|
|
1980 m 6 lapkritis - gruodis
|
LIETUVA IŠORINĖJE KRYŽKELĖJE |
 |
 |
 |
|
Parašė Simas Sužiedėlis
|
Penkiolikos metų laikotarpyje — nuo Algirdo mirties (1377) iki Astravo sutarties (1392) — Lietuvos gyvenime įvyko žymių atmainų. Jos pakreipė lietuvių tautos gyvenimą nauja linkme. Du posūkiai buvo likiminiai: Lietuva galutinai išėjo į vakarietinės krikščionybės ir kultūros kelią ir, antra, keliems amžiams savo likimą surišo su kaimynės Lenkijos buitimi. Su tais nepaprastai reikšmingais įvykiais sutapo Algirdo ir Kęstučio šeimų rungtis dėl Lietuvos sosto Vilniuje. Ilgai tvėręs dviejų brolių valdovų, Algirdo ir Kęstučio, sutartinis valdymas baigėsi namine nesantaika — pusbrolių Jogailos ir Vytauto tarpusavio kova dėl valdžios. Vytauto Didžiojo 550 metų mirties sukaktuvėse, manome, ne pro šalį bus žvilgterėti į tą likiminį mūsų tautos posūkį — istorinę jos kryžkelę.
Diarchijos tragiškas galas
Algirdas ir Kęstutis buvo paskutiniai Lietuvos valdovai, palaidoti senojo lietuvių tikėjimo apeigomis — sudeginti ant laužo: Algirdas 1377 metais, Kęstutis — 1382. Algirdas užbaigė gyvenimą natūralia senėjimo mirtimi, Kęstutis rastas negyvas Kriavo pilies bokšte. Lietuvos metraščiai rašo, kad pasmaugę didžiojo kunigaikščio Jogailos kambariniai tarnai. Norodomi ir jų vardai. Ta žinia paremta Vytauto tvirtinimu, kaltinusiu savo pusbrolius: 'ir mano tėvas buvo užmuštas tų pačių pusbrolių' (1384).1 Vokiečių ordino kronikos rašo dvejopai: kad Kęstutį pasmaugę nelaisvėje ir kad jis kalinamas nusižudęs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VYTAUTAS DIDYSIS MASKVOS KUNIGAIKŠTIJA IR TOTORIAI |
|
|
|
|
Parašė J. JAKŠTAS
|
|
I
Paskutiniais viduramžių šimtmečiais, XIII-XV, susidarė Rytų Europoje tarptautiniai santykiai, kur iškilo trys politinės galybės: Lietuvos ir Vladimiro (vėliau Maskvos) kunigaikštijos ir totorių viešpatija — Aukso Orda. Jos kilo, kai
dėsi ankstyvaisiais viduramžiais įsisteigusi Kijevo Rusia, aprėpusi beveik visus slavus, pasklidusius plačioje Rytų Europos lygumoje. Prieš suirdama, Kijevo Rusia virto viena religine-kultūrine bendruomene, kai jos kunigaikštis Vladimiras 988 m. krikštijosi ir įvedė bizantišką krikščionybę į savo didelę valstybę. Bizantiškoji (Rytų) krikščionybė spinduliavo nuo Kijevo po visą Rusią ir pasiekė net kitą slavišką taip pat didelę valstybę, kurios centras buvo D. Naugardas (prie Ilmenio ežero). Su bizantiška krikščionybe Kijevo valstybės, kaip ir visi Rytų slavai, gavo slaviškus bažnytinio ir pasaulietinio turinio raštus iš Konstantinopolio ir daugiau iš Balkanų slavų bulgarų), parašytus slavams pritaikytu vadinamuoju kirilišku alfabetu.
Su bendra tikyba ir bendra rašto kalba Rytų slavai-rusiai paliko vieninga tikybinė-kultūrinė bendruomenė, susiskaidžiusi į daugybę politinių vienetų ir net dar plačiau pasklidusi. Mat su valstybės irimu gyventojai sklaidėsi ir ypačiai kėlėsi į šiaurės rytus, į "Užgirius", anapus Okos upės. Tarp šios upės ir Volgos aukštupio trikampio steigėsi naujos kunigaikštijos. Jų tarpe buvo Suzdalio-Vladimiro, kuri ilgainiui virto Mask-ros kunigaikštija.
Į labai susiskaldžiusią ir plačiai pasklidusią rusių tautą įsibrovė totoriai. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVOS KRIKŠČIONINIMAS VYTAUTO DIDŽIOJO POLITIKOJE |
|
|
|
|
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS
|
Krikščioniškieji kaimyniniai kraštai darė įtakos pagoniškai Lietuvai. Jau nuo Mindaugo laikų į Lietuvą veržėsi Rytų ir Vakarų kultūra. Dar prieš Mindaugą lietuvių gimines lankė krikščioniškųjų tautų pirkliai, kurie Nemuno ir Dauguvos upėmis plaukdavo į Rytus. Dauguvos upės žiotyse XII a. gale susikūrė vokiečių pirklių kolonija, davusi pradžią Rygos arkivyskupijai, kurią dažnai užpuldavo pagonys. Dėl to krikščionims ginti, o vėliau ir pagonims į krikščionybę versti buvo įkurtas Livonijos kalavijuočių ordinas. Prūsų krikštyti su kitais misininkais buvo atvykę Prahos arkivyskupas šv. .Albertas ir šv. Brunonas, bet jie abu buvo prūsų nužudyti. Tik Kristijonui pavyko apkrikštyti šiek iek prūsų ir įkurti vyskupiją. Jis krikščionims ginti įsteigė militarinį ordiną, bet, kadangi tas buvo nepajėgus, dėl to 1230 m. buvo pakviestas Vokiečių kryžiuočių ordinas, vėliau susijungęs su Livonijos kalavijuočiais. Ilgainiui Livoniją pavergė kalavijuočiai, o Prūsus — kryžiuočiai. Lietuviai, pamatę savo kaimynų likimą, Mindaugui vadovaujant, sukūrę stiprią valstybę, puolimus atlaikė.
Į Lietuvą misininkai pranciškonai ir domininkonai pradėjo lankytis XIII a. viduryje. Jie veikė Lietuvoje Mindaugo krikšto metu. Pranciškonas Henrikas Liuksenburgietis (1251-1263) buvo Kuršo vyskupas. Jis ir Ozelio vyskupas Henrikas, dominikonas, popiežiaus Inocento IV 1251 m. liepos 7 d. buvo paskirti Mindaugo globėjais. Ryšium su Mindaugo krikštu ir vyskupijos įsteigimu dokumentuose dar minimi Konrado, Tomo, Henriko, Adolfo ir kitų pranciškonų vardai.
Mindaugą nužudžius (1263-1296), nors pranciškonai buvo iš Lietuvos pasitraukę, jie retkarčiais vykdavo siunčiami Rygos arkivyskupo ir miestiečių, kai reikėdavo pagalbos prieš Livonijos kalavijuočių ordiną. Ypatingi ryšiai tarp rygiečių ir Vytenio bei Gedimino buvo užmegzti Rygos arkivyskupu tapus pranciškonui Fridrikui iš Pernsteino (1304-1340). Tada buvo sudaryta sutartis, kad lietuviai rygiečius ir jų arkivyskupą gins nuo Livoniįos ordino ir priims katalikų tikėjimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Czeslaw Milosz
|
CZESLAW MILOSZ, 1980 metų Nobelio literatūrinės premijos laureatas
Malonu buvo išgirsti, kad šių metų Nobelio premiją už literatūrą gavo Lietuvoje gimęs (prie Kėdainių) ir mokslus ėjęs (Vilniuje) poetas, beletristas, literatūros istorikas, vertėjas bei kritikas, diplomatas ir Californijos universiteto (Barkerly) literatūros profesorius Czeslato Milosz. Tai tarptautinio masto rašytojas, kuriam 1978 m. buvo suteikta garsioji Neustadt (Oklahomos universitetas) premija. Tuomet disidentas poetas J. Brodsky pažymėjo, kad Milosz yra "vienas iš didžiausių šio meto poetų, o gal net pats didžiausias". Nobelio premijos paskyrimo rašte gi sakoma, kad Milosz "su bekompromisiniu įžvalgumu skelbia žmogaus padėtį aštrių konfliktų pasaulyje".
Po teisės studijų Vilniaus universitete, Czeslato Milosz studijavo literatūrą Paryžiuje; vokiečių okupacijos laikais kovojo lenkų pogrindyje; dirbo Lenkijos atstovybėje Washingtone ir Paryžiuje. 1951 m. pasirinko laisvę ir apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Anglų kalba yra išleistos jo devynios knygos. Laureatas bičiuliaujasi su lietuviais. Nobelio premijos proga sveikindami laureatą, spausdiname jo biografinį pasisakymą, rašytą Juozo Kėkšto išverstai ir Literatūros lankų 1955 m. išleistai eilėraščių knygai — "Epochos sąmoningumo poezija".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Himnas, Atsisveikinimas, Mittelbergheim (eil.) |
|
|
|
|
Parašė CZESLAW MILOSZ
|
Tarp tavęs ir manęs nėra nieko.
Nei žolės, semiančios gyvybę iš žemės gelmių,
nei gyvulio, nei žmogaus,
nei vėjo, vaikščiojančio tarp debesų.
Gražiausi kūnai yra permatomi kaip stiklas,
tvirčiausios liepsnos —vanduo, plaunantis
keleivių kojas.
Žaliausi medžiai — vidurnaktį pražydęs švinas.
Meilė — išdžiūvusiom lūpom ryjamas smėlis.
Neapykanta — sūri taurė ištroškusiam.
Bėkite, upės; kelkite rankas, sostinės!
Aš, ištikimas juodžemio sūnus, grįšiu į juodžemį,
tartum gyvenimo nebūtų buvę,
tartum dainas ir žodžius būtų kūrus
ne mano širdis, ne mano kraujas
ir ne mana būtis,
o nežinomas ir beasmenis balsas,
bangų plevenimas, vėjų choras, aukštų medžių
siūbavimas rudenį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Dešimt Dievo Įsakymų: Žmonijos nuojauta ir Apreiškimas |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS RUBŠYS
|
Protėviai vieno Dievo — El garbintojai. Kaip matėme, A. Alt veikalas Gott der Vater pasirodė 1929 metais. Tais pačiais metais ir archeologai ėmė raustis ir kasinėti po Ras Šamra, šiaurinėje Sirijos dalyje, griuvėsius. Atrasta, kad tai būta antrojo tūkstantmečio prieš Kristų kanaaniečių uostamiesčio, vardu Ugarit. Archeologai ir dabar čia tebesirausia. Gausa kyliaraščiu rašytų molio plokštelių, rastų Ras Šamra piliakalnyje, atspindi iki šiol mums dar nepažintą antrojo tūkstantmečio kanaaniečių religiją — jos veidą ir širdį. Mozės knygų — Penkiaknygės užuominos Ras Šamra raštijos šviesoje tapo faktais. Reikia pastebėti, kad Artimųjų Rytų pažinimas vis turtėja naujais archeologijos radiniais. Vėliausi jų, su didele svarba protėvių sakmei, yra iš Ebla, arba Tell Mardikh piliakalnio Sirijoje, karališkojo archyvo.78
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DĖMESIO VERTAS JAV LB DEŠIMTMETIS |
|
|
|
|
Parašė Balys Raugas
|
Ne per seniausiai Jungtinių Ame-rijos Valstybių Lietuvių Bendruomenė (JAV LB) minėjo savo veiklos sidabrinį jubiliejų. Ta proga spaudoje bei surengtuose minėjimuose buvo pasidžiaugta LB atliktais darbais ir žvelgta į nueitą 25 metų kelią. Prisiminta, kad prieš ketvirtį šimtmečio Amerikos lietuvių veikla apsilpo ir liūdnas rūpestis dėl rytojaus kėlė nerimą ne vienam to laiko tautinės veiklos judintojui. LB sidabrinio jubiliejaus proga didysis Amerikos lietuvių veikėjas ir JAV Laikino Organizacinio Komiteto (LOK) pirmininkas prel. J. Balkūnas išsitarė: "... Baisu ir pagalvoti, ką mes turėtumėm čia Amerikoje, jei nebūtų įlieta gaivaus lietuviško kraujo su tremtinių banga. LB apylinkės ir yra mūsų kūno arterijos, kuriomis sruvena gyvybę palaikanti jėga" (JAV LB 25-mečio jubiliejinis leidinys). Vliko paskelbtoji Lietuvių Charta su naujaisiais ateiviais pasiekė Amerikos lietuvių išeiviją, ir 1951 lapkričio 18 New Yorke buvo deklaruotas JAV LB įsikūrimo aktas, o 1952 vasario 15 LOK jį "įpilietino", pagal JAV įstatymus įregistruodamas Connecticut valstijoje (Reg. Nr. 33840). LB sidabrinio jubiliejaus proga Pasaulio Lietuvis (PL) 1977 m. Nr. 35 vedamajame rašė: "Neapsirikome. Dėl to tad šiandien ir turime brandos amžiaus pasiekusią, gyvą, judrią, visur energingai Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbą dirbančią JAV Lietuvių Bendruomenę. Sunkių vaikystės metų, audringos jaunystės ir neramių brendimo dienų užgrūdinta bei sustiprinta, šiandien ji stovi pačioje aukščiausioje lietuviškos veiklos pakopoje, esamomis sąlygomis labai gerai atliekanti pačius didžiuosius darbus švietimo, kultūros ir politikos srityse. Garbė tad tebūna jos pradininkams, mynusiems pirmuosius takelius, ir pasididžiavimas jų pasekėjais, kurie, supratę tos didžiosios mūsų visų jungties idėją, visomis jėgomis dirbo jai įgyvendinti".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VYTAUTAS KAŠUBA — ISTORINIŲ SKULPTŪRŲ KŪRĖJAS |
|
|
|
|
Parašė Paulius Jurkus
|
Kaip pereitame amžiuje lenkai galėjo džiaugtis dailininko Mateikos darbais, vaizduojančiais Lenkijos istoriją, taip dabar tas džiaugsmas paliečia lietuvišką išeiviją — atsirado menininkas, kuris mums atskleidžia Lietuvos praeitį — jos didžiuosius, galinguosius valdovus. Tas menininkas yra skulptorius Vytautas Kašuba, gyvenąs New Yorke. Jau jis yra sukūręs visą eilę tokių istorinių skulptūrų, medalionų. Pradėkime įuo pradžios.
1939 New Yorke vyko pasaulinė paroda. Lietuva tada dar buvo nepriklausoma valstybė. Taip parodoje buvo ir jos paviljonas, kuriame buvo iškabinta keletas didelio formato paveikslų iš Lietuvos istorijos. Tame paviljone buvo ir Vytauto Didžiojo skulptūra, sukurta tada dar jauno skulptoriaus Vytauto Kašubos.
Skulptūra buvo maždaug pusantro karto didesnė už natūralų žmogaus, aukštį. Vytautas rankoje laiko nuleistą kardą, apsišarvavęs, su plačiu apsiaustu. Pabrėžiamas Vytauto galingumas, jo didybė. Daug masės, sunkios formos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Kanados Lietuvių Diena buvo surengta Hamiltone spalio 10-12 d.d. Jos programa: susipažinimo vakaras, poezijos ir dramos vakaras, Kanados Lietuvių Jaunimo sąjungos suvažiavimas, šachmatų partija, dail. Dagio meno paroda, tautodailės paroda, stalo teniso varžybos, katalikų ir evangelikų pamaldos, koncertas, banketas. Ši yra dvidešimt penktoji Kanados Lietuvių Diena.
— Kalbininko Kazimiero Būgos 100 metų gimimo sukaktis spalio 12 d. paminėta Kultūros Židinyje New Yorke. Minėjimą surengė LKM Akademijos New Yorko skyrius. Paskaitą apie K. Būgą skaitė dr. Antanas Klimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aug. Raginis
|
BALYS AUGINAS: Giesmės žydėjimo metas. Lyrika. Cleveland, Ohio, 1979 m. Išleido Clevelando lietuvių radijas Tėvynės Garsai. 137 p.
Jei mūsų lyrikai šiomis dienomis panūsta išeiti iš tradicinio poezijos lauko ir prabilti naujoviškesniu žodžiu, jie dažniausiai pasuka į sur-realizmo, egzistencializmo ar metafizinių poetų vaikščiotus takus. Dar vienas kitas yra pasidairę, ką rašė ispanų poetai ar graikai. Tų naujų akiračių galėtume parankioti ir daugiau, tačiau mūsų reikalui pakaks ir suminėtų kelrodžių. Iš tikrųjų lietuvių lyrika kaip buvo, taip ir pasiliko daugiau tradicinė, — tiek svetur, tiek ir Lietuvoje. Lietuvių lyrikos niekados nebuvo taip pagrindinai persmelkęs surrealizmas, kaip tai atsitiko naujojoje prancūzų, graikų ir kitų tautų literatūroje. Kai kurie poetai Lietuvoje šiandien net bando atgaivinti ir garbingoje Parnaso vietoje pasodinti vieną kitą tradicinį barbarizmą, kadaise tokį gyvą žmonių kalboje, giesmėse ir poetų raštuose, o paskui išguitą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
OSKARO MILAŠIAUS LYRIKA LIETUVIŠKAI |
|
|
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
.V. MILAŠIUS, Septynios vienatvės, vertė ANTANAS VAIČIULAITIS, Chicago 1979, Lietuviškos knygos klubas, 152 psl.
Per trejetą pastarųjų metų žymiojo prancūzų poeto ir didžiojo Lietuvos draugo Oskaro Vladislovo Milašiaus (1877-1939) garsas pasauly žymiai sustiprėjo. Tam pasitarnavo dvi Milašiaus sukaktys: šimtas metų nuo poeto gimimo ir keturiasdešimt metų nuo jo mirties. Paliekant nuošaly įvairius viešus Milašiaus prisiminimus ir minėjimus Prancūzijoje, čia reikia pasakyti, kad ir lietuviai jo šitomis progomis neužmiršo. Jo gimimo sukaktis buvo prisiminta okupuotoje Lietuvoje straipsniais ir jo poezijos (V. Šiugždinio) vertimais, o išeivijos lietuvių — net atskiromis knygomis. Šią gražią paslaugą Lietuvos nepriklausomybės gynėjui atliko Lietuviškos knygos klubas Chicagoje; Milašiaus gimimo šimtmečiui jis išleido Antano Vaičiulaičio verstą misteriją "Miguel Maiiarą", o 1979 metais — Milašiaus lyrikos vertimų rinktinę, kurią A. Vaičiulaitis yra pavadinęs "Septyniomis vienatvėmis" — pagal vieną stambiųjų Milašiaus poezijos rinkinių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Vaičiulaitis: IR ATLĖKĖ Volungė. Eilių knyga. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga 1980. Viršelis Viktoro Petravičiaus. 96 psl., kaina — 4 dol.
Jonas Puzinas: PROFESORIUS MEDICINOS DAKTARAS PETRAS AVIŽONIS. (1875-1939). Jo visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla. Išleido Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla (Lithua-nian Library Press). Chicaga 1979. Aplankas Petro Aleksos. 220 psl. Kietais viršeliais. Kaina 12 dol.
Stasys Maziliauskas: MERKELIS GIEDRAITIS. Išleido Amberland Pub-lishing Co., Troy, Michigan 1979. 216 psl.
Zenonas Ignonis: PRAEITIS KALBA. Dienoraštiniai užrašai. Gudija, 1941 -1944. Spaudai parengė Klemensas Jūra. Leidėjas — Bronius Ignatavičius. Brooklynas 1980. 286 psl. Viršelis Pauliaus Jurkaus.
KALBININKAS JUOZAS SENKUS. Trumpa biografija, prisiminimai, darbai. Redaktorius — Pranas Naujokaitis. Išleido Darbininkas. Mecenatas — kun. Kazimieras Senkus. Brooklynas 1980. 78 psl.
|
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA Bogutaitė Vitalija — Meditacijos ir metamorfozė (eil.) 2
Bradūnas Kazys — Poetas: Kristijono Donelaičio
200 metų sukaktuvinis triptikas 249
Brazdžionis Bernardas — Eilėraščiai 186
Eilėraščiai iš Lietuvos 155
Milosz Czeslaw — Himnas, Atsisveikinimas,
Mittelbergheim (eil.) 337
Nyka-Niliūnas Alfonsas — Eilėraščiai 133
Spalis R. — Bitnikai 214
Šilaitis Mykolas — Eilėraščiai 11
Šimkutė Lidrja — Iš ciklo "Atsukau laikrodį" (eil.) 79
Venclova Tomas — Eilėraštis 66
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: Po 50 dol.: prel. J. Gutauskas, Glasgow, Scotland: N. N., Adelaide, S. Australia.
Garbės prenumeratoriai: Po 25 dol.: Dr. Elena Armonienė, Baltimore, MD; kun. Vac. Martinkus, Providence, RI; Charles P. Baltru-konis, Philadelphia, PA.
Rėmėjai: G. Indreika, A. Jankauskaitė, Brangulė Paronienė, Juozas Paškevičius, W. V. Skinder, Chicago, IL; Juozas Končius, Westchester, IL; Ona A. Dorn, Corning, NY; Konstancija Valiuškienė, Barrington, RI.
AIDŲ administracija visiems nuoširdžiai dėkoja
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
