Hear me with patience but to speak a word. Kantriai išklausyk mano žodžio.
W. Shakespeare, Romeo ir Julija, III, 5
Šis pokalbis yra bandymas atsakyti į seną, bet visad aktualų klausimą: kaip išlaikyti mokslus einančio jaunimo lietuviškumą? Bandymas skirias nuo svarstymų panašiais klausimais tuo, kad užuot nurodinėjus, ką jaunimas turi daryti lietuviškumui išlaikyti, stengiamasi prisiminti vyresniųjų funkciją lietuviškumo išlaikymo procese. Pokalbis tačiau nepretenduoja nusakyti "pareigas": mūsuose ir taip jau rašoma nemažai apie socialinių ar amžiaus grupių pareigas, kurias pačios grupės įvairiai supranta ir, išvadoje, dėl kurių nesutaria. Čia reiškiamos mintys tik bandys nusakyti mokslus einančio jaunimo JAV būvio realybę ir iškelti tos realybės iššaukiamus klausimus, į kuriuos tik vyresnioji karta gali atsakyti.
Lietuvos teatro 35 metų minėjimas pavergtoje Lietuvoje kėlė aikštėn lietuvių teatro ryšius su Rusija; reiškė dėkingumą ne tiek lietuvių kūrėjams, kiek jų tikriems ar tariamiems mokytojams.
Minėjimas laisvėje neduoda galimybės taip pat surikiuoti visų teatro veikėjų į bendrą galeriją vardais, pavardėmis ir pridėti kiekvieno darbų sąrašą. Tenka apžvalgoje praeiti paskubom pro daugel simpatingų ir mielų teatro žmonių, gyvų ir mirusių, čia esančių ir tėvynėje palikusių, nors jie nešė po rąstą ar po smilgą bendram teatro pastatui. Žiūrint žmogiškai suprantama, kaip kiekvienas apkarsta, jausdamasis nepastebėtas, ir kaip kiekvienas savo širdyje nušvinta pajutęs, kad į jį nukreiptas šiltas dėmesys. Bet teatras yra kolektyvas. Jam tinka labiau nei rašytojui Vaižganto žodis, kad veikėjas yra nelyginant telegrafo vielos, kuriomis eina prasmingos gilios, deginančios ar žudančios mintys.
Lietuvių teatras buvo taip pat toks laidininkas, reiškėjas, kondensuotojas tautos gyvenamo laikotarpio dvasios — tos pačios dvasios, kuri reiškėsi tuo metu literatūroje, mene, politikoje. Teatro vertė ir didybė reiškėsi tuo, kiek jis, gyvendamas ta pačia dvasia, davė teatrinio palikimo ateinančiai kartai; kiek ugdė ir išvedė į teatrinį gyvenimą naujų teatrinių jėgų; kiek auklėjo žiūrovą ir ugdė teatrinės publikos kadrus, be kurių neįmanoma teatras.
Žymiausias šių dienų ispanų filosofas ir eseistas kartu yra ir vienas brandžiausių mūsų laikų mąstytojų. Jo įtaka toli prasiveržia už Ispanijos sienų ir paplito po pasaulį, o jo raštai išversti į dvylika kalbų ir įvairių luomų skaitytojų labai mėgiami. Jo veikalas "La rebelion de las masas" (Masių sukilimas) išverstas į beveik visas kalbas (išskyrus lietuvių) ir turėjo dideles įtakos pastarųjų laikų pasaulio diagnozei nustatyti. Kadangi šis gilus mąstytojas lietuviams tebėra mažai težinomas, tariuos ners ir labai trumpais bruožais su juo supažindinti mūsų skaitytoją.
José Ortega y Gasset gimė 1883 m. Madride. Mokslus ėjo jėzuitų kolegijoje Malagoje, kur įsigijo puikų humanistinį pagrindą. Vėliau studijavo Madride filosofiją ir literatūrą. Po to išvyko į Vokietiją ir ten specializavosi įvairiuose universitetuose. Grįžęs konkurso keliu laimėjo metafizikos katedrą Madrido universitete ir nuo 1910 m. ligi 1936 m. ispanų jaunimui diegė filosofinę mintį. Nuo 1902 m. jis pradėjo rašyti į įvairius žurnalus, o nuo 1914 m. knygas, kurios sekė viena po kitos. Šitie darbai, profesūra, paskaitos namie ir užsieniuose ir leidėjo veikla lemiamai paveikė ispanų gyvenimą. Jo įtaka augo ir už jo tėvynės ribų, ypačiai gi Amerikoje. 1923 m. jis įsteigė žurnalą "Revista de Occi-dente" (Vakarų apžvalga), kuris kartu su jo leidžiamomis bei verčiamomis knygomis buvo efektingiausias ispanų šio amžiaus intelektualinio gyvenimo instrumentas.
Archeologine žinia.
Tarp 550 ir 400 m. pr. Kr. klajokliai skitai nuo Juodosios jūros srities skverbėsi į vidurinę Europą ir net siekė Vyslos žemupį. Jų antpuolius čiabuviai atlaikė konsoliduotomis jėgomis ir gerai įrengtomis tvirtovėmis. Tų tvirtovių viena buvo pastatyta ežero iškyšulyje iš visos eilės namų bei gatvių, mediniais palisadais, grioviais, bokštais sutvirtinta, vandens apsemta, ir todėl išlikusi ligi mūsų laikų su visu savo inventoriumi. Ši didžioji pietryčių (nuo D. ir M. Lietuvos tai yra pietvakariuose P. B.) Pabaltijo archeologijos atrakcija surasta Žnino aps. Biskupine, š. Lenkijoje. Joje rastasis inventorius priklauso vakarų baltų kultūrai, nors ir jos tyrinėtojai lenkų archeologai baltams jos pačios nepriskiria.
Sustabdžius skitų įsiveržimą, apie 400 m. pr. Kr. vakarų baltai pasistūmė į pietus pagal Vyslą ir V. Bugą (Vokiečių archeologai šią baltų ekspansiją sieja su rytų germanų arba bastardų ekspansija, bet archeologiniais duomenimis tai neįrodoma). Kitais šimtmečiais pr. Kr. prasidėjusi stipri keltų ekspansija į rytus iš vidurinės Europos baltus suspaudė senojoje teritorijoje, bet į tos teritorijos širdį neįsibrovė. Apie II a. pr. Kr. germanų kraustymasis į pietus užkliudė vakarinių baltų dalį (Liet. Enc. II t. 145 psl.).
Matau tamsias, įdubusias akis
Gelsvam, lyg vaško veide.
Ir tylias, kančios pasotintas,
Nebyles lūpas.
Visa tai matau pavėsyje —
Prabėgant šaltai srovei.
Tuomet pajuntu tą tuštumą,
Kurios nepripildo nei lietūs,
Tą alkį, kurio nepasotina
LIV
Atsistok prieš mano akis, ir tegu tavo žėrėjimas uždega mano dainas.
Atsistok tarp žvaigdžių ir leisk man pajusti, kad nuo jų šviesų užsidegė
mano garbinimo ugnis.
Žemė laukia pasaulio pakelėje;
Atsistok ant žalio jos kilimo, kurį ji nusviedė ant tavo tako;
ir leisk man pajusti jos žolėje ir pievų gėlėse savo sveikinimo didybę.
Atsistok mano vienumos vakare, kada mano širdis budi vieniša; pripildyk
jos vienatvės taurę ir leisk man pajusti savy tavo meilės begalybę.
LV
Tegu tavo meilė žaidžia mano kalbėjime ir ilsisi mano tylėjime.
Tegu ji eina per mano širdį į visus mano judesius.
Tegu tavo meilė šviečia, kaip žvaigždės, mano miego tamsybėje ir užteka
skaidria aušra mano pabudime.
Tegu ji dega mano troškimų liepsnoje
Ir teka visomis mano paties meilės srovėmis.
Leisk man nešiotis tavo meilę savo paties gyvenime, kaip arfa nešiojasi
savo muziką, ir sugrąžinti pagaliau ją tau atgal su savo gyvybe.
ŽEMAIČIŲ RELIGINĖ PADĖTIS PRIEŠ VYSK. MERKELĮ GIEDRAITĮ
Iš "Merkelio Giedraičio ir jo laikų Lietuvos"
Žemaičiuose palikusių "septynių kunigų" legendos klausimas
Istoriškai įdomu yra sekti "septynių kunigų" legendos plitimą. Apie 1650 metus jėzuitų paduotame savo geradarių-palaikytojų aprašyme toji žinia paminima pirmą kartą. Ji pateko taip pat kartu ir į Kojalavičiaus "Miscellanea". Jis išgarsino, vienoje vietoje skelbdamas apie 6, o kitoje — apie 7 Žemaičiuose belikusius kunigus. Jokis kitas ano meto ankstyvesnis 16-jo amžiaus šaltinis tačiau šito duomens nepatvirtina. O apie tai rašo tik tie, kurie Kojalavičium vėliau naudojosi.
Valančius, tiesa, kartodamas tą septynių kunigų skaičių, pažymėjo, kad iš jų keturi "slapsties po wiskupiste". O trijų, kurie gyvenę prie Varnių katedros bažnyčios, jis paduoda ir pavardes. Pirmuoju yra minimas vysk. Petkūno brolio sūnus, Varnių kanauninkas Petras. Iš 1579 metų vizitacijos akto matyti, kad jis, nors ir buvo klebonu Betygaloje, neturėjo kunigo šventimų. Ar sūnėno ištikimumas Kat. Bažnyčiai gali būti tvirtu įrodymu dėdės vyskupo uoliam katalikiškumui, lieka atviras klausimas. Valančiaus teigimas apie vysk. Jurgio Petkūno linkimą į protestantizmą eilės senesnių autorių bei šaltinių nepažymėtas, išskyrus 17-jo amž. vieną kompiliaciją, kuriai kiti prieštarauja.
DU LIETUVOS GIRIŲ ĄŽUOLAI VINCAS KUDIRKA IR PETRAS KRIAUČIŪNAS
IŠTRAUKA IŠ SPAUDAI PARUOŠTO VEIKALO "VINCAS KUDIRKA"
Netrukus Petras Arminas susirgo džiova ir 1885 m. kovo 18 d. mirė Marijampolėj. Ant jo kapo draugai pastatė akmens antkapį su šiuo Petro Kriaučiūno įrašu:
Viengenti! Prie šito kapo atėjęs,
Atmink, kad tšia ilsis mūs geradėjas,
Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo
Ir meilę viengentšių tarp jų sėjo;
Paliko jis gražu mums atminimą,
Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.
Pagaliau Marijampolės gimnazijoje Petrui Kriaučiūnui buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jis 1887 m. rugsėjo 1 d. iš jos buvo atleistas savo paties prašymu. Jam buvo siūloma pelningos vietos Rusijoje, bet jis pasiliko Lietuvoje vargti. Už keliolika rublių per mėnesį dirbo Marijampolės taikos teisėjo raštinėje. Kartą pas gydytoją Smolskį svečiuose advokatas E. Zablockis Petrui Kriaučiūnui pašaipiai priekaištavo, kad jis, toks gabus ir mokytas žmogus, Lietuvoje vargstąs už keliolika rublių per mėnesį, o Rusijoje jis galėtų gauti dešimteriopai daugiau. Į tuos jam daromus priekaištus Petras Kriaučiūnas rūsčiai atkirto:
Jonas Mekas: SEMENIŠKIŲ IDILĖS. Aidų leidinys, Brooklynas, 1955 m. 62 p. Kaina 1 dol.
Mūsų naujojoje poezijoje šioji knyga yra pati originaliausia, su sa-vitiškiausiu veidu ir balsu. Dabartiniai mūsų poetai beveik išimtinai yra lyrikai ir beveik visi jie telpa po plačiai suprasto romantizmo — simbolizmo sparnu. Net ir tie, kurie buvo pakilę į modernistinius laukus, ilgainiui grįžo į išmintą kelią, žinoma, kiekvienas turėdamas savo spalvą, savo žodį ir savo pasaulį.
Jonas Mekas mūsų poetų šeimoje šiandien yra vienintelis: jis pasuka į epinę kūrybą, pasisavina kitų nepuoselėjamą idiles žanrą ir vietoje simbolizmo eina realizmo tradicijos keliu. Dėl buvimo jame esama ir lyrinių vietų, kaip jų pasitaiko ne viename epe, tačiau esmėje jo "Semeniškių Idilės" yra išaugusios iš dviejų mūsų rašytojų, kurie itin giliai buvo įsišakniję mūsų kasdieninėje tikrovėje, būtent — iš Kristijono Donelačio ir Žemaitės. Paties Jono Meko pasisakymu, šie du mūsų klasikai buvo jo mėgstamiausi autoriai ir jų pavaizduotas pasaulis nesiliovė jį žavėjęs.
Vyskupas Vincentas Brizgys: MARIJA DANGUJE IR ŽEMĖJE. Lietuviškos Knygos leidinys, Chicago, 1956. 136 p.
Andrius Valuckas: NEMUNO SŪNŪS. Romanas, antra dalis. Autoriaus leidinys. Chicago, 1956, 429 p.
Jieva Simonaitytė: PAVASARIŲ AUDROJ. Mažosios Lietuvos laisvės kovos. Išleido Terra, Chicago, 1956. 228 p.
GRIMŲ PASAKOS. Vertė St. Vainoras ir V. Civinskas. Išleido Terra, Chicago, 1956, 170 p.
JŪRININKO SINDBABO NUOTYKIAI. Išleido Terra, Chicago, 1956. 108 p.
Čikagoje surengta religinio meno paroda kovo 11—30 d.d. šv. Kryžiaus parapijos salėje buvo reikšmingas ir prasmingas įvykis mūsų kultūriniame gyvenime. Reikšmingas, nes čia menininkai buvo susitelkę vienam žanrui. Nūdienos sąlygose sunku menininkams suorganizuoti pavienias parodas, dar sunkiau susiburti krūvon, apjungti visas sritis. Sunkiausia gi susitelkti vienam žanrui, kaip šiuo atveju — religiniam menui. Čikagos parodai pasisekė išjudinti vyresnės kartos įvairių rūšių menininkus. Taip pat ji įtraukė ir pačius jauniausius, neseniai baigusius ar dar tik studijuojančius.
Prasmė šios parodos yra taip pat gili. Nors esame katalikiška tauta, nors ir didžiuojamės savo bažnyčių gražumu bei meniškumu, bet religinio meno tiek nepriklausomybės laikais, tiek ir dabar per daug nepuoselėjome. Juk mūsų bažnyčių daugumą statė ir puošė svetimieji; dėl įvairių priežasčių jų nepatikėjo saviems — lietuviams — menininkams. Savųjų dailininkų religinio meno nepasigesta ir privačiuose butuose.
Vilniaus architektūra, išaugusi Vakarų Europos kultūroje, jau nuo seno domino meno istorikus ir keliautojus. Taip susidarė nemaža literatūra įvairiomis kalbomis (lenkiška ir vokiška). Senokai pradėti leisti Vilniaus meno albumai, kurie vaizdavo jo istoriją bei architektūrą. Iš 19 a. žinomas Vilčinsko albumas su retomis spalvotomis litografijomis, su romantiškais Vilniaus kampeliais.
Lietuviškai pirmas platesnis leidinys pasirodė tik 1923 m., švenčiant Vilniaus 600 metų (1323 — 1923) sukaktį. Tada "švyturio" bendrovė Berlyne išspausdino didelį albumą su K. Binkio ir P. Tarulio istorine įžanga. Albumo charakteris — istorinis. Įdėta nemaža iliustracijų, graviūrų iš senojo Vilniaus, kuris didžia dalimi jau sunaikintas. Išlikę architektūros paminklai nebuvo tinkamai suklasifikuoti, išdėstyti pagal stilių ir istorijos periodus. Užgrobus lenkams Vilnių, šis albumas buvo vienintelis, iš kurio ilgą laiką Lietuva pažino savo sostinę.
1. Pagrindinis mūsų dienų klausimas
Kalbant apie laisvę, šiandien mums iškyla pagrindinis klausimas: kaip galėjo iŠ to didžiojo laisvės sąjūdžio, vadinamo liberalizmu, prasidėjusiu renesansu, apšvieta ir išsiskleidusiu prancūzų revoliucija ir įvairiais išlaisvinimais, būdingais visiems naujiesiems amžiams, išsivystyti toji tironija, kuri komunizmu ir jam giminingomis srovėmis grasina visai pavergti žmogų ir sunaikinti visas jo laisves.
Pas mus šį klausimą yra sprendęs prof. A. Maceina savo straipsnio "Liberalizmo kelias į bolševizmą", nurodydamas, kad pačiame liberalizme buvo pradų, kurie, nuosekliai vystydamiesi, privedė prie laisvės paneigimo — bolševizmo (Aidai, 1948 nr. 13). Netiesiogiai šį klausimą yra lietęs dr. J Girnius straipsnyje "Šiandininė demokratijos krizės prasmė". Kadangi demokratija yra liberalizmo apraiška politiniame gyvenime, tai dr. J. Girnius, jieškodamas demokratijos krizės priežasčių, netiesiogiai iškelia ir pačią liberalizmo krizę (Aidai, 1948 15 nr.). Plačiai ir vispusiškai šį klausimą nagrinėja prof. Stasys Yla savo naujoje knygoje LAISVĖS PROBLEMA.
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiami TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1955 ir 1956 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijoj kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų ir k.).
Skaitant arba klausant mūsų politikų kalbų, net ir dabar dar tenka dažnai susimąstyti, net nusiminti dėl skelbiamų keršto arba neapykantos šūkių. Gal tie šūkiai skelbiami nesąmoningai, nepagalvojus, iš seno papratimo ir be noro pakenkti?
Taip, pvz., tautos švenčių progomis ir vėl tenka girdėti su patosu kalbant apie koriką Muravjovą, apie rusų žandarą su bizūnais, apie mūsų tautos engėjus plėšikiškuosius kryžiuočius ir pagaliau apie klastingąjį lenką. "Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas..." Tie žodžiai net buvo akmenin įkalti. Tai keli šūkiai arba posakiai, kurie giliai yra įsmigę į žmonių sąmonę ir, turbūt, dėl to jie dabar vis dar kartojami kaip kokia malda. Ir negalima sakyti, kad tie posakiai būtų visiškai neteisingi. Bet tiek yra tikra, kad jie visiškai neatitinka lietuvių tautos būdą, be to, yra atgyvenę ir norom nenorom žadina neapykantą tarp mūsų ir mūsų didžiųjų kaimynų...
• Spausdinant šį numerį, iki Lietuvių Kultūros Kongreso Čikagoje liko tik kelios dienos. Visa mūsų spauda vienbalsiai iškėlė kongreso idėją, palankiai nuteikdama visuomenę šiam reikšmingam įvykiui. Nuotaika susidarė gera. Kongreso rengimo komitetas parodė daug energijos, organizuodamas programą, priėmimus ir populiarindamas patį kongresą, šioje iškilmėje pakviesta dalyvauti visi kultūrininkai, LB apylinkių ir įvairių organizacijų bei draugijų nariai ir visi lietuviai, kurie sielojasi lietuviškos kultūros išlaikymu. Kongresas atidaromas birželio 30 d. Sherman viešbutyje. Programoje du plenumo posėdžiai su dr. Juozo Girniaus ir Iz. Matusevičiūtės paskaitomis ir visa eilė įvairių kultūros sekcijų posėdžių taip pat su paskaitomis. Suorganizuota šių sekcijų posėdžiai: mokslo, švietimo, muzikos, literatūros, istorijos, lietuvių kalbos, akademinio jaunimo, teatro, dailės. Kultūros žurnalas "Aidai" yra pasiryžęs išleisti šiam kongresui atminti specialų numerį, atspausdindamas paskaitas bei nutarimus. Su kongresu ruošiama Dainų šventė įvyksta liepos 1 d. Coliseum patalpoje. Kongresą ir Dainų šventę rengia ALB Čikagos apygardos valdyba.
Lietuvai pranciškonai šį rudenį Kennebunk-porte, Maine, atidaro savo gimnaziją (High School) ir kviečia į ją stoti pradžios mokyklą baigusius moksleivius.
Mokyklai ir bendrabučiui vadovaus patys lietuviai pranciškonai.
Bus išeinamas visas valdžios augštesniosioms mokykloms nustatytas kursas su lotynų kalba ir lituanistika.
Mokslui ir bendrabučiui atlyginimas — 300 dol. metams. Neturtingi, bet gabūs mokiniai galės būti dalinai arba visai nuo mokesčio atleisti.