Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
8 spalis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
L. Dambriūnas — Svetimos įtakos klausimu mūsų kalboje .............................................. 297
Jurgis Blekaitis — Vėtra nuo jūros, Mūsų liepa (eil.) ....................................................... 309
Marija Gimbutienė — Lietuvių liaudies meno simbolių klausimu .................................... 310
Vytautas Braziulis — Prel. Kazimieras Jasėnas ................................................................ 316
A. Vaičiulaitis — Kaimų takeliais ....................................................................................... 321
Vincente Aleixandre — Amžinas Vagabundas (eil.) ........................................................... 323
Stasys Yla — Lietuviškas nacionalizmas liberalizmo ženkle ............................................. 324

KŪRYBOS PASAULYJE

LITERATŪRA
Antanas Musteikis— Lietuviškieji "Džiunglių" herojai .................................................... 332

KNYGOS IR ŽURNALAI
Trumpa diena (A. Tyruolis: Alė Rūta — Trumpa diena, romanas .................................... 337

RELIGINIS GYVENIMAS
Dr. A. Juška — Trisdešimt šeštasis Tarptautinis Eucharistinis Kongresas ..................... 338
L. Andriekus — Kultūrinės veiklos baruose ...................................................................... 339

MENAS
Rapolas Serapinas— Platono pažiūros į meną ................................................................... 340

VISUOMENINIS   GYVENIMAS
J. Alaušius — Nėra ko dangstyti begėdystę ...................................................................... 342
ĮVYKIAI
Skaityti daugiau...
 
SVETIMOS ĮTAKOS KLAUSIMU MŪSŲ KALBOJE PDF Spausdinti El. paštas


Neseniai spaudoje iškilo klausimas, ar galima sakyti: gydytojas daro lavono skrodimą. Kalbos vartotojai praktikai į tai atsako teigiamai.

Kalbos vartotojai praktikai atsako teigiamai. Kalbos teoretikai kalbininkai nėra vienos nuomones. Vieni sako, kad galima, kiti turbūt dar tebesvyruoja, treti atsako neigiamai. Šie pastarieji vietoj ano sakinio pataria sakyti: gydytojas skrodžia lavoną. Šitaip jie elgiasi, įtardami kalbamo sakinio autentišką lietuviškumą. Tos rūšies sakiniai esą 'nemaža dalimi verstiniai arba sudaryti kitų kalbų pavyzdžiais ir mūsų kalbai dažnai nepritaikyti.. . reikėtų kiek galint daugiau vengti (tokių) šabloniškų, darytinių svetimų nominalizacinių posakių". (Pr. Skardžius, "Aidai", 1955 Nr. 6, 237).

Esant šitokiam praktikų ir teoretikų nesutarimui, tenka j ieškoti jo priežasties. Kai praktikai, net įspėjami, tokius sakinius vartoja, tai kyla klausimas, kodėl jie vartoja. Iš apsileidimo ir nesusipratimo ar savo kalbos negerbimo? Ar gal dėl to, kad jie negali be tokių sakinių išsiversti ir nemato reikalo jų vengti? Kai iš kitos pusės kai kas prikiša tokiems sakiniams svetimumą ar pažymi, kad jie dažnai būna mūsų kalbai "nepritaikyti", tai vėl kyla eilė klausimų: kiek juose to svetimumo yra, kodėl jie laikytini nepritaikytais ar kaip juos atskirti nuo tų, kurie "pritaikyti", ir pan.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
MŪSŲ LIEPA

Sako, smuikai kartais patys ima verkti,
sako, fleitos ima švilpauti, lyg paukščiai,
užčiaupti dėžėse, lyg narve.

Na, o mudu, inkilan įkelti
(jau visi langai pusiau primerkti
ir septynios durys užrakintos),
mudu tylim lygiam vakare.

Tiktai žiūrim įkypai pro langą,
lyg į kokį užjūrį keisčiausią,
lyg anapus mūsų ir dienos.

Aikštėje su raiteliu iš bronzos
mūsų draugė liepa taipgi tyli,
plaukus kvepiančius paleidus nakčiai,
taipgi žvelgia įkypai į mus.
Skaityti daugiau...
 
Lietuvių liaudies meno simbolių klausimu PDF Spausdinti El. paštas
Mano straipsnis "Lietuvių kryžių ir koplytstulpių kilmes klausimu" kultūriniame "Draugo" priede 1955 m. gegužės 28 susilaukė A. Valeškos ir A. Mažiulio atsiliepimų. Tuo būdu trys autoriai tarė savo nuomonę šių lietuvių liaudies meno paminklų klausimu. Kiekvienas jų iškėlė kitokius aspektus.

Savo straipsnyje minėjau, kad lietuvių koplytstulpius ir kryžius galima būtų apibūdinti kaip hibridini reiškinį, sujungusį savyje prieškrikščioniškuosius ir krikščioniškuosius elementus.

A. Veleška pasisakė prieš ankstyvą, prieškrikščioniškąją, lietuvių liaudies meno elementų kilmę, ir jo išvadose pabraukta, jog religinis liaudies menas buvo katalikų Bažnyčios vaisius.

A. Mažiulio nuomone, lietuvių koplytstulpis vargiai kilęs iš prieškrikščioniškųjų laikų. Jo kilmės greičiau reikia j ieškoti mažame kryželyje, prikaltame prie medžio, taigi, krikščionybės tarpsnyje ir liaudies baroko apipavidalinime. Mūsų kryžių saulutės, mėnulio delčia, kreivieji kryžmos spinduliai nėra perkelti iš senojo tikėjimo ženklų ar prasmenų, bet krikščioniškosios ikonografijos palikimas ar jos poveikyje naujai sudaryti įvaizdžiai bei puošmenys.
Skaityti daugiau...
 
PRELATAS KAZIMIERAS JASĖNAS PDF Spausdinti El. paštas
Gyvenimo kelionę baigė Kazimieras Jasėnas, prelatas ir augšto išsimokslinimo tautos kultūros darbininkas. Šią žinią pranešė Švedijos latvių tremtinių leidžiamas žurnalas "Dzimtenes Balss" 1954 m. rugsėjo mėnesio numery. Žurnalas pastebi, kad jo mirties aplinkybės nežinomos: ar jis mirė amžiaus naštos palaužtas, ar nepakeldamas siaučiančio dvasinio teroro, ar jis mirė nukankintas raudonųjų budelių — tuo tarpu lieka paslaptis. Taip pat nežinomas nei mirties laikas bei vieta, tik manoma, kad jis savo gyvenimo saulėleidį bus sutikęs Liepojos mieste, kame, turimais daviniais, nuo 1944 m. vasaros gyveno, prisiglaudęs pas savo, Kuršo diecezijos vyskupą.

Velionies asmenyje lietuvių tauta neteko tauraus patrijoto ir didelio kultūrininko, o broliškos latvių tautos katalikai — garbingo ganytojo, mokytojo ir jaunimo auklėtojo. Pravartu bus priminti, kad K. Jasėnas savo ilgo gyvenimo tris ketvirtadalius praleido Latvijoje, ten dirbdamas sielovados, mokytojo ir auklėtojo darbą, buvo artimai sutapęs su latvių tauta ir jos rūpesčiais. Tačiau, gyvendamas su svetimais ir tarp svetimų, velionis nebuvo nutraukęs saitų ir su savo tauta, nenutolo nuo jos. Priešingai, jis stengėsi pagal savo išgales prisidėti prie jos gerovės kėlimo. Velionis iš pašaukimo buvo dvasininkas, o iš pamėgimo — kultūrininkas. Šiose srityse jis uoliai triūsė visą savo gyvenimą, kaip dvasininkas — latvių tautai, o kaip kultūrininkas — savo tautai.
Skaityti daugiau...
 
KAIMŲ TAKELIAIS PDF Spausdinti El. paštas
Ežiomis per kaimų laukus ėjo du seneliai.

Abu keliavo tylėdami — jis pirmas, ramstydamasis lazda ir paskendęs savo mintyse, o jinai trepleno paskui, basa, apsivilkusi senoviškais drabužiais, su eglučių raštais bei kriputėmis, ir vis stengėsi perprasti, ko jos vyras šiandien toks apniūkęs, kad štai nuo pat miesto net burnos nepravėrė.

Gerokai atsilikęs, sekė berniukas, jų anūkėlis, kurio galva retkarčiais kyštelėdavo pro rugius.
Buvo patsai vasaros vidudienis.

Kiek tik akys aprėpė, aplinkui laukuose ir pievose nieko nematei, tik tuos du karšinčius, slenkančius pro javų lysias.

Grįžo namo iš bažnyčios, palaidoję savo giminaitį Juozą Sarpalių. Rado jį negyvą jo paties vaikai, išėję į griovius kmynų pasirinkti. Gulėjo žmogus užvirtęs, mėlynas akis pastulbinęs į dangų, o ant smilkinio buvo sukrešėjęs kraujas. Nei policija, nei kaimynai taip ir negalėjo pasakyti, kas jį užmušė. Vyras buvo geras, nesipyko — ir kam jis galėjo pareiti į kelią! Taip Juozą Sarpalių užkasė po beržais,— ir tu jo neprikelsi. O ten, ant žemės parpuldama, verkė jo žmona, kad ją reikėjo net nuo kapo atplėšti. Striūbavo sūnūs ir dukterys, maži našlaičiais palikę.
Skaityti daugiau...
 
AMŽINAS VAGABUNDAS (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Ėjom iš lėto, niekad nesustodami.
Išėjom vieną rytą, labai seniai, ak taip, labai seniai.
Ėjome vieškeliais, stepėm, takais, lygumom.
Pilkos barzdos, ilgų vėjų taršomos.  Plaukai apkloti dulkėm,
spygliais, šakom, kartais gėlėm.
Girdėjome nakty laukinių žvėrių staugimą, kai miegojom prie
ramios ugnies.
Ir lašančių aušrų jone girdėjom paukščių riksmą.
Ir matėm storas gyvates, savo klausimą rašančias ir šliaužiančias
per smėlį.
Ir ilgą, tolimą dramblių bandos atsakymą.
Buivolai ir bizonai, platūs kvaili hipopotamai, kieti krokodilai,
silpni kolibrai.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)
 
7.  Formaline lietuvybe prieš žmogiškąjį turinį
Kaip liberalų skelbiamas žmogaus prigimties gerumas, suvestas į individualumą, laisvę ir demokratiškumą, nereiškia jokio esminio turinio, taip ir nacionalistinis žmogaus prigimties blogumas, gelbstimas tautiškumu ir totalistinës valstybes botagu, taip pat dar nieko nepasako apie esminę pasaulėžiūrą. Ir vieno ir antro turinys bei pasaulėžiūra yra tik formaline. Formalinė ji yra ta prasme, kad jų išpažįstamos žmogiškosios būsenos pačios savimi dar nėra žmogaus siekinių esmė. Bet tų būsenų déliai viena ir kita "pasaulėžiūra" atsisako kaip tiktai to, ko žmogus siektų, būtent — esminio, idėjinio turinio.

Esminiai klausimai, į kuriuos žmogus j ieško atsakymo, negali būt patenkinti formalybėmis. Tai berods jaučia, net prasitaria, patys tų "pasaulėžiūrų" atstovai. J. Pronskaus žodžiais, "žmonija tragiškai yra reikalinga tikėjimo ypač šiandien. Nes kiekvienas tikėjimas stengiasi pateikti atsakymą į didžiuosius klausimus, ką žmogus turi daryti su savo likimu ir kaip geriausiai išgyventi savo gyvenimą. Siuo punktu sutinka ne tik visų religijų pasekėjai, bet ir bereliginiai. Faktiškai visų religijų bendras bruožas yra, kad jos turi reikalą su žmogaus problemomis" (op. cit.).

suklumpa ties vienu formaliniu politiniu klausimu, kurį sau stato dažnas liberalas ir nacionalistas, būtent: "Ar religija tinkamai atlieka savo didžiąją misiją, kai vadovavusi tautos gyvenimui per ilgus šimtmečius, ji leidžia išsivystyti tokiai padėčiai, kad komunizmas įsigalėtų?" (cit. iš J. Pronskaus, t. p.). Ši abejone juos verčia kalbėti apie religijos krizę ir savąsias viltis kreipti į grynai politines formalines sistemas. "Veltui būtų gaišti laiką, laukiant, kad bet kuri esamųjų religinių sistemų savo noru imtųsi iniciatyvos (pakeisti šiandieninę nepakenčiamą pasaulinę padėtį, Y). Religija, kaip ji buvo suprantama per du tūkstančius metų, yra pasiekusi krizės" (J. Pronškūs, t. p.). Vadinas, nesitikėdami iš religijos "iniciatyvos" politinei padėčiai pakeisti (keistas religijos paskirties supratimas!), vieni ir antri viliasi, kad tik liberalizmas arba nacionalizmas galėtų tai padaryti.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŠKIEJI "DŽIUNGLIŲ" HEROJAI PDF Spausdinti El. paštas



"Sudiev kvietkeli, tu brangiausis; Sudiev ir laime, man biednam, Matau — paskyrė teip Aukszcziausis, Jog vargt ant svieto reik vienam!"

Upton Sinclair, The Jungle. cituota iš 1947 m. laidos, 9 p.

I
Kolektyvizmas kaip socialinis ir literatūrinis judėjimas yra palikęs ryškias ir charakteringas žymes Amerikos gyvenime. Europa davė jam pradžią. Markso dialektinis materializmas ar kai kurios jo modifikacijos nuspalvino šį judėjimą. Pranašavimas apie "neišvengiamą kapitalizmo žlugimą ir proletariato pergalę" paveikė ne vieną Amerikos intelektualą bei rašytoją. Plačiausiai žinomi pirmųjų atstovai yra Danielius DeLeon (1852-1914) ir Thorstein Wehlen (1856-1929), o antrųjų — Jack London (1876-1916) ir Upton Sinclair, gimęs 1878 m. Pastarojo "Džunglės", vienas iš geriausių jo romanų, yra skirtas lietuvių emigrantų gyvenimui pavaizduoti. Jį mes kiek plačiau panagrinėsime.
Skaityti daugiau...
 
TRUMPA DIENA PDF Spausdinti El. paštas
Pereitų metų "Draugo" premijuotasis Alės Rūtos romanas "Trumpa diena" yra dar vienas įrodymas, kad kūrybinis žodis neslopsta ir nemiršta ir nelengvose tremties sąlygose.

Visa pereitojo tremties dešimtmečio grožine raštija sukasi bemaž be išimties apie prarastąją ir su ilgesiu minamąją žemę. Rodos, kitaip ir negalėtų būti, netekus to, kas brangiausia, su kuo iš mažumės suaugta. Ir gyviausiai tai pergyvena toji karta, kuriai pačiam gyvenimo pavasary teko nuo savo brangiosios tėviškės atsiplėšti. Tai kartai kaip tik priklauso ir Alė Rūta, po siauresnio pobūdžio lyrikos bei prozos bandymų išėjusi štai ir su šiuo paskutiniuoju stamboku veikalu.

Savo laiške premijos įteikimo proga autorė apie savo veikalą bei jo atsiradimą rašė: "Rašiau jį, slegiama nostalgijos, didelio Lietuvos ir ypač kaimo ilgesio. Aprašydama tuos vaizdus, gesinau pasiilgimo troškulį, kurdama situacijas ir charakterius, panašius į buvusių brangių žmonių, išgyvenau, tarytum, Tėvynės artimumą, tarytum buvau sugrįžusi tenai pasidairyti, pasisveikinti, pasikalbėti, lyg ir išgyventi vėl aną dieną, kuri buvo tokia trumpa ne vien Bronei (vyriausiai veikėjai) ir kuri mums visiems baigėsi raudomis". (Draugas, 1955. 1. 15).
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
NELĖ MAZALAITĖ: Negestis. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, 1955. 206 p. Kaina $2.00.

ANDRIUS VALUCKAS: Nemuno Sūnūs. Romanas. I. Autoriaus leidinys. Chicago. 280 p.

F. E. SILLANPAA: Silja. Išvertė Juozas Lingis. Antras leidimas. Išleido Venta. 1955 m. 372 p.

Zenonas Ivinskis: ŠV. KAZIMIERAS, Tėvų Pranciškonų leidinys, 222 psl. teksto ir 70 psl. iliustracijų kreidiniame popieriuje. Viršelį apipavidalino dail. Romas Viesulas. Vatikano archyvų dokumentais paremta studija. Istoriniai faktai perteikti vaizdžia kalba. Kaina 3 dol. Gaunama "Aidų" administracijoje.
Skaityti daugiau...
 
TRISDEŠIMT ŠEŠTASIS TARPTAUTINIS EUCHARISTINIS KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
Eucharistinių kongresų tikslas ir jų pradžia
Eucharistiniai kongresai siekia išreikšti viešą pagarbą Altoriaus Sakramentui bei sukelti tikinčiuosiuose didesni pamaldumą. Jie gali būti tautiniai ir tarptautiniai. Pastariesiems pirmininkauja specialus popiežiaus legatas, ir jie organizuojami nuolatinio komiteto, kurio nariu ilgus metus išbuvo ir mūsų vyskupas Pranciškus Būčys. Tarptautinių Eucharistinių kongresų pradžia siekia 19 šimtmečio pabaigą — pirmasis tokio pobūdžio katalikų suvažiavimas įvyko 1881 metais Lille mieste, Prancūzijoj. Tolimesni kongresai buvo sušaukti šiose vietose — Paryžiuj, Jeruzalėj, Liurde, Romoj, Londone, Kvebeke, Čikagoje, Dubline, Sidnėjuj, Barcelonoj ir šiemet Rio de Žaneiro.

Rio de žaneiro miestas.
Rio de žaneiro yra Brazilijos respublikos sostinė, gyventojų priskaitoma netoli trijų milijonų, kartu ir milžiniškas uostas, kuriame galėtų tilpti visi pasaulio laivai. Didesnė miesto dalis yra Guanbaros įlankos vakarinėje dalyje, jo pakraščius apiplauna ir Atlanto vandenyno bangos. Kūgio pavidalo stati uola, pavadinta Cukraus Galva, lyg ir skiria Atlantą nuo miesto. Serra da Carioca kalnai yra miesto pietuose, kurių aštri Corcovado  viršūnė  iškyla iki  2100
Skaityti daugiau...
 
KULTŪRINĖS VEIKLOS BARUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Šį rudenį pertvarkyta lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijos vadovybė. Pagal ordino įstatus, tai daroma kiekvieną trimetį. Vienuolijos generalinio viršininko įgaliotinis arba vizitatorius atvykęs susipažįsta su provincijos veikla, išklauso pavienių vienuolių nuomonių ir visa tai referuoja Romai. Tenai gi, atsižvelgus į provincijos narių pageidavimus bei vizitatoriaus rekomendacijas, paskiriamas provincijolas ir padėjėjai.

Lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijai vizituoti šiemet buvo atsiųstas Tėv. Tomas Plassmannas, kunigų seminarijos rektorius ir žymus teologas. Po vizitacijos, kuri įvyko pavasarį, provincijolu ir ateinančiam trimečiui liko Tėv. Jurgis Gailiušis. Jam patarėjais duoti Tėvai: Justinas Vaškys, Viktoras Gidžiūnas, Placidas Barisa ir Pranciškus Giedgaudas.
Skaityti daugiau...
 
PLATONO PAŽIŪROS Į MENĄ PDF Spausdinti El. paštas
Platonas buvo pirmutinis senovinių Vakarų filosofas, ėmęs gilintis i grožio ir meno esmę. Jo pranokėjai — išskyrus nebent Demokritą, kuriam betgi daugiau rūpėjo techninis įvykdymas — tenkinosi atskiromis apie grožį pastabomis. Platonas jau ryžosi išaiškinti: ar tai, kas anuomet laikyta menu, būtent, kažkas vidurinis tarp pamėgdžiojimo ir vaizdavimo (kuo, pvz., Benedetto Croce laiko esant graikų žodį mimesis), yra protingas ir su dorybe bei filosofija surištas vyksmas, ar ne; ar skirtinas jis prie dvasios gyvenimo apraiškų — ar, galbūt, tėra vien tik žmogaus juslingumo padaras. Galop: kuo gi — tiesa ar iliuzija —    pagrįstas tragedijos paveikumas ir aplamai scenos meno mums daromasis įspūdis? — Į visus šiuos klausimus gautieji atsakymai bei išvados buvo griežti ir statūs ir žymia dalimi meno kūrėjams nemalonūs.

Platono santykiai su menu iš tikrųjų buvo labai ypatingi. Pats būdamas nepralenkiamas poetas-kūrėjas, jisai, — vėl cituojant Crocės žodžius, — paskelbė "vienintelį tikrai didingą meno paneigimą, randamą idėjų istorijoje". O tatai seka iš jo filosofinės pasaulėžiūros.
Skaityti daugiau...
 
NĖRA KO DANGSTYTI BEGĖDYSTĘ PDF Spausdinti El. paštas
Senai nebesigirdi naujųjų ateivių didžiavimosi, kad jie būsią tautiškai atsparesni, kad jie parodysią tremtinių idealizmą. Kažko ypatingo, tiesą pasakius, ir nereikėjo parodyti. Senieji ateiviai visur buvo sukūrę lietuviškuosius kolonijų židinius. Naujiesiems ateiviams teteko į juos įlieti šviežios nuotaikos. Dalimi tai padaryta, ir būtent tai padaryta tik dalies naujųjų ateivių. Tikrovė yra tokia: kai dalis kiek įmanydami stengiasi atlikti, ką laiko savąja pareiga lietuvybei, tai kita da is, ir būtent gana žymi, begėdiškai atsisako savo lietuviškųjų pareigų. Visa jų energija nukreipta tik į asmeninį įsigyvenimą. Tai ir verčia visus planus, šiaip realius pagal mūsų skaičių ir finansinį pajėgumą, tik svajonėmis. Be atgarsio praėjo įdomus Jul. Susmaro straipsnis "Naujienose" (1955. VI. 18), įvardintas "Nesėdėkime, kaip su nukirstomis rankomis". Jame buvo pasisakoma dėl Kultūros Fondo; jam dirbti, o ne "pastoviai merdėti", reikia ne kelių tūkstančių, o realiai pakankamos sumos. Autorius rašė: "Keli tūkstančiai — jokia pradžia. Reikia sukaupti kapitalą, kurio procentų užtektų metinei Kultūros Fondo sąmatai garantuoti". Autoriaus nuomone, reiktų sutelkti "apie šimtą tūkstančių". Labai teisingas ir savyje visiškai blaivus sprendimas. Reikia Kultūros Fondui ne kelių, o 100 000 dolerių kapitalo. Tai nėra fantastinė suma. JAV Lietuvių Bendruomenės rinkimuose dalyvavo netoli 7.000 žmonių. Tiek dar mūsų parodė nesą lietuvybei abejingi. Taigi, pakanka kiekvienam iš jų skirti tik po 10 dolerių, ir ana suma bus beveik pasiekta. O 10 dolerių yra veik visiems pakeliami. Bet ir vėl tas nelaimingas žodis visiems! Jis paverčia fantazija ir tai, kas savyje yra realu. Jei ne 7.000, o tik 700 žmonių ryšis stoti Kultūros Fondo kūrėjais, jau reikės po 100 dolerių. O ši suma jau nevisiems bus iš tiesų pakeliama. Bet jei liktų tik 70 žmonių, tai šiems jau reikėtų skirti po 1.000 dolerių, čia ir prieiname iš realių galimybių į nebeįtikimus skaičiavimus. Tikrai neatsiras 70, sutiksiančių pakloti po tūkstantinę, nors galinčių tai padaryti yra keleriopai daugiau.
Skaityti daugiau...
 
ĮVYKIAI PDF Spausdinti El. paštas
•    Komunistinės ir nekomunistinės užsienio spaudos žiniomis, vysk. K. Paltarokas Vilniuje pakonsekravo du naujus Lietuvai vyskupus — kun. P. Maželį ir kun. J. Steponavičių (kitur rašoma kun. J. Stankevičių). Vatikano dienraštis L'Osservatore Romano šią žinią patvirtino.

•    Liet. Bendruomenės valdybos pirm. St. Barzdukas šios organizacijos reikalais lanko didesnes lietuvių kolonijas. Iš jo pranešimų patirta, kad Bendruomenė laiko savo esminėmis žymėmis visuotinumą, lietuviškumą, demokratiškumą. Valdyba iš   Loko  perėmusi 60  apylinkių  ir 10 veikiančių apygardų. Patvirtinant valdybą, Bendruomenės pagrindai padėti, tačiau pats pastatas turi būti dar baigtas. Bendruomenei dar trūksta visų sutartos, priimtos ir vykdomos programos. Bendruomenei dar toli iki visuotinumo, kurio ji siekia. Jai nuoširdžiai dirba palyginti dar negausus lietuvių skaičius. Per daug yra stovinčių nuošaliai. Daug kenkia abejingumas, nesidomėjimas, pareigų vengimas. Patirta, jog ir tautinio solidarumo ženklas—doleris neateina spontaniškai, dėl to ir centro valdybos ištekliai tebėra skurdūs. Pirmininkas pareiškė, jog naujoji valdyba ryžtingai pradėjo savo darbą. Panašaus ryžtingumo bei pasiaukojimo didžiajai Bendruomenės idėjai laukdama ir iš visuomenės.
Skaityti daugiau...
 
"AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiama TT. Pranciškonų, pamečiui skiria po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą,   šiuo skelbiama jos taisykles:

1.    1956 metais trečią kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.

2.    Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
Skaityti daugiau...
 
LEIDĖJAI PDF Spausdinti El. paštas
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis

Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius. Alfonsas Nyka-Niliūnas

Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai