|
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
|
ŠITUO MEDŽIU
1.
Šituo, medžiu
grosiu Tau, Viešpatie.
Šituo medžiu
į Tave artėsiu -- --
(žadėdama pavasarį
ir paukščius.)
Šituo medžiu
apkalbėsiu
Tavo grožį. -- --
2.
Šituo medžiu
Tave prisišauksiu:
Šituo medžiu
Tave apverksiu
: : : : :
Šituo medžiu būsiu
Tavo maža
greitakalbė moteris.
3.
Šituo medžiu
apsaugosiu Tave
nuo kaitros.
(raudoną,
griausmingą
pavasarį.)
4.
Šituo medžiu
į žemę grįšiu —
(saulė mano gyslose ir vėjas.)
Gimimui.
Ir jausiu Tave, kaip upę.
Šituo medžiu.
: : : : : :
Ir tegul mano grįžimas būna
šiltas ir gaivališkas.
Tavimi peršviestas,
Tavyje sudilęs.
PUTNAM'AS, SPALIO MĖNUO
1.
Spalvos išstūmė
medžius iš miško -- --
Mano ilgos vaikštynės
su lauku prasidėjo.
2.
Antrą valandą po pietų
(ties BUSY CORNER)
saulė pavijo mane. —
Išsivežė savo greitakelio
himne
VASARIS
1.
Galvą
dangaus mėlynumu
apsivyniojus,
(kaip minkšta skara)
per mišką brendu.
2.
Nesirūpink, žiema!
tavo šalną
ant savo kojų —
(kaip topolių sidabrą)
pavasariui nunešiu.
SEKMADIENIS
1.
Praėjęs
palikai mane įsmeigtą:
ploną karklo vytelę —
upės krante.
2.
Pastovėsiu dar, palauksiu —
ir kai vanduo užšals,
Tavo Veidą,
ledo drobėje
šaknimis išsikirsiu.
ROŽIŲ DARŽE
I.
1.
kartok šiandien mane, visą dieną:
rože.
pirštus nusidažiau
tavo spalva — kaip
džiaugsmu.
2.
o oda žydi raudonai
kitas toks kraujo krūmas.
II.
Jau vakaras,
jau sodas išburiuoja —
ir gėlių spalva paskutinį kartą
peršviečia mus.
-- ---- ------
Greitai, tamsa pradės dainuoti,
mano kambaryje — (už šių plonų užuolaidų),
kaip nenutildamas paukštis.
III.
Visą raudonumą išsėmėt
iš manęs.
Tavo juodai - raudona liepsna
mane gąsdina .
-- -- -- -- -- -- -- -- -- -- -- --
Ir tas nežinojimas
bėgioja žolėje —
kaip voveraitė:
iš kokio metalo
šiandien mano dieną nuliesi.
IV.
1.
dabar tavo oda šviečia
rėksmingu raudonumu.
-- -- -- -- -- -- -- -- -- -- - -
ir kažkas iš tavo raudos,
rože!
įsilaužė šiandien į vidų.
2.
ir kaip negerai,
kad kažkas iš tavo raudos
įsilaužė šiandien į vidų -- --
: : : : :
kur tavo žalumas sode,
neišraunamas kaip ugnis.
AKVARELĖ
1.
pieva,
perkrauta žalumu,
perkrauti žalumu
medžiai -- --
ir jų lapai
(įsilieja į dangų),
virpantys
džiaugsmo ratai.
2.
ir aš tokia:
laiminga,
nelaiminga,
pilna nerimo.
: : : : :
prie upės nubėgsiu.
ten dangus drėgstantis —
nutrupės,
nubyrės
rojaus gabalais.
1.
Norėčiau būti —
upės vanduo,
Kad galėčiau ką nors
iš savęs išmesti.
(Auksą arba gintarą,
kuriuos padovanojai.)
2.
Norėčiau būti —
upės vanduo dabar,
kad tavo balso tylą
savo balse nuplaučiau.
Ir tavo kūno šilumą.
-- -- -- -- -- -- -- -- -- -
Klausyk!
savo lapais turiu dabar žydėti.
Būti: ne tavo, bet savo didumo.
Kol Kito rankos
į namus perkels.
RATELIAI
(vyras ir žmona.)
1.
To paties
Medžio šaknys esame.
Medžio kamiene
viena širdis plaka -- --
Ir vasarą, kai dangus yra
kasdieninis atsitikimas.
Ir kai medis žiedais išplaukia:
(lyg nesulaikomu
džiaugsmo riksmu.)
tada jau nieko nebereikia tęsti.
2.
Tiktai tikėjimas vienas kitu,
kai rankos pilnos vaisių.
(Ir žaizdų daugiau nebesimato:
kojose,
rankose.)
Tiktai tas tikėjimas vienas kitu,
kai atsigulę į žemę:
kartu su vaisiais,
toli iškeliausime.
Ir iš mūsų kūnų: iš mūsų sielų
Vėjas išgaus —
žalią, kaip paukštis,
lengvai nubaidomą muziką.
AVIS, AVIDĖ IR PIEMUO
"Čia yra Mano Kūnas,
Čia yra Mano Kraujas".
-- -- -- -- -- -- -- -- -- --
ir tame apsikabinime
Vynmedžio ir šakelės
meilė yra:
avis,
avidė —
ir Piemuo.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
