TENDENCINGAI NUGENĖTA KNYGA Spausdinti
Parašė Pr. Visvydas   
Retas išeivijos rašytojas gali prilygti Anatolijui Kairiui rašytojiškų pastangų pločiu. Poezija, drama, libretas, romanas, kritika ir kiti kalbos mezginiai yra išėję iš A. Kairio darbščių rankų. Savo lietuvišką kultūrinę misiją — kuo dažniau rašyti ir leisti patriotinius veikalus — jis vykdo uoliausiai. Knygų virtinė ilgėja. Protarpiais nušvinta premija. Teatralai stato jo veikalus. Spaudoje pasirodo reiklūs straipsniai. Sunku įsivaizduoti, kaip išeivija išsiverstų be A. Kairio. Ir ką kitą turėtų vanoti Vilniaus emigrantologai? O mūsuose — iš ko pagaliau šaipytųsi kai kurie akademiniai literatūros žinovai, visus jo raštus versdami į grafomanijos lovį?

Teigiamai ar neigiamai, apie jį kritikai parašo daugiau, negu yra numatę. Matyt, A. Kairio patriotika turi dirginančią galią. Pavyzdžiui, Akiračiams neužteko vienos trumpos A. Kairio romano "Po Damoklo kardu" recenzijos, kurią parašė A.T. Antanaitis. Š.m. kovo mėn. numeryje dar buvo išspausdintas "Atviras laiškas A.T. Antanaičiui", su A. Kairio romano viršelio nuotrauka kertėje. Laiško autorius A. Vaškelis gan užgauliai įtikinėja, kad A. Kairio knyga "Po Damoklo kardu" yra gryna grafomanija. Drauge duoda pylos tiems, kurie savo straipsniuose palankiai apie ją atsiliepė. Vis tiek, kad ir labai neigiama yra A. Vaškelio nuomonė, A. Kairio leidiniui ji suteikia pakartotinį, net ypatingą dėmesį. Tuo A. Kairys tikriausiai tik džiaugiasi.

Nebandysiu savo dėmesiu A. Kairio knygai pralenkti Akiračių autorius. Knyga yra laimėjusi Draugo 1978 metų premiją. Taigi atsirado vertinimo komisijoje balsų už A. Kairį. O todėl, kad knygos tema yra pritrenkiamai aktuali. Čia aprašomas vokiečių okupacijos metu lietuvių tarpe besislapstąs žydas, buvęs bolševikinio saugumo tardytojas. Itin reikšminga, kad lietuviai, nežiūrint iš tardytojo patirtų nuoskaudų, atlieka krikščionišką pareigą: jį priglaudžia, slaugo, maitina ir pagaliau sudaro sąlygas jo pabėgimui. Šitoks vaizdas, be abejo, yra svarus atkirtis tiems žydams, kurie dar vis ne tik kad ieško persekiotojų ir žudikų mūsų tarpe, bet kaltę meta visai lietuvių tautai.

Nūdien bet koks viešas pasisakymas žydų-lietuvių santykių reikalu yra susietas su neapykantos liepsnomis. Ką tik parašysi, vis tiek nusideginsi pirštus, neįtikęs vienai ar kitai įsijausminusiai pakraipai. Mano manymu, A. Kairys vertas pagyrimo už tai, kad nepabūgo kontroversinės ugnies ir atvirai (nesislėpdamas po krūmokšniais, kaip daž išeivijos slapyvardininka-žodį apie žydus.

Jei A. Kairio išreikštų minčių atvirumas yra sveikintinas bruožai tai jo beletristinių pastangų rezultatas yra pritrenkiamai netikęs. Šiuc atžvilgiu noriu būti nuoširdžiai atviras. Kelis sykius perskaičiau "Po Damoklo kardu", ir knyga padarė sukrečiantį įspūdį — labai neigiama prasme.

Visų pirma, pagrindinis veikėjas Dovydas Gordonas išėjo blogesnis už blogą, juodesnis už juodą ir tokiu būdu visiškai numarintas. Vertelga iš prigimties, priešgyna, komunistas, kerštingas žiaurus tardytojas, bet kokį žmogiškumą praradęs, nekenčiąs lietuvių, ir savųjų tautiečių. Žodžiu, stereotipinis blogio įsikūnijimas — abstrakcija. Net ir liesiausias pragaro velniūkštis turi daugiau kraujo, negu Dovydas Gordonas. Visa bėda« kad grožinė literatūra bekrauju- asmenis bematant palaidoja užmaršties kapinyne.

Štai pora aforizmų iš nepaliaujamo Gordono kliedesio: "Keršto revanšas yra mano idealas ir tikėjimas"; "Meilė, tikėjimas, gailestis, geri darbai — anachronizmas". O štai paties A. Kairio intarpas: "Gordonas priklausė tokiai vampyrų rūšiai, kurie laukia nakties ir geria kraują iš kiekvienos aukos, kur tik įleidžia dantis.

Suprantama, pačiam autoriui rodytis su savo pagiežinga, smerkiančia nuomone lyg ir netinka. Todėl pagrindinį smalos pilstymo darbą A. Kairys mielai perleidžia Gordo-nui. Girdi, tegu pats žydas dėsto keršto teoriją ir plaka savuosius. Skaitai, stebiesi ir paprasčiausiai netiki, kad taip gali samprotauti žmogus savo nelaimės metu, globojamas žmonių, kuriuos jis anksčiau yra žiauriai nuskriaudęs, bet dabar nuo jų priklauso. Kai dr. Silvestras gydydamas išreiškia savo gerumą Gordonui, šis mintyse apgailestauja: "Kodėl aš jo nesulikvidavau".

Kaip priešpriešą Gordono šėtoniškumui, knygoje lietuvių personažai yra švarut švarutėliai. Kun. Jonas Radvila, dr. Silvestras, Algirdas, senoji Apolonija alsuoja tobulo krikščioniškumo principais. Autorius ant jų galvų uždėjo šventumo aureoles, juos padarė doresnius už dorus, įkėlė dangun ir tuo būdu išjungė iš gyvųjų tarpo. Jų egzaltuota veikla knygoje prarado žemišką pagrindą. Teliko tik samprotavimai apie gerus darbus. Teliko tik A. Kairio tautinė etika. Gaila, kad jos reikšmingumas šitaip sudrėbtame siužete prilygsta niekui.

Imkime dr. Silvestrą. Geras gydytojas, savo dvasiniu nuosprendžiu tapęs ir apaštalu, "eina skelbdamas meilės, gėrio ir tiesos idealus". Savo tikslo didingumą jis pats apibūdina pakiliausiais sakiniais: "Aš audžiu savo gyvenimo rūbą savo metmenimis ir savo ataudais. Šiam rūbui aš turiu duoti skaisčią spalvą ir jį dėvėti kasdien, ne vien šventadieniais daktaro pozai sukurti. Tai nėra lengva". Aišku, kad nelengva. O ypač sunku skaitytojui nenuobodžiaujant klausytis dr. Silvestro išsamaus moralinio bambėjimo. Jis nieko naujo nepasako, o savo "širdies koncepcijoje" atkartoja evangelinę s išminties prasmes: "Šaltyje aš jaučiu šilimą, nelaimėje esu saugus, klaidžiuose šunkeliuose matau tiesų kelią". Tai bent!

Visas A. Kairio pasakojimas, kimšte perkimštas mintimis apie blogį ir gėrį, yra troškinančiai sausas, neįtaigus. Dialoguose veikėjai tarška kaip robotai. Iš gamtovaizdžio nepadvelkia joks gaivesnis sakinys. O juk aprašoma Lietuva. Itin nejaukus, dargi erzinantis yra knygos tendencingas tonas, užaštrintas pagiežos, kandžios ironijos ir savo tautos neklaidingumo titnagu. Šio tendencingumo autorius nenori nei slopinti, nei slėpti. Lietuvių veiklą palydi tauria šviesia gaida, o Dovydo Gordono ir jo tautos kiekvieną žingsnį — čia pašaipa, čia priekaištais, čia kažkokiu kakafoniškai dirbtiniu istoriniu pamišimu. Skaitai ir netiki. Skaitai ir pyksti. Darosi nepatogu. Matai, kaip autorius grubiai darko labai jautrų ir nepaprastai tragišką mūsų epochos veidą. Matai, kaip iš aukšto, neįsijausdamas žiūri jis į žydų tautos baisią nelaimę. O blogiausia, nesugebėdamas bando žiauriuosius karo meto pergyvenimus transformuoti į grožinę prozą. Lyg tas kietanagis medkirtis, tik nukapoja nuo ošiančio buities medžio visą šakų ir lapų gyvybę. Išlieka riogsoti kamienas su stora samprotavimų žieve ir ant jos A. Kairio pažiūrų kirčių randais.

Neabejotinai A. Kairys troško su "Po Damoklo kardu" apginti lietuvių vardą, iškelti į grožinę šviesą mūsiškių herojiškumą. Intencija gera. Būtų jis bandęs rašyti reiklų publicistinį straipsnį, gal dalykai būtų susimezgę kitaip. O dabar — kas patikės, kad Dovydas Gordonas galėjo būti toks jau pamišėliškai blogas, o lietuviai taip nežemiškai geri?
Pr. Visvydas