Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AŠTUNTOJI PRADALGE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
Aštuntoji Pradalgė (1972), D. Britanijoj K. Barėno redaguojamas literatūros metraštis, mums dabar atstoja literatūros žurnalą. Šioje Pradalgėje, be poezijos ir dailiosios prozos, duodama J. Gliaudos farsas, Antrojo Kaimo scenos gabalėliai ir A. Šeš-plaukio, A. T. Antanaičio ir Pr. Naujokaičio literatūriniai straipsniai.
Pirmiausia gražus pluoštas pomirtinio F. Kiršos palikimo poezijos. Elegantiškai sūpuoja "Dainos gimimas", nutolusi vaikystė moja "Mažojoj karalijoj"; "Iš saulėtų dainų" poetas ilgisi gimtosios padangės dainų ir varpų. "Lietuva su manim" — šaukia jrįžti Lietuvos upeliai. Ir taip to-AAU. Karčios "Tremties psalmės": per tremtį žygiuoja tauta erškėčiuota galva. Čia Kiršos poezija — sugel-: s širdies išsiliejimas ir nusvirusios nuo sunkių minčių galvos paguoda. "Pelenų" IV knygos 2ji giesmė — tamsus tremtinio buities vaizdas. Poetas kreipiasi į tą, kuris dar neigtojo žmoniškumo. Tėvynės netekimas, žmonių niekšybė ir asmeninės nesėkmės apkartina poetą.

Satyroj nemaža gražių posmų. Pvz.:
Praeina pro akis gražuolių kavalkada — Vienuolės, amazonės, deivės nuo
estrados,
Kaimieti's nekalčiausios, damos iš barų, Aistringos našlės, kekšės princų ir carų. Kitur patenkam į tikrą gruodą, ne-skiandžius posmus, kaip prasidedąs
eilute:
Bet koks džiūsna savam vaizdavime
nudžiunga . . . Geriausiai poetas bus save išsakęs trieiliu:
Al pats svaigstu menu, svaigstu būties
stebuklais,
O mano dvasios skrydžiai, žmogiški ir
kuklūs,
Pakyla iš minios nemirti su visais.

J. Švabaitė dar brandesniais posmais ieško brangių klasės draugų, žuvusio Julijono kapui gėlių. Poetė prieina prie anapusinės paslapties ribos, kur tūkstantis metų tėra viena minutė sielos kančių. Laisvės kovoto-jų kraujas susilieja su protėvių palikimu. Bet ne visi poetės posmai gūdūs. Ji šiltai prisimena gimnaziją, jaunutį Albiną Baranauską su filosofijos knygų glėbiu ir suglamžytu eilėraščiu kepurėj. Bet ir šie giedrūs prisiminimai baigiami kraupia "Paskutinės pertraukos" nuotaika, kur du poetai žaidžia plunksnomis, o mirtis šalia jau skaito Katilinos sąmokslą.

G. Tulauskaitė — po ilgų metų nepasikeitusi, lyg jaunystės draugė, tik tu, skaitytojau, pasikeitęs, toks nutolęs ir jai susvetimėjęs. Yra gražių, siūbuojančio ritmo posmų: "Lyg malūno vanduo", "Nuosavoj širdy dairaus", "Jei nebūtų kalnų".

VI. Šlaito "Musės ant lango" — prasmingas apmąstymas gyvenimui rudenėjant. Žavus senio egoisto -ežio sugretinimas yra lyginamas su seno malūno ratu. Mieli posmai apie senio ir vaiko laiką. Šitie senstančios širdies atvėrimai geriausia jo poezija.

Pr. Visvydo eilėraščiai — pirmu žvilgsniu — po gerokai apkyrėjusių ultramodernių žodžio trupinimų ir mikčiojimų jautiesi pilnakraujų eilučių gaivinamas ("Odė vaikystės medžiui"). Mįslingas "Minotauras" — lyg mažutė baladė. Apskritai visur čia lyg grįžta sultingas žodis ir prasmė.

M. J. Saulaitytė, matyt, nepasekusi mūsų poezijos nueito kelio, pripratus prie anglosaksų eilėraščio laisvumo, grubumo. Bet vis labiau apvaldo lietuvišką žodį ir daugiau pajėgia nuoširdžiai pasisakyti.

A. Giedriaus "Dialogas" su Sar-gium ir prozinė "Tėvo pasaka" tikrai pradžiugintų mažametį skaitytoją. Alf. Giedraičio "Litanija", tur būt, taikyta juokų kalendoriui ... Z. Te-nisonaitė turi daug ir įvairių įspūdžių, gražiai pažaidžia žodžiais ("Mėnesienos freska", "Saulė ir sniegas"). Bet skaitant nesužadina atgarsio — trūksta žingsnelio tarp realiųjų vaizdų ir asmeninio poetinio jų išgyvenimo. Iš A. L. Lapšio bandymų patrauklesnis "Spalis". A Prižgin-taitės "Sibiro kapas" nuoširdumo nestokoja, tik trūksta dar kūrybinio "suvirinimo".

Iš prozininkų pirmiausia gėrimės P. Orintaitės "C'est la vie" novele. Autorė valdo sultingą žodį, kuria nuotaiką ir duoda iš akių luptą linksmą reinlandietį ir pinigą spaudžiančių mūsiškių porą. O kad Orintaitė šiūp-teltų tokių novelaičių visą knygą literatūros mėgėjams pasiskonėti!

Gyvas tremtinio "dūšios" gabalas — patriotės portretas K. Barėno "Onos Karutienės misija". Tai paniekinto, nuskriausto žmogaus pastangos išaukštinti sutryptą tėvynę.

Ed. Cinzo "Ranka" — "Raudono arklio vasaros" romano gabalas. Cinzas — dar vienas gabus prozininkas po K. Almeno. Čia naujiena — lietuvis rašytojas duoda kitos tautos, belgų, gyvenimo iškarpą, praturtindamas mūsų literatūrą. Keliais brūkšniais tapo gyvus, įstringančius žmones, sudomina moderniosios medicinos stebuklais ir rehabilituoja Kiršos "Pelenuose" paniekintus daktarus, parodydamas, kad ir jie žmonės.

Kitas naujas literatūros veidas — tai Pranas Milašius. Tas taip pat turi ką pasakyti turtingu žodžiu, ryškiais vaizdais, vidine šiluma apgobtais žmonėmis. Jo "Žemčiūgų" karoliai. Sausra ir Lietus" tai sodrūs paveikslai iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos paribio gyvenimo.

Gal J. Gliaudą, užuot vargęs su svetimu savu gabumams žanru, — scenos ir dar vietomis sunkiai sueiliuotais dalykais, — atsidėtų romanui, kur jam nestinga nei temų, nei visokio išradingumo. Jo farso "Idealų medžiotojai" mums ne tokią jau aktualią temą tikrai geriau sudorotų A. Gustaitis gera satyra ar Antras Kaimas trumpu drūtu vaizdeliu. Beje, autoriui derėtų vis dėlto privengti "skaitlinių, išmierų, guzikų, pliažų" ir panašių barbarizmų. Teisintis, kad jie būdingi veikėjo kultūriniam lygiui, negalima, nes tie patys veikėjai kitur visai literatūriškai nušneka.
Nebepirma V. Alanto "Šventaragio" ištrauka "Žemėlapis ant smėlio" nepatraukli. Nei šilta, nei šalta dėl tų senovės dievų, vaidilų, ry-kūnų, dėl tų tautosakos archyve sulasytų liaudies medicinos nuotrupų. Tur būt, autorius nepajėgia mūsų įtikinti, kad jie gyvi, o tik kilniu tonu dėsto, kokie jie taurūs buvo . . . Nėra priežastingo veiksmo ar ryškesniu, charakterių (gyvesnis tik žiniū-nas Kulva)
Ką besakyti dėl K. Karpiaus "Praeities šešėlio"? Gal tik tiek, kad čia išaugusio rašytojo dalykėlis tiktų į susivienijimų laikraščius.

Gerai, kad duotas Antro Kaimo vaizdelių pluoštas. Kas jų nematė scenoj, bent iš dalies susipažins dabar ir liks ateičiai dokumentas. Įdomesni atrodo: "Meno paroda", "Žmogiškas balsas", "Bendradarbiavimas su kraštu". Čia ir kituose aštriai "patraukiamos per dantį" mūsų buities negerovės. Šaipokiški škicai istorinėmis temomis nevienam betgi pasirodys, anot Pietario, kiek "be saiko ir brankto".
A. T. Antanaitis davė straipsnį "Lietuvė moteris mūsų egzilinėje literatūroje".
Ryškiausia moterimi jis šio meto literatūroje laiko J. Gliaudos "Šikšnosparnių sosto" Karusę, kuri savo vyrą valdo pasiaukojimu, švelnumu, nesavanaudiškumu. Iš kitų jam dar įdomesnė A. Rūtos "Kelio į kairę" Pušinienė. Ji atvira, geraširdė, geležinės valios. Moterys klystkeliuose yra: J. Kralikausko "Šviesos lange" Danienė, A. Škėmos "Baltos drobulės" Elena, J. Jankaus Namo geroj gatvėj" Stasė. Daugeliui mūsų rašytojų vyrų moteris dar mįslė. Jie nesugeba ar nenori vaizduoti moterį lygiateisiu personažu. Meilė yra pagrindinis moters bruožas, kuris vispusiškai atskleidžia moters didybę ir pilnybę. Mūsų literatūrą ilgą laiką kūrė beveik išimtinai kunigai, kurie dėl savo religinių pažiūrų į moterį, dėl visuomenės reikalavimų ir nedidelės asmeninės patirties šioje srityje negalėjo tokių personažų sukurti. Tik M. Katiliškis davė tokią pilnakrauję moterį Doveikienę. Antanaitis kelia daug įdomių minčių. Tik nė Katiliškio Doveikienę nelaikytume vispusiška moterimi, kaip kad negalima viename vyro personaže sutelkti visų jo būdingų ypatybių.

Konspektiniame straipsnyje "Lietuviškos knygos derlius 1970 metais" Pr. Naujokaitis gerai ir objektyviai apibūdina B. Brazdžionio"Pilnatį" ir K. Bradūno "Donelaičio kapą". Per atlaidus kai kuriems silpniems dalykams (J. Tininio "Dailininko žmona", V. Alanto "Nemunas teka per Atlantą"). Įdomu, kas gi tos tarptautinės miglos mūsų literatūroj, kurias įtaigoja "tariamieji kritikai"?
Visuotinė literatūra teužkliudoma A. Šešplaukio str. "Žemaitė, Krėvė, Putinas ir Šekspyras" — mūsų rašytojų sąlyčiai su didžiuoju genijum.

Ištvermės ir "tankesnio sieto" ateičiai "Pradalgės" Redaktoriui, o visuomenei — neleisti vieninteliam literatūros metraščiui nunykti dėl negausių skaitytojų! V. Kulbokas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai