| |
|
|
1973 m. 10 gruodis
|
HUMANISTINIU VERTYBIŲ UGDYMAS |
 |
 |
 |
|
Parašė JUSTINAS PIKŪNAS
|
Dalis minčių iš paskaitos, skaitytos LKMA IX suvažiavime 1973.IX.1 Bostone.
Pradedant šią temą nagrinėti, visų pirma galima klausti, kas yra humanizmas ir kokios vertybės su juo siejasi? Kodėl šios vertybės yra ugdytinos? Kurie gyvenimo tarpsniai yra reikšmingiausi vertybių ugdyme?
Pradedant renesansu, humanizmas iškilo kaip susirūpinimas atgaivinti prieškrikščioniškąjį kultūrinį ir dvasinį lobyną. Amžių būvyje humanizmas išsiliejo įvairiomis srovėmis. Krikščioniškasis humanizmas gali pagrįstai pretenduoti į pilnutinį humanizmą, nes jam rūpi visas žmogus ir visa jo prigimtis. Apleisdami vieną ar kitą žmogaus prigimties pasireiškimo dalį, kiti humanizmo sąjūdžiai tėra daliniai. Krikščioniškajam humanizmui yra savi Jerencijaus žodžiai "Homo sum; humani nil a me alienum puto" (esu žmogus, man nieko nėra svetima, kas yra žmogiška), nes jam nėra nieko svetima, kas priklauso žmogaus prigimčiai, visai jo egzistencijai. Iš kitos perspektyvos šią tezę patvirtina Jacąues Maritain savo veikalo Humanisme intėgral vedamąja mintimi, kad krikščioniškasis humanizmas integruoja visa tai, kas šimtmečiais buvo ir yra geriausia visose humanistinėse srovėse. Todėl yra tikslu tolimesnio vertybių nagrinėjimo pagrindu laikyti krikščioniškąjį humanizmą, kaip apimantį visas žmogiškosios prigimties dimensijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"KAD NIEKAS MANĘS NEPASTEBĖTŲ" |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
 Prof. Juozo Brazaičio 70 metų amžiaus sukaktis
1
Juozas Brazaitis yra dažnai ėmęsis apibūdinti nevieną mūsų tautos asmenybę: Donelaitį, Eretą. Jakštą, Maironį, Šalkauskį, Vaižgantą,1 nekalbant jau apie literatūrinių apibūdinimų gausą jo knygoje "Lietuvių rašytojai" (Kaunas 1938). Bet Stai, atėjo metas būti apibūdintam ir jam pačiam: 70 metų amžius (1903 - 73) yra laikas, kada senatvė, tariant privačiais paties Brazaičio žodžiais, išmoko žmogų "gyvenimo reiškinius priimti objektyviau'' ir juos "stebėti net su tam tikra simpatija" (1973.VI.13). Tai tinka ne tik sukaktuvininkui, bet ir tiem, kurie su juo susiję: ir jie žiūri į nueitą jo kelią objektyviau bei simpatiš-kiau, mėgindami išvynioti šio kelio vingius kitų akims. — Tik kaip prie šio uždavinio prieiti?
Savo metu Brazaitis yra pasakęs apie Vaižgantą: "Jis neniekino nė vienos srities . . . Juk ar svarbu, kuriomis priemonėmis žmogaus siela pasireiškia: žodžiu, spaudiniu, granitu, drobe".2 Tuomet dar nė nenujausdamas, Brazaitis šiais žodžiais nubrėžė ir savo paties veiklos plotą — neniekinti jokios srities, leisti sielai pasireikšti įvairiais būdais: Brazaitis gimnazijos mokytojas ir universiteto profesorius, šeimos tėvas ir valstybės ministras, pogrindininkas tėvynėje ir laisvinimo veikėjas tremtyje, žurnalistas ir mokslininkas, laikraščio darbininkas ir politinės - rezistencinės grupės pirmininkas. "Visur, kur tik jis galėjo pozityviai gaivinti kitų sielas, jam buvo kūryba" (t. p.) — tai Brazaičio žodžiai Vaižgantui. Tačiau ar jie netinka ir pačiam Brazaičiui?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vincas Stonys
|
 (80-ajam gimtadieniui)
AŠARĖLĖS
Dar šiaurys neliauja šėlęs
Ir miškai be žalio šydo,
O palaukėj jau pražydo
Kaip lineliai melsvos gėlės —
Ašarėlės.
— Vai, lankykite, plaštakės! —
Jos maldavo iki ryto,
Bet tik rasos joms tekrito,
Ir neramios tyliai plakės
Mėlynakės.
Cit, gėlelės pirmutinės,
Nors dangus pilkai vienodas:
Jums dainuosiu savo godas
Ir nešiosiu pasiskynęs
Prie krūtinės!
Mano gailios dainužėlės
Lanko žemę kaip plaštakės:
Siekit dangų, mėlynakės,
Žerkit perlais, pirmos gėlės,—
Ašarėlės!
1923
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vladas Pūtvis kaip tautos ideologas |
|
|
|
|
Parašė VAIDIEVUTIS A. MANTAUTAS
|
LKMA Suvažiavimo Darbų VII tome išspausdinta pro f. J. Ereto paskaita: "Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje".1 Pirmąją generaciją charakterizuoja "atsiplėšimas nuo rytų"; antrąją — "posūkis į vakarus". Pirmosios kartos "beveik visi . . . atstovai gimė taip 1860 ir 1880 metų, t. y. spaudos draudimo laikais".2 Šios kartos žymiųjų atstovų sąrašą Eretas pradeda su vysk. M. Valančium (1801 - 1875), kurio darbus tęsė Jakštas, Maironis, Vaižgantas ir kiti. Paskutinioji (pagal gimimo datą) šiame sąraše minima Marija Pečkauskaitė (1878 - 1930). Antrosios kartos sąrašą Eretas pradeda T. Kubiliūte (1897 - 1927) ir baigia St. Lūšiu (g. 1903). Jos žymių atstovų sąraše randame M. Vaitkų, arkiv. M. Reinį, A. Stulginskį, M. Krupavičių, St. Šalkauskį, Pr. Dovydaitį, K. Pakštą ir kt.3
Jei Eretas būtų kalbėjęs ne vien tik apie mūsų krikščioniškąją kultūrą siauresne prasme, bet ir bendriau apie lietuviškąją kultūrą, tarp daugelio kitų žymių veikėjų, priklausančių pirmajai kartai, būtų neabejotinai paminėjęs G. Petkevičaitę - Bitę, J. Žemaitę - Žymantienę, P. Višinskį. Manau, būtų neužmiršęs ir Vlado Pūtvio, kurio šimtasis gimtadienis minimas šį rudenį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ZENTA MAURINA
|
 Pavasaris, kad net verkti norisi. Iš dangaus sruvena srautai. Automobilio langai apmigloję. Lietus uždengia reginį. Mano kelionės tikslas Dort-mundas, kur manęs laukia paskaita. Ūmai nustojo lyti, ir mes sustojame pamiškėje. Atsisėdu ant nukirsto storo, jau nužievinto, guobos kamieno. Medis kvepia šviežiai, jis dailus ir švelnus kaip jaunos moters oda. Žemė, lapojantys medžiai, samanos, visi žino savo paskirtį. Viskas kvepia šviežumu, garbina Visagalį. Vėjokšnis nukrato stambius lašus ir atskleidžia pumpurus plaštakei džiaugtis. Lietaus botagas nėra jos gležnų sparniukų suplakęs. Paukščiai ruošiasi pirmajam koncertui. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Dievo pasaulyje viešpatauja nepamainoma tvarka.
Esu viešnia gydytojo namuose, arba doktara-tūroje, kaip pas mus namuose buvo sakoma. Keletą kilometrų už miesto, sodo viduryje nedidelis, tvarkingas namas, kur jau žydėjo bičių aplakstyti pirmieji krokai. Bitės ir kamanės dūzgėdamos atlieka savo pareigą. Naujakurio namo pagrindą sudaro taupumas, kantrybė ir susivaržymas, neatsisakant nuo grožio jausmo. Šeimininkai, svečius sutikdami, stovi prie sodo vartų. Abu jie yra sileziečiai, bet iš išvaizdos skirtingi. Gydytojas — tamsiaodis asketas. Galima matyti, kad jam pavestos pareigos viršija jo pajėgumo ribas. Tačiau jis neatrodo nei susirūpinęs, nei pavargęs. Jo žmona — daug žemesnio ūgio. Dailūs šviesūs plaukai senovišku vainiku juosia jos galvą. Apskritas, skaistus veidas, platūs žandikauliai, neužmirštuolės akys. Paprastas, margas medvilninis švarkelis jai suteikia mergaitės išvaizdą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
II MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS |
|
|
|
|
Parašė Alaušius
|
Po ketverių metų vėl sulaukėme Mokslo ir kūrybos simpoziumo, vykusio toj pačioj Chicagoj ir tą pat Padėkos dienos savaitgalį, šįkart lapkričio 21-25 dienomis.
Kokiu pagrindu mokslininkų suvažiavimui buvo parinktas toks pavadinimas, rodos, rengėjai nė anąkart nepaaiškino. Tad galima tik spėlioti, kas lėmė tokį pavadinimą. Gal būt, vengta suvažiavimo, konferencijos, kongreso ir pan. terminų dėl to, kad paprastai tuos terminus vartoja organizacijos. Tuo tarpu tiek aną, tiek šį kartą buvo suvažiavę mūsų mokslo žmonės, kurių nejungia jokia atskira organizacija. Gal būt, simpoziumo vardas atėjo galvon ir dėl to, kad pirmajame suvažiavime buvo gausu simpoziumų (du pilnaties posėdžiai buvo simpoziumų pobūdžio, be to, trys kiti specialūs simpoziumai).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VLADO JAKUBĖNO KŪRINIŲ KONCERTAS |
|
|
|
|
Parašė Algis Šimkus
|
Antrajame Mokslo ir Kūrybos Simpoziume Chicagoje meninei kūrybai atstovavo vienas iškiliųjų dar Nepriklausomos Lietuvos kartos kompozitorių — Vladas Jakubėnas. Lapkričio 23 d. Marijos aukštesniosios mokyklos salėje buvo suruoštas ištisinis jo kūrinių koncertas, parodant šio brandaus kompozitoriaus kūrybos lyg ir skersinį piūvį. Programa pradėta dar 1935 - 41 m. sukurtomis dainomis "Ežerėlis" (F. Kiršos žodžiai), "Nejaugi vėl, o Dieve" (St. Santvaro) ir "Kiti sako, maža tu esi" (K. In-čiūros) bei kompozitoriaus antrosios ir trečiosios simfonijų dalimis. Šio ankstyvojo ir produktingiausio Vlado Jakubėno kūrybinio laikotarpio veikaluose aiškiai matoma solidi akademiška kompozicijos technika ir kūrybinė fantazija. Solo dainose Jakubėnas jau tada stipriai pasireiškė originalia muzikine mintimi.
Viduriniam Jakubėno kūrybos tarpsniui atstovavo dar Lietuvoje pradėto, nors nebaigto baleto "Vaivos juosta" temomis 1952 - 53 m. parašyta orkestro siuita "Miško šventė". Čia ryškiai pabrėžiamas ir iškeliamas liaudiškumas, nevengiant ir tiesioginio liaudies melodijų bei ritmų panaudojimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ANTANĄ VAIKSNORĄ ATSISVEIKINUS |
|
|
|
|
Parašė M. Nasvytis
|
 Šių metų rugsėjo 28 vakarą Cle-velande staigiai mirė vos 55 metus sulaukęs dailininkas Antanas Vaikšnoras. Nors gimęs ir augęs Amerikoje, būdamas lietuviškos kilmės, jis aktyviai reiškėsi ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip lietuvis.
Antanas Juozas Vaikšnoras buvo gimęs 1918 rugsėjo 5 d. Du Bois, Pa. Jo tėvas, kilimo iš Leipalingio valsčiaus, Alytaus apskrities, buvo atvykęs iš Lietuvos, o motina buvo gimusi jau Pennsylvanijoje. Antanukui vos trejetos metų besant, tėvai persikėlė į Clevelandą, kur jis baigė vidurinį mokslą ir įgijo profesinį pasiruošimą Clevelando meno institute. Specializavosi pramonės gaminių meniniame apipavidalinime ir kartu studijavo tapybą, skulptūrą ir kitas dailės šakas. Baigęs institutą, 1943 m. Vaikšnoras buvo pašauktas karinėn tarnybon: tarnavo Šiaurės Afrikoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Kariuomenėje jis dirbo kaip dailininkas, kartu su dviem bendradarbiais iliustruodamas J. M. Browno To Ali Hands. Bebūdamas Prancūzijoje, jis buvo susitikęs su Picasso, kurio žvilgsnis paliko neišdildomą įspūdį. Po karo iki mirties Vaikšnoras dirbo pramoninės dailės planavimo agentūroje, kaip projektuotojas ir firmos dalininkas. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė K. Skrupskelis
|
 Gabriel Marcei, visuotinai pripažintas pagrindiniu krikščioniu egzistencialistu, mirė šių metų spalio 8 d. Su jo mirtimi nutrūksta dar vienas siūlas tos humanistinės filosofinės tradicijos, kuri, Kanto įkvėpta, siekė apibrėžti tikrąją tiksliųjų mokslų vietą. Iš pradžių Marcelis buvo filosofinio idealizmo įtakoj, domėjosi Hegeliu, jo pirmųjų svarbesnių raštų tarpe randame straipsnių seriją apie amerikietį idealistą Josiah Royce. Vėliau jis pasuko daugiau individualistinio, asmeniško filosofavimo kryptimi. Jis pirmasis prancūzuose priėjo egzistencialistinį nusistatymą. Beveik simboliniu sutapimu vienas iš jo paskutinių veikalų, The Existen-tial Background of Human Dignity, buvo 1963 m. išleistos paskaitos, skaitytos NVilliam James paskaitų vardu Harvarde. O James kaip tik ir teigdavo, kad bet koks filosofavimas išreiškia mąstytojo temperamentą ir kad kitaip ir negali, ir neturi būti. Marcelis 1929 m. priėmė katalikų tikėjimą ir buvo vienas iš labai ne-laugelio katalikų, kuris mūsų laikų humanistinėje filosofijoje buvo aktyvus dalyvis, o ne vien stebėtojas, istorikas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
A. I. Solženicyno žodis žmonijai |
|
|
|
|
Parašė A. P. S.
|
Šis straipsnis parašytas dar prieš žinią, kad Paryžiuje rusų kalba išleistas naujas Solženicyno veikalas "Gulag Archipelago, 1918-1956", sukėlęs tiek pat sovietų įniršio, kiek dėmesio laisvajame pasauly
A. I. Solženicyno vardas nuo seno plačiai žinomas kaip rašytojo, kuris, perėjęs sovietinius kalėjimus, nepalūžo, bet iškilo nepalenkiamu nusistatymu drąsiai ginti žmogaus teises ir žodžio laisvę. Kai po pirmos knygos jam buvo uždrausta toliau reikštis, 1967 m. jis atviru laišku IV Sovietų Rašytojų Kongresui protestavo prieš rašytojų laisvės paneigimą. Savo kitus veikalus turėjo išspausdinti nelegaliai — užsienyje. Gavęs už juos Nobelio 1970 m. literatūros premiją, jis negalėjo vykti į jos įteikimo iškilmes Švedijon, bijodamas, kad gali negauti leidimo grįžti namo. Jo paskaita, kurią jis šia proga parašė ir, draugų patariamas, daug kartų taisė ir perrašinėjo, negalėjo būti jo paskaityta ir nebuvo žinoma Vakarų pasaulyje, iki Nobelio Fondacija ją pernai paskelbė. Ji turi 6000 žodžių. Vyriausia šios kalbos idėja: Menas — Žmogui. Tai vienas iš pagrindinių Solženicyno raštų, kur jis dokumentuoja savo pažiūras į literatūrą, meną, grožį. Tačiau drauge jis užgriebia plačiau, negu vien literatūra ir menas, nes kelia apskritai pačius svarbiausius, egzistencinius žmogiškojo gyvenimo klausimus ir bando rasti jiems sprendimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
— Toronte XII. 1 - 2 posėdžiavo VLIKo seimas. VLIKo veiklą tarptautinėj politikoj apžvelgė pirm. dr. K. J. Valiūnas, lietuvių visuomenėje — vicepirm. J. Valaitis. Tautos Fondo pirm. prel. J. Balkūnas pateikė finansinę apyskaitą. VLIKo tarybos metinį pranešimą parengė jos pirm. V. Vaitiekūnas. Paskaitų buvo trys:
prof. B. Kasias analizavo gyventojų nuteisinimą okupuotoje Lietuvoje, red. Br. Kviklys ryškino Lietuvos rusifikacijos pastangas, dr. M. Brakas svarstė Mažosios Lietuvos ateities problemas. Bankete VLIKo vicepirm. J. Audėnas nušvietė prieš 30 metų susikūrusio VLIKO veiklą anuometiniame Lietuvos pogrindyje. Kaip dr. K. J. Valiūnas pabrėžė, negalime džiaugtis, jog VLIKui tenka jau 30 metų dirbti, bet darbas bus tęsiamas: "VLIKas savo veiklą pradėjo Lietuvoje ir savo darbą baigs Lietuvoje, kai ji bus vėl laisva nepriklausoma demokratinė valstybė". Kanadoj VLIKo seimas posėdžiavo pirmą kartą ir jam pirmininkavo Tautos Fondo Kanadoj atstovas Aug. kuolas. Tautos Fondui Kanados lietuviai seime įteikė 14,000 dol. ALTa, anksčiau VLIKui skyrusi 11,000 dol., per seimą įteikė dar 4,000 dol. Pats VLIKo Tautos Fondas paskutiniais metais sulaukė aukų 17,558 dol. Keltas reikalas pačiam VLIKui imtis iniciatyvos telkti sau lėšas. Diskutuotas ir VLIKo organizacinės struktūros reformos klausimas tarp kitko, Kanados lietuviai pasigedo, kad jie neatstovaujami VLIKo organuose Nutarta sudaryti statuto komisiją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
Antanas Maceina: KRIKŠČIONIS PASAULYJE. Pasauliškio vaidmuo išganymo istorijoje. "Krikščionis gyvenime" knygų serijos Nr. 10. Chicago 1973. 402 psl., kaina 7 dol.
Nijolė Jankutė: NUO DEVYNIŲ LIGI PIRMOS. Viršelis N. Palubinskienės. Akademinės Skautijos Leidykla, Chicago 1973, 144 psl.
Petras Česnulis: NUŽMOGINTIEJI. Vilniečių golgota lenkų okupacijoje. Viršelis T. Valiaus. Išleido Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjunga. Hamilton (Kanadoj) 1973. 253 psl.
ŠVIETIMO GAIRĖS, Nr. 9 (13). Pr. Skardžiaus str. apie mūsų kalbininkus, Pr. Karaliaus — tautinį auklėjimą, P. Maldei-kio — auklėjimą kryžkelėj ir kt.
|
|
Parašė Kostas Rauda
|
Mūsų tremties arba, kaip dabar vis dažniau mėgstama išsireikšti, išeivijos proza, ilgus metus egzistavusi iš Lietuvos atsivežtais energijos ištekliais, šiems galutinai išsisėmus, šiandien išgyvena žemiausio savo nuosmukio laikotarpį. Lietuvoje išaugusių ir subrendusių rašytojų kartai vis rečiau ir rečiau bepasirodant, jų vietas užėmė rašytojai mėgėjai, kurie normaliose sąlygose vargu būtų drįsę veržtis į Parnasą. Jie taip nugyveno mūsų dailiąją prozą, jog jinai visiškai prarado savo profesinę tapatybę, nustojo egzistavusi kaip žodžio kūryba, kurioje ne "tiesa" kuria žodį, bet žodis kuria tiesą. Lygiagrečiai išaugo ir įsipilietino beraščio rašytojo tipas, kurį lengvai būtų galima palyginti su dailide, nemokančiu vartoti kirvio arba piūklo. Grynai literatūrines žodžio bei stilistinės struktūros problemas pakeitė nuolat at-rajojamas vis tas pats propagandinis kičas ir vakardienos problemų sprendimas užvakardienos priemonėmis; žmogų — sąlyginis žmogus, t.y. bejėgis automatas, mechaniškai kartojas autorių diktuojamas "tiesas". Šiuo paskutiniuoju požiūriu šiandieninė išeivijos proza stovi labai arti socialistinio realizmo, kuriame taip pat viskas išeina ne iš žodžio ir ne iš žmogaus, bet iš politinių* logaritmų lentelės. Tatai puikiai liudija labai panašus abiejose pusėse partizanų kovų Lietuvoje temos traktavimas. Nė viena pusė neišeina iš žmogaus. Nė vienai pusei nerūpi atskleisti, kas ir kaip iš tikrųjų vyko. Nė viena pusė nesiremia objektyviai išstudijuota realybe ir savo herojus į sceną išveda arba iš anksto pasmerktus, arba iš anksto išteisintus. Visi atsakymai iš anksto žinomi. Abi pusės turi tik po vieną sprendimo galimybę. Prielaida, kad viena pusė galėtų prieiti kitos pusės išvadų ir atvirkščiai, yra absoliučiai neįmanoma. Anos pusės rašytojas, savaime aišku, negalėtų partizano vaizduoti herojumi; bet ir šios pusės rašytojas, nežiūrint populiaraus įsitikinimo, kad mes esame visiškai laisvi, vargu galėtų partizanų judėjimą neigiamai pavaizduoti, nebijodamas vienokių ar kitokių sankcijų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SŪNUS — GAL, ABRAOMAS — NE |
|
|
|
|
Parašė Kęstutis Keblys
|
"Daug pasaulio rašytojų rašo apie niekšus ... Ir jie daug lengviau pavaizduoti, negu kokie ramūs žmonės, nes kas gi apie tokius, beveik negyvėlius, gali kalbėti" (p. 172).
Taip tikina mus pensininkas Stu-kėnas, pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Aloyzo Barono romane "Abraomas ir sūnus". (Chicago, 1973, 206 psl.). Tur būt, Stukėnui neprieštarausime: tikrai rašytojui yra sunku sumegzti įdomų pasakojimą apie ramius, gerus, bet lėkštus žmones, o ypač jei jie yra senstelėję, nedinamiški ir nuobodūs. Bet kad visų rašytojų tokie sunkumai neatbaido, savo protagonistui įrodo pats autorius, surašydamas apie jį, "beveik negyvėlį", ištisą dviejų šimtų puslapių romaną.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aug. R.
|
Agnė Lukšytė: KALNŲ VELNIAS. Novelės. Sydney, 1970. 172 psl. Iliustracijos V. Rato.
Autorė periodinėje spaudoje darbuojasi jau ilgesnis laikas. Kaip patiriame iš rinkinio aplanke pridėtų žinių, rašinėti ji pradėjo gimnazijos suole Lietuvoje. Pirmą kartą jos kūriniai spaudos puslapius išvydo, berods, prieš pat antrąjį pasaulinį karą. Jos sritis — novelės. Jas spausdino "Lietuvių Dienos", "Pradalgės", "Draugas" ir "Tėviškės Aidai". Australijos lietuvių laikraščiuose ji taip pat pasisako įvairiais kultūriniais ir tautiniais klausimais.
"Kalnų velnias" yra pirma Agnės Lukšytės knyga. Joje randame keturiolika novelių. Jas perskaičius, tenka tarti: gaila, kad ji tokia reta viešnia mūsų knygos rinkoje. Tiesa, jos novelės nėra lygios vertės. Vienoms iš jų kenkia sentimentalus romantizmas, melodrama. Prie tokių, galima pridėti "Ar meilės pasaka baigta?", "Aklinas skersgatvis", iš dalies — "Sūrus vanduo užlieja akis" ir dar pora kitų. Tarpais tokios temos nuveda į romantišką egzotiką, pavyzdžiui, novelėje "Ateina vaikas nuo kalnų". Sentimentalus pasakojimas kartais persmelkia visą kūrinį. Štai viena ištrauka: "Mėlynų akių žvilgsnis ilsisi nuleistose blakstienose. Jos pakyla. Atsiveria tamsios akys. Jos gėrisi gražiais vyriškais bruožais" ("Ar meilės pasaka baigta?"). Tokiu tonu novelė eina ir toliau.
Kitos novelės realiau žvelgia į gyvenimą. Vienur atskleidžiama šeimos drama, kitur psichiatrinis atvejis, dar kitur žydų išgyvenimas nacių dienomis ar Australijos buitis. Kai kurios iš šių novelių įrėmintos natūraliai, pvayzdžiui, žydės iš Rumunijos istorija ("Prie kavos puodelio").
|
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Alšytė R. — Eilėraščiai .......................................................................... 66
Andriekus L. — Eilėraščiai • ................................................................. 343
Aputis J. — Horizonte bėga šernai (novelė) ........................................... 317
Baronas Al. — Šešėlis (beletristika ......................................................... 22
Bavarskas M. — Sidabrinė eglė (beletristika) ......................................... 74
Gustaitis A. — Eilėraščiai ..................................................................... 250
Katiliškis M. — Eilėraščiai ................................................................... 199
Kisielius R. — Pėdos saulėje (eilėraščiai) .............................................. 316
Maurina Z. — Nuosavas pasaulis (vertė A. Tenisonas) . ....................... 456
Melnikas P. — Seklumo auka (beletristika) ........................................... 172
Miciūtė O. — Eilėraščiai ....................................................................... 124
Obcarskas Č. V. — Lygumų medžiai (eilėraštis) .................................... 168
Radžius A. — Gramatinės miniatūros (eilėraščiai) ................................... 154
Sadūnaitė D. — Eilėraščiai .............................................................. 54, 413
Stonis V. (kun. K. Žitkus) — Eilėraščiai ................................................. 451
Šlaitas VI. — Eilėraščiai ......................................................................... 103
Švabaitė J. — Eilėraščiai ........................................................................... 11
Vergilijus — Iš "Georgikų" III knygos (vertė A. Nyka- Niliūnas) .............. 300
Romui Kalantai prisiminti (kino scenarijus, gautas iš Lietuvos) • ................ 396
Paškus A. — Pilni pilvai, tuščios sielos .................................................... 289
Paškus A. — Teilhard'o krikščionybė ................................................. 13, 67
Pavalkis V. — Bažnvčia Lietuvoje ir Vatikanas 1940-1945 ..................... 245
Pikūnas J. — Humanistinių vertybių ugdymas ........................................... 433
Rėklaitis P. dr. — Keistenybės Lietuvos ikonografijos senovėje ................ 351
Rmv. V. — Senas tautų kalėjimas, o ne "didingoji šeima" .............................. 1
Sidzikauskas V. (interviu) ......................................................................... 345
Skardžius Pr. — J. Jablonskio taisymai ..................................................... 155
Sužiedėlis S. — Vilnius istorijos vingiuose ................................................. 385
Šimkus A. — Stasio Šimkaus "Pagirėnai" .................................................. 309
Šliažas R. — Prūsų mitologija Grasso romane "Hundejahre" ...................... 169
Štrauchas J. — Pakeliui iš viduramžių į naujųjų laikų filosofiją ..................... 105
Vaičiulaitis A. — Atsisveikinant su Jonu Aisčiu .......................................... 243
Vaitiekūnas V. — 1972 metai mūsų ir tarptautinėj politikoj .......................... 76
Vaitiekūnas V. — Pasaulio Lietuvių Bendruomenės IV seimas ................... 337
Vardys V. — Gen. Raštikio memuarai ir jo vaidmuo Lietuvos politikoje ..... 145
Zubras A. — Rusifikacija Sovietų Sąjungoje 49
Zaikauskas J. — Vilnius Brauno ir Hogenbergo atiase . ............................. 391
1972 metai .................................................................................................. 28
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Mieli Skaitytojai ir Bičiuliai |
|
|
|
Mieli Skaitytojai ir Bičiuliai,
Laikas taip greitai lekia, kad Jūs gal nepastebėjote, jog AIDAI įžengė į 25-sius gyvavimo metus Amerikoje. Tie metai, deja, nebuvo nuberti žiedais, bet nukloti vargais. Mūsų kultūrinis veikimas tremty vyko didžioje įtampoje. Čia ne tėvynė, kur žydi tauta pilna idėjų bei troškimų — čia tremtis, kur kiekviename žingsnyje juntama svetimos žemės trauka. Kultūriniame kelyje daugeliui sunku jai atsilaikyti. Trūksta sąlygų, vadų, finansų žymiems kultūriniams planams vykdyti, ir jie dažnai, vos pradėti, sudūžta.
Mėnesinio kultūros žurnalo leidimas tremty įeina į šią pavojingą zoną. Kai 1950 metų pradžioje pradėjome leisti AIDUS, kažin ar buvo bent vienas žmogus, kuris tikėjo, kad žurnalas susilauks sidabrinio jubiliejaus. Jis susilaukė ir dar tikisi ilgai gyventi. Bet tai nereiškia, jog tie gausūs metai jam buvo be įtampų. Svetimos žemės trauka laimėjo kai kuriuos mūsų skaitytojus ir bendradarbius. Jie neatplėšiamai prilipo prie kasdienės buities ir ėmė šaukti, jog nebeturį laiko skaityti arba rašyti. Tai padidino leidėjų rūpesčius. Metų pabaigoj vis kylo baimė, ar kartais neatkris tokia skaitytojų dalis, be kurios subraškėtų žurnalo finansinis pagrindas. Ačiū Dievui, iki šiol to neatsitiko, ir tikimės, kad greit neatsitiks. Amerikos lietuvių šviesesnioji visuomenė gėdysis palaidoti savo vienintelį mėnesinį kultūros žurnalą ir tuo būdu užsitraukti sau amžiną gėdą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
