908 - 09), bet mes laikomės prie M. Krupavičiaus, kuriam lengviau atsiminti, nes jis atsimena, kad buvo trečio kurso klierikas (MK3: 103). Į konferenciją atvyko apie 20 - 30 asmenų. Visi į vidų sueiti netilpo, tad dalis sekė eigą per langus, stovėdami lauke. Iš dalyvių M. Krupavičius prisiminė El. Draugelį, Pijų Grajauską, Juodišių, V. Endziulaitį, R. Dulskį, P. Radzevičių, Praną Dovydaitį, Z. Starkų ir kitus.

El. Draugelis pradėjo susirinkimą ir pakvietė Pr. Dovydaitį pirmininkauti. Dovydaitis pasakė ilgą kalbą, paaiškindamas, kad "su Aušrine nepavyko susitarti ir nustatyti bendradarbiavimo gairių. Aušrinė ir jos vadai aiškiai katalikams priešiški. Jie išvystė gana gyvą veiklą. Mes studentai ir moksleiviai jau turime nemaža susibūrusių į kuopeles ir palaidų katalikų ir moksleivių. Atėjo laikas ir mums susiorganizuoti ir leisti savo organą. Su aušrinikais (aušriniečiais, VL) turėsime sunkių kovų. Kovą galėsim laimėti tik gerai susiorganizavę'(MK3: 108-109).

Buvo nutarta: 1. Steigti lietuvių katalikų studentų ir moksleivių organizaciją (Jurgutis ir liuveniškiai kūrė studentų sąjunga); 2. Leisti savo organą vardu "Ateitis" ir organizaciją pavadinti jos vardu — ateitininkais; 3. Pavesti Dovydaičiui ir Draugeliui parašyti organizacijos ideologinę platformą; 4. Dovydaitis išrinktas tos organizacijos pirmininku. Jam pavesta sudaryti valdybą; 5. Valdybai pavesta surasti "Ateities" leidėją; 6. Suvažiavimas pasivadino steigiamuoju suvažiavimu ar konferencija (MK3: 109).

Dr. D. Jasaitis parašė straipsnį apie daktarą Eliziejų Draugelį. O tam rašiniui parašyti jis panaudojo El. Draugelio, M. Galdikienės - Draugelytės, B. Žukausko. M. Krupavičiaus laiškus ir savo paties atsiminimus (DED: 186). Jis išvardino ir dalį dalyvių: "Jame dalyvavo Pr. Dovydaitis, P. Grajauskas, M. Draugelytė, V. Endziulaitis, klier. M. Krupavičius, Zigmas Starkus, K. Bizauskas, E. Draugelis ir visa eilė vyresnių klasių gimnazistų ir šiaip privačiai besimokančių jaunuolių. Buvo aptartas "Lietuvių Katalikų Moksleivių organizacijos" įkūrimo reikalas. Svarstyti principai ir nuspręsta parašyti įstatus" (DED: 180). Ir su entuziazmu deklaruoja: "Tasai istoriškas susirinkimas buvo didingos Ateitininkų organizacijos pradžia" (t. p.).

Eliziejus Draugelis, studijuodamas Maskvos universitete, 1910 m. įkūrė Lietuvių Katalikų Draugiją "Rūta" ir buvo jos pirmuoju pirmininku (Dr. D. Jasaičio organizacijos pavadinime yra įdėtas žodis "Studentų") (t. p.). Nariais buvo: Pranas Dovydaitis, Kazys Bizauskas, V. Endziulaitis, P. Grajauskas, Z. Starkus (LE, V, 172, plg. DED: 180). Ir pridėta, kad ši "Rūtos" draugija "davė pradžią ateitininkų sąjūdžiui" (LE, V, 172).

Po Degučių konferencijos kitais metais (1911) įvyko konferencija Kaune. P. Dirkis nurodo gegužės pabaigą (DP: 83), o dr. J. Girnius - birželio pradžią (DJG: 336). Ji atsirado natūraliai, nes išėjus "Ateičiai" ir būreliams persikrikštijant ateitininkais, vėl iškilo naujų klausimų ir buvo reikalinga konferencija jiems išspręsti. Pagal prel. M. Krupavičiaus siūlymą, aną Degučių pavadinkime steigiamąja konferencija, o šią — pirmąja (MK3: 114).

Degučių konferenciją, kurią prel. M. Krupavičius vaizdžiai aprašė (MKDR, MK2, MK3), dr. J. Girnius pavadino legenda (DJG; 334), priskirdamas autoriui atminties sušlubavimą. Dr. J. Girnius savo tvirtinimą remia faktais, kurie skaitytoją beveik įtikina. Tačiau neaišku, kokiu būdu dr. J. Girnius buvo įtikintas prelato atminties sušlubavimu?

Dr. J. Girnius pavartoja paties prelato M. Krupavičiaus pasakytus žodžius "atmintis apdyla" (DJG: 338). Bet įsigilinus į to posakio tekstą, matyti, kad prel. M. Krupavičiaus panaudotas posakis "atmintis apdyla" buvo taikomas kitų aprašams. Jis apie savo pasakojimo teisingumą neabejojo, nes "Dėl mažos abejonės, tą ar kitą arti tiesos stovintį faktą apleidau. Ligi Pirmo Didžiojo karo nedalyvavau tik pirmojoj Kauno konferencijoj. Degučių konferencija dar, manau, gana gyvai pasiliko atminty. Prie kurio fakto susvyravau, atsiklausiau dr. E. Draugelio. Kurie jo teigimai nesugebėjo aptemusio fakto apšviesti ir atgaivinti, praleidau" (MK3: 113).

Ateitininkijos pradžios klausimu prel. M. Krupavičiaus straipsniai buvo parašyti išsamiausiai. Jis stropiai rinko arba tikrino žinias. Tai matyti iš panaudotų šaltinių. 1960 ir 1961 m. susirašinėjo su dr. EI. Draugeliu (MK3: 103). Su P. Dirkiu (Kauno būrelio pirmininku) tuos reikalus diskutavo telefonu (MK3: 104). 1961 m. "Ateityje" tilpusiame straipsnyje atitaisinėjo savo žinių klaidas, kurios 1960 m. buvo atsiradusios "Drauge". Pvz., buvo parašęs "Drauge" apie Kauno moksleivių laikraštuką "Ateitį" sakydamas, kad jis buvo multiplikuojamas šapirografu. Pataisė, kad ranka rašomas. Buvo ir daugiau tokių atvejų.

Neigimas prel. M. Krupavičiaus atminties šviesumo sudarytų liūdną precedentą. Jei šiam argumentavimui pritartume, visi jo atsiminimai, kurie mūsų visų labai vertinami ir branginami, netektų to svorio, kurį jiems teikiame. O tam sprendimui pritarti neturime pagrindo. Keletą metų prieš jo mirtį teko pagelbėti jo darbuose. Redagavau jo parūpintą Kalvarijos monografiją ir kitas paslaugas atlikau. Nepastebėjau jo atminties sumenkėjimo.

Jo proto šviesumą konstatuoja ir Lietuvoje parašytas ir čia išleistas veikalas (M. K., Valstybininkas politikos sūkuriuose), kuriame pasakyta: "... M. Krupavičius iki pat paskutinių dienų turėjo šviesų protą..." (225). Tuo labiau jo atmintis turėjo būti geresnė apie 1960 metus, kai jis rašė apie at-kų pradžią (nes jis tada turėjo apie 75 metus) ir dar geresnė, kai jis rašė apie tuos pačius at-kus 1951 m. Tada jis teturėjo tik 65 metus. Jis pats sako: "Šiandien dar visai gyvai stovi akyse ir žmonės, ir veiksmai. Degučiai su Draugelių namais, kur vyko pirmosios konferencijos" ("Ateitis", 1951, 2 nr.). Ir dar vienas liudijimas Degučių konferencijos istoriškumui paremti yra "Ateities" korespondento interview, atspausdintas "Ateityje" 1930 m. su prel. M. Krupavičium, kuris tuo metu gyveno Prancūzijoje. Prelatas pats apie save tada pasakė: "Vis dėlto aš save laikau ateitininkų šeimoj pusėtinu bruzdelninku. Man teko net pirmininkauti, jei neklystu, pirmam studentų ateitininkų suvažiavimui, kuris įvyko Marijampolėj dr. Eliziejaus Draugelio tėvų namuose" (KIN: 33-34). Krupavičius tada teturėjo 44 metus. Jo paties žodžiais tariant: "keturiasdešimt penktus metelius varau" (KIN: 34). Taigi įvykis dar ranka pasiekiamas ir atmintis dar neapdilusi.

Magdalena Draugelytė - Galdikienė, buvusi Degučių konferencijos dalyvė, pareiškė viešą pasipiktinimą dėl Degučių konferencijos pavadinimo legendarine. Jai tas įvykis nėra legenda, bet tikras istorinis faktas (MDG). Tą įvykį atsimena ir dr. El. Draugelis. Pagal prel. M. Krupavičių, El. Draugeliui Degučių suvažiavimas irgi yra realus įvykis (MK3: 114).

Anų laikų veikėjas kun. Mykolas Vaitkus M. Krupavičiaus aprašytą Degučių konferenciją priėmė kaip tikrą, nieko nekritikuodamas (MVŠZ, 209). Jis tik yra priešingas skelbimui, kad "suvažiavimas Degučiuose yra Atieitininkijos organizacijos gimtoji diena" (MVŠZ; 209). Tą konferenciją žino ir Povilas Dirkis (buvęs Kauno moksleivių vienos kuopelės pirmininkas). Jis sako: "Buvo girdėti, kad prieš įsisteigimą "Ateities" Degučiuose įvyko akademikų konferencija" (DP: 82).

Kas daugiau prisimena šią konferenciją, neteko pastebėti. Sutinkame, kad Prano Dovydaičio niekur neminėjimas buvusios Degučių konferencijos yra tikrai įdomus, bet retkarčiais pasitaikantis. Galima rasti pavyzdžių. Taigi atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus, tą konferenciją turėtume laikyti tikru istoriniu faktu.

Po išleidimo "Ateities", 1911 m. gegužės mėn. pabaigoje įvyko pirmoji moksleivių at-kų konferencija Kaune, A. Dambrausko bute (DP: 83). Tas pats autorius kitoje vietoje duoda kitą datą — birželio mėn. 7 - 8 d. (PKBK: 194). Konferencijoje dalyvavo iš studentų Pr. Dovydaitis ir Eliziejus Draugelis. Taip pat moksleivių iš kelių miestų. Daugiausia Kauno moksleivių ir vienas kitas klierikas (DP: 83). Edv. Turauskas (Telšių atstovas) sako: ^Nepamirštamos, brangios dienos. Akis į akį matome, išgirstame savo vadus, pranokėjus, šulus: uniformuotą, šaunų, judrų Eliziejų Draugelį; paprastą, kuklų, bet gilų Pr. Dovydaitį; paskutiniosios ar priešpaskutiniosios klasės gimanzistą Kazį Bizauską" (IPL: 44).

Konferencijos trukmė neaiški, nes P. Dirkis nurodo dvi dienas, o Edv. Turauskas tris dienas (IPL: 44). Paskaitininkai buvo Pranas Dovydaitis ir Eliziejus Draugelis, 6 vyr. organizatorius Kazys Bizauskas (ABB:182). Maskvos "Rūtos" komisija, padedant Petersburgo studentams, paruošė įstatus, kuriuos ši konferencija priėmė. Jais buvo vadovaujamasi Lietuvoje iki nepriklausomybės pradžios (MK3: 112).

5. "Ateitis" ir ateitininkai
Įsikūrusios lietuvių katalikų studentų ir moksleivių kuopelės bandė savus laikraštėlius ir savomis jėgomis leisti. Kauno moksleiviai leido VI klasės gimnazisto Kazio Bizausko ranka prirašytą "Ateitį", kurios pirmasis numeris pasirodė 1910 m. rugsėjo mėnesį (LE, I, 341; plg. PKBK: 194). K. Bizauskas žinojo Šveicarijos katalikų jaunimo laikraščio vardą "Die Zukunft" ("Ateitis"), o kun. P Dogelis žinojo prancūzų jaunimo laikraščio vardą "L'Avenir" ("Ateitis") (AAAA: 534). Kauno kuopos leidžiamos "Ateities" išėjo keturi numeriai. Pasirodžius Degučių konferencijoje nutartam žurnalui "Ateičiai", rankraštinė "Ateitis", pakeitusi vardą į "Mūsų Ateitis", dar ėjo daugiau kaip metus.

Kai pasirodė "Aušrinė" ir kai paaiškėjo, kad ji katalikams nepriimtina, susirūpinta susiorganizuoti savos ideologijos žurnalo išleidimu. Tas rūpestis pasiekė prel. A. Dambrauską. Jis jau 1910 m. pradžioje kreipėsi į Telšiuose gyvenusį kun. M. Vaitkų, kviesdamas to laikraščio redaktoriumi. Jam atsisakius, "Tuokart redaktorium buvo pakviestas Dovydaitis su Draugeliu (MVŠŽ; 214). Todėl kai 1910 m.gruodžio mn. 20 d. delegacija lankėsi pas prel. A. Dambrauską, jis mielai sutiko su jų projektuojamu laikraščiu, nes jau buvo susitaręs su Maskvos studentais. Ir taip "Ateitis" išėjo 1911 m. pradžioje prie 50 nr. "Draugijos", kaip jos priedas. Nors redaktoriai buvo pakviesti, bet "Ar šiaip, ar taip, faktinis 'Ateities' šefas buvo Jakštas, kadangi juk 'Ateitis' buvo bent iš pradžių, 'Draugijos' priedas, leidžiamas Sv. Kazimiero Draugijos — tad ji ir jos pirmininkas Dambrauskas buvo už ją atsakingi" (KMV: 195). Pr. Dovydaitis irgi pripažįsta, kad "pirmasis atsakomasis redaktorius buvo Aleksandras Dambrauskas" (ADJ: 362).

Nuo "Ateities" išėjimo 1911 m. vasario mėn. katalikų studentų ir moksleivių kuopelės gaus ateitininkų vardą, jeigu jos įsijungs į šį sąjūdį.

Prel. M. Krupavičius iškėlė teisingą mintį: "Ne Aušra pagimdė lietuvių tautos atgimimo sąjūdį, bet atgimimo sąjūdis ją pagimdė. Taip lygiai ne Ateitis pagimdė ateitininkų sąjūdį, bet tas sąjūdis pagimdė Ateitį" (MKDR: VIII.27). Išeinant iš minėto dėsnio, kad ne "Aušra" sukėlė atgimimo sąjūdį, bet sąjūdis išleido "Aušrą", reikia sutikti, kad to sąjūdžio jau būta, tik neturėjo vardo. "Aušrą" išleidus, atsirado aušrininkų vardas. Tas pats ir su ateitininkais. "Ne "Ateitis" sudarė sąjūdį, bet sąjūdis išleido "Ateitį".

Tas sąjūdis jau buvo prieš "Ateitį", bet neturėjo bendro vardo. Buvo "Lietuvos", "Rūtos" ir panašiais vardais. Išleistoji "Ateitis" davė sąjūdžiui vardą.

Taigi tų mažų junginių (kuopelių, būrelių ir pan.) negalima nevadinti ateitininkiškojo sąjūdžio dalyviais, bet negalima jų vadinti ir ateitininkais, nes jie dar neapjungti ir neturi bendro vardo. Vis dėlto reikia laikyti ateitininkijos pradžia "Ateities" išėjimo faktą. Ji sąjūdžiui davė vardą. Nors mums aišku, kad ir po "Ateities" pasirodymo ateitinikais irgi iš pirmos dienos nepasivadino. Tam vardui prigyti reikėjo laiko. Įdomu, kad net Maskvos studentai 1913 m. susiorganizavę į vienetą, jį pavadino Katalikų studentų draugija "Rūta" (MK3: 105). (Iš tikrųjų šią organizaciją turbūt atkūrė, nes ji buvo įkurta 1910 m.).

Kun. M. Vaitkus pasakoja: "Ateitininkais ėmėme vadinti tuos jaunuolius studentus bei gimnazistus, kurie prisidėjo prie ano katalikiškojo sąjūdžio ir skaitė "Ateitį", kad atskirtume juos nuo tų moksleivių, kurie buvo susispietę aplink 'Aušrinę' ir kuriuos anuomet vadindavome 'aušriniečiais'. Ar greitai pradėjome plačiau vartoti tą 'ateitininkų' vardą, dabar neįstengčiau pasakyti. Aišku visa tai, kad ne tuoj pat, pasirodžius 'Ateičiai' " (KMV: 195). Pradžioje patys at-kai save vadino ne vienu vardu. Pagal Dorių studentai buvo vadinami "sąjungiečiais ", o vidurinių mokyklų studentai — "ateitininkais" (DOR: 113). Pagal Antaną Matulaitį jaunesnieji at-kai Rusijoje buvo vadinami "kankliečiais (AMAD: 139). Tuo vardu buvo ir Lietuvoje. Pvz. Marijampolėje.

Lietuviams šviestis sąlygos buvo nepalankios, nes "tautiškas susipratimas menkas. Kur kas aukščiau stovi flirtas" (DJG: 352). Todėl dr. J. Girnius ir sako: "Kaip mergaičių dvasinius poreikius išsėmė flirtas, taip berniukus glemžė kortavimas, rūkymas, girtavimas" (t. p.). Tokioms aplinkybėms esant, iš Zarasų atsiranda "Ateityje" tokia žinutė 1914 m. vasarą (299-300): "Apie skirstymąsi į ateitininkus ir aušriniečius tai nėra ko nei minėti, nes beveik visai čia nieks ir nežino, kad yra lietuvių moksleivijos laikraščių" (DJG; 352). Turbūt buvo ir daugiau tokių vietovių, nes Kuraitis viename laiške (1914. IV.6) sako: "Iki šiol gimnazistų organizavime Lietuvoje turėjo monopolį 'pirmeiviai'. Visose gimnazijose 'pirmeiviai" yra pristeigę 'pirmeiviškų' moksleivių ratelių. Negali ir katalikai ilgiau miegoti" (DJG: 356). Tačiau Kuraitis dalijosi ne vien nemalonumais, bet ir džiaugsmais. Kitame laiške (1914.XI. 14) jau džiaugiasi, kad " 'Ateities' ėmėjų vienų moksleivių esąpenki šimtai"(DJG: 358). Dr. J. Girnius paduoda K. Bizausko liudijimą: "organizavimosi dvasios apimti moksleiviai kūrė kuopeles, taip, jog pirmaisiais 'Ateities' gyvavimo metais beveik kiekvienoj gimnazijoj buvo ateitininkų kuopelės, kai kur net dvi ar trys" (t.p.). Ir 1913 m. jos veikė jau devyniolikoje mokyklų (t. p.; plg. PAM: 44).

Įsigilinus į at-kų veiklos aplinkybes, reikia konstatuoti faktą, kad pačioje pradžioje buvo pasinešimas organizuoti studentus. Tai matyti Louvaino organizuotės pastangos ir vadovybės perleidimas Maskvai. Tačiau vėliau studentų organizuotė buvo palikta, o griebtasi moksleivių organizavimo (LE, I, 341).

"Išblaškyta karo viesulo po visas Europos dalis Lietuvos studentija buvo netekusi jungiamojo siūlo. Jos minties gyvenimas taip pat buvo nuslopintas, vos tesireiškė bendrame moksleivių bruzdėjime..." (AKKA; 78-79). Lietuvos nepriklausomybės pradžioje studentai at-kai pasinėrė į valstybės atkūrimo darbą, neturėjo sąlygų organizacijos darbui, nes universitetas Lietuvoje neveikė. Todėl tik 1920 m. sausio mėnesį tesusikūrė pirmasis studentų at-kų vienetas Aukštuosiuose Kursuose Kaune (SBAK: 36). Mūsų studentai kituose universitetuose būriavosi, bet nebuvo apjungti. Dar 1920 m. pabaigoje apie lietuvių studentų organizuotės trūkumą šneka žinutė iš Berlyno (ASDB: 45-46). Čia studijuoją studentai "pasiėmė reorganizacijos darbą į savo rankas" (ASDB: 46).

"Kadangi A. (at-kų) vardas eina nuo 1911 pradžioje Kaune pradėjusio eiti Ateities žurnalo, todėl griežta prasme A. (at-kai) savo istoriją pradeda tik nuo jos pasirodymo" (LE, I, 341). "Be to, ligi I Pasaulinio karo A. (at-kais) buvo vadinami tik vidurinių (gimnazijų ir žemesnių už jas) mokyklų moksleiviai. Tačiau istorinėmis versmėmis A. (at-kai) laiko pirmąsias Vak. Europoje įsikūrusias lietuvių katalikų studentų organizacijas: 1899 Fribourgo univ. įsikūrusią draugiją Rūtą ir 1909 Louvaine, Belgijoje, susiorganizavusią Lietuvą" (t. p.). Bet su tuo sunku sutikti. Jau ir anskčiau tam buvo prieštaraujančių. Kai 1930 m. kongreso leidinyje buvo nurodytos liuveniškių veikimo datos, Pr. Dovydaitis reagavo šiuo argumentu: "tikrasis ateitininkijos gimimas yra 'Ateities' pasirodymo data, vadinasi 1911 m. pradžia" (DJG: 337). Pr. Dovydaitis ir po metų (1931) Lietuviškoje Enciklopedijoje tą patį tvirtino: "kadangi ateitininko vardas eina nuo Ateities žurnalo, todėl griežta prasme ateitininkai savo istoriją pradeda tik nuo jo pasirodymo".

"Nuo to laiko Ateitį skaičiusieji sudarė pirmąsias slaptas A. (At-kų) kuopeles. Nuo 1911 ligi 1915 kasmet įvykdavo Kaune ir Vilniuje slaptos konferencijos. Kilus I Pasauliniam karui. A. (at-kai) veikė toliau slaptai ir Rusijoje: Voroneže, Maskvoje, Petrapilyje, Tambove ir kt. Taip pat ir Lietuvoje naujai steigiamose lietuviškose mokyklose vokiečių okupacijos metu" (LE, I, 342). Šias eilutes rašantysis į at-kų sąjūdį įsijungė 1919 m. Utenos "Saulės" gimnazijoje.

6. Amerikos studentų ideologinė jungtis.
Mes matėme, kad Lietuvoje atskiros besimokančio katalikiško jaunimo kuopelės, išėjus "Ateičiai", įsijungė į at-kų organizaciją. To nepadarė Amerikos vienetai. Jie nuėjo savo keliu, apie kurį čia ryžtamės nors trumpai papasakoti.

a. Susivienijimas. Pirmajame skyriuje suminėti Amerikos lietuvių studentų junginiai buvo vietinio pobūdžio. Jie buvo išsimėtę po visą Ameriką. Kai atsirado daugiau studentų, P. Lapelio sumanymu, Augustinui Petraičiui ir Aleksandrui Baltučiui padedant, 1912.VIII.23 buvo sušauktas Chicagoje, Šv. Jurgio parapijos patalpose, studentų suvažiavimas ir čia įkūrė "Lietuvių Rymo - Katalikų Moksleivių Amerikos Susivienijimą", kurio tikslas — draugiška vienybė, gaivinimas doriškai ir tautiškai žūstančių draugų, pažinti lietuvių literatūrą, istorija ir 1.1. O liaudyje platins apšvietimą, rengs vaidinimus, prakalbas, referatus ir t.t. Nutarė leisti mėnesinį laikraštį — "Moksleivį" (nuo 1910 m. šiuo vardu vadindavo Šiaurės Amerikos studentus).

Seimas užtruko iki XII. 25. Pirmąją valdybą sudarė: kun. M.. Kriaučiūnas — dvasios vadas, P. Lapelis — pirmininkas. M. Žaldokas — vicepirm., A. Petraitis — I rašt., A. Linkus — II rašt., J. Klioris — ižd., A. Martinkus — knyg. ir K. Vasiliauskas — redaktorius.

Kievienoje mokykloje, kur susidarė didesnis skaičius lietuvių, buvo suorganizuotos kuopos. Jų buvo ŠŠ Kirilijaus ir Metodijaus seminarijoje ir kolegijoje, Orchard Lake, Mich., Valparaiso universitete, Šv. Bedo kolegijoje, Brocktone, Mass., Šv. Lauryno kolegijoje (St. Bonaventūre, N.Y.), Bostone, Mass., New Yorke, N.Y., Waterbury, Conn., Šv. Marijos Panos La Salette kolegijoje (Hartford, Conn.), Chicagoje, III, viena kuopa—Šv. Stanislovo kolegijoje, o kita — sudaryta iš kelių mokyklų. Iki 1915 m. pabaigos atsirado trylika kuopų. Vėliau jų įsikūrė dar daugiau. Kai kurios net ir gerokai gausios, turėjo daugiau 50 narių. Kai kur kuopai atsirasti ir nereikėjo daugelio narių, pvz., kai Grand Rapids, Mich., Sv. Juozapo seminarijoje atsirado trys lietuviai, 1916 m. susiorganizavo XII kuopa ir visi liko išrinkti į valdybą. Si kuopa, pasiekusi iki šešių narių, surengė Vl-ąjį seimą.

Amerikos Lietuvių Studentų Katalikų organizacijos žurnalas "Moksleivis". Taip tada vadino studentus.
alt
Amerikos Lietuvių Katalikų studentų giedrininkų rganas "Giedra"

Kitų kuopų narių skaičius, pagal anų laikų mažą studentų skaičių, buvo nemažas, pvz., St. Bedo kolegijoje, Peru, II., 1919 m. pradžioje buvo 17 narių, o II-oji kuopa Valparaise 1920 m. pradžioje dar turėjo 24 narius.

Veikliausia kuopa buvo Orchard Lake, Mich. Jau iš anksčiau pažįstama čia veikusi lietuvių studentų draugija "Lietuvių Viltis", įsikūrus susivienijimui, įėjo į ją kaip I-oji kuopa. Ji turėjo knygyną su 600 knygų ir 18 laikraščių. Buvo įvedę lietuvių kalbos pamokas, narių turėjo apie 20. Ir beveik visos kuopos turėjo lietuvių kalbos pamokas ir buvo įsitaisę knygynėlius. Vienu tarpu visose kuopose buvo daugiau kaipo 300 narių.

Susivienijimo dvasia buvo patriotinė. Yra net jaudinančių faktų, pvz., SS Kirilijaus ir Metodijaus seminarijos, Orchard Lake, Mich., kuopos nariai, būdami lenkų seminarijoje, nutarė "prisidėti prie išpirkimo neprigulmybės Lietuvai, nors mažomis aukomis..." Pasiryžo iki 1919.III.4 surinkti $250.00. Šeši studentai tą sumą surinko.

Susivienijimas palaikė artimus ryšius su Lietuvos at-kais. Kun. Pr. Juškaitis, nuvykęs į Lietuvą, dalyvavo 1921.VIII.6 ateitininkų suvažiavime Kaune ir jį pasveikino ALRKM susivienijimo vardu.

Įsikūrimas Amerikos lietuvių katalikų studentų susivienijimo buvo didelis dalykas. "Nes prieš tai niekas nežinojo, ar daug yra Amerikos mokyklose lietuvių katalikų studentų, ką jie veikia, kur jie ir ką jie mokinasi". Be to, sudarė sąjūdį, kuris davė lietuviškai nusiteikusių kunigų ir kitų profesionalų.

alt
Studentų žodis, Amerikos Lietuvių katalikų studentų sąjungos žurnalas, leistas, sustojus "Giedrai"

Susivienijimo buvo įsteigtas mėnesinis laikraštis — "Moksleivis", kuris ėjo nuo 1912.XI. So Bostone, Mass. ir Chicagoje, II. Jo redaktoriai buvo: A. Vasiliauskas - Vasys, A. Lapelis ir A. Linkus (visi kunigai). Sustojo 1921 m. Jo vietą užėmė "Giedra", kurią redagavo A. Linkus, o leido tas pats susivienijimas (JAV: 135-137).

b. Giedrininkai. Susivienijimas gyvavo iki 1926 metų. Bet su nauju laikraščiu atsirado ir naujas vardas — "Giedrininkai". Tiesa, ALRKM Susivienijimas, dar "Moksleiviui" tebesant, jau pradėjo organizuoti Giedrininkų kuopas, pvz., Orchard Lake, Mich., pakrikus čia veikusiai ALRKM S kuopai, įsteigta giedrininkų kuopa. Ir dar tebeinąs "Moksleivis" pradėjo skelbti prenumeratos rinkimą "Giedrai". Ir XI seimas pavadintas jau "Giedrininkų — LRK Moksleivių".

Giedrininkai stengėsi palaikyti artimus ryšius su Lietuvos ateitininkais. X seimas buvo nutaręs, o XI atkartojo reikalą turėti artimesnius ryšius su Lietuvos ateitininkais ir pageidavo, kad "Giedra" būtų siuntinėjama ateitininkų kuopoms, o kad giedrininkų kuopos mainais gautų "Ateitį". Artimesnių santykių su ateitininkais nutarimai buvo kartojami ir vėliau.

Vertas dėmesio XII giedrininkų seimas, įvykęs 1923. VII.29-31. Jame pasireiškė jau kalbinis atsipalaidavimas, nes protokole įrašyta, kad "XII Seimas nutarė išbraukti tą dalį arba paragrafą konstitucijoje, kuris sako kalbėt visuomet lietuviškai". O už metų atsirado "Giedroje" J. P. Tamošaičio ir Pr. Meškausko straipsnis, įrodinėjąs reikalingumą anglų kalba skyriaus "Giedroje". Ir tų pačių metų 12 nr. skaitome anglų kalba parašytą straipsnelį: "The Power of an Idea", parašytą Aleksandro. XIII giedrininkų konferencijoje, įvykusioje 1924.XII.29 - 30, nutarė anglų kalba skyriaus neįvesti, tačiau redaktoriui davė teisę "jeigu būtų svarbus rašinys arba kokia svarbi priežastis, tai gali būti įdėta". Ir jau tame pačiame "Giedros" numeryje, kuriame paskebtas seimo nutarimas, patalpinti du juokai anglų kalba.

Giedrininkai 1922 m. turėjo 268 narius ir, berods, buvo pasiekę 23 kuopų skaičiaus. Šv. Bonaventūros kolegijoje prie septintos kuopos buvo suorganizuota alumnų kuopa, kurios pareiga — globoti šioje kolegijoje esančių giedrininkų kuopą. (JAV: 137).

c. Lietuvių kolegija. Tais pačiais metais, kai ALRKM Susivienijimas, nuo 1922 m. vadintas giedrininkais, susilikvidavo, buvo įkurta Lietuvių kolegija, kuri turėjo tikslą skleisti jaunimo tarpe katalikiškai — lietuvišką dvasią. Tad keletą sakinių čia reikia pasakyti ir apie ją.

Norėdami turėti lietuvybei ištikimų veikėjų, JAV lietuviai katalikai ryžosi įsteigti Lietuvių kolegiją. Ir jau ketvirtame ALRK Federacijos seime (1914 m.) buvo svarstytas lietuvių kolegijos reikalas ir sudaryta komisija tam tikslui aukoms rinkti. Penktame kongrese (1915 m.) kun. F. Kemėšis skaitė referatą apie reikalingumą Amerikoje lietuvių kolegijos. Jis konstatavo, kad "Amerikoje gimę lietuviai nemoka savo kalbos, nesupranta savo žmonių, juos niekina ir mano juos laimingais padaryti suamerikonizavę". Ir šeštame (1916 m.) seime kolegijos reikalas atsirado darbotvarkėje. Klausimą besvarstant, iškilo ir antraeiliai dalykai: ar bus priimamos ir mergaitės, ar tik vyrai? Išsivystė aštrūs ginčai. Nors dauguma buvo už mergaičių priėmimą, bet sprendimas paliktas tiems laikams, kai jau bus arčiau kolegijos steigimo. Priėmė rezoliuciją ir sudarė tam reikalui judinti komisiją.

Kolegijos steigimo mintį įgyvendino marijonai, kurie JAV pradėjo darbą 1913 m. Po dešimties metų (1923 m.) marijonai nupirko 260 akrų ūkį, esantį netoli Hinsdale ir Claredon, 11. Vietą pavadino Marijos Kalneliais — Marian Hills. už poros metų pasistatė ten noviciato namą, o 1926 m. įsteigė pirmąją Amerikos Lietuvių kolegiją. Ji susidėjo iš dviejų šakų — High School ir Junior College. Mokylai besiplečiant, reikėjo ieškoti didesnių patalpų. Netoli Thompson, Conn., marijonai už $100,000.00 įsigijo 420 akrų žemės su rūmais ir pavadino Marianapoliu. 1931 m. savo kolegiją iš Marian Hills perkėlė į erdvesnes patalpas, į Marianapolį. Kolegiją pavadino Švč. Marijos (St. Mary's) vardu. 1933 m. kolegija gavo valstybinės mokyklos teises ir puikiai gyvavo. 1937 m. Connecticut valstybės senatas Marianapolio kolegijai suteikė teisę duoti mokslo laipsnius.

Kolegija turėjo tikslą — "apsaugoti lietuvių išeiviją nuo ištautėjimo, paruošti tai išeivijai tautiškai - tikybiškai nusistačiusios jaunuomenės, kuri taptų vadovaujanti jėga visame visuomeniniame gyvenime ir keltų visos išeivijos tikybinį, tautinį ir ekonominį susipratimą, kuri apdraustų Jungtinėse Amerikos valstybėse lietuvių išeivijos likimą ir išlaikytų tą išeiviją ištikimą ir, reikalui esant, naudingą senajai tėvynei Lietuvai".

Buvusios kolegijos patalpose Marijos Kalneliuose, 1934 m. įsteigė marijonų kunigams ruošti seminariją, kuri iki 1957 m. išleido apie 70 kunigų. O Marianapolio kolegija gerai gyvavo iki II Pasaulinio karo. Šio karo metu daugelį studentų pašaukė į kariuomenę. Teko persiformuoti į aukštesniąją mokyklą su pridedamu paruošiamiuoju kursu kolegijoms. Seminarija jau užsidarė, o Marianapolio mokykloje dominuoja beveik vieni svetimtaučiai (JAV: 137-138).

d. Sąjunga. Nors Lietuvių kolegijos atliktas vaidmuo šiame krašte yra lyginamas su Vilniaus universiteto vaidmeniu Lietuvai, tačiau, suprantama, kad Lietuvių kolegija negalėjo apimti ir vadovauti visai JAV lietuvių katalikiškai studentijai. Todėl 1926 m. sustojus Amerikos lietuvių katalikų moksleivių susivienijimo — giedrininkų veiklai, šio krašto katalikiškoji studentija vėl neteko jungties. Kunigų Vienybė ir ALRK Federacija susirūpino esančia būkle. Tada Marianapolio kolegijos rektorius kun. dr. J. Navickas, M.I.C., ir būrelis jaunuolių sutarė steigti organizaciją, kuri apjungtų besimokantį lietuvių katalikų jaunimą. Ta organizacija turėjo būti panaši į buvusį ALRK Moksleivių Susivienijimą ir į esančius Lietuvos ateitininkus. 1932.X. 12 Marianapolio kolegijoje įvyko studentų suvažiavimas, kuriame vieningai nutarta steigti Amerikos Lietuvių Katalikų Studentų Organizaciją, kurios tikslas — "išugdyti sąmoningą katalikišką lietuvišką inteligentiją, kuri išlaikytų Amerikos lietuvių jaunimą katalikišku ir lietuvišku". Organiacijos šūkis: "Dievui ir Tėvynei".

Tikslui siekti nutarė: 1. įkurti "moksleivių kuopas mokslo įstaigose ir miestuose, kur moksleiviai lanko įvairias mokyklas"; 2. leisti mėnesinį žurnalą, kuris auklėtų jaunuoliuose katalikų tikėjimo ir lietuvių tautos meilę, lavintų katalikiškoje akcijoje ir ruoštų iš jų visuomenės vadus ateičiai"; 3. ruošti "lietuvių kalbos kursus, rengti prakalbas bei paskaitas, platinti lietuviškąją literatūrą"; 4. rūpintis ir nurodyti "kokiu būdu jaunuoliams reikia būti naudingais piliečiais, kad laiku jie galėtų užimti valstybines vietas ir eitų valdininkų pareigas, teikdami garbės ir pagalbos savo tautai"; 5. steigti "dorovinio pobūdžio sporto ratelius".

Dėmesio vertas šios organizacijos paskutiniame paragrafe nuostatas: "Kaip amžini yra A.L.K.S. organizacijos skelbiamieji pasaulėžiūriniai dėsniai, taip yra nekeičiami A. L. K. S. organizacijos pagrindiniai dėsniai: Katalikybė ir Lietuvybė".

Ši "Amerikos Lietuvių Katalikų Studentų Organizacija" apėmė tik besimokančius — studijuojančius, bet paliko baigusius — profesionalus, tad trečiame seime (1934. VII. 2-3) nutarė ir baigusius — profesionalus įjungti į tą organizaciją, todėl organizacijos vardas buvo pakeistas į "Amerikos Lietuvių Katalikų Studentų ir Profesionalų Sąjungą".

A. L. K. Studentų ir Profesionalų Sąjungos nariais galėjo būti: moksleiviai (high school, kolegijų ir universitetų), sendraugiai (profesionalai), rėmėjai ir garbės nariai.

Sąjunga palaikė artimus santykius su Lietuva. 1934 m. buvo pasirašyti draugiškumo aktai su Lietuvos ateitininkais, Amerikoje, dalyvaujant prof. B. Vitkui, o Lietuvoje — K. Vengrui ir V. Andriuškai. Studentų ir Profesionalų Sąjungos I seimas nutarė pasiųsti į Lietuvos ateitininkų 25 metų jubiliejinį kongresą delegaciją su $50.00 dovana. Ir ištesėjo nutarimą. 1935 m. sąjunga suruošė ekskursiją į Lietuvą ir dalyvavo ateitininkų jubiliejiniame kongrese Telšiuose.

Sąjunga leido žurnalą "Studentų Žodį", kurį įsteigė kun.dr. J. Navickas. Vyriausiu redaktorium buvo kun. dr. K. Urbanavičius, o faktinieji redaktoriai: Jonas Pilipauskas (1933 - 1939 m.), redakcinė komisija ir nuo 1941 m. vasario — Ą. Vaičiulaitis. Spausdino po 1000 egz., kasmet 10 numerių. Pirmiau buvo mažesnio formato po 48 puslapius, o nuo 1937 m. didesnio formato ir 24 puslapių. Prenumerata metams kainavo $2.00. II-ojo Pasaulinio karo metu didesnė vyrų mobilizacija, kūrėjo kun. dr. J. Navicko mirtis ir kiti rūpesčiai sąjungos veiklą sustabdė, o po karo nebeatsigavo. Dėl tų pačių aplinkybių sustojo ir "Studentų Žodis" (JAV: 138-139).

Lietuvoje organizuojant ateitininkus pradžioje organizatorių dėmesys buvo nukreiptas į moksleivius — gimnazistus. Amerikoje priešingai. Pradžioje visas dėmesys buvo nukreiptas į studentus. Tik vėliau sąjunga užgriebė ir moksleivius.

Kai Chicagoje atsirado būrelis lietuvių, pabėgusių iš bolševikų okupuotos Lietuvos, tai kun. J. Prunskio ir kun. A. Deksnio iniciatyva 1941 m. buvo suorganizuotas ateitininkų būrelis (P A V A).

Užbaiga
Iš to, kas anksčiau pasakyta apie ankstyvesnius būrelius, matome, kad jų buvo suorganizuotas nemažas skaičius. 1850 m. Petersburgo Dvasinės Akademijos studentai jau turėjo susiorganizavę būrelį. Šioje institucijoje kilo mintis organizuoti studentus ir moksleivius, kad jie būtų apsaugoti nuo tautinių ir religinių pavojų. Iš to ryžto išeinant, buvo sukviestas pasitarimas Kaune. Turima galvoje V. Jurgučio subruzdėjimas.

1899 m. įsteigta Fribourge organizacija "Rūta", nuveikusi didelius darbus Lietuvos naudai. 1909 m. Louvaine buvo įkurta "Lithuanie". Liuveniškiai pasiryžo suorganizuoti lietuvių katalikų studentų sąjungą. Sudarė ir laikiną valdybą, kurią perleido Maskvos studentams. Kažin ko trūko. Kažin kas dar trukdė projektuotai sąjungai įkurti pagal pramatytą planą.

Spietėsi į būrelius ir Kauno (1882), Seinų, Vilniaus bei Detroito (1888) klierikai. Visi jie susirūpinę tautiniu klausimu: kalba, spauda ir t.t.

Organizavosi ir pasauliečiai studentai. Maskvoje 1870 m. įkūrė "Maskvos Lietuvių Studentų Draugiją". Tai buvo bendrinė organizacija. Vėliau Pr. Dovydaitis ir El. Draugelis suorganizavo "Katalikų Studentų Draugiją" (1910 m.). O Valparaiso (JAV) universitete susiorganizavo į "Lietuvių Literatūrinę Draugiją". Kituose Amerikos universitetuose taip pat buvo lietuviškų draugijų — junginių. Mažosios Lietuvos lietuviai Karaliaučiuje buvo susiorganizavę į "Lithuania" korporaciją.

Taip pat norėjo išsiauklėti gerais katalikais ir gimnazistai. Jų buvo būreliai įvairiose gimnazijose. Kaune veikė net trys būreliai. Marijampolėje, Seinų keturklasėje mokykloje, Veiverių mokytojų seminarijoje ir kitose mokyklose buvo būreliai.

Įdomu konstatuoti, kad pradžioje būrelių veikimo tikslas buvo tautybė — lietuvybė. Tik vėliau buvo įjungtas dėmesys ir religijai (religiniam gyvenimui), kai pasireiškė antikatalikiškos nuotaikos.

"Ateičiai" išėjus 1911 m. vasario mėnesį, beveik visi minėti įvairiais vardais būreliai susispietė aplink "Ateitį". Nuo šio įvykio ("Ateities" išėjimo) galime juos vadinti at-kais. Degučių konferencija save laikė steigiamąja at-kų konferencija (kurioje nutarė kurti at-kus ir leisti "Ateitį") tektų laikyti tos konferencijos datą at-kų pradžia, tačiau po to nutarimo nieko neįvyko nutarimo kryptimi. Taigi tikrasis pagrindas telieka "Ateities" pasirodymas — 1911 metai. Suprantama, kad at-kų vardas irgi ne iš pirmų dienų prigijo. Tam reikėjo laiko.

"Istoriškai žvelgiant, ateitininkai yra ne eilinė organizacija šalia daugelio kitų, o epochinės reikšmės sąjūdis (DJG: 322). Į jį įsijungė visos įvairiais vardais pasivadinusios kuopelės, išskyrus tik Amerikos studentiją bei mažosios Lietuvos protestantiškus būrelius.

Kad būtų visiškai aiški at-kų sąjūdžio pradžia, dar norisi pateikti šį palyginimą, kurį vaizduotė pasiūlė. Štai jis. Pats at-kų sąjūdis — Nemunas. Būreliai — upės yra mūsų didžiojo Nemuno įtakai. Visų upių vanduo, įtekėjęs į Nemuną, gauna jo vardą. Niekas tų upių nevadina Nemunais. Jos ir toliau vadinamos senais jų vardais: Šešupė, Dubysa ir 1.1. Tačiau be tų įtekančių į Nemuną upių — įtakų nebūtų tokio Nemuno, koks jis dabar yra.

Lygiai su at-kų sąjūdžiu. Kuo didesnis sambūris įsiliejo į at-kų sąjūdį, tuo didesnis darėsi sąjūdis. Kaip Nemunas be įtakų būtų buvęs tik mažas upelis, taip ir at-kų sąjūdis be įsijungimo katalikiškų sambūrių būtų buvęs tik naujas sambūris, nauja kuopelė.

Kai kieno (MK3: 44) norėjimas lietuvių katalikų būrelių narius vadinti bevardžiais ar kitokiais vardais ateitininkais, yra slidus, nešąs daug neaiškumų ir bereikalingų ginčų.

Visiems suprantama, kad at-kų organizacijai turėjo labai didelės reikšmės anksčiau suorganizuoti katalikų būreliai. Jie nurodė kelią būsimai at-kų organizacijai. Jie išbandė veiklos metodus rusų priespaudos sąlygose. Jie paruoš ir vadus at-kų veiklai. Aiškiau sakant: "sąjūdžio organizavimas buvo prasidėjęs dar prieš "Ateities" pasirodymą, bet tik Dovydaičio priešakin atsistojimas jį faktiškai suformavo, nutiesė jam idėjinius pagrindus ir sutelkė žmones. Tad neperdedant galima sakyti: Dovydaitis sukūrė ateitininkijos sąjūdį. Tačiau ne jis vienas kūrė šį sąjūdį, bet drauge su kitais (DJG: 345). Apie at-kų sąjūdžio pradžią dr. Eliziejus Draugelis rašo: "Pranas Dovydaitis ir aš buvome to sąjūdžio pirmūnai. Tačiau tarp mano ir Prano Dovydaičio vaidmens yra didelis skirtumas (EDAS; 58). Dovydaičio darbas už jo buvęs svarbesnis, nes jis sunkioji artilerija, paruošia atakai, o "mes, lyg kregždės, skraidėm po Lietuvą, kūrėm ateitininkų kuopeles, organizavom rajonus, instruktavom ir 1.1." (t. p.). Dr. J. Girnius teigia, kad "Visi žingsniai turi vertę bendrame kelyje (DJG: 346), todėl negalima pamiršti nei VI. Jurgučio, nei Pr. Kuraičio su M. Reiniu, nei El. Draugelio, V. Endziulaičio, K. Bizausko ir kitų, kuriais Dovydaitis betarpiai ir rėmėsi, atsistojęs priešakin (t.p.).

alt
Įpusėjus šio Aidų numerio laužymą f atėjo liūdna žinia, kad Vincentas Liulevičius, straipsnio "Kai 'Rūtos' žaliavo ir dygo 'Tulpės' " autoriusjš. m. lap • 21 d. mirė Čikagoje. Jis gimė 1902 m. balandžio 24 d. ir reiškėsi istoriniais straipsniais bei knygomis. Matyt, dėl amžiaus jau nebebuvo stiprus, nes Aidų redakcijai duktė Saulė rašė: "Vienas iš svarbiausių tėtuko paskutinių dienų rūpesčių buvo atlikti straipsnio Aidams apie ateitininkus korektūrą. Kaip smagu, kad tai suspėjo padaryti". Velionis buvo uolus šio žurnalo bendradarbis ir labai rūpinosi jo ateitimi. Vincentą Liulevičių išsamiau paminėsime ateinančiame Aidų numeryje.


Visi jie at-kų organizacijai nuveikė didelius darbus ir turi didelius nuopelnus. Nors jie buvo savo vietose paminėti, bet čia juos suminėkime vienoje vietoje, dr. D. Jasaičio surašytus ir mūsų į abėcėlinę eilę surikiuotus. Pagal dr. D. Jasaitį, yra "Pirmieji, kurie Ateičiai dirvonus plėšė ir Ateities daigus sėjo": L. Bistras, K. Bizauskas, M. Blažėnaitė, kun. V. Borisevičius, kun. P. Būčys, V. Cerneckis, kun. Blažiejus Česnys, kun. A. Dambrauskas - Jakštas, kun. P. Dogelis, Pr. Dovydaitis, El. Draugelis, R. Dulskis, V. Endziulaitis, A. Gylys, P. Grajauskas, L. Januševičiūtė. V. Jurgutis, kun. Pr. Kuraitis, kun. A. Maliauskas, J. Mičiulis, Mykolaitis - Putinas, P. Radzevičius, kun. M. Reinys, Kl. Ruginis, Zigmas Starkus ir G. Taučius — M. Krupavičius (PAM).

Mes primatakūnais didžiuojamės, juos gerbiame ir mylime. Sunku įvertinti kiekvieno atliktąjį darbą. Juk praeidamas pro gražų pastatą inžinierius, gaminęs jam planus, sako: "Aš pastačiau šiuos rūmus". Kontraktorius, kuris tų rūmų statybą organizavo, irgi sako: "Aš pastačiau šiuos rūmus". Ir mūrininkas, kuris dėjo plytą prie plytos, mūrydamas šių rūmų sienas, tą patį kartoja: "Aš pastačiau šiuos rūmus". Ir asmuo, kuriame gimė mintis to pastato ir kuris rpinosi tą mintį realizuoti, taip pat sako: "Aš pastačiau šiuos rūmus".

Esame giliai įsitikinę, kad at-kų sąjūdžio kūrėjai nedirbo todėl, kad siektų atkreipti dėmesį į savo asmenį, neieškojo sau garbės, bet siekė mokslus einančio lietuvių katalikiško jaunimo akis atplėšti nuo bedievybės skelbėjų, siekė Kristaus garbės, atnaujinant pasaulį Kristuje.

ŠIO STRAIPSNIO PIRMOJE DALYJE (ŽR. 3 NR.) PASTEBĖTOS KLAIDOS

Psl.    Stlp.    Eilutė    Išspausdinta    Turi būti
198    1    19 iš ap.    pastaba)...    pastabą)...
200    2    12 iš v.      Babionska    Babinska
200    2    12 iš ap.    Kraučiūnas    Kriaučiūnas
200    2    2išap.        priešš        prieš
201    1    3išap.        Peterburgo    Petersburgo
203    1    8 iš v.        bą)...        bą...
206    1    1 iš v.        Kauno        a. Kauno
206    1    21 iš v.      Račkauskio    Račkausko
206    2    13 iš ap.    Stakauskas    Stakauskas,
206    2    lSišap.        Skiverckas    Skvireckas
208    2    10 oš v.     "Appžvalgą"    "Apžvalgą"
211    1    16 iš v.      KIM        KIN
211    1    4išap.        Laiškas)    Laiškas. —
211    2    14išap.      Vardai        St. Yla, Vardai
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai