| |
|
|
|
Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" (eil.) |
 |
 |
 |
|
Parašė Kazys Bradūnas
|
Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio"
SLENKSTIS
Žolė, akmuo ir slenkstis,
Kampinė, kryžius ir knyga.
Įžengęs aslai nusilenksi,
Bučiuosi žemę . . . Ir staiga
Išgirsi laikrodžio mušimą
Jau dingusių, jau dingusiųjų valandų
Ir nukirstos pušies ošimą
Ir balsą, virstanti aidu:
Surinki viską ir išeiki
Negrįžtamai toli, toli,
Atidaryk duris ir ženki —
Slenkstis, akmuo, žolė . . .
TAI MANO MOTINA
Tai mano motina —aš ją pažįstu.
Tokia jauna, kokios akim nesu regėjęs.
Prieš užeigą pievelėj atsisėda,
Nusiriša skarelę, Išsiima iš ryšulėlio sūrį,
Atsineša nuo šulinio vandens,
Ir poilsis pakvimpa juoda duona.
Tokia jauna manoji motina —
Eina į Vilnių, į Kalvarijas,
Basa iš Suvalkijos,
Visa parapija,
Su vėliavom ir su vainikais,
Visi, visi,
Kartu giedodami.
Kokia laiminga mano motina —
Dabar ji klesčiasi skarelę naują
Ir apsiauna kojas —
Už girios ir kalvų jau girdimas
Vilniaus varpų gaudimas.
Ir ji žegnojasi,
Žegnojasi visi ir keliasi
Kelionės pabaigai,
Varpų gaudimui augant.
Jauna, laiminga mano motina,
Melskis nuėjusi už mus,
Ir už mane dar nesantį,
Ir už mane jau buvusį,
Už visą giminę be pabaigos . . .
KUR NUBĖGSI PER ŽARIJAS
Šiandien kelias tuščias ir miglotas.
Ir nė balso iš pilkų sodybų,
Tiktai smėly pėdos nukreivotos —
Neatspėti — šunelio ar stribų.
Ir krauju vėl šlakstomos aslos —
Molis kraują godžiai beryjąs . . .
O, Brangioji, tavo kojos basos —
Kur nubrisi per ašaras,
Kur nubėgsi per žarijas . . .
O JEIGU KAS IMS IR PAKLAUS
Pravažiavo į krikštą krikštatėviai,
Pradainavo vestuvių karietos,
Iš Sibiro grįžę praėjo,
Sustojo turistai alaus.
O jeigu kas ims ir paklaus
Laiko ir vietos prasmės,
Ar senosios giesmės
Beatminsim žodžius?
Tada obelėlė nudžius . . .
Ar atsprogs vėl kita,
Lygiai žalia ir šventa? . .
TENAI Į SAVO VIETĄ PAREINU
Visas gyvenimas čia buvo
Tik trumpas sustojimas užeigoj,
Tik žodžio nušokimas ant liežuvio,
Tik stiklo sublizgėjimas vagoj.
Atidarau duris, ir šiluma
Padvelkia man į veidą apšarmotą,
Ir begalinė, begalinė toluma
Sugrįžta vėl į mažą aslos plotą.
Ten dūmas kyla iš po šelmenų
Ir sklaidosi su vakaro gaisais,
Tenai į savo vietą pareinu
Ir atsisėdu su visais.
PRIE TRUPINIUOTO STALO
Ir Tu pasilikai prie trupiniuoto stalo
Užbaigti vargo vakarienę —
Aplinkui sėdime susikabinę,
O gomury druska apsalo
Nuo kąsnio duonos kruvinos,
Nuo jo baisios kainos,
Mokėtos kaulais, kapinynų smėliu
Ir gyvasties nebeišraunamu daigu,
Prisikėlimo giesme vakarą Vėlinių, —
Bet man šią valandą jau nebaugu —
Ir duonos riekę rankom iškeliu
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
