|
|
1979 m. 10 gruodis
VOKIETIJOS — SOVIETŲ SĄJUNGOS SĄMOKSLAS |
|
|
|
Parašė BRONIUS NEMICKAS
|
Šiemet suėjo keturiasdešimt metų nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradėto slapto bei pikto politinio žaidimo, iš kurio išriedėjo Ribbentropo -Molotovo vardu vadinama sankalba prieš kaimyninių valstybių—tarp jų ir Lietuvos — teritorijos integralumą ir valstybinę nepriklausomybę. Po Antrojo pasaulinio karo, kai šie susitarimai išvydo dienos šviesą,1 išryškėjo, kaip hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga iš anksto slapčia susibaudę pasmaugti savo kaimynų valstybinę nepriklausomybę, dalijosi jų žemėmis, jomis mainikavo ir prekiavo.
Ryšium su Ribbentropo - Molotovo susitarimų 40-ties metų sukaktimi laisvųjų pabaltiečių spauda ir organizacijos šiemet ryžosi atkreipti pasaulio dėmesį į lietuvių, latvių ir estų tautoms Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos klasta ir smurtu padarytąją nuoskriaudą, šaukdamosios jos atitaisymo. Tas šauksmas susilaukė atbalsio pavergtosioms Pabaltijo valstybėms palankioje svetimųjų spaudoje ir kai kurių laisvojo pasaulio kraštų valstybinėse institucijose. Tačiau patį didžiausią dėmesį atkreipė Maskvoje 1979 m. rugpjūčio 23 d., Vokietijos - Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties ir papildomo slapto protokolo 40-ties metų sukakties proga, Sovietų Sąjungos pavergtųjų pabaltiečių užsienio spaudos atstovams padarytasis pareiškimas, adresuotas Sovietų Sąjungos, Vakarų Vokietijos, Rytų Vokietijos bei Atlanto Chartos valstybių (taigi dar Jungtinių Amerikos Valstybių ir Didžiosios Britanijos) vyriausybėms ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurt Waldheimui.2
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTYBIŲ SANKIRTIS VILNIAUS UNIVERSITETE 1803-1832 METAIS |
|
|
|
Parašė STASYS YLA
|
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 9
Žemaičių atoveikis
Kaip gi su lietuvių opozicija "patriotinėms" lenkų užmačioms, ar ji visai išblėso po dviejų Lietuvos vyskupų nužudymo Varšuvoje? Lenkų istorikas J. Iwaszkiewiczius rašo apie prancūzmetį, kai lenkai perėmė vadovybę Lietuvos vyriausybėje ir kai jos pirmininkas lenkų grafas J. Sierokowskis liepos 14 (1812) savavališkai paskelbė Lietuvos prisijungimą prie Lenkijos. Iwasz-kievviczius kaltina Lietuvos dvasininkiją: "Ji per visą Napoleono karą nerodė jokio palankumo krašto vyriausybei, neskaitant kai kurių išimčių. Lietuviškiems sielų ganytojams stigo giliau pajausto patriotizmo bei pilietinio uolumo, ir tai buvo pasekmė ilgametės, aukščiausio laipsnio demoralizuojančios Juozapo Kasakauskio ir Masalskio įtakos".18
Kaip anuomet Masalskis ir Kasakauskis, taip nūnai, prancūzmetyje, Žemaičių vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis pasipriešino ypač J. Sniadeckio, švietimo ir kulto ministro, užmojams kontroliuoti bažnytinius fondus, kunigų skyrimą, bažnytinius teismus, nekalbant apie vienuolynų ir parapines mokyklas. Anksčiau vyskupas Giedraitis bendradarbiavo su Vilniaus universitetu ir pačiu rektoriumi kol buvo reikalas kelti bendrą, ypač pradinį Lietuvos švietimą. Dabar vyskupas taip užkirto Sniadeckiui ir suparalyžiavo jo užmojus, kad šis ilgai negalėjo to užmiršti. Po trijų metų švietimo globėjas Čartoriskis jį užklausė, ką manąs apie vysk. J.A. Giedraitį. Šis atsakė trumpai: Apie šį vyskupą nieko gera negaliu pasakyti".18
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Jonas Aistis
|
MANO GIMINĖS GIESMĖ
Mano gimine, Kas tu esi? Iš kur tu atėjus? Kada ir kaip atkeliavus? Ar prategiu Atsargia ir bailia vora, Ar suglaustom Gretom ir drąsa Veržeisi į priekį, Ar siaubo apimta minia, Kaip per ežerą Smarkus lietaus būrys, Patrakusi bėgai? . . .
Kas vedė, Kas traukė, Viliojo tave? Ar laimė? Ar lobiai? Ar išgąsčiu Išvertusi savo dideles akis Ir pasimetusi baimė?
|
Skaityti daugiau...
|
RAŠYTOJO IŠSIVADAVIMAS BILIŪNAS LAIŠKUOSE |
|
|
|
Parašė JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAŽAITIS
|
Menininkas yra tikrai savo laikų sūnus, bet vargas jam, kada jis yra sykiu ir jų auklėtinis ar net lepūnėlis. _ _ , ,„ . Fr. Schillens
Schillerio giliai pagalvota. Menininkas yra laiko veidrodis. Jame pasikartoja dalimis tie tūkstančiai ir milijonai, kurių tarpe jisai gyvena. Jų dvasią ir kūną pažįsta. Jų prakaitu pats prakaituoja.
Tačiau menininkas yra aukštesnis vienu atžvilgiu už visus tuos milijonus. Jo pažinimo ir kūrimo galios yra stipresnės. Jis suvokia tiesioginiu intuityviniu įžvelgimu. Jam dėl to gyvenamosios epochos veidas gali būti aiškesnis nei aniems milijonams.
Taigi menininkas yra visuomenėje ir vis dėlto aukščiau visuomenės. Ir juo aukščiau, juo savarankiškesnė jis yra asmenybė. Didieji menininkai paprastai nesiduoda suliejami griežtai tik su viena epocha, viena tauta, viena grupe. Laiko ir grupės idealuose jie nesutelpa, nors juos ir išreiškia. Tai dėl to, kad jie turi savus individualinius palinkimus, kurių tenka klausyti. Individualiniai palinkimai kartais esti tokie stiprūs, kad, jų traukiamas, menininkas pasielgs prieš visuomenės, kurioje jis išaugo, tradicijas ir dvasią. Atsiduria dėl to menininkas draminėj situacijoj, kada iš jo laukiama ar reikalaujama tokio žygio, kuris derintųsi su jo visuomenės nusiteikimais, bet jau nebesiderina su jo paties linkimais.
|
Skaityti daugiau...
|
KAZIMIERAS BŪGA — ŠIMTMETIS NUO JO GIMIMO |
|
|
|
Parašė ANTANAS KLIMAS
|
1879 lapkričio 6 d. Pažiegės vienkiemyje Zarasų krašte gimė žymiausias lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Nors jis Peterburgo universitete pradėjo studijuoti tik 1905 m., būdamas jau 26 metų amžiaus,1 ir nors mirė sulaukęs tik 45 metų (1924.XII.2 Karaliaučiuje), tačiau jo mokslinis palikimas metų bėgyje ne tik neprarado savo vertės, bet tapo, galima sakyti, kertiniu lituanistikos pagrindu. Kada tik nepažvelgsi į kokį nors kalbotyros veikalą, liečiantį lietuvių kalbą, arba ir baltų kalbas apskritai, jame rasi cituojamus Būgos darbus. Tik gal sintaksės srityje mažiau užtiksime Būgos pėdsakų, nes šioje srityje jis nesuspėjo pasidarbuoti. Iš tikrųjų Būga mokslinius kalbotyros darbus rašė tik keliolika metų,2 bet paliko tokį milžinišką mokslo lobį, kad juo ligi šiol naudojasi daugelis pasaulio kalbininkų.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
Poeto 75 metų sukakčiai atminti
Moksluose
Apie Joną Aistį būtų galima kalbėti ne vien kaip apie poetą, bet ir kaip apie mokslininką, tautos likimo filosofą, valstybės teoretiką, visuomenės darbuotoją, publicistą, literatūros kritiką, bibliotekininką, sportininką slidinėtoją Alpių kalnuose, įdomių laiškų autorių ir nagingą vyrą aplink namus.
Viename iš gausių laiškų jis pasisako, koks būtent mokslininkas jisai esąs: viduramžių specialistas, ir galėtų kurioje nors kolegijoje dėstyti anų laikų istoriją. Į viduramžius jis įsigilino, rašydamas savo disertaciją Grenoblio universitete apie Šv. Rašto vertimus provansalų kalbon. Tai iš jo pareikalavo daug darbo ir kantrybės.
"Vasara buvo labai bergždžia, jei neskaityti kelių tūkstančių parašytų kortelių, mat, aš dabar darau keturių evangelijų pilną indeksą: vulgatos ir keturių provansališkų evangelijos vertimų. Tai be galo nuobodus ir sunkus darbas, bet aš jį pamėgau", — rašė jis iš Grenoblio 1942.X.30.
Tačiau nestigo savotiško džiaugsmo šiame triūse, kaip jis prisipažino anksčiau:
"Ir keista, aš perrašiau Mato evangeliją. Pergamentinis rankraštis, keturioliktojo šimtmečio, trim spalvom rašytas . . . Ak, kaip tai miela vartyt, kaip miela galvot, kad yra šalių, kur žmonės gali remtis ant rankraščių ir taip gyvenimą praleist, o mes vis tris darbus turėjom dirbti. Ir mes dėl to nieko nenudirbome, kad blaškėmės" (1941.VI.7).
|
Skaityti daugiau...
|
NOBELIO LAUREATAS ODISĖJUS ELYTIS |
|
|
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
Odisėjus Elytis yra antras graikų poetas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1963 m. ją gavo graikas Jurgis Seferis.
Šių metų laureatui būdingiausi bruožai yra klasikinės graikų tradicijos, jos mitologijos sulydinimas su moderniuoju surrealizmu, intensyvus išgyvenimas, minties platumas ir formos disciplina. Vienas iš įdomiausių jo lyrikos laimėjimų yra surrealiz-mo sugraikinimas — autentiškas suliejimas su savo šalies palikimu, einančiu nuo Homero laikų. Poetas surrealizmą įaudė į savo žemės poetines tradicijas, iš jų susikurdamas naujus ir sykiu visiškai natūralius įvaizdžius. Kitaip tarus, plačiai žinomų antikinių tradicijų ir simbolių jisai nekartojo, o surado juose savų įžvelgimų. Nuostabus viso to vaisius yra tai, kad Odisėjus E lytis skamba drauge ir moderniai ir klasiškai. Tuo būdu jisai savo lyrikoje yra geras pavyzdys, kaip poezijos ieškojimus galima praturtinti savos tradicijos lobynais, jų nekartojant, o ištraukiant iš jų naujas spalvas. Beskaitydamas Odisėjaus Elyčio poeziją, nejučiomis pagalvojau: tokio kūrėjo dabar reikėtų lietuvių lyrikai, kuri šiandien ir Lietuvoje, ir kitur yra dvejoje kryžkelėje, dairydamasi naujo vaisingo kelio. Tiesa, turime modernių mostelėjimų, net surrealizmo ženklų, tačiau jie yra arba nedrąsūs arba nusižiūrėti. Natūraliai lietuviškos modernios, savitos poezijos vargiai beturime. Čia negali išgelbėti ir vadinamieji laisvi, arba kone proziniai eiliavimai, kadangi jiems stokoja arba kvapo ar disciplinos. Odisėjus E lytis iš dabarties poetų yra vienas iš griežčiausių ir reikliausių sau pačiam. Ir šia prasme jis galėtų būti mums pravartus. Pagaliau jis turi nemeluotą poetinį jautrumą bei gelmę, nežiūrint visos disciplinos ir naujoviškumo. Griežta forma jam nėra kliūtis poezijoje byloti nuoširdžiai ir įkvėptai.
|
Skaityti daugiau...
|
Poezijos baruose Lietuvoje pasižvalgius |
|
|
|
Parašė B. Ciplijauskaitė
|
1978 m. pasirodžiusiame kritikos straipsnių rinkinyje Eilėraščio keliais Valentinas Sventickas aptaria paskutiniųjų metų lyriką, nurodydamas naujas pakraipas ir klausdamas, iki ko jos prives. Jo pažiūra į meną yra tradicinė - sovietinė: "Dėsninga, kad gyvenimo grožio motyvai su įstabia kovingo humanizmo jėga suskamba būtent mūsų, tarybinėje, literatūroje. Jie atspindi socialistinės visuomenės optimistinę dvasią, nematomom gijom siejasi su taikaus sambūvio politiniu klimatu, pagaliau tampa natūraliu atsvarų konfliktiškiems nusiteikimams . . ." (p. 25). Sventicko analizė įžvalgij parinkti pavyzdžiai gerai iliustruoja tenykštę kūrybą. Jis įžvelgia liaują kryptį tame, kad poezija vis labiau inty-mėja, kad ankstesnes karo, pergalės, bendro darbo temas vis labiau išstumia gerumo motyvas, širdies reiklumo akcentavimas. Tačiau visiško subjektyvumo atrodo nelinkęs pripažinti — gal dėl to ir išraiškos priemonėms skiria mažiau dėmesio negu turiniui: "Gėrio trauka — ryškus socialistinio realizmo literatūros bruožas. |
Skaityti daugiau...
|
PEN KLUBO 44-ASIS KONGRESAS BRAZILIJOJE |
|
|
|
Parašė St. Goštautas
|
Metinis PEN klubo kongresas šiais metais įvyko Rio de Janeiro mieste liepos 15-21. Kaip ir dažnas tarptautinis sambūris, jis neapsiėjo be ginčų ir politinės įtampos. Rytų blokas (Bulgarija, Vengrija, R. Vokietija ir kiti satelitai) atstovaudamas Sovietų Sąjungos interesams, kuri nepriklauso šiai organizacijai, vis stengiasi neutralizuoti rašytojų įtaką laisvajame pasaulyje, bet iki šiol neįstengė jos paveikti. Šis PEN kongresas šiuo atžvilgiu nebuvo skirtingas nuo praėjusiųjų ir neapsiėjo be kontroversinių diskusijų.
Kongrese buvo išrinktas naujas prezidentas — švedų rašytojas, poetas ir žurnalistas Per Wastberg, vienas iš "Amnesty International" steigėjų ir žymus Afrikos literatūros žinovas. Be abejo, vienas iš st kibiausių jo tikslų bus įtraukti Afrikos bei trečiojo pasaulio rašytojus į tarptautinį PEN klubą. Kiek tai paveiks pasaulio rašytojų sambūrį, sunku iš anksto numatyti, bet bus daugiau trinties, kaip tai jau matome Jungtinėse Tautose ir UNESCO organizacijoje.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS EUROPOJE |
|
|
|
Parašė Antanas Saulaitis
|
Atstovaujamų kraštų skaičius padidėjo nuo 10 iki 13, kai po ketverių metų jaunimo atstovai ir svečiai susirinko į ketvirtąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą š.m. liepos 11-18 Anglijoje ir liepos 19-29 Vakarų Vokietijoje, nubalsuodami penktąjį PLJK kviesti Šiaurės Amerikoje 1983 m. Kongresą rengė 1972 m. įsteigta Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga su pirm. Gabija Juozapavičiūte (Kanada) ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Ji rūpinosi finansais ir globojo kongresą. Pačiam PLJK komitetui vadovavo Andrius Šmitas (V. Vokietija) su komiteto narių talka iš Anglijos ir Prancūzijos.
|
Skaityti daugiau...
|
NETIESIOGIAI ĮRODOMAS IŠEIVIJOS REIKŠMINGUMAS |
|
|
|
Parašė T. Audrius
|
Literatūros ir Meno 7-10 numeriuose išspausdintas Jono Aničo straipsnis apie išeivijos kultūrinį-politinį gyvenimą. Straipsnio tonas griežtai poleminis, jo tikslas — demaskuoti išeivijos tariamus kultūrinius laimėjimus. Aničas tvirtina, kad išeivijos kultūrinį gyvenimą dominuoja konservatyvieji sluoksniai, kurių pagrindinis tikslas yra visą veiklą įjungti į tariamuosius vadavimo darbus. Rimtesniam į politinę veiklą neįsijungusiam kūrėjui nėra atitinkamų darbo aplinkybių, o jų darbams nesuteikiama net minimali-nės paramos. Aničas toliau teigia, kad išeivijos kultūrinės institucijos, kaip Lietuvių fondas, Lituanistikos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, neprilygsta tarybinio mokslo židiniams. Be to, patys išeiviai, blaiviau įvertinę padėtį, pripažįsta, kad išeivijos kultūrinis gyvenimas blėsta, kad jos pasiekimai riboti. Aničo teigimuose yra šiek tiek tiesos, tačiau labai nedaug, o jo pagrindinės prielaidos pateiktos visai tendencingai.
|
Skaityti daugiau...
|
PEOPLE'S TEMPLE TRAGEDIJOS METINĖS |
|
|
|
Šiemet lapkričio mėnesį JAV spauda trumpai paminėjo ano baisaus įvykio metines, kai Guayanoje, religinio fanatiko Jonės sukurstyti, nusižudė daugiau kaip 900 žmonių. Anksčiau apie šį nelaimingą įvykį buvo itin daug rašyta. Ypač įdomus yra Yale universiteto molekulinės biofizikos ir biochemijos profesoriaus J. Morowitz pasisakymas, kuriame jis siūlė į mokyklas įvesti pažinimo teorijos kursą, kad ateityje būtų galima išvengti panašių nelaimių. Jam atsakė John E. Smith, to paties Yale universiteto filosofijos profesorius, atkreipdamas jo dėmesį į dvasinę šios tragedijos pusę. Jų abiejų pasisakymai atspausdinti New York Time 1978. XII.3 laidoje. 432-434 psl. Čia mes pateikiame prof. John E. Smith teksto vertimą:
Sutinku su profesoriumi Morovvitz, jog People's Temple tragedija Guy-anoje paryškina tai, kad vienoks ar kitoks racionalumo saikas reikalingas pagrindinių žmogaus įsitikinimų atžvilgiu. Tačiau iškilusi problema yra žymiai keblesnė, negu jis, berods, norėtų tikėti ir anaiptol nebus išspręsta dėstant logiką, epitemologiją ir mokslo filosofiją. Iš tiesų, problema iš dalies sukurta vyraujančios filosofinės pažiūros tų, kurie paskutiniais dešimtmečiais kaip tik šiuos kursus dėsto. Kas "racionalu" ir "prasminga", jų taip siaurai apibrėž-žiama, jog religiniai, etiniai bei metafiziniai įsitikinimai paliekami už proto ribų ir išmetami ant beprasmybių bei emocialumo atmatų krūvos, kur kritiškas vertinimas neįmanomas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Red.
|
Jurgis Blekaitis: RUDENS RITMU. Eilėraščiai. Išleido Mackaus knygų leidimo fondas. Chicago 1979. Meninis apipavidalinimas Prano Lapės. Tiražas 600, 135 psl. Algirdas Landsbergis: MUZIKA ĮŽENGIANT Į NEREGĖTUS MIESTUS. Novelės. Išleido Ateitis. Aplankas Nijolės Palubinskienės, Southfield, Mich., 1979, 128 psl., kaina 6 dol. Balys Auginąs: GIESMĖS ŽYDĖJIMO METAS. Lyrika. Cleveland 1979, 140 psl., 5 dol. Išleido Clevelando liet. radijas "Tėvynės garsai" (J. Stempužis, 4249 Lambert Rd., Cleveland, OH 44121). Jonas Balys: VAIKYSTĖ IR VEDYBOS. Lietuvių liaudies tradicijos. Išleido Lietuvių tautosakos leidykla, Silver Spring, Md., 1979. Tiražas: 500 egz., kaina 6 dol.
|
Skaityti daugiau...
|
Dr. Vincas Maciūnas, lietuvių literatūros istorikas, gausių literatūrinių studijų autorius, Kauno, Vilniaus, Pabaltijo (Pinneberg) ir Pennsylvanijos universitetų profesorius, vienas iš Lietuvių Enciklopedijos redaktorių, kuriam praėjusią vasarą suėjo 70 m. amžiaus. Jubiliatas yra gimęs 1909 m. liepos 18 Papilėje, Šiaulių aps.
— JAV Senatas visais balsais nutarė, kad būsimoje Madrido konferencijoje būtų keliama Lietuvos ir kitų Pabaltijo tautų okupacijos byla. — Iš JAV Švietimo departamento gauta 40.000 dol. lituanistinių mokyklų mokytojams lavinti 1980 metais. Parama gauta Švietimo tarybos pirmininko Broniaus Juodelio pastangomis. Jis paskirtas ir šios sumos administravimo direktoriumi.
|
Skaityti daugiau...
|
M e c e n a t a i : Po 100 dol.: Elena Vasyliūnienė, Somerville, MA; Vytautas Saulius, Chicago, IL; po 50 dol.: Balys Sakalas, Toronto, Ont.; 40 dol.: Jonas Jukna, Nuernberg, W. Germany. G a r b ė s p r e n u m e r a t o r i a i : Po 25 dol.: Juozas Vembrė, So. Boston, MA; Daina E. Kojelytė, Lydia Labanauskaitė, A. K. Rugienė, M.D., Chicago, IL; Lietuvių Bendruomenė, Lemont, IL; Elena Masaitienė, Havre de Grace, MD; Vincentas Akelaitis, Cleveland, OH; Romas Mitalas, London, Ont.; P. Sidaras, Toronto, Ont., Canada. R ė m ė j a i : H. Krikščiūnas, El Dorado Hills, CA; Ona Ra-zutienė, Los Angeles, CA; A. Dumbrienė, P. Stakė, Z. Valavičius, Jonas Žadeikis, Chicago, IL; J. Končius, Westchester, IL; A. Radžius, Baltimore, MD; Juozas Jusys, Worcester, MA; Alfa Gilvydis, Detroit, MI; St. Petrauskas, M.D., Elizabeth, NJ; J. Gruodis, Monticello, NY; V. Adamavičius, Ormand, Vic; Julija Grigaitienė, Mitcham, Vic; Dr. I. Kaunas, Mitcham, Via; Australia; Dr. Alina Veigel-Plechavičiūtė, Freudenstadt, W. Germany. AIDŲ administracija visiems nuoširdžiai dėkoja
|
|
|
|
|
|