Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1984 m. 4 liepa-rugpjūtis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Maceina — Gimtoji kalba liturgijoje ...................................................................................... 197
Poezija apie šv. Kazimierą: Faustas Kirša, Stasys Santvaras, Bernardas Brazdžionis, Petronėlė Orintaitė, Kazys Bradūnas, Leonardas Žitkevičius, Paulius Jurkus ................................................... 206
Dr. Povilas Reklaitis — Prie šv. Kazimiero ikonografijos (tęsinys) ................................................... 208
Jurgis Gliauda — Kelionės dovana ....................................................................................................... 215
Dr. Vincas Vyčinas — Asmenybiškumas Ibseno dramose: Peeras Gyntas ....................................... 219
Vladas Šlaitis — Šukuosena (eil.) ......................................................................................................... 227
Juozas Girnius — Atsisveikinant su visuomenininku Jonu Senausku  ............................................... 228
Alfonsas Šešplaukis — Lietuviai E. Wiecherto romane "Missa sine nomine" ................................. 238
Antanas Dundzila — Miško broliai — džiuginanti dovana visuomenei .............................................. 238

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Dr. A. V. Stepanas — Nepriklausomybė — praeitis, dabartis ir ateitis ............................................. 242
V. K. Vidžiūnienė — Draugo romano premijos šventė ........................................................................ 245
Mūsų buityje .......................................................................................................................................... 246
Juozas Liepinis — Istorinio romano problemos Rytų - vidurio Europoje ........................................... 247

KNYGOS
A. Tyruolis — Tylos dovana (K. Grigaitytė) ........................................................................................ 249
Vytautas A. Jonynas — Ieškant gyvenimo draugo, draugės (Petro Melniko "Pakirsta šaka") ...... 250
Saulius A. Girnius — Konstantino Avižonio rinktinių raštų III tomas ................................................ 253
A. Rubšys — Tėv. Benvenuto Ramanausko,O.F.M., knyga "Aš savo dalį atlikau" ........................ 255
Skaityti daugiau...
 
GIMTOJI KALBA LITURGIJOJE PDF Spausdinti El. paštas


TEOLOGINĖ KALBINIŲ PAKAITŲ VERTĖ

1.
Manieji straipsniai (plg. "Draugas" 1982 m. nr. 37, 42 ir 48) ryšium su prel. L. Tulabos Naujojo Testamento vertimu (Roma 1979) ir keletas smulkesnių pastabų religijos bei kalbos reikalu (plg. "Aidai" 1982 m. nr. 2) yra pasiekę liturginę Lietuvos komisiją ir sudominę jos bendradarbius. Į juos atsiliepė kun. A. Aliulis, Lietuvos vyskupijų liturginės komisijos pirmininkas, painformuodamas mus apie šios komisijos darbus bei vargus ir prašydamas pastabų bei patarimų (plg. "Aidai" 1982 m. nr. 5, p. 364-65). Iš jo sužinome, kad "jau keliolika metų pasaulyje veikia trys lietuvių liturginės komisijos: Lietuvoje, JAV ir Romoje" (p. 364). Kodėl net trys ir koks tarp jų santykis ar darbo pasidalinimas, straipsnyje nerašoma. Rašoma tik, kad "pagrindinė atsakomybė už liturginių tekstų bet kuria kalba parengimą tenka metropolijos — tautos kamieno krašte veikiančiai komisijai" (t. p.), mūsų atveju taigi Lietuvos komisijai.

* Šis straipsnis buvo parašytas tuoj pat, pasirodžius kun. V. Aliulio straipsniui "Sveikintinas rūpinimasis liturgijos kalba" ("Aidai" 1982 m. nr. 5), tačiau dėl ilgai trukusių autoriaus negalių nebuvo įmanoma jo paruošti spaudai. Kaip jo tęsinys, jei aplinkybės leis, turėtų eiti aprašas lotyniškųjų maldų vertimo apskritai ir lietuviškojo (kun. A. Liesio) psalmių vertimo sklaida.
Skaityti daugiau...
 
POEZIJA APIE ŠV. KAZIMIERĄ PDF Spausdinti El. paštas
Iš antologijos VAINIKAS, KRYŽIUS, LELIJA

(Redagavo Alfonsas Tyruolis)
 
FAUSTAS KIRŠA

ŠV. KAZIMIERAS
Buvo ir gyveno karalaitis jaunas:
Kur Neris nusliuokia, Nemunas skalauna.

Ir gyveno žmonės, rūpesčiai ir vėtros,
Požemiais dungsojo pilys, rūmai, šėtros.

Ne šios žemės skoniu pasipuošęs mintį,
Karalaitis kėlės būti ir gyventi.

Ne veidai viliojo, ne šarvai ir kovos, —
Tiesė aštrų kelią iš dangaus vadovas.

Ilgesį ir skausmą skyrė dvasios vyrui:
Iš ekstazės vynas puolusį gaivina.

"Motina Marija, šviesk man", — jis tarė, —
"Aš atleidžiu piktui, kas blogybes darė".
Skaityti daugiau...
 
PRIE ŠV. KAZIMIERO IKONOGRAFIJOS PDF Spausdinti El. paštas
PAGRINDAI IR NAUJI DUOMENYS

(Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3)

3. Žvilgsnis į XVII amžiaus Šv. Kazimiero ikonografiją
Iš Ivinskio, Rabikausko, Sužiedėlio ir kitų istorikų, rašiusių apie šv. Kazimierą, žinome apie istorines aplinkybes XVII amžiaus sąvartoje, kuriose šv. Kazimiero kultas atsinaujino ir pražydo. To nekartosiu, tik priminsiu keletą svarbiausių šv. Kazimiero ikonografijos raidos faktų iš XVII a.

Minėtoji 1594 metų senojo šv. Kazimiero "Venerabilis icon" trirankio paveikslo Vilniuje "renovatio" — atnaujinimas ar restauravimas — buvo pirmas žingsnis šv. Kazimiero kultą atgaivinant: susirūpinama jo ikonografinės tradicijos pagrindų išsaugojimu. Pokario tyrinėtojai Romoje rado, kad naują impulsą šv. Kazimiero ikonografijai davė pop. Klemenso VIII leidimas jį įrašyti į Oficijų ir į Mišias Romoje 1602 m.38 Romoj po to netrukus, 1603 m., buvo išspausdintas Oficijaus "Proprijas" ir Šv. Kazimiero Mišios atskiru leidiniu, kurį šv. Kazimiero paveikslu papuošė žinomas Romos grafikas, nemažai dirbęs Lenkijos bei Lietuvos ponams, Giacomo Lauro (1584-1637).39 Vilniaus vyskupai buvo itin malonūs Romos raižytojui: 1608 m. vysk. Benediktas Vainius (Woyna) "nežiūrint sunkių laikų" pasiuntė jam 20 vengriškų auksinų už šv. Kazimiero Lietuvos patrono raižinį.40 G. Lauro sudaręs senais pagrindais jau naują šv. Kazimiero kultinio paveikslo redakciją: šv. Kazimieras dešinėje laiko kryžių, o kairėje — leliją: tikėjimo ir skaistybės simboliai. Tie du šventojo atributai virto pastovus šv. Kazimierui XVII a. hagiografiniuose veikaluose, pradedant Overadto "Icones et miracula sanctorum Poloniae" (Coloniae 1605-1606) ir daugelyje kitų, kur informuojama žodžiu ir vaizdu apie naują kultinę šventojo vaizdavimo formą. Ji kartais modifikuojama taip, kad lelija ir kryžius laikomi vienoj rankoj — tada antra ranka lieka laisva išraiškos gestui. Taigi, dabar impulsai atėjo iš Romos, iš užsienio.
Skaityti daugiau...
 
KELIONĖS DOVANA PDF Spausdinti El. paštas
Pasitraukęs į ankstyvą pensiją, Kazimieras Jurėnas panoro aplankyti Lietuvą. Jis nukako į Vilnių lyg į savo parapijos bažnyčią eilinį sekmadienį.

Jo odisėja nustebino mažą lietuvių koloniją, kuri gyvavo dideliame mieste.

Susikurtų patriotizmo kodeksų sargai raukė veidus: kaip bekalbės Jurėnas, grįžęs namolei?

Jurėnas buvo viengungis, atvirų šviesių akių, su plikėjančia prakarpa ant viršugalvio. Tautinis kaklaryšis kažin kaip pabrėžtinai rodė jo nemodernėjimą.

Jis buvo taikaus būdo, nemokėjo rasti čaižaus sakinio, niekad nesikėsino patraukti artimą per dantį. Jis mėgo kalbėti apie dainas, apie dideliuose tautiniuose telkiniuose rengiamas šventes. Jurėnas buvo nepamainomas tarti viešą žodį prie sukaktuvinių vaišių ar prie nuopelningo asmens karsto.

—    Jurėno veide nėra fanaberijos, — gyrė fizionomistikos žinovai. — Jis pozityvus sutvėrimas.

Kandesnio liežuvio moterys įtarė kelionėje Lietuvon romantišką pamušalą ir tiesiai klausė pargrįžusįjį:

—    Kokia ji tenai, Vilniuje, šatenė, briunetė ar auksaplaukė? Jurėnas aiškinosi:
Skaityti daugiau...
 
ASMENYBISKUMAS IBSENO DRAMOSE PEERAS GYNTAS PDF Spausdinti El. paštas
"Šalia Dievo nieko nėra taip amžino, kaip asmenybiškumas", sako Kierkegaardas.2 Tenka čia tuoj pasakyti, kad žodis "amžinas" čia neturėtų būti suprastas kaip beribiškumas laiko prasme, bet kaip reiškiąs realybės neribotą intensyvumą — galutinąją realybę. "Turėti save, būti savimi yra didžiausia koncesija, padaryta žmogui. Tačiau tuo pačiu ji yra amžinybės iššūkis jam".3 Asmenybiškumas yra glaudžiai susijęs su galutine realybe. Galėjimas būti savimi, asmenybiškumas, reiškia atsakingą galutinosios realybės dovaną. Vienaip ši dovana reiškia saldžią malonę, o kitaip ji reiškia karčią užduotį.

Asmenybiškumas egzistencinėje filosofijoje yra vadinamas egzistencija (ex-sistence). Pagal šią filosofiją žmogus egzistuoja, o visos kitos būtybės tik yra. Žmogaus buvimo pobūdis, skirtingas nuo visų kitų būtybių buvimo būdo, šių dienų filosofijoje įgauna nepalyginamos svarbos. Egzistencializmas supranta žmogų kaip susijusį su galutinąja realybe (Gamta, Būtimi, Dievu). Nėra abejonės, kad žmogus, lygiai, kaip akmuo, augalas ar gyvulys, yra būtybė, tačiau šiai būtybei yra būdingas atvirumas galutinajai realybei. Būdamas atviru galutinei realybei, žmogus yra atviras ir pačiam sau. Tuo būdu žmogaus buvimas savimi, jo asmenybiškumas, reiškia jo susijimą su pačiu savimi. "Asmenybiškumas yra sąsaja, kuri sieja save su pačiu savimi".4 Šita sąsaja yra pagrindinesnė ir esmingesnė žmogui, negu jo būtybiškumas. Akmuo kinta, augalas auga, gyvulys jusliškai reaguoja, žmogus mąsto. Akmuo, augalas, gyvulys ir žmogus yra būtybės. Kai egzistencinė filosofija supranta žmogaus esmę kaip jo sąsają su galutinąja realybe ir iš čia su savimi pačiu, ji šitą sąsają laiko esmingesne ir realybiškai pagrindinesnė, negu būtybiškumas — negu buvimas būtybe. Egzistencinė filosofija iškelia žmogaus esmę visai kitokioje šviesoje, negu ankstyvesnieji, vadinamoji tradicinė filosofija. Pastaroji žmogaus asmenybiškumą ignoravo.

Šitos pastabos apie egzistencinę filosofiją čia yra reikalingos jau vien tik tam, kad Kierkegaardas, pirmasis egzistencialistas, buvo Ibseno (1828 - 1906) amžininkas. Ibsenas, tik 15 metų jaunesnis už Kierkegaardą, aiškiai yra paveiktas pastarojo filosofijos, ypač kiek tai liečia jo asmenybiškumo sampratą. Ibseno dramų pagrindinė tema ir yra asmenybiškumas. Savo dramų pagrindiniuose charakteriuose jis pateikia asmenybiškumą įvairiose pakopose.
Skaityti daugiau...
 
ŠUKUOSENA PDF Spausdinti El. paštas
Kodėl aš plaukus šukuoju į dešinę veido pusę?
Todėl, kad mano širdis
yra mano kairėje pusėje,
Skaityti daugiau...
 
ATSISVEIKINANT SU VISUOMENININKU JONU SENAUSKU PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Senauskas prie Maironio antkapio šalia Kauno bazilikos (1982 m.)

Retina mirtis mūsų gretas, atrodo, lyg sparčiau negu turėtų. Taip atrodo dėl to, kad daugelio nebėra kam pakeisti. Esame tapę jubiliatine bendruomene. Nors 1944 metų egzodas į Vakarus apėmė nuo kūdikių ligi senelių, tačiau daugumą sudarė tie, kurie priklausė jaunajai kartai ar iš jos žengė į viduriniąja kartą. Po 40 metų, kurie anuomet paliko Lietuvą, būdami 30 metų amžiaus, dabar jau švenčia 70 metų sukaktis.

Lygiu būdu mirtis retina eiles ir tų mūsų tautiečių tėvynėje, kurie vienaip ar kitaip pergyveno pokario negandas ir sulaukė amžiaus, natūraliai lankomo mirties. Tik vienas didelis skirtumas tarp iš gyvųjų tarpo išsiskiriančių laisvajame pasaulyje ir Lietuvoje. Čia galime pareikšti mirusiojo artimiesiems užuojautas spaudoje, išspausdinti jų nekrologus, viešai su jais atsisveikinti. Tuo tarpu Lietuvoje tai yra tik valdančiosios klasės privilegija, kuri kaip malonė suteikiama ir tiems, kurie bent išoriškai susitaikė su esama padėtimi. O kiti lyg paslapčiomis miršta — nei viešų užuojautų jų šeimoms, nei juoba nekrologų spaudoje. Tačiau dera atsisveikinti ir su tais, kurie svariai pasireiškė nepriklausomybės metais, ypačiai su tais, kurie savo "kaltes" (okupanto akimis) atpirko Sibiru.

Šiuos tautiečius prisiminti yra mūsų, pasitraukusiųjų į laisvąjį pasaulį, pareiga. Bet ši pareiga — ne tokia lengva. Bepigu ir čia paminėti tuos, kurių nekrologai paskelbiami ir Lietuvos spaudoje. Tai ir vykdome. Bet apie tuos, kurių mirtis Lietuvoje ignoruojama, sužinome tik iš laiškų, kartais ir užtrukus, dažnai tik mirties datą. Svarbiausia, sunku tuos mūsų nusipelniusius tautiečius čia pagerbti dėl to, kad paprasčiausiai stokojame biografinių duomenų apie juos.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIAI E. WIECHERTO ROMANE MISSA SINE NOMINE PDF Spausdinti El. paštas
Būdingas sutapimas: vos spėjęs 1950 m. išleisti savo paskutinįjį romaną "Missa sine nomine" (Mišios be vardo), iš Rytprūsių kilęs rašytojas Ernst Wiechert tais pačiais metais baigė savo žemiškąją kelionę. Šiame romane jis išreiškė aiškiau ir stipriau, negu ankstesniuose romanuose, savo kaip rašytojo pasaulėžiūrinį credo, paremtą tarp kitko ir lietuviška tematika.1

Lietuvių kaimynas, kaip ir Hermann Sudermann, Angnes Miegel, Johannes Bobrowski Ernst Wiechert gimė 1887 m. gegužės 18 d. girininko šeimoj, netoli Sensburgo, Rutrpūsiuose. Gimnaziją baigęs Karaliaučiuje, studijavo filologiją ir filosofiją. Iki 1932 m. dirbo pedagoginį darbą Karaliaučiuje. Dėl pasipriešinimo naciams 1938 m. kurį laiką kalėjo Buchenwaldo koncentracijos stovykloj. Po praėjusio karo su paskaitomis yra buvęs ir Amerikoj. Mirė Šveicarijoj, prie Ciuricho ežero, 1950 m. rugpjūčio 24 d.2

Jau ir prieš praėjusį karą rašytuose romanuose, kaip "Majore" (1934), "Jeromino vaikai" (1940), kur pasirodo ir lietuviai veikėjai, E. Wiechertas kėlė pasiaukojimo, asmenybės atsivertimo mintį. Ir kituose anksčiau rašytuose romanuose, turinčiuose lietuviškos tematikos, kaip "Dievo tarnas Andriejus Nyland" (1925), "Juergeno Doskocilo tarnaitė" (1932), buvo keliamas paprasto gyvenimo ir gimtosios žemės meilės reikalas. Karai nekyla ten, kur ramiai ariama ir nuotaikingai dainuojama, ir daugiau sielos ramybės ten, kur mažiau moderniosios technikos pabūklų.

Apie gamtai artimo, natūralaus, net primityvaus gyvenimo ilgesį ne kartą užsimenama ir romane "Missa sine nomine". Kaip pats romano pavadinimas rodo, veiksmo eiga atitinka pagrindines mišių dalis — auką ir pakeitimą. Romane pavaizduotas trijų brolių baronų von Liljecrona likimas šio pokario metu. Kai po karo vėl susitiko, jie priminę "jaunų kankinių ar jaunų šventųjų triptiką", ir iš jų veidų buvo galima išskaityti, kad jie yra buvę "ugnies pečiuje" (nacių siautėjimo laikais).3
Skaityti daugiau...
 
MIŠKO BROLIAI DŽIUGINANTI DOVANA VISUOMENEI PDF Spausdinti El. paštas
1.  Įvadas
Skautybės mintis, Lordo Baden-Poweirio pirmąkart išbandyta 1908 metais, tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo, 1918 metų rudenį, buvo įdiegta Lietuvoje. Nuo tų pirmųjų dienų lietuviškoji skautija atliko didžiulį vaidmenį mūsų jaunimo auklėjime. Ir šiandien išeivijoje skautai ir ateitininkai yra labiausiai paplitusios lietuvių jaunimo organizacijos. Džiuginančiai atrodė 1983 m. paminėtas lietuvių skautų jubiliejus — 65 nenutrūkusios veiklos (tik vokiečių ir bolševikų okupacijų sutrukdytos) metai.1

Šiame straipsnyje tačiau nelinksniuosime ir nelaipsniuosime jubiliejų ar praeities, kurie, aišku, turi savo vietą ir prasmę. Čia žvelgsime į vieną dabartinį, kūrybingą lietuviškosios skautybės bruožą, kuris vertas ne tik mūsų visuomenės dėmesio, bet ir džiaugsmo. Eis kalba apie lietuviškosios skautybės naujovę (pabrėžiame, įsidėmėkite: "lietuviškosios"!), apie miško brolius.

Dar Nepriklausomybės laikais Lietuvoje mūsų skautija pasirodė ne tik populiari bei gyva, bet ir kūrybinga. Bene ryškiausiu, pačiai skautų organizacijai išlikusiu kūrybingumo pavyzdžiu galima nurodyti mūsų akademikus skautus: organizacinį junginį, kurio nerandame kitų tautų skautuose. Amerikoje mūsų skautijos kūrybingumas vėl sužibėjo: turime jau daugiau kaip dešimtmetį veikiančius miško brolius!

Miško broliai yra Lietuvių skautų sąjungos dalis, skautaujanti Lietuvos partizanų epo pavyzdžiu. Tai su mūsų tautos paskutinių dešimtmečių herojizmu ir kalvarijomis talentingai surištas pedagoginis momentas, kurį išeivijoje skautija labai praktiškai naudoja nuo 1971 metų. Ar tai ne nuostabu, ar tai ne džiuginantis reiškinys?
Skaityti daugiau...
 
NEPRIKLAUSOMYBĖ — PRAEITIS, DABARTIS IR ATEITIS PDF Spausdinti El. paštas

Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta prieš 66 metus. To įvykio negalint minėti okupuotoj tėvynėj, jo prisiminimas kraštuose, kur tik yra išeivių tautiečių, sukelia vis naujai pers varstomų idėjų srautą. Žemiau spausdinamos Australijos sostinės Canberros Lietuvių Bendruomenės pirm. dr. Antano Stepano mintys apie to įvykio reikšmę praeity, išsklaidytos tautos padėtį dabarty bei išeivių ateities uždavinius, atsiliepiant ir į tai, kad sekantis pasaulio lietuvių jaunimo kongresas įvyks Australijoje.

PRAEITIS
1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tuo pačiu paskelbė Lietuvos valstybės ženklą Vytį, trispalvę vėliavą ir himną.

Įdomu įrėminti šį prieš 66 metus atsitikusį įvykį į istorijos ir laiko perspektyvą. 349 metus prieš tą įvykį Lietuva su Lenkija pasirašė Liublino unijos sutartį: Lietuva prarado savo suverenitetą. Maždaus 210 metų anksčiau (1700 - 1712) didysis šiaurės karas tarp rusų ir švedų nuskurdino Lietuvą ir vis daugiau leido rusams kištis į Lietuvos valstybės reikalus: nepriklausomybė silpnėjo. 146 metus anksčiau (1772) įvyko pirmas Lietuvos - Lenkijos padalinimas. Nepriklausomybė visiškai prarandama.

Per tuos 146 "tamsos metus" lietuviai nelaukė stebuklingo žaibo iš dangaus, kuris nutrenktų carą, išvaikytų rusus ir išlaisvintų kraštą. Įvairiais būdais pozityviai dirbta, kad atgavus nepriklausomybę.
Skaityti daugiau...
 
DRAUGO ROMANO PREMIJOS ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Draugo premijos už romaną įteikimo Alei Rūtai iškilmė susidarė iš kelių dalių, kurios suplaukė į vieną pakilios nuotaikos šventę. Diena išaušo skaidri ir saulėta, kaip ir įprasta Los Angeles apylinkei. Šia proga iš Chicagos atvykęs Draugo moderatorius kun. Pranas Garšva, M.I.C. gegužės 20 dienos rytą, Šv. Kazimiero bažnyčioje laikė iškilmingas mišias ir pasakė prasmingą pamokslą. Be Šv. Kazimiero parapijos choro ir balsingojo solisto Rimtauto Dabšio, pamaldas praturtino Lietuvos Operos solistės Alodijos Dičiūtės-Trečiokienės giedama Šuberto Sveika Marija.

Pilnoje žmonių salėje premijos į teikimo šventės atidarymo žodį tarė Lietuvių Bendruomenės pirm. Danguolė Vizgirdienė, perskaitydama ir jury komisijos aktą. Pačią premiją įteikti ir atstovauti mecenatei Jadvygai Zdanavičiūtei-Pupelienei buvo atvykusi iš Chicagos veikli visuomenininke Marija Remienė. Savo žodyje ji paminėjo ir spygliuotą mūsų knygos kelią, ir tą ryžtą, kurį mūsų kūrėjai parodo, įvairiausiuose likimo keliuose nenuleisdami rankų.

Laureatė Alė Rūta savo santūrioje kalboje sakėsi minėsianti ir tai, kas džiugina rašytoją jo pasirinktame kelyje, ir tai, kas jį slegia. Pagrindinė mintis buvo tai, kad rašytojas nori ne garbės, bet meilės. Atiduodamas savo kūryboje dalį savęs, jis ieško atgarsio skaitytojo sieloje. Dėkodama mecenatei Pupelienei, premija įamžinusiai savo mirusio vyro vardą, laureatė pasidžiaugė, kad nuo senų laikų tokia gera valia pasižymėjo jau ir senieji mūsų ateiviai, kurių gyvenimo nuotrupos esančios ir premijuotoje  knygoje.  Laureatė džiaugėsi savo šeima, kuri suprato susikaupimo reikšmę, nes rašytojas savo kūryboje ieško tiesos bei grožio, apreiškia laiką ir žmones, bet drauge įdeda ir daug darbo. Dėkojo kiekvienam šio didelio darbo talkininkui, Draugo atstovams, iliustratorei, susirinkusiems bičiuliams.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Septintoji tautinių šokių šventė, surengta Clevelande liepos 1 d., praėjo sėkmingai. Skelbiama, kad dalyvavo apie 2000 šokėjų ir 6000-7000 žiūrovų. Telefonu sveikino JAV prez. Ronald Reagan. Daugiau apie šokių šventę bus ateinančiame Aidų nr.

—    Leonas Lėtas už poezijos rinkinį "Trakas" laimėjo Lietuvių rašytojų draugijos 1983 metų 2000 dol. premiją. Vertinimo komisija — dr. R.

Šilbajoris, dr. Violeta Kelertienė, dr. Živilė Bilaišytė. Mecenatas — Lietuvių Fondas. Premija bus įteikta spalio 28 d. Jaunimo centre Chicagoje.

—    JAV prez. Ronald Reagan birželio 14-tą paskelbė "Baltų laisvės diena". Liepos 16 d. gi prezidentas paskelbė "Pavergtų tautų savaitę".

—    Dienraščiui Draugui šiemet sueina 75 gyvavimo metai. Per tą laiką jo įtaka išeivijos lietuviams buvo ir tebėra labai žymi. Dienraštį didžiai sustiprino šeštadieninis priedas, kuriame gvildenami tik meniniai ir kultūriniai reikalai.
Skaityti daugiau...
 
ISTORINIO ROMANO PROBLEMOS RYTŲ - VIDURIO EUROPOJE PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių savilaidinė ir oficialioji spauda sutaria vienu klausimu: Lietuvoje beveik nebeegzistuoja istorinis romanas. "Deja, nė su žiburiu nerasi bent truputuką įspūdingesnio kūrinio apie mūsų tautos istoriją, artimesnę ar tolimesnę jos praeitį", užpernai TSRS rašytojų sąjungos suvažiavime skundėsi kritikas Algimantas Bučys.

Kokia istorinių raštų padėtis kitose Sovietų Sąjungos tautose? Ukrainoje pastarųjų kelių metų būvyje pasiliejo ištisas istorinių romanų ir studijų srautas, nustelbęs kūrinius šiuolaikiniais klausimais. Ukrainiečių literatūroje dominuoja Kijevo valstybės ir kazokų laikmečio temos. Viena populiariausių tokių knygų yra Ukrainos rašytojų sąjungos sekretoriaus Pavlo Zahrabelnio romanas "Roksolana", kuriame aprašomas ypatingo grožio ir intelekto ukrainietės likimas šešioliktame šimtmetyje. Paimta nelaisvėn Krymo totorių užpuolimo metu, ji tampa turkų sultono Suleimano II-ojo žmona ir suvaidina svarbų vaidmenį Turkijos politikoje. To paties autoriaus romane "Aš, Bohdanas" kazokų vado Chmelnickio dvasia apžvelgia Ukrainai lemtingą septynioliktą šimtmetį ir medituoja apie jį. Leidžiama daug istorinių dokumentų rinkinių ir ruošiamas pilnas ankstyvosios Rusios kronikų rinkinys ukrainiečių kalba. Visi tie leidiniai susilaukė nepaprasto skaitytojų dėmesio.

Ypač įdomu, kad daugelis tų istorinių romanų autorių dar neseniai buvo griežtai kritikuojami už nukrypimus nuo partinės linijos. Kompartijos taisyklės nepasikeitė: istorinius raštus paskatinusios sukaktys — kaip prieš trejetą metų paminėtos 325 "susivienijimo" su Rusija metinės, ar pernai atšvęsta 1500 metų nuo Kijevo įkūrimo sukaktis — turi būti išnaudotos ukrainiečių liaudies ideologiniam ir politiniam "švietimui": "sutvirtinti amžiną ir nepažeidžiamą rusų ir ukrainiečių tautų bei visų šalies tautų draugystę". Kitaip tariant, ukrainiečių, lietuvių ir kiti autoriai turi taip gvildenti savo istoriją, kad jų skaitytojai įsitikintų, jog jų tautoms nėra kitos išeities, kaip likti Rusijos dalimi.
Skaityti daugiau...
 
TYLOS DOVANA PDF Spausdinti El. paštas

"Tylos dovana" yra septintoji Kotrynos Grigaitytės poezijos knyga. Knygos pavadinimas kiek primena Janinos Degutytės eilėraščių rinktinę "Tylos valandos" (Vilnius, 1978). Apibūdindamas K. Grigaitytės šeštąją poezijos knygą "Marių vėjui skambant" (Šaltinis, 1981, Nr. 1), buvau pažymėjęs, kad vienas gražiausių jos patriotinių eilėraščių "Visais vardais šventa" yra giminingas J. Degutytės panašaus pobūdžio eilėraščiui "Lietuvai". Bet tiek knygų vardų panašumas, tiek eilėraščių "giminingumas" tėra atsitiktiniai dalykai, tik būdingi atgarsiai — čia ir ten.

Šiame naujausiame K. Grigaitytės poezijos rinkinyje randame panašių motyvų ir poetinių priemonių, kaip ir kituose, ankstesniuose jos rinkiniuose. Tėviškės prisiminimas, jos ilgesys, švelni melancholija, kiek žaismingas, o kartu ir poetiniam apmąstymui artimas stilius yra būdingas ir ankstesniųjų rinkinių žymės. Apkskritai tematikos ir jos išraiškos požiūriu K. Grigaitytė yra artima neoromantinei krypčiai (plg. jos eilėraštį "Mūsų sodai" šiame rinkinyje, p. 32).
Skaityti daugiau...
 
IEŠKANT GYVENIMO DRAUGO, DRAUGĖS . . . PDF Spausdinti El. paštas
Ilgą laiką išeivių lietuvių prozoj vyravo kone išimtinai traumatiniai tėvynės praradimo pergyvenimai. Ilgainiui tą nepriklausomybės laikų gerbūvio, bolševikmečio, bėgimo į Vokietiją tematiką ėmė nustelbti romanai bei novelės, kuriuose buvo aprašomi naujakurystės svečiose šalelėse pergyvenimai. Vienok pagrindiniais veikėjais nemažiau likdavo savi tautiečiai. Retas kas pamėgindavo išvesti scenon kitataučius. Išimtimis būtų Belgijoj gyvenantis E. Cinzas. Gal dar A. Landsbergis. Buvo tačiau natūralu tikėtis, jog, pagausėjus mūsų spaudoj turistinių kelionių aprašymams, kas nors pasinaudos tokiais įspūdžiais, kad suteiktų savo prozos kūriniui egzotiškesnį foną. Taip ir atsitiko. Neseniai pasirodęs Petro Melniko romanas "Pakirsta šaka" ženklina tokį posūkį.

Tos gyvos (bent pradžioj) apysakos veiksmas vyksta Italijoj — melodramatinių operų gimtinėj. Jos spalvinguose miestuose — Florencijoj ir Romoj. Jos veikėjų sąstatas toks, kad tautybės pasidalina lygiomis: trys italai prieš tris lietuvius. Atseit, turime dviejų pasaulėjautų sandūrą.Ar gal teisingiau — pagrindinio pasakotojo, lietuvio pasimetimą chaotiškame, impulsyviame pietiečių pasaulyje. Rėksnių, karštakošių, mušeikų vaizdas pasitinka skaitytoją nuo pat pirmų knygos puslapių. Tą įspūdį padidina dar ir tai, kad pasakotojas nepašykšti skaitytojui savo komentarų apie neramią, logikos nepaisančią, autoritetų negerbiančią italo prigimtį; italo, kuris padūkauja su Savonarola ar Mussoliniu jų cirkiniuose išsidirbinėjimuose, kartu degindamas knygas, paveikslus arba dalyvaudamas karinėse avantiūrose, o po to juos sudegina ar pakaria už kojų; italo, kuriame jis nebeįžiūri senojo romėno palikuonio: "Kieta lotynų kalba sušvelnėjo ir sumoteriškėjo, netikdama kasdienei realybei. Ji jau negimdė sieloje senojo romėnų griežtumo. Ir Serenos išlepinta kalba, jos neapsisprendžiantis charakteris ir lepus, neaiškus elgesys išmušdavo mane iš vėžių", skundžiasi pasakotojas vėliau. Visa knyga mirgėte mirga tokiom sentencijom, apmąstymais ir, jei daugumoj tos pastabos skamba gerokai nusišėrusiom klišėm, "Pakirsta šaka" yra vienas retų lietuviškų veikalų, kuriame taip atvirai atskleidžiamas išeiviškosios savimonės konfliktas su rafinuota Viduržemio jūros pasaulio civilizacija.
Skaityti daugiau...
 
KONSTANTINO AVIŽONIO RINKTINIŲ RAŠTŲ III TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Konstantino Avižonio rinktinių raštų trečiąjį tomą 1982 metais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija. Nelengva surinkti ir išleisti svarbesnio istoriko visus darbus, nes kartais beveik neįmanoma net sudaryti pilną bibliografinį sąrašą jo visų straipsnių. Tačiau dr. Angelė Avižonienė yra apsiėmusi išleisti savo velionio vyro, mirusio 1969 metais, visus istorinius veikalus, net tuos, kurie liko tik rankraščiuose. Avižonis buvo vienas iš svarbiausių nepriklausomybės laikais parengtų istorikų, tyrinėjęs Lietuvą po Liublino unijos. Kadangi net ir dabar mažai rašoma apie šį laikotarpį, Lietuvos istorijos mėgėjai ir specialistai gali tik sveikinti šį darbą ir linkėti sėkmingo užbaigimo.

Geras istorikas turi turėti daug talentų. Dažnai jis turi mokėti daug kalbų, būti pasiryžęs daug valandų praleisti archyvuose, rinkdamas medžiagą, kurią vėliau turi apipavidalinti ir apibendrinti, paskelbdamas savo tyrimų išvadas. Vieniems laikotarpiams yra gana ribotas šaltinių skaičius, o kituose galima tik paskęsti medžiagos gausume. Kai šaltinių yra maža, istorikas bando ištraukti iš mažiausių detalių informaciją, kurią jis panaudoja, kurdamas pilnesnį tam tikro laikotarpio gyvenimo vaizdą. Kai yra labai daug medžiagos, visko neįmanoma aptarti, tad istorikas turi apriboti studijų temą, bet taip, kad jo išvados būtų suderinamos su kitais to laikotarpio aspektais. Istorikai tad turi sugebėti iš mažų detalių sukurti platesnį vaizdą, o iš medžiagos gausumo turi atrinkti ir aptarti kas reikšminga, nepaskęsdami smulkmenose.
Skaityti daugiau...
 
TĖV. BENEVENUTO RAMANAUSKO, O.F.M., KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Tėv. Benvenuto Ramanausko, O.F.M., knyga Aš savo dalį atlikau, parašyta šv. Pranciškaus Asyžiečio 800 m. gimimo sukakčiai paminėti, yra turininga dovana mūsų visuomenei. Turininga dovana, nes veda skaitytoją į nuostabiai patrauklią maldos sampratą: malda nėra tik žodžiai, bet yra butinė ir buitinė žmogaus būsena gyvenime.

Šv. Pranciškus buvo maldos žmogus. Jis drįso melstis visu savo gyvenimu. Mums įprasta melstis atsargiai — žodine malda. Mat nedrąsu gilintis į Dievo paveikslą ir panašumą savyje ir artime. Dievo paveikslo ir panašumo pažinimas savyje ir artime veda į būtinumą jį įgyvendinti. Tėvas Benvenutas savo knygoje rašo apie pranciškoniškąją maldos drąsą pasakojimu apie šv. Pranciškų, rizikavusį būti asmeniu-malda savo amžiaus lūžiuose ir baimėse.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Alė Rūta: PIRMIEJI SVETUR Draugo premijuotas romanas Viršelis — Rasos Arbaitės. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga. 1984. 378 p. Kaina 12 dol.

PEDAGOGINIS LITUANISTIKOS INSTITUTAS. 1958 - 1983. Redagavo Robertas Vitas. Leidėjas — Pedagoginis lituanistikos institutas. Chicaga. 1983. 128 p.

Jonas Minelga: ŽIOGAS MUZIKANTAS. Eilėraščiai vaikams. Išleido JAV LB Švietimo taryba. Leidimą parėmė Lietuvių Fondas. Chicaga. 1983. 70 p. Kaina 4 dol. Iliustravo Diana Kizlauskienė.

Re v. Pranas Dauknys: THE HESISTANCE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITU LAMA AGAINT HELIGIOUS PERSECU-TION. (Doktorato disertacija Šv Tomo popiežiškame universitete Romoje). Roma. 176 p.
Skaityti daugiau...
 
ŽENGIANT Į PENKIASDEŠIMTUOSIUS METUS PDF Spausdinti El. paštas
Visiems lietuvių kultūros puoselėtojams ir išlaikytojams išeivijoje jau iš anksto malonu pranešti, kad ateinančiais metais AIDAI minės savo gyvavimo keturiasdešimtmetį. Tai labai ilgas bei sudėtingas laiko tarpsnis, vertas ne tik leidėjų, redaktorių, prenumeratorių, bet ir visų lietuvių nuoširdaus dėmesio. Tai sukaktis, kuri kiekvieną kultūros mylėtoją verčia klausti save: kiek aš per tą keturiasdešimtmetį prisidėjau prie kultūros žurnalo AIDŲ išlaikymo? Ar, būdamas pakankamo išsilavinimo ir mokėdamas lietuvių kalbą, bent prenumerata palaikau šį dvasinį kultūros ramstį?

AIDAI, dr. Vytauto Bieliausko 1944 m. pradėti leisti Muenchene paprastu informaciniu biuleteniu, našiai augo į kultūros žurnalą. 1945 m. rugsėjo mėnesio AIDAI jau turėjo kultūrinio leidinio veidą ir užmojus. Ten leidėjas rašo: "Mūsų leidinys yra visų pirma informacinio pobūdžio, liečiąs lietuvių aktualijas. Antrasis jo tikslas yra duoti skaitytojams straipsnių, straipsnelių, rašinių, eilėraščių, žodžiu, tai, ką mes suprantame kultūrinės srities aktualijomis". Šuoliai į kultūrinį lauką tikrai buvo spartūs. Tų pačių metų kiti Aidų numeriai jau pasižymėjo aiškiu kultūriniu bei kūrybiniu pobūdžiu. 1945-ieji yra laikomi AIDŲ gimimo metais (Vytautas J. Bieliauskas, Aidų pradžia, 1975, Nr. 1).
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai