Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIEČIŲ LITERATŪRA 1972 M. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. C. Matulis   
Pats reikšmingiausias momentas 1972 m. V. Vokietijos literatūroje buvo Nobelio premija Heinrich The-odor Bolliui. Nebuvo tai didelė staigmena, nes Švedijoje Boll buvo vienas iš populiariausių vokiečių rašytojų per visą 20 metų laikotarpį. Nobelio premija tą faktą tik patvirtino. Kai kurie vokiečių laikraščiai šitą žinią priėmė šaltai ir net su aštria kritika. Gerai žinoma, kad Bollio politinis, socialinis, religinis radikalumas dažnai sukelia vokiečių visuomenės stiprią reakciją. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius Bollio pasisakymas, greičiausiai tik humanistinu motyvu, už "Red Army" Baader-Meinhof grupę, pasižymėjusią terorizmo ir žmogžudystės priemonėmis, sukėlė beveik visą vak. vokiečių spaudą ant kojų. Pats šio rašytojo charakteris ir plunksna yra palinkę į tas galvosenos sferas, kurias amerikiečiai vadina "the way-out zones". Ar šitas rašytojo psichologinis bruožas yra prigimties produktas, ar tik gudrus ir pelningas vaidinimas, — sunku nuspręsti. Vienas Bollio asmenybės bruo-ras yra įdomesnis už jo politines nuomones, — tai, kad jis katalikas. Nors jis dažnai Bažnyčią smarkiai kritikuoja, bet iš jos nepasitraukia. Kaip žinome, beveik visa vokiečių literatūra priklausė protestantizmui; paskutinės dvi Nobelio premijos atiteko Th. Mannui (1929) ir H. Hessei (1946 — abudu protestantai. Su Heinrich Bolliu V. Vokietijos literatūra pasuko į katalikybės pusę. Ir politiniame gyvenime, pradedant jau su Adenau-eriu, katalikų "mentality" rodo galingą įtaką visoje V. Vokietijoje.

Pažvelgus i H. Bollio literatūrinę kūrybą, turime sutikti, kad jis savo populiarumą pasiekė savo romanais, noveletėmis ir trumpesniais proziniais darbais. Jis gerai pažįstamas ir Amerikoje, nes nemaža jo knygų yra čia išversta. Numatomas vertimas ir jo paskutinio romano Grup-penbild mit Dame (1972), kuris užtikrino H. Bollio vietą ne tik Vakarų, bet ir Rytų Vokietijoje. Kaip Amerikos publika šią romaninę disertaciją priims, sunku išpranašauti. Romanas yra panoraminis (600 p.), komplikuotas forma ir kalba. Ar Gruppenbild pasieks Solženicyno August 1914 literatūrinį lygį, nėra dar aišku. Bet skaitytojas tikrai nebus nuviltas Bollio talento ir dėmesio vertos jo "Weltanschauung". Esame tikri, kad jo idėjos, supintos šiame romane, sujudins ir daug kritikos, ir padalins skaitytojus tik į dvi dalis: vieni bus už, kiti — prieš rašytoją. Romano centrinė figūra, Leni Pfeiffer, visais savo bruožais yra lyg paskirta suerzinti skaitytojo galvoseną, sąžinę ir net gilią pasąmonę. Jos vaizduojamame gyvenime daug žmonių ir Amerikoje ras panašumo ir gal net tokių pačių įvykių socialiniuose ir politiniuose pergyvenimuose. Baimė, nepasitikėjimas kitais, savo asmenybės vertė ir jos apsaugojimas, tuštumas, psichologinis palinkimas į innuendo, — tai vis universaliniai bruožai, nešiojami mūsų pačių, o ne vieno kurio nors krašto gyventojų. Suprantama, kad vokiečiai tai visa daugiau negu visi kiti pergyveno, nes karai tuos bruožus visuomet mikroskopiškai padidina. H. Boll savo raštuose tai visa gerai pergalvojo ir paliko mūsų ir ateinančios kartos skaitytojams. Šitą rašytojo rūpinimąsi žmoniškumu ir žmonija matome ir iš jo darbų, kaipo tarptautinės rašytojų P. E. N. organizacijos pirmininko. Jis dažnai kovojo už pasaulio rašytojų laisvę ir teises. Gavęs Nobelio premiją, jis tuojau pranešė savo intenciją pasidalyti ja su rašytojais, kurie yra patekę j kalėjimus. Yra gera, kad mūsų keistas pasaulis dar tokius žmones ir rašytojus pagimdo. (Įdomu, ar jis tokio pat rūpesčio parodytų ir sovietų teroro aukoms? — Red.).

Panašų kelią seka ir Gūnter Grass, kuris gal yra mums daugiau pažįstamas savo politine polemika, negu su savo kūryba. Pradedant 1959 pasirodžiusiu romanu Die Blechtrommel, mes dar greičiausiai prisimename Hundejahre (1963); dramą Die Ple-bejer proben den Aufstand (1966); poezijos rinkinį Ausgefragt (1967); politinius raštus Uber das Selbstver-stiindliche ir romaną Ortlich be-taubt (1969). 1972 m. Grass išleido penktą romaną Aus dem Tagebuch einer Schnecke, kuris tuojau atkreipė pasaulio dėmesį. Šio romano herojus yra pats rašytojas. Vokietijos netolima istorija, dabartis ir autobiografija susipina į spalvingą gyvenimo paveikslą. Visur aiškiai atsispindi Grasso simbolika. Kur matėme "būgną" ar "šunis", dabar randame "sraigę". Ji vargšė yra įtraukta į lenktynes su "VVeltgeist" ("pasaulio dvasia") ant greito arklio (gaila mums ir Hėgelio!). Ir aišku, kad sraigė laimės, nors ir sunkiai. Nereikia būti giliam galvotojui čia pastebėti pa-grindinį filosofinį teiginį: lėta, nevikri, prie žemės prilenkta pažanga pralenkia aiškius ir energingus istorinės dialektikos šuolius. Šituo būdu Grass sulėtina ir istorinę srovę — turi progos vėl pernagrinėti tas juodas dienas, kurios persekioja vokiečių tautą. Nacių laikotarpis, nekaltų žydų žudymas ir pats pasaulinis karas vėl atsistoja prieš skaitytojo akis. Su rašytojo sukurtu charakteriu, Her-mann Ott (Zvveifel), vėl vokiečiai ir mes turime klausti tą amžiną klausimą "kodėl?" Visas romanas atrodo apsiaustas atmosfera, kuri neduoda pagrindo optimizmui be melancholijos, ateities pažangai be ryšio su nepamirštama praeitimi.

Vokiečių rašytojas Siegfried Lenz, nors ir neturėdamas tokio garso kaip H. Boll ar G. Grass, su savo romanu išverstu į anglų kalbą, Deutsch-stunde (The German Lesson) 1972 m. paliko gilų antspaudą anglų spaudoje. Tuo būdu papildė dar mažą ratelį vokiečių rašytojų, žinomų už savo krašto ribų. Jo ankstyvesni veikalai, išleisti Amerikoje, nesulaukė populiarumo (The Survivor, The Lightship). Kodėl šis 1972 m. pasirodęs romanas buvo geriau sutiktas, atsakymą galima rasti puikesniame iš vokiečių kalbos vertime, tuo būdu lengviau skaitomoje kalboje ir savo daugiau universaliniame turinyje. Romano pasirinktas laikas tebėra nacių metas, bet centrinė problema yra antlaikiška, visuotinė — blogio banalumas ("banality of evil"). Šitas banalus nedorumas randa žmonių sieloje daug pavidalų, bet S. Lenz pasirenka tik vieną — būtent fanatišką paklusnumą pareigai. Jų pasekmės yra katastrofiškos, o jų aukos būna daugiausia jaunimas. Vienas toks jaunuolis yra romano Deutsch-stunde herojus ir pasakotojas. Jis yra rašytojo pavadintas Siggi Jepsen (irgi simbolika), kuris kaip jaunas nusikaltėlis yra pasiųstas į pataisos mokyklą. Jam užduotas rašinys apie pareigų džiaugsmą sukelia jo sąmonėje praeitį ir ten šešėliuose besly-piančias tamsias dvasias. Prisiminimai siekia net pradinės mokyklos dienas šiaurės Vokietijoje per antrą pasaulinį karą. Pats jaunuolis yra įtrauktas ir į asmenišką, dar artimesnį karą tarp savo tėvo, paprasto kaimo policininko, ir žymaus menininko Nanseno. Kai 1943 m. nacių valdžia uždraudžia Nansenui tapyti ir tuo pačiu įpareigoja Siggio tėvą tą įsakymą asmeniškai išpildyti, karas tarp šių dviejų stiprių individualistų prasideda. Kas gal įdomu, tai por-tretavimas šio paprasto policininko ne tik kaip tipiško nacių roboto ar paviršutiniškos karikatūros, bet daugiau kaip žmogaus komplikuoto charakterio. Jo besąlygiškai aklas tarnavimas "fūr die Pflicht" yra toks pat gyvas ir įtemptas tikėjimas, kaip ir menininko atsidavimas savo menui. Abu antagonistai yra stiprūs, ir tas dažnai atneša juokingų atsitikimų. Nematomų paveikslų konfiskacijos epizodą Lenz vaizduoja su talentingu humoru. Pats Siggis supranta, ką ši asmeniška kova tarp jo dviejų artimų žmonių reiškia, bet jis bando gelbėti Nanseno paveikslus — juos vogdamas ir slėpdamas. Karas baigiasi, bet Siggio tėvas vykdo ir toliau savo neatšauktą pareigą. Jaunuolis, betęsdamas sau pasirinktą uždavinį kaip nors išgelbėti menininko kūrinius, įpuola į psichologinę ligą (klep-tomaniac obsession), nuvedančią į kriminalinį gyvenimą. Romano gale Siggis savo išpažintimi lyg pripažįsta moralinę būtį ir gal net pareigą savo tėvui, bet skaitytojas tą priims ne su džiaugsmu, bet su liūdesiu.

Įdomu, kad 1972 m. pasirodė ir Peter Handke's romano vertimas anglų kalba su ilgoka antrašte: The Goalie's Anxiety at the Penalty Kiek. Įdomu dėl to, kad visų pirma P. Handke yra žinomas kaip dramaturgas, pasauly pasižymėjęs savo drama Kaspar. Nevv Yorkiečiai šį veikalą greičiausiai matė "Off-Broadvvay" scenoj, o pats garsus Peter Brook jį pastatė Paryžiuje. Bet mažiau skaitytojai žino, kad Handke yra parašęs ir keturis romanus, iš kurių tik The Goalie's Anxiety yra anglų kalba. Beskaitydami šį romaną jaučiame, kad jį esame jau kažkur sutikę. Ir po trumpos minties ekskursijos į pasaulio literatūrą randame Kafkos Der Prozess ir Camus L'Etranger. Pridėkime dar Witt-gensteino kalbinę filosofiją (Tracta-tus) ir pagaliau turime P. Handkės literatūrinius šaltinius. Negalima sakyti, kad šiame kūrinyje nėra jokio originalumo, tai būtų neteisinga, nes pati pasirinkta tema ir jos išvystymas priklauso pačiam rašytojui. Iš antraštės aišku, kad aprašomas futbolo komandos vartininkas, ir kiekvienas sportininkas žino, kad sulaikyti pabaudą nuo 11 metrų yra beveik neįmanoma. Futbolininko gyvenimo dalis prasideda su keistu darbo praradimu, prieina ligi žmogžudystės ir pagaliau laukia pabaigos kalėjime. Skaitytojas, kaip ir pats "herojus" Joseph Bloch, seka kaip užhipnotizuoti vieno žmogaus likimo kelią ir lyg sušalę negali jo sulaikyti ar pakeisti. Tais momentais matome ir mūsų modernaus pasaulio veidą, kuris su ironiška šypsena mūsų laukia. Ironiškai baigiasi ir romanas: kai vartininkas sulaiko kamuolį, Joseph Bloch pralaimi savo gyvenimą.

1972 m. V. Vokietijos teatras nors ir nesujudino pasaulio, bet vis dėlto parodė, kad gabių dramos rašytojų netrūksta. Iš vokiečių teatro 1972 metų repertuaro dvi dramos išsiskyrė savo skambiu pasisekimu. Tai Peter Weisso Holderlin ir Marieluise Fleisser Fegefeuer in Ingolstadt. P. Weiss yra gerai pažįstamas savo drama Marat/Sade (1964). Po šio pasisekimo jis nutarė atgaivinti Dantės dvasią ir pritaikyti prie dabartinių laikų (Die Ermittlung, Gesang vom lusitanischen Popanz ir Viet Nam Diskurs). Pagrindinė šių dramų filosofija yra rašytojo tikėjime į socializmą ir marksizmą. Kai kurie žodžiai atrodo net paimti iš komunistų literatūrinės dogmos — "socialistinio realizmo". Šie minties šaltiniai rašytojui nieko gero neatnešė (palyginant su Brechtu), jo paskutiniai paminėti veikalai nuo to, atrodo, net nukentėjo. Bet drama Holderlin Weissą iš-gelbsti, nes šiuo kūriniu jis grįžta į Marat/Sade periodą, kuriame jo siela ir mintys jaučiasi namuose.

Kita drama, kuri teatro kritikų buvo parinkta kaip antras žymiausias veikalas, pastatytas 1972 m., yra Fegefeuer in Ingolstadt, parašytas įdomios moters M. Fleisser. Drama nėra nauja, jau žinoma 1926 m.; vaizduojamas laikotarpis yra 1902 metai, bet ji ypatingai tinka mūsų laikams. Moderniai skamba dramatinis klausimas, į kurį rašytoja bando atrasti ir atsakymą: "Norėčiau žinoti, kodėl mes neturime nieko vienas kitam pasakyti?" Pirmą atsakymą duoda dramos charakteris Roelle, su šventraštiška kalba: "Aš buvau nuogas, ir jūs manęs neaprengėt". Yra per aišku, kad Roelle kartoja tuos amžinus žodžius, į kuriuos nenorime kreipti dėmesio, — tai į savo artimo meilę. Be jos žmonija dega ir degs skaistyklos ugnyje (dramos antraštė).

Kas gal naujausia V. Vokietijos teatre — tai kolektyviniai kūriniai, ką savaime vokiečiai pavadino "Das Kollektiv". Dramaturgai R. Hoch-hut, P. Weiss, Fr. Dūrrenmatt, P. Handke, M. VValser, G. Grass ir kiti susidėjo ir naujai perrašė Šekspyro dramą Hamlet. Rezultatas įdomus. Drama pasidaro kaip daug veidrodžių pristatytas koridorius. Kiekvienas veidrodis spirališkai mus traukia į savo sferą, o visi kartu mums rodotą žmonijos sielos pasaulį, kurį suprasti nėra taip lengva.

1972 metų vienas įvykis Rytų Vokietijoje turėtų patraukti ir lietuvių dėmesį. Lapkričio mėnesį du sovietiniai ansambliai gastroliavo Rytų Vokietijoje. Viena grupė buvo iš Maskvos Vachtangovo Teatro, o kita Vilniaus dramos teatras. Lietuviai lankė Weimarą, Erfurtą ir Karl-Marx-Stadt (Chemnitz) su J. Marcinkevičiaus veikalu Die Kathedrale ir P. Cvirkos Meister und Sohne.

Galima pranašauti, kad ir toliau vokiečių literatūra žengs į pasaulinę sceną. Proziniai ir draminiai veikalai bus dar daugiau ir greičiau verčiami į kitas kalbas ir bus statomi pasaulio teatruose.
A. C. Matulis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai