Aidai.eu Apžvalga

VILNIUS BRAUNO IR HOGENBERGO ATLASE

Parašė JURGIS ŽALKAUSKAS

Atsiradus pirmiesiems Nūrnbergo kronikos ir Mūnsterio Europos žemėlapiams, randame juose pažymėtas ir Lietuvos valstybės ribas. XVI ir XVII amžiuje olandai pasiekė aukštą kartografijos lygį. Mercator, Ortelius, Pitt, de Witt ir kiti ne tik spausdino Lietuvos žemėlapius, bet dar pridėdavo krašto ir žmonių aprašymus. Žemėlapiuose atsiskleidžia naujos istorinės detalės, kurių metraštininkai negalėjo sugebėti žodžiu išreikšti.

Brauno ir Hogenbergo atlasas Civitates orbis terrarum, išleistas 6 tomais tarp 1572 ir 1617 metų, yra visai kitokio pobūdžio. Jame pavaizduotos ne valstybės, bet pasaulio žinomiausi miestai. 1572 metų atlaso leidinyje pasirodė Gardino panoraminis vaizdas su aprašymu (Vera designatio urbis in Littavia Grodnae), o 1576 metų leidinyje — Vilniaus (Vilna Litvaniae metropolis).
[ Pagal dr. P. Rėklaitį (Du Vilniaus vaizdo tipai XVI -XIX amžių grafikoje, in: Suvažiavimo darbai VII, 291 - 303) Brauno ir Hogenbergo adase Vilniaus vaizdas duotas tik trečioje dalyje, 1581 m.; Gardino vaizdas — antroje dalyje, 1576 m. Dėl Vilniaus vaizdo dr. P. Rėklaitis rašo: "Literatūroje dažnai sutinkami metai 1572 ar 1576 yra klaidingi, nes prieš 1581 m. šis raižinys nebuvo pasirodęs" (p. 293). -Red.]

Abu Lietuvos miestų panoraminiai vaizdai yra svarbi istorinė medžiaga. Iki šių dienų ypač Vilniaus miesto panoraminis vaizdas domina istorikus ir architektus, studijuojančius Vilniaus urbanistinį išsivystymą. Šiemet švenčiant Vilniaus 650 metų sukaktį, įdomu susipažinti su pirmuoju žinomu autentišku mūsų sostinės vaizdu.
Atlaso autoriai
Visi atlasų tomai, išskyrus šeštą, parašyti Kol-no liuteronų kunigo Georg Brauno (1541 - 1622), gimusio menininkų šeimoje, greičiausiai olandų kilimo. Kurį laiką Braunas gyveno turtingo pirklio Heinricho Sūdermanno namuose, mokydamas vaikus. Čia Braunas, susirašinėdamas su keliaujančiais pirkliais, gavo pakankamai topografinės medžiagos pirmo ir antro "Civitates" tomų paruošimui. Pirmojo tomo įžangoje Braunas iškelia savo padėjėjų
— Novellanus ir Hogenbergo darbus atlaso leidime, o taip pat mini jam pagelbėjusį A. Ortelius
— "žinomiausią šių dienų kosmografą, kuris taip puikiai praturtino mūsų darbą aprašydamas daugelį miestų".

Brauno pagalbininkas buvo vario raižytojas fla-mas Francas Hogenbergas, Mūncheno graverio sūnus, jis išmoko amato iš savo patėvio Hendriko Tergebūggeno. Būdamas tik 20 metų, jis darė graviūras žinomiems kartografams Ortelijui ir Mer-catoriui.

Atrodo, kad Braunas idėją išleisti pasaulio miestų atvaizdus gavo iš Sebastijono Mūnsterio "Cosmographey" (1544) — visai skirtingo darbo, kuriame pavaizduoti kontinentai ir valstybės. Išlikę Brauno laiškai rodo, kad jis rinko miestų medžiagą iki pat gyvenimo galo. Po Brauno mirties "Civitates" plokštės buvo kito kartografo, Jansšono, šiek tiek papildytos ir perspausdintos, visai naujai perbraižant kartušus ir gyventojų kostiumus.

1676 m. plokštės — "visų išlikusiųjų atlasų kartu su miestų knygomis lotynų kalba" — buvo paleistos Janssono įpėdinio Joannes van VVase-berghe varžytinėms. Po jo mirties visos plokštės atiteko garsiajam kartografui Frederikui de Witui ir išleistos nauju pavadinimu Theatrium praeci-puarum Europae urbtum
Tolimesnis likimas originalių vario plokščių nežinomas. Kurį laiką jas turėjo knygų leidėjas Pieter van der Aa ir Pieter Mortier iš Amsterdamo. Apie 1750 m. Johannes Covens ir Cornelis Mortier naudojo plokštes savo miestų vaizdų atlasui "iki visiško sudėvėjimo". XIX a. viduryje plokštės buvo Covens ir Mortier firmos nuosavybėje, bet tolimesnis jų likimas yra nežinomas.

Iš Vilniaus aprašymo
Atlasas ne tik duoda Vilniaus miesto panoraminį vaizdą, bet ir šiek tiek aprašo miestą ir žmones. Aprašymas yra mažiau istoriškai įdomus. Matyti, kad autorius norėjo skaitytojus daugiau nustebinti, negu painformuoti, tačiau panoraminis vaizdas intriguoja istorikus ir architektus, nes jame yra daugiau istorinės tiesos.
Vilniaus miesto žmonių aprašymas atlase, pirmajame leidime, buvo labai blogas. Jie . . yra šiurkštūs, stačiokai, neišsilavinę, neužsiima nei laisvaisiais mokslais, nei menu, apie šitokius dalykus supratimo neturi . . . kvaiši, mėgsta dykinėti ir tinginiauti . . . Vyno nors ir neturi, bet gert geria daug, miduje ir aluje jie stačiai paskendę. Nuo midaus arba degtinės pasigėrę gyventojai pykstasi, barasi, žiauriai mušasi, jeigu užmuša svetimšalį, tai tas nelaikoma baudžiamuoju nusikaltimu, už tai reikia sumokėti tik 16 talerių pabaudos".

Pagal aprašymą gyventojai prastai ir vargingai gyvena: " . . . tėvai su vaikais, su darbiniais gyvuliais ir kitais galvijais sutelpa kartu vienoje šiltoje ir purv inoje pirkioje prie židinio".

Įdomus yra gyventojų drabužių aprašymas: "... (aristokratai) parodo savo kilmingumą, kad į gatvę išeina apsirengę brangesniais drabužiais, apkabinėtais ir papuoštais sidabru ir auksu. Miestiečiai mėgsta rengti savo žmonas šviesių spalvų drabužiais. Visų kaimo gyventojų toks pat pigus skonis, jų drabužiai vienodo sukirpimo ir vienodos spalvos . . . paprasti žmonės avi pigius batus, o turtingieji — papuoštus auksu ir šilku".

Atlaso autoriai rašo ir apie gyventojų tikybą: "... mišių bažnyčiose žmonės klauso su dideliu pamaldumu . . . tam tikromis dienomis žmonės su procesijomis eina į šventas vietas ir neša šv. Povilo ir Mikalojaus paveikslus . . . nors jie ir yra priėmę krikščionišką tikėjimą, bet dar tebesilaiko šitų ir dar kitų prietarų, dėl ko nenuostabu, kad jie anksčiau garbino ir laikė dievais žalčius, saulę, mėnulį ir ugnį".
Atrodo, kad atlaso autoriai anksti pastebėjo aprašymo netikslumus ir prieštaravimus, nes vėlesniame, 1599 metų, atlase aprašymas yra skirtingas ir daug palankiau skamba:
"Vilnius, Lietuvos kunigaikštijos sostinė, miestas turtingas, didelis ir labai garsus, turi piliečius bemokslius ir neveiklius ne dėl įpratimo tenkintis gyvenime mažu, o dėl kaimietiško jų miesto charakterio ir dėl nepaprasto laukų derlingumo. Laukai tokį grūdą čia grąžina, kad be didelio vargo javų gausybė į Dancigą, Pitemiją (Poste la Pinte, Rytų Flandrijoje) nuplukdoma ir bematant išparduodama . . . Kraštas augina daugybę darbinių gyvulių ir galvijų, dėl to čia nepaprastai daug pieniško maisto, jautienos ir kiaulienos, naminių ir laukinių paukščių. Vynuogių ir kitų saldžiųjų vaisinių medžių jie neturi. Betgi daugiausia jie surenka vaško, kanapių ir medaus. Kai rugsėjo mėnesį bičių medaus korius kopinėja, nė vienam pašaliniam, kas jis bebūtų, neleidžia praeiti neįteikę korio. Tolimesniuosius kaimynus pas save kviečia arba patys pas juos su šia kaimiška dovana bėga, manydami ir būdami tikrai įsitikinę, kad, nepasidalijus su kitais medumi, kuriuo juos Dievas taip gausiai apdovanojo, kitais metais nebesulauks tokio derliaus".
Atrodo, kad aprašymo autoriai pastebėjo lietuvišką vaišingumą: "... tokio paties vaišingumo yra ir miesto gyventojai. Visi jie mėgsta išgert midaus, alaus arba vyno. Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį kokio gėrimo nemokamai išgerti ir paskui išeiti, o jei jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba pietus su šeimininku valgo, tada reikia mokėti, tačiau taip mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali tiek nusipirkti duonos, kad jam drąsiai užteks visai dienai".

Vilniaus panoraminis vaizdas
Vilniaus panoraminis vaizdas apima visą miestą, jau plačiai išaugusį iš pirminių miesto sienų ribų ir vaizduoja pagrindines iš miesto išeinančias magistrales į Ašmeną, Lydą, Kauną ir Ukmergę. Urbanistinis užstatymas parodytas gana tikslia: ir matome, kad pagrindinės miesto gatvės — Pilies, Didžioji, šv. Jono ir Vokiečių — yra neabejotinai pačios seniausios.

Pavaizduoti priemiesčiai ir periferijos tikslumo neturi — į jas negalima daug kreipti dėmesio. Tačiau įdomiausi yra vaizde parodyti paskiri namai, tiek architektūriniu, tiek istoriniu atžvilgiu.

Štai kai kurie pastatai parodyti vaizde ir išvardinti rodyklėje:

Aukštutinė pilis (1). Išlikę iki mūsų laikų mūrai priklauso XV a. pradžiai, statyti Vytauto Didžiojo. Pilis pastatyta Žalgirio mūšio išvakarėse, turėjo tris bokštus ir vartus šiaurinėje dalyje. 1610 m. pilis buvo rekonstruota ir pritaikyta bajorų kalėjimui. Brauno ir Hogenbergo laikais pilis jau iro ir nebuvo naudojama kariniams tikslams, todėl atlase ir matomi jau tik du bokštai.

Žemutinė pilis (2). Nors visas keturkampės pilies kompleksas yra neteisingai nupieštas (visą keturkampį reikia pasukti taip, kad pilies vartai išeitų į Pilies gatvės (23) pradžią), bet vis dėlto tai yra pats seniausias užregistruotas žemutinės pilies vaizdas. 1561 m. Žygimantas Augustas įsakė vieną pilies bokštą paversti varpine, perkeliant katedros varpą iš senos medinės varpinės į naują — mūrinę. Varpinės apatinė dalis — apvalioji — yra originali gynybinio bokšto dalis, išlikusi iki mūsų dienų.

Bokštas — "Der Lucerne" (8) — anksčiau buvo vadinamas Žibintu, tur būt, dėl to, kad senais laikais naktimis būdavo apšviečiamas. Vėlesniais laikais buvo vadinamas Apvaliuoju Bokštu, o dar kiek vėliau (XVI a.) — Tvardovskio vardu.
Žemutinė pilis, savaime aišku, turėjo patalpas įgulai, taigi — "Das Trabanten haus" (10) talpino trabantus — karališkuosius alebardininkus.

Skliautiniai vartai, įvažiavimas į pilį, aiškiai parodyti panoraminiame vaizde; ir XVIII amžiuje jie buvo vadinami Didžiaisiais Vartais; po jais buvo įrengtas bajorų kalėjimas, o rūsyje — kalėjimas nuteistiesiems mirti. Žemutinė pilis, ilgus metus saugojusi ir gynusi Lietuvos sostinę, pradėjo nykti XVII amžiuje, o XVIII amžiaus pabaigoje buvo nugriauta ir užpilta žemėmis.

Šv. Onos bažnyčia (5) ir katedra (4). Įvedus krikščionybę Lietuvoje, Žemutinės pilies teritorijoje buvo pastatytos dvi bažnyčios — katedra Vilniaus vyskupui, aptarnaujama pranciškonų, ir Onos bažnyčia, skirta kapitulos nariams. Šią bažnytėlę vyskupas Povilas Alšėniškis paskyrė Žygimanto Augusto ir jo šeimos naudojimui. Tuomet bažnytėlė buvo žinoma šv. Barboros vardu. Jos vietoje Žygimantas Augustas pradėjo statyti naują, į kurią norėjo perkelti abiejų žmonų — Elžbietos ir Barboros — palaikus. Dar nespėjus pastato užbaigti, XVI amžiaus gale, Žygimantui Augustui pačiam jau mirus, nauja bažnyčia imta vadinti šv. Barboros vardu. Pagal Žygimanto Augusto norą šv. Onos — Barboros bažnyčia turėjo tapti jo šeimos mauzoliejumi. 1931 m. vykdant sudėtingus katedros pamatų sutvirtinimo darbus, užmūrytoje kriptoje buvo surasti abiejų Žygimanto Augusto žmonų — Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai. 1957 - 59 m. buvo atkasti šv. Onos - Barboros bažnyčios pamatai, ir tai išsklaidė hipotezę, kad dabartinė gotikinė šv. Onos bažnyčia prie Bernardinų bažnyčios yra buvusi Žemutinės pilies ribose ir yra 1551 metų statybos pirmtakė.

Pirmąją katedrą dabartinės vietoje pastatė Jogaila 1387 - 88 m. Yra nustatyta, kad tai buvo vienanavis, stačiakampio plano mūrinis pastatas, sutvirtintas mūriniais kontraforsais. 1419 m. katedra sudegė ir jos vietoje Vytautas pastatė žymiai didesnę, mūrinę, gotikos stiliaus, su trimis navomis ir dviem eilėmis aštuoniakampių piliorių. Priekinis fasadas turėjo du bokštus ir portalą. 1420 m. Vilniaus vaivados Vaitiekaus Montvido rūpesčiu prie katedros buvo pristatyta koplyčia. Katedroje palaidoti: Vytautas, jo žmona Ona, Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila, Aleksandras, o taip pat kunigaikščių giminės, vyskupai ir didikai. 1530 m. katedra vėl sudegė. Jai perstatyti vyskupas Jonas Zygimantaitis pasikvietė architektą ir skulptorių Bernardą Zanobia de Genoti. Naujas pastatas išaugo su trimis navomis, renesanso stiliaus, turtingai viduje dekoruotas. Karalienės Bonos įsakymu Vytauto antkapis buvo papuoštas nauju juosvo marmuro antkapiu su lotynišku užrašu. Tokią katedrą (4) matė nežinomas menininkas, nupiešęs Braunui ir Hogenbergui Vilniaus panoraminį vaizdą.
Žemutinės pilies ribose pažymėtuose "jaunosios karalienės rūmuose" (3), spėjama, gyvenusi Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta.
Prie pilies komplekso priklauso iždinės pastatas (6) ir atokiau — karališkosios arklidės.

Bernardinų bažnyčia (12). 1469 m. Vilniuje įsikūrę bernardinai pasistatydino bažnyčią ir vienuolyną. Atlase pavaizduotas bažnyčios kompleksas neabejotinai statytas po gaisro, įvykusio vos po kelerių metų užbaigus statybą. Nauja bažnyčia buvo pašventinta 1520 m. Prie jos statymo prisidėjo Vilniaus kardinolas Jurgis Radvilas ir jo brolis Vilniaus vaivada Mikalojus. Abu savo lėšomis pastatė ir bernardinų vienuolyną. Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius padovanojo bažnyčiai vargonus, o vienuolynui atidavė sklypą su sodu ir rūmais. Deja, 1576 ir 1577 m. įvyko nauji gaisrai, ir bažnyčia vėl nukentėjo. Kazimierui Jogailaičiui padovanojus pirmiesiems bernardinams žemę bažnyčios statybai, kažkuriuo metu buvo prie jos pastatyta ir šv. Onos bažnyčia, vėliau sudegusi ir neatstatyta. Tas įvykis mūsų laikais įnešė daug ginčų ir spėliojimų; nežinota, kiek gi Vilniuje būta šv. Onos bažnyčių. Dabar yra tikrai nustatyta, kad XIV - XV amžiais Vilniuje buvo trys: šv. Onos - Barboros bažnyčia Žemutinės pilies komplekse, šv. Onos bažnyčia, statyta XV a. gale prie bernardinų vienuolyno, ir dabartinė, išlikusi iki mūsų dienų šv. Onos bažnyčia.

Rotušė (18), Rotušė visais laikais atliko svarbias pareigas Vilniaus miesto gyvenime, o nuo XV a. joje įsikūrė ir miesto magistratas. Jogaila XIV a. suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises — savivaldą, kuria naudojosi daugelis Europos miestų. Pagal Jogailos duotą Vilniaus miestui privilegiją, mieste sudarytas magistratas. Magistratą sudarė vaitas — vyriausias miesto administratorius, kuris pradžioje būdavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio skiriamas iki gyvos galvos, bet vėliau vienas iš keturių kandidatų, pristatytų magistrato. Šias pareigas eidavo dažnai moksle arba šiaip pasižymėję asmenys. Magistrate ėjo pareigas dar 24 tarėjai ir 12 burmistrų, sudarę tarybą, padedami 4 raštininkų. Taryba rinkdavosi posėdžiams ketvirtadieniais, skelbdama nutarimus "lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai, kad visi, kas klausytų, suprastų". Svarbiausia magistrato pareiga buvo prižiūrėti prekybą ir amatus, pirklių gildijų veiklą, kontroliuoti cechų išlaidas, spręsti narių ginčus, rūpintis pirklių namų statyba.

Brauno ir Hogenbergo atlase matomas rotušės pastatas yra pirmasis žinomas rotušės vaizdas. Parodytos prie pastato ir krautuvės — "Der Cletken" (25). Iš vėlesnių privilegijų sužinome, kad rotušėje buvo vaito - šuolininko teismo salė, burmistrų įstaiga, pirklių tarybos patalpos, archyvas, ginklų sandėliai ir kalėjimas. Magistratas išlaikė budelį (vadinamą "mistru"), kuris kankindavo kalinius arba įvykdydavo mirties bausmę, nukertant galvą kalaviju, pakariant arba sukapojant į keturias dalis. Priešais rotušę stovėjo stulpas, vadinamas "pilotu", prie kurio pririštas kalinys būdavo budelio nuplakamas.

Magistratas nuo seniausių laikų turėjo herbą, suteikus miestui Magdeburgo teises. Herbe vaizduojamas per vandenį brendantis šv. Kristupas, nešantis ant peties vaikelį Kristų. Toks herbas oficialiuose raštuose, naudojant antspaudui raudoną vašką, išliko iki XIX a.

Šv. Jono bažnyčia (14). Pirmoji bažnyčia statyta Jogailos rūpesčiu po Lietuvos krikšto 1387 m. buvo gotikinio stiliaus. Tyrinėjant bažnyčią mūsų laikais, nustatyta, kad pirmoji bažnyčia turėjo būti trinavė, dėl karų ir ekonominių priežasčių baigta tik 1426 m. Antrasis bažnyčios statymo etapas (po įvykusio gaisro) bažnyčios plano nepakeitė. Pagal esamus istorinius duomenis, bažnyčia vėl degė 1530 m. ir tuoj pat buvo perstatyta. Tuo metu pastatytas pietinis bokštelis; padidinta bažnyčia tapo vienas iš didžiausių pastatų Vilniuje. Tokią ją matome ir Brauno ir Hogenbergo plane. Žygimanto Augusto privilegija, 1571 m. bažnyčia pavesta jėzuitams, pirmosios kolegijos įkūrėjams. Jėzuitai bažnyčią dar praplėtė, renesanso stiliumi, pristatydami šalia kolegijos namą. Brauno ir Hogenbergo plane nematyti šalia bažnyčios stovėjusios klebonijos, ant kurios pamatų vėliau išaugo penkių aukštų varpinė.

Aušros vartai. Miesto gynybinei mūro sienai statyti įsakymą davė D.L.K. Aleksandras. Jis įsakė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilui apvažiuoti miestą ir nustatyti sienos ribas. Nutarta gynybinėje sienoje palikti penkerius vartus, o kitas gatves — užmūryti. Vartai buvo saugomi dieną ir naktį, nors, kaip aprašyme paminėta, — nerakinami. Atrodo, kad apie 1522 m. sienos statyba buvo baigta. Brauno ir Hogenbergo plane miesto siena ir vartai aiškiai pažymėti. Vartai į Medininkų kelią, vėliau pavadinti Aušros Vartais, plane pažymėti kažkodėl "die Deutsche Dor". Pagal ano meto papročius virš vartų pravažiavimo angos buvo pastatoma kurio nors šventojo patrono paveikslas. Virš Medininkų (Aušros) vartų kabėjo Marijos Mergelės paveikslas, vėlesniais laikais perkeltas į šalimais pastatytą koplyčią. Panašiai Trakų bokšte kabojo net 4 paveikslai. Apie 1650 m. Aušros Vartų priežiūra atiteko vienuoliams karmelitams.

Kiti statiniai
Plane pažymėta ligoninė — "das Hospital" (21) iš tikrųjų, tur būt, buvo pavargėlių prieglauda (špitolė). Didžiausia špitolė, šv. Trejybės, buvo prie Domininkonų bažnyčios. Aplamai į špitoles tais laikais patekdavo paliegėliai, nebegalį elgetauti. Ligoninių, tokių kaip mes žinome, nestatė, todėl špitolė ir ligoninė reiškė tą patį.
Žvėrynas, "Die dirgarde" (27), neabejotinai Žygimanto Augusto įsteigtas ir pamėgtas, buvo retų laukinių žvėrių Žvėrynas. Kaip aprašyme sakoma, buvo įrengtas su giria ir karališkais rūmais. Žvėrynas, matyti, buvo gerai įrengtas, nes minima, kad "išlaikymas kainuoja daug pinigų".
Pilies gatvė, pažymėta "die Slotgosse" (23), yra viena iš seniausių Vilniaus miesto gatvių. Brauno ir Hogenbergo laikais apgyvendinta turtingų pirklių.
"Das Deutsche haus" (9) ir "Das Mosko\viten hofF' (19) — pirklių namai ir kiemai, kur pardavinėdavo prekes. Prekybai buvo stengiamasi sudaryti palankias sąlygas. Magistratui prašant. D. L. K. Aleksandras suteikė miestui teisę statyti prekybos namus, kad "galėtų pirkliai ir svetimšaliai sustoti".

Išvados
1. Brauno ir Hogenbergo pasaulio miestų atlasai, sukėlę didžiulį susidomėjimą XVI a. Europoje, supažindino skaitytojus su mūsų kraštu ir mums paliko dviejų Lietuvos miestų atvaizdus.
2. Neigiamas Vilniaus gyventojų ir papročių aprašymas sukėlė ir atitinkamą reakciją — 1613 m. kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis išleido Lietuvos žemėlapį su aprašymu, kuriame atitaiso Brauno ir Hogenbergo atlasų aprašymą.
3. Vilniaus miesto vaizdas, rodantis svarbias istorines vietas, pastatus ir gatves, domina iki šių dienų istorikus, architektus ir visus, kuriems svarbi Lietuvos kultūra.

Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto leidinys: Lietuvos pilys, 1971.
Algė Jankevičienė, Vilniaus senamiesčio ansamblis, 1969. Paminklų konservavimo instituto leidinys: Architektūros paminklai, 1970.
Karol Buczek, Dzieje kartografu polskiej od XV do XVIII voieku, Zaklad Historii Nauki i Techniki Polskiej Akademii Nauk.
Jurgis Zaikauskas, Radvilinis žemėlapis, Melbourne 1970.

Sukurta: Kretingos pranciškonai