Lietuva gedi savo didvyrių. Nepriklausomybė pareikalavo pirmųjų aukų — beginklių gyventojų, savo kūnais gynusių Lietuvai ir jos laisvei gyvybiškai svarbius objektus. Loreta Asinavičiūtė, sutraiškyta tanko, mano dukters metų. Peilis susmigo mums visiems į krūtinę. Šūviai sudraskė mūsų tariamą ramybę ir egoizmą. Lietuva kaip niekad vieninga ir bebaimė — vėl išryškėjo jos drąsa, nepalaužiama valia, susitelkimas, santūrus išdidumas. Mes didžiuojamės savo Parlamentu, Vytautu Landsbergiu, Aukščiausios Tarybos rūmų gynėjais, neišsenkančiu žmonių srautu, lyg mažyčiai upeliai ir upės, subėgančių iš visos Lietuvos į speiguotą Vilnių — saugoti tėvynės širdies. Jeigu reikės, jie virs požeminėmis upėmis, ką ne sykį mums liudijo Lietuvos istorija.
Greta pasididžiavimo kyla ir begalinis gailestis. Neapsakomai gaila nušautų septyniolikmečių, jų artimųjų, žmogaus, prie televizijos bokšto kritusio nuo infarkto, dingusių žmonių, gaubiamų tragiškos paslapties, visų, drebančių dėl mylimų žmonių gyvybės. Gaila visų vilniečių, išgyvenusių kruviną siaubo naktį į sausio 13-ąją. Niekas nežino, kiek tą naktį įvyko mažų tragedijų — kiek mieste buvo širdies priepuolių, pražilusių galvų, net mano namų laiptinė buvo kruvina. Gaila ir keleivių, kad ir niekuo nekaltų Černobilio vaikų, įstrigusių dėl neteisėto ------------------------ Judita Vaičiūnaitė, daugelio laikoma žymiausia dabartinės Lietuvos poete, po žudynių Vilniuje savaitraštyje "Dienovidyje" įspūdingai išreiškia tautos skausmą, nerimą ir viltį. Tai jos, ir visos sukruvintos Lietuvos šauksmas. Poetė yra keliolikos poezijos knygų autorė ir gyvena Vilniuje. — Red.
geležinkelio ir avialinijos darbo sutrikdymo. Ten taip pat įvyko neviena drama, kaip ir Vilnių paskelbus uždara zona. Neužmiršom ir Naujųjų metų naktį užmiesty mirtinai užspardyto studento — Romualdo Ozolo sūnaus — lyg įspėjančios tragiškų įvykių preliudijos.
1970 metų vasarą teko lankytis Kražiuose, nedideliame Žemaitijos miestelyje, kuris garsus čia veikusia Jėzuitų kolegija ir 1893 metais įvykusiomis Kražių skerdynėmis, kai kražiečiai narsiai gynė nuo rusų kazokų bažnyčią. Tuomet nuo užpuolikų rankos žuvo 9 žmonės.
Tą vasarą Kražių bažnyčios klebonas, aprodęs bažnyčią ir priminęs apie istorines žudynes, nesusilaikė nepapasakojęs apie neseniai suteiktą paskutinį patepimą mirštančiam Kražių gynėjo sūnui. Sis valstietis prieš mirtį papasakojęs atsiminimą iš savo vaikystės apie tėvą. Kai tėvo, pabėgusio po Kražių bažnyčios gynimo, kruvinas žaizdas plovusi ir rišusi žmona bandė paslėpti nuo vaikų kruvinus tvarsčius, tėvas pasipriešino: "Parodyk viską vaikams, kad žinotų, kaip ginti tikėjimą".
Šis epizodas sugrįžo iš atminties klodų, kuomet pusmilijoninė minia Vilniuje laidojo 1991 metų sausio 13 naktį žuvusius už Lietuvos laisvę. Nuėję sunkų kovų už laisvę šimtmetį, dar negalima pasakyti, ar jau atlaikėme didžiausią smūgį, ar ateityje nelaukia dar didesni, tačiau tvirtai galime pareikšti, kad dabar laisvę gina visa Lietuva. Tą baisiąją naktį, kai antrą valandą nakties sovietų desantininkai tankais ir šarvuočiais T. Narbuto gatve kilo į Karoliniškių kalvas, jie buvo tikri savo lengva pergale: vežėsi į juostelę įrašytą išdaviko J. Jarmalavičiaus kalbą, kuri paleista nuo tanko per garsiakalbį riaumojo, kad "parsidavusi Landsbergio valdžia nuversta ir visa valdžia pereina į paprastų žmonių rankas". Žmonės dar nesuprato, kad tai komunistų perversmo pradžia, tačiau iš artimiausių Lazdynų ir Karoliniškių rajonų namų pasipylė žmonės ir bėgo prie bokšto kartu su džergždžiančiais ir šaudančiais tankais.
Gynėjų žiedas apie bokštą padidėjo penkis kartus — subėgo visa Lietuva (Neveltui anksčiau juokaudavo, kad vilniečiai — tai buvę kauniečiai ir kaimiečiai). Nakties tamsą pjausčiusių galingi tankų prožektoriai nušviesdavo ne išsigandusius, o ryžtingus veidus, kurių lūpose buvo vienas žodis — LIETUVA! Specialios paskirties būrių ("žiurkių") tankistai, patrankos vamzdį nutaikę virš minios, iššaudavo tuščiu šoviniu, ir smūgio banga žmones vertė ant žemės, kai kuriems iš ausų bėgdvo kraujas (vėliau bus suskaičiuota apie 350 žmonių su pažeistais ir sužalotais ausies klausos būgneliais). Jaunos mergaitės ir pagyvenę vyrai kėlėsi su tuo pačiu magišku žodžiu lūpose LIETUVA! Tai buvo pirmoji gynybos linija ne tik apie Televizijos bokštą, bet tai buvo PIRMOJI LIETUVOS GYNYBOS LINIJA. Ši gynybos linija pareikalavo ir daugiausia aukų.
JUSTINO MARCINKEVIČIAUS ŽODIS, ATSISVEIKINANT SU KANKINIAIS ARKIKATEDROS AIKŠTĖJE VILNIUJE 1991 M. SAUSIO 16 D.
Parašė JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Prieš daugelį metų čia stovėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudam jų žūtį, suprasdami, kad jie priklauso istorijai, kad jie dabar šildosi sužvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu su didžiaisiais mūsų tautos didvyriais. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato — pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į Savo dangų, o į automatų šūvius jie atsakė sklanduodami: LIE-TU-VA! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.
1990 kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas konkrečiais įvykiais buvo išpranašautas bent prieš šešis mėnesius. Štai žiupsnelis tų įvykių: — 1989 rudenį Ribentropo - Molotovo pakto sukakties proga suorganizuota 375 mylių ilgumo Pabaltijo gyventojų grandinė. — Bandydamas lopyti trupančią padėtį, 1990 m. sausio pradžioje Lietuvoje atsilankęs Gorbačiovas ir Lietuvos žmonių jam pareiškimai. — Viešas, masinis, jaudinantis Vasario 16 d. minėjimas Lietuvoje. — Vasario 24 d. įvykdyti laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo Nepriklausomybės atstatymo aspiracijas atstovaujantis Sąjūdis. — Kovo 5 pokalbyje su Algirdu Brazausku Gorbačiovo padarytas 34 bilijonų dolerių reikalavimas už Lietuvos Nepriklausomybę. (Kai kurie komentatoriai šį pareiškimą laikė derybų dėl Nepriklausomybės pradžia).
Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas Amerikoje buvo išpranašautas ir žodžiais. 1989 pabaigoj į Mokslo ir kūrybos simpoziumą iš Lietuvos atvykę kai kurie dalyviai mus, Amerikoje gyvenančius, įspėjo: "Nenustebkite, Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas įvyks daug greičiau, negu galvojate
Kovo 11-ąją dieną tam lemtingam žingsniui bent dalinai parinko pati sovietų valdžia. Lietuvoje buvo svarstomos ir vėlesnės 1990 metų datos. Tačiau Maskva sujudo taisyti savo konstituciją (šį žodį sąmoningai rašome mažąja raide), detalizuodama respublikų iš Sovietų Sąjungos išstojimo straipsnį. Nežinodama, kuo tie pataisymai baigsis ir taupydama dar vieną kozirį ateičiai, Lietuva subruzdo sprendimą padaryti kovo 11-ąją dieną, prieš' parlamentarinius" nutarimus Maskvoje.
Ką 1990 kovo 11 d. naujai išrinktoji Aukščiausioji Tarybos sesija darys, buvo visiems aišku. Žinojome, kad naujai išrinkti Nepriklausomybės atstatymo šalininkai Vilniuje telefonu valandomis konfera-vo su Lietuvos atstovu Vašingtone Stasiu Lozoraičiu. Savo ruožtu Lietuvos atstovas paruošė dirvą JAV Valstybės Departamento labirinte. Taip atėjo laikas laukti konkrečių Aukščiausios Tarybos nutarimų.
Sekmadienį, kovo 11-osios ankstyvą popietę, Lietuvos Pasiuntinybę Vašingtone pasiekė žinia, kad Aukščiausia Taryba savo pirmininku, t. y. faktiniu valstybės prezidentu, išsirinko Vytautą Landsbergį. Jo kandidatūrai pralaimėjo paskutinės komunistinės valdžios palikuonis Algirdas Brazauskas. Taip buvo bent simboliniai pademonstruota naujoji tautos vadovybė, be tiesioginių ryšių su praeityje Lietuvą valdžiusia komunistine biurokratija.
Iš Vilniuje "Vagos" leidžiamos lyrikos rinktinės PASILIKAU TIK DANGŲ MĖLYNĄ
BANGA AUDROJ
Gal matėte, gal ne, kaip gaivalingai bandė Banga užšokt ant seklumos, Bet lyg tai rankos, lyg tai grandys Ją traukė į gelmes — namo.
Pajūrio akmenys jau buvo atgiedoję Amžinatilsį Už tą pamišėlę, žaismingai mirusią, Bet ji dar vis ir vis rankas j dangų ištiesė, Kaip sužeista Jūratė Kuršių mariose.
Jas ištiesė ne tam, kad butų gelbėt šaukusi Ar nerimą kam dovanot norėjusi — Mačiau aš savo širdį tose rankose Ir savo sielą tuose vėjuose...
DIRBANČIŲJŲ TEISES ŪKINĖJE SOCIALINĖJE DEMOKRATIJOJE
Parašė P. DAUGINTIS, S.J.
1989 m. pavasarį gavau iš Brazilijos naują knygą: Claudio Nascimiento Rosa Luxemburgo e soli-darnošč. Autonomia operaria e autogestao socialistą. Ta knyga mane labai sudomino. Išleista "Edi-coes Loyola", Colacao, Brasil dos trabalhadores—7, Centro deAco Communitaria,Sao Paulo, 1988. Kai darbavausi Sanpaulyje, pats esu lankęsis toje jėzuitų vadovaujamoje leidykloje ir aname Centre. Nutariau, kad knygoje turi būti svarbių dalykų. Verta skaityti. Palengva perskaičiau ir radau įdomių bei svarstytinų idėjų. Autorius aprašo Lenkijos darbininkų kovas nuo praeito šimtmečio galo su darbdaviais už geresnį gyvenimą ir darbininkų Solidarnošč sukeltus streikus, kovojant prieš komunistinę Lenkijos valdžią. Jis Solidarnošč sąjūdyje ir jo taktikoje bei siekiuose mato Rosos Luxemburg idėjas, įžvalgas bei patyrimus.
Kas ta Rosa Luxemburg? Knygoje jau šiek tiek pasakyta apie ją, bet kiek išsamiau kalba Encyklopaedia Britannica1 Rosa gimusi 1870 m. Lenkijos žydų šeimoje. Dar jauna, nors menkos sveikatos, įsijungė į Lenkijos socialistinių grupelių veiklą. Vengdama kalėjimo, turėjo pabėgti Šveicarijon. Ten studijavo ir parašė savo disertaciją. Grįžusi Lenkijon, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Vėl turėjo bėgti. Šį kartą atsidūrė Vokietijoje. Ten mokytojavo socialistų kursuose darbininkams.
Tuo metu ji daug rašė straipsnių į laikraščius, ypač Spartak, dalyvavo socialistų keliamose darbininkų kovose, ir pati organizavo socialistų suvažiavimus. Ji buvo priešinga rusų bolševikų atsiskyrimui nuo socialistų partijos; taip pat vokiečiams, pasiskelbusiems socialdemokratais, reformistais ir taip perėjusiais į buržuazinę pusę. Tada ji drauge su kairiausia revoliucine socialistų grupe Spartak 1920 m. įkūrė komunistų partiją. 1922 m. Rosą Luxem-burg nušovė turbūt "Freiheit" grupės kariškiai.
Rosa Luxemburg drąsiai kritikavo Leniną, jo vykdomą socialistų partijos centralizaciją ir visišką jos perėmimą į savo rankas. Ji reikalavo, kiek tik galima, tiesioginės demokratijos, pačių darbininkų veiklos, sukeliant pačius, visuotinius streikus, mokantis sudaryti įmonių, dirbtuvių, kareivių, apylinkių tarybas, ir taip paimti įmonių įstaigų, apylinkių valdžią — sudaryti darbininkų savivaldą.
Rosa Luxemburg teisingai pramatė vienos centralizuotos darbininkų partijos pavojus. Visi žino, kas atsitiko su pačia darbininkų revoliucija Rusijoje. Ir kituose kraštuose darbininkai fabrikuose, kaimiečiai provincijoje, tarnautojai miestuose daug kovojo, nukentėjo ir tik didelėmis pastangomis bei aukomis nemažai laimėjo. Tačiau jų laimėjimais paprastai pasinaudojo kokia nors gudriųjų klika, koks nors demagogas lyderis ar partija, pvz. Stalinas Rusijoje, Peronas su justicialistais Argentinoje, Getu-lio Vargas ir trabalistai Brazilijoje, Mussolini su fašistais Italijoje, sandinistų-komunistų grupė Nikaragvoje ir 1.1. Tuos darbininkus, valstiečius, tarnautojus, sudarančius krašto absoliučią daugumą, valdė bei valdo nedidelė grupelė ar koks diktatorius, ar partijos bonzai neva darbo klasės, proletariato, tautos bei demokratijos vardu. Šie vėl išnaudoja, spaudžia, prislegia juos ir net stipriau, negu anksčiau buvusi valdžia ar viešpatavusi klasė.
Marija. Glazūruota keramika 1955 m. (Pranciškonų vienuolyne Kennebunkporte)
M A I R O N I S :TAUTOS DAINIAUS ASMENIŠKA LYRIKA
Parašė RIMVYDAS ŠILBAJORIS
Maironio gyvenimas ir darbai buvo perpildyti paradoksų ir prieštaravimų. Jis tiek iškentėjo ir asmeniškai, tikrovėje, ir estetikos plotmėj, poezijoje, buvo taip kamuojamas nesuvokiamo, vienišo ilgesio, ir tuo pat metu buvo taip pilnas džiaugsmingos energijos gyventi, kad atrodė lyg tai jis blaškytųsi nuolatiniame karo stovyje su pačiu savim, mūšio laukuose, atsivėrusiuose iš jo paties širdies.
Tiesa, kai šis gilių ir galingų aistrų dainius palinko į senatvę, jis pradėjo kai kam atrodyti lyg koks kresnas ir bukas paminklas pats sau, su didvyrio pečiais ir granito veidu, atrodytų, neprisileidžiančiu nei poezijos, nei jausmų. O visgi tai buvo veidas žmogaus, nurodžiusio gaires tada, tarp devyniolikto ir dvidešimto šimtmečio, dar vos įsivaizduojamai kelionei iš užguitos genties užkampio į tautos sąmoningumą ir laisvę. Jo eilėraščiai, kaip savo laiku prancūzų poeto Viktoro Hugo, atrodė specialiai pritaikyti dideliems retoriškiems žestams miestų aikštėse, bet nežiūrint to, jie taip pat pavirto ir numylėtomis kuklios liaudies dainomis po šiaudine pastoge. Būdamas melodingo, lyriško jautrumo poetu, jis vis dėlto galėjo staiga prabilti grasiu satyros balsu prieš bet kokias blogio apraiškas. Būdamas viešumos asmuo, pasišventęs kunigas, net ir teologijos profesorius, jis taip pat kūrė ir perdėm asmeniškus eilėraščius, persunktus intymiu "aš - ir - tu" dialogu su gamta ir su savim — eilėraščius, kurie atrodė lyg pusiau permatomas šydas, pridengiantis paslaptingus, kartais miglotai erotiškus troškimus. Beskaitant tuos asmeniškus eilėraščius, pilnus svajingos tylumos kartaus skausmo gelmėse, norisi galvoti, kad kaip tik ten, o ne viešųjų aikščių aistrose ir patriotizmo ugny rasime tą tikrąjį Maironį, asmenį ir poetą. Jeigu taip, tai būtų galima skaityti Maironio asmenišką lyriką kaip priešpriešą jo viešajai poezijai, žiūrint į šią pastarąją lyg ji būtų sukurta kažkokio tai "alter ego", antrininko, agresyvaus patrioto, kuris pasigrobė sau visą garbę to kito, tikrojo poeto, intymiai besikalbančio apie meilę su savo vieniša širdim.
Šaukliai ir žmonių liežuviai skelbė, kad karalius leidžia už vyro savo vienturtę dukterį.
Į dvaro kiemą prisirinko tiek minios, jog negalėjo permatyti vieni per kitų galvas — ir ne todėl jie rinkosi, kad, kaip pasakose, atiduos tam ir tam, kuris ką nors atliks nepaprasto, bet kad šiaip sau buvo smalsūs, ką pasirinks karalaitė. O rinktis buvo iš ko — svetimi karalių vaikai, ir vienas kitas valdovas, jau nunašlavęs, bet vis tiek narsus, tarė, jog ne ką kitą, o jį turėtų pasirinkti karalaitė. Tai šitaip. Kai sukeliavo visi, žmonės suskaičiavo, jog išeina po tris jaunikius ant kiekvieno jos rankų ir kojų piršto — žmonės net stebėjosi, kad išvis gali būti tiek daug valdovų.
Ir tik pamanykit, tik pagalvokit — karalaitė nenorėjo nė vieno. Ne tai, kad ji būtų buvusi atžagari vedyboms —ji net nesijuokė labai, kai abu išminčiai iš šiaurinio ir pietinio bokšto bent vieną kartą sutarė, jog laikas jai pasirinkti vyrą. Kodėl, sakau, juokėsi. Kaip karalaitė, ji buvo per daug gudri, mokėjo ir joti, ir šaudyti, ir medžioti, ir kalbėtis su seniu ir vaiku, ir pasidabinti, nes, kad karalaitės privalo būti gražios — jau iš seno nutarta. O dėl tų išminčių — jie karaliaus patarėjai buvo. Toks jų titulas, to jie neužmiršo ir karaliui neleido. Bet jie taip nekentė vienas kito, jog jau iš anksto, tarytum užuodę ką kitas galvoja, davė visiškai, o visiškai priešingus patarimus. Visa laimė, kad karalius mokėjo pasverti tuos patarimus ir kartais ėmė jų po pusę, o kartais, kaip yra keturios pasaulio pusės, parinkdavo iš savo sugebėjimų ir patirties sprendimą, ir taip išeidavo gerai. O jeigu klaidingai atsitiko —jis vis tiek galėjo kaltinti — ir ne vieną, o du.
5. Ateities keliu Atsakomingasis Ateities redaktorius buvo kun. Aleksandras Dambrauskas - Jakštas, kuris taip pat parašė įžanginį žodį pirmajam Ateities numeriui. Bet didžiumą redakcinio darbo atlikdavo jo jaunieji talkininkai. Jie taip pat savo straipsniais, korespondencijomis, apžvalgomis ir kit. užpildydavo didelę dalį viso leidinio skilčių. Kun. Dambrauskas taip apibūdina savo kaip Ateities redaktoriaus darbą [21, p. 135]: Pats jos (Ateities — P. Z.) redagavimo darbas man buvo visai nesunkus, nes jauni mano bendradarbiai (Pr. Dovydaitis, a. a. V. Endziulaitis, K. Bizauskas, Putinas ir daugybė kitų) paskirtu laiku pristatydavo man užtektinai prirengtų rankraščių; man belikdavo tik peržiūrėti, be nėra juose kokių klaidų prieš ortodoksiją, ir išvesti korektūrą. Kiek prisimenu, tų klaidų beveik nepasitaikydavo. Darbas ėjo sklandžiai: jauni Ateities rašytojai krutėjo, kaip bitės: vieni gamindavo rimtesnių įvedamųjų straipsnių, kiti poezijos ir beletristikos, treti siųsdavo korespondencijų apie ateitininkų veikimą įvairiose vidurinėse ir aukštose mokyklose, ketvirti rašinėjo naujų knygų recenzijas. Todėl man pačiam beveik nieko netekdavo pridėti.
Nuo 6-7 numerio Ateities programa buvo padidinta dar nauju — folkloro skyrium. Jis buvo pavadintas Mūsų tautinės kūrybos žiedai. Ten buvo dedamos ateitininkų surinktos liaudies dainos, raudos, pasakos, patarlės, mįslės, burtai, prietarai. Jei kitos Ateities programos dalys buvo daugiau ar mažiau katalikiškos, tai šis folkloro skyrius yra buvęs išskirtinai tautiškas.
Daug vietos skiriama ir grožinei kūrybai — tiek poezijai, tiek beletristikai. Tačiau, anot Juozo Girniaus, iš gausių "pašauktųjų" tik vienas pasirodė tikrai "išrinktasis" [19, p. 518]. Tai Vincas Mykolaitis - Putinas, kuris pradėjo savo poeziją Ateityje skelbti jau pirmaisiais metais. Šiaip jau dauguma pirmųjų --------------- Tęsinys iš 1990 Nr. 4.
Ateities bendradarbių, jų tarpe ir Kazys Bizauskas, vėliau įėjo mūsų istorijon ne kaip poetai ar rašytojai, bet kaip visuomenės veikėjai, politikai, mokslo darbuotojai ir pan.
Pranciškonų ordino Lietuvoje atgaivintojo Tėvo Pranciškaus Bizausko, OFM,
ir
Nepriklausomybės Akto signataro, ministro Kazio Bizausko atminimui
Atėjau Vildūnų kryžkelėm, tyloj migtojo
Kryžius, vakar pastatytas; rudenio graudinga
Evangelija, visiems, kurie dar nežinojo,
Išvirkščiom akėčiom užsikloję, iškalbingi
Išvirkščia kalba, lyg joninių sėdėt įpratę, virti
Lig petrinių: jaučiai, sukantys likimo ratą,
Ar dar girgžda jums sudegusių sodybų svirtys,
Gėdos įtapo pro vergo dalią nebematot?...
Provinciolas T. Placidas Barius su pranciškonais Kretingoje
Prisikeliant iš komunistinės priespaudos Lietuvai, sykiu prisikelia ir lietuvių vienuolijos. Pranciškonai buvo pirmieji, kurie išėjo į viešumą, prašydami valdžios oficialaus pripažinimo. Tai buvo drąsus, bet pavojingas žygis, nes Lietuva tebėra rusų okupuota ir tiksliai kontroliuojama.
Dabar pranciškonai Lietuvoje nuolat stiprėja, laimėdami tautos palankumą bei pasitikėjimą. Tiek griežtosios priespaudos laikais, tiek dabar jie uoliai atlieka pastoraciją parapijose - visose Lietuvos vyskupijose. Tokiomis sąlygomis nėra lengva puoselėti vienuolinį gyvenimą, kuris savo pagrindu yra bendruomeninis. Šiuo metu lietuvių pranciškonų centras yra Kretingoje, kur jiems grąžinta nusavinto vienuolyno dalis. Tenai gyvena 4 vienuoliai kunigai, keli broliai bei kandidatai. Tai jau pastovi pranciškoniška bendruomenė, aptarnaujanti Kretingos didelę parapiją ir dar kitas 4 parapijas. Be aktyvaus darbo, tie atgimusios Lietuvos pranciškonai pasiryžo labai griežtai gyventi neturte pagal Evangeliją. Atgautose vienuolyno patalpose trūksta baldų. Bendruomeninei maldai skiriama dienoj po penkias valandas. Pridėjus dar pastoracinius darbus, galima įsivaizduoti, koks tai nuovargis.
"Aidų"(1990 m. Nr. 1) paskelbtieji du dokumentai — "Nuosavybės sutvarkymo pagrindas užimtuosiuose rytų kraštuose" ir "Pasiūlymai reprivatiza-cijai tęsti Pabaltijo kraštuose" — atspindi vokiečių tariamos reprivatizacijos1 Pabaltijyje tikruosius kėslus. Vokiečiai, grąžindami sovietų nacionalizuotas amato, smulkiosios pramonės ir mažmenų prekybos įmones buvusiems jų privatiems savininkams, iš vienos pusės siekė sužadinti ūkio privatinę iniciatyvą ir tuo būdu pakelti karybai reikalingų dirbinių gamybą. Betgi iš antros pusės ligtolinė reprivatiza-cija toli gražu nebuvo visuotinė, pilna. Stambesnė pramonė, didmenų prekyba, laukai, apdrauda, laivyba, miestų namai nereprivatizuota, bet pokarinės kolonizacijos sumetimais suimta į specialiai Rytų kraštui (Ostland) vokiečių įsteigtųjų monopolių rankas.
Staigiu smūgiu nepavykus sutriuškinti Sovietų Sąjungos, kaip Hitleris siekė, ir karui užsitęsus daug ilgiau, negu manyta, vokiečių karo ūkio ištekliai sparčiai mažo. Todėl reikėjo juos būtinai papildyti. Nors užimtieji rytų kraštai jau sparčiai slydo iš vokiečių rankų, bet, atrodo, vokiečiai dar tikėjosi (bent iš Pabaltijo valstybių) išspausti daugiau savo karybai reikalingų pramonės ir ypač žemės ūkio gaminių. Todėl ketėjo pagilinti (praplėsti) savąją reprivatiza-ciją, grąžinant buvusiems savininkams ne tik, kaip ligi tol, privatinių asmenų (fizinių ir juridinių), bet ir miestų, apskričių bei valsčių savivaldybių, mokyklų, bažnyčių ir kitų viešosios teisės institucijų, be to, dar ir vietinių mažumų, Vokietijos ir jai draugiškų valstybių piliečių bolševikų nacionalizuotąją nuosavybę. (Tačiau buvojau per vėlu: sovietams veikiai iš Pabaltijo išstūmus vokiečius, nebesuspėta įgyvendinti šio užmojo).
Šitoks reprivatizacijos išplėtimas būtų gerokai palietęs ir vadinamą ypatingąjį turtą, kuris, kaip ir Rytų kraštui vokiečių įsteigtųjų monopolių patikėtinio teisėmis valdoma bolševikų nacionalizuotoji stambioji nuosavybė, buvo rezervuotas pokarinei Pabaltijo kolonizacijai.
Mūsų tauta jau tiek kankinta ir mokyta. Tačiau žmogus vis dėlto tikisi, jog bus geriau, jog šėtoniška santvarka gali kažkaip pasikeisti, nors protu seniai suvokei, kad ta santvarka yra civilizacijos vėžys, kurio užkratas išplitęs įvairiose pasaulio vietose. Ir kiek žmonių , kurie net nerausdami pila melo srautą, nors gerai žino, jog po kelių savaičių ar mėnesių reikės muistytis, išgalvojant nesamas to melo priežastis. Buvo Tbilisis, ir oficialūs pareigūnai vertė kaltę žmonėms, kuriuos jie nužudė. Ir nieko. Šaltakraujiškai išniekino jų atminimą. Buvo Baku, Dabar Vilnius. Matėme viską savo akimis. Matėme sūnus ir anūkus tų, kurie darė savo juodą darbą 1956, 1968-aisiais... Ir kuo daugiau didžiuotis tos šalies kariškiams? Vienintelė paguoda — Afganistano žudynių narkotikai. Tie žmonės iki šiol nuo jų apduję. Ir sykiu jie bijo bijo išisiblaivyti ir pamatyti savo tuščią bedvasį gyvenimą, sumaitotą savo tautą ir save — ne tik kitų bet ir savo tautos budelius, nes dešimtys milijonų nužudytųjų jų tautiečių šaukiasi teisybės, o jie iki šiol neleidžia tai teisybei įvykti.
Kruvinasis sekmadienis. Dar kartą išvydome tikrosios komunistinės moralės ir komunistinių idealų veikimą. Tos moralės ir tų idealų, kurių siekiame nusikratyti. Kraujas ir skausmas pašventino mūsų laisvės siekį. Turime pajusti dar didesnę atsakomybę už savo gyvenimą, už Lietuvos ateitį, nes padėta didžiulė auka. Vytautas Rubavičius, vyr. red., "Literatūra ir Menas", 1991 m. sausio 19 d.
Į Lietuvą, į sąžinę!
Brangūs Lietuvos žmonės, praėjusią naktį mums smogtas dar vienas smūgis, šįsyk — kruvinas. Pasinaudodami šaunamu ginklu ir sprogmenimis, taškydami kraują, sužvėrėję desantininkai, garsieji Europos (1956-ųjų Vengrija, 1969-ųjų Čekoslovakija) ir savo tautų (Novočerkas-kas, Baku, Tbilisis, dabar — Vilnius)
"išvaduotojai" užėmė TVR komitetą ir Lietuvos telecentrą Vilniuje. Yra daug žuvusių ir sužeistų. Mieste aidi šūviai ir sprogimai. Prasidėjo sisteminga Lietuvos okupacija — antroji per 50 metų. V. Lenino - J. Stalino pamokyti daryti perversmus, neo-bolševikai užiminėja "gyvybiškai svarbius objektus" ir slopina "pasipriešinimo židinius". Mušami, šaudomi, mašinų ratais, tankų vikšrais traiškomi visi — jauni ir seni, vaikai ir suaugę, moterys ir vyrai.
1990 m. lapkričio 3 -11 d. Lietuvoje įvykusios Lapkričio Sinoikijos programos įvade cituojami popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, skirti Lietuvai, jai švenčiant krikšto 600 m. jubiliejų: "Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų Europos tautų šeimą... Tokiu būdu Lietuva įėjo į tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiams. Jie iš tikėjimo ėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją... Iš šio naujo ir daug žadančio įsijungimo Lietuva sėmėsi dvasinės energijos išteklius, kurie palaipsniui įsikūnijo įvairiose kultūros, meno ir socialinės organizacijos formose".
Tiesa, pastarajame pusšimtmetyje Lietuvoje buvo užgniaužtas bet koks viešas religinio atspalvio kultūrinis pasireiškimas. Tik pačiais paskutiniaisiais metais, tautai atgimstant, atgimsta ir josios dvasinės apraiškos viešumoje. Tokio dvasinio pobūdžio vienu stipriausių ir svarbiausių kultūrinių renginių tenka laikyti Lapkričio Sinoikiją (sinoikija — graikiškai reiškia subuvimą). Pradžia buvo gan kukli, bet drąsi to laiko sąlygomis: tai bažnytinės muzikos dienos. 1988 m. lapkričio pabaigoje Marijampolėje bei Liudvinave. 1989 m. prie kompozitorių ir muzikologų prisijungė filosofai. Sudėtinė muzikos ir mokslo programa tęsėsi daugiau kaip savaitę Marijampolėje, Liudvinave, Vilniuje ir Kaune. 1990 m. programa buvo dar platesnė: nebesitenkinta bažnytine muzika; įjungtos kitos religinio meno sritys. Studijų dienos keliauja per visą Lietuvą — Marijampolę, Liudvinavą, Vilnių, Kaišiadoris, Kauną, Klaipėdą ir atgal į Vilnių.
Festivalis įvyko 1990 m. lapkričio 15 - 18 d. Jaunimo centre, Čikagoje. Paprastai festivalis trukdavo tris dienas, o šiam net keturių reikėjo, nes beveik visai nepramatytai Čikagoje susidarė antras kolektyvas, iš Lietuvos svečiuojasi rež. Juozas Ivanauskas, tad jo iniciatyva ir įvyko papildomas pastatymas.
Festivalis prasidėjo lapkričio 15 d., ketvirtadienio vakarą. Pirmuoju veikalu ėjo Kosto Ostrausko "Šaltkalvis". Šis pastatymas buvo premjerinis. Festivalį trumpu žodžiu pradėjo rengimo komiteto pirmininkė aktorė Nijolė Martinaitytė. Veikalas tik vieno veiksmo. Jį būtų galima apibūdinti kaip psichologinę mikrodramą. Jame tėra tik du veikėjai: šaltkalvis — Vyt. Juodka ir jo žmona — Laima Šulai-tytė-Day. Tekstas paimtas iš spaudos draudimo laikų. Kai Naumiesčio (vėliau pavadinto Kudirkos Nau-miečiu) policijos viršininkas Garelo-vas nusprendė, kad Kudirkos paminklo įrašas yra priešvalstybinis ir papirko šaltkalvį, kad tas iškirstų iš paminklo raides. Tų raidžių iškirtimas ir sudaro šios dramos pagrindą. Šaltkalvis nakties metu raides iškaldamas, baimės apimtas, kapinėse tarsi girdėjo nesuprantamus garsus — staugimus, švilpavimus, todėl iš kapinių nubėgo tiesiog į karčiamą, kad išgąstį sustabdytų.
Iš karčiamos į namus parėjo girtas. Čia ir vyksta dialogas (barniai) tarp jo ir žmonos. Kadangi per daug išgėrė, skauda galva ir girdi nežemiškus, lyg šmėklų garsus. Jam neaišku, kodėl policija liepė nakties metu tai atlikti? Jis blaškosi, bet tikro sąžinės graužimo nejaučia, nes nežino, kokie žodžiai ten buvo iškalti — nežino, kas buvo Kudirka. Jis pradeda prisiminti... lyg ir buvo iškalta "tėvynė" ir "meilė". Žmona jam sako, kad jis kliedi, nes tokius žodžius niekas ant kapų neiškala. Jeigu buvo, tai — "amžinąjį atilsį".
PEDAGOGINIO LITUANISTIKOS INSTITUTO DERLIAUS ŠVENTĖ
Parašė J. Žygas
Pedagoginis lituanistikos institutas, kuris veikia Jaunimo Centre, Čikagoje, sausio 19 d. išleido būrelį absolventų. Ta proga buvo surengtas absolventų vakaras, kad ir plačioji visuomenė galėtų juos pamatyti ir jais pasidžiaugti.
Svečiams susėdus, į salę įžygiavo absolventai, kurie buvo apjuosti gražiomis plačiomis tautinėmis juostomis. Dvejų metų diplomus gavo šie studentai: Raminta Bilutė, Zita Dubauskaitė, Tauras Gaižutis, Gita Gilvidytė, Andrėja Kabliauskaitė, Linda Mikučauskaitė, Audra Mockai-tytė, Kazys Motekaitis, Aldona Norkutė, Marius Polikaitis, Rasa Putriūtė, Rita Račkauskaitė, Elena Tuskenytė, Marius Tijūnėlis, Vaiva Vygantaitė.
Trejų metų programą baigė, nustatytus egzaminus išlaikė, diplominius darbus įteikė ir turi teisę mokytojauti aukštesniosiose lituanistinėse mokyklose šie studentai: Lidija Bilutė, Dainius Brazaitis, Vida Damijonaitytė, Bronius Fabijonas, Jūratė Jankauskaitė, Renata Naudžiūtė, Milda Rudaity tė, E dvyna Valkiūnaitė. Egzaminus išlaikė ir trejų metų diplomus gavo Linas Buntinas ir Vidas Paulius.
Prieš diplomų įteikimą į sceną buvo pakviesta instituto vadovybė, lektoriai ir lektoriai emeritai. Į sceną buvo šaukiami absolventai, ir instituto rektorius prof. dr. Jonas Račkauskas, kiekvienam asmeniškai įteikė diplomus. Diplomus įteikus, instituto etnografinis ansamblis, vadovaujamas Dalios Polikaitytės - Lietuvnin-kienės, atliko gerai parengtą meninę programą.
MUZIKOS ŠVENTĖ— DIDYSIS IŠEIVIJOS KULTŪRINIS RENGINYS
Parašė J. Žygas
Ši šventė turėtų pralenkti viską, kas iki šiol išeivijos buvo rengta. Bet garantuoti negalima, kadangi politinis klimatas labai nepastovus. Nors šie renginiai organizuojami išeivijos, tačiau operos pastatymai ir koncertai bus atliekami su didele Lietuvos Respublikos operos ir baleto teatro talka. Tad čia politiniai vėjai ir gali daug ką apversti ir sugriauti.
Pirmiausia reikėtų susipažinti, kas numatoma rengti. Gegužės mėnesio antrojoje pusėje renginys seks renginį. Čikaga lietuviškais renginiais dūzgės kaip bičių avilys. Gegužės 15 d. — religinis koncertas Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje. Šis koncertas bus rengiamas ryšium su 50 metų didžiųjų trėmimų minėjimu. Gegužės 17 d. Poezijos dienos Jaunimo centre. Jos bus skirtos Žemininkams ir jų kūrybai. Gegužės 18 d.
Kultūros premijų šventė Jaunimo centre. Gegužės 19 d. "I Lituani" operos premjera Morton auditorijoje. Gegužės 25 d. Jaunimo linksmava-karis — šokiai Jaunimo centre. Gegužės 26 d. — Iškilmingos mišios M. Marijos Gimimo bažnyčioje. Taip pat evangelikų pamaldos Tėviškės bažnyčioje.
Visi renginiai bus tik preliudas pagrindiniam šios šventės renginiui — Dainų šventei, kuri įvyks gegužės 26 d. Dainų šventės rengėjai — JAV Lietuvių Bendruomenė ir Kanados Lietuvių Bendruomenė.
— Prof. dr. Rolandas Povilonis, filosofas, išrinktas Vilniaus universiteto rektorium.
"Aidų" administracija būtų labai dėkinga, jei kas galėtų paaukoti šio žurnalo visų metų komplektus. Priimtini to laikotarpio ir atskiri numeriai. Taip pat "Aidai" mielai priimtų ir visus Lietuvių Enciklopedijos tomus. Visa tai būtų perduota Lietuvos kultūros bei mokslo įstaigoms, kurios tų leidinių labai prašo.
— Popiežius Jonas Paulius II, kuris neseniai į Lietuvą pasiuntė savo atstovą - aukštą Vatikano valstybės sekretoriato pareigūną prel. Antonio Franco, Velykų ryto kalboje pasauliui šitaip paminėjo Lietuvą: "Už visus žmones mirusį ir prisikėlusį Jėzų maldaujame taikos mylimai lietuvių tautai, kad jos troškimai išsipildytų, remiantis dialogu, pagarbos ir susipratimo dvasia". — JAV prezidentas George Bush paskelbė Vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybės švente ir ragino amerikiečius ją prisiminti. Proklamacijoje prezidentas priminė lietuvių kovą už nepriklausomybę, Ribentropo-Molotovo paktą ir sausio 13 dienos žudynes Vilniuje. Jis pažymėjo, kad JAV smerkia smurto veiksmus ir kvietė Sovietus imtis priemonių, kad tai daugiau neatsitiktų. Prezidentas taip pat ragino, kad Sovietai siektų pasitarimų su išrinktais atstovais tautos, kuri vasario 9 d. apklausos metu pilnai išreiškė savo valią. — JAVprezidentas George Bush, kalbėdamas New Yorko Ekonominio klubo vakarienėje, stipriau kaip kada nors pareiškė savo susirūpinimą JAV santykiais su Sovietų Sąjunga. Priežastis - kruvinieji įvykiai Pabaltijyje ir Gorbačiovo grįžimas prie kietos linijos politikoje. Bendradarbiavimą trukdą ir sunkumai dėl nusiginklavimo. — Tarptautinės Pasaulio rašytojų sąjungos (PEN) konferencijoje Budapešte, Vengrijoje, lietuviams atstovavo Algirdas Landsbergis. Iš Lietuvos gi niekas neatvyko. Landsbergio pranešimas lietė daugiausia žudynes Vilniuje sausio 13 d. Kremliaus diktatūrą pasmerkė ir du konferencijoje dalyvavusieji rusų PEN centro atstovai iš Maskvos, išreikšdami palankumą Lietuvai. Algirdas Landsbergis turėjo keletą pasikalbėjimų su vengrų valdžios ir opozicijos atstovais. Konferencijoje dalyvavę čekų, rumunų ir vengrų rašytojai prašė jį parašyti straipsnių jų spaudai apie Lietuvą.
— Lietuvoje įvykusiuose kovo 9 d. balsavimuose 90 procentų balsavusiųjų pasisakė, kad jie nori nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos. Spaudoje tie balsavimai buvo vadinami referendumu ir plebiscitu. Balsavimuose už nepriklausomą Lietuvą pasisakė ir daug rusų kilmės žmonių. Taip pat dideliu nuošimčiu už nepriklausomybę kovo mėn. balsavo žmonės ir Latvijoje bei Estijoje. Kadangi ten labai daug privežta rusų, bijota, kad balsavimai gali būti nesėkmingi. Tačiau ir vietiniai rusai pareiškė, kad jie nori nepriklausomos Latvijos ir Estijos. — Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos nutarimu, už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ginant Lietuvos nepriklausomybę, apdovanoti (po mirties) I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu visi Vilniuje nužudytieji sausio 13 d. — Islandijos parlamentas vasario 15 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Įsižeidusi Sovietų Sąjunga atšaukė savo ambasadorių iš Islandijos. Tai pirmoji ir vienintelė valstybė, atlikusi tokį drąsų žygį. Panašiu keliu suka ir Danija. — Norvegijos Tautos Taikos premija 475 000 dol. paskirta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirm. Vytautui Landsbergiui. Tuoj po kruvinųjų sausio 13 d. įvykių tą premiją suorganizavo ir pinigus suaukojo norvegų visuomenė. Finansiškai ji tokio pat svorio kaip Nobelio premija. Tai norvegų tautos palankumo ženklas Lietuvai po to, kai Nobelio Taikos premija buvo suteikta Gorbačiovui, kuris yra atsakingas už žudynes Vilniuje. Premijos tarybai vadovavo Norvegijos parlamento pirmininkas. Ją kovo 11 d. Lietuvos parlamento sesijoje Vilniuje prez. Vytautui Landsbergiui įteikė Oslo universiteto rektorius prof. Inge Loning.
PETRO JONIKO VEIKALAS: LIETUVIŲ KALBA IR TAUTA AMŽIŲ BŪVYJE
Parašė William R. Schmalstieg
P. JONIKAS: Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje. Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai. (The Lithuanian language and nation through the ages: Outline of a history of Lithuanian in its sočiai context). Institute of Lithuanian Studies Press, Chicago, 1987.
Pirmiausia man reikia atsiprašyti skaitytojų, kadangi jau esu parašęs šios knygos vieną recenziją, kuri buvo išspausdinta žurnale Lituanus. Si antroji tačiau gerokai skiriasi nuo pirmosios.
Savo pratarmėje Jonikas rašo: "XVI a. Mikalojus Daukša bene pirmas mūsuose kėlė pagrindinę lietuvių kalbos reikšmę lietuvių tautos egzistencijai". Kitur (p. 17) autorius cituoja C. J. H. Heizo (Hayes) nuomonę, kad "svarbiausias skiriamasis tautybės požymis yra kalba, nulėmusi naujųjų laikų tautybių atsiradimą, nes kalbos vienodumas padeda kurtis dvasiniam panašumui, pateikia visą komplektą idėjų ir žodžių, o tokios dvasios žmonės linkę išugdyti grupės sąmoningumą, pergyventi bendro intereso jausmą ir taip sudaryti gentį ar tautybę". Aišku, kad be kalbos nėra tautos. Todėl ši knyga labai svarbi visiems, norintiems arčiau pažinti savo kalbos istoriją. Autoriaus tikslas buvo lietuvių kalbos ir tautos santykių nagrinėjimas, vadinasi, jis norėjo nagrinėti lietuvių kalbos raidą ryšium su lietuvių tautos ir jos gyvenimo raida (p.n).
Be pratarmės (pp. 11-12) bei įvado knygoje yra penki skyriai: (1) Žiloji senovė; (2) XV/ - XV// amžius; (3) XVIII amžius; (4) X/X amžius; bendroji dalis (5) X/X amžius specialioji dalis. Paskui eina (a) Santrumpos, (b) Bibliografija, (c) Senųjų raštų faksimilės, (d) Pavardžių bei asmenvardžių rodyklė.
Romualdas Lankauskas: NĖ VIENAS NEBUVO PAGAILĖTAS. Vilnius, Vaga, 1990.
Sibiro tremtinių atsiminimai — nauja išraiška lietuvių raštijoje. Jie atvertė ir nuspalvino paslėptuosius istorijos puslapius, apnuogino gilias žaizdas, atskleidė naujus tragiškus gamtovaizdžius, naujai įprasmino mūsų istoriją. Juos perskaičius, nebeįmanoma įprastai galvoti ir jausti.
Tiems atsiminimams pasirodžius, vėl patyrėme, koks nepaprastas gali būt spausdinto, nors ir neliteratūrinio, žodžio poveikis. Tremtinių išgyvenimams tapti literatūrine medžiaga reikia estetinio nuotolio. Šiandien mūsų grožinė literatūra jiems pagarbiai duoda kelią.
Į šį foną reikėtų įstatyti neseniai pasirodžiusį Romualdo Lankausko romaną "Nė vienas nebuvo pagailėtas". Autorius sutelkia savo žvilgsnį į vieną lietuvišką šeimą, ant kurios kūno durtuvais išrašoma pastarųjų 50 metų istorija — okupacija, trėmimai, ginkluota rezistencija, totalitarinė priespauda. Įvykius stebime dviejų brolių, Vytauto ir Algirdo, akimis. Romano epinis krūvis sutalpinamas į vos šimtą puslapių.
Autoriui tai rizikingas žingsnis, nes jis žengia tais pačiais tremtinių atsiminimų keliais. Kad ta rizika jam buvo gerai žinoma, patvirtina šie jo veikėjo žodžiai: "Šiandien jų (emocijų) tikrai per daug, ir mano viduje viskas sujudinta, sudrumsta, tiesiog nebetelpa krūtinėje, tarytum staiga liūties pripildytame apdaužytame ąsotyje, kuris, smarkiau krestelėtas, rodos, ims ir sutrūkinės į smulkias šukes".
RIČARDO MIKUTAVIČIAUS KNYGA "KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ"
Parašė Edita Nazaraitė
Kun. Ričardas Mikutavičius
"Jis ir aš/ vienas į kitą/ per žaizdas smengam/ ir skaudam/ taip artinamės/ tiek suartėjame". Tai kunigo Ričardo Mikutavičaius eilutės iš jo poezijos knygos "Kad Lietuva neišsivaikščiotų", skirtos Kristijono Donelaičio 275 metų gimimo sukakčiai paminėti. Poetas savo knygą taip ir pavadino — variacijos donelaitine tema. Ją išleido Ateities Literatūros Fondas Čikagoje 1989 metais, o knygos mecenatas — dr. Albinas Šmulkštys.
Knygos "Kad Lietuva neišsivaikščiotų" leidėjai, pristatydami autorių, rašo, kad R. Mikutavičius gimė Kaune, ten pat baigė kunigų seminariją, šiuo metu klebonauja Babtuose.
"Šalia kunigo pareigų pastoracijoje, Ričardas Mikutavičius visą laiką domėjosi poezija ir pats ją rašė. Maironiui ir sukilėliui kun. Antanui Mackevičiui skirtieji ciklai buvo paskelbti Aiduose. Šiuo metu Mikutavičiaus eilėraščiai jau spausdinami ir Lietuvos periodikoje", rašoma įvade.
Nors variacijos donelaitine tema yra proginiai eilėraščiai, tačiau tomis eilėmis poetas kalba apie amžinus mums, lietuviams, skausmus ir rūpesčius: tai nuolatinė kova už savo būvį, už savo kalbą, troškimas išlikti savimi savo žemėje, kurioje lietuvis tiek amžių buvo engiamas, žeminamas, plėšiamas, niekinamas, prievartaujamas.
"Už visus/ atsikėlė prieš Būrą/ iš abejingo/ žvelgimo nuo kryžiaus nužengė/ kalbėjimo panoro,/ kuriame/ viskas susilydo į ištikimybę,/ o visas palikimas/ išsilieja/ kaip kraujas."
Paskutinis XX a. dešimtmetis prasideda su atvertomis durimis į ateitį — nežinomą, bet daug žadančią ateitį. Ideologiniai pančiai, laikę žmogų supančiotą rasės, partijos ir ekonomijos vergijoje, krinta. Įdomu, kad patys žmonės II-ojo kristinio tūkstantmečio užkslandoje drįsta traukyti ideologinius pančius ir griauti rasinės, partinės ir ekonominės vergijos sienas. Įdomu ir tai, kad kiekvienas amžius yra prabėgantis amžius. Laikas nelūkuriuoja. Nūdienis pančių traukymas ir sienų griovimas — ypatingasis XX a. baigminis dešimtmėtis yra ir ypatingas metas. Didžios idėjos blaškosi iš krašto į kraštą, žmonės su nerimu varžiasi iš vietos į vietą, visuomeninės gijos yra ir vėl mezgasi, politiniai veiksniai žlunga ir kyla. Žmonės ima gyventi lūkesčiu ir nerimu. Lūkestis ir nerimas paaitrina žmogaus būties klausimus, nes gyvenimas pasirodo atviras iš abiejų pusių: praeitis — subirusi, o ateitis, nors daug žadanti, bet lieka nežinoma, — net jos gijos dar neapmestos.
Kęstutis Trimakas savo veikalu "Ieškančiojo pėdsakai" ateina į mūsiškę visuomenę, kviesdamas ne pasitenkinti pančių traukymu ir grįžimu iš vergijos į laisvę, bet tapti ateities kūrėju lūkesčio ir nerimo sklidinoje dabartyje. Veikalas "Ieškančiojo pėdsakai" liudija autorių eruditą su talentu ir įkvėpimu.
VENGRŲ KRITIKAS APIBŪDINA JUOZO GRUŠO DRAMĄ "HERKUS MONTĖ"
Parašė Al. L.
Į Juozą Grušą ir lietuvių istorinę dramą iš įdomios perskeptyvos žvelgia vengrų literatūrologas ir senas lietuvių literatūros bičiulis Endre Boj-tar. Jo straipsnis apie Grušo "Herkų Montę" pasirodė Vakarų Vokietijoje leidžiamame Baltų metraštyje (Balti-sches Jahrbuch).
Su Grušo raštais Bojtar pirmą sykį susipažino prieš 20 metų, ruošdamas dabartinių lietuvių novelistų antologiją vengrų kalba. Jam ypatingą įspūdį paliko Grušo novelės, kurios buvo visiškai skirtingos nuo jo iki tol skaitytos lietuviškos prozos — ne tarybinės, ne lietuviškos, bet savarankiška europietiško rašytojo kūryba. Bojtar stengėsi kuo daugiau tų novelių išleisti, įskaitant ir ankstyvąsias, parašytas dar nepriklausomoje Lietuvoje. Jis didžiuojasi, kad tos novelės anksčiau pasirodė Vengrijoje negu pokarinėje Lietuvoje ir kad tuo jis bent šiek tiek prisidėjo prie literatūrinės padėties pagerinimo Grušo tėvynėje, nes, anot Bojtaro, "Vilniuj buvo žinoma, kas dedasi Budapešte. ". 1973 metais visos Grušo novelės pagaliau buvo išleistos ir Lietuvoje.
Susižavėjęs Grušo novelėmis, vengrų literatūrologas ėmė skaityti ir jo dramas, bet jomis apsivylė. Palyginant su novelių universalumu ir europietiškų akiračiu, Grušo dramos Boj-tar'ui pasirodė esančios per daug susijusios su jų kilmės vieta ir sukūrimo laiku.
Mums pažįstamos knygų serijos "Iš lietuvių kultūros istorijos" 14-sis tomas išleistas Vilniaus "Mokslo" leidyklos 1989 metų pabaigoje. Tai yra etnografės Reginos Merkienės disertacinis veikalas "Gyvulių ūkis XVI a. — XX a. pirmojoje pusėje. Etninės patirties ištakos", 240 psl., 38 brėž. ir kartogramos tekste, ir 36 puslapiai po kelias fotografijas, tiražas 3000, kaina 1.90 rb., duota rinkti 1989. III. 2. Knygoje aptariami ūkinių gyvulių auginimo ir užlaikymo tyrinėjimai, gyvulininkystės istorija, nagrinėjama pieno bei mėsos produktų paruoša, o taip pat ir pastatai gyvuliams priglausti. Veikalo turinio pagrindinės dalys: Įvadas. Ūkinė veikla ir gyvulių banda (apie trečdalis teksto). Produktai (apie ketvirtadalis teksto). Pastatai gyvuliams (apie penktadalis). Santraukos rusų ir anglų kalbomis. Iliustracijų metrikos ir vietovardžių rodyklės lietuviškos.
Autorė R. Merkienė yra žinoma savo ankstesniais moksliniais raštais: studija "Gyvulininkystės inventorius Lietuvoje XIX - XX amžiuje" (Iš lietuvių kultūros istorijos 10-me tome, 1979 m.) ir keli straipsniai Mokslų Akademijos darbuose. Knygoje "Gyvulių ūkis..." kruopščiai panaudota iki šiol neskelbta archyvinė medžiaga, literatūra įvairiomis kalbomis ir pačios autorės surinkti duomenys etnografinėse ekspedicijose. Dominuoja žinios iš dvarų inventorių ir teisminių dokumentų. Nemaža statistinių duomenų, nors dalis jų spekuliatyviniai, tačiau iliustratyvūs. Dar vis kalbama apie valstiečius, kur geriau tiktų sakyti kaimiečiai arba ūkininkai. Tai yra sovietinės terminologijos liekana. Atrodo, kad tai jau nebe autorės, o knygos atsakingojo redaktoriaus pareiga nupolitinti dar prieš persitvarkymą, prieš Sąjūdžio metus parašytąjį rankraštį. Tada nebebūtų likusi įvado nuoroda į Karolį Marksą, lyg kad jis būtų buvęs ir Lietuvos ūkio istorijos bei etnografijos žinovas. Būtų buvę nubraukti ir kai kur išlikę epitetai "tarybinis", pvz., "tarybinė etnografija".
Lietuvių tautos istorijoje švedų -lietuvių kautynės arba Švedijos - Lietuvos karai, ypač pleškėjo XVII -XVIII amžiuose. Švedija svajojo įsigalėti Baltijos jūros pakraščiuose, visose Baltijos jūros pusėse. Margoje Švedijos istorijoje jų valdos apėmė dabartinę Norvegiją, Suomiją. Juos viliojo Lietuvos valdos, buvusi Livonija, estų žemės. Tokių sričių gražiuoju nepaimsi. Vyko kautynės, karai.
Vieni yra popieriaus lapuose su rašyti, kiti parodyti paveikslais, brėžiniais. Tais laikais foto aparatų nebuvo. Paišytojai — braižytojai, parinkę žinių, tikrų ar nepatikimų, bandė nupaišyti svarbesnes kautynes, duoti turimus duomenis. Žinias gavus iš nežinomų pasakotojų, tokie brėžiniai galėjo būti abejotinos vertės —juo labiau aiškinimai. Praeities nesugrąžinsime, įrašytus duomenis sunku kritikuoti ar pakeisti. Tokie brėžiniai yra istoriniai dokumentai, nė kiek ne mažiau vertingi už tuos įvykius surašiusių, kurie, manytina, nedalyvavo kautynėse, o jei dalyvavo, tai vienoje pusėje.
Lietuvių tautos istorija nagrinėtina metai po metų, šimtmečiai po šimtmečių. Juo daugiau panaudojama, tuo didesnė galimybė turėti pilnesnius duomenis, o tai nėra lengva.
Kazys Bradūnas: PRIE VIENO STALO. Poezijos rinktinė. Iliustracijos dail. Gražinos Didelytės. Išleido "Vaga" Vilniuje 1990 metais. 464 p. Pratarmėje autorius sako: "Šiam leidiniui eilėraščius atrinkau iš penkiolikos lig šiol išėjusių mano poezijos knygų... Į šią rinktinę neįeina tie eilėraščiai, kurių nėra išleistose knygose, o buvo spausdinti periodinėje spaudoje, įvairiose antologijose bei almanachuose". Rinktinė įrišta ir su menišku aplanku.
Birutė Pūkelevičiūtė: ATRADIMO RUDUO. Tapyba - Kazio Veselkos, grafika - Juozo Sodaičio, fotografija - Algimanto Kezio. Išleido DARNA. Knyga padalyta į tris skyrius: Mišios už išdaviko motiną, Rauda, Du keleiviai. 1990 m., 90 p. Knyga didelio formato, gražiai įrišta. Kaina nepažymėta. Autorė "Aidų" redaktoriui rašo: "Dar nesugalvojau žanrinio pavadinimo: poetiniai apsakymai? prozinės poemos? politinės baladės?" Vladas Kulbokas: LAIKO PAGRĖBSTAI. Viršelis Vlado Vijeikio. Išleista Verutės ir Vlado Kulbokų lėšomis (500 egz.), 336 p. Tai biografiniai išgyvenimai bei atsiminimai. Dr. Konstancija Paprockaitė-Šimaitienė: MOTERIS SU BALTU CHALATU. Išleido autorė. Spaudai parengė ir iliustravo Paulius Jurkus. Tiražas tik 500 egz. Atspaude pranciškonų spaustuvė Brooklyne 1990 m., 494 p. Įžangoje rašoma: "Tai sodrių pasakojimų knyga apie žmogaus kraštutinę situaciją, apie gyvenimą ligoninėje, kur žmogus pastatomas prieš mirties atvejį. Ji tokia reali, taip prigludus prie žmogaus, kad reikia eilės specialistų, didelių pastangų žmogui išgelbėti. Iš tos gelbėjimo kovos, iš laimėjimų, pralaimėjimų ir susidaro knygos pasakojimai".
1985 m. liepos - rugpjūčio "Aidų" įžanginiame straipsnyje Ilgiausiai lietuvių kalba einąs žurnalas. Aidams i penkiasdešimtmetį įžengus, tarp kitko pasakyta: "Minint sukaktį, čia tik norėtųsi nulenkti galvą žurnalo iniciatoriui bei pirmajam leidėjui dr. Vytautui Bieliauskui, kuris to žygio ėmėsi, nepaisydamas hitlerinės priespaudos pavojų net gyvybei. Lygiai mūsų pagarba priklauso ir antrajam leidėjui Jonui Sakui, 1947 - 49 metais ant savo pečių nešusiam žurnalo leidimą. 1949 metų rudenį "perėmė ir du paskutinius numerius Vokietijoje finansavo nauji leidėjai -»— lietuviai pranciškonai".
Skaitant šiuos žodžius, atrodo, kad mano, Jono Sako (buv. Sakevičiaus), leistieji (1947 - 1949) Aidai buvo lyg tęsinys dr. V. Bieliausko Muenche-ne, Vokietijoje, leistųjų (1944.XI.5 — 1947.1.28) Aidų, kad jų turinys ir paskirtis buvo tie patys. Iš tikrųjų tarp jų nebuvo panašumo. Nors abu leidiniai turėjo tą patį vardą, bet tiek jų turinys, tiek paskirtis buvo skirtingi. Ir bendradarbiai buvo visai kiti, išskyrus Kazį Bradūną, kuris anksčiau buvo redagavęs ir dr. V. Bieliausko leidinį.
Dr. V. Bieliausko leistieji Aidai buvo vadinami "Lietuvių informacijos leidinys — Lithuanian Bulletin of Information" (žiūrėk 1985 m. liepos - rugpjūčio mėn. Aidus, psl. 204). Vadinasi, jų tikslas buvo informuoti vietinę lietuvių visuomenę apie dienos įvykius. Tuo tarpu mano leistieji Aidai buvo vadinami kultūros žurnalu (Lithuanian Cultural Magazine). Taigi juose buvo spausdinami straipsniai apie mokslą, meną, literatūrą, grožinės literatūros kūriniai.
Kalbant apie šių leidinių turinį, nenorima vieną daugiau, kitą mažiau vertinti. Abu buvo vertingi ir naudingi.
Kadangi mano leistieji Aidai buvo naujas žurnalas, neturėjęs sąryšio su dr. V. Bieliausko leistaisiais Aidais (tik atsitiktinai tą patį vardą), tai juo-dviejų sutapatinti negalima. Kad šitoks mano teigimas turi pagrindo, rodo mano leistųjų Aidų kilmės istorija.
Šis Aidų numeris dėl įvairiausių techninių problemų išeina gerokai pasivėlavęs. Bet daug mūsų prenumeratorių supranta, kad kuo toliau, tuo didesni tampa išeiviškos spaudos negalavimai ir visus sutrikimus kantriai pakelia. Dėkojame už kantrybę ir tikimės vėl pasiekti tinkamo sklandumo. Šiuo atžvilgiu daug vilčių teikia ir būsimas prenumeratorių tvarkymas kompiuterine sistema. Tas darbas jau pradėtas. Atsiprašome už praeities klaidas.
Visuose emigracinės spaudos sunkumuose Aidams daug stiprybės atneša prenumeratorių nuoširdumas bei parama stambesnėmis aukomis. Praėjusiais metais 300 dol. aukojo dr. Milda Budrienė (Long Boat Key, Fl). Po 100 dol.: Dalila Mackialienė (St. Petersburg, FL), Zeferina Balvočienė (Los Angeles, CA)*Kasa*(Richmond HilL NY), dr. V. Karoblis (Ripley, OH), Monika Povilaitienė (Toronto. Ont.), Demie Jonaitis (Woodhaven, NY), kun. dr.J.Juraitis (Termen, Šveicarija), V. Kupcikevičius (Oak Lawn, IL), Ch. P. Baltrikonis (Phila-delphia, PA), dr. Adolfas Šležas (Flossmoor, IL).
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
Kun. Ričardas Mikutavičius
