|
|
1979 m. 4 balandis
Jonas Puzinas apie save ir apie kitus |
|
|
|
Parašė Jurgis Jankus
|
Juostelėn įkalbėtas žodis
Šiuo Jurgio Jankaus juostelėn įrašytu prof. dr. Jono Puzino pasisakymu pažymime jo mirties (1978.IV. 14) metines. Prof. J. Puzinas buvo nuolatinis mūsų žurnalo bendradarbis. Ir paskutinis jo straipsnis buvo skirtas Aidams: "Dr. Jonas Basanavičius — Lietuvių Mokslo Draugijos steigėjas ir ugdytojas". Išspausdinto praeitų metų balandžio ir gegužės numeriuose pats autorius to straipsnio nebematė. Esame dėkingi J. Jankui už parūpinimą šio prof. J. Puzino žodžio, kurį jis buvo įrašęs 1973 m., atseit, dar penkeri metai prieš Profesoriaus išsiskyrimą iš žemiškojo gyvenimo. Šiame improvizuotame pokalbyje prof. J. Puzinas pasisako ir apie save patį, ir apie savo darbą, ir apie artimuosius bendradarbius, ir apie jam rūpėjusius reikalus. Kadangi tai buvo laisvai vedamas pokalbis, netenka jame ieškoti griežto sistemingumo, kuriuo prof. J. Puzino rašiniai ypačiai pasižymėjo. Kaip savo įvadiniame žodyje įsakmiai nurodo J. Jankus, prof. J. Puzino žodis perduodamas taip, kaip buvo įkalbėtas. Taigi ne spaudai pamoštas rašinys, bet gyvas žodis, turintis savo skirtingų savybių.
Iš darbų Joną Puziną žinojau labai seniai, bet jį patį teko sutikti tik jau čia, Amerikoj. Pirmą sykį, berods, Danguolės ir Antano Klimų šeimoje. Tada pasisakė, kad jis pats juodu ir supiršęs. Tą vakarą jis man atsivėrė kaip žmogus ne tik eruditas, ne tik gyvenąs visokiais mūsų dienų rūpesčiais ir rūpestėliais, bet ir turintis labai gyvo, nors ir savotiškai lėto, humoro dovaną. Bet šią dovaną parodo tik trumpiems momentams, tik properšomis, ir vėl grįžta prie rimtųjų klausimų. Ypač nešykštus buvo dalinantis savo nepaprastai turtingu proistorės žinynu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Pranas Visvydas
|
UŽUOLAIDA
Langas, plonyte užuolaida užklotas, lyg pasakiškas Samarkando skėtis, mėgina šilko liaunamu prisivilioti vidudienio apylinkę gėlėtą.
Aš nesiryžtu jos atskleisti. Man gana žiūrėjimo pro tokį intymų vualį. Matau, kaip takeliu dainuodama liauna mergaitė neša lūkesčių krepšelį.
Čia dienos kaip senoj Eladoj. Jausmus vilioja Pario obuolys. Ir nuo kalnų atslinkęs ledas ištirpsta saulėje. Tyli užuolaida ant lango kaista, pažėrusi vaizduotei maistų.
|
Skaityti daugiau...
|
Pastabos apie Tomo Venclovos poeziją |
|
|
|
Parašė Rimvydas Šilbajoris
|
Iš lietuvių poetų įpratom laukti paprastos, širdingos" kalbos, tiesiogiai išreiškiančios kūrėjo jausmus toj pačioj plotmėj, kurioj ir mes juos pergyvename, bet tik intensyviau, kad mūsų pergyvenimai mums patiems pasirodytų esą nepaprasti, nekasdieniniai. Maironio šauksme "Jau niekas tavęs taip giliai nemylės / Kaip tavo nuliūdęs poetą" girdime savo pačių balsą, išskirtinį ir vienintelį, ir tuo momentu patys jaučiamės pakilę poezijos aukštumon.
Antra vertus, pripažįstame ir tai, kad poeto kalba gali būti puošni, iškili, turtinga metaforų ir įvaizdžių, retoriška, muzikali ir taip toliau. Tik čia dažniausiai statome sąlygą, kad ji turi išreikšti atitinkamai aukštą ir gilią, be to, "artimą" (t.y. mūsų vaizduotės ir intelekto ribų neprašokančią) idėją. Norime pajusti, kad poetas išsakė mūsų pačių giliausias mintis, bet tik gražiau, efektingiau, negu patys tai galėtume padaryti. Kitaip tariant, ir iš paprastos, ir iš ornamentuotos poezijos reikalaujame, kad ji mums tarnautų kaip tas pasakų veidrodis, jog nėra pasaulyje sielos gražesnės už mūsų.
Tomo Venclovos knygoje 98 eilėraščiai (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1977) nerasime gražiai meluojančio veidrodžio. Kaip pats autorius pokalbyje su A. Vaičiulaičiu išsireiškė, joje ' nebelieka to paviršutiniško įspūdžio, kad viskas yra lyriška', 'sava', 'tautiška' ar jautru' "-1 Nepasižymi jis nė išdailinta ar retorikos laurais vainikuota kalba. Kaip savo laiku Borisas Pasternakas, Venclova rašo "puolęs, kaip į ereziją, į negirdėtą paprastumą". Pirmukart įžengę į jo poezijos pasaulį, jaučiamės lyg pataikę ne į tas duris: buvo užrašyta "eilėraščiai", o aplink visur "proza", ir, be to, kažkokia eiliuota, abstrakti, nesuprantama, nežiūrint to, kad patys žodžiai lyg ir aiškūs: Mane ištiko amžiaus vidurys. Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti. Mirtis man buvo lyg šeimos narys, Užėmusi didesnę dalį buto. (Psl. 15)
|
Skaityti daugiau...
|
Šv. Sosto atstovo Ratti vizitas Lietuvoje ir Latvijoje |
|
|
|
Parašė Juozas Vaišnora
|
Šv. Sosto vizitatorius arkivysk. Achille Ratti — popiežius Pijus XI (1922.II.6 - 1939.11.10)
Achille Ratti, 1918 m. kovo mėn. popiežiaus Benedikto XV paskirtas Lenkijos ir gretimųjų kraštų apaštališkuoju vizitatoriumi, apsigyvenęs Varšuvoje, norėjo aplankyti ir kitus kraštus, ypač katalikišką Lietuvą. 1919 m. pavasarį, privačiai atvykęs į Vilnių, kaip Vilniaus vyskupo J. Matulaičio svečias, prašė pranešti Kauno vyskupui Pr. Karevičiui jo norą aplankyti ir Kauną. Vysk. J. Matulaitis tad rašė vysk. Karevičiui:
Msgr. Ratti čia būdamas štai ką sakė ir prašė, kad prie progos aš Jums tai praneščiau: "Jei Kauno J.E. vyskupas matytų, kad mano (Ratti) atvykimas Kaunan yra reikalingas ir naudingas, tegul man praneša, o aš pasistengsiu Kaunan nuvykti". Negaliu nieko spręsti apie Kauną. Bet kaip čia, Vilniuje, tai kiekvienas J.E. Msgr. Ratti buvimas sukėlė daug kalbų, politikavimo ir likosi tik lyg koks neramumas. Didelės naudos neišėjo. Tokiomis sąlygomis ir tokioje padėtyje kaip čia, sunku, kad kitaip būtų".1
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Liudas Dovydėnas
|
Jis pakvietė: — Pasileiskim žemyn, prie upelio. Jo paties obliuotų lentų laiptais gražiai dėliojom batus žemyn. Laiptai dažyti, balti kaip drobė. Suskaičiavau septynetą kartų mynes batu baltą lentą, kol ant tokio pat balto suolo atsisėdom po šakotu klevu. Kurį tarpą klausėmės upelio burkuojančios srovės. Buvo ne tai, kaip kitose vasarose: srovėmis šniokštęs lietus birželio pabaigoje pripildė sraunų upelį ligi briaunų. Ir atsiminiau Indeikos pasakymą, vasarą Valerijono balandžiai sparnais ištašką upelį. Gal tylą nutraukdamas, gal iš trobos atsineštu sielvartu, jis ir tars: — Tai, sakai, kardinolo pati miršta . . . Buvau apsakęs dar viduje, sriubčiojant užpernykštį vyną, jo paties raugintą. Ko nors naujo nesugriebiau, tik atplaišiai pridūriau: — Tai jau taip išeina, miršta. — Taigi, visaip būna, — pasakė kažin kam, ir tuo tarpu mums to užteko. Buvo jauku klausytis upelio skubaus čiurlenimo. Regėjau upelio pasukime šiauriop raibuliuojančias žvaigždes. Ir ne upelis skubėjo, o žvaigždės šokinėjo srovėje, vis toj pačioj vietoj, ir joms buvo gera, gal ir linksma. Ten žvaigždėms nekliudė žaismės praretėję abiejų krantų klevai ir per keletą dienų drumzles nusiplovęs vandens perteklius. Už sodo, Valerijono namų pastogėje, pradėjo burkuoti du balandžiai. Kaip susitarę, per krūmus atšokavo būgnas ir atšūkavo saksofonas. — Keletą kartų savaitėje taip ir taip. Iš penkių sūnų šiedu liko namuose. Barzdotasis muša būgną, plaukuočius pučia tą triūbą. Ir taip bus, kol jie eis į "Paradise" nuo dvylikos iki ryto. Būgnas ir saksofonas, vienas antrą pralenkdami, grūmėsi čia pat prie vandens, jiems tyliai pritarė žvaigždžių žaismė vandenyje.
|
Skaityti daugiau...
|
Jolantos Janavičienės keraminės skulptūros |
|
|
|
Parašė Jolanta Janavičienė
|
Jolanta Janavičienė studijavo keramika Taikomosios dailės instutu-te Freiburge, Vokietijoje, ir meno mokykloje, Sydnėjuje, Australijoje. 1976 keramikos studijas tęsė Romoje, 1978 — pas Aleksandra Kašūbienę New Yorke. 1970 dalyvavo keramikos parodoje Vallauris, Prancūzijoje; 1972 ir 1976 — Tarptautinėje keramikos parodoje Favenza, Italijoje. Australijoje yra surengusi 8 asmenines keramikos parodas ir dalyvavusi daugelyje grupinių. Dailininkė gyvena Australijoje ir dėsto keramika moterų kalėjime, Sihcater, N.S.W. Jolantos Janavičienės keramikos kūrinių yra įsigiję šie muziejai bei galerijos: Museo internazionale delle ceramiche, Favenza, Italija; National Art Gallery of South Australia, Adelaide, S.A.; Von Beektoueh Galleries, Neivcastle, N.S.W.; Permanent Collection, Government of Alberta, Canada.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JUOZAS VYDAS
|
Diabetas, arba cukrinė liga, pasireiškia įvairiais organizmo sutrikimais, kurių centre yra nepakankamas priimtų su maistu angliavandenių, virtusių cukrumi, sunaudojimas dėl nepakankamo insulino, gaminamo kasos liaukoje. Liga pasireiškia nenormaliu cukraus kiekio padidėjimu kraujyje ir atsiradimu cukraus šlapime.
Šio rašinio tikslas supažindinti skaitytoją su šia liga, nes ji yra gana paplitusi. Jos pradžia dažnai esti nepastebima, o užsisenėjus padariniai yra sunkūs, dažnai nepataisomi, veda į invalidumą ir priešlaikinę mirtį. Tais atvejais, kai liga pasireiškia viduriniame amžiuje, ji dažnai esti lengvos formos. Cukraus kiekis tada gali būti su-normuotas atitinkama dieta ir fizine mankšta. Kai diabetas pasireiškia vaikų ar jaunuolių amžiuje, jis esti sunkesnės formos ir reikalauja insulino injekcijų.
Istorinės pastabos. Diabetas jau buvo žinomas egiptiečiams 3000 metų prieš Kristų. Apie 400 metų pr. Kr. Charak ir Susrut Indijoje pastebėjo ne tik šlapimo saldumą, bet taip pat ryšį tarp diabeto ir nutukimo; kad liga gali pasireikšti šeimose ir sekti vieną generaciją po kitos. Jie netgi pastebėjo du diabetikų tipus: vieni — liesi ir sunykę, kiti — nepaprastai valgūs ir aptukę. |
Skaityti daugiau...
|
PASIKALBĖJIMAS SU 'INDEX ONCENSORSHIP" REDAKTORIUMI |
|
|
|
Parašė Marija Matulevičiūtė
|
Michaelis Scammellis, vertėjas, literatūros kritikas, yra Londone išeinančio žurnalo "Index on Censorship" — "Cenzūros indeksas" redaktorius. Pereitą vasarą su juo redakcijos patalpose kalbėjosi Marija Matulevičiūtė. Spausdiname ištraukas iš šio pasikalbėjimo.
M. Pone Scammelli, Jūs esate Tarptautinio PEN Klubo Kalinamųjų rašytojų komiteto pirmininkas. Kaip ir kada Šis komitetas buvo įsteigtas? Prieš dešimt metų, tuometinio PEN Klubo generalinio sekretoriaus, Davido Carverio, pasiūlymu. Nors 3PEN klubas visada stengėsi padėti persekiojamiems Rytojams, po I pasaulinio karo kalinamų rašytojų problema neatrodė tokia svarbi. Tačiau pastaruoju metu ji labai paaštrėjo — galima sakyt, kad rašytojų grūdimas į kalėjimus pasidarė nauja mada. M. Kokia yra Kalinamųjų rašytojų komiteto pagrindinė užduotis? Kaip jis veikia? S. Komitetas susideda iš įvairių valstybių PEN Klubo centrų atstovų. Kadangi juos skiria dideli nuotoliai, jiems labai sunku susirinkti pasitarimams. Tai reiškia, kad didelė darbo našta gula ant pirmininko ir jo sekretorės, Vakarų Vokietijoje gyvenančios ponios Kathleen von Simson (ji daug pasidarbavo T. Venclovos emigracijos reikalu. — M. M.) pečių. Komitetas nesiima tiesioginės akcijos kalinamiems rašytojams išlaisvinti, bet teikia informaciją paskiriems PEN klubo centrams, kad jie savo ruožtu galėtų daryti žygių Mes stengiamės surinkti kaip galima tikslesnes žinias apie rašytojus kalėjimuose ir tuos, kuriems gresia kalėjimas; patikrinti tas žinias, ir tada pasiųsti jas, drauge su mūsų pasiūlymais, pavieniams centrams, kaip jie galėtų tiems rašytojams padėti.
M. Ar jūsų veikla turėjo kokių nors teigiamų pasekmių? Juk tie žmonės, kurie grūda rašytojus už grotų, labai nenoriai juos paleidžia.
|
Skaityti daugiau...
|
GRANDINĖLĖ PO 25-RIŲ METŲ IR 260 KONCERTŲ |
|
|
|
Parašė Balys Gaidžiūnas
|
Gyvenime pasitaiko savotiškai susidėsčiusių įvykių. Žiūrėk, keliems ar keliolikai šauna mintis ką nors nauja organizuoti, veikti. Posėdžiauja, rašo įstatus ir statutus, vieni pas kitus laksto. Taip belakstant ir besitariant, entuziazmas pamažu blėsta, ir tariamoji veikla tuo pasibaigia. Bet būna ir priešingai. Be įstatų ir statutų, beveik atsitiktinai prasideda toks darbas, palengva plečiasi, gilėja. Ir per ilgą laiką jau susidaro graži veiklos istorija, apie kurią verta pakalbėti ar parašyti. Ypač kada tokia veikla persirita per 25-metį.
Grandinėlės gimimas Grandinėlė gimė atsitiktinai, be planavimo, be naujagimiui aiškaus tolimesnio auklėjimo plano, be būsimo kraičio sukrovimo. O kai gimė ir buvo kas augina, išaugo į tokį savitą vienetą, kuris gimtajame Cle-velande seniai nebesutelpa, keliauja per JAV ir Kanados lietuvių kolo-mielai kviečiamas įvairių amerikiečių institucijų, keliauja Pietų Amerikon, Europon ir Australijon.
Grandinėlė gimė atsitiktinai, bet ne be priežasčių. Tą atsitiktinumą sudarė du įvykiai. Lituanistinės vyskupo Motiejaus Valančiaus mokyklos vedėjui Antanui Tamulioniui 1953 m. reikėjo vienkartinės šokėjų grupės, kuri galėtų pasirodyti Cleve-lando tautybių festivalyje. Tuo pačiu laiku abu Sagiai — Liudas ir Aleksandra — jau buvo su Čiurlionio ansambliu atsisveikinę. Liudas jame reiškėsi nuo 1944, o Aleksandra nuo 1945 m. Taigi A. Tamulionis kreipėsi į tokį, kuris, jau būdamas už pamėgto darbo ribos, greičiausiai turėjo ir nemažai ambicijų parodyti, ką jis gali.
|
Skaityti daugiau...
|
Po "Paskutinio Krappo įrašo" |
|
|
|
Parašė Antanas Gustaitis
|
Bostone. Sausio 13-oji. Prietaringam žmogui nieko gera nežadanti diena. Jau nuo pat ankstyvo ryto vis grįžta atsiminimai, kad prieš dvidetmetį pasirašei "Kultūrinio nuosmukio manifestą", ir dabar be paliovos kankina graužatis, ar tik nebūsi patsai per tą laiką dešimteriopai nusmukęs ... O dar blogesnis ženklas, kad ir naktį pakartotinai gąsdino košmaras: vaidenos, rodos, visos tautos susirinkimui sakomos tavo patriotinės prakalbos įkarštyje kažin koks kitas patriotinis pagonis trenkė tau žaliu kiaušiniu į kaktą ir užtemdė tautinę sąmonę . . .
Ir štai, tokios gedulingos nuotaikos dieną — dar skautų atsikviesto aktoriaus Jono Kelečiaus viešnagė' Viešnagė, kurios programoje kaip tyčia — Samuelio Becketto nihilistinis "Paskutinis Krappo įrašas", pagrindinio ir vienintelio veikėjo mirtimi pasibaigiąs Pulgio Andriušio lyrinis vaizdelis "Neįsileido" ir nemalonią senovę primenantis Kazio Binkio feljetonas "Kriaučius Motiejus" ... O, liūdesy!
|
Skaityti daugiau...
|
Pirmieji lietuviai Bostone |
|
|
|
Parašė Algirdas Budreckis
|
Minint Amerikos dviejų šimtų metų sukaktį, dažna tautybė kreipė ypatingą dėmesį į Bostoną, į "laisvės lopšį", ieškodama savo tautiečių pėdsakų. Lietuviai gali su pasididžiavimu prisiminti bajoro Felikso Mikla-ševičiaus veiklą Amerikos revoliucijos karo metu. Buvęs konfederatas Miklaševičius jau 1782 rugsėjo 5 išplaukė laivu "Scotch Trick" kovoti prieš anglų laivus. 1783 kovo 13 Massachusetts Bay taryba Miklaševi-čiui suteikė leidimą naudoti prieš anglus naujai įsigytą skūnerį "Prince Radvil". Švenčionių apskrities (pavieto) bajoras Miklaševičius buvo pats pirmas Bostono lietuvis.
Pirmojo lenkmečio kariškis majoras Juozas Hordynskis 1831 lapkričio 7 pasiekė Bostoną. Bostoniečio Samuel Gridley Howe padedamas, jis parašė pirmą veikalą Amerikoje apie lietuvių istoriją. 1832 Hordynskio "History of the Late Polish Revolution in Lithuania" susilaukė teigiamo atgarsio amerikiečių inteligentų tarpe.
|
Skaityti daugiau...
|
— Draugo 27-ji romano premija kovo 25 įteikta Juozui Kralikauskui Kultūros centro salėje Detroite. Ta pačia iškilme paminėta ir dienraščio Draugo 70 m. sukaktis. Iškilmėje dalyvavo laureatas ir premijos mecenatai Juozas ir Marija Mi-koniai. Koncertinę programą atliko sol. Margarita Momkienė, akompanuojant Vidui Neverauskui. Premijos įteikimo iškilmę praturtino Amerikos lietuvių šimtmečio spaudos paroda. Parodyti JAV lietuvių laikraščiai bei žurnalai, leisti prieš antrąjį pasaulinį karą. — Lietuvių Fondo tarybos posėdis įvyko kovo 18 Chicagoje. Aptarti įvairūs aktualūs klausimai, kaip įjungimas į LF jaunimo, LF vardyno išleidimas, pelno skirstymas, palikimai ir 1.1. Pasigėrėta gautu dr. Jono Gliaudelio 100,000 dol. palikimu; pranešta, kad š.m. kovo 16 Lietuvių Fondas turėjo 4529 narius, įnešusius 1,532,166 dol. Praėjusiais metais LF gavo 105,000 dol. Iš procentų pernai lietuvių reikalams paskirta 73,000 dol. Tarybos posėdyje taip pat aptarti ir metinio suvažiavimo (gegužės 5 Chicagoje) reikalai. Šiuo metu LF tarybos pirmininkas yra dr. Gediminas Balukas; valdybos pirmininkas — dr. Antanas Razma, pelno skirstymo komisijos pirmininkas — dr. Kazys Ambrozaitis.
|
Skaityti daugiau...
|
Henriko Radausko poezijos knyga |
|
|
|
Parašė A. Vaičiulaitis
|
HENRIKAS RADAUSKAS: Eirėlaščiai (1965-1970). Pomirtinė poezijos knyga. Išleido Vytautas Saulius. Chicago, 1978 m. 100 p. Kaina 6 doleriai. Dar neseniai šiandieninės lietuvių poezijos tvirčiausia būstine galėjai laikyti Kongreso Biblioteką Vašingtone: ten kone po vienu stogu dirbo Jonas Aistis, Henrikas Radauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Pirmas iškrito Radauskas, ir taip staigiai, kad net dabar jauti aną rugpjūčio pabaigoj mus nutrenkusią žinią: jo jau nėra. Kaip visados tvarkingas ir tikslus, gerai nusiteikęs, išvažiavo jis į Valstybės departamentą, kur kaip vertėjas gelbėjo kuriai ten mokslo konferencijai (Bibliotekoje buvo netekęs darbo). Buvo tai paskutinė jo kelionė, — po poros valandų Henriką Radauską pakirto širdies smūgis. Po trejų metų, vėžio ligos nukankintas, mus paliko Jonas Aistis, ligi paskutinės savo gyvenimo dienos, po didžiausių skausmų, vis mokėjęs dvasioje švystelėti ir net tarti gyvesnį žodį. Ir dabar, jei tu eisi Kongreso parko takais tarp anų senų liepų ir klevų, tu gal sutiksi iš anos trijulės Alfonsą Nyką-Niliūną. Kartais jis ten vaikšto vienas sau, o kartais kažką amžinai ir neišsprendžiamai aiškinasi ir svarsto su Jurgiu Blekaičiu. Seniau abu jie grumdavosi su poezijos ir gramatikos problemomis, susitikę Henriką Radauską. Jonas Aistis laikėsi atokiai nuo jų, nesidėjo nei į vaikštynes Kongreso parke, nei į jų šnekas apie menus, žmones ir gramatikas.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠSAUGOJO SAVO POEZIJOS BRAIŽĄ |
|
|
|
Parašė Raginis Aug.
|
VLADAS ŠLAITAS: Nesu vėjo malonėje. Išleido Ateitis. 1978 m. 110 psl. Kaina 5 dol. Pirma Vlado Šlaito lyrikos knyga "Žmogiškosios psalmės" dienos šviesą praregėjo lygiai prieš trisdešimt metų vokiečių žemėje, Detmoldo mieste. Savo puslapių skaičiumi ligi šiolei ji pasiliko patsai didžiausias jo poezijos rinkinys. Antro veikalo — "Ant saulėgrąžos vamzdžio" — teko laukti dešimtį metų. Kaip antrasis, taip ir kiti dažnesniais tarpais pradėję rodytis Vlado Šlaito lyrikos rinkiniai buvo plonoki. Tačiau dabar išėjusi devinta jo knyga "Nesu vėjo malonėje" savo didumu prilygsta pirmajai.
Į lietuvių poezijos lauki Šlaitas atėjo išsyk su nuosavu lyriniu veidu. Tarp pagrindinių jo kūrybos žymių buvo absoliutais nuoširdumas, dramatizavimo ir jokios prozos nebuvimas, kone prozir sykiu ir poetinis kalbėjimas, moralinis, religinis bei patriotinis jautrumas ir, techninėje plotmėje, laisvas eiliavimas.
Poeto balsas, sugestyvus, atviras ir nuolankus, nuo pirmos knygos ligi šios paskutinės pasiliko tasai pat. Pasiliko ir tasai pat eiliavimas — tartum psalmių ritminis bangavimas. Pasiliko ir tos pačios temos — meilė, gamta, Dievas, gimtoji šalis. Tai visai pasaulio lyrikai amžinos temos. Vlado Šlaito nuopelnas, kad į visa tai jis mokėjo pažiūrėti savo originaliu paprastumu ir natūralumu. O tai jau yra stambi poetinė dorybė, kurioje neatskiriamai atliepia nužemintai ilgesinga nuotaika.
|
Skaityti daugiau...
|
Petras Gudelis: JONIŠKĖLIO APSKRITIES PARTIZANAI. II dalis: Viešos veiklos laikotarpis (1919.111.22 -XI.20). Išleista autoriaus lėšomis. Brook-lyn 1979. 220 psl., 10 dol. Kazimieras Barėnas: Kilogramas cuk-RAUS. Novelės. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago 1978. 267 psl., 8 dol. Vincas Pietaris: ALGIMANTAS. Istorinė apysaka. Pirma ir antra dalis. V leidimas. Technikinis redaktorius S. A. Girnius. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, Chicago 1978. 542 psl. Paulius Rabikauskas, S.J.: DIE GRIJN- DUNGSBULLE DER UNIVERSITXT VILNIUS. Atspaudas iš žurnalo Archi-vum Historiae Pontificiae, 16, 1978, p 113-170. William Wolkovich-Valkavičius: Lit-HUANIAN IMMIGRANTS AND THEIR IRISH BISHOPS IN THE CATHOLIC CHURCH OF CONNECTICUT 1893-1915. Kolektyvinio leidinio The Other Catholics (Arno Press, A New York Time> Company, Nevv York 1978) ketvirtasis skyrius, 59 psl. Istorinė studija, apžvelgianti lietuviškų parapijų kūrimąsi Hartfordo vyskupijoje. Į LAISVĘ, 1978 gruodis, Nr. 74, 80 psl., 3 dol. Pagrindiniai str.: T. Venclova — Dabartinė Lietuvos demografine padėtis, K. K. Girnius — Maceinos socialinė filosofija. Šiame numeryje pateikiamas programinis Lietuvių Fronto Bičiulių credo.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|