VOKIETIJOS — SOVIETŲ SĄJUNGOS SĄMOKSLAS Spausdinti
Parašė BRONIUS NEMICKAS   
Šiemet suėjo keturiasdešimt metų nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradėto slapto bei pikto politinio žaidimo, iš kurio išriedėjo Ribbentropo -Molotovo vardu vadinama sankalba prieš kaimyninių valstybių—tarp jų ir Lietuvos — teritorijos integralumą ir valstybinę nepriklausomybę. Po Antrojo pasaulinio karo, kai šie susitarimai išvydo dienos šviesą,1 išryškėjo, kaip hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga iš anksto slapčia susibaudę pasmaugti savo kaimynų valstybinę nepriklausomybę, dalijosi jų žemėmis, jomis mainikavo ir prekiavo.

Ryšium su Ribbentropo - Molotovo susitarimų 40-ties metų sukaktimi laisvųjų pabaltiečių spauda ir organizacijos šiemet ryžosi atkreipti pasaulio dėmesį į lietuvių, latvių ir estų tautoms Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos klasta ir smurtu padarytąją nuoskriaudą, šaukdamosios jos atitaisymo. Tas šauksmas susilaukė atbalsio pavergtosioms Pabaltijo valstybėms palankioje svetimųjų spaudoje ir kai kurių laisvojo pasaulio kraštų valstybinėse institucijose. Tačiau patį didžiausią dėmesį atkreipė Maskvoje 1979 m. rugpjūčio 23 d., Vokietijos - Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties ir papildomo slapto protokolo 40-ties metų sukakties proga, Sovietų Sąjungos pavergtųjų pabaltiečių užsienio spaudos atstovams padarytasis pareiškimas, adresuotas Sovietų Sąjungos, Vakarų Vokietijos, Rytų Vokietijos bei Atlanto Chartos valstybių (taigi dar Jungtinių Amerikos Valstybių ir Didžiosios Britanijos) vyriausybėms ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurt Waldheimui.2
Maskvos pareiškimas, pasirašytas 37 lietuvių. 4 latvių bei 4 estų ir paremtas A. Sacharovo vadovaujamų 5 rusų disidentų palankiu prierašu, nurodo Ribbentropo - Molotovo susitarimų pasirašymo eigą, pavaizduoja jų priešybę tarptautinės teisės bei tarptautinių sutarčių nuostatams, apžvelgia neteisėtos inkorporacijos vyksmą, reikalauja, kad Sovietų Sąjunga, Vakarų Vokietija ir Atlanto Chartos valstybės pripažintų bei paskelbtų Ribbentropo - Molotovo susitarimus negaliojančius ir panaikintų jų padarinius (kitaip tariant, imtųsi reikiamų žygių išvaduoti Pabaltijo valstybes iš sovietinės pavergties), kad Jungtinių Tautų generalinė sesija apsvarstytų Lietuvos, Latvijos ir Estijos padėtį. Pavergtųjų pabaltiečių šauksmas iš Maskvos, — šiuokart susilaukęs atgarsio didžiosiose laisvojo pasaulio žinių agentūrose (britų Reuteryje ir prancūzų A.F.P.), — pateko net į tokius didžios reikšmės periodikos leidinius, kaip Paryžiaus "Le Monde", Londono "The Guardian".

Ribbentropo - Molotovo sambaudis įžiebė Antrąjį pasaulinį karą, suplanavo Pabaltijo valstybių, — Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Suomijos.3— Lenkijos valstybinės nepriklausomybės žudynes ir Besarabijos užgrobimą. Keturi dešimtmečiai apklojo storu dulkių sluoksniu to sąmokslo nuoskriaudas — pasaulio sąžinė joms kurčia. Sunku besurasti draugų, kurie keltų tas nuoskaudas, reikalautų jų atitaisymo. Pagaliau ir mes patys į tą sąmokslą žvelgiame lyg per rūką: senesnieji gerokai jau primiršome jo smulkmenas, ne visada pasistengėme jas kaip
Norėtųsi todėl pažvelgti į ano meto, kai toji sankalba mezgėsi, tarptautinę padėtį ir istorijon jau nuėjusius įvykius, veikusius tą nelemtąjį sąmokslą.

1. Sovietų Sąjunga kolektyvinio saugumo sistemoje
Rusija, kuri nedalyvavo (nebuvo kviesta) 1919-1920 m. steigiant Tautų Sąjungą, ją laikė, Lenino žodžiais tariant, "pasaulio banditų susivienijimu prieš proletariatą". Iš pradžių vengė dėtis kolektyvinio saugumo sistemon, nes baidėsi jai atgrasių Persijos, Suomijos, Gruzijos ir kitų skundų, svarstytų Tautų Sąjungos visuotinio susirinkimo. Tik vėliau palaipsniui prasidėjo šioks toks sąlytis su Tautų Sąjungos institucijomis. Tačiau politikoje Sovietų Rusija dėjosi su tais kraštais, kurie tuomet nebuvo Tautų Sąjungos nariai, kaip Vokietija, Turkija. Glaudesnis santykiavimas su Tautų Sąjunga prasidėjo tada, kai Vokietija tapo jos nariu (1926 m.) ir kai reikalas prispyrė pačią Sovietų Sąjungą dairytis kreditų Vakarų kraštuose. Maksim Litvinov, anuomet dar užsienio reikalų komisaro pavaduotojas, 1927 m. pirmą kartą atvyko į Ženevos nusiginklavimo konferenciją, ėjusią Tautų Sąjungos prieglobstyje, su savo propagandiniais pasiūlymais. Ir tik Hitleriui įsigalėjus, Sovietų Sąjunga ėmė keisti savo laikyseną, atžagarią kolektyviniam saugumui, ir 1934 m. pati tapo Tautų Sąjungos nariu. Tuo būdu lyg ir išėjo iš izoliacijos ir pasuko į kolektyvinio saugumo kelią, bendrą ir jai, ir kapitalistinėms valstybėms.

Sovietų Sąjungos naujosios užsienio politikos padariniai ėmė rodytis 1935 metais. Pablogo santykiai su Vokietija — ją jau kaltina Sovietų Sąjunga Versalio sutarties nuostatų pažaida, kai anksčiau rusai patys tyčiojosi iš tos sutarties. Kovo mėnesį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Eden vyksta Maskvon kolektyvinio saugumo svarstyti, o po dviejų mėnesių Prancūzijos ministras Pierre Lavai Maskvoje sutaria vadinamą "Rytų paktą" ir po to Čekoslovakijos užsienio reikalų ministras Eduard Beneš pasirašo su Sovietų Sąjunga savitarpinės pagalbos sutartį. Žodžiu sakant, Sovietų Sąjunga 1935 m. tarptautinėje scenoje ima vaidinti gana žymų vaidmenį, parodydama aiškų polinkį į kolektyvinį saugumą. Tačiau ji nenusigręžia ir nuo saviškos veiklos. Naudodamasi ūkinės depresijos sloguliu ir fašizmo grasa kapitalistiniam pasauliui, skatina (kad ir neoficialiai) Kominterno veiklą, remia kitas tarptautines komunizmui palankias institucijas. Tokia Sovietų Sąjungos politika, aišku, neigiamai veikė bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis.
Tačiau ryšiai su Vakarų Europa dėl to nenutrūko, ir kolektyvinis saugumas toliau glūdojo kaip geras ir parankus šūkis.

2. Tarptautinė įtampa
a) Tolimuosiuose Rytuose. Japonijai okupavus Mandžiūriją (1932 m.) ir Hitleriui įsigalėjus Vokietijoje (1933 m.), bendroji tarptautinė padėtis metai iš metų vis labiau tempėsi ir tolydžio darėsi sunkiau balansuojama. Kaip visada, taip ir dabar Rusijai ši bėda buvo labai paini, nes pavojus tykojo ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Todėl Sovietų Sąjunga bandė pagerinti savo padėtį ir Azijoje, ir Europoje.

 Japonijai atplėšus nuo Kinijos Mandžiūriją. Sovietų Sąjunga, vengėdama aštresnės sankirtos. 1935 m. sutiko parduoti už menką kainą Kinijos rytinio geležinkelio savąją pusę Mandžuko vyriausybei.

Kai 1937 m. liepos 7 d. Japonijos kariuomenė rytiniu pakraščiu ėmė veržtis į Kinijos gilumą. Sovietų Sąjunga oficialiai neįsimaišė šian kivirčan. bet iš tikrųjų rėmė Kiniją, siųsdama jai karinių instruktorių bei patarėjų ir tiekdama medžiagų. Be to, Sovietų Sąjunga neišliko^vis^i^neįsivėlusi ir į Kinijos pilietinį karą, prasidėjusį 1927 m. tarp Chiang Kai-sheko vyriausybės su komunistais. Protarpiais sovietai paremdavo ir Chiangą, bet daugiausia pagalbos iš jų susilaukė, suprantama, Mao Tse-tungo komunistai.

Dar prieš Kinijos užpuolimą, 1936 m. lapkričio 25 d., Japonija pasirašė su Vokietija Antikomin-terno paktą,5 reikia manyti, ruošdamasi vėliau, susidorojus su Kinija, smogti Sovietų Sąjungai.

Japonija, nors ir negalėdama karo su Kinija dėl nenumatyto jos kieto pasipriešinimo privesti prie galo, 1938 m. vis dėlto sutelkė daug kariuomenės Mandžiūrijoje, stiprino savo agentų veiklą Sinkiange ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Pasieniuose prasidėjo karinių dalinių susidūrimai, kurie 1939 m. prie Mandžiūrijos - Mongolijos sienos išvirto į nepaskelbtą japonų - rusų karą. Rusai, atmi japonus su dideliais nuostoliais, neapsalo savo laimėjimais — nesiryžo šio kivirčo išplėtoti į tikrą karą, nes matė tiesioginį pavojų Sovietų Sąjungai prie jos vakarinių sienų.

b) Europoje. Italijos 1935 m. žygis Etijopijon sukratė Europos politinę pusiausvyrą. Francisco Franco vadovaujami Ispanijos nacionalistai, paakstinti Italijos laimėjimo Afrikoje, 1936 m. liepos 17 d. sukilo prieš respublikonų vyriausybę ir įsižiebė pilietinis karas, kuris surūpino visą Europą. Ispanijos komunistų partijos, stojusios respublikonų vyriausybės pusėn, prašoma, Maskva

ADOMAS GALDIKAS

(formaliai — Kominterno vykdomasis komitetas) nusprendė teikti vyriausybininkams ribotos paspirties: sovietinių "savanorių", karinių priemonių ir kitokios mantos. Europos demokratinės valstybės — Didžioji Britanija, Prancūzija — jau iš pat pradžių nepritarė karinės paramos teiktinumui. Dėl to ir Sovietų Sąjungos pažadėtieji tiekiniai palaipsniui sumenko. Tokiu būdu Ispanijos nacionalistai laimėjo karą. Franco laimėjimas nepaprastai sustiprino nacionalistus apsčiai rėmusių Vokietijos ir Italijos prestižą, tuo pačiu sumenkindamas Sovietų Sąjungos politinį vaidmenį.

Mūncheno nuolaidos, taipgi susietos su Vokietijos ir Italijos iškilimu, buvo kitas skaudus smūgis Sovietų Sąjungos prestižui. Didžioji Britanija ir Prancūzija, Hitlerio su Mussoliniu įbai-dytos ir visiškai nesitarusios su Maskva, Mūncheno konferencijoje 1938 m. spalio 1 d. pasidavė Vokietijos reikalavimams. Tokiu būdu Čekoslovakijos likimą išsprendė keturi vyrai, — Hit-ler, Mussolini, Chamberlain ir Daladier, — atiduodami Vokietijai Sudetus su mažąja Maginot gynybos linija. Europos didžiosios valstybės anksčiau nors ir buvo prieštarios dviejų germanų tautų (vokiečių ir austrų) politiniam susivienijimui, bet vėliau, Hitlerio galiai išsikerojus, lyg ir prijunko prie jų susijungimo minties, kaip natūralios ir neišvengiamos, istorijos diktuojamos politinės baigmės. Austrijos prijungimas prie Trečiojo Reicho (1938 m. kovo 12 d.) vis dėlto buvo jų prestižui skaudus kirtis, kuris betgi palietė jas visas lygiomis. Tačiau "Mūnchenas" ypačiai pažemino Sovietų Sąjungos politinį prestižą ir sužlugdė Litvinovo vestą kolektyvinio saugumo politiką — Maskvos Mūnchenan nekvietė ir su ja Čekoslovakijos likimo sprendėjai nesitarė.

Sovietų Sąjungos tarptautinis vaidmuo menko ne tik dėl jai nepalankaus užsienio veiksmų klostymosi, bet ir dėl pačiame krašte, Rusijos viduje, 1937-38 metais vykdytų didžiųjų valymų. Sakyčiau, būta dar ir užsienio politinių reiškinių ir vidinių gąslių traukulių savotiškos sąveikos: tarptautinės sovietų nesėkmės Azijoje ir Europoje akstino namie valdovų nuogąstį ir atoveikį, siekiantį apsivalyti nuo vidinių priešų (dažniausia tik menamų); iš antros pusės, kaip dabar sakytume, tos "raganų medžioklės", rodydamos užsieniui sovietinio režimo silpnybę, menkino juo pasitikėjimą, žlugdė jo prestižą, ir tarptautinį vaidmenį.

Sovietų Sąjungos kivirčai su Japonija Tolimuosiuose Rytuose, Ispanijos pilietinio karo Maskvai nepalanki baigtis, santykių pablogėjimas su Didžiąja Britanija, nesiliaująs fašizmo ir nacizmo kilimas ir laimėjimai vertė Kremliaus viešpačius rimtai susimąstyti, kokį atoveikį šie užsienio reiškiniai sukels namie. Jų baimę ir susirūpinimą liudija didieji 1937-38 metų valymai, kurių aukomis tapo aukšti komunistų partijos, sovietinės valdžios ir kariuomenės pareigūnai, vadinami trocki-ninkų vardu, kaip Piatkov, Radek, Sokolnikov, Bucharin, Rykov, Jagoda, generolai — Tuchačevskij, Putna, Uborevičius (du pastarieji — lietuviai). Visi buvo apkaltinti sąmokslu nuversti sovietinę vyriausybę ir tuo tikslu tariamai palaikę slaptą ryšį su Vokietija, Lenkija ir Japonija. Kone visus kaltinamuosius sovietiniai parodomieji teismai pasmerkė miriop. Anuomet užsienis (mažne visur) šiuos valymus laikė Sovietų Sąjungos vidine silpnybe ir sovietinės santvarkos įrimo pradžia.

3. Sovietų Sąjungos užsienio politikos lūžis
Mūncheno nuolaidos labiausiai nugąsdino ir apvylė Maskvos valdovus. Jiems atrodė, kad Mūncheno sutartis yra ne kas kita, kaip Vakarų demokratinių valstybių suartėjimas su Vokietija, ketantis jai laisvas rankas Europos rytuose. Tokiu būdu ano meto tarptautinių ir vidaus įvykių sąveika vertė Sovietų Sąjungos valdovus persvarstyti jos užsienio politiką.

Stalinas visų pirma 1939 m. balandžio 8 d. užsienio reikalų komisarą Litvinovą pakeitė Viačeslavu Molotovu, kuris tuoj, balandžio 17 d., bandydamas dar patikrinti kolektyvinio saugumo galimybes, pasiūlė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ambasadoriams Maskvoje sudaryti Trijų sąjungą prieš Vokietiją. Prancūzija kiek susidomėjo šiuo pasiūlymu, bet Didžioji Britanija buvo labai atsargi ir nepatikli. Tik Molotovui tą pasiūlymą 1939 m. gegužės 31 d. pakartojus savo kalboje,  pasakytoje aukščiausiame  soviete, Arthur
Neville Chamberlain, darbiečių ir kitų kairiųjų spaudžiamas, pasiuntė Maskvon William Strangą (palyginti neaukšto rango diplomatą), kuris po kelių savaičių grįžo, nieko nepasiekęs. Pagrindinė Stran-go nesėkmės priežastis buvo ta, kad Didžioji Britanija nesutiko su Sovietų Sąjungos reikalavimu — duoti jai Pabaltijo valstybėse ir Lenkijoje laisvas rankas, t. y. karo su Vokietija atveju įvesti į tas teritorijas sovietų kariuomenę. Kai Didžioji Britanija nepriėmė šios sąlygos ir tuo būdu ne-atgijo kolektyvinio saugumo galimybė, tada Sovietų Sąjunga staiga metėsi Vokietijos pusėn, iš pagrindų pakeisdama savo užsienio politiką.

Tokį Sovietų Sąjungos užsienio politikos posūkį išnaudojo Vokietija. Hitleris buvo jau pasiruošęs pulti Lenkiją. Ir jam kaip tik šmėkštelėjo proga atskelti Sovietų Sąjungą nuo Lenkijos sąjungininkių Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, kad karo atveju būtų galima pirmiau susidoroti su jomis ir tik po to spręsti Rusijos likimą, tuo būdu išvengiant dviejų frontų (iš vakarų ir iš rytų) tuo pačiu metu.
Stalinas ir Hitleris, geisctenoijpgauti vienas kitą, buvo priversti derinti savo imperialistinius siekius atvirais ir slaptais tarpusavio susitarimą Trys šios rūšies slapti protokolai, pasirašyti tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, byloja ne tik užmačią užgrobti Lietuvos žemes, bet ir mainikav -mą bei prekiavimą jomis.

4. Pirmasis slaptas protokolas
Berlyne 1939 m. rugpjūčio 21 d. pasirašius naują prekybos sutartį tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, tuoj po to Hitlerio užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop atsidūrė Maskvoje ir ten su Molotovu pasirašė 10-čiai metu Nepuolimo sutartį (ji datuota 1939 m. rugpjūčiu 23 d., bet iš tikrųjų pasirašyta 24 d. 1 vai. naktį). Jąja, kaip šios rūšies sutartims įprasta, šalys pasižada nei skyrium, nei bendrai su kitomis valstybėmis nesigriebti jokio smurto, jokių agresinių veiksmų viena prieš kitą, neužpulti viena kitos; ateities tarpusavio ginčus ir kivirčus spręsti taikiu būdu, draugiškai pasikeičiant nuomonėmis.
Tą pačią dieną Ribbentropas ir Molotovas Maskvoje pasirašė ir tokio turinio slaptą papildomą protokolą:
Nepuolimo pakto tarp Vokietijos Reicho ir Socialistinių Sovietinių Respublikų Sąjungos pasirašymo proga abiejų šalių įgaliotiniai visai slaptai-svarstė kiekvienos jų įtakos sferų ribą Rytų Europoje. Šie pasitarimai privedė prie tokių išvadų:
1. Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai) priklausančiose srityse įvykus politiniam ir teritoriniam persitvarkymui, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSRS įtakos sferų riba. Ryšium su tuo abi šalys pripažįsta Lietuvos teises Vilniaus srityje.
2. Lenkijos valstybei priklausančiose srityse įvykus teritoriniam ir politiniam persitvarkymui, Vokietijos ir SSRS įtakos sferos ribosis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upių linija.

Klausimas, ar abiejų šalių interesai vers išlaikyti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir kokiose sienose, bus galutinai išspręstas tolimesnėje politinėje raidoje. Kiekvienu atveju abi vyriausybės spręs šį klausimą draugišku susitarimu.
3. Pietryčių Europos atžvilgiu sovietų šalis pabrėžia teisę į Besarabiją. Vokiečių šalis pareiškia visišką savo nesidomėjimą šiomis sritimis.
4. Abi šalys šį protokolą laikys visiškai slaptu.
Maskva, 1939 m. rugpjūčio 23 d.
Už Vokietijos Reicho Vyriausybę: v. Ribbentrop
SSRS Vyriausybės Įgaliotinis: V. Molotov

Šiuo protokolu Vokietija ir Sovietų Sąjunga slapčia sutarė užgrobti ir tarp savęs pasidalyti Baltijos jūros rytinio pakraščio ir Rytų Europos kai kurias sritis. Dalijantis Baltijos rytinio pakraščio sritį ir išvedant "įtakos sferų ribą" šiaurine Lietuvos siena (t. y. Lietuvos siena su Latvija), Suomija, Estija ir Latvija numatytos Sovietų Sąjungai, o Lietuva — Vokietijai. Lenkija perskrosta maždaug pusiau, vadinamąją "įtakos sferų ribą" išvedant Pišos - Narevo — Vyslos - Sano upių kreive. Čia dar slypi Lenkijos nepriklausomos valstybės idėja — ketama tą klausimą spręsti "tolimesnėje politinėje^raidoje", išeinant iš susitariančių "abiejų šalių interesų". Betgi "abiejų šalių interesai" lėmė Lenkijai liūdną "tolimesnę politinę raidą". Sutriuškinus Lenkiją, jos Sovietų Sąjungai atitekusios rytinės sritys buvo įjungtos į Gudijos ir Ukrainos sovietines respublikas. Vokiečiai kone pusę okupuotų Lenkijos žemių prijungė tiesiog prie Vokietijos, o likusioje jų dalyje įsteigė jai pavaldžią ir klusnią vadinamąją "Generalinę Lenkijos guberniją" su sostine Krokuvoje.

Rumunijai priklausanti Besarabija slaptuoju protokolu numatyta Sovietų Sąjungai.

5. Antrasis slaptas protokolas
Vokietijai sudarius su Sovietų Sąjunga Nepuolimo sutartį, Hitlerio kariuomenė 1939 m. rugsėjo 1 d. puolė Lenkiją iš vakarų, o Stalino — 1939 m. rugsėjo 17 d. iš rytų ir veikiai užėmė visą jos teritoriją. Tuoj po šio bendro užpuolimo, 1939 m. rugsėjo 28 d., užpuolikai Maskvoje pasirašė vadinamąją Vokietijos - Sovietų jungos sienų ir draugiškumo sutartį. Jąja nustatoma tariama Vokietijos ir Sovietų Sąjungos interesų riba6 okupuotos Lenkijos žemėse ir numatoma teisė sutarties šalims pertvarkyti viešąją administraciją jų užimtose Lenkijos srityse.

Dar prieš šios sutarties pasirašymą, 1939 rugsėjo 25 d., Stalinas su Molotovu, pasikvietė Vokietijos ambasadorių Maskvoje Schulenbui į Kremlių, pasiūlė prijungti Liublino provinciją ir Varšuvos provincijos didelę dalį prie vokiečių užimtųjų Lenkijos žemių, jei Vokietija sutik mainais atsisakyti nuo savo pretenzijos į Lietuvą. Šis pasiūlymas ir sudarė pagrindą pakeisti pirmykštį (1939. m rugpjūčio 23 d.) ir sutarti naują papildomą slapta protokolą. Jį pasirašė Maskvoj Ribbentropas ir Molotovas Vokietijos - Sovietų Sąjungos sienų ir draugiškumo sutarties sudarymo proga tą pačią 1939 m. rugsėjo 28 dieną. Protokolo tekstas:
Maskva, 1939 m. spalio 28 c Pasirašiusieji įgaliotiniai pareiškia, kad Vokietijos Reicho ir SSRS Vyriausybės sutarė štai ką:

Slapto papildomo protokolo, pasirašyto 1939 m. mg pjūčio 23 d., 1 str. pakeičiamas ta prasme, kad Lietuvos vasltybės teritorija įeina į SSRS įtakos sferą o iš kitos pusės — Liublino provincija ir Varšuvo; provincijos dalis į Vokietijos įtakos sferą (palygini žemėlapį, pridėtą prie šiandieną pasirašytosios Sieniį ir draugiškumo sutarties). Kai tik SSRS Vyriausybe imsis Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių savo interesams apsaugoti, dabartinė Vokietijos Lietuvos siena, siekiant natūralaus ir paprasto sienų išvedimo, bus ištiesinta taip, kad Lietuvos teritorija, esanti pietvakariuose nuo pridėtame žemėlapyje nubrėžtos linijos, atiteks Vokietijai.

Toliau pareiškiama, kad aukščiau minėtos Sovietų Sąjungos priemonės nepaveiks dabar galiojančių Vokietijos ir Lietuvos ūkinių susitarimų.
Už Vokietijos Reicho Vyriausybę: v. Ribbentrop
SSRS Vyriausybės vardu: V. Molotov

Kaip matyti, antrasis slaptas protokolas, pakeisdamas pirmąjį, numatė naujas būsimąsias sienas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Baltijos jūros rytiniame pakraštyje, kur dar tebegyvavo savarankiškos valstybės (prieš jų nepriklausomybę buvo dar tebesąmokslaujama), ir jau sutriuškintos Lenkijos teritorijoje. Sovietų Sąjungai numatė Lietuvą su Vilnium7 ir jo sritimi, Vokietijai rezervuojant tik Užnemunės ruožą maždaug ligi Šešupės. Kiek vėliau, 1939 m. spalio 7 d. Ribbentropas, slapta telegrama pranešdamas sąmokslininkų "interesų sferų" apibrėžtį Pabaltityje ir Lenkijoje Vokietijos įgaliotiems ministrams Taline, Rygoje ir Helsinkyje, Lietuvos perleidimą patvirtino tokiais žodžiais: "Tuo būdu seka, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija nepriklauso Vokietijos sferai . . .". Už Lietuvą Vokietija gavo mainais okupuotoje Lenkijoje Liublino provinciją ir Varšuvos provincijos didžiąją dalį. Tuo būdu šis slaptas protokolas Vokietijos - Sovietų Sąjungos "įtakos sferų" ribą pastūmė gerokai į rytus: nuo palei Varšuvą tekančios Vyslos ligi Bugo.

Tuomet tačiau Vokietijai kur kas labiau rūpėjo už Lietuvą laimėti kad ir trumpalaikis Sovietų Sąjungos neutralumas negu Liublino ir Varšuvos provincijos, nes vakaruose liepsnojo karas su Didžiąja Britanija ir Prancūzija. Hitlerio juk buvo numatyta, susidorojus Vakaruose, mestis į Rytus — pulti Sovietų Sąjungą ir po pergalės pasiglemžti ne tik Pabaltijį, su juo atgaunant dabar mainais sovietams atiduodamąją Lietuvą, bet ir užgrobti plačias Rytų Europos sritis.

Dar prieš primetant 1939 m. spalio 10 d. vadinamąją Sovietų Sąjungos - Lietuvos abipusės pagalbos sutartį, perleidusią Vilnių bei jo sritį Lietuvai (1 str.) ir jon įvedusią sovietų įgulas (4 str.), Molotovas 1939 m. spalio 3 d. buvo pasiūlęs Schulenburgui Užnemunės ruožo perdavimą Vokietijai sujungti draugėn su Vilniaus perleidimu Lietuvai, tuo pačiu metu pasirašant protokolus dėl abiejų dalykų. Vokiečiams tačiau ši mintis buvo nepatraukli, nes jie nenorėjo, kad pasaulis juos laikytų Lietuvos žemių grobikais, o rusus — jos geradariais. Todėl vokiečiai pasiūlė neokupuoti jiems rezervuoto Lietuvos teritorijos ruožo, kai Sovietų Sąjungos kariuomenė žygiuos į Lietuvą, paliekant Vokietijai teisę nustatyti formalaus prijungimo datą. Sovietų Sąjunga priėmė šį vokiečių pasiūlymą, ir Molotovas 1939 m. spalio 8 d. nota pranešė Vokietijos ambasadoriui Maksvoje Schulenburgui, kad 1) protokolo minimas teritorijos ruožas nebus okupuotas, kai Raudonoji armija įžengs Lietuvon, ir 2) paliekama Vokietijai teisė nustatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs minėtos Lietuvos teritorijos prijungimą prie V -kietijos.


6. Trečiasis slaptas protokolas
Kai Sovietų Sąjunga griebėsi "Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių savo interesams apsaugoti", — 1940 m. birželio 14 d. įteikusi ultimatumą Lietuvos vyriausybei, rytojaus dieną pradėjo karinę okupaciją, — Raudonoji armija nesustojo prie Šešupės, bet užėmė ir ankstyvesnių protokolu Vokietijai numatytąjį Užnemunės ruožą ir jame, kaip ir visoje Lietuvos teritorijoje, pradėjo sovietizaciją. Vokietija neužmiršo 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptu protokolu jai numatytų, bet Sovietų Sąjungos užimtų Užnemunės žemių. Tą reikalą atsargiai jau užsiminė Ribbentropas savo 1940 m. liepos 9 d. telegramoje Vokietijos ambasadoriui Maskvoje Schulenburgui, kad toji teritorija (Užnemunės ruožas) .. . "būsianti inkorporuota į Vokietiją, tiesinant Vokietijos - Lietm sieną". Ribbentropas, patyręs, kad Maskva nenon atiduoti Vokietijai jai numatyto Užnemunės ruož 1940 m. rugpjūčio 2 d. jau pavedė savo ambasadai Maskvoje išsiaiškinti, "kokį quid pro quo siūlytu Sovietų vyriausybė".

Pradžioje (1940 m. rugpjūčio 12 d.) Molotovai išdėstė, kad Užnemunės ruožas "negalįs būti kompensuotas jokia kita teritorija, sutartimi su Vokietija jau perėjusia Sovietų Sąjungos valdyman. nes tatai jai sudarytų didelį moralinį smūgį Todėl pasiūlė atsilyginti pinigais — 3.860.000 aukso dolerių (pusę sumos, savo laiku Jungtinių Amerikos Valstybių sumokėtos carų Rusijai už Aliaską). Po to tęsėsė derybų tąsymasis, nes Vokietijai neganėjo Sovietų Sąjungos pasiūlytosios pinigų sumos. Vėliau vokiečiai pradėjo nuolaidžiauti, kadangi Užnemunės byla, Molotovo siejama su kitomis Vokietijai svarbiomis sutartimis, vilkino jų pasirašymą. Ypač prekybos sutarties pasirašymas Vokietijai buvo skubus, nes jai labai reikėjo Sovietų Sąjungos duonos, alyvos ir kitų žaliavų, kariaujant su Didžiąja Britanija ir Prancūzija. Vokietijos ekonominės delegacijos pirmininkas ministras Kari Schnurre primygtinai siūlė8 tuč tuojau susitarti dėl Užnemunės ruožo, kad Vokietija tuo užsitikrintų sau svarbių sutarčių greitą pasirašymą. Molotovui dar padarius nuolaidų (padvigubinus atlyginimą už tą Lietuvos teritorijos ruožą bei pasiūlius vokiečiams palankesnį atsiskaitymo būdą) ir Ribbentropui sutikus su šiuo kompromisu, 1941 m. sausio 10 d. pasirašytas Vokietijos -Sovietų Sąjungos slaptas protokolas. Štai jo tekstas:

Vokietijos Reicho Vyriausybės įgaliotinis Vokietijos ambasadorius grafas von der Schulenburgas iš vienos pusės ir SSRS Vyriausybės įgaliotinis SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. M. Molotovas iš kitos pusės sutarė, kas seka:
1. Vokietijos Reicho Vyriausybė atsisako nuo savo reikalavimo į Lietuvos teritorijos ruožą, kuris yra minimas 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptame papildomajame protokole ir paženklintas prie jo prijungtajame žemėlapyje;
2. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Vyriausybė yra pasiruošusi atsilyginti Vokietijos Reicho Vyriausybei už šio protokolo 1 str. minimą teritoriją, sumokėdama 7.500.000 aukso dolerių, arba 31.500.000 reichsmarkių — — — — — — — — — —
(toliau nurodoma, kuo — auksu ir kitais tauriaisiais metalais — ir kada — kuriais terminais — bus atsilyginama. Br. N.)
3. Šio protokolo/paruošti du egzemplioriai vokiečių
kalba ir du — /rusų, ir jis įsigalioja tuoj po pasi-
rašymo.
Maskva, 1941 m. sausio 10 d.
Vokietijos Reicho Vyriausybės vardu: Schulenburg SSRS Vyriausybės pilnai įgaliotas: V. Molotov

Tą pačią dieną Molotovas ir Schulenburgas Maskvoje pasirašė vadinamąją Vokietijos - Sovietų Sąjungos sienos sutartį. Ji nustatė sieną tariamai tarp Sovietų Sąjungos (iš tikrųjų — Lietuvos) ir Vokietijos: nuo Igorkos upės ligi Baltijos jūros.

Šie dokumentai atspindi piktas Lietuvos kaimynų — hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos
— užmačias, kaip buvo slapčia dalijamasi, mainikaujama, prekiaujama Lietuvos žemėmis, kėsinantis pasmaugti jos valstybinę nepriklausomybę, kaip nustatinėjamos sąmokslininkių tariamai savos naujosios sienos, kurios ne po ilgo iš pagrindų pakito, pačioms suokalbininkėms 1941 m. birželio 22 d. įsivėlus į tarpusavio karą. Tačiau Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės — Latvija ir Estija — kol kas dar tebėra Sovietų Sąjungos okupuotos. Ribbentropo - Molotovo sankalbos Pabaltijo tautoms padarytoji nuoskriauda neatitaisyta: jos praktiškai negali naudotis tautų apsisprendimo teise, nes jas tebespaudžia sovietinė pavergtis, kuri tačiau neįstengia numaldyti jų laisvės troškulio ir valstybirės nepriklausomybės ryžties.

1. Ypač 1948 m. paskelbus Nazi-Soviet Relations: documentation for the Archives of the German Foreign Office; Department of State Publication, ed. by R. J. Sontag and J.S. Beddie; Washington, D.C., Government Printing Office.
2. Mūsų veiksniai turėjo veikiai pasirūpinti, kad šis pareiškimas tikrai pasiektų savo adresatus.
3. Suomija ginklu apgynė savo valstybinę nepriklausomybę, bet 1940 m. kovo 12 d. Maskvos sutartimi buvo priversta perleisti Sovietų Sąjungai savo teritorijos rytinę dalį, Karelijos sąsmauką, Viipuri miestą su apylinkėmis ir kitas strategines sritis, esančias netoliese Leningrado.
4. Mandžuko — tai okupuotoje Mandžiūrijoje Japonijos įsteigta ir jai visiškai pavaldi tariama valstybė, gyvavusi nuo 1932 ligi 1945 metų.
5. Prie Antikominterno pakto 1937 m. prisidėjo Italija, 1939 m. — Vengrija, Ispanija, Mandžuko, o 1941 m. — Bulgarija, Danija, Suomija, Kroatija ir Slovakija.
6. Toji riba smulkiai nusakyta papildomo slapto protokolo, pasirašyto Maskvoje 1939 m. spalio 4 d. Molotovo ir Senule nburgo.
7. Ribbentropo 1939 m. spalio 5 d. telegrama Sehulen-burgui paaiškina, kad ir Vilniaus sritis numatyta Vokietijai.
8. Tatai atspindi jo 1940 m. gruodžio 25 d. raštas Ribbentropui.

Naudotasi šiais šaltiniais:
George Vernadsky: A History of Russia, New Haven: Yale University Press, 1954. Lietuvių Enciklopedija, Boston. Juozas Andrius: Lithuania (žemėlapis).
Bronis J. Kasias: The USSR - German Aggression against Lithuania, New York: Robert Speller & Sons, 1973. Walther Kirchner: History of Russia, New York: Barnes & Noble, 1960.
Vytautas Meškauskas: Pareiškimas Maskvoje; "Dirva", 197-37.
Pabaltiečių Pareiškimas Maskvoje;, "Darbininkas, 1979, Nr. 41 R. J. Sontag and J. S. Beddie: Nazi-Soviet Relanons; Washington, D.C.: Government Printing Office. 1948. Encyclopedia Britanica World Atlas, 1956.