| |
|
|
1978 m. 3 kovas
|
Parašė ALINA SKRUPSKELIENĖ
|
Rusija vakariečiui visuomet buvo sunkiai suprantamas, priešybių ir nejaukaus paslaptingumo kraštas, kurio gyventojai, nuo amžių valdomi stiprių ir žiaurių valdovų, sutalpina savo charaktery ir despoto, ir anarchisto bruožus. Kai Sovietų Sąjunga pasidarė svarus politinių rungtynių dalyvis, susidomėjimas ja itin padidėjo. Eventualų priešą reikia pažinti. Turbūt dėl to knygų apie Sovietų Sąjungą šiame krašte yra nemaža. Tai daugiausia politinio ir diplomatinio pasaulio įvykiai ir tų įvykių analizė. Paprastai labiausiai rūpi ginklavimasis, taikingo gyvenimo perspektyvos, sovietų ekonominis gyvenimas, komunistų partija, Kremliaus politinė sistema su nuolatiniu jos jėgų svyravimu, jo politika santykiuose su Vakarų pasauliu taikos ir šaltojo karo atžvilgiu.
Bet prieš porą metų pasirodė dvi knygos, skirtingos nuo šių savo medžiaga ir rašymo metodu. Jos tuoj patraukė skaitančios visuomenės dėmesį savo intriguojančiomis temomis. Tai Hedrick Smith The Russian and Robert G. Kaiser Russia. Abi knygos išbuvo ištisus mėnesius "bestselleriais", susilaukė entuziastingo spaudos vertinimo kaip geriausias kūrybingo, informuojančio ir interpretuojančio žurnalizmo pavyzdys.
Abu autoriai yra labai geri žurnalistai. Robert G. Kaiser yra Washington Post korespondentas, buvo ir anksčiau jau pažymėtas premijomis už savo korespondencijas iš užsienio. Hedrick Smith laimėjo Pulitzer Prize už savo pranešimus iš Maskvos, kai jis išbuvo per trejus metus kaip Netc York Times laikraščio Maskvos biuro viršininkas, o dabar yra Washingtono biuro viršininkas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ
|
 I
Šią vasarą —
Išvertė šaligatvius
Vienuma berniukų išdidi.
Jų ištikimybė svajom
Kelia nerimą širdy.
Tik man jų pasikeitę žvilgsniai
Kalba nedorai.
Tai išniekintų sapnų
Kerštingi sukurtieji lūpų geiduliai.
O
Kas švelniai pamylės
Tokią mane?
II
Po matracu paslėpiau aš ilgesį nakčia,
Kurį mama išskaičiusi suplėšė
Ir gailestingai prakeikė mane.
Nugrimzdau aš Arktikos dugnan,
Kur žuvys ramios vienumoje plaukia.
Joms niekas nesvarbu, taip kaip ir man.
O jei kažkas, pamatęs pažaliavusią mane,
Vis tiek pamiltų, tapčiau žmogumi vėl,
Tik jei jis negrįžtų niekada.
Aš išeisiu ilgą naktį pasislėpti po medžiu.
Jis drąsiai žiūri į žvaigždes, nors geria vandenį iš žemės,
Iš čia, kur aš glaudžiuosi, iš šaknų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVOS STUDENTAI MARBURGE XVII IR XVIII AMŽIUJE |
 |
 |
 |
|
Parašė POVILAS RĖKLAITIS
|
Viduramžiais Marburgas (Marburg an der Lahn) garsėjo kaip šv. Elzbietos veikimo, mirties (1231) ir jos stebuklingo kapo vietovė. Šv. Elzbietos kapo saugojimą 1239 m. perėmęs Vokiečių Ordinas čia turėjo svarbią savo karinės organizacijos bazę.1
Universitetas Marburge buvo įsteigtas 1527 m. reformacijos įkarštyje Hesseno landgrafo Pilypo (Landgraf Philipp der Grossmuetige 1504-1567).2 Praėjusių metų vasarą sukakus 450 metų nuo universiteto įsteigimo, Marburge buvo suruošta visa eilė įdomių sukaktuvinių parodų, skaityta viešų paskaitų ir išleista keletas su šita sukaktimi susietų leidinių; sykiu iškelta apverktina dabartinė universiteto padėtis.3 Ta proga buvo prisiminti buvusieji gausūs Marburgo universiteto ryšiai su įvairių tautų mokslininkais ir rašytojais, kurie Marburge studentavo arba profesoriavo ir, kitur nusi-kėlę, sulaukė pasaulinio garso.4 Nedidelę, bet kruopščiai paruoštą parodėlę sudarė dabartinis Marburgo slavistas prof. Hans Bernd Harder apie buvusius Marburgo universiteto studentus ir profesorius, kilusius iš Vokietijos prarastųjų provincijų — iš Prūsijos, Pomeranijos, Silezijos — ir iš kraštų, kurie su šiomis provincijomis ribojosi — iš Livonijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos.5
Į Marburge studijavusius Lietuvos studentus,, atrodo, lietuvių istorikai tuo tarpu plačiau nebuvo atkreipę dėmesio.6 Sąrašus Marburgo studentų iš Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos, Pomeranijos ir Silezijos iki 1620 m. pateikė neseniai savo viename darbe lenkas Hubicki.7 Pagal Hubickį, jau 1527 m. — universiteto įsteigimo metais — Marburge studentu įsirašė "Ioannes Coloniae Wilnauus". 1608 m. įsimatrikuliavo: "Generosi Alexander et Geor-gius Narussenvicii Fratres Litvani. Reinholdus Eggert Litvanus Praeceptor", 1613 m. — "Alexan-der Kaueczinski Lithuanus". Daugiau studentų iš Lietuvos užsiregistravo 1615 m.: "Hector David Sycinski Eąues Litvanus. Gregorius Zotok Eąues Litvanus. Georgius Blinstrub Otsonsky, nobilis Litvanus. Christophorus Rudomina nobilis Litvanus. Cernelius Winholdus Wilnensis, Litvanus".8 To laikotarpio studentų, pasivadinusių "Polonus", "Borussus" (prūsas), "Livonus", buvo daugiau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽMOGIŠKAS SOLIDARUMAS KOSMINIŲ JĖGŲ VERPETUOSE |
|
|
|
|
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ
|
 Vicente Aleixandre, 1977 m. Nobelio literatūros laureatas, nėra pats įžymiausias savo kartos poetų. Tai nereiškia, kad jis premijos nevertas, o tik — kad jam pasitaikė gimti ir kurti tikrų poezijos milžinų tarpe. Plačiame pasaulyje geriau pažįstami jo bendralaikiai Federico Garcia Lorca, Jorge Guillėn, Rafael Alberti. Iš jų tik jis vienas praleido visą savo gyvenimą Ispanijoje ir daugiausia pagarbos nusipelno turbūt savo nenumaldomu noru vis eiti pirmyn, dalintis vis nauja patirtimi su pačiais jaunaisiais, ieškoti naujų kelių, neapsiriboti "ispaniškumu". Nors jis gimė Andalūzijoje, šios srities charakteringi bruožai silpnai teatsispindi jo poezijoje: nėra jo eilėse nei Garcia Lorca ar Alberti būdingo grakštumo, lengvumo, muzikalumo, nei nuolatinio spalvų bei visų pojūčių žaismo. Tai bent dviejų aplinkybių išdava: 1) Andalūziją Aleixandre paliko labai jaunas ir visą gyvenimą praleido Madride; 2) nuo jaunų dienų buvo pusiau ligonis, ilgais laikotarpiais pririštas prie namų. Tad ir jo poetinis pasaulis yra visų pirma vaizduotės ar tolimų prisiminimų, ne betarpiško kontakto su tikrove sukurtas pasaulis. Biografiją mėgstantiems kritikams tas apsunkina kelią, bet atveria plačius vartus psichoanalitikams. Aleixandre iškilus ir tuo, kad jo namų durys visad buvo atviros jauniems poetams ar bepradedantiems kritikams. Jis turi kantrybės visus geraširdiškai išklausyti, sugeba kiekvienam sudaryti įspūdį, jog juo domisi. Pilno jo į kitus įsijautimo, jų esmės be galo subtilaus pagavimo geriausiu liudininku yra jo prozos gabalėlių rinkinys Los encuentros (Susitikimai, 1958), kuriame iškyla daugelio jo laikininkų figūros. Dar gyvesnis tokio noro suprasti ir padėti pavyzdys yra sekančios kartos iškilus poetas Miguel Ner-nandez, kuris be Aleixandre globos bei paskatinimų gal net visai viešumon nebūtų išsimušęs.
Pats Aleixandre poezija pradėjo domėtis palyginti vėlai: turėdamas 19 metų. Iki tol buvo beveik nieko eiliuoto neskaitęs. 1917 vasara, praleista su bendraamžiu Damaso Alonso — kuris vėliau tapo žymiausiu XX a. poezijos kritiku Ispanijoje — nulėmė jo ateitį. Nors sėkmingai baigė prekybos institutą bei teisę ir tuoj pat pradėjo daug žadančią karjerą, Aleixandre buvo iš šių pareigų tėvų — pasiturinčių vidurinio luomo žmonių — "išlaisvintas", kai šie pamatė jo pirmąjį eilėraščių rinkinį — Ambito (Apibrėžta erdvė, 1928). Nuo to laiko niekad savo gyvenime nebeturėjo dirbti ir galėjo visiškai atsidėti poezijai. Nuo 1949 m. yra Ispanų Mokslo Akademijos narys.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JURGIS GLIAUDA
|
I
Notarijušas Zenonas, kurį geros nuotaikos valandomis ponas Vilpuševičius vadino "dominus Zenonas", irzliai dirstelėjo pro langą.
Ankstyva gegužės perkūnija nurimo. Juosvai mėlynas debesis nuslinko į rytus. Stambūs lietaus lašai ryškiais pleišėjimais dar blizgėjo ore. Lašai rikiai plakė kiemo purvą, stiklu žvilgančias balutes, gauruotus krūmus, kurie styrojo krūpčiodami po notarijušo Zenono kambario langais. Stambių, retu lašų kertamas alyvkrūmis erzėjo kaip gyvas, palenkdamas ir atlenkdamas savo jautrias šakeles, apsagstytas jaunais aitriai žaliais lapais.
Notarijušą Zenoną, seną vaškinio veido ir retų plaukų viengungį, pažino visi pono Vilpuševičiaus valdų lažininkai. Per Zenoną plito pono įsakymai: tarnams, virtuvei, kartais ir atokesniam kaimui. Zenonui atjojant, prie kaimo žmonės laukė nemalonių žinių.
— Dominus Zenonai, — pasakė ponas Vilpuševičius, — vakarop ateik pas mane. Prie žvakių šviesos reikalai aiškesni. Jeigu ponas įsakė ateiti, samprotavo patyręs Zenonas, reikės kur nors joti. Oras prastas, purvas neišbrendamas, dangus prakiuręs, žemė įžlugusi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS
|
Oficialiuose 1977 tarptautinės politikos įvykių metraščiuose turbūt nebus nei sovietų okupuotos Lietuvos, nei jos kaimynų — Estijos ir Latvijos — bylos. Tačiau sovietų dominuojamos Rytų Europos problemų potekstėje Lietuvos byla buvo gyva. Pirmiausia ji buvo gyva Lietuvos kaimynams. Nei Vokietija, vis tiek, balta ar raudona, nei juo labiau Lenkija negali būti abejingos Lietuvos užkardai Rusijos ekspansijos kelyje. Bet labiausiai Lietuvos byla tarptautinės politikos 1977 įvykiuose buvo gyva kaip pavyzdys beatodairiško ir brutalaus Sovietų Sąjungos nesiskaitymo su žmogaus pagrindinėmis teisėmis. Šiuo atžvilgiu Lietuvos byla ryšium su Belgrado konferencija negalėjo nedominti ir Jungtinių Valstybių, nepaisant, kad apskritai Washingtonui pirmiausia rūpi vengti bet kurios konfrontacijos su Sovietų Sąjunga. Tokia konfrontacija galėtų sudaryti Jungtinių Valstybių politikai sunkumų Vidurinių Rytų atžvilgiu ar apskritai galėtų didinti tarptautinę įtampą. Savo ruožtu Vakarų Europa, nors jos šio meto politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu yra visai "apeasmentinė", akistatoje su Sovietų Sąjungos panieka žmogaus pagrindinėms teisėms, taip pat negali nesolidarizuoti Jungtinių Valstybių linijai, Belgrado konferencijoje Sovietų Sąjungą apkaltinant Helsinkio Galutinio Akto sutartų principų flagrantišku laužymu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KOTRYNA GRIGAITYTĖ
|
. . . Tada tu laisvas būsi tarsi vėjas
Keliaujantis per užtvaras visas,
kai jau gyvenimas pro tave
bus praėjęs,
palikdamas kaip akmenį
tekėdama srovė.
Gal būsi tu lengvesnis net už vėją
ir kilsi šviesuliu beribėn visaton?
Kada gyvenimas prie žemės
vien prigludęs
mirties simfoniją kartos tik ir kartos . . .
|
|
ŽVILGSNIS Į CHICAGOS KATALIKŲ PAREIŠKIMĄ |
|
|
|
|
Parašė A.L.
|
Amerikos katalikų tarpe plačiai nuskambėjo 1977 gruodžio 12 Chicagoje paskelbtas pareiškimas "A Chicago Declaration of Christians' Con-eern". Jį pasirašė 47 pasauliečiai ir kunigai. Tarp jų žymūs ir ilgamečiai pasauliečių apaštalavimo JAV vadovai. Pareiškime keliamas susirūpinimas sumažėjusiu pasauliečių vaidmeniu JAV Katalikų Bažnyčioje ir dėl šios priežasties menkėjančia Bažnyčios veikla pasaulyje.
Prisimenama, kad kelis dešimtmečius Chicagoje buvo ugdoma tvirta pasauliečių krikščioniškojo vaidmens visuomenėje sąmonė. Čia kilo pasauliečių sąjūdžiai ir organizacijos, išplitusios po visą kraštą ir energingai vykdžiusios, su kunigų pagalba, bet be dirigavimo, Bažnyčios pasiuntinybę pasauliui politinėse, ekonominėse, socialinėse srityse. Vatikano II suvažiavimas ne tik priėmė šitokią pasauliečių tarnybos sampratą, bet ją dargi ypatingai iškėlė, sujungdamas Bažnyčios pasiuntinybę pasauliui su žemiškais teisingumo ir taikos siekiais, nes išganymas Bažnyčios nešamas ne tik atskiram žmogui, bet ir visuomenei. Pareiškime teigiama, kad šis Vatikano II mokymas paskutiniu metu veik išleistas iš akių bažnytinėje organizacijoje. Daug energijos sunaudojama svarstant nors ir svarbius, bet vidinius bažnytinius klausimus (pvz., moterų kunigystė, kunigų vedybos), kaip tai aiškiai pasirodė Detroito "Call to Action" konferencijos metu. Tuo tarpu pasauliečių pasišventimas apaštalauti savo profesinėse srityse išblėsęs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MIES VAN DER ROHE — MŪSŲ EPOCHOS ARCHITEKTAS |
|
|
|
|
Parašė Administrator
|
 "Mažiau yra daugiau"
Visame pasauly, kur mūsų akis beužklius už plieno ir stiklo konstrukcijos pastatų, nežiūrint kieno jie bebūtų projektuoti, vienokiu ar kitokiu būdu jie veda į Ludvig Mies van der Rohe mokyklą. XX amžiaus architektūrinių formų blaškymuose Mies pasireiškė išskirtinai savitais architektūrinės kompozicijos sprendimais, sujungdamas stiklą ir plieną į harmoningą, architektūrinę išraišką. Jo dėka XX amžiaus architektūra įgavo naujas, aiškiai griežtas kompozicines formas.
Graikų teatrai, Romos bazilikos, viduramžių katedros mums imponuoja kaip epochiniai kūriniai, o ne kaip individualių architektų darbai. Ir nedaugelis šiandien težino, kas buvo anų epochinių architektūrinių pastatų kūrėjai. Mies van der Rohe vardas liks žinomas — ateinančioms-kartoms jo darbai liudys apie mūsų amžiaus architektūrą. Jis padėjo pagrindus vadinamajai skeletono — plieno ir stiklo — konstrukcijos architektūrai. Mies van der Rohe pastatai, apipavidalinti iki smulkiausių detalių, savo preciziškumu ir darnia kompozicija yra mūsų epochos klasikinė architektūra.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktis senatoriaus Ch. Percy ir kongresmano D. Flood pastangomis paminėta vasario 21. Maldą atstovų rūmuose sukalbėjo kun. dr. Algirdas Jurėnas. Lietuvos reikalu žodį tarė 41 kongresmanas ir 6 senatoriai. Vasario 16-tosios proga JAV valstybės sekretorius V. C. Vance Lietuvos atstovui \Vashingtone atsiuntė sveikinimo laišką.
— Arthur Goldberg, JAV delegacijos pirmininkas Belgrado konferencijoje sausio 10 Valstybės departamente, Washing-tone, sukvietė JAV tautinių grupių ir amerikiečių organizacijų atstovus. Jis nušvietė Belgrado konferencijos eigą ir atsakinėjo klausimus. Problemos buvusios trys: nepakankama informacija amerikiečių spaudoje, nes šio krašto spaudos agentūros savo atstovu Belgrade pasirinkusios Jugoslavijos gyventoją; sunkumai tarp JAV ir Vakarų kraštų delegacijų, nustatant vieningą programą; kliūtys tarp JAV delegacijos narių ir Rusijos atstovo, aiškinant žmogaus teisių klausimą. Keliant Pabaltijo valstybių okupaciją, daug padėjęs JAV dele gacijos narys dr. K. Bobelis. Gold-bergas tikino, jog nežiūrint į sunkumus, visa teisybė buvusi rusams pasakyta, net rizikuojant jų išėjimu iš konferencijos. Po viso to kovo 8 Belgrado konferencijos baigminiame komunikate žmonių teisių pažeidimai net nepaminėti. Pasitenkinta banaliu pasisakymu bendrybėmis. Belgrado konferencijoje JAV kovojo už aiškų komunikatą, bet nulėmė sovietų grasinimai palikti konferenciją ir juos palaikiusių valstybių baimė užsitraukti jų kerštą. Belgrado konferencija buvo naudinga tuo, kad atvirai pasisakyta prieš žiaurų Rusijos elgesį, pažeidžiant elementarines individo teises. JAV iškėlė ir neteisėtą Pabaltijo valstybių okupaciją. Kitą konferenciją nutarta sušaukti Madride.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JONO GRINIAUS LITERATŪRINĖS STUDIJOS |
|
|
|
|
Parašė Pranas Razminas
|
JONAS GRINIUS: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, II tomas. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Roma 1977, 496 psl.
Jau pačioj šio literatūros studijų ir kritikos straipsnių rinkinio pratarmėj dr. Jonas Grinius sako: "Šituose nagrinėjimuose buvo ir yra mėginama pažvelgti į įvairių autorių (gyvų ir mirusių) kūrybą bei ją vertinti savarankiškai, nepaisant vadovėlinių tezių bei įsigalinčių nuomonių, ne kartą net sąmoningai einant prieš jas. Todėl kai kuriuose straipsniuose yra šiek tiek polemikos. Atrodė, kad, nevengdama atviro nuomonių susidūrimo, laisva kritika gali arčiau prieiti prie rašytojo tikrų problemų su laimėjimais ir nepasisekimais."
Kad ir šiek tiek nusivokiant apie šiame dr. J. Griniaus veikale nagrinėjamus rašytojus, teko pasiskaityti šia proga ir kitų kritikų bei recenzentų nuomones apie autoriaus nagrinėjamų rašytojų kūrybą. Tačiau tai, ką beskaitydamas užtikau, nelaikau, kaip dr. J. Grinius sako, "atviru nuomonių susidūrimu", o tiktai kitokiu žvilgiu į kurio nors rašytojo kūrybą. Kritikai nėra neklystanti dievai. Greičiau, kaip pastebi ispanų rašytojas Azorinas (Jose Martinez Ruiz), ir "ob-jektyviškiausia kritika yra tik įspūdis", kurį palieka perskaitytas literatūrinis veikalas.
Dr. Jonas Grinius, kaip ir tinka rūpestingam kritikui, panašus į girininką, besižvalgantį savo girių platumose. Jis džiaugiasi išbėginėmis pušimis, tačiau pasiryžęs kirsti visus pa-sausius, kad pasiliekantieji medžiai galėtų savo viešūnėmis dangų remti. Kaip girininkas, jis myli savo mišką, čia jo gyvenimas, tačiau jis vadovaujasi dėsniu — iš pasausių nelauktina jokios naudos. Tad jis pirmiausia tik įkerta, tuo paženklindamas, jog medelis bus kartą į ugnį įmestas, kad būtų daugiau laisvės sveikiesiems.
Pačiu laiku pasirodo "Veidų ir problemų" tomai, kada daugelis įtaigauja: ne tavo reikalas analizuoti mano paties pasaulį. Jis tik man tepriklauso. Štai tau duodu savo eilėraščio posmą, štai tau prozos puslapis. Rašyk dalykiškai apie tai, kas tau pakišta. Nesirūpink mano kūno ir mano dvasios ligomis, tegu jos būtų ir apkrečiamojo pobūdžio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ALBINO BARANAUSKO "RUDENYS IR PAVASARIAI" |
|
|
|
|
Parašė VI. Kulbokas
|
ALBINAS BARANAUSKAS: Rudenys ir pavasariai, arba Užplynių Pultinevi-čius namie ir svetur. II. Lietuviškos Knygos Klubas. Aplankas V. O. Virkau. 1976, Chicago. 347 psl., 6 dol.
II dalies veiksmas eina daugiausia Lietuvoje. Savitu pašaipininko "pasakoriaus" stiliumi autorius skleidžia vieną po kito gausybę patrauklių Lietuvos gyvenimo vaizdų. Pasiekia net 1863 m. lenkmetį, rusų landžiojimą į sukilėlių dvarus, popų veiklą, lenkystės sklidimą per dvarus. Atkyla į rusiškąją mokyklą, vokiečių sumaningą ūkininkavimą paprūsėje. Šypsosi iš kaimiečių politikos (dėl ko kilo I pasaulinis karas . . .) Čia ir prieškariniai bei vėlesnio laiko valsčiaus tarnautojai, amatininkai bei jų gudrybės, rinkimai į Steigiamąjį seimą, mūsų gimnazija laisvės laikų pradžioje. 16 Vasario kaime, pabėgėliai iš Rusijos; samdiniai, vagys; čia ir ūkio gerinimas, suvalkiečių papročiai (Užgavėnės, Kalėdos), apkalbos, vaišingumas, dėkingumas, vargstančių užuojauta (Jankeliūnas ir Rašimukai). Labai sodrūs bolševikmečio vaizdai: komunistai mūsų kaimiečių akimis, vietinių komunistėlių entuziazmas ir fanatizmas, šnipinėjimas, kaimiečių siaubas, sužinojus apie gresiančius išvežimus; vokietmečio žudynės, "vaizbūnai". Negaišdamas prie tremties Vokietijoje, likusią vietą skiria mūsiškių buičiai Amerikoje: namų pirkimas, kaimynystės santykiai, piršlybos, senstančios dainininkės dalia, buvę kariai — dabar rašytojai, meno parodos ir t.t.
Baranausko veikėjai — tikrovės žmonės, bet dažnas apsiaustas paslapties rūku, neaiškumu, kuris atsiskleidžia kartais tik po ilgo laiko; pvz.: Dževečka, Kukis, Rasimas, pirmasis "vaizbūnas". O toks juodasis ponaitis — tikras fantazijos, pasakiškas veikėjas. Žinia, ir jis gali būti .aikomas dvasine realybe: autorius mus pajėgia juo įtikinti.
Svarbiausi personažai dabar: Pultinevičius, Rokas, Kukis, jo jaunystės draugas, ir Siaurasevičius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Jurgis Jankus: IR NEBEPASIMA-TEM. Pasakojimai. Aplankas Rūtos Ce-paitytės. Lietuviškos knygos klubo leidinys. Chicaga, 1977, 343 psl. Kaina 7 dol.
Tomas Venclova: 98 EILĖRAŠČIAI. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicaga, 1977, 136 psl.
Danguolė Sadūnaitė: BALTAS IEVOS MEDIS. Eilėraščiai. Išleido Ateitis, Southfield, iMich., 1977. 125 psl. Aplankas — Nijolės Palubinskienės.
Kun. dr. Feliksas Gureckas: ESAME NERAMŪS. Pomirtiniai raštai. Redagavo Vladas Butėnas. Išleido kun. dr. F. Gu-recko fondas. Chicago, 111., 311 psl. Viršelis ir meninė priežiūra Kazio Veselkos.
Grigas Valančius: ŽEMAIČIŲ DIDYSIS. Istoriografiniai pasakojimai. Vysk. Motiejaus Valančiaus mirties šimtmečiui paminėti. Išleido autorius ir LŠST J. Daumanto kuopa, Los Angeles, Cal., 1977, 662 psl.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai. 1,000 dol.: Tėvas Aleksandras Žiubrys, O.F.M., Bridge-ville, PA parapinio jubiliejaus proga vienam Aidų numeriui išleisti; 170 dol.: Aldona Valiuvienė, Toronto, Ont. (aukos vietoj gėlių prie Telesforo Valiaus karsto). 100 dol. — N.N.; 33 dol.: kun. dr. F. Jucevičius, Montreal, Que.; 30 dol.: Jonas Gustainis, Don Mills, Ont., Canada; 28 dol.: Vyt. Patašius, Edarlvvood, N.S.W., Australia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
