TAUTYBIŲ SANKRITIS VILNIAUS UNIVERSITETE 1803-1832 METAIS Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
Paskaita, skaityta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Muoažiavime Chicagoje 1979.VUl.3l - IX.2.

Universitetas savo paskirtimi tarnauja mokslui, o mokslas yra anttautinis. Anttautinį pobūdį išlaikė Vilniaus akademija per 200 metų, kol jai vadovavo jėzuitai. Jiems pasitraukus dėl ordino uždarymo (1773), aukštoji Vilniaus mokykla atsidūrė reformų kryžkelėj, ir jau tada iškilo tautiniai (lietuvių-lenkų) skirtingumai.

Paskutinioji reforma, kurią 1803 m. pravedė caras Aleksandras I, davė Vilniaus universitetui "imperatoriškąjį" vardą. Tai rodė, kad jis tarnaus imperijai, kuri neseniai buvo išplėsta į lietuvių valdytas rytines slavų sritis ir į pačią etnografinę Lietuvą. Toms naujai prijungtoms sritims buvo sudaryta atskira Vilniaus švietimo apygarda, apimanti 8 gubernijas. Jos globėju ir Vilniaus universiteto kuratoriumi caras paskyrė savo jaunystės draugą kunigaikštį Adomą Jurgį Čartoriskį, kilimo gediminaitį.

Vilniaus universitetas buvo vienintelis į rytus ligi Kijevo imtinai ir į Vakarus, įskaitant rusams tekusią Lenkiją su jos centru Varšuva, kuri neturėjo savo universiteto. Vilniaus universiteto durys neišvengiamai turėjo būti atviros šio plataus, kultūriškai ir kalbiškai nevienalytiš-ko regiono studentams iš kilmingųjų šeimų.

Gavęs tokį uždavinį, universitetas susidūrė su klausimu, kokia kalba sujungs įvairių tautybių studentus (taip pat ir profesorius), arba kuri įsistiprins kitų tautybių bei kalbų sąskaiton. Panašaus klausimo nekilo Tartu universitetui, įsteigtam to paties caro, nes jis buvo skirtas vokiškai kalbantiems Latvijos ir Estijos baronams. Pagrindinė kalba čia buvo pasirinkta vokiškoji, ir ji išliko ilgam laikui.

Kaipgi pasielgta Vilniuje? Kokių perspektyvų čia turėjo lietuviai, jų kalba ir kultūra? Šis klausimas kalbančiajam atrodė ne tik įdomus, bet ir labiau susisiejantis su pagrindine šių studijų (LKMA suvažiavimo) paskaita (prof. P. Rabikausko) apie lietuviškumo apraiškas Vilniaus akademijoje XVII amžiuje.

Dėmesys lietuvių kalbai
Dėl kalbos, kuri dominuos Vilniaus universitete, pradžioj nekilo klausimo. Studentų skaičius dar buvo nedidelis (per pirmą penkmetį virš 300) ir jų daugumą sudarė kilusieji iš pačios Lietuvos. Ligi prancūzmečio (1812) jų skaičius pakilo ligi 468, bet po to porą metų krito ligi nepilnų dviejų šimtų. Profesoriai dar buvo likę tie patys iš Edukacinės komisijos laikų. Rektoriumi po Martyno Počobuto, buvusio jėzuito — europinio garso matematiko astronomo, buvo išrinktas teisininkas — kunigas Jeronimas Stroi-novskis, kuriam teko parengti ir naujai reformuoto universiteto statutą. Pagal šį statutą dėstomoji universiteto kalba liko lotynų, kaip buvo ir anksčiau.

Iš slavų kalbų statutas numatė rusų kalbos ir literatūros katedrą, kuri buvo užimta trečiaisiais metais (1805) po universiteto reformos. Lenkų kalbai statutas neskyrė jokios katedrinės nei šalutinės pozicijos.

Turbūt šią "skriaudą" jausdamas, lenkas Andrius Sniadeckis, atsiradęs Vilniuje dar Edukacinės komisijos laikais, chemikas, pradėjo savo dalyką dėstyti lenkų kalba. Martynas Počobutas jį sudraudė: girdi, nedera suprastinti mokslo su lenkų kalba. Počobuto akimis, lenkų kalba netinkanti nei mokslui dėstyti, ypač aukštojoje mokykloje, nei rašyti aukščiausio lygio kūrinius. Taip jis rašė 1804 m. ir Varšuvos mokslo bičiulių draugijai,1 įsteigtai 1800 m. ir išsirinkusiai Počobutą savo garbės nariu.

Minėtame rašte varšuviškiams Počobutas pareiškė savo pažiūrą ir dėl lietuvių kalbos. Girdi, "mūsų lietuviškoji kalba" turinti ryšio su graikų, lotynų, chaldėjų ir egiptiečių kalbomis,2 atseit, nemažiau verta akademinio dėmesio, kaip ir anos senosios kalbos. Šis Počobuto pareiškimas pažadino varšuvinės draugijos susidomėjimą. Draugijos steigėjas, Volinijoje gimęs istorikas Tadas Čackis, Lietuvos Statuto ir Lietuvos teisės tyrinėtojas, pasirodo, pats domėjosi lietuvių kalba. O tais metais draugijos garbės pirmininku buvo išrinktas lietuvis, buvęs jėzuitas, Vilniaus universiteto garbės narys Ksaveras Bogušas, rinkęs medžiagą studijai apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę. (Jis dėl žandarų kabinėjimosi tuo metu buvo persikėlęs iš Vilniaus į Varšuvą). Čackis parašė laišką Vilniaus vyskupui Jonui Nepomukui Kasakauskiui, prašydamas raginti Vilniaus universitetą, kad imtųsi tyrinėti lietuvių kalbą, istoriją ir etnografiją; pridėjo dar 27 klausimus apie lietuvių kalbos kilmę, laukdamas į juos atsakymo.23 Vyskupas Kasakauskis perdavė tuos klausimus universitetui, išdėstydamas reikalą.3

Universitetas atsiliepė greit ir teigiamai. Dar tais pačiais 1804 metais paskyrė komisiją iš šių profesorių: Juozo Mickevičiaus (fiziko), Simono Malevskio (teisininko ekonomisto), Mykolo Šulco (architekto) ir Pilypo Golianskio (retorikos ir poetikos dėstytojo). Komisija, sprendžiant iš sudėties, neatrodė kvalifikuota tokiam reikalui. Mickevičius, kitados jėzuitas, kilęs iš Gardino apylinkių, sakoma, buvęs nesvetimas lietuvių kalbai. Malevskis, vilnietis iš nekilmingųjų, galėjo šią kalbą mokėti. Apie Golianskį, lenkų kilmės pijorą, tiek žinoma, kad domėjosi baltų ir lietuvių vietovardžiais. Šulcas, architekto lietuvio L. Stuokos-Gucevičiaus mokinys ir įpėdinis, kilęs iš lenkiškai vokiško Pamario, turbūt mažai ką išmanė apie šią kalbą. Komisija vis dėlto atsakė į tuos 27 varšuvinės draugijos klausimus.4

Tolimesnė šios komisijos veikla nežinoma, jei nelaikytume jos veikla dviejų jos narių — Mickevičiaus ir Golianskio — paskirtų vizitatoriais vidurinių mokyklų, kurios nuo 1803 m. buvo pavestos tiesioginei universiteto globai. Pagrindiniai (generaliniai) mokyklų vizitatoriai 1803 m. buvo paskirti Bogušas Lietuvos gubernijoms, Čackis — Volinijos. Mickevičius, Golianskis ir V. Matusevičius, kaip antriniai vizitatoriai, skirti etnografinei Lietuvai, turėjo veikti sąlytyje su Bogušu. Jie per mokyklas bandė rinkti universitetui lituanistinę medžiagą. V. Matusevičius 1804 m. rašė ir ragino Kėdainių, Raseinių, Kražių ir Padubysio mokytojus "stropiai rinkti visas smulkmenas, kurios galėtų nušviesti žemaičių kalbos pradžią ir savybes", o "pastabas, raštus, dainas ir t.t, tąja kalba surinktas, siųsti universitetui,\5 Šiuos raginimus 1805 m. pakartojo pro f. Golianskis; aplankęs tais metais Žemaičių mokyklas, jis iškėlė universitetui ir tokį klausimą, ar nereikėtų vidurinėse mokyklose įvesti lietuvių kalbą kaip dėstomąją.6

Ar lietuvių kalba ligšiol iš tikro nebuvo dėstoma mokyklose? Šiuo klausimu buvo susidomėjęs dabartinio Vilniaus universiteto lituanistas — tyrinėtojas a.a. Jurgis Lebedys. Jis pastebėjo vieną įdomų atvejį, liečiantį Zakariją Nemčiauską (Niemčevskį). Kilęs iš nekilmingųjų Vainuto žemaičių, baigęs Kražių vidurinę ir Aukštąją Vilniaus mokyklą, Nemčiauskas pradėjo dėstyti toje Aukštojoje matematiką, o 1802 m. išvyko į Paryžių jos pagilinti. Ten susipažino su geografu grafu C. Malte-Brunu ir, jo prašomas, parašė jo veikalui Tableau de la Pologne (1807^ du skyrius: "Lietuvos aprašymą" ir "Apie lietuvių kalbą" su trumpu prancūzų-lietuvių kalbų žodynėliu. Jo žinios apie lietuvių kalbą, pasirodo, gana autentiškos ir svarbios, gautos greičiausiai Kražių mokykloje. Iš to J. Lebedys daro prielaidą, "kad ne tik XIX pradžioje, bet ir XVIII a. bent Žemaičių mokyklose, kaip pagalbinė, buvo vartojama lietuvių kalba".7

Kodėl tik pagalbinė? Pagrindinė vidurinių mokyklų kalba, kaip kitur, taip ir Lietuvoje, buvo lotynų. Mokyklos turėjo paruošti mokinius universitetui ir kunigų seminarijoms. Mokyta lotynų kalbos net kai kuriose parapinėse mokyklose, turbūt norint vaikus paruošti vidurinėms mokykloms. Parapinėse mokyklose tačiau buvo einama ir "Mokslas skaitima raszta lietuvviszka diel mažu wayku", kurio 1775-1799 laikotarpyje išleista net 14 leidimų, siekiančių ligi po 3000 egzempliorių.8 Lietuvių kalbai mokytis ar mokyti tada buvo įprasta naudoti ir įvairias kitas knygas, ne tik elementorių, katekizmą ar maldaknygę.

Kražių mokykla paruošė lietuvių kalbai ne tik prof. Nemčiauską; joje mokėsi Dionizas Poška, Dominykas Mogėnas, Jeronimas Stanevičius, žinomi lietuviško rašto žmonės. Raseinių mokyklą lankė Leonas Uvainis, Silvestras Valiūnas, Bone-ventūra Gailevičius; čia ilgus metus rektoriavo pijoras Kristupas Lopacinskis, rinkęs medžiagą lietuvių kalbos žodynui ir į šį darbą įtraukęs mokinius. Žemaičių Kalvarijos mokyklą buvo baigę Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. Be lietuvių kalbos, nors ir pagalbinės, sunkiai būtų suprantamas lituanistinis XIX a. pradžios sąjūdis.

Vilniaus universiteto susidomėjimas lietuvių kalba greičiausiai buvo veikiamas ir ano pLv nio rūpesčio, ypač Žemaičiuose, ugdyti savo kalbą bei kultūrą. Tik gaila, kad tas susidomėjimas truko neilgai, vos du paskutiniuosius J. Stroi-novskio rektoriavimo metus. Po jo, tapusio vyskupu, rektoriaus pareigas vienerius metus (1806^ ėjo vilnietis Simonas Malevskis. Nuo 1807 mokslo metų nauju rektoriumi buvo išrinktas Jonas Sniadeckis, chemiko Andriaus brolis, vos prieš metus atkilęs iš Krokuvos universiteto. Šis ateivis buvo Vakaruose gerai išmokslintas matematikas astronomas, kaip ir Počobutas, pažiūrų atžvilgiu Počobuto priešingybė — pozityvistas, škotų masonas, lotynų kalbos priešas. Tą priešiškumą jis tuoj ir parodė. Inauguracinę savo kalbą pradėjo ir užbaigė ne lotynų kalba, kaip buvo lig šiol įprasta, o lenkų. Počobutas už tai jį išbarė, kaip buvo išbaręs ir jo brolį Andrių.

Paminklinė lenta karaliaus Stepono Batoro atminimui Vilniaus universitete (1932 m.)

Sniadeckiui rektoriaujant, daug kas buvo pagerinta universiteto administracijoje. Pradėta dėstyti ir lenkų kalba (nuo 1811) bei lenkų literatūra (1812) prie retorikos bei poetikos katedros, nes atskiros (lenkų) katedros statutas nebuvo numatęs. Sniadeckis ir toliau atvirai kovojo prieš lotynų kalbą, siekdamas ją pašalinti iš universiteto. Bet to nedrįso ar nepajėgė, kol buvo gyvi Počobutas (m. 1810) ir Stroinovskis (m. 1815). Mirus pastarajam, baigė rektoriavimą ir Sniadeckis. Jo užmojis pakeisti dėstomąją lotynų kalbą lenkiškąja buvo įvykdytas 1816 metais; nuo tada lenkų kalba tapo ir kanceliarinė universiteto kalba.

Lenkinimo proveržis
Lenkų kalbos įvedimas universitete buvo ne pradžia, o jau pribrandintas lenkinimo akcijos vaisius. "Lenkų kalbos svoris ypač padidėja, kai rektorius J. Sniadeckis atkakliai ėmė kovoti su
lotynų kalbos įtaka" Lietuvos mokyklose.8 Lenkijoje ši kalba jau buvo išstumta Edukacinės komisijos laikais ir jos vietoj viskas dėstoma gimtąja kalba — lenkiškai. Kova prieš "lotyniz-mą" Lietuvoj reiškė kovą už kalbinį vienalytiškumą su Lenkija. Tai buvo "patriotiška", žiūrint lenko akimis, ir kartu pažangu.

Šiai kovai vesti Sniadeckis turėjo geriausia galimybę per universitetą, kuris kontroliavo visų mokytojų paruošimą, netgi vargoninkų ir tų kunigų, kurie dirbdavo mokyklose. Iš jų pradėta reikalauti, kad gerai mokėtų lenkų kalbą ir vengtų net lietuviško lenkų kalbos atspalvio. Rekton : vadovavo universiteto tarybai, kuri skyrė ir tvirtino mokytojus, parinko mokyklų vedėjus, ir čia vėl žiūrėta, kiek jie rodo dėmesio lenkų kalbai. Pagal 1807 m. sudarytus švietimo nuostatus universitetas turėjo teisę kontroliuoti net parapines mokyklas, nors jos iš seno priklausė klebonų ir vyskupų žiniai bei globai. Universitetas per rektorių skyrė mokyklų vizitatorius, kuriems buvo patikėta tikrinti mokytojų tinkamumą ir parinkti naujus kandidatus.

Nuo 1807 metų, kai Sniadeckis pradėjo rektoriauti, vizitatoriams pavesta sustiprinti mokyklose lenkų kalbą. Vizitacijų raportai tačiau rodė. kad mokiniai, ypač Žemaičiuose, "lenkų kalbą dideliu vargu tesupranta", beveik visi ateina mokyklon jos nemokėdami; kurie pramoksta, vis tiek žemaičiuoja. Pradėta mokiniams drausti savo tarpe kalbėti lietuviškai. Įvesta sekimas, paskirti "cenzoriai" iš pačių mokinių stebėti ir pianett nėti mokytojams prasižengėlius,9 ir šie buvo šai baudžiami arba išjuokiami. Šitokią "discipliną" Žemaičių Kalvarijos mokykloje rado 1808 m vizitatorius J. Mickevičius (tas pats buvęs komisijoje lietuvių kalbai tyrinėti) ir ją "pagyrė ir patvirtino" kaip priemonę lenkų kalbai greičiau išmokti.10

Universitetui priklausė tikrinti ir tvirtinti mokyklinius vadovėlius. Universiteto taryba priėmė principą, kad vadovėliai būtų vienodi, o tai reiškė "vienos" lenkų kalbos. Lietuviškais vadeliais universitetas nesirūpino, o atsiradus iniciatyvai iš šalies, ją ėmė paralyžiuoti. Kai 1811 m Aleksandras Butkevičius bazilionų vienuc berods Padubysio mokyklos mokytojas, įteikė tvirtinti savo "Kalbriedą" (lietuviškai lenkišką gramatiką "mieylesiems Žemaycziams"), už ją pasisakfr tik vienas prof. Z. Nemčiauskas; kiti universiteto tarybos nariai nepritarė ir rankraštis buvo pražudytas. Buvęs jėzuitas dr. Dominykas Mogė-nas įteikė tvirtinti savo lietuviškąją gramatika bet ir jis leidimo negavo, o rankraštis dingo.

A. Strazdas-Strazdelis 1814 m. išleido savo "Giesmes svietiškas ir šventas", kurias pradėjo naudoti parapinės mokyklos; naujam tų giesmių leidimui paprašė universiteto aprobatos (1824) ir jos negavo; taip pat negrįžo ir jo rankraštis. Panašaus likimo susilaukė ir Jeronimo Stanevičiaus, karmelito, įteiktas lietuviškas aritmetikos vadovėlis. A. Strazdas, išvertęs mokyklinį Belarmino katekizmą, nebeprašė universiteto aprobatos, ir 1818 m. jį išleido.11 Kaip matome, lietuviški būtiniausi vadovėliai buvo paruošti 1811-1818 m. laikotarpyje ir, jei ne universiteto cenzoriai, būtų buvę išleisti bei naudojami.

Kaip gi elgėsi lietuviškų leidinių atžvilgiu universiteto spaustuvė? Jai nuo 1805 m. ėmėsi vadovauti Juozapas Zavadzkis, iš Poznanės atkilęs lenkas, kuris "lenkiškoms knygoms buvo itin rūpestingas ir pilnas iniciatyvos, o lietuviškoms tiek teskyrė dėmesio, kiek jos duodavo pelno. 1818. 11.23 laiške Čartoriskiui Zavadzkis gyrėsi, kad išleido arabišką elementorių ir maldaknygę Lietuvos totoriams".12 Totorių Lietuvoje buvo palyginti saujelė ir jie nebuvo užmiršti. Tuo tarpu lietuviškų elementorių stigo (1809) 161 parapinei mokyklai su 4.170 mokinių Vilniaus gubernijoj, įskaitant ir Lydos apskritį iš Gardino gubernijos.12

Vidurinės mokyklos Žemaičiuose, kaip liudija T. Dobševičius, buvusios perpildytos ir pusė jų buvę valstiečių vaikai.13 Vien Raseinių, Šiaulių, Telšių ir Upytės apskrityse mokyklų vizitatorius J. Chodzko apskaičiavo laisvųjų valstiečių vaikų 2.427 iš bendro 4.680 mokinių skaičiaus.14 Nuo laisvųjų valstiečių niekuo kitu nesiskyrė, tik apdaru, ir smulkieji žemaičių bajorai; jie taip pat vartojo žemaičių kalbą.

Iš valstiečių ne vienas buvo baigęs Aukotąją Lietuvos mokyklą. Keletas jų profesoriavo Vilniaus universitete. Du jau minėjome — Z Nemčiauską (Niemčevskį) ir S. Malevskį. Valstietis buvo ir Benediktas Klungis (Klongevičius . kilimo biržietis, 1822 m. ėjęs rektoriaus pareigas, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu. Jonas Skydelis, telšiškis iš valstiečių, dėstęs teologiją, lenkų kalbos iš vis nebuvo dorai apvaldęs.

Valstiečių (dirbtinai susibajorinusių ir smulkiųjų bajorų studentų skaičius tolydžio daugėjo Vilniuje. 1822-23 mokslo metais, kaip liudija J. Chodzko, beveik dešimtoji studentų dalis buvusi iš Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių.15 Atvykę į Vilnių iš aplenkintų Lietuvos vidurinių mokyklų, čia kai kurie atsigaudavo; juos veikė J. Lelevelio paskaitos apie Lietuvos praeitį ir jo raginimai geriau pažinti savo kalbą, ją ugdyti ir kelti. Bet dėl šios įtakos lietuvių studentams ir dėl lenkų istorikų kritikos Lelevelis 1818 m. buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. Pašalinti (1817) iš Kražių ir karmelitai, kurie nuo 1796 m. vadovavo šiai mokyklai. Jų vietoj paskirti įvairūs mokytojai pagal didesnį ar mažesnį "patriotinį" nusiteikimą.

1781 - 1782 mokslo metų atidarymo proga rektoriaus Martyno Počobuto inauguracinėje kalboje yra šis Vilniaus universiteto vario raižinys. Autorius nežinomas.

"Vilniaus universitetas, — cituojame A. Šapoką, — pasidarė kultūrinė lenkų tvirtovė, duodanti toną beveik visos Lietuvos gyvenimui. Jis varė griežtą lenkinimo akciją visose Lietuvos mokyklose, kurios buvo pavestos jo priežiūrai. Niekad Lietuvoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje. Kiekvienas, patekęs į mokyklas, turėjo virsti lenku".16

Ši akcija, žiūrint iš lenkų pusės, buvo logiška. Po Gegužės 3 konstitucijos (1791) Lietuva nebeegzistavo kaip lygus unijinis partneris; ji buvo tik vienalytiškos Lenkijos provincinė dalis, kurią reikėjo galutinai sulydinti. Ši konstitucija buvo parengta Lenkijos masonų, vadovaujant Hugo Kolontajui ir Ignui Patockiui, nedalyvaujant nė vienam lietuviui. Jos nepasirašė nė vienas Lietuvos senatorius, o lenkams ji tapo lyg kokia nauja evangelija. Šis vienašališkas lenkų sprendimas jau tada sukėlė lietuvių opoziciją, kuriai vadovavo du vyskupai — vilniškis Ignas Masalskis ir livoniškis Juozas Kasakauskis, bet jie buvo nužudyti (1794) Kolontajaus patvarkymu, klastingai juos iškvietus tariamai svarbiems reikalams į Varšuvą. Kiti įtakingieji opozicijos atstovai buvo užčiaupti grasinimais.

Atėjus Napoleonui (1812), buvo sudaryta atskira Lietuvos vyriausybė Vilniuje. Lenkai, bijodami, kad Lietuva neatsiskirtų, pasistengė tada patys užimti pagrindines Lietuvos vyriausybės pozicijas; tarp jų buvo ir Jonas Sniadeckis, pasiėmęs švietimo ir kulto ministro pareigas. Napoleonui pralaimėjus, visi kiti Lietuvos vyriausybės nariai pabėgo į Dresdeną, o Sniadeckis, užtariamas Čartoriskio, paliko Lietuvoj ir grįžo į universitetą toliau rektoriauti. Dabar gi jis ir jo draugai baiminosi, kad Lietuvą atskirs caras Aleksandras I, žadėdamas atkurti Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją; jis pavedė Rietavo kng. Mykolui Kle-ofui Oginskiui ruošti Lietuvai konstituciją. Dėl to J. Sniadeckis, remiamas Čartoriskio, skubėjo per universitetą ir mokyklas perauklėti lenkais naują lietuvių generaciją, kad ji be pasišiaušimo jungtųsi į bendrą kovą už vienalytišką Lenkiją.

Čartoriskis vaidino ištikimybę carui, o iš tikrųjų vykdė lenkų planus atsipalaiduoti nuo Rusijos. Tai buvo Konrado Valenrodo tipas, kurį pavaizdavo Adomas Mickevičius, tik ne lietuvių, o lenkų tarnyboje. Jo dešinioji ranka Jonas Sniadeckis, buvo Hugo Kolontajaus globotinis, išsiųstas į Vakarų universitetus, trumpai padirbėjęs Krokuvos un-te ir iš ten "komandiruotas" Lietuvon vykdyti Gegužės 3 konstitucijos planų. Sniadeckis, kaip ir Čartoriskis, priklausė tai Lenkijos "patriotų" grupei, kuri gimė prancūzų revoliucijos poveikyje. Šią "patriotų" grupę patys lenkų istorikai vadina lenkiškaisiais jakobinais, o jų vardą, buvusį Lenkijos vicekanclerį Kolontajų — lenkiškuoju Robespierru.17
1. M. Balinsiu, Dawna Akademia Wilenska, Petersburg
1907, 372, 378.
2. Ten pat, 378.
2a T. Čackiui už pastangas kelti lietuvių kalbą D. Poška parašė eiliuotą "grometą", žr. D. Poška, Raštai, Vilnius 1959. 54-56.
3. Vysk. Kasakauskio laiškas paskelbtas V. Maciūno disertacijoje "Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje", Kaunas 1939, 308.
4. Komisijos atsakymai atspausdinti P. Augustaičio "Lietuvybės elementai lenkų romantizme", Vilnius 1921, 33
5. J. Lebedys, Simonas Stanevičius, Vilnius 1955, 53
6. M. Lukšienė, Lietuvių švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje, Kaunas 1970, 92, 139.
7. J. Lebedys, Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius 1976, 21.
8. M. Lukšienė, op. cit., plg. skyrių "Gimtoji kalba pradinėje mokykloje", 92-106.
8a Vilniaus universiteto istorija 1803-1940, Vilnius 1977, 94.
9. J. Lebedys, Simonas Stanevičius, 46.
10. Plg. Mickevičius Juozapas, LE XVIII, 352-353.
(Bus daugiau)