Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS TYRINĖJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Skardžius   
Vincentas Drotvinas. Lietuvių kalbos tyrinėjimų tarybiniais metais apžvalga; mokymo priemonė studentams. Vilnius, 1972. 100 psl.
Šioje mažutėje populiarioje knygelėje, skiriamoje studentams lituanistams, ypač neakivaizdininkams, stengiamasi duoti svarbesniųjų tarybinės valdžios metais atliktų lietuvių kalbos tyrinėjimų apžvalgą. Čia apžvelgiama gana daug didžiai svarbių ir vertingų lietuvių kalbos mokslo ir tuo pat metu literatūrinės, arba bendrinės, kalbos praktinių darbų. Pirmoj vietoj aprašomas didysis Lietuvių kalbos žodynas, kurio jau yra pasirodę 8 tomai, — tai sudaro pusę viso žodyno, — jau esąs parengtas devintasis ir kartu redaguojamas dešimtasis tomas (jis baigiamas raide P). Po kokio dešimtmečio, maždaug apie 1983 m., būsiąs išspausdintas visas, 15 tomų, žodynas.

Pagal autorių "antrasis stambus ir didžiai vertingas mūsų laikų leksikografijos veikalas" yra 1954 m. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas; šio žodyno antrosios laidos jis rašydamas savo rankose dar neturėjo. Iš pradžios buvęs rengiamas Lietuvių literatūrinės kalbos žodynas, bet vėliau šis pavadinimas buvęs pakeistas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, nes šalia literatūrinės kalbos į jį gana daug patekę ir liaudies šnekamosios kalbos žodžių, kurie "rekomenduojami vartoti įvairiose literatūrinės kalbos sferose". Tuo būdu atsiradęs terminas dabartinė lietuvių kalba. Ir dėl to autorius toliau rašo: "Šis terminas, reikšdamas literatūrinės kalbos ir tarmių sumą, kartu pasako ir šių dienų kalbos savotišką dvilypumą bei įvairovę, jos sunorminimo laipsnį ir savo ruožtu yra platesnis už literatūrinės kalbos terminą bei parankesnis už kurių-ne-kurių kalbininkų bandomą atgaivinti bendrinės lietuvių kalbos terminą" (p. 19). Bet čia yra nemaža painiavos: dabartinė lietuvių kalba iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip dabar vartojamoji kalba ir iš esmės daugiau nieko kito nepasako. Antra vertus, toji kalba, kuri pagal autorių esanti platesnės sąvokos, kaip literatūrinė kalba, vargiai gali būti parankesnė už bendrinę kalbą, nes literatūrinė ir bendrinė kalba kaip terminas turi reikšti tą pat. Bendrinė lietuvių kalba yra kultūrinė kalba, vartojama bendriesiems žmonių tarpusavio susižinojimo ir civilizacijos reikalams, ir jos susidarymas bei raida gali būti aiškiai istoriškai pagrįsta; plg. mano straipsnį Lietuvių bendrinės kalbos raida ir dabartis (Aidai, 1969, II, 70 - 76). Literatūrinė lietuvių kalba savo tiesiogine reikšme yra "literatūros, literatūrinių raštų kalba", o bendrinės kalbos reikšme ji po II pas. karo Lietuvoje pradėta vartoti pagal rusų literaturnyj jazyk ir mūsų kalbos istorijoje neturi tvirtesnės atramos. Šio pavadinimo neganėtinumas vis daugiau jaučiamas ir Lietuvoje, todėl dėl aiškumo jo vietoje dažnai rašoma nacionalinė ir bendranacionalinė literatūrinė lietuvių kalba. A. Piročkinas 1970 m. Kalbos kultūroje (XIX, 25 - 32) pirmas Lietuvoje atvirai pripažino, kad tinkamiausias terminas yra bendrinė kalba, o literatūrinės kalbos terminas apimąs tik literatūroje užfiksuotą kalbą. Dar įdomiau pasisako Mūsų kalbos redaktorius Aldonas Pupkis (1971, Nr. 2): jo nuomone, nedera grožinės literatūros kalbos tapatinti su bendrine kalba, nes grožinė kalba, turėdama susiformavusį savo stilių ir, ką imdama iš kitų stilių, savaip transformuojanti ir įprasminanti tų stilių ypatybes, todėl grožinė kalba esanti siauresnė už bendrinę kalbą. Bendrinė kalba, plačiai prieš karą įsigalėjusi, dabar vis daugiau imama vartoti Lietuvoje tiek mokslo, tiek praktikos reikalams. Šis pavadinimas kaip terminas iš dalies jau vartojamas 1948 m. Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Vėliau šį terminą sutinkame jaunosios kartos kalbininkų pvz. A. Girdenio bei V. Žulio ir kt. straipsniuose. Ypač dažnai bendrinę kalbą vartoja prof. Z. Zinkevičius, žymiausias šių dienų dialektologas ir gabus senosios lietuvių kalbos raštų tyrinėtojas, plg. jo Lietuvių bendrinė kalba ir tarmės (Lietuvių kalbos vadovėlis IX - X klasei, 1971, 293 -304), Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas (Baltistica, 1972, VIII 1, 79 -99) ir kt.

Toliau autorius savo knygelėje dar apžvelgia ir iš dalies apibūdina A. Lyberio Lietuvių kalbos sinonimų žodyną, įvairius terminų žodynus, Tarptautinių žodžių žodyną, verstą iš rusų kalbos ir kiek pritaikytą lietuvių kalbai, visą eilę paralelinių, arba verčiamųjų, žodynų, taip pat anomastinius darbus (pvz. V. Vanago Lietuvos TSR hidronimų žodyną), didžiosios Lietuvių kalbos gramatikos' I ir II tomą, J. Kazlausko Lietuvių kalbos istorinę gramatiką, Z. Zinkevičiaus Lietuvių dialektologiją ir kt.

Šios knygelės autorius yra dar jaunas kalbininkas (gimęs 1929.V.17) ir, kaip iš rašymo atrodo, uolus oficialinės pažiūros šalininkas net kalbiniuose dalykuose: apie tarybinių laikų kalbinius darbus daugiausia rašo panegiriškai, be didesnio kritiškumo, iš dalies net propagandiš-kai, o apie ankstyvesnius, buržuazinius, laikus paprastai atsiliepia nuvertinamai, įtariamai. Štai kaip jis rašo apie didžiojo Lietuvių kalbos žodyno leidimo pradžią: "Lietuvių buržuazija, mėgusi daug kalbėti apie savo nuopelnus nacionalinei kultūrai, iš tikrųjų labai maža ką tenuveikė. Po K. Būgos mirties dėl buržuazijos abejingumo nebuvo reikiamai rūpinamasi spartesniu jo pradėto Lietuvių kalbos žodyno rengimu spaudai — nespėjo išeiti nei vienas tomas" (p. 7). Ir dar daugiau: pirmasis to žodyno tomas, redaguotas prof. J. Balčikonio, pasirodęs tik 1941 m., kai Lietuvoje vykusi aštri klasių ir ideologinė kova. "Tuo metu žodynas negalėjo būti abejingas, o tuo labiau priešingas Lietuvoje vykstančiam socializmo santvarkos įsygyvendinimui. Dėl ilgokai užtrukusio spausdinimo atsitiko, kad II-sis Žodyno tomas, parengtas dar buržuazinės santvarkos ir suredaguotas spaudai laikinos fašistinės okupacijos metais, savo iliustracine medžiaga atsiliko nuo sparčiai priekin žengiančio Tarybų Lietuvos gyvenimo. Užfiksavęs iliustracijose ano meto buitį ir žmonių sąmonę,
Žodyno antrasis tomas nesuspėjo atspindėti pokario metais Tarybų Lietuvoje vykusių ekonominių, politinių pakitimų. Tad vos pasirodęs žodynas ne tik tapo "moraliai susidėvėjęs", bet ir savo neutralumu ar apolitiškumu (mano pabraukta. P. S.) iš esmės neprisidėjo prie ideologinės kovos, prie socializmo kūrybos Lietuvoje . . . Dėl to žodynas buvo 1948 m. plačiai specialistų ir visuomenės atstovų apsvarstytas . . . Buvo pabrėžtas žodyno atitrūkimas nuo tikrovės ir numatyti būdai, kaip pasiekti, kad žodynas tarnautų liaudies interesams . . . Lietuvių kalbos žodyną reikėjo pagrįsti tarybinės leksikografijos teorija bei praktika" (p. 11). Šitą ilgoką citatą tyčiomis išrašiau, kad būtų galima aiškiau matyti, kaip autorius orientuojasi apie žodyno leidimą ir kai kuriuos faktus savaip, įnoringai nušviečia.

Mano žiniomis iš tikrųjų yra šiaip buvę. Pirmąjį žodyno tomą ištisai yra redagavęs ir už jį atsakingas J. Balčikonis, kuris vėliau tarybinės valdžios buvo paskirtas akademiku ir kuriam mūsų autorius pripažįsta didžiulį nuopelną už pirmųjų dviejų žodyno tomų išleidimą ir trečiojo tomo rengimą. Jis žodynui medžiagą yra rinkęs ir pirmąjį tomą suredagavęs dar prieš karą, kada Lietuvoje nevyko jokia "klasių ar ideologinė kova". Po K. Būgos mirties nebuvo nei vieno, kuris tuojau kaip reikiant būtų galėjęs toliau tęsti jo pradėtąjį darbą. J. Balčikonis, 1930 m. paskirtas redaktoriumi, daug ką turėjo pradėti beveik nuo pradžios: visų pirma jis pats turėjo į-sidirbti, surasti būdą tam žodynui redaguoti, — man ir A. Saliui drauge teko ilgokai su juo dėl to diskutuoti, — ir, svarbiausia, gerokai papildyti didžiai trūktiną žodyninę medžiagą; to nepadarius, nebuvo galima pradėti ir paties žodyno spausdinti. Bet kas atsitiko, staiga pakitėjus aplinkybėms? Glavlitas pirmąjį tik išspausdintą žodyno tomą konfiskavo, ir K. Preikšas, LKP Švietimo skyriaus sekretorius, tą konfiskaciją patvirtino. Svarbiausias tam pagrindas buvo, kad į šį tomą buvo sudėta žodžių iš A. Smetonos raštų, kad kai kuriuose sakiniuose savo
tiSkai liaudies pavaizduojami žydai ir 1.1. Bet, greitai pasibaigus tarybinei valdžiai, ši konfiskacija nebebuvo reikalinga, ir pirmasis žodyno tomas pasirodė 1941 m.
Antrasis žodyno tomas buvo kolektyviai redaguojamas karo metu beveik visai panašiai, kaip ir pirmasis, tik toks skirtumas, kad čia dar daugiau pabrėžiamas kalbos faktų autentiškumas: jo redaktoriai, kurių tarpe ir man su A. Saliu bei j. Otrembskiu teko būti, stengėsi redakcinį darbą atlikti visai objektyviai, moksliškai neutraliai; jiems svarbiausias pagrindas buvo autentiški lietuvių kalbos faktai, ne kokie politiniai ar ideologiniai sumetimai. Bet pagal naująsias taisykles visas žodynas buvo padarytas aiškinamasis, selektyvinis (pvz. kai kurie politiškai ar ideologiškai nepageidaujami autoriai bei jų raštų kalbos pavyzdžiai buvo iš žodyno visai išmesti) ir gerokai atskiestas ideologinėmis, propagandinėmis priemaišomis (dėl to plg. A. Salys, Liet. encikl., XXXV, 406t.), o pats J. Balčikonis buvo nušalintas nuo žodyno trečiojo tomo redagavimo. Kad tai būtų atsitikę tik dėl jo didžių nuopelnų žodynui, visai netikėtina.

Kitas dalykas yra savotiškas lietuvių kalbos istorijos supratimas. Autoriaus žodžiais tariant, dabartinėje tarybinėje kalbotyroje esanti išskiriama lietuvių kalbos istorinė gramatika ir lietuvių literatūrinė kalbos istorija. Seniau lietuvių literatūrinės kalbos istorija dar nebuvusi skiriama nuo lietuvių kalbos istorijos, L y. nuo nerašytinio jos raidos etapo, bet tarybinės santvarkos metais ii tapusi "savarankiška istorine lingvistinės lituanistikos šaka". Bet literatūrinė, arba bendrinė, kalba yra susidariusi tam tikru lietuvių kalbos istorijos laikotarpiu, ir iš tikrųjų ji sudaro tik visos lietuvių kalbos istorijos dalį. Pati lietuvių kalbos istorija yra daug platesnė sąvoka — ji apima visą lietuvių kalbos raidą, nuo seniausių ligi vėlyviausių laikų, tiek rašytinį, tiek nerašytinį laikotarpi. Bendrinę kalbą galima tyrinėti kaip atskirą dalyką, galima rašyti ir jos istoriją, bet tuo dar nepasakoma, kad lietuvių kalbos istoriją, kaip nerašytinį jos raidos etapą, reikėtų skirti nuo jos rašytinio laikotarpio, kurį autorius nori priskirti vien literatūrinės kalbos istorijai. Tai yra dirbtinis skyrimas. Lietuvių bendrinė kalba, tiek rašomoji, tiek šnekamoji, sudaro savaiminę sistemą, skirtingą nuo kasdieninės šnekamosios kalbos, bet ji nėra visai atsijusi nuo pastarosios — tos kalbos ir toliau viena kitą veikia, ir kalbos mokslui, ypač jos istorijai, ši sąveika kaip tik yra didžiai įdomi. Ir dar daugiau: kalbos istorijai šalia bendrinės kalbos didžiai rūpi ir tolimesnė natūralioji žmonių kalbos, ypač tarmių, raida, svetimųjų kalbų poveikis jai ir kt. Taigi lietuvių kalbos istorija nesitenkina ir negali tenkintis vien nerašytiniu jos laikotarpiu.
Šia proga reikia dar pastebėti, kad autorius pasigenda darbų apie lietuvių literatūrinės, arba bendrinės, kalbos raidą XIX a. pabaigoje, kai, "formuojantis lietuvių buržuazinei nacijai, lietuvių literatūrinė kalba ima peraugti į nacionalinę kalbą" (p. 77). Bet dr. Petras Jonikas yra parašęs puikų kapitalinį darbą Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje (Čikaga, 1972), be kurio negalės apsieiti nei vienas būsimasis lietuvių kalbos istorikas ir kurio mūsų autorius rašydamas dar visai nežinojo.

Ties kitais V. Drotvino apžvalgoj keliamais ir savaip aiškinamais dalykais aš nebesustosiu: ir iš to, kas jau aukščiau pasakyta, galima matyti, kokios rūšies ir svarbos yra šis jo darbas: faktinė, dalykinė dalis suteikia apsčiai reikiamos ir naudingos informacijos, o propagandinė, nekritiškoji dalis nieko bendro su kalbos mokslu neturi ir apžvalgos objekty-vinės vertės nepadidina, ypač kai ir geresnieji Lietuvos kalbininkai savo kalbotyriniuose darbuose vis daugiau vengia kokio nors mokslui nereikalingo "kryptingumo".
Pr. Skardžius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai