TĖV. LEONARDAS ANDRIEKUS, O.F.M.

Miela pranešti "Aidų" skaitytojams ir bičiuliams, kad šiais metais mūsų žurnalas susilaukia 30 metų amžiaus. Tai rekordinis amžius, kurio iki šiol nėra pasiekęs joks lietuvių kultūros žurnalas. Tokia žymi sukaktis teikia progą pažvelgti i nueitą ilgą kelią ir prisiminti vargus bei džiaugsmus.

Žvelgiant atgal į trisdešimt metų plotą, apima savotiška baimė, nes jau taip toli nužygiuota. Vos beužmatomi liko tie laikai, kai "Aidai" gimė ir pradėjo pirmuosius žingsnius Europoje ir Amerikoje. Tai beveik du gimimai. Europa yra mūsų žurnalo pirmoji tėvynė, kurioje jis gyvavo penkerius metus, o Amerika — antroji, kur jis išvargo jau dvidešimt penkerius. Žinoma, tai tik žodžiai — iš tikrųjų "Aidų" žurnalą reikia vadinti tremtiniu, kaip mus pačius, nes jame labiausiai atsišviečia mūsų vargai bei polėkiai už gimtosios žemės sienų. Per tuos trisdešimt metų svetur mes labai toli nužygiavome, iš jaunuolių tapdami žiliai. Kai kurie gyvieji "Aidų" ramsčiai jau griuvo. Su jais mes čia nebegalime pakalbėti apie žurnalo kelius svetimose žemėse.

Šiandien, bevartant jau gana pageltusius pirmųjų "Aidų" šapirografuotus lapus, net ir man kyla klausimas, nuo kada reikėtų jų pradžią skaičiuot. Pats pirmutinis "Aidų" numeris buvo paruoštas 1944 m. ir išdalytas Mūncheno ir apylinkių lietuviams "vietoj laiško" Kalėdų proga. Tuo metu Mūnchene ir apylinkėse buvo gana didelė grupė lietuvių, daugiausia suvežtų prievarta arba darbams fabrikuose, arba pagalbininkais "Luftwaffėje". Dauguma jų gyveno stovyklose ir buvo labai liūdnoj nuotaikoj. Daugelis jų nemokėjo vokiečių kalbos ir dėl to nežinojo, kas dedasi pasaulyje ir kokios ateities jiems reikėjo laukti. Lietuvių kalba spaudos nebuvo: net vokiškų okupantų leidžiamieji laikraščiai Lietuvoje mus Mūnchene retai tepasiekdavo.

Dr. V. J. Bieliauskas, "Aidų" steigėjas, pirmasis redaktorius ir leidėjas, šiuo metu yra psichologijos profesorius Xavier universitete Cincinnati, Ohio.

I
Graikiškasis šventyklos įsakymas — pažink pats save — yra privalomas tiek tautoms, tiek individams. Tai pačios žmogaus dvasinės prigimties įsakymas. Pažinti save, savo siekimus, kelius įjuos, savo galias kiekvienam žmogui ir tautai yra pradžia sąmoningai gyventi.
Savasis vidaus pasaulis aiškus tam žmogui, kuris yra jau atsirėmęs į tvirtus visuotinės ideologijos pagrindus. Jo pripažįstama ideologija padeda jam daug ką suprasti. Tokie lietuvių tautoje buvo ankstesnės kartos Jakštas, Maironis, Šatrijos Ragana.

Aiškus gyvenimo kelias ir tam, kuris jokios tauresnės ideologijos neturi ir turėti nenori. Tai jau žmogus beasmenis. Jam viską nulemia dienos momentas. Kokia dienos aplinka, tokis jis, ir jam gyvenimo kelias savotiškai aiškus.

Tačiau skausmą pergyvena tas žmogus, kuris nori susikurti asmenybę su sava ideologija, įprasminančia jo darbus, bet kuris, antra vertus, nenori pasikliauti jokiais aprioriniais autoritetais.
Fausto Kiršos laikotarpis, tas lietuvių gyvenimo laikotarpis su šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžia, kaip tik ir yra charakteringiausias tokiais žmonėmis.

MANO MERGAITĖ
1.
Mano mergaitė

kaip karalaitė

esi graži,

širdis nerimsta,

baime patvinsta,

kai išeini.

Egzodo trisdešimtmetis Traukdamiesi nuo jau anksčiau patirtos sovietinės vergijos, dauguma palikome tėvynę 1944 metais. Tai buvo tikras egzodas mūsų mažos tautos mastu, ypač turint galvoj rašytojų, lituanistų mokslininkų ir kitų intelektualų nuošimtį. Praeitais metais nuo šio egzodo sukako jau 30 metų. Tai vos ne pusė žmogaus amžiaus. To meto jaunoji karta jau tapo vyresniąja karta, o to meto vyresniųjų daugumos jau nebėra tarp gyvųjų.
Kai anuomet traukėmės į Vakarus, daugiau ar mažiau turėjome vilties po karo vėl sugrįžti tėvynėn. Tikėjome Atlanto charta. Deja, tikrovė išsklaidė turėtas viltis kaip iliuzijas. Nacių Vokietijos, sąmokslininkaujant Sovietų Sąjungai, sukeltas II pasaulinis karas baigėsi ne garbinga taika, pagrįsta teise, o anksčiau nepriklausomų Vidurio ir Rytų Europos tautų tiesiogiu ar ne-tiesiogiu sovietiniu pavergimu. Mums tai reiškė, kad kelias po karo grįžti tėvynėn liko užkirstas. Tapome "išėjusiais negrįžti".

Watergate vardas iki 1972 birželio 17 dienos buvo žinomas palyginti mažam skaičiui asmenų, dauginusia gyvenantiems Washingtone. Tuo vardu buvo ir tebėra žinomas sostinėje prieš keliolika metų pastatytas ištaigingų butų ir įstaigų kompleksas, prie pat Potomac upės rito, J.F. Kennedy meno (operos, dramos ir koncertų salių) centro kaimynystėje. Nuo anos septynoliktosios dienos (tikriau — nakties Watergate vardas įsismeigė milijonų žmonių ausyse, akyse, lūpose ir mintyse. Ir vien tik dėlto, kad penki elektroninės žvalgybos „specialistai" dėl savo naivaus neatsargumo buvo Watergate rūmų raktinio sargo užtikti Amerikos demokratų partijos būstinėje ir ten pat jo iškviestos policijos suimti.

Vincas Ramonas šių metų sausio 14 sulaukė 70 metų amžiaus. Šešiasdešimtmečio proga jo kūrybą buvo aptaręs mūsų žurnale 1965, Nr. 10) prof. J. Brazaitis. Skaitytojams primename tą straipsnį, o jubiliatui reiškiame geriausius linkėjimus.

Išbalansuotoje kultūroje visos kūrybinio gyvenimo apraiškos turi savo vietą, paskirtį ir prasmę. Vienos iš jų stoka daro skriaudą ir pačiai kultūrai ir asmenims, kurie ja naudojasi. Mūsų gyvenamasis metas yra technologijos "aukso amžius", kuris įtaigoja ne vien fizinę aplinką, bet ir mūsų mąstymą. Jis skverbiasi iš pasąmonės ir persunkia mūsų galvoseną ir laikyseną. Mes turime jo iššūkį priimti, kitaip atsiliksime nuo gyvenimo tėkmės ir pažangos. O kas nespėja su gyvenimu, tą gyvenimas negailestingai velka paskui save. Tokiomis mintimis pasitikome ir palydėjome XII inžinierių ir architektų suvažiavimą, įvykusį Chicagoje lapkričio 26 - gruodžio 1 dienomis.

Suvažiavimui buvo pateikta aktuali ir akademiškai stipri darbotvarkė, aiškiai orientuota į lietuviškus visuomeninius bei kultūrinius reikalus ir susirūpinimą savo egzistencijos pilnesniu įprasminimu.

Suvažiavimo darbus būtų galima paskirstyti į tris dalis: organizacinę, profesinę ir visuomeniškai lietuviškąją. Organizacinė dalis buvc svarstoma rytinėmis valandomis, o profesinėmis temomis buvo dvi paskaitos. Mus domina visuomeniniai -lietuviškieji reikalai, kuriems buvo skirti du simpoziumai ir 5 paskaitos.