| |
|
|
1957 m. 1 sausis
|
ŽVILGSNIS Į JAV LIETUVIŲ BENDRUOMENĘ JOS 5-RIŲ METŲ GYVATOS PROGA |
 |
 |
 |
JAV Lietuvių Bendruomenės steigimo aktas, Laikinojo Organizacinio Komiteto priimtas, oficialiai buvo paskelbtas ir iškilmingai pasirašytas JAV Lietuvių Bendruomenės šventėje 1951 m. lapkričio 18 d. New Yorke. Šie penkeri metai, kuriuos turime nuo oficialaus Bendruomenė gimimo JAV, sudaro gerą progą bent prabėgomis žvilgtelėti Į tas įtaigas, pastangas, užsimojimus ir darbus, kurie žymi JAV Lietuvių Bendruomenės neilgą kelią.
Vienos lietuvių organizacijos mintis praeity
Vienas iš esminių Lietuvių Bendruomenės (LB) bruožų yra siekimas apimti visus lietuvius. Kas yra gimęs lietuviu, tas priklauso ir savo tautinei bendruomenei. Kaip nurodo buv. Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojas M. Krupavičius, "Bendruomenės pavyzdys — Lietuvos valsčius ar parapija. Kaip parapijos narys — kiekvienas krikštytas krikščionis, kaip valsčiaus narys kiekvienas valsčiaus ribose gyvenąs Lietuvos pilietis — ar jis katalikas ar evangelikas, ar jis jaunas ar senas, ar jis dvarininkas ar ubagas, taip PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslose teka lietuviškasis kraujas, kas yra lietuviškos kilmės, nors ir nematęs Lietuvos ir nenorįs jos matyti" ("Pasaulio Lietuvių Bendruomenės keliu" 16-17 psl.).
|
|
Skaityti daugiau...
|
 LAŠAS ANT AKMENS
Kai pirmutinis lašas ant akmens ištyška
Ir volungė atskridus ima troškulį maišyt,
Užpūtus žiburius namuos, einu, palikus viską,
Ką kalba dievmedžiai pasiklausyti; —
Kaip rūtos garbinėlis tamsiai žalias
Sutinka gyvą srovę iš dangaus,
Kaip pūdymų viedrynas kelias
Priimt lašų tuksenimo skambaus, —
Koks minkštas tampa gelsvas molis, —
Iš jo sukurtas tik Adomas. O Jieva,
Užmiršus, koks ik begalybių tolis,
Per upę susimoja su aplyta alyva.
|
|
Skaityti daugiau...
|
1. Dostojevskio aktualumas
Alois Dempf yra pasakęs, kad Dostojevskis priklauso prie didžiųjų žmonijos ugdytojų, kaip Homeras ir Platonas, kaip Vergilijus ir Augustinas, kaip Dante, Tomas, Šekspyras ir Cervantes, "kurie buvo žmogiškumo mokytojai ne tik savai tautai, bet visoms tautoms ir visiems laikams". Tai, be abejo, teisinga. Jeigu tačiau klaustume, kuo šis "žiaurusis talentas", kaip ji vadino jo amžininkai, yra tokios didžios garbės pelnęs, turėtume leistis į pačias jo kūrybos gelmes ir ten pajieškoti atsakymo, nes nei Dostojevskio asmuo, nei publicistiniai jo raštai neteikia pagrindo įrikiuoti jį pasaulio garsenybių eilėsna.
Savo gyvenime Dostojevskis turėjo iškęsti daugybę smūgių ir pakelti daugybę sunkybių: nuteisimas mirti ir bausmės dovanojimas tik egzekucijos aikštėje, ilgi kalėjimo ir ištrėmimo metai, nelaiminga pirmoji moterystė su "įtaringa ir ligūsto būdo" moterimi, staigi jo mylimo brolio mirtis ir prisiėmimas jo šeimos išlaikymo, nuolatinė pinigų stoka, o svarbiausia — nuomario liga ir netvarkingu darbu suardyti nervai yra aiškūs įrodymai, kad rašytojui iš tikro buvo lemta išgerti savo gyvenimo taurę ligi dugno. Išskyrus keletą prošvaisčių, lydėjusių pirmuosius jo kūrybos žingsnius, visa kita skęsta nejaukioje tamsoje. Tiktai prieš pat mirtį Dostojevskiui teko pergyventi tikrą triumfą, būtent, atidengiant Puškino paminklą (1880 m. birželio 8 d.), kada jis savo kalboje Puškiną interpretavo kaip rusiškojo visažmogiškumo skelbėją, kviesdamas rusų tautą tapti "visų žmonių broliu, visažmogiu" ) ir tuo įvykdyti didžiausio savo poeto testamentą. Bet, praėjus aštuoniems mėnesiams po šios kalbos, Dostojevskis mirė (1881 m. sausio 28 d.) ir netrukus buvo pamirštas, nes moraline savo asmenybės verte jis vidurkio neprašoko. "Kartais tiesiog pragariška savimeilė" (N. Losskij) degte degė jo širdyje visą laiką. Pirmosios savo apysakos "Vargšai žmonės" (1845-46) pasisekimo apsvaigintas, jis vėliau, kaip pats prisipažįsta, negalėjo pakęsti jokios savo veikalų kritikos." ) Dostojevskis trokšte troško ramaus ir gero gyvenimo (BN 70), bet pinigas slydo iš jo rankų "į visas puses" (BN 48) ir "dingo, velnias žino kur" (BN 58). Nelaiminga jo santuoka su Marija Dmitrijevna pasunkėjo dar daugiau dėl meilės Apolinarijai Suslovai, tai "pragarinei moteriai", kurios vaizdą Dostojevskis vėliau nupiešė "Broliuose Karamazovuose" Grušenkos personaže. Iš tikro, Dostojevskis nebuvo nei didvyris, nei tuo labiau šventasis, kad pasiliktų istorijoje sava asmenybe.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 VII.
Štai vėl, sėdėdamas pajūrio smiltyse,
pilstau, kaip geltoną smėlį,
savo prisiminimus,
gerdamas iš naujo vėl praėjusias vasaras,
saulę, smiltis ir draugystę,
ir jausdamas, kaip kiekviena valanda,
kiekvienas liestas daiktas, kiekvienas
žmogus, akiratis, medis
darosi brangus ir nebeatplėšiamas,
įsikabinęs šaknimis pačioj prisiminimų
šerdyje.
Kažkodėl, mums sėdint tą vasarą, kieme,
po eglėmis (buvo daugiau svečių,
ir viduje grojo radijas, buvo girdėtis kalbos,
ir mes sėdėjome ten po egle
ir žaidėme kažką, nebeprisimenu —
kalbėdami apie kažką labai taip nesvarbaus),
— kažkaip tada atrodė viskas labai paprasta,
kasdieniška: ir muzika, ir saulė,
ir žaidimas. Ne taip, kaip štai dabar,
iš tolo — taip šventadieniškai,
taip saulėtai.
Ir tada — mes buvome trise — stovėjome
išbalusiam pajūrio smėlyje,
ir mėtėme akmenučius, ar, sėdėdami
vakaro prietemoj, pilkoj vasarvietėj,
mes klausėmės lietaus,
ūžiančio medžių šakose ir kiemo eglėse.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 "Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja", kadaise yra pasakęs J. W. Goethe. Tik ta tauta, kuri atkakliai siekia laisvės, susilaukia ištikimų draugų, — būtų galima pridurti. Tokių ištikimų draugų yra susilaukusi ir lietuvių tauta, kai, pirmajam pasauliniam karui besibaigiant, ji veržėsi į laisvę. Šitokių ištikimųjų draugų tarpe, be abejonės, yra prof. dr. Juozas Eretas, kuris štai atšventė šešiasdešimties metų sukakti (gimęs Bazely 1896. X. 18).
Kodėl Lietuva — antroji tėvynė?
Nors gimimo šveicaras, dr. J. Eretas savo antrąja tėvyne ligšiol tebelaiko Lietuvą, kurioj per dvidešimt su viršum metų (1919-1941) gyveno. Jai paaukojo savo gyvenimo gražiausius metus ir joje sukūrė gausią, pavyzdingą šeimą. Jis pamilo Lietuvą ir jos žmones dėl to, kad matė lietuvius nelabai vertinančius pinigą, kaip pats sukaktuvininkas kartą viešai prisipažino. Nors, baigęs augštuosius mokslus (disertacija apie jėzuitų teatrą Šveicarijoje), dr. Juozas Eretas 1918 metais turėjo kvietimą į Veneciją dėstyti germanistikos, tačiau dėl ankstesnės pažinties su lietuviais Friburgo studentais jis apsisprendė vykti į Lietuvą. Tame apsisprendime lemiantį vaidmenį atliko ir Mažosios Lietuvos patrijotas Mykolas Ašmys, kuris buvo atvykęs į Šveicarijos kalnus gydytis nuo džiovos ir drauge baigti augštųjų mokslų. Tačiau 1918 metais siaučianti gripo epidemija paguldė jį į karstą. "Prieš mirdamas paprašė mane užimti jo vietą Lietuvoje, — prisipažįsta dr. J. Eretas. — Mirė paguostas mintimi, radęs pavaduotoją. Taigi 1919 metais vasarą vykau Lietuvon, bandydamas vykdyti mirusio draugo testamentą. Kažin ar aš be graudenančių mirštančio Mykolo maldavimų būčiau vykęs ir pasilikęs karo nuteriotame svetimame krašte, kur manęs — be džiaugsmingų valandų — laukė kalnas nemalonumų bei nusivylimų", sako profesorius ("Draugas". 1956. X. 20).
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kai Vakarai bando rasti idealą, apie kurį galėtų spiestis didžiulės masės žmonių, pamato, kad tai nelengvas dalykas. Kybant grėsmei iš Rytų, buvo mestas "krikščioniškos civilizacijos" šūkis, bet pasirodė, kad jo patrauklumas gana silpnas. Jis nerado stipresnio atgarsio masėse ir buvo rastas kitas — "American way of life"! Europoje jis buvo pateiktas kaip laisvės idealas, kuris turįs būti krauju ginamas. Apie tai buvo ir tebėra daug kalbama, tačiau nuo to niekas nepajudėjo. Energija atsirado tik tada, kai buvo pajudintos galingųjų gyslos, kuriomis sruvena ne kraujas, o .. . žibalas. Tai rodo, kad nei krikščioniškosios kultūros, nei laisvės idealai Vakaruose ugnies išskelti nepajėgia.
Tam paaiškinti galima rasti įvairių pateisinimų, bet gilioji priežastis glūdi Vakarų nukrikščionėjimo procese. Ilgus šimtmečius krikščionybė buvo Vakarų kultūros įkvėpėja, jos siela. Ji buvo padėta jos pamatuosna. Dabargi pastebimi reiškiniai, kurie aiškiai liudija Vakarų nukrikščionėjimą ir kartu nuidealėjimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Spalio 30 d. Madride mirė Pio Baroja, vienas iš dabartinės ispanų literatūros šulų. Išskyrus Azoriną, su juo iš gyvųjų tarpo pasitraukė paskutinė didelė figūra iš tos nuostabiai kūrybingos generacijos, kuri žinoma 1898 vardu. Ji davė tokius vyrus, kaip Benavente, Valle-Inclan, Unamuno, Ortega y Gasset ir dar kiti. Paskutiniais metais jie vienas po kito nyko iš akiračio, šie ispanų minties patricijai, ir dabar jų beveik nė vieno neliko.
Pio Baroja gimė 1872 metais San Sebastiano mieste, pasiturinčioje baskų inžinieriaus šeimoje. Studijavo mediciną, kurį laiką buvo gydytoju Cestonoje, mažame baskų miestelyje, kur, norėdamas kaip nors prastumti "lėtas ir nuobodžias valandas", jisai pradėjo rašyti noveles. Gydytojo darbas nelabai jį traukė, ir po dvejų metų Pio Baroja jį metė, nuvykdamas pas savo brolį Madridan. Abu jie dirbo kepykloje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
JAV Lietuvių Bendruomenės clevelando apylinkė skelbia konkursą dramai parašyti. Konkursą organizuoja ir vykdo Apylinkės Kultūrinai Reikalų Taryba šiomis sąlygomis:
1. Konkurso dalyviai laisvai pasirenka dramos temą ir žanrą. Rašydami atsižvelgia į lietuvių teatrams įmanomas pastatymo galimybes — patalpas, dekoravimą, vaidintojų skaičių, vaidinimo laiką (1,5-2 val.). Idėjiniu atžvilgiu veikalas turi būti teigiamas.
2. Rankraščiai, pasirašyti slapyvardžiais, turi būti atsiųsti iki 1957 m. rugpjūčio 15 d. šiuo adresu: JAV LB develando Apylinkes Kultūrinių Reikalų Komisijai, P. Balčiūnui, 3092 Euclid Heights Boulevard, Cleveland Heights 18, Ohio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 ANTANAS GUSTAITIS; Anapus teisybes, humoristiniai eilėraščiai, 144 psl. Gabijos leidinys.
Nesimokęs jokioje vaidybos studijoje, nevaidinęs jokiame teatre — Antanas Gustaitis yra pasidaręs viena iš ryškiausių pastarojo dešimtmečio mūsų scenos pajėgų. Per tą laikotarpį jis pasirodė daugiau negu 100 kartų įvairiuose literatūros vakaruose ar koncertuose. Vien jau jo pasirodymas scenoje, nekalbant apie mimiką, gestus ir intonacijas, gyvai nuteikia margą žiūrovų minią. Pats Gustaitis pabrėžia esąs sakytojas, ne rašytojas. Iš dalies tai yra tiesa: Gustaitis ne deklamuoja, tik išsako savo eilėraščius; rodos, jis ir rašė tik tam, kad pats paskaitytų klausytojams, bet ne spaudai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vladas Ramojus: LENKTYNĖS SU ŠĖTONU. Karo nuotykiai, 292 psl. Išleido Liet. Knygos Klubas 1956 metais Čikagoje.
Antroji bolševikų invazija į Lietuvą ir didelio lietuvių skaičiaus pasitraukimas iš tėvynės mūsų spaudoj iki šiol dar nėra kaip reikiant atžymėta, šiuo atžvilgiu gražų įnašą padarė Vladas Ramojus savo knyga "Lenktynės su Šėtonu", kuri savo laiku beveik ištisai buvo spausdinama "Draugo" atkarpoje.
V. Ramojų reikia laikyti gabiu pasakotoju. Jis sugeba įvykius trumpai ir vaizdžiai aprašyti ir nejučiomis skaitytoją pririšti prie knygos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BOSTONO LIET. PARAPIJOS ISTORIJA |
|
|
|
Į Šiaurės Ameriką lietuviai pradėjo emigruoti jau ,XVIII šimtmetyje, žinome, kad už JAV laisvę antroje to šimtmečio pusėje yra kovojęs lietuvis bajoras Tadas Kosciuška. Po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų Amerikon bėgo sukilėlių vadai. Kiek vėliau, visokiariopai rusų priespaudai slegiant Lietuvą, geresnių gyvenimo sąlygų jieškodami, šion šalin pradėjo atvykti vis gausesni lietuvių būriai.
Amerikoje lietuvių gyvenimas buvo nelengvas. Jie čia už mažą atlyginimą dirbo ūkiuose ir fabrikuose, kasė anglis ir rausė požeminiams traukiniams urvus. Bet sunkus darbas jų dvasios nepalaužė. Cia jie laisvai galėjo skaityti lietuviškas knygas, leisti laikraščius, kurti draugijas, statyti bažnyčias ir atidaryti lietuviškas mokyklas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
KOTRYNA GRIGAITYTĖ: Širdis Pergamente... Lyrika. Išleido Venta. 1956 m. 74 p.
ANTANAS ŠKĖMA: Pabudimas. Drama. Išleido Terra. Chicago, 1956 64 p.
SIMAS SUŽIEDĖLIS: Kunigas Jonas nuo Kryžiaus. Kunigo Jono Švagždžio biografijos bruožai. Brooklyn, 1956. 286 p.
ANATOLIJUS KAIRYS; Diagnozė. Trijų veiksmų komedija. Išleido Terra. 1956 m. 150 p.
Anglų-Lietuvių Kalbų žodynas Apie 20,000 žodžių. Redagavo A. Baravykas. Išleido Terra. 368 p. Kaina $4.00.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Šv. Tėvo kalėdinis žodis pasauliui, radijo vilnimis jau aštuonioliktą kartą pasiekęs tolimiausias žemės sritis, šiemet skambėjo ypatingai skaudžiose aplinkybėse. Tiesa, visas Pijaus XII popiežiavimo laikas yra karų bei neramumų ženkle. Suprantama tad, jog ir visos kalėdinės kalbos pasauliui liečia teisingą taiką. Tačiau šiemet Kristaus gimimo šventės džiaugsmas itin skaudžiai buvo sudrumstas komunistinių tankų bildesio Vengrijoje, ši tauta, išsiilgusi teisingos taikos, ryžosi jėga sau prasiskinti kelią j laisvę. Jos drąsa stebino pasaulį, kuris tačiau pasirodė bejėgis ištiesti jai tvirtą pagalbos ranką. Nepaisydama Jungtinių Tautų pakartoto smerkimo, Rusija visu svoriu užgulė ant Vengrijos, šių metų Kalėdose apie 150,000 naujų pabėgėlių jieškojo sau pastogės Vakaruose, tūkstančiai buvo komunistų vežami į Sibirą, milijonai, likę sovietų priespaudoje, šaukėsi teisingos taikos ir laisvės. Vengrijos drama dar sykj iškėlė visų pavergtųjų tautų kančią ir troškimą išsivaduoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Gruodžio mėnesį gavo prenumeratoriai Lietuvių Enciklopedijos LX-jį tomą, turintį 536 puslapius ir apimantį pabaigą raidės I bei dalį raidės J (Instrumentalizmas-Jungtavainikiai). Jį suredagavo dr. Juozas Girnius, šiuo tomu jau bemaž įpusėtas drąsus užsimojimas — tremtyje išleisti didžiulį veikalą, kuris vargu būtų galėjęs sparčiau rodytis ir nepriklausomybė" metais.
Enciklopedijos leidimas tremtyje yra įsidėmėtinas keliais atžvilgiais Visų pirmiausia jis liudija seną tiesą, kad kultūriniai polėkiai našiai gali skleistis tik laisvajame pasaulyje, nežiūrint net kai kurių emigracinių nepriteklių. Toks veikalas turėtų būti leidžiamas tėvynėje, talkinant universitetų profesūrai ir darbą remiant valstybei. Bet iki šiol dar nieko iš ten apie tai negirdėti, kai tuo tarpu tremtyje jau beveik puskelė nužygiuota. Taip sėkmingai varantis pirmyn, neliko abejonių, kad susilauksime ir paskutinio tomo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
METODO KLAUSIMAS SVARSTANT MŪSŲ LIBERALIZMĄ |
|
|
|
Ligšiol pas mus nebuvo kilęs klausimas, kokį metodą vartoti svarstant mūsų liberalizmą. Nūnai šį klausimą iškėlė dr. Juozas Girnius savo straipsnyje "Liberalizmo klausimu" (Aidai 1956, nr. 4). Be kitko, jis pasisako ir prieš šių eilučių autoriaus pasirinktąjį metodinį kelią. Iš savo pusės jis siūlo kitą, jo manymu, tikslingesnį metodą. Kartą šiam klausimui iškilus, dera dėl jo atsiliepti ir išsiaiškinti.
Kas apsprendžia metodo pasirinkimą,
Metodas pasirenkamas pagal siekiamąjį tikslą, o šis mano atveju buvo dvejopas: mūsų liberalizmą pažinti ir jį vertinti. Siekiant pažinti tikrovinį liberalizmą, manding, nėra kito tinkamesnio būdo, kaip induktyvinis — įvestinis. Tokiu atveju imama atskiri reiškiniai bei galvosenos faktai ir iš jų daromi apibendrinimai bei principinės išvados. Kitas dalykas mūsų liberalizmą vertinti, čia jau tenka vartoti deduktyvinį — išvestinį metodą, atseit — išeiti iš visuotinių principų ir juos taikyti atskiriems mūsų liberalizmo reiškiniams bei galvosenos pasireiškimams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ TAUTOS ISTORIJA BESIDOMINTIEMS |
|
|
|
1. Yra daug lietuvių tautos istorijos problemų, kurios reikalingos artimiausioje ateityje pernagrinėti, nes jos žalingai veikia tautos interesus.
2. Yra skubus ir neatidėliotinas reikalas surinkti istorinę medžiagą, nes laikas ir sąlygos negailestingai ją naikina.
3. Yra jau atėjęs laikas rimtai susirūpinti istorikų prieaugliu, nes iki tolei dar nieko šioj srity nepadaryta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ TAUTINIŲ ŠOKIŲ ŠVENTĖ |
|
|
|
1. Pirmoji Amerikos ir Kanados lietuvių tautinių šokių švente rengiama Čikagoje 1957 m. birželio 30 d. Šventes tikslas — skleisti lietuviškosios kultūros apraiškas ir parodyti lietuvių tautinių šokių grožį ir savitumą saviesiems ir svetimiesiems.
2. švente rengiama Lietuvių Bendruomenės Čikagos Apygardos valdybos, JAV ir Kanados Liet. Bendruomenių vardu, šventes rengimui sudarytas komitetas: Bruno Shotas, pirmininkas; Juozas Kreivėnas, teisėjas, Alfonsas Wells ir Jonas Jasaitis, vicepirmininkai; Antanas Gintneris, iždininkas; Stasys Daunys, generalinis sekretorius; Albina Poškiene ir Agnė Jašaitytė, sekretores; Justas Kudirka, Zigmas Dailidka ir Eugenijus Bartkus, nariai. L. B. Čikagos apygardos valdybą atstovauja Jonas Jasaitis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• JAV prez. D. Eisenhoweris, kalbėdamas Kongrese apie pagalbos teikimą Artimųjų Rytų valstybėms prieš komunistų agresiją, Rusijos klastingą politiką pavaizdavo pavergtųjų Pabaltijo valstybių pavyzdžiu. Prezidentas kalbėjo: "Prisiminkime Estiją, Latviją ir Lietuvą. 1939 m. Sovietų Sąjunga su šiomis tada nepriklausomomis valstybėmis pasirašė savitarpio pagalbos paktus, ir sovietų užsienio reikalų ministeris, kreipdamasis į nepaprastą penktąją augščiausios tarybos sesiją 1939 m. spalio mėnesį, iškilmingai ir viešai pareiškė, kad "mes esame už skrupulingą bei tikslų šių sutarčių laikymąsi pilnu abipusiškumo pagrindu ir mes pareiškiame, kad visos absurdiškos šnekos apie Pabaltijo valstybių susovietinimą tarnauja tik mūsų bendrųjų priešų interesams ir visiems priešsovietiniams provokatoriams". Tačiau 1940 m. Estiją, Latvija ir Lietuva buvo smurtu įjungtos į Sovietų Sąjungą. Sovietinė kontrolė Rytų Europos kraštuose yra palaikoma jėga, nežiūrint to, kad kaip tik priešingi siekimai buvo iškilmingai pažadėti II-jo pasaulinio karo metu".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AIDAI SKIRIA PREMIJĄ UŽ MOKSLO VEIKALĄ |
|
|
|
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1955 ir 1956 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų ir k.).
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
|
B. Starkienė, Santa Monica, Calif.; J. Tininis, Huntington Park, Calif.; kun. dr. V. Cukuras, Colchester, Conn.; kun. B. F. Gauronskas, Ansonia, Conn.; kun. Juršėnas, P. Leonas, Chicago, III.; prel. Ig. Albavičius, Cicero, III.; kun. J. Grigaitis, Kankakee, III.; kan. P. Juknevičius, Peoria, III.; dr. A. Lipskis, La Grange Park, III.; dr. P. Meškauskas, Lake Bluff, III.; V. Ploplys, K. Pravilionis, Rockford, III.; dr. Ant. Razma, Wilmington, III.; Jonas Klimas, E.Chicago, Ind.; dr. Juozas Vydas, |
|
Skaityti daugiau...
|
Ged. Baltrušaitis, Los Angeles, Calif.; prel. K. Steponis, Burbank, Calif.; M. Kvedaras, kun. J. Lechavičius, J. Tričys, A. Orvidas, Chicago, III.; P. Mikalauskas, Cicero, III.; V. šilėnas, Berwyn, III.; kun. J. Znotinas, Washington, D. C; A. Matautas, Brockton, Mass.; Pr. Machulis, kun. Vyt. Pikturna, Brooklyn, N. Y.; kun. J. Ruokis, Little Falls, N. Y.; VI. Braziulis, Cleveland, Ohio; Birutė Skrinska, Willough-by, Ohio; Irena Kacionis, M. D., Philadelphia, Pa.; kun. L. Lumas, Anthony, New Mexico; J. Kezinaitis, Hamilton, Ont., Canada; D. Jurkienė, Verdun, Que., Canada; J. Bakšys, Toronto, Ont., Canada; J. Vailokaitienė, Chicago, III.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Menine priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
