| |
|
|
1986 m. 1
|
KRIKŠČIONYBĖS IR ATEIZMO GRUMTYNĖS MŪSŲ TAUTOJE |
 |
 |
 |
Šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai paminėti Religinio pasaulio lietuvių katalikų kongreso rengėjų vardu kun. dr. Pr. Gaida mane pakvietė antrajai paskaitai. Skirtoji tema — aktuali, bet — ne visai maloni. Aktuali dėl to, kad grumtynės tarp krikščionybės ir ateizmo iš tiesų vyksta ir tėvynėje, ir išeivijoje. "Grumtis"1 — tai kovoti, nors tik idėjine prasme, kritiškai vertinant abi šalis. Liaupsė visuomet dėkingai sutinkama, bet kritiškai žvelgti tai neišvengiamai rizikuoti — sukelti piktą įtūžį.
Kadangi vedant kovą su krikščionybe šaukiamasi ir istorijos, pirmoji paskaitos dalis bus irgi istorinė, antroji dalis žvelgs Į dabartį.
I
Kovo 4 mirė šv. Kazimieras (1458 - 1484). Kovo 4 gimė Kazimieras Liščinskis (Lyszezynski, 1634 - 1689), kuris keliamas kaip ateizmo pradininkas. Tiesiog populiarinamas jo kultas. Istorikas J. Jurginis išleido apie jį du leidinius 2 ir jį prisimena kone visuose savo raštuose. Įtrauktas į pradėtos leisti "Lietuvos filosofinės minties šaltinius".3 Filosofas E. Meškauskas nagrinėjo jo pasaulėžiūrą;4 Jį rinkosi tema rašytojas P. Venclova ir poetė A. Puišytė. Jam skirta A. Račiūno opera "Saulės miestas" (1965). Ateizmo muziejui trys dailininkai sukūrė jį vaizduojančius vitražus. Spaudoje nuo 1959 m. pradėtos švęsti jo sukakčių metinės (1959, 1964, 1969, 1975).
Šiemet (1984), lyg norėdami užbėgti už akių šv. Kazimiero 500-sioms mirties metinėms kovo 4, Lietuvos filosofai jau vasario 22 nutarė paminėti Kazimiero Liščinskio 350 gimimo sukaktį.5 Šią konferenciją aprašant spaudoje, buvo pabrėžiama: "apžvelgta tolesnė ateistinės minties raida Lietuvoje, jos reikšmė šių dienų ideologinėje kovoje".6
|
|
Skaityti daugiau...
|
Pranas Domšaitis Peizažas. 1958-1965
NAKTIES INTERLIUDAS
Kyla mėnulis
Į medžio viršūnę
ir džiaugias naktim.
Plati jo lanka,
ir žvaigždės pražydusios
linksta į žemę.
O tu man kalbėk,
kad naktis nepraeitų
be žodžių tylių,
kad nepraplauktų
širdies nepradžiuginę
upės verpetai.
Tu man kalbėk ...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTYBĖS IR MAŽOJI LIETUVA |
|
|
|
Amerikiečio akyse Mažoji Lietuva — tokia geografiškai tolima, kad jam sunku įsivaizduoti, kaip JAV interesai galėtų paliesti aną už plataus Atlanto gulinti kraštą. O ir dažnas mažlietuvis negali apsiprasti su faktu, kad ana užjūrinė galybė savo sprendimais radikaliai galėjo paveikti jo tėviškę.
Svetimų jėgų ir veiksnių purtyta ir kratyta per šimtmečius, Maž. Lietuva susilaukė pačių pagrindinių tautinių ir politinių pakeitimų per einamojo šimtmečio du pasaulinius karus. Amerika, būdama abiejų karų dalyvė ir karus laimėjusių santarvių narė, taikos sąlygas apspręsdama, savaime kaip tik lėmė ir Maž. Lietuvos likimą, nežiūrint sprendėjo ir auką skiriančių visokeriopų tolumų. Gyvybiniai interesai, kurie JAV vertė jungtis į karo veiksmus Europoje, ir šiandien dar neleidžia joms atsikratyti savo dalies atsakomybės už antrojo pasaulinio karo pasėkų iššauktą tarptautinės, t.y. visų tautų, padėties trapumą.
Abu karus riša savaimingas vientisumas, kuriame lemiamą vaidmenį atliko JAV: pirma Versalės taikos derybose 1919 metais, o paskui — antrojo karo eigoje ir pabaigoje; aliantų amerikiečių, britų ir rusų konferencijose, kuriose bandyta padėti taikos sutarties pagrindus, bet, dėl pradedančių pašlyti tarpusaviu santykių, tenkintasi tik tų t pastangų atidėjimu ad calendas graecas.
Santarvininkų sudėtis buvo vienokia pirmuoju, kitokia antruoju atveju. Karinės bei politinės sąlygos ir principai, kuriais grįsti jų sprendimai, taip pat skirtingi — tam tikrais atžvilgiais net diametraliai priešingi.
Abu karai tačiau lėmė ne tik Maž., bet ir Didž. Lietuvos likimą kartu: pirmojo karo išdavos, atnešdamos viltingas prošvaistes gyventi bendroje ir laisvoje valstybėje, gi antrojo karo eiga, užkardama tiek vienai, tiek ir antrai lietuvių daliai tą pačią rusiško karo grobio nelaimę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
"Yra aišku, kad teisingumo principai
galioja mažoms, kaip ir didelėms valstybėms,
Lietuvai, kaip ir Prancūzijai".
Iš Maritaino laiško
I. — Tarp Paryžiaus žmonių
1937 metų pavasarį Paryžiaus spaudoj radau žiniai kad sostinės Dailiųjų Menų Institute bus diskusijos apie poeziją tarp filosofo Maritaino, Sorbonos estetiko profesoriaus Charles Lalo ir dar trečio vyro, kurio vardas iškrito man iš atminties.
Negalėjo būti nė kalbos: reikėjo nueiti ir pažiūrėti, kaip atrodo tas garsusis Maritainas. Iš tolo ir iš artėliau buvau matęs pluoštą prancūzų rašytojų, tokių vyrų, kaip Valėry, Claudelis, Mauriacas, Duhamelis, Malreaux ir kiti. Paryžiuje tai padaryti buvo nesunku, nes kai kurie iš jų skaitydavo viešas paskaitas, kiti nevengdavo politinių mitingų, treti pasirašinėdavo savo knygas ir šiaip nebėgo nuo žmogaus.
Kartą patekau tiesiog į prancūzų rašytojų mugę. Vienas pažįstamas jų poetas, žurnalo "Yggdrasil" redaktorius, pasiteiravo, ar neapsilankyčiau prancūzų rašytojų popietėje. Nužygiavome, ir aš pakrikau: erdvioje salėje dūzgė didžiulė minia, begurkšnojanti vyną; Kai aš ten stūksojau suglumęs, mano vadovas paklausė, ar nenorėčiau su kuriuo rašytoju susipažinti. Tada skaitydavau išsamius Edmond Jaloux kritikos straipsnius literatūros savaitraštyje, tai ir pasakiau, kad būtii malonu jį pamatyti. "Štai jis", tarė "Yggdrasil" redaktorius, — ir atsuko mane į vyrą kuris stovėjo man už nugaros. Tai ir buvo Edmond Jaloux. Žymusis rašytojas kažko pasiteiravo manęs apie lietuvių literatūrą, aš kažką jam atsakiau, vis neatsipeikėdamas iš tokios staigios akistatos. Vėliau jis parašė studiją ir apie mūsų Oskarą Milašių, vadindamas jį "didžiuoju lietuviu".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJASIS LIETUVOS ROMANAS |
|
|
|
1. Vidutinių romanų perteklius
Mūsų išeivijos literatūros mokslininkai, kritikai ir mėgėjai gana skirtingai vertina šiuolaikinę okupuotos Lietuvos grožinę literatūrą: Vieni jų — rods nedidelė mažuma — visą dabartinių Lietuvos rašytojų kūrybą laiko politine, todėl, jei iš viso ją skaito, nenori jai pripažinti meninio lygio. Antri turbūt iš meilės lietuviškam rašytiniam žodžiui ar iš tam tikrų idėjinių bei politinių sumetimų ją kelia į aukštybes, kurių esą nepasiekusi nei išeivijos, nei nepriklausomos Lietuvos literatūra. Nuosaikūs vertinimai rečiau pasirodo. Gana garsūs yra balsai tų, kurie ypač džiaugiasi Lietuvos romanu. Štai skaitome, kad Jonas Avyžius rašąs kaip Balzakas,1 o palyginti jaunas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas pavadinamas nauja žvaigžde prozos sietyne.2 Kad sietyne yra miriadai žvaigždžių, vadinas, teigiama, jog didelių rašytojų prozininkų Lietuvoj nesuskaitysi, jų ten turėtų knibždėte knibždėti. . . Tai jau gerokai pertempta. Man rodos, čia tiesos tik tiek, kad rašytojus šiandien Lietuvoj tikrai sunku suskaityti: vien rašytojų prozininkų Rašytojų sąjungoj 1982 buvę 79. Kad ten yra romanų infliacija, rodytų ir jų statistika: per paskutinį dešimtmetį Lietuvoj pasirodę apie 80 romanų, o per visus tris pirmuosius pokario dešimtmečius (maždaug iki 1975) teišėję tik 50. Jau vien ši romanų gausa kelia abejonių, ar daug jie verti. Šias abejones patvirtina kai kurie tarybiniai kritikai, teigdami, kad prisiauginta rašeivų, kad paskutinio dešimtmečio romanai pasinešė ne kokybės, o kiekybės linkme.3 Turbūt tai, kad būti rašytoju yra didele garbė ir pelninga, bus prisidėję prie jų skaičiaus nepaprasto išaugimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAILININKAS PRANAS DOMŠAITIS IR JO KŪRYBA |
|
|
|
Tapytojas Pranas Domšaitis, bent iki šiol, kaip ir "nuslydo" nuo visų lietuvių dailės istorijos apybraižų. Dažnu pasikartojimu, individualiosios lietuvių dailės istorija vis skaičiuojama pradedant pirmąja dailės paroda Vilniuje 1907 m. Minimi vardai — M. K. Čiurlionis (g. 1875), A. Žmuidzinavičius (g. 1876), P. Rimša (g. 1881), A. Varnas (g. 1879), J. Zikaras (g. 1881), P. Kalpokas (g. 1880), J. Šileika (g. 1883), J. Vienožinskis (g. 1886) ir kt. Pranas Domšaitis, gimęs 1880 m., priklauso tad tai pačiai kartai, kaip ir visi pagrindiniai lietuvių dailės veteranai. Kada pastarieji, jau Nepriklausomybės aušrai švintant, sugužėjo su savo kūryba į Vilnių, o vėliau jau ir patys įsijungė į Nepriklausomos Lietuvos kūrybinį darbai tai Domšaitis liko nuošalus išeivis.
Šiandien neaktualu ieškoti priežasčių. Tais laikais mes nedaug teturėjome profesionalių menininkų išeivijoje. Išimtis — tapytojas Jonas Rimša, kuris po studijų Vienoje ir Paryžiuje, dar Nepriklausomybės laikotarpyje, ieškodamas egzotiškų pasviečių, emigravo į tolimus kraštus. Skulptorius A. Jucaitis (1868 - 1943) viso savo gyvenimo varganas dienas praskurdo Paryžiuje.
Argentinoje subrendęs, skulptorius M. Menčinskas 1934 m. grįžo į gimtąjį kraštą* Rusų revoliucijos svetur išblokštas, grafikas ir teatro dekoratorius M. Dobužinskis susirado ir savo protėvių žemę, ir savo kilmę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASTABOS IŠ PASIKALBĖJIMŲ SU DOMŠAIČIU AR APIE JĮ |
|
|
|
Kai pirmą kartą (1946 m. birželio mėnesį) susitikau su Pranu Domšaičiu, jis, sunkiai sirgdamas, mažai tegalėjo kalbėti, nes gydytojų jam buvo uždrausta. Šį tą man tada papasakojo J. Žvironas ir ponia Domšaitienė.
*
Pranas Domšaitis gimė Rytų Prūsijoje 1880 m. rugsėjo 15 d. ūkininko šeimoje. Kad ir būdami kilme lietuviai, Domšaičiai lietuviškai nekalbėjo, nes jo gimtajame krašte lietuvių kalba jau buvo užmiršta. Nors ir žinodamas, kad jis yra lietuvis, Domšaitis lietuvių kalbos nemokėjo, nepramoko jos ir vėliau. Tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Domšaitis, jo paties teigimu, tuoj išsiėmė Lietuvos pasą Lietuvoje — Kaune ir Vilniuje, bet ypač kaime — jis lankėsi kelis kartus. Apie 1920 metus norėjęs Lietuvoje apsigyventi, tačiau to negalėjęs padaryti, nes jam tuo metu Lietuvoje nebūtų buvę iš ko gyventi. Tačiau jis visą laiką galvojęs persikelti ir ten kaime nupirkti nuosavybę. Kai jo materialinė būklė tiek pagerėjo, kad jis tą savo svajonę būtų galėjęs įvykdyti, užėjo tokie laikai, kad apie jo sumanymo įvykdymą nebuvo galima nė manyti. Iš lietuvių Domšaitis labiausiai draugavo su dail. Vladu Eidukevičium.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AMERIKOS LIETUVIŲ 1985 METŲ VEIKLOS APŽVALGA |
|
|
|
Religijos srityje
Lietuvos krikšto 600 metų sukakties minėjimu susirūpinta jau 1984 m. Vysk. P. Baltakis, OFM, tuo reikalu tarėsi su Amerikos ir Kanados Kunigų Vienybe, Chicagos veikiančių organizacijų vadovais ir Romoje su popiežium. Sausio 26 d. jis sušaukė Chicagoj visų katalikiškų bei kultūrinių organizacijų pasitarimą ir pranešė, kad Lietuvos krikšto sukakties minėjimą nutarta rengti 1987 m. Buvo sudaryti garbės, centrinis ir vykdomasis komitetai. Pastarojo komiteto pirmininku sutiko būti Jonas Kavaliūnas. Minėjimo pradinė dalis numatyta 1987 rm birželio mėnesį Romoje.
Kovo 9 d. vykdomojo komiteto posėdyje kun. A. Saulaitis pranešė, kad sudaryta 18 būrelių įvairiose vietose, kurie padės vysk. Baltakiui ruošiant minėjimo programą; Dr. L. Sidrys painformavo, kad dr. V. Vardys sutiko parengti studijinį veikalą "Krikščionybė Lietuvoje". Birželio 1 d. posėdyje buvo tariamasi dėl dramos, romano bei poezijos konkursų paskelbimo ir Vatikano pašto ženklo išleidimo. "Draugo" dienrašty kovo 20 buvo paskelbtas Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų raštas kunigams bei tikintiesiems dėl Lietuvos krikšto 600 m. sukakties minėjimo.
JAV Lietuvių Kunigų Vienybės 76-asis metinis seimas įvyko rugpjūčio 7-8 New Havene, Conn., Yale universiteto patalpose. Dalyvavo 30 lietuvių kunigų. Kun. K. Pugevičius pranešė apie Lietuvos krikšto jubiliejaus numatytus darbus.
Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija Romoje spalio 19 paminėjo 40 m. savo veikimo sukaktį. Nuo jos įsteigimo rektoriaus pareigas ėjęs prel. L. Tulaba jas perdavė kun. Alg. Bartkui, kuris buvo pakeltas prelatu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAR VIENA KULTŪRINĖ BANGA |
|
|
|
Penktasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas
Išeivijos kultūrinis gyvenimas, tekėdamas ramia ir kartais siaura vaga, retkarčiais išsilieja iš krantų, verpetais sudrumsdamas vandenis, kas ketveri metai subanguoja kultūrine banga. Tada jis išsilieja ne tiek į platumas, kiek iš gilumos iškyla į paviršių, j aukštį. Tarybiniu stilium kalbant, mes nudžiūvusi tautos kamieno šaka, seniai turėjome išnykti kaip sausi stagarai žaliuojančiam svetimos kultūros miške. Net ir pagal mūsų pačių pranašavimus po keturiasdešimt tremties metų mes turėjome mirti. Bet priešingai visokioms tarybinėms ir išeivijos pranašystėms mes ne tik kad nenudžiūvome, bet ir netapome sausa tautos atplaiša, nes laiku neleidome nulaužtai šakai nudžiūti, bet sudarėme tinkamą atmosferą nulaužtam augalui išleisti šaknis toli nuo savųjų namų. Mūsų gajumą rodo praėjusių kazimierinių metų renginiai, per trumpą laiką suorganizuotas pereitą vasarą ateitininkų kongresas, šį rudenį rengtas Ateities kultūrinis seminaras, Šviesos-Santaros metiniai kultūriniai suvažiavimai. Stipriausiai išryškėja mūsų kultūrinis veržlumas mokslo ir kūrybos simpoziumų metu, kada iš visur į Chicagą suplaukusios kūrybinės jėgos išjudina ramius vandenis, sukeldamos naujus verpetus, naujas kultūrines bangas.
Penktasis MK simpoziumas vyko Chicagoje, Jaunimo centre, lapkričio 27 - gruodžio 1 d., kaip ir visi kiti iki šiol vykę simpoziumai maždaug tuo pačiu metų laiku.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DEŠIMTASIS LITUANISTIKOS INSTITUTO SUVAŽIAVIMAS |
|
|
|
1985 metų lapkričio 28 dienos rytą Chicagoje, Jaunimo centre, įvyko X-ojo Lituanistikos instituto suvažiavimo narių susirinkimas. Mokslinė to suvažiavimo programa buvo įjungta į Penktąjį mokslo ir kūrybos simpoziumą, įvykusi ten pat lapkričio 28 - gruodžio 1 dienomis. Susirinkime dalyvavo 39 nariai — tai rekordinis skaičius. Dar keli instituto nariai atvyko vėliau į simpoziumo paskaitas. Dalyvavo visi penki instituto prezidiumo nariai ir septyni tarybos nariai. Neatvyko trys. Susirinkime dar buvo keturi svečiai, tarp jų Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas prof. dr. Z. Zinkevičius, kviestas simpoziumo paskaitininkas. Kitas svečias buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas Anatolijus Kairys. Susirinkimui pirmininkavo dr. Br. Vaškelis, instituto pirmininkas ir Chicagos universiteto Lituanistikos katedros profesorius. Sekretoriavo inž. dr. Jurgis Gimbutas, instituto prezidiumo sekretorius. Nuo praėjusiojo suvažiavimo 1983 metais Toronte mirė keturi instituto nariai: garbės nariai dr. Juozas Eretas (Šveicarijoje), komp. Juozas Žilevičius (JAV), ir tikrieji nariai, abu istorikai — kun. dr. Viktoras Gidžiūnas ir Simas Sužiedėlis. Juos prisiminėme susikaupimo minute. Po pirmininko metinio pranešimo sekretorius pranešė, kad be mirusiųjų, dar nustojome šešių narių: du pasitraukė, keturi laikomi išstojusiais, nes nemokėjo nario mokesčio daugiau negu trejus metus. Liko 129 nariai (penki Europoje ir vienas Australijoje). Iždininkas dr. R. Misiūnas pateikė trumpą apyskaitą (ji buvo detalizuota tarybos posėdyje anksčiau). Prezidiumo narys dr. A. Norvilas painformavo apie Mokslo ir kūrybos simpoziumą, kurio humanitarinę-mokslinę programą jam teko suorganizuoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOKSLINĖ KONFERENCIJA APIE TAUTINĖS SĄMONĖS IŠLAIKYMĄ IŠEIVIJOJE |
|
|
|
1985 m. lapkričio 23 - 24 d. Chicagoje buvo suruošta mokslinė konferencija apie tautinės sąmonės išlaikymą išeivijoje. Ji buvo skirta tautinio švietimo bei auklėjimo vadovams, turintiems įtaką lituanistinėse mokyklose, jaunimo organizacijose, šeimoje bei visuomenėje. Konferenciją ruošė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Dėmesys buvo skiriamas visiems kraštams, kur tik yra lietuvių išeivių.
Konferencijos programa buvo suskirstyta į šias dalis: 1. lietuvių išeivijos dabartinė padėtis; 2. tautinio identiteto bei jo vystymosi mokslinis aptarimas; 3. tautinio sąmoningumo ugdymas atskiruose kraštuose; ir 4 modernių priemonių bei metodų naudojimas tautiniame auklėjime.
Pasaulio lietuvių anketa
Lietuvių išeivijos tautinės sąmonės dabartinė padėtis buvo nušviesta 1985 m. paruoštos, išplatintos ir surinktos Pasaulio lietuvių anketos duomenimis. Įvade moderatorius prof. dr. Tomas Remeikis pranešė, jog surinkta 3000 užpildytų anketų, ypač iš JAV, mažiau iš Australijos, Kanados, Europos ir Pietų Amerikos kraštų. Duomenų analizei naudojami kompiuteriai. Anketos komisijos pirmininkas prof. dr. Kęstutis Trimakas anketos duomenimis aptarė lietuvių kilmės žmonių tautinį sąmoningumą bei įvairių veiksnių įtaką atskiruose kraštuose bei amžiaus grupėse (šiai pradinei analizei naudota 866 atrinktos anketos, nes nesuspėta visų paruošti). Lietuviškasis sąmoningumas stipresnis vyresniojoje kartoje (65-89 ir 50 - 65 m. grupėse), bet taip pat jaunimo jaunesnėje grupėje (10-20 m.); kiek atsilieka jaunimo vyresnė grupė (21 - 29 m.) o dar labiau — vidurinioji karta (30 - 39 ir 40-49 m. grupės). Tautinis sąmoningumas stipresnis V. Vokietijoje, JAV, Kanadoje; paskui — Anglijoje ir Australijoje; silpnesnis Pietų Amerikos kraštuose. Daug reikšmės turi lietuviškos kolonijos. Su lietuviška sąmone teigiamą sąryšį turi abiejų tėvų lietuviška kilmė, artimi draugai, priklausymas lietuviškoms organizacijoms, lietuviškų knygų bei periodinės spaudos skaitymas ir kt. Anketos duomenimis išryškėjo vyresniosios kartos (50 - 89 m.) buvimas stipriuoju lietuviškumo ramsčiu, 10 - 20 m. jaunimo lietuviškumas, 21 - 29 m. jaunimo pradėjimas nuo lietuviškumo nutolti ir vidurinės kartos (30 - 49 m.) gerokas atitrūkimas nuo lietuviško sąmoningumo bei tautinių reikalų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
RAŠYTOJO IR VALSTYBĖS VAIZDUOTĖ |
|
|
|
Sausio 12 - 17 d. New Yorke įvykusiame Tarptautinio PEN Klubo kongrese pagrindinė tema buvo dvi vaizduotės — rašytojo ir valstybės. Įdomiausiai šiuo klausimu pasisakė tie rašytojai, kurie patys patyrė totalitarinių diktatūrų poveikį, kaip Česlovas Milošas ar Tomas Venclova.
Neseniai į užsienį išvykęs lenkų autorius Rišardas Kapuščinskis kalbėjo apie skirtumą tarp vaizduotės ir fantazijos. Vaizduotė, pasak jo, yra galinga kūrybos versmė, kuri ne tiktai įgalina mus susiorientuoti, bet ir kurti naujas vertybes bei geresnį gyvenimą: Fantazija gi naudojamasi, norint pabėgti, atrasti prieglaudą; ar vietą pasislėpti. Kai valstybė pergyvena politinę krizę, fantazija perima vaizduotės vaidmenį. Stebėdami galingųjų elitų vaidmenį krizės metu — jų absurdiškus nuosprendžius, jų neatsakingumą, aklumą — mes, rašytojai, klausiame: Ar tie žmonės turi vaizduotę? — kalbėjo Kapuščinskis.
Valstybė neturi vaizduotės, pareiškė Pietų Afrikoje gyvenanti rašytoja Nadine Gordimer, nes valstybė žiūri į vaizduotę kaip į gaminį, kurį galima panaudoti. Rašytoją panaudoja vaizduotė; jis ar ji rašo, kaip diktuoja jų vaizduotė . . . Vaizduotė niekad negali būti kolektyvo produktas. Ji yra pati išskirtiniausia, privačiausia, individualiausia ir labiausiai koncentruota smegenų veikla. Aš nežinau, sakė Gordimer, ar kas nors fiziologiškai išaiškino vaizduotės vyksmą, bet tai, ką aš skaičiau apie vaizduotę, neprilygsta tam, ką aš ir jūs patyrėme kaip rašytojai. . . Nes rašytojas yra susijęs su laiku: tai yra vaizduotė. Valstybė siejasi su istorija; vietoj vaizduotės valstybė apsiriboja istorijos atšvaistu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— JAV LB Krašto valdybos sąstatas- Algimantas Gečys — pirmininkas; Ingrida Bublienė — Kultūros tarybos pirmininkė; Ignas Budrys — visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas; kun. Viktoras Dabušis — Kultūros reikalų tarybos pirmininkas; Algimantas Gureckas — Krašto valdybos ryšininkas VVashingtone ir įgaliotinis tarptautiniams reikalams; Bronius Juodelis — Krašto valdybos vykdomasis vicepirmininkas finansų reikalams; Juozas Kojelis — Krašto valdybos vykdomasis vicepirmininkas informaciniams reikalams, Bronius Krokys — valdybos sekretorius ir reikalų vedėjas; dr. Juozas Račkauskas — Švietimo tarybos pirmininkas; Liuda Rugienienė — Krašto valdybos protokolų sekretorė ir ryšininkė su komunikacijos priemonėmis; dr. Viktoras Stankus — Krašto valdybos vicepirmininkas specialiems reikalams, Jonas Urbonas — Krašto valdybos vykdomasis vicepirmininkas organizaciniams reikalams; Danguolė Valentinaitė — Socialinių reikalų tarybos pirmininkė; Vytautas Volertas — JAV LB Krašto valdybos pirmininko pavaduotojas ir Krašto valdybos pirmininkas XI-osios LB tarybos kadencijos antroje pusėje.
— JAV Atstovų Rūmuose Vasario 16-oji paminėta kovo 4 d. Invokacinę maldą sukalbėjo kun. dr. V. Cukuras. Paminėjimu Atstovų Rūmuose jau daug metų rūpinasi kongresmanas Frank Annunzio iš Chicagos. Minėjime kalbėjo 12 kongresmanų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
POETĖS DEBIUTINIS ROMANAS |
|
|
|
Mano įsitikinimu, gerą beletristiką dažniausiai rašė ir rašo į poeziją linkę žmonės. Mūsuose, pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas ar Vincas Krėvė. Verlibras nesvetimas ir prozos meistrams Antanui Vaičiulaičiui, Mariui Katiliškiui. Mintin ateina Albino Baranausko ir Birutės Pūkelevičiūtės įnašas. Neužmirština Petronėlės Orintaitės ir Nelės Mazalaitės poetinė beletristika. Kas būdinga, pastarųjų rašytojų proza geresnė tada, kai poetizavimo yra kuo mažiau.
Imdamas į rankas poetės Julijos Švabaitės Draugo premijuotą romaną "Stikliniai ramentai", galvojau: lyrikos bus daugiau, negu meniškai perteiktos tikrovės. Pasirodo, klydau. Autorė išlaikė pusiausvyrą tarp dainingos stilizacijos bei moteriškos raudos ir proziško gyvenimo vaizdavimo. Vietomis vyrauja poetinis jausmingumas, bet šiaip dalykiškai skverbiamasi į praeities pergyvenimus. Tekstą vienija autorei-poetei būdingas "rekviumo praeičiai" tonas.
Fabulos pasakotoja yra dailininkė Magdalena Daunienė — ypatinga moteris: jautri, įžvalgi, kūrybinga, pasiaukojančiai atsidavusi vyrui ir vaikams. O toji besąlygiška meilė savo vyrui Tomui ir sudaro visą melodramos pagrindą. Tomas irgi nėra paviršutiniškas žmogus, bet į kūrybinį rašymą aspiruojantis individas. Deja, motinos išpaikintas sūnelis, ne itin valingas, dėl gražumo vienos ponios pavadintas Apolonu. Rašo jis tai rašo, bet nieko įspūdingo neparašo, neišleidžia knygų, gyvena atidėliojimu, iliuzijomis, graužiasi ir palaipsniui įsileidžia į vis didesnį alkoholizmą; Svaigaluose kaip tik ir glūdi jo visa nelaimė ir Magdalenos tragedija. Ji grumiasi ne vien su šia mylimo Tomo yda, bet ir su įvairiomis gyvenimo nuoskaudomis. Jaunystę darko bolševikmetis, vokiečių okupacija, bėgimas. Vokietijoje pasitinka bombardavimai ir nepriteklius. Vėliau Amerikoje kasdienybę užgula nelengva buitis su vaikais ir su girtuokliaujančiu vyru.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PABALTIJO ETNOGRAFINIO ATLASO PRADŽIA LIETUVOJE |
|
|
|
Penkiolikos metų darbas, apie kurį retkarčiais skaitydavome spaudoje, jau realizuotas vienu trečdaliu. "Mokslo" leidykla Vilniuje 1985 metų viduryje išleido Pabaltijo tautų istorinio - etnografinio atlaso pirmąjį tomą: Žemdirbystė. Veikalą paruošė Lietuvos Mokslų akademijos istorijos instituto etnografai. Iš viso buvo suplanuoti trys tomai: I Drabužiai (ruošia Latvijos Mokslų akademijos istorijos institutas), II Žemdirbystė — jau išleistas Vilniuje, III Pastatai (ruošia Sov. Mokslų akademija Maskvoje). Kiekvienas tomas apims Lietuvos, Latvijos ir Estijos tradicinės kaimų kultūros apraiškas dabartinėse politinėse ribose. Spausdinama rusų kalba, tad veikalo antraštė yra: Istoriko - etnografičeskij adas Pribaltiki: Zemledelie. Paruošėjai: Sovietų Sąjungos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos Mokslų akademijos ir dar Estijos Etnografinis muziejus.
Žemdirbystės tomas turi dvi dalis: tekstų knygą; 140 psl., 22 x .30 cm formato, ir žemėlapių aplanką su 59 kartogramomis, 29 x 43 cm lapai. Leidinio tiražas 3000 egz. Tomo atsak. redaktorius yra M. G. Rabinovič (anksčiau redagavęs panašų Rusijos atlasą), redaktoriai: A. Vijres, I. Leinasare ir V. Morkūnas. Trijų tomų projekto vyr. redaktore įrašyta L. N. Terenteva (jau mirusi) ir 10 redakcinės kolegijos narių, tarp jų lietuviai A. Vyšniauskaitė ir V. Morkūnas, abu Lietuvos Mokslų akademijos etnografijos skyriaus mokslininkai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LATVIŲ POEZIJOS RINKTINĖ ANGLŲ KALBA |
|
|
|
Inara Cedrins (ed.): CONTEM-PORARY LATVIAN POETRY. Iowa City, U. of Iowa Press, 1984
Amerikoje iš spaudos išėjo latvių poezijos rinktinė anglų kalba, pavadinta "Contemporary Latvian Poetry". Tinktinę išleido Iowos universitete veikiantis vertimų centras, užsimojęs supažindinti amerikiečius su visų, mažų ir didelių, tautų poetais. Centro leidiniai pasižymi ypatingu skoniu ir aukštu vertimų lygiu.
Karų, emigracijų ir totalitarinių ideologijų perskirti latvių poetai šioje knygoje sėdi už vieno stalo. Vienoje pusėje lietuviams tėvynėje beveik visai nepažįstami šeši išeiviai: Linards Tauns, Astride Ivaška, Gunars Salins, Baiba Bičole, Olafs Stumbrs, Ana Kraujietė. Kitoje "stalo" pusėje į lietuvių kalbą dažnai versti ir spausdinti šeši Latvijoje gyvenantys poetai: Vizma Belševica, Maris Čaklais, Arija Elksme, Ojars Vacietis, Olga Lisovska, Imants Žiedonis.
Skirtumai, ir už tuos skirtumus gilesni panašumai, tarp tų dviejų grupių gvildenami išsamiame įvade, kurį parašė Pittsburgo Carnegie-Melon universitete dėstantis literatūros profesorius Juris Sileniekas. "Nors latvių poeziją skiria politinės sienos", rašo jis, latvių poetus jungia bendro likimo jausmas. Jie sielojasi latvių tautinio tapstumo nuovokos nykimu, jie ieško atsvaros ir dvasinių vertybių tautos istorijoje ir kalboje. Jiems bendras ir nerimas, ir trauma, ir nostalgija".
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kada mes pradedame aimanuoti dėl lietuvių prarandamo sentimento savo spaudai, verta paklausti, ar tie kurie lengvai atsižada lietuviško spaudinio, buvo ankstyvoje vaikystėje tėvų meiliai aprūpinti lietuviškomis vaikų knygelėmis?
Vaikystės, net kūdikystės sentimentai ilgai išlieka dvasioje. Pirmoji lektūra pripratina vaiką prisirišti prie savo knygos, prie savo kalbos. Jeigu vaikas amerikietis turi prabanginį įvairiažanrių skaitinių pasirinkimą, išeiviškos visuomenės atžala tuo liuksusu negali didžiuotis. Jis beturi tiktai kukloką savo gimtosios kalbos knygynėlį. Lietuvių išeivijos bibliografiniai sąvadai palieka vaikų literatūros žanrui labai kuklias pozicijas. Tuo tarpu mūsų vaikų knyga turi būti išskirtinai globojama, puoselėjama ir finansiškai palaikoma.
Pernai mūsų knygų rinkoje pasirodė nauja knyginė dovana mažiesiems, vaikų literatūros gero žinovo Algirdo Gustaičio knygų serijos dalis: Algis Trakys ir Taksiukas Šleivys Tvankstės pilyje.
Tai jau ketvirtoji serijos knygelė su pastoviais herojais. Serijos herojai yra labai doras berniukas ir smalsus, mėgstąs ir paišdykauti šunelis. Tai yra ideali bendrų interesų ir nuotykių pora. Jų besąlyginė draugystė tokia natūrali ir be klaustuko suprantama kiekvienam mažajam skaitytojui. Kas gi dabar mūsų aplinkoje nedraugauja su šuniuku?
|
|
Skaityti daugiau...
|
Marija Gimbutienė: BALTAI PRIEŠISTORINIAIS LAIKAIS. Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Išleido leidykla "Mokslas" Vilniuje 1985 m. 190 p. Veikalas iliustruotas žemėlapiais ir archeologiniais radiniais.
PENKTASIS MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS. Redagavo Nijolė Jankutė-Užubalienė. Viršelis Petro Aleksos. Chicaga. 1985. 542 p. Simpoziumo programa, paskaitininkų nuotraukos bei biografijos, paskaitų santraukos lietuvių ir anglų kalbom. Svarbus išeivijos kultūrinės veiklos dokumentas.
ŠVENTOJO KAZIMIERO PENKŠIMTIS. 1484 - 1984. Redagavo Balys Raugas. Išleido Šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakties centrinis komitetas. Titulinį puslapį paruošė dail. Banguolė Raugaitė. Brooklynas, 1985. 478 p. Kietais viršeliais.
PORTUGALŲ NOVELĖ. Sudarė Povilas Gaučys. Viršelis ir aplankas V. O. Virkau. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga. 1985. 416 p. Kaina 12 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Mecenatai: po 150 dol.: prel. Jonas K. Kučingis, Los Angeles, CA; po 100 dol.: A. P. Raulinaitis, Burbank, CA; dr. A. Šležas, Floss, IL; Ada Butkienė, Homevvood, IL; K. G. Ambrozaitis, MD, Chesterton, IN; Vyt. Karoblis, MD, Ripley, OH; prof. dr. Br. Kasias, VVyoming, PA; dr. J. Uleckas, Toronto, Canada; Jurgis Jakaitis, Schlieren, Switzerland; po 75 dol.: Vytas Pelda, Chicago, IL; po 60 dol.: I. J. Jodelė, Hermoza Beach, CA; V. Vailionis, Munster, IN; po 55 dol.: A. Gailiušis, PA; po 50 dol.: kun. dr. V. Pavalkis, Milpitas, CA; Pr. Gasparonis, Los Angeles, CA; S. A. Markus, Manhattan Beach, CA; VI. Pažiūra, Agoura, CA; dr. J. Starkus, Santa Monica, CA; V. V. Kuzmickis, Vik. Vaitkus, VVaterbury, CT; dr. A.S. Baltrukėnas, Denia, FL; kun. V. J. Dabušis, Seminole, FL; kun. A. K. Kardas, Sunny Hills, FL; dr. V. Majauskas, Ormond Beach, FL; Ant. Rugys, Lantaną, FL; Vincas Šalčiūnas, |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
