Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NETIESIOGIAI ĮRODOMAS IŠEIVIJOS REIKŠMINGUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. Audrius   
Literatūros ir Meno 7-10 numeriuose išspausdintas Jono Aničo straipsnis apie išeivijos kultūrinį-politinį gyvenimą. Straipsnio tonas griežtai poleminis, jo tikslas — demaskuoti išeivijos tariamus kultūrinius laimėjimus. Aničas tvirtina, kad išeivijos kultūrinį gyvenimą dominuoja konservatyvieji sluoksniai, kurių pagrindinis tikslas yra visą veiklą įjungti į tariamuosius vadavimo darbus. Rimtesniam į politinę veiklą neįsijungusiam kūrėjui nėra atitinkamų darbo aplinkybių, o jų darbams nesuteikiama net minimali-nės paramos. Aničas toliau teigia, kad išeivijos kultūrinės institucijos, kaip Lietuvių fondas, Lituanistikos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, neprilygsta tarybinio mokslo židiniams. Be to, patys išeiviai, blaiviau įvertinę padėtį, pripažįsta, kad išeivijos kultūrinis gyvenimas blėsta, kad jos pasiekimai riboti. Aničo teigimuose yra šiek tiek tiesos, tačiau labai nedaug, o jo pagrindinės prielaidos pateiktos visai tendencingai.

Aničas siekia atskleisti išeivijos pastangų bergždumą tokiu būdu. Jis pacituoja vienų kultūrininkų pasisakymus apie mokslo laimėjimus Lietuvoje, juos priešpastatydamas išeivijoje paplitusiai savo darbų kritikai ir pasiskundimais tremtinio dalia. Jis pastebi, kad Vincas Krėvė, rašytojas Juozas Kralikauskas, lituanistas Pranas Skardžius ir kiti yra ne kartą paminėję, kad sunku dirbti mokslinį darbą išeivijoje. Neginčijama, kad normaliai tėvynėje yra geriausios sąlygos kurti. Tačiau 44-ais metais lietuviai nesprendė abstraktaus klausimo, ar geriau gyventi tėvynėje, ar kur nors kitur, o kitą visai konkretų klausimą, būtent, ar pasilikti ideologiškai ir kūrybiškai supančiotoje Lietuvoje, kurioje siautėjo nežabotas fizinis ar dvasinis teroras, ar pasitraukti į Vakarus ir tenai kurti, ko Lietuvoje neįmanoma.

Nors tremtinio dalia nebuvo lengva, vis tiek aplinkybės buvo geresnės, negu Lietuvoje, kur vyko masinis rašytojų ir mokslininkų perauklėjimas. Rašytojai Miškinis, Boruta, Inčiūra, Jakubėnas, filosofai Seze-manas, Karsavinas ir daug kitų buvo suimti. Likusieji rašė, ką partija jiems liepė. Pavyzdžiui, savo knygoje apie Avyžių Elena Bukelienė pastebi, kad, nors Avyžius aprašė 'visko pertekusį kolūkio gyvenimą", iš tikrųjų "vagiliavimas vaizduojamu metu buvo ir gyvybinis poreikis valstiečiui, nusigyvenusiam kolūkyje". Daug jaunų rašytojų, jau pasireiškę nepriklausomoje Lietuvoje, neberašė iš dalies ir dėl to, kad už partijai nepriimtinus rašinius grėsė ne tik griežta kritika, bet ir lageris. Tuo laiku išeivijoje suklestėjo nauja Bradūno, Nagio, Nykos-Niliūno poetų karta. Šiemet Lietuvoje bus išleista Henriko Radausko eilėraščių rinktinė, nors jo estetizmas anuomet būtų sulaukęs griežčiausios kritikos. Ne tik literatūroje, bet ir mene ir moksle laisvės nebuvo. Aničas pamini, kad 19-ais metais Kapsuko vyriausybė išleido dekretą dėl Čiurlionio kūrinių nacionalizavimo, kadangi "žmonijos genijų kūriniai negali būti privačių asmenų nuosavybė". Tačiau jis nutyli, kad pokario metais Čiurlionis buvo pasmerktas kaip dekadentas. 57-ais metais tapytojas Augustinas Savickas skundėsi, kad "mūsų dailės kritikai-vulgariza-toriai savo metu bandė jį visiškai išbraukti iš Lietuvos dailės istorijos". Jei išeivijos lituanistai vargo, tai Lietuvoje dar daugiau. Antai 48-tais metais Mokslo akademijos visuotiniame susirinkime Lietuvių kalbos institutas susilaukė tokių priekaištų: "prof. Balčikonis neiškėlė to fakto, kad Institute apolitiškumas yra pasiekęs aukščiausią laipsnį, kad vergavimas buržuazinei ideologijai ir darbo stiliui yra dominuojantis reiškinys . . . Instituto bendradarbiai yra tiek ideologiškai atsilikę, jog nežino, kad jų "kiekvieno pareiga politiškai, partiškai prieiti prie kiekvieno mokslo klausimo sprendimo. Tai reikia griežtai ir nedelsiant taisyti."

Dabar jau ne Stalino laikai, bet partija vis dar tvarko kultūrinį gyvenimą, varžo rašytojų laisvę. Praeitais metais rašytojai Mikelinskas, Aputis, ir Avyžius susilaukė griežtos kritikos. Kadangi išeivijoje buvo sukurti vertingi veikalai, kurie Lietuvoje nebūtų buvę nei parašyti, nei išspausdinti, tai pasitraukimas iš krašto buvo tautai naudingas.

Gal išeivijos kūrybinis išblėsimas ir neišvengiamas. Bet jos įnašas lietuvių tautai, pasišventimas jos kultūrai išryškėja, palyginus jos vaisius su tuo, ką pasiekė lietuviai pasilikę Sovietų Sąjungoje po pirmojo pasaulinio karo. Manytum, kad pastarieji, gyvendami krašte, kuriame tariamai klesti tautų draugystė ir skatinamas tikras patriotizmas, būtų daugiau sukūrę negu visokiausi buržuaziniai nacionalistai, įsikūrę kraštuose, kurių vyriausybės lietuvybei visai abejingos.

Aničas tvirtina, kad emigracijos konservatyvieji sluoksniai iškreipia tautos sampratą, bandydami visai nuvertinti krašto reikšmę tautos gyvenime. Tam įrodyti jis pateikia tokią ištrauką iš Juozo Girniaus raštų: "ne kraštas, o žmonės sudaro tautą. Ir Lietuva esmine prasme yra ne kraštas Baltijos pajūryje, o mes patys — visi lietuviai,\ Citata panaudota sąmoningai iškreipti Girniaus minčiai. Girnius šitaip aptaria krašto ir tautos santykius: "Kraštas — tai tautos namai; kraštas yra tautos židinys ta prasme, kad jis ne tik yra tautos gyvenimo vieta, bet ir simbolizuoja šioj erdvėj viešpataujančią tautinio broliškumo dvasią; kraštas tai vieta, kurioj tauta realizuoja savo tautinę civilizaciją, regimu būdu apreiškian-čią jos kultūrą,\ O pilna Girniaus citata, kurią Aničas iškreipia, šitokia: "Lietuva visų pirma yra ne žemė Baltijos pajūryje, o mes patys, visi lietuviai. Užuot buvusi paprastu vietovardžiu, Lietuva visų pirma yra žodis pačiai tautai. Todėl, palikdami Lietuvos kraštą, dar nepalikome pačios Lietuvos. Mumyse tauta yra įsikūnijusi, ir todėl, kur esame, ten yra ir Lietuva. Tikra prasme palikti Lietuvą — tai jai mirti nutaus-tant". Tad kalbama ne apie naują tautos sampratą, bet apie tautinę ištikimybę.

Dabar pažvelkime į Aničo tvirtinimus apie išeivijos institucijas. Lietuvių fondas tariamai valdomas konservatorių, todėl neremia kultūrinės veiklos. Šitą išgalvojimą Aničas siekia paremti faktu, kad Lietuvių fondas atmetė prašymą finansuoti Lituanistikos instituto darbų ketvirtą tomą. Tačiau stipendiją paskyrė generalinei konsulei Daužvardienei, o kitas fondas, Vydūno fondas, premiją paskyrė kitai veikėjai.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad išeivijos institucijos ir fondai savarankiški. Nėra jokio centrinio organo, kaip kompartija, kuri nustato, kam premijos turi būti suteikiamos. Jei Vydūno fondas, ar Ateities, ar Mackaus fondai paskiria kam nors premiją, tai niekas negali jiems uždrausti tai daryti. Politiniams veikėjams skiriamos premijos, bet ne taip dažnai. Ateitininkai ir santa-riečiai premijas skiria tik kultūrininkams. Be to, institucijų savarankiškumas padarytų bergždžiomis visas išeivijos politikų pastangas jas nukreipti į grynai politinį darbą, jei veiksniai ir kada nors nutartų tai daryti.

Lietuvių fondas visišką daugumą savo lėšų paskirsto kultūrinei veiklai, beveik pusę metinio pelno perleisdamas Švietimo tarybai, kuri šelpia lituanistines mokyklas. Fondas nesuteikė Lituanistikos institutui finansinės paramos gal dėl to, kad išeivijoje visi laikraščiai, žurnalai, knygos, teatro ir operos spektakliai finansuojami privačiai. Tik išimties atveju Fondas teikia paramą. Aplamai daugiausia remiami ne mokslininkų specialistų veikalai, bet platesnės apimties darbai. Bet šitaip daroma ir Lietuvoje. Populiarūs veikalai išleidžiami tūkstantiniais tiražais, o mokslininkų darbai spausdinami verktinai mažais tiražais. Lebedžio veikalo apie lietuvių kalbą viešajame gyvenime išspausdinta tik 900 egzempliorių, Žuko svarbaus Lietuvos bibliografijos istorijos veikalo — tik 500 ir ant laikraštinio popieriaus, jaunųjų istorikų darbų — tik 250 kopijų. Net ir Aničo veikalas apie katalikų bažnyčią pokario metais susilaukė tik 600 egzempliorių.

Aničas teisingai pastebi, kad Lituanistikos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija nėra panašūs į Lietuvos mokslines įstaigas. Išeivijoje neįmanoma įsteigti mokslo akademijos su etatiniais darbuotojais. Tačiau tai nereiškia, kad išeivijos institucijos neatlieka svarbaus darbo, ypač teologijos, filosofijos, ir istorijos srityse. Lietuvoje teologų veikalai visiškai nespausdinami, jo filosofija, išskyrus keletą sričių, 1 pavirtusi dvasine dykuma. Tiesa,/Lietuvoje parašyta tikrai vertingų istorijos veikalų. Būtų pakankamai pajėgių istorikų, bet jų dauguma rašo tik apie dabartį ir komunistų partijos veiklą. Sovietiniais duomenimis, 74-ais metais visos keturios istorijos mokslo daktarinės disertacijos liečia dabartį; iš septynių kandidatinių disertacijų tik dvi nebuvo apie kompartiją. 75-ais metais apgintos aštuonios kandidatinės disertacijos; šešios šio šimtmečio temomis, o likusios dvi iš etnografijos. Ši statistika liudija sovietinės istorijos vienašališkumą. Tuo tarpu Katalikų mokslo akademija Romoje išspausdino stambius istorikų Ivinskio ir Avižonio veikalus ir antrąjį šaltinių tomą apie Lietuvos Bažnyčios ryšius. Vienintelis asmuo, pajėgęs rimtai recenzuoti svarbų Lietuvoje išleistą Plečkaičio darbą apie feodalizmo filosofiją Lietuvoje, buvo kaip tik Katalikų mokslo akademijos narys Povilas Rabikauskas. Tai parodo, kad Lietuvoje, kaip ir išeivijoje, dažnai nėra planingo darbo, kadangi yra tik vienas ar antras tikras srities žinovas. Nors ir išeivijos moksliniai pasiekimai kuklūs, jie Lietuvai bus naudingi, kol sovietinė valdžia neleis mokslui savarankiškai vystytis.

Išeivijos svarbą netiesiogiai įrodo ir paties Aničo straipsnis. Jeigu ji būtų nereikšminga, tai nereikėtų apie ją nė kalbėti, juo labiau išeivijos pasiekimus lyginti su okupuotos Lietuvos laimėjimais.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai