Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1966 m. 5 gegužė
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Zenonas Ivinskis — Lietuvos krikšto problema ..................................... 193
Antanas Jasmantas — Du piešinėliai (eil.) .............................................. 199
Ilona Gražyte — Graham Greene ............................................................ 200
Stasys Pilka — Eilėraščiai ........................................................................ 206
Jurgis Blekaitis — Spektaklis .................................................................. 208
Chang Yung — Išsiskyrimo daina (eil., vertė K. Rauda) ........................ 217
Pr. Dom. Girdžius — Preikšo jauja ........................................................... 220

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
J. Kojelis — "Draugui" 50 metų .............................................................. 224
Alfonsas Nyka-Niliūnas — Algimantas Mackus ..................................... 225
A. Rimvydas — Stasio Barzduko sukaktis .............................................. 227
Henrikas Nagys — Dailininkas radęs savo kelią (apie A. Tamošaitį) .. 228
Kornelijus Bučmys, O.F.M. — "Aukso žąsis" ........................................ 230
MŪSŲ buityje ............................................................................................ 231
Atsiliepiant (laiškai redakcijai) ................................................................. 235


KNYGOS
Titas Alga — Žvilgsnis į pernykščių metų dramos veikalus ................... 237
Atsiųsta paminėti ....................................................................................... 240
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS KRIKŠTO PROBLEMA PDF Spausdinti El. paštas


Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?

1. Kelios įvadinės ir metodologinės pastabos.

Besižvalgydami iš svetimos žemės į savo gimtojo krašto praeitį, bandome joje surasti mūsų nusitęsusios tremties ir emigracijos dienoms originalių interpretacijų ir naujų duomenų. Ypač senojoje Lietuvos istorijoje, kurios didybe prieš 70-90 metų po rusų jungu taip guodėsi mūsų romantikai patriotai, ir mes ieškome lig šiol nežinomų ar stebinančių dalykų. Mūsų ceriodiknie ne kartą įrodinėta, pvz., kad ir XIV amžiaus didieji kunigaikščiai buvo karaliai, kad Magnus Ducatus Lithuaniae reikia vadinti karalyste. O aną žinomąjį pažadų dokumentą, kuriuo Jogaila, išeidamas karaliauti Lenkijon ir vesdamas Jadvygą, Kriavo pilyje 1385.VIII. 14 surašė savo įsipareigojimus, kai kas mūsų spaudoje bando sensacingai skelbti tik gana vėlyvu falsifikatu, kada jau nė unijinės valstybės nebebuvo.

Rimtai keliamas klausimas, jog pagaliau reikia susirasti aiškią datą, tikslius metus, Lietuvos valstybės pradžiai. Tokia data turėtų pasauliui akivaizdžiai parodyti pirmosios Lietuvos valstybės seną gimimo metriką. Jau turime iniciatorių, kurie Lietuvos valstybės pradžią, remdamiesi kai kuriomis ir į Lietuvos istorijos vadovėlius patekusiomis užuominomis, tiksliai skaičiuoja nuo 1236 metų ir taip perteikia svetimiesiems.

Palikdami šituos ir kitus mūsų periodikoje iškilusius iš Lietuvos istorijos klausimus nuošaliai, čia tebandysime sustoti ties mums gana aktualia pasidariusia Lietuvos krikšto problema, tiksliau — krikštijimo data. Nuo kada lietuvių tautą reikia laikyti pakrikštytą? Ar Mindaugo ir jo šalininkų krikštas (1250-51) gali reikšti lietuvių tautos krikštą, vad. pirmąjį Lietuvos krikštą? Kaip vertinti visą 1387 m. krikštijimo akciją, Vilniaus vyskupijos įsteigimą, privilegijas Bažnyčiai ir lotyniškai krikštytiems bajorams Lietuvoje?
Skaityti daugiau...
 
DU PIEŠINĖLIAI PDF Spausdinti El. paštas

1.    Saulėtekis
Saulė teka. Pievų rūko
Kamuoliukai tingiai kelias.
Ak, tai Viešpatis Senelis
Pirmą pypkę užsirūko.

Kai pakrapšto, byra spiečiai
Žiežirbėlių jam prie kojų.
Ak, tai rasos mūs šilojų
Tūkstančiais ugnelių šviečia.
Skaityti daugiau...
 
GRAHAM GREENE PDF Spausdinti El. paštas
Žemiau dedamasis dr. I. Gražytės straipsnis supažindina su tuo anglų rašytoju, kuris po neseniai 80 amžiaus metų sukaktį atšventusio prancūzų rašytojo François Mauriac yra bene didžiausias iš dabarties gyvųjų katalikų rašytojų. Neginčijamai Graham Greene yra tiek pat didelis rašytojas, kiek ir nuoširdus katalikas konvertitas. Tačiau nieku būdu dėl to jis nėra tipingas "katalikas rašytojas", kaip įprasta šį išsireiškimą suprasti. Ne tik kaip rašytojo, bet ir visuomeninė Graham Greene pozicija yra individuali. Paskutiniais metais Anglijoje praleisdamas per metus tik apie ketvertą mėnesių, nuo šių metų pradžios Graham Greene nuolatiniam apsigyvenimui persikelia į Prancūziją. Londono "The Sunday Times" ir Paryžiaus "Le Figaro Littéraire" sausio antroj pusėj paskelbė su juo pasikalbėjimą, iš kurio perteikiame tą vietą, kur Graham Greene aptaria savo visuomenines pažiūras:

"Atrodau truputį politikoj keitęsis. Apie 1935 metus, nors jau senokai buvau katalikas, priklausiau centro kraštutinei kairei. Bet kai prasidėjo stalininė era, nebegalėjau joj likti ir atsiradau labiau centre. Ispanijos pilietinis karas buvo sakralinė problema (un sacré problème). Kaip katalikui man buvo visiškai neįmanoma pasekti kitus mano rūšies žmones — tuojau pat įsijungti į anarchistus ar į tarptautines brigadas ar į dar ką, nežinau. Bet dar labiau man buvo neįsivaizduojama prisidėti prie Franco režimo. Iš tiesų Ispanijoj tebuvo viena vieta, kur galėjau vykti — Bilbao kaip vienintelė zona, kuri drauge buvo respublikoniška ir katalikiška. Išvykau, bet niekada neatvykau. Pasiekiau Tulūzą ir buvau nutaręs skristi į Bilbao, bet pilotas — tikra lakūno miniatura — prarado šaltą kraują ar kažką kito ir atsisakė skristi..-Dabar, kai pasibaigė stalininė era, grįžau kelian, kuriuo nuo jaunystės ėjau. Negaliu pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip Rytai galėtų save realizuoti kitu keliu negu komunizmas. Arba geresnė hipotezė — tam tikras susitaikymas tarp komunizmo ir krikščionybės. Praleidau ten keturias ar penkias žiemas ir priėjau išvados, kad, nors ir aiškiai skirtingais keliais eidami, tik kunigas ir komisaras moka tuos žmones pasiekti. Per mišias bažnyčiose, kaip ir per mirtinai nuobodžias paskaitas, kurias organizuoja komunistai, galima matyti žmones, kurie realizuojasi kaip žmonės. Palikus nuošaliai doktriną, Bažnyčia ir komunizmas yra tenykščiams žmonėms labiausiai pritaikytos technikos".

Paviešėti svečiu, nors ir kelis kartus, ir esant įžvalgiam stebėtojui, dar nepakanka pažinti vakariečiui sovietinę tikrovę, ir dėl to būta galima pradėti ginčą su Graham Greene dėl jo politinių pažiūrų. Bet ne jos svarbu žmogui, kurio didybė slypi rašytojo mene. Tepriduriame, kad šiemet pasirodė anglų ir prancūzų kalbomis naujas Graham Greene veikalas iš prancūziškosios Haiti negrų respublikos (prancūziškai veikalo antraštė Les Comédiens, angliškai — The Comedians).

Graham Greene (g. 1904) veikalai, vis vien romanai ar dramos, neišvengiamai lieka kontraversiški. Tarptautinė skaitančioji publika ir kritikai yra jau seniai skyrę jam vieną iš žymiausių vietų modernioje anglų literatūroje. Nuošaliai palikus jo ideologinę-religinę pasaulėžiūrą, Greene yra meistras romano žanre. Nedaug rašytojų sugeba taip sujungti veiksmą, charakterį ir detales į vientisą išorinės ir vidinės tikrovės atkūrimą, kaip Greene savo romanuose "The Heart of the Matter" ar "The Power and the Glory". Problema iškyla, vertinant Greene, kataliko rašytojo, reikšmę ir vietą literatūroje. G. Orwellio žodžiais, romanas yra protestantiška literatūrinė forma, reikalaujanti visiškai laisvos minties, ir todėl nedaug yra gerų katalikų rašytojų, ir jie daugumoje yra blogi katalikai. Su šia nuomone sutiktų labai daug katalikų, kurie skaitydami randa, jog Greene be perstojo teikia gan nemalonų shock treat-ment jų dvasinėms vertybėms. Sutiktų ir daug kritikų, kurie randa jo romanuose perdaug religijos, supainiojančios jų estetinį vertinimą. Todėl Greene retai yra objektyviai vertinamas ir šaltai diskutuojamas. Jo pozicija ("I am a Catholic with an intellectual if not emotional belief in Catholic dogma") nedaug padeda nagrinėjant romanuose iškeltas problemas. Jo sukurti charakteriai visi priklauso emotionally disposed klasei, pasauliui, kuriame grynai intelektualinis, racionalinis priežasčių ieškojimas atsiduria tamsiame akligatvyj.

Žymesniųjų įtakų, kurios formavo Greene kaip rašytoją, reikia ieškoti tiek literatūroje, tiek gyvenime. Jo paties aiškinimu, tai Conrad ir James, Dostojevskis ir Kafka, XIX a. dekadentai, prancūzų katalikai rašytojai (Mauriac, Bernanos) ir egzistencialistai. Tai Berkhamsted Public School dienos, palikusios daug pasąmoninių randų. Greene vaikystė (" . . . something associated with violence, cruelty, evil across the way. One began to believe in heaven because one believed in hell, but for a long time it was only hell one could picture with a certain intimacy", The Lawless Roads, pp. 4-5) dažnai grįžta jo romanuose ir yra viena iš dažnai pasikartojančių jo temų, kada vaikišką pasitikėjimą aplinka išduoda ir sunaikina suaugusiųjų pasaulio netiesa ir žiaurumas.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
MANON LESCAUT LAIDOTUVĖS

Guli ji balčiausio smėlio patale. Sulysusi, sustingusi,
basa.
Šešėlį ažūrinį ant blakstienų mezga išsidraikiusi
kasa.

Vidurdienio karštymetis ir Naujo Orleano
varpo miražiniai dūžiai
Vyzdžiuos negyvuose tirpsta ir erdvėj
mirgėjimais sulūžta.

Dvi rankos kruvinos ir špagos atplaiša ištikimai
jai betarnauja,
kuriai dar neseniai lepūnų minios lenkėsi
nerūpestingame pasauly . . .

Širdis sustingsta, kai kapan giliajan trapią
meilės gėlę kelia.
Ir kai ant užmerktų akių, ant skruostų įdubių
nulyja sausas smėlis . .

Šakalams staugiant, ilsisi gležni, tyli, basa
Manon Lescaut.
Ir kam  gi  tau  audrom,  sapnais  gyventi,  De
Grieux? Dėl ko?! ...

1948
Skaityti daugiau...
 
SPEKTAKLIS PDF Spausdinti El. paštas
Režisūra
Ilgai režisierius dirba vienas: kada aktoriai truputį komiškai, bet ir gana tiksliai sako, jog jis "nešiojasi" su veikalu. Ir jis tikrai tąso veikalą su savim visur: į gatvę, į kavinę, į svečius ir net — į sapnus. Nebūtinai jis sėdi, įsistebeilijęs į raides: didžioji proceso dalis jam yra vidinė. Jis mąsto apie veikalo įvykius gal didesniu intensyvumu, negu kitas sprendžia gyvenimiškus reikalus: ar keisti tarnybą? Ar pirktis namą? Ar vesti Zosę?

Režisierius galvoja apie personažus ir pynę, kurion jie pakliuvo, lygiai realiai, bet negalėdamas to "reikalo" atsikratyti nė minutei. Praeiviuose jis mato čia panašią eiseną, čia šypseną, kuri galėtų būti vieno veikėjo, čia nugirsta kalbos toną, kuri galėtų tikti — būtų toks sodrus, spalvingas, tikras, Matomi gatvės kampeliai ar paveikslai muziejuje, nugirsta dainelė, skaitomas straipsnis, pokalbis su draugu, —  viskas ir bet kada, netikėtu momentu, gali tarsi suskambėti, paduoti ženklą, jog tatai tinka jo sumanymui, — tegu dar tik gimstančiam, kintančiam, negriežtų apybraižų, bet jau neabejotinai jaučiamam visame jo dvasiniame stovyje. Ir tos suskambėjusios nuotrupos renkasi jo vidaus sandėlin, rikiuojasi į pilnėjantį, sodrėjantį vaizdą. Kartais vieni bruožai nepaprastai gražiai — ir džiaugsmingai! — atsiranda papildyti kitų, jau anksčiau pagautų. Kartais jie prieštarauja vienas kitam, stumia kits kitą, abu — turį teisės į egzistenciją, bet nesuderinami. Tada jie arba abu pasinaikina, arba eina į kompromisą savo tarpe, arba vienas įsitvirtina režisieriaus sąmonėje stipriau. Jis ima matyti būsimo spektaklio dar pritemusį, bet jau gyvą paveikslą: erdves, šviesas ir šešėlius, prabėgančią liniją, žmonių pavidalus judesy. Jis jaučia veiksmo ritmą ir besikaupiančią jame nuotaiką.

Ir šalia to svarbaus, kūrybiško darbo, kuriame dalyvauja jo sąmonė ir pasąmonė, vaizduotė ir ieškanti mintis, jausmai ir pojūčiai, — šalia to eina ir   neišvengiamas praktiškas, daiktiškas triūsas. Fantazijai nevalia nuskrieti kažin kur nevaldomai: yra tekstas, yra autoriaus duotos aplinkybės, pagrindinės veikėjų charakteristikos; yra duota visa įvykių scenoje eiga ir nekintami žodžiai, kuriais ji apvilkta. Nuo viso to nevalia nutolti. Tuo reikia remtis, kaip pamatais ar planu būsimam pastatui. Nuo šių duomenų turi prasidėti jo paties kuriančioji mintis.

Tad autoriaus tekstą reikia itin kruopščiai, įdėmiai, kaip sakoma, ir akylai, ir ausylai, išsinarplioti. Tai protinis, analitinis darbas, kuriam pajungta režisieriaus gyvenimiškoji ir teatrinė patirtis, žmogaus pažinimas, literatūrinė, stilistinė nuovoka. Autoriaus veikalą reikia suvokti kaip logišką pastatą, pirmiausia perprantant jo pagrindinę vedamąją mintį, jo centrinę veiksmo liniją, o paskum rūpestingai sužiūrint ir visas detales, visas mažąsias veiksmo ar nuotaikos atmainas, visus frazių kampus ir posūkius. Kodėl? Kam? — braunasi į kiekvieną kertelę, kad niekas neliktų nesuprasta, nepastebėta ir todėl — nepasverta, lyginant su kitų elementų svoriu.
Skaityti daugiau...
 
CHANG YUNG PDF Spausdinti El. paštas
IŠSISKYRIMO DAINA

Kalnų viršūnės
Pasislėpė už debesų baltų;
Švelnutis vėjas
Nustojo švokštęs
Pušyse.

Jei tu norėtum
Suprasti liūdesį širdies keleivio,
Pažvelk į mėnesį
Nuo vienišų terasos laiptų.

Skaityti daugiau...
 
PREIKŠO JAUJA PDF Spausdinti El. paštas
Et iam nox húmida coelo praecipitat suadentque cadentia sidera somnos
Vergilius

Nė vienam žiūrovui vaidinimas nebuvo kančia, tik Eleonorai. Susigūžusi jaujoje, ji laukė iki pusiaunakčio mokytojo, kaip Ikarijo duktė Laerto sūnaus. Ji nežinojo, kad Laerto sūnus pažadėjo zakrastijono dukteriai pirmąjį valsą po vaidinimo.

—    Velkę! Atstumk tik velkę! — ji suunkštė, kai vyriausiasis aktorius, nusitvėręs degantį dervos fakelą, didesnį už pakuros ardą, taip kreipėsi į vokiečių riterius, kapelionus ir svečius:

—    Baronai ir grafai! Naktis įpusėjo. Ko laukiate? Štai gražuolė, pily užrakinta šimtais raktų. Norite?
—    Angelai ir šventieji, gelbėkite mane! — maldavo Eleonora, kai pastebėjo, jog jaujos durys buvo iš lauko užšautos, o prie šermukšnio kapstėsi pririštas žirgas, pasigesdamas raitelio su monokliu.

—    Kitos tokios nerasite nei Bavarijos Alpėse, nei Reino pakrantėse, — sakė Pilėnas.
—    Nutilk tu, ištvirkėli! Kaip drįsti mano akyse vadinti gražuole kaimo mergą? — sujudo Kymante, užmiršusi savo rolę.
—    Kam tu ten sėdi, jauti? — perpykęs režisierius spyrė sufleriui į kaktą, o petingas bernas nusišluostė kelius lašus kraujo.
—    Šermukšnis visas paraudo, greitai pasirodys aušra, — raminosi Eleonora. Aušra visados kruvina.
—    Tokia suflerio dalia. Ne mokyti aktorius, o taką jiems pašluostyti, — sakė protagonistas sufleriui, o vokiečiams pagrasino:
—    Veltui gyvos negausite. Pirma negu paimsite pilį, štai Kymante nuręs gražuolei kirviu galvą. Prisiekiu caro Mikalojaus barzda.
—    Sakiau, kad nė lašo prieš vaidinimą, — įspėjo režisierius protagonistą. — Klausykis, ką sufleris sako.
—    Baronai ir grafai! Praneškite Ordino didžiajam mistrui, Dietrich von Altenburg, kad aš čia ponas, maloningojo caro tarnas.
—    Sakyk: "Karaliaus Mindaugo", — pataisė sufleris. — Caro tada nebuvo.
—    Imkite mergą už pilną statinę aukso ir ją tąsykite. Lašiniai per sprindį. Bet krašto negausite. Aš jį atiduosiu Riurikui.
—    Lenkijos Piastams, — pasipriešino Kymante. — Boleslovui Kreivaburniui.
—    Aktoriai, atkreipiu jūsų dėmesį, kad tokių vardų nėra vaidinimo tekste, — perspėjo sufleris. — Kur režisierius?
—    Pasidavė į nelaisvę. Matyt, vokietis buvo, — Kymante atsakė ir nusiskubino patikrinti, ar gerai užšauta jaujos durų velkė. — Kitokių čia nėra.
—    Tik rusai, lenkai ir vokiečiai.
—    Ir vengrai, mulkiną kraštą rapsodijomis. Tie kanivolai. Kam dar vaidiname, mokomės roles?
—    Žmonėms mulkinti. Kartu su vengrais. Tam mes aktoriai.
Skaityti daugiau...
 
DRAUGUI 50 METŲ PDF Spausdinti El. paštas


Kovo 31 dienraščiui Draugui sukako 50 metų. Jei sakoma, kad spauda esanti viena iš didžiųjų pasaulio galybių, tai lietuviškoje plotmėje tą galybę išskirtinai ryškiai reprezentuoja auksinį jubiliejų švenčiąs Draugas. Ir tai ne tiek savo ištverme laiko tėkmėje (nors ir tai yra reikšmingas dalykas), kiek ištikimybe Lietuvos laisvės, krikščionybės ir lietuvybės idealams.

1909 savaitraščiu pradėjęs eiti Wilkes-Barre (Pa.), Draugas 1912 pastoviai įsikūrė Čikagoje. Pirmoji dienraštinė laida pasirodė 1916.III. 31. Dabartiniai leidėjai Tėvai marijonai iš Draugo bendrovės dienraštį perėmė 1920 (red. L. Šimutis 1966.111.31 Draugo vedamajame teigia, kad tai įvykę 1918).

Per 50 metų, per kuriuos Draugas reiškė Amerikos lietuvių visuomenės daugumos balsą ir tuo pačiu metu tą daugumą orientavo, visame gyvenime įvyko begalinių pasikeitimų. Tačiau Draugo ištikimybė Lietuvos laisvės, krikščionybės ir lietuvybės idealams anaiptol nereiškia   nei   anachronizmo,   nei sustingimo. Su gyvenimu ėjo ir Draugas, o ištikimybėje kaip tik reiškėsi jo gyvybė ir pažanga. Mat, ir pačios idėjos, jei jos gyvos, žadina nesustoti vietoje. Kas nori likti joms ištikimu, turi ir pats kartu su jomis judėti. Laikraščio sustingimo ryškiausiu pavyzdžiu galėtų būti 1888 Mahanoy4 City (Pa.) užtekėjusi ir 1959 ten pat užgesusi Saulė. Per 70 metų ji liko ištikima ... XIX amžiaus amerikietiškai lietuvybei. Bet tokia "ištikimybė" liudijo ne ką kita, kaip gyvosios lietuvybės išdavimą.
Skaityti daugiau...
 
ALGIMANTAS MACKUS PDF Spausdinti El. paštas
Žodis, pasakytas A. Mackui skirtame vakare Čikagoje

Laiko prasmė mums nežinoma; mes jame — kaip pasakos vaikai tamsioje ir paslaptingoje girioje. Vienam iš mūsų pasitraukus iš būrio, lieka fatališka, neaprėpiama tuštuma mumyse ir mūsų tarpe. Mes ilgai dar nenorime tikėti, kad jis jau niekad nepareis; grįžtame po metų, po kitų, lankome tas pačias vietas, prisimename, ir tie, kuriems nebegrįžtantysis buvo artimiausias, raudame, kad anot Shelley, "užgesus lempai, dulkėse guli mirusi šviesa". Bet po kurio laiko imame pastebėti, kad vienatvė sumažėjusi, kad jis vėl yra tarp mūsų, kad jis gyvena mumyse ir kad laikas yra bejėgis prieš likiminį mūsų rytį su išėjusiuoju. Ir taip pamažu prisiminimas tampa nenutrūkstamo ryšio su mirusiuoju patvirtinimu.

Dėl to aš norėčiau teigti (nors tai ir skambėtų nejaukiu paradoksu), kad mirtis suaktualina žmogų. Atimtas iš artimųjų, iš privataus pasaulio, jis pereina į visuotinės egzistencijos plotmę, tampa visų dalimi ir nuosavybe, gyvena visur ir su visais. Tad ir Algimantas Mackus šiandien mano sąmonės ekrane iškyla kaip neapsirinkamai gyvas žmogus, tik išsivadavęs iš laikinės atsitiktinybės, įgijęs naujų ir šį kartą jau pastovių bruožų, realizavęs nelauktą savo prisikėlimą. Jo prisikėlimo realumą liudija ir šis gausus susirinkimas, skirtas jo atminimui, nes iš tiesų minimi tik gyvieji, t. y. gyvesni už gyvuosius, gyvesni už mus.
Skaityti daugiau...
 
STASIO BARZDUKO SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Vienas iš populiariausių lietuvių Jungtinėse Valstybėse, o iš dalies ir kitur, be abejo, yra Stasys Barzdukas. Vargu kas prieštaraus nuomonei, kad jis yra bendruomeni-ninkas Nr. 1. Turime galvoje JAV Lietuvių Bendruomenę. Niekas nėra ėjęs toje organizacijoje tiek daug, tiek ilgai ir tiek svarbių pareigų kaip Stasys Barzdukas.

Dėl viso ko norime priminti keletą jo veiklos faktų bei datų. Toje organizacijoje jis dirba nuo 1952 spalio mėnesio, kada buvo išrinktas į develando apylinkės valdybą. Nuo tada ir prasidėjo atsakingas jo darbas įvairiuose, daugiausia vadovaujamuose, Bendruomenės postuose. Jis apylinkės pirmininkas (1952-1956), visų JAV LB Tarybų narys, tos Tarybos prezidiumo pirmininkas (1961-1964), pirmasis ir antrasis JAV LB valdybos pirmininkas (1955-1961), pagaliau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vykdomasis vicepirmininkas, kuriam ir čia tenka pats sunkiausias darbas. Tą darbą jis dirba ir šiandien.

Keliolika metų išbūti aukščiausiose Bendruomenės pareigose tegali žmogus tik su kūnu ir dūšia atsidavęs organizacijai. Drįstame tvirtinti, kad nėra mūsų tarpe kito, kuris būtų tiek laiko, energijos ir pasišventimo parodęs Bendruomenės labui kaip Barzdukas. Dar galima pridurti, kad jis PLB Seimų atstovas, Kultūros Kongresų bei kitų organizacijų suvažiavimų dalyvis, paskaitų bei pranešimų juose skaitytojas, įvairių laikraščių bendradarbis bei redaktorius. Pasaulio Lietuvis tai juk beveik vieno Barzduko darbas.
Skaityti daugiau...
 
DAILININKAS RADĘS SAVO STILIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Kelios mintys apie dail. A. Tamošaičio kūrybą

Apie dailininko Antano Tamošaičio tapybą, grafiką ir akvarelę yra tekę pasisakyti jau pačioj pradžioj jo kūrybinio posūkio iš akademiškai nuosaikaus realistiškai romantiško kelio į dabartinį. Kiek pirmasai nepasižymėjo ypatingu originalumu, tiek pastarasai yra visai savitas ir šviežias mūsų dailės pasaulyje. Todėl dabar, praėjus jau keleriems metams ir dailininko stiliui vis labiau nusistojus, norėtųsi vėl sugrįžti prie dailininko naujųjų darbų ir juos dar kartą aptarti. Aptarti, ieškant atsakymų į kai kuriuos būdingus stiliaus atradimo ir jo formavimosi aspektus.

Stilius yra daugiau negu suma tematinių uždavinių ir jų įforminimo. Stilius yra visos dailininko kūrybinės asmenybės vienoks ar kitoks apsireiškimas. Stilius yra dažniausiai ilgo ir atkaklaus ieškojimo vaisius. Ilgai ir atkakliai savo stiliaus ieškojo ir Antanas Tamošaitis. Nuodugniai susipažinęs su pasaulinės dailės kūrėjais, srovėm ir manierom, panašumais ir skirtingumais, įtakom ir versmėm, kurios kreipė nuo senovės iki mūsų laikų dailės raidą, Tamošaitis pagaliau grįžo į savąją liaudies kūrybą ieškoti joje pirmojo paskato ir šaltinio. Mūsų liaudies nežinomų tapytojų, audėjų ir drožėjų savaimingas pasaulis ir jo naiviai lyriškas perdavimas dailininkui buvo gerai pažįstami. Savo žemės bevardžių menininkų tradicijoje jis įžvelgė įvairias naujas galimybes   ir  transfigūracijas. Panašiai kaip daugelis šio šimtmečio dailininkų rado įvairių tautų liaudiškose primityviose formose savo kūrybai šaltinių. Tokiu būdu Tamošaičiui savoji liaudies dailė tapo tuo, kuo kitiem buvo gyvoji gamta, egzotiškos šalys arba grynųjų spalvų bei formų neišsenkantys deriniai.
Skaityti daugiau...
 
AUKSO ŽĄSIS PDF Spausdinti El. paštas
Kokie bebūtų "Aukso žąsies" filmo kūrėjų nuopelnai ar trūkumai, viena yra ai'ku, kad šis lietuvių išeivijoje pirmas spalvotas ir garsinis filmas nepaliks be atgarsio dabarties žiūrovuose ir be įspėjimo ateities kūrėjams.

Yra tekę matyti jau anksčiau eilę lietuvių gamintų filmų, net ir spalvotų, bet tai būdavo daugiau atskirų kolonijų ar organizacijų kronikinio pobūdžio apžvalgų rinkiniai. "Aukso žąsis" gi pristatoma kaip filmas su visais būdingais elementais: specialiai paruoštu tekstu, režisiere, technikiniu ir artistiniu personalu. Tad ir tenka vertinti šį filmą ne kaip mėgėjų laisvalaikio užsiėmimą, bet kaip šios rūšies menininkų kūrybinių pastangų išdavą.

Birutė Pūkelevičiūtė, pasiskolinusi porą motyvų iš brolių Grimų, sukūrė pasakišką trijų veiksmų eiliuotą komediją, kuri laimėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės 1961 m. jaunimo dramos konkurso pirmąją premiją. Taigi veikalas pirmiausia buvo skirtas scenai. To paties vardo filmo režisierė ir redaktorė — ta pati Birutė Pūkelevičiūtė. Filme sceninio veikalo turinys likosi, bet savitos filminės formos pasigendama.

Kai teatro scenoj pasitenkinama ir su mažesniu veiksmingumu, visą dėmesį sukaupiant į dialogus ir jų išgyventą perdavimą, tai filme veiksmas neišvengiamai yra būtinas. Juk tik gausesnio veiksmingumo naujumas ilgamečius teatrų lankytojus patraukė į pritemdytas kino sales. Jei filmą ar televizijos programą galima sekti ir užmerktomis akimis, pilnai suvokiant dalyko esmę vien iš dialogų, toks filmas nebėra pilnutinis kūrinys savame žanre, bet tik nufilmuotas scenos veikalas.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Vytautas Vardvs "Foreign Affairs" žurnale (April, 1966, Vol. 44, No. 3) paskelbė straipsni "How the Baltic Republics fare in thfl Soviet Union". Jau pats įėjimas i SI labai autoritetinga tarptautinei politikos žurnalą laikytinas iSskirtini'i laimėjimu, juo labiau, kad lietuvis autorius su pavergtų Baltijos valstybių problema čia pateko pirma sykį. Prof. V. Vardys priklauso tai jaunosios kartos lietuvių intelektualų grupei, kuri. užuot kitus kaltinusi ar tuščiažodžiavusi, profesinį pašaukimą angažuoja konkrečių tautinių uždavinių vykdymui. Šiuo metu jį reikia laikyti vienu mūsų žymiausių sovietų ir jų kolonialinės politikos Baltijos valstybėse ekspertu. Tais klausimais straipsnių anglų kalba yra skelbęs Amerikos, Europos ir Indijos spaudoje. Praėjusiais metais išėjo jo suredaguota ir dalinai parašyta knyga "Lithuania under the Soviets". (J. Kj.)

Jaunime. — Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui ruoša vyksta J. A V. ir kituose kraštuose, kur yra lietuvių. Iš kitu kraštų į kongresą atvažiuos per 100 lietuvių jaunimo atstovų. Prieš kongresą Dainavoj birželio 19-25 vyks jaunimo organizacijų vadovų studijų savaitė, birželio 25-30 — bendroji jaunimo stovykla (su keturiomis atskirų organizacijų pastovyklėmis). Šiai studijų savaitei Ir po jos vykstančiai stovyklai vadovaus Ant. Saulaitis, S. J. Pasaulio lietuvių jaunimo metų visiems darbams (kongresui, jaunimo peticijai Jungtinėms Tautoms ir kt.) reikia sutelkti ligi 45,000 dolerių. Finansų komisijai vadovauja Vyt. Kamantas. Aukas prašoma siųsti komisijos iždininkės adresu: Lithuanian Youth Congress, c/o Mrs. B. Juodikis, 1794 East 227 St., Cleveland, Ohio, 44117.

—    Lapkričio 13 manifestacijos organizatorių viešas laiškas Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso rengėjams iZiūr. Draugas, 1966.111.22) laikytinas jaunimo konstruktyvaus dialogo Lietuvos laisvinimo klausimu atidarymu, "žvfrininkai" preliminarinėje kontrreso programoje pasigenda aiškesnio formulavimo pastangų, tiesioginiai susijusiu, su Lietuvos laisvinimo akcija. Jie kongreso rengėjams daro visa eilę konkrečių pasiūlymų: paruošti ir kritiškam įvertinimui pateikti JT įteiksimos peticijos tekstą, gerai suorganizuoti nelietuviškos visuomenės informavimą, Lietuvos laisvinimo reikalu organizuoti spaudimą į vyriausybes visų tų kraštų, iš kurių jaunimo delegacijos atvyksta i kongresą ir t.t. Laiško autoriai balandžio 16 buvo susitikę su kongreso rengėjais, išsiaiškino klausimus ir sutarė bendradarbiauti rengiant jaunimo kongresą. Pasidalyta darbais. (J. Kj).
Skaityti daugiau...
 
ATSILIEPIANT... PDF Spausdinti El. paštas
Skaitytojų laiškai redakcijai amerikiečių spaudoj yra sena tradicija, šiuose laiškuose pasireiškia visa skirtingų ar net tiesiog priešingų žvilgsnių skalė. Bet dėl to ši skaitytojų reakcija ir sudaro dažno amerikiečių laikraščio labiausiai visų skaitytojų peržvelgiamą skiltį.

Mūsų spaudoj sunkiai sekasi įgyvendinti šį santykiavimą tarp laikraščio ir skaitytojų. Gal būt, dėl to, kad sulaukiama 1. banalių pagyrimų, kurie gali būti malonūs redaktoriams ar atitinkamų straipsnių autoriams, bet kurie neišvengiamai yra nuobodūs skaitytojams, 2. naivių priekabių, kuriose iš straipsnių išskaitoma dalykų, kurių juose iš tikrųjų nebuvo, ar grubios, tiesiog užgaulios polemikos; pagaliau 3. nemokama glaustai pasisakyti, o įsileidžiama į ilgus šnekėjimus, kurių nebegalima laiškais laikyti.

Nenorime užsisklęsti nuo skaitytojų. Priešingai, mielai skirtume vietos skaitytojų balsams dėl tų klausimų, kurie žurnale iškyla. Tačiau reikia,   kad  skaitytoją  laiškai būtų:

1.    trumpi (laiškai, o ne straipsniai),
2.    dalykiški (pačius klausimus liečia, o ne asmenis girią ar peikia),
3.    pagrįsti (turį pagrindą pačiuose straipsniuose, o nesą savivališkai "išskaitytos" išvados).

Šį kartą duodame tris atsiliepimus. Pirmasis yra paimtas iš asmeniško laiško redaktoriui ir dėl to yra pažymėtas tik Skaitytojo parašu. Jis savo glaustumu yra tikras pavyzdys, kaip skirti laišką nuo straipsnio (gali būti atsiliepiama ir atskiru straipsniu, bet tai jau yra atskiras reikalas). Trečiasis atsiliepimas yra duodamas sutrumpintai, daugtaškiu atžymint išleistąsias vietas. Jo autorius K. S. Karpius yra nuoširdus senosios išeivių kartos patriotas veikėjas ir rašytojas, trisdešimt metų (1918-48) redagavęs "Dirvą". Jis teisingai kelia reikalą bendrai dirbti lietuviškąjį darbą. Tačiau, redakcijos nuomone, ir A. Rimvydas visiškai nesiėmė jaunimo kurstyti prieš senimą, o savo 1965 metų apžvalgoje tik ryškino mūsų visuomeninius rūpesčius. Skaitytojai galės lengvai pasitikrinti, palygindami K. S. Karpiaus laišką su A. Rimvydo straipsniu.

Nieku būdu redakcija nelaiko kiekvieno spausdinamo straipsnio "šimtanuošimtiškai" atitinkančiu jos nusistatymą. Be abejo, juo labiau tai galioja skaitytojų atsiliepimams.

Red.
Skaityti daugiau...
 
ŽVILGSNIS Į PERNYKŠČIŲ METŲ DRAMOS VEIKALUS PDF Spausdinti El. paštas
Originaliais dramos veikalais mūsų egzilinė pernykščių metų literatūra buvo gana turtinga. Išleistos keturios knygos su keturių autorių šešiais veikalais. Du iš jų (Anatolijaus Kairio komedija "Viščiukų ūkis" ir Birutės Pūkelevičiū-tės pasakiška komedija "Aukso žąsis") premijuoti, taigi, bent paviršutiniškai žiūrint, išskirtiniai, geresni. Dramos veikalų perteklium niekada nesilepinus, vien šitokia statistika turėtų nuteikti optimistiškai. Bet tai dar ne viskas. Draminio žanro kūrybai atstovauja ir Vandos Frankienės "Vaidinimai mažiems ir dideliems" su aštuoniais ilgesniais ar trumpesniais, daugiau jaunimui skirtais scenos vaizdeliais. Į pernykščių metų originalios dramos derlių reikėtų į-traukti ir naujus įvairiose lietuvių kolonijose vaidintus veikalus, ku i'.ų periodinę spaudą skaitantieji galėjo surasti bent keletą: Detroite buvo statytas Vytauto Alanto "žmonos portretas", Los Angeles — Jurgio Gliaudos "Kaukių balius" ir Alės Rūtos "Ant liūnų krašto", Kanados jaunimo kongreso metu buvo suvaidinta Algirdo Landsbergio komedija "Barzda". Visi šių veikalų autoriai yra žinomi rašytojai ir, išskyrus Jurgį Gliaudą, nė dramoje nėra debiutantai. Neabejoju, kad jų veikalai bus netrukus išleisti knygomis, o tada turėsim progos susipažinti ar plačiau   aptarti.   Jų  suminėjimas šiame rašinyje tik pailiustruoja faktą, kad paklausa originaliai lietuviškai dramai dar nėra išnykusi ir kad turimi dramos veikalai tos paklausos nepatenkina, nes tai nėra bendrojo pobūdžio paklausa. Ir todėl atsiranda reikalas užsakymais angažuoti individualius dramaturgus, statant jiems atitinkamas sąlygas ar reikalavimus.

Sąlygas diktuoja ir kol kas dar gana dažni dramos konkursai. Norima proginių, ribotai auditorijai skirtų veikalų. Veik visada reikalaujama, kad tie veikalai būtų pritaikyti "esamoms sąlygoms", nesunkiai techniškai pastatomi. Staigus dramos suklestėjimas, manyčiau, bent dalinai ir buvo iššauktas tos sąlygotos paklausos.

Anatolijaus Kairio trijų veiksmų komedija "Viščiukų ūkis" ir visos trys (Baisusis birželis, Varpinė, Šiaurės pašvaistė) vienoje knygoje išleistos Prano J. Naumiestiškio dramos yra proginiai, idėjiniai, ryškiai politiškai tendencinio turinio veikalai. Jų keliamos problemos yra aktualios ir veik išimtinai lokališkos. Nereikalauja sudėtingų dekoracijų ar didelio veikėjų skaičiaus. O ir iš tų veikėjų reikalauja ne tiek didelio talento, kiek naivaus, paviršutiniško įtikėjimo į lėkštokas autorių keliamas tezes. Publikai visur pataikaujama. Žiūrovas nešokiruojamas naujomis idėjomis ar jų iškėlimu neįprastoje šviesoje. Jei kas padirginama, tai tik vidutiniai konformistiško žiūrovo vidutiniai kilnūs jausmai su tikslu juos dar "apšvarinti" ar "sukilninti", žodžiu ir A. Kairvs ir Pr. Naumiestiškis savo aktualijų pagimdytais, idėjiniu užsiangažavimu bei tendencijomis panašiais veikalais išpildė "esamų sąlygų" statomus reikalavimus.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Publijus Vergilijus Maronas: ENfiJIDĖ. Verte ir pagal originalą heksametrais lietuviškai atkūrė, parašė jvadą ir sudarė žodynėlį dr. A. Rukša. Bostonas, 1965. Išleido Lietuvi j Enciklopedijos leidykla (J. Kapočius). XXXVI 298 psl. (vertimo tekstas 1-254 psl., toliau vardų ir daiktų žodynėlis). Kaina 4 dol.

Jurgis Gliaudą: DELFINO ŽENKLE. Premijuotas romanas. Čikaga, 1966. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė P. Jurkus. 234 psl., kaina 2.50 dol.

Vyskupo P. P. Bučio ATSIMINIMAI. I dalis — Pasiruošimas darbui. Surašė prof. Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora, MIC. Čikaga, 1966. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė P. Jurkus. 323 psl., kaina 3.50 dol.
Skaityti daugiau...
 
NUMERIO BENDRADARBIAI PDF Spausdinti El. paštas
Kornelijus Bučmys (g. 1927) kunigas pranciškonas. Teologiją ir kanonų teisę studijavo Romoj Grigaliaus ir Laterano universitetuose, 1954 įsigydamas doktoratą. Nuo šių metų pradžios "Darbininko" redaktorius ir moderatorius. Pro Deo universitete Romoj studijavęs filmus, rašo filmų recenzijas lietuvių spaudoj ir National Catholic Office for Mction Pictures reikalui.

Pr. Dom. Girdžius, buvęs mokytojas lotynistas, dabar gyvenąs Kanadoje ir spaudai paruošęs novelečių rinkinį.

Ilona Gražytė, angliste, Montrea-io univ. 1960 įsigijusi doktoratą ir dabar dėstanti anglų literatūrą Montrealio Marguerite-Bourgeoys kolegijoj.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai