|
1980 m. 5 rugsėjis-spalis
IDEALINES VERTYBES DONELAIČIO ASMENYBĖJE IR "METUOSE" |
|
|
|
Parašė VINCAS. NATKEVIČIUS
|
Beveik kiekvienas rašytojas kūryboje išsako savo asmenį. Tie idealai, siekiai, problemos ir vertybės, kuriais rašytojas gyvena ir kuriuos jis trokšta realizuoti, iškyla jo kūriniuose, ypač pagrindinėmis idėjomis, veikėjais ir pažiūromis į aprašomąjį laikotarpį. Turėdamas prieš akis tą ryšį, pirmiausia pažvelgsiu, koks yra Donelaitis gyvenime ir kokia jo asmenybė.1
1. Donelaitis — religinių, dorinių ir lietuviškųjų vertybių puoselėtojas gyvenime Donelaičio gimtinė tik maždaug už 15 km nuo Didžiosios Lietuvos sienos (gimė 1714 Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, laisvųjų ūkininkų šeimoje). Visa plačioji apylinkė buvo nusėta vien lietuviškais vietovardžiais. Jos gyventojai kalbėjo ta pačia tarme, kaip ir už sienos gyveną "didlietuviai"-suvalkiečiai. Bet Donelaičio gimimo metais pirmoji kolonizacijos banga jau buvo praėjusi, atnešdama kraštan svetimtaučių iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Olandijos, Salzburgo — po 1709-1711 metų baisaus maro ir bado. Kolonistai buvo protestantai, persekioti ar net išvaryti katalikų valdovų. Maras ir badas nušlavė beveik pusę Rytprūsių gyventojų: iš 300.000 teliko tik apie 150,000. Donelaičio gimtinės apylinkėse buvo dar blogiau: žmonių išmirė apie du trečdalius. Po antrojo kolonistų srauto 1721-25 metais dar tik kas ketvirtas gyventojas buvo nelietuvis; po trečiojo 1736 — lietuvių Gumbinės apylinkėje liko mažiau nei kolonistų. Tolminkiemio apylinkėje, kur Donelaitis klebonaus, buvo blogiausia: iš 27 kaimų ateiviai įsikūrė 23-uose, iš viso 103 šeimos. Jos gavo pačius geriausius ir didžiausius ūkius — po 30-60 margų. Lietuvių teliko tik 67 ūkiuose, ir jie tapo antraeiliais gyventojais. Ne vienam žiūrėjo į akis vargas ir skurdas. Skurdo ir Donelaičio tėvai su 7 vaikais, nors jie baudžiavos ir nėjo.
|
Skaityti daugiau...
|
Poetas: Kristijono Donelaičio 200 metų mirties sukaktuvinis triptikas |
|
|
|
Parašė Kazys Bradūnas
|
1. DONELAITIS SUSITINKA SU KAIMYNU LIETUVNINKU Susitiko jiedu netikėtai Dvidešimto amžiaus pakrašty, Erdvei lenkdamies žvaigždėtai, Žemei, kaip nusilenkia aukšti, Savo kaulus jon pakloję, medžiai.
Stovi jie dabar abu bežadžiai: Kaip tikėt žolynais kruvinais? — Čiagi mūsų tėviškė, o skradžiai Rusais apkrėsta kaip amarais.
Kur lietuvininkai, tavo taip mylėti? Kurgi vokiečiai, kur šveisteriai, prancūzai? Juos tu žodžių botagu lupai. O, Mažoji Lietuva, palūžai — Dykumos, ubagija, kapai.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVOS LAISVES KOVOS 1940 -1980 |
|
|
|
Parašė JULIUS VIDZGIRIS
|
Atkurti savarankią valstybę yra dabartinis mūsų uždavinys, kuriam jungiasi visos mūsų pastan- gos. Tai politinis uždavinys tikrąja šio žodžio prasme. Antanas Maceina Nematyti galo kovai dėl Lietuvos laisvės, bet dėl to netenka jos išsižadėti. Juozas Girnius
1
Jau 40 metų, išskyrus vokiečių okupacijos trimetį, Lietuva drauge su bendro likimo kaimynėmis Estija ir Latvija velka sovietinės nelaisvės jungą. Ši liūdna ir slogi sukaktis paakino kitoje Baltijos jūros pusėje laimingesnio likimo kaimynų švedų liberalinį dienraštį "Dagens Nyheter" pasiųsti savo korespondentą į Pabaltijo respublikas ir vietoje patikrinti, ar tebėra gyvas šiose tautose laisvės ilgesys, apie kurį Vakaruose nesiliauja kalbėję gana gausūs ir įtakingi Pabaltijo išeiviai. Savo reportaže iš Lietuvos "Dagens Nyheter" specialus korespondentas Staffan Teste gana vaizdžiai išryškino du dalykus: įspūdingą Lietuvos katalikų kovą už pagrindines žmogaus teises ir lietuviškojo tautinio savitumo gynybą (DN, 1980. VI.22).
Švedų dienraščio paieška ir jo korespondento radinys turi gilią prasmę vienu požiūriu: šiandieninės mūsų laisvės kovos nėra tokios akivaizdžios, kad nekeltų jokių abejonių, bet joms išsklaidyti užtenka net labai paviršutiniško žvilgsnio, jei tik stebėtojas nėra šioms kovoms visiškai abejingas ar aklas.
Bet koks pažinimas reikalauja susidomėjimo ir pastangų. Jei šiandieninės Lietuvos laisvės kovos per mažai žinomos pasaulyje, tai ne dėl to, kad tauta jau būtų susitaikiusi su jungu ir nebekovotų, bet dėl to, kad per mažai rodome pastangų ir noro šią kovų istoriją pažinti. Todėl keturias-dešimtmetinė sukaktis — geras akstinas pralaužti vyraujantį abejingumą ir nežinojimą. Visų pirma tai akstinas ir mums patiems neatitrūkti nuo lietuviškosios tikrovės. Reikia nuolat mintimis grįžti į artimesnę ir tolimesnę praeitį, kad mūsų sąmonėje labiau išryškėtų gyvenamojo laiko prasmė ir uždaviniai ir kad geriau suprastume tai, kas dabar vyksta.
|
Skaityti daugiau...
|
DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ ŽMONIJOS NUOJAUTA IR APREIŠKIMAS |
|
|
|
Parašė ANTANAS RUBŠYS
|
"Religijos šalininkai", rašo P. Aksamitas knygoje Šventraščio dorovė ir dabartis,1 "norėdami suderinti savo religines pažiūras su mokslo pasiekimais, [yra] priversti vis labiau maskuotis, ieškoti naujų argumentų".2 Autoriui nepatinka, kad "dvasininkai daugiau dėmesio skiria doroviniams-eti-niams religijos principams, . . . aiškina, kad religija yra vienintelis dorovės ir etikos principų šaltinis, . . . kad bažnyčia yra dorovės saugotoja, . . . [kad] be religijos ir tikėjimo į dievą žmonės pasidarytų panašūs į gyvulius".3 Autorius konstatuoja, kad ir katalikai, ir žydai vieną iš svarbiausių vietų doroviniame-etiniame mokyme duoda Dešimčiai Dievo įsakymų.4 O "II Visuotinis Vatikano bažnytinis susirinkimas bei paskutiniųjų popiežių enciklikos rodo", tęsia autorius, "kad katalikų bažnyčios vadovai savo ideologinėje ir praktinėje veikloje rėmėsi ir remiasi Šventuoju raštu, kaip pagrindiniu šaltiniu . . . , dievo apreikšta tiesa, kurią ne tik kritikuoti, bet ir ja abejoti buvo griežčiausiai draudžiama".5 Šventraščio dorovės ir dabarties autoriui svarbu pagarsinti, kad
Priešingai bet kokiems dievo įsakymams, skiepijantiems individualizmą, moraliniai komunizmo principai atveria naujo, humaniškiausio žmogaus, žmogaus gyvenančio ne kažkokia išgalvoto dievo, o žmonių gerovės labui, dorovės principus. Naujo žmogaus ugdymas yra vienas svarbiausių ir aktualiausių Tarybų Sąjungos Komunistų partijos politikos uždavinių, moksliškai suformuluotų XXIV TSKP suvažiavime.6
|
Skaityti daugiau...
|
DAILININKAS ADOLFAS VALEŠKA Gyvenimas, kūryba, idėjos |
|
|
|
Dail. Adolfui Valeškai šiemet suėjo 75 m. amžiaus. Toks jubiliejinis įvykis siūlo progą bent suglaustai pažvelgti į šio žymaus mūsų menininko gyvenimą, kūrybą bei organizacinį triūsą ir išgirsti jo paties žodį aktualiais šių dienų lietuvių dailės klausimais.
Adolfas Valeška gimė 1905 m. kovo 15 d. Kybartuose. Prieš pasukdamas į meną, 1920 m. gavo komercijos mokyklos diplomą Voroneže. Dailę studijavo Meno mokykloje Kaune, kurią baigęs 1928 m., įsijungė į lietuvių dailininkų veiklą, kaip kūrėjas, dėstytojas ir organizatorius.
Pradžioje Valeškos dailės darbai buvo artimi impresionizmui. Kiek vėliau juose pastebimos ekspresionizmo nuotaikos. Jis piešė peizažus, natiurmortus ir portretus, pasižymėdamas spalvingumu, elegantiškais potepiais ir lyriškomis nuotaikomis.
Tapyba — tai tik dalis Valeškos meninių užmojų. Jau nuo 1928 m. jis labai gyvai reiškėsi ir bažnytinio dekoratyvinio meno lauke, pasiekdamas aukšto pripažinimo: 1935 m. Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Paryžiuje jam buvo suteiktas garbės diplomas už freską; taip pat 1937 m. buvo pagerbtas medaliu už Lietuvos paviljono įrengimą Berlyne ir 1937 — diplomu už Lietuvos paviljoną Tarptautinėje spaudos parodoje Vatikane.
|
Skaityti daugiau...
|
PABAIGA IR TOLUMOS ČIURLIONIO ANSAMBLIO 40 METŲ SUKAKČIAI |
|
|
|
Parašė VACYS KAVALIŪNAS
|
* Čiurlionio ansamblis, 1940 sausio 15 suorganizuotas Vilniuje, šiemet mini savo veiklos 40 m. sukaktį, o jo organizatorius ir per visą tą laiką vadovas Alfonsas Mikulskis — muzikinio darbo 50 m. sukaktį. Abi sukaktys vasario 2 Lietuvių namuose Clevelande atžymėtos koncertu bei pokyliu. Aidai, sveikindami Čiurlionio ansamblį ir jo vadovą, spausdina iš Vacio Kavaliūno spaudai parengtos monografijos ištrauką, kurią parinko autorius. Jis pastebi, kad monografija, baigta rašyti daugiau kaip prieš dvejus metus, todėl čia kalbama tik apie 38 metų Čiurlionio ansamblio gyvenimą. — Red.
|
Skaityti daugiau...
|
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II |
|
|
|
Parašė Alfonsas Grauslys
|
Savo asmenybe, tvirta valia, socialinėm idėjom, kelionėm, nors ne vispusiškai ir savo nusistatymu, popiežius Jonas Paulius II yra įnešęs daug ko naujo į visuotinį Katalikų Bažnyčios gyvenimą. Čia spausdinama apžvalga, paremta pirmosiomis entuziastiškų autorių, ypač paties popiežiaus tautiečių, rašytomis biografijomis, yra pirmas toks platus lietuvių išeivių skaitytojų supažindinimas su šakota popiežiaus asmenybe.1
Nėra abejonės, kad du didžiausi šio šimtmečio įvykiai Katalikų Bažnyčioje yra Vatikano II susirinkimas (1962.X.11 - 1965.XĮI.8) ir neitalo popiežiaus išrinkimas (1978.X.16). Pirmojo įvykio reikšmei suprasti reikėtų susipažinti su Vatikano II susirinkimo idėjomis ir potvarkiais, visa tai sugretinant ir palyginant su prieš tai buvusio laikotarpio bažnytiniu gyvenimu. Tokia studija būtina, norint susipažinti su šių idėjų pranašumu bei sveika pažanga. Drauge reikėtų nepamiršti, kad jų vaisingumas tegalės pilnai paaiškėti, kai jos bus įgyvendytos.
|
Skaityti daugiau...
|
MODERNIOS FILOSOFIJOS KLIŪTYS MALDAI |
|
|
|
Parašė Vytautas Bagdanavičius
|
Kanto ir Hėgelio filosofijų įtakoje šiems laikams charakteringas žmogus lieka uždaras, vienas, vienišas, be galimybės atrasti Dievą, juo labiau, kad ir mokslas tekalba apie nepakeičiamais dėsniais vykstančią raidą.
Malda mūsų laikų kultūringam žmogui yra vienas sunkiausiai atliekamų uždavinių. Sunkumas kyla ne dėl to, kad mes nebūtume nusiteikę melstis, bet dėl to, kad mūsų laikų filosofinė dvasia yra iš pagrindų nepalanki maldai. Arba, tiksliau išsireiškiant, ji nepalieka vietos maldai dvasinėje žmogaus struktūroje. Vargiai ar kuriame kitame laikotarpyje Vakarų filosofinė kryptis yra buvusi taip nepalanki maldai, kaip mūsiškė. Kodėl? Mat mūsų laikų filosofija yra iš pagrindų uždaro žmogaus filosofija. O malda yra laikysena tokio žmogaus, kuris turi gyvą ir realų santykiavimą su pasauliu ir su būtybėmis, esančiomis anapus mūsų egzistencijos ribų.
Ypač du filosofai yra prisidėję prie šios modernios dvasios sudarymo. Tai yra Kantas ir Hėgelis.
|
Skaityti daugiau...
|
CHICAGOS LIETUVIŲ OPEROS XXIV SEZONAS |
|
|
|
Parašė Leonardas J. Šimutis
|
Scena iš Chicagos lietuvių operos "Pajacų". Centre — Julius Saurimas (Beppe), nuo jo dešinėn — Harry Theyhard (Canio), Margarita Momkienė (Nedda), Algirdas Brazis (Tonio). Aplink operos choras. Nuotr. Jono Kuprio
Chicagos lietuvių opera, gyvuojanti 24 metus, balandžio 19, 20, 26 Marijos aukštesniosios mokyklos salėje pastatė du skirtingo pobūdžio muzikinius kūrinius — šio meto bavarų kompozitoriaus C ari o Ar ffo draminę kantatą "Carmina Buraną" ir Leoncavallo dviejų veiksmų operą "Pajacai". Abu kūriniai atlikti lietuvių kalba. Mačiau tik paskutinį pastatymą balandžio 26 d.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTINIŲ ŠOKIŲ ŠVENTĖ CHICAGOJE |
|
|
|
Parašė Juozas Prunskis
|
Mūsų filosofas prof. Ant Maceina skelbia: "Mokyti tautinių šokių reiškia ne tik perteikti jaunajai kartai tautinį džiūgavimo būdą, bet kartu ir atpalaiduoti kūno nusiteikimą savaimingai kūrybai tautinėje srityje".
Lietuviai tai instinktyviai jaučia, o jaunimas šokių žaismingumą savaime pamėgęs, dėl to tautiniai šokiai susilaukė tokio plataus susidomėjimo mūsuose.
VI tautinių šokių šventė tapo didžiuoju mūsų išeivijos entuziazmu. Liepos 5-6 d. savaitgalį į Chicagą suplaukė mūsų išeivijos atstovai iš visų penkių pasaulio kontinentų, privačių svečių buvo net iš Lietuvos. Chicaga tomis dienomis tikrai tapo pasaulio lietuvių sostine, kur susibūrė mūsų vadovybės žmonės ir tautinio šokio mėgėjų minios.
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Laučka — dviejų pasaulių žmogus |
|
|
|
Parašė V.V.
|
Lietuvoje gimnaziją baigusiems keleriais paskutiniais nepriklausomybės metais (1936-1940) Juozas Bronius Laučka buvo veik nežinomas. Bet Vokietijos stovykliniais laikais apie jį sužinota, kaip apie Balfo reikalų vedėją.
Šiemet Juozas Laučka sulaukė 70 m. amžiaus, išrinktas Ateitininkų federacijos vadu. Artimesnis žvilgsnis į jį nustebina daugeliu atvejų. — Su kokia nuotaika sutikote kvietimą kandidatuoti į Ateitininkų federacijos vadus? — J.L. buvo užklaustas Drauge (1979.DC.1).
— Su dideliu nusistebėjimu, nusižeminimu, baime, abejonėmis ir dėkingumu, — atsakė neamerikietiškai kukliai. Štai trumpa Juozo Laučkos, lietuvio ir amerikiečio, biografija.
Gimė 1910.1.23 Brockton, Mass., užaugo Vabalninke ir 1928 baigė Panevėžio gimnaziją. Iki 1930 Lietuvos universitete studijavęs teisę, grįžo į JAV, kad užsitikrintų šio krašto pilietybę. Čia trejus metus redagavo Bostono Darbininką, buvo Lietuvių darbininkų sąjungos centro sekretorium. 1933 parvyko Lietuvon ir 1936, baigęs VDU, vėl grįžo į JAV. 1937-1938 Kolumbijos universitete studijavo viešąją teisę, o 1963 Georgetown un-te gavo politinių mokslų magistro laipsnį. 1936-1945 Amerikos redaktorius, 1938-1939 New Yorko pasaulinės parodos lietuvių dienos rengimo komisijos pirmininkas, 1940.X. 15 lietuvių delegacijos pas JAV prez. F.D. Roose-velt narys. Pirmosios Balfo valdybos narys, 1944 reikalų vedėjas, 1945-1948 NCWC įkurdinimo tarnybos lietuvių skyriaus vedėjas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Vytautas Seirijis
|
Ignas Malėnas (Malinauskas) š.m. vasario 14 sulaukė 80 m. amžiaus. Savo gyvenimą pašventė lietuviškai mokyklai, ją augindamas ir tobulindamas. Rišant pedagogiką su kuriuo nors asmeniu, netyčia jam primetamos uždaro, sauso, nepatrauklaus žmogaus savybės. Šią seną pažiūrą savo spalvingumu Malėnas paneigė, išlikdamas drąsiai atviras, atsparus sąlygoms, dėmesingas jaunumui ir naujumui, įdomus asmuo.
Malėną pirmąkart pamačiau prieš keturiasdešimt metų. VDU studentai ateitininkai kasmet vasario pradžioje rengdavo pokylį, kaupdami savišalpai lėšas. Pakvietimus išnešiodavo visiems aukštąjį mokslą baigusiems katalikiškų pažiūrų asmenims Kaune. Malėną, žinomą pedagogą, lankėme du Grandies korporacijos nariai šaltą, apsiniaukusią žiemos popietę. Priėmė kaip gimines. Jį radome prie apkrauto rašomojo stalo. Išpasakojo darbus, pasišaukė gal ketverių ar penkerių metų dukrelę, liepė jai paskaityti, ir stebėjomės, kad mergaitė rankose laikė ne elementorių, bet kažkokią knygą. Malėnas liko atmintyje maloniausiu veidu iš keliolikos aplankytųjų ir davė 30 litų.
|
Skaityti daugiau...
|
— Czeslaw Milosz, Lietuvoje gimęs poetas, spausdinant Šį Aidų numerį, gavo Nobelio premiją. Apie jį daugiau ateinantį kartą. Lietuvių jaunimo demonstracija Washingtone (1980.VII.18) — pasaulinės olimpiados atidarymo išvakarėse susilaukė dėmesio ne tik sostinės, bet ir platesnėje JAV spaudoje. Demonstracija prie Sovietų Sąjungos pasiuntinybės paminėta bent keturiose didesnių miestų televizijos programose ir apibūdinta daugelio radijo komentatorių. Be kun. K. Pugevi-čiaus ir Simo Kudirkos, areštuota 16 lietuvių jaunuolių — berniukų ir mergaičių, kurie buvo prisirakinę prie pasiuntinybės tvoros. Kongreso atstovas E. Dervinskis su keliais kitais Kongreso nariais kreipėsi į Teisingumo departamentą, protestuodami, kad teisiami lietuviai už taikias demonstracijas, o išteisinami iraniečiai už nelegaliai triukšmingas. Teismo data vis atidėliojama.
|
Skaityti daugiau...
|
Laivai ir uostai (Aloyzas Baronas) |
|
|
|
Parašė V. K.
|
rašytojas, poetas, humoristas, žurnalistas. Draugo redaktorius, rugsėjo 7 d. miręs Chicagoje. Velionis buvo gimęs 1917 m. gruodžio 12 d. Vabalninke, Biržų apskr. 1941 m. baigęs Suaugusių gimnaziją Kaune, vienerius metus studijavo techniką, paskui perėjo į literatūrą bei filosofiją, studijas tęsdamas Kauno ir Frankfurto universitetuose. Atvykęs Amerikon, pastoviai apsigyveno Cicere ir 25-rius metus buvo vienas iš Draugo redaktorių. Rašyti pradėjo 1937 m. Pasižymėjo ne tik literatūriniu talentu, bet ir didžiu produktyvumu bei tematiniu įvairumu. Išleido 18 knygų — romanų, novelių ir humoristinės poezijos. Liko ir neišleistų kūrinių rankraščiuose. Buvo taip pat ir literatūrinių veikalų vertėjas j lietuvių kalbą. Vieną trimetį vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai. Aloyzo Barono mirtis yra neišsakomas nuostolis mūsų literatūrai ir emigracinei visuomenei.
ALOYZAS BARONAS. Laivai įruoštai. Romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicaga 1979. 276 psl. Kaina 7 dol.
Čia A. Baronas vaizduoja, kur nuplaukė tremtinių laivas ir kokiame uoste sustojo, — dviejų suardytų šeimų likimą Amerikoje bei santykius tėvų su vaikais.
Laimis Manikas, palikęs žmoną ir sūnelį Lietuvoje, ir jo sesuo Liu-sė Šulienė su vaikais Rimu bei Jolanta ir anyta Julijana pradeda kurtis Amerikoje. Jų padėtį lengvina tai, kad patenka pas lietuvius, čia atvykusius prieš kokią 50 metų, išlaikiusius šiltą jausmą Lietuvai ir jos žmonėms.
Bet abiejų šeimų "uostai neramūs". Laimis tuoj krinta į akį šeimininko farmerio dukteriai Kadenei, gražiai nebejaunai merginai, o Liu-sė — savo globėjo žentui Petuči. Jų pergyvenimai, mąstymai, vidaus kovos, svyravimai tarp ištikimybės savai šeimai ir lietuvybei ir pasidavimo erotinėms bei gyvenimo patogumų vilionėms ir sudaro romano turinį. Autorius subtiliai piešia jų pergyvenimus, duodamas naujus ir įdomius jų dvasinius portretus.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Rimvydas Šilbajoris
|
LIUDAS DOVYDĖNAS. Vasaros vidudienis. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. Chicago, 1979 m. 242 puslapiai. Kaina 8 dol.
Vasaros vidudieniais, kaip mėgstame vaizduotis, kada siela ramybės ieško, viskas pristoja ir aptyla. Darbui, judesiui sukaupti pojūčiai tada atlyžta, prasiskleidžia; mes girdime žiogą ir žvirblį, užuodžiame gėlę ir žemę, matome, kaip saulės persunkta žolė šiurena vėjuje, ir jaučiame savo gyvybę kaip būseną, o ne kaip veiksmą. Iš čia prasideda ir čia nori sugrįžti daugumos žmonių sąmonė Dovydėno apysakose, nors gyvenimas kartais platus ir didelis pro juos yra praplaukęs. Tokie žmonės pas Dovydėną yra nuošalūs, dažnai jau seni, bet ir aplamai lėti, tartum pasyvūs, nežiūrint to, kad kiti ir daug svieto yra matę, išbridę dideles vargų ir sielvartų balas. Tai yra mažojo pasaulio žmonės — Lietuvos ūkininkai, Pensilvanijos angliakasių miestelių darbininkai, pensininkai, kiti jau ir į valkatas panašūs, po tiltais miegantys, keliaujantys po skurdo prislėgtą Ameriką didžiosios depresijos metu, basomis kojomis, batus per petį persimetę, kaip kadaise Lietuvoje sekmadieniais į bažnyčią eidavo. Užklausus, kur yra žmogaus vertė, pas Dovydėną atsakymo netenka ieškoti žygdarbiuose, turte, viešoje garbėje, bet tame, ką žmogus savo širdim supranta, kaip atjaučia artimą, kaip pritampa prie savos, arba ir svetimos, žemės alsavimo. |
Skaityti daugiau...
|
KORSAKIENĖS IR BŪTĖNO ATSIMINIMAI |
|
|
|
Parašė Audrius T.
|
Prieš kokį dvidešimt metų Lietuvoje paplito atsiminimų rašymas. Tada daugiausia rašė seni revoliucionieriai, žymesni kompartijos veikėjai, sovietiniai partizanai. Paskutiniu laiku prisidėjo ir kultūrininkai. nepriklausomybės metais atokiau stovėję nuo partijos ir tik vėliau įsijungę į sovietinį gyvenimą. Šių atsiminimų autoriams būdinga kritikuoti nepriklausomą Lietuvą, pabrėžti visokius laisvės varžymus, kovas su cenzūra. Pirmaisiais sovietiniais metais daug kas perdėtai stengėsi pabrėžti, kad jie buožėms ganę žąsis, bernavę. Dabartiniai atsiminimų autoriai pakartotinai pažymi, kad jie pažino ir padėjo, jei ne padėjo, tai bent prijautė kompartijos nariams, nesigailėjo jokių pastangų susipažinti su Sovietų Sąjungos laimėjimais. Bet, nors šie veikalai siekia juodinti nepriklausomą Lietuvą, akylas skaitytojas neišvengiamai pastebi, kad Smetonos valdžios nuodėmės jokiu būdu neprilygsta šiuolaikinės santvarkos trūkumams.
Pažvelgsime į tris knygeles: Juliaus Būtėno "Literato duona" ir "Žmonės, kuriuos pažinojau", Hali-nos Korsakienės "Susitikimai". Visos trys knygos sklandžiai parašytos, mintys lakiai išdėstytos. Tačiau jų vertę menkina visai neįtikinami ilgų pokalbių atpasakojimai, lyg autorius po trisdešimties ar keturiasdešimties metų dar prisimintų žodis žodin, kas buvo tuomet sakoma. Prileiskime, kad tai tik veikalų pagyvinimo būdas. Bet knygų istorinę vertę tikrai sumažina tendencingi įvykių atpasakojimai, prasimanymai, tas dažnas bandymas praeities įvykius aprengti sovietiniais drabužiais.
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Brazaitis: RAŠTAI, I t (Tumas-Vaižgantas, Dambrauskas-Jakštas, Donelaitis, Daukantas, Valančius, Baranauskas, Pietaris). Red. Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius. Išleido Į Laisvę fondas. Chicaga 1980, 552 psl., kietais viršeliais. Bronius Kviklys: LIETUVOS BAŽNYČIOS, I t. — TELŠIŲ VYSKUPIJA. Išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla (3001 W. 59th St., Chicago, 111. 60629). 1980, 400 psl., kreidiniame popieriuje, kietais viršeliais. Iliustruota Telšių vyskupijos bažnyčių ir kunigų nuotraukomis. Jurgis Gliauda: BAUSMĖ. Novelių rinkinys. Išleido Nida. Londonas 1980, 152 psl. Napoleonas Aleksandras Dičpetris: TRYS DIENOS PASAULY. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicaga, 1980, 176 psl., kietais viršeliais, apipavidalinimas — Vytauto O. Vir-kau, kaina 8 dol. Albina Kašubienė: ŽIRGELIAI. Eilėraščiai. Išleido Laisvoji Lietuva. Chicaga, 1980, 228 psl., viršelis — Viktoro Liau-kaus.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|