Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"BURŽUAZINĖ FILOSOFIJA" SOVIETINIU ŽVILGIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Skrupskelis   
R. Skaisgiris, ŠIUOLAIKINĖS BURŽUAZINĖS FILOSOFIJOS PAGRINDINĖS KRYPTYS, Vilnius: Mintis, 1971 m., 222 p.

Šiuo savo veikalu R. Skaisgiris — Vilniaus Pedagoginio Instituto filosofijos dėstytojas — lietuvių filosofinėje literatūroje pratęsia asmenybės kulto epochą. Tiesa, kad Skaisgiris yra gana daug skaitęs Vakarų filosofinės literatūros. Jo žinios toli gražu nesiriboja kokia Ždanovo gadynės brošiūrėle. Aptariamų autorių veikalus jis yra skaitęs, kartais rusiškame vertime, o dažnai ir originalia kalba. Deja, iš viso to skaitymo naudos nedaug, nes partijos rezoliucijos griežtai nubrėžia interpretacijos ribas. Skaisgiris ar negalėjo ar nesugebėjo Vakarų filosofijoje rasti daugiau, negu joje rado Leninas prieš penkiasdešimt metų savo filosofinėje žurnalistikoje.

Toną duoda jau pats įvadas, paremtas 1961 metų Komunistų partijos programa. Tikrai ašarų vertas tas buržujus filosofas! Kur nesislėps, kam nemeluos, partijos akys jį kiaurai permatys ir bus viešumon iškeltos visos jo paslaptys. Ir nebandyk teisintis, kad Leninui rašant vos buvai gimęs! Partija žino, kad visi — įskaitant ir Zana-Polį Sartrą — tėra tik buržuazijos "ideologai". Vieni atkakliau, kiti saikingiau, bet visi jie imperialistai, tarnauja buržuazijos interesams ir šių dienų ideologinėje kovoje rikiuojasi taikos ir laimės tėvynės priešų eilėse.

O kur vakariečių filosofų tarpusavio ginčai? Kur įvairūs judėjimai? Srovės? Partija ir čia jau viską seniai suskaičiavusi: "Buržuazijos klasė nėra vienalytė". Tokiu būdu:
pragmatizmo filosofija išreiškia stambiosios monopolinės buržuazijos, buržuazinių biznesmenų interesus, egzistencializmas — vidutiniosios ir smulkiosios buržuazijos interesus, neopozityvizmas — buržuazinės inteligentijos, besidominčios filosofinėmis mokslo problemomis, interesus, o neotomizmas ir personalizmas — dvasininkijos, klerikalų interesus ir t. t. (p. 11)

Nenuostabu tad, kad Skaisgirio knygoje gyvų filosofų nerandam. Tėra tik šiaudinės lėlytės, paties Skaisgirio gamybos pagal partijos receptą, apvilktos leninistinio kirpimo švarkeliais.

Šio amžiaus Vakarų filosofija suskirstyta į keturias kryptis. Pirmi stovi pragmatistai Čarlis Pirsas, Viljamas Džemsas,DžionasDjui, Džordžas Mi-das, Klarensas Ljuis, Sidnėjus Hukas, Ferdinandas Šileris, ir kiti (verčiant paeiliui: Peirce, James, Devvey, Mead, Levvis, Hook, Schiller); antroje vietoje atsiranda egzistencialistai Karlas Jaspersas, Martinas Heidegeris, Gabrielis Marselis, Žanas-Polis Sartras ir kiti; trečioje — neopozi-tyvistai Rudolfas Karnapas, Liudvi-eas Vitgenšteinas, Alfredas Ajeris, Bertranas Raselas (Russell); ketvirtoje — neotomistai Ž. Maritenas, E. Zilsonas (Gilson). Norėdamas išryškinti autoriaus leninistinę metodiką, šiek tiek ilgiau sustosiu prie pragmatistų. Skaisgirio metodai visur tokie patys.

Pagal pragmatistus, autorius mus informuoja, religija duoda "praktinę naudą", būtent suteikia "nusiraminimą" "ištisai kategorijai asmenų". Čia cituojamas William James, Pragmatismm. 1907, p. 73. Į klausimą, kokia to nusiraminimo pasekmė, atsako Deway. Tai apsaugo žmogų nuo "nusivylimo ar nepaklusnumo" (John Deweey, A Common Faith, 1934, p. Skaisgiris tęsia:

Džteimso ir Djui žodžiuose slypi gili socialinė prasmė. Iš visos Džemso, Djui ir kitų pragmatistų samprotavimų eigos aiškėja, kad jie, kalbėdami apie nusiraminimo suteikimą ištisai kategorijai asmenų, galvoje turi daugiausia išnaudojamuosius, t. y. tuos žmones, kurių dalis iš tikrųjų kartais dar mėgina ieškoti nusiraminimo religijoje, (p. 48).
Taip teigia Skaisgiris, o ką šiuo reikalu pasisako James ir Dewey?

Minėtame veikale James polemizuoja su tuo metu Amerikoje įsigalėjusia idealistine mokykla, kurios pagrindinis atstovas buvo Josiah Royce. Šis ir kiti tos krypties filosofai bandė pasaulį suprasti absoliuto sąvokos pagrindu. Vieni, tarp jų ir Royce, absoliutą lygino su Dievu, kiti. kaip anglas F. H. Bradley, suko į ateizmą. James rašo apie absoliutą, o ne apie Dievą ar aplamai religiją. Pats James absoliuto sąvoką atmetė ir minėtame tekste tik bando nusakyti absoliuto sąvokos prasmę, jai pritaikius pragmatistinį prasmės kriterijų. Skaisgirio — gal ir rusiško vertimo— "ištisa kategorija asmenų", yra paprastas nesusipratimas. James rašė "class of minds" ir turėjo galvoje Royce ir kitus tos krypties filosofus. O kaip su Devvey? Jisai aiškiina, kodėl jis pats, nors ir atmeta radicinį Dievo supratimą, vis tiek vartoją patį žodį. Anot Devvey, karingieji ateistai perdaug akcentuoja žmogaus vienišumą, regėdami žmogų svetimame ir priešiškame pasaulyje.
O pats Devvey tiek gamtoje, tiek visuomenėje randa galių, kurios veda į gėrį, ir tai jis siūlo vadinti Dievu. Tokiu žvilgiu į pasaulį žmogus apsisaugos nuo "despair" ir "defiance". Verta čia prisiminti, kad angliškas "despair" dažnai rišamas su neveiklumu. Žmogaus išgelbėjimas iš "despair" sugrąžina sugebėjimą jam rūpintis savo paties likimu. O to "defiance" taikinys yra neteisingai suprasta gamta, o ne išnaudotojų klasė. Devvey, kaip ir James, čia visai ne apie darbininkus rašo, bet apie rašytojus ir filosofus.

Skaisgirio skaitytojas turi po ranka turėti cituojamus tekstus, nes panašių netikslumų yra daug. Pavyzdžiui, jis mėgina surišti pragmatizmą su fašizmu. Tiesa, Mussolini skaityti galėjo James, nes James Italijoje buvo populiarus. Bet kas iš to? Ar tikrai nėra buvę kokio fašisto, kuris būtų iš Lenino pasimokęs? Reikia surasti idėjinį panašumą, ir Skaisgiris jį randa. Pirmasis po ranka pakliūva Peirce, kuris esą pasakęs "tegu masės būna tamsios" (psl. 55). Toks sakinys Peirce raštuose tikrai randamas, bet juo jisai nusako ne savo, o kitų pažiūrą. Yra tokių, kurie autoritetu siekia išsaugoti įsitikinimų vienodumą, neleisdami skleisti nieko, kas griautų privalomąją nuomonę. Bet pats Peirce tokio metodo vartojimui nepritaria. Antrasis puolamas Devvey. Šis yra parašęs, kad prievarta yra "pati patikimiausia priemonė" (p. 55). Bet čia tas pats nesusipratimas. Devvey teigia, kad "mūsų" (t. y. amerikiečių) tarpe esama taip manančių žmonių. Pats Devvey tai apgailestauja. Jo nuomone, mokyklų uždavinys ir būtų išauklėti žmones, kurie atmestų jėgos vartojimą. Trečiuoju pakliūva Schiller. Šis teigęs, kad tik fašizmas gali žmoniją išgelbėti nuo komunizmo (p. 56). Nurodytą Schille-rio knygos puslapį perskaičiau kelis kartus ir ten nieko panašaus neradau. Tiesa, toje pat knygoje yra kitas rašinys, kuriame Schiller prisipažįsta, kad tarp fašizmo ir komunizmo jis nematąs didelio skirtumo: abu lygiai tiek pat blogi. Gal ši dalis Skaisgi-riui ir užkliuvo?

Dar daugiau reikalus iškreipia tai, ko Skaisgiris nepasako. Savo teigimo, kad pragmatizmas yra "buržuazinių biznesmenų filosofija" (p. 16) jisai nepatvirtina pragmatistų biografijomis. Be tokio empirinio patikrinimo ši leninistinė tezė pasilieka paprasta tautologija. Iš aplinkos, kurioje jie gyveno ir kūrė, būtų galima spręsti, kokias nuotaikas jų filosofija išreiškia.

Wiliam James, reikia prisipažinti, kilęs tikrų kapitalistų šeimoje. Jo senelis buvo labai turtingas pramonininkas. Tačiau jo tėvas gyveno iš paveldėto turto ir bizniu visai nesidomėjo. Senasis Henry James savo dienas praleido rašydamas, daugiausia religiniais klausimais, diskutuodamas su draugais ir keliaudamas. Nuo pat jų pirmų dienų jis leido savo vaikams bendrauti su savo namų lankytojais, daugiausia dar ir šiandien žinomais rašytojais. Wil-liam James užaugo literatūrinėje aplinkoje. Daug metų praleido Europoje. Laisvai rašė prancūziškai. Jaunystėje svajojo tapti menininku, vėliau perėjo į gamtos mokslus, tyrinėjo Brazilijos gyvūniją, baigė mediciną ir per psichologiją pasiekė filosofiją. Jisai iškėlė viešumon pragmatizmo žodį ir buvo pirmasis judėjimo skelbėjas. Bet ar jis "biznismenų" filosofas? Priešingai, jo pasakiškai plačiam pažinčių ratui priklausė beveik visi to meto minties ir mokslo žmonės. Įdomu, kad James labai aktyviai reiškėsi antiimperialistinėje lygoje, kuri protestavo prieš Amerikos įsikišimą Kuboje ir Filipinuose. Jis buvo pacifistas. Du jo jaunesni broliai po civilinio karo mėgino Floridoje steigti ūkius, kad išlaisvinti vergai turėtų darbo.

James biografija neduoda pagrindo istorijoms apie kapitalizmo, imperializmo ir buržuazijos ideologą. Filosofijoje jis buvo nesistemingas. reiškėsi daugiausia poleminiais, proginiais straipsniais. Teigti drąsiai (p. 45), kad'James teisingumo teorija yra subjektyvinė, yra naivu. Naivu, nes pats James tokią interpretaciją pakartotinai paneigė, o proginių pasisakymų daugybėje sunku išskaityti jojo mintį. Bet aišku bent tiek, kad pagal James paprasto faktinio teiginio teisingumas visiškai nepriklauso nuo teigėjų norų ar naudos.

Charles Peirce buvo visai kitoks. Pirmasis jo mokytojas buvo jo tėvas, žinomas matematikas. Universitete studijavo chemiją, daug skaitė filosofijos, ypač Kanto. Gyveno skurdžiai, dažnai skundėsi, kad neturi pinigų reikalingiausiom knygom, kad pirštai sustingę iš šalčio ir negali rašyti. Vertėsi recenzijonj^enciklope-dijų straipsneliais ir draugų dosnumu. Niekur pastoviau nedėstė, atrodo daugiausia dėl savo dažnai nemielo ir vėžiško būdo.

Peirce didžiavosi laboratorijoje išvystytu savo protu. Tie raštai, kuriuose vėliau James rado pragmatizmo užuomazgą, priklausė visai eilei Peirce bandymų suprasti mokslinio tyrinėjimo metodiką ir ją pritaikyti kitur. Skaisgiris, kaip matėme, pagal partijos programą sukūrė labai įdomią visuomeninę klasę, būtent "buržuazinės inteligentijos, besidominčios filosofinėmis mokslo problemomis". Bet kodėl Peirce į šią klasę nepateko? Atrodo, kad penkmečio planas nenumatė galimybės, kad vienos klasės interesus išreikštų dvi skirtingos kryptys.

Peirce studijos irgi reikalauja didelio atsargumo. Jokio sistemingo veikalo jis neparašė. Išliko tik straipsniai, recenzijos, laiškai, juodraščio lapeliai. Jis rašė labai daug, kartais skubėdamas, kartais labai kruopščiai. Royce yra gavęs iš Peirce atviruką, kur Peirce prašo, kad Royce neskaitytų ką tik gauto Peirce laiško, nes šis per klaidą įdėjęs juodraštį. Tikrasis laiškas ateisiąs vėliau.

Nors Peirce interpretacijoje ir yra daug neaiškumų, bet vietose Skaisgiris labai aiškiai klysta. Pvz., anot Skaisgirio, pagal pragmatistus ir tarp jų Peirce, pasaulyje nėra "dėsningumo" (p. 35). Bet pats Peirce didžiavosi savo "skotistiniu realizmu" ir teigė, kad tikrovėje yra tai, kas atitinka mūsų bendriems teiginiams. Gal kiti tokiais ir buvo, bet Peirce nebuvo nominalistas. Teisinga, kad Peirce akcentavo mokslo rezultatų netikslumą, bet iš to nesusidarė skeptiškų pažiūrų į mokslą (p. 37). Priešingai, mokslo netikslumas kaip tik ir yra pagrindinė paskata tolimesniam mokslo vystymuisi, nes vis veda prie naujų tyrinėjimų. Tarp kitko, savo netikslumo tezę Peirce dalinai rėmė savo paties patirtimi laboratorijose. Su didele panieka jis žiūrėjo į tuos, kurie, patys nedirbę laboratorijoje, dogmatizuoja apie mokslo rezultatų tikslumą.

John Devvey prie pragmatizmo priėjo savu keliu. Jisai vienintelis iš šio trejetuko formaliai studijavo filosofiją. Prie pragmatizmo jisai priėjo per Hėgelį. Skaisgiriui, tur būt, ne naujiena, kad ir Marksas, ypač savo filosofiniuose raštuose, buvo didelėje Hėgelio įtakoje. Todėl nenuostabu, kad Devvey su Marksu turėtų daug bendrų bruožų, ir nėra reikalo piktintis kada kas nors randa panašumų (p. 18). Marksas juk ne koks pilvotas stabas ir jį galime lyginti su mirtingaisiais. Ir laiko atžvilgiu Devvey ne taip toli stovi nuo Markso: Devvey gimė 1859 m., o Marksas mirė 1883-iais. Devvey pradėjo spausdinti maždaug 1882 m. ir nesustojo ligi pat savo mirties (1952). Visos Devvey interpretacijos turi susidurti su šiuo faktu, jis rašė labai daug, dažnai grįždamas prie tų pačių klausimų.

Prie pragmatizmo Skaisgiris prieina labai neistoriškai. Šį teigimą galima pailiustruoti, kad ir sekančia citata: "Visa tai dar kartą apnuogina vidinius pragmatizmo atstovų nesutarimus, nepasitenkinimą sukurta pragmatizmo filosofijos sistema" (p. 21). Išeitų, kad pragmatizmo istorija maždaug tokia: suėjo grupė žmonių ir jie sukūrė pragmatizmą, bet kiekvienas savaip buvo ta sistema nepatenkintas ir todėl sukūrė savo "patobulintą pragmatizmo variantą". Ar čia tik nebus vėl ta leninistinė metodika? Leninizmas iš tiesų kartais kuriamas partijos rezoliucijomis, ir čia svarbu išlaikyti bendrą frontą, nuo priešo akių slėpti nesutarimus. Pragmatizmą ne leninistai kūrė. Laikui bėgant, labai įvairūs filosofai pastebėjo, kad kiekvienas savo būdu buvo priėjęs prie maždaug tų pačių išvadų ir kad polemikose jie gali vienas kitu pasiremti. Pragmatizmas kaip vieninga sistema yra interpretatorių kūrinys, atsiradęs pirmoje vietoje poleminiame įkarštyje. Patys pragmatistai savo skirtumų neslėpė ir nereikėjo Skaisgirio, kad tuos nesutarimus "apnuogintų".

Per visą veikalą Skaisgiris gina objektyvaus pažinimo galimybę nuo subjektyvinių priešų. Čia Skaisgiris galėtų pasitarnauti filosofijos istorijai, parašyti leninizmo istoriją ir mums paaiškinti, kas ir kokiais motyvais sutapatino Markso istorinį materializmą su naiviu epistemologiniu realizmu. Paties Markso pažinimo teorijos nežinau. Bet ar istorinis materializmas nereikalautų, kad ir mokslai tėra tiktai gamybinių santykių išraiškos? O kaip tai suderintumėm su Skaisgirio pažiūra, kad mokslai te-atspindi — be jokių priedų — nepriklausomai egzistuojančius daiktus?
Kitų trijų srovių apibūdinimas nedaug kuo skiriasi ir todėl į detales gilintis nereikia. Kiekvienas skaitytojas supras, kur jis turi pasisaugoti. Tačiau joks jėzuitų kolegijos auklėtinis negali praleisti tylomis Skaisgirio teigimo, kad "neotomizmo filosofiją platina ne vien jėzuitų ordinas" (p. 179). Gal kitur jėzuitai ir platindavo neotomizmą, bet tiktai ne Fordhame. Būtų sunku pasakyti, ką jie platindavo. Užteks žodžio "scholastika", ir pastabos, kad jų scholastinė filosofija savo dvasia ir metodais ir dažnai net išvadomis ne daug kuo skyrėsi nuo Skaisgirio praktikuojamos marksistinės. Tik jėzuitai, kurie dažniausiai visai šaltinių neskaitydavo, ką skaitė, skaitė daug atidžiau.
K. Skrupskelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai