Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKIŠKOJI AKCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
(JOS ATGAIVINIMO TREMTYJE PROGA)


ĮVADAS


Prieš dvidešimt trejus metus popiežius Pijus XI, apibūdindamas ano meto blogybes, enciklikoje „Ubi arcano Dei" (1922 m. gruodžio 23 d.) rašė: „Vietoje pasitikėjimo ir tikrumo viešpatauja per didelis susirūpinimas ir jautri baimė; vietoje noro veikti bei dirbti — neveiklumas ir dykinėjimas; vietoje ramios, taiką statančios tvarkos — sąmyšis ir visuotinis nesusivokimas. Todėl visuomeninio veikimo uždaviniai stovi neatlikti; prekyba tarp tautų nutrūkusi; mokslinės bei meninės pastangos paralyžiuotos. Blogiausia, kad visur stinga krikščionies verto būdo gyventi, stinga tokiu mastu, jog visuomenė ne tik nedaro jokios pažangos, kaip žmonės dažnai mėgsta girtis, bet atrodo, yra linkusi sukti atgal į barbarišką sužvėrėjimą".


Argi šitas vaizdas netinka ir mūsų dienoms? Iš tikro, Europos ir net viso pasaulio gyvenime dabar vyrauja rūpestis ir baimė, nedarbas ir nesėkmė, painiava ir grėsmė. Ir tai nėra tik paprasti pokarinės suirutės ženklai. Tai apraiškos, kurios atskleidžia gilią paties žmogaus krizę, nes, kaip tasai pats popiežius pastebi, „jau per ilgai triumfavo prievartos teisė ir nutrynė žmonių širdyse prigimties įdiegtus ir krikščioniškosios meilės patobulintus švelnumo bei gailestingumo bruožus ... Jau per dažnai pasitaiko, kad į žmogų žiūrima ne pagal Kristaus įsakymą kaip į brolį, bet kaip į svetimąjį ir priešą. Žmogiškosios asmenybės kilnumo visiškai nepaisoma. Reikšmės turi tik jėga ir skaičius". Todėl nenuostabu, kad pastaraisiais laikais katastrofos eina po katastrofų ir joms galo dar vis nematyti.


Ir tai nėra atsitiktinybė. Tai nuosekli išvada iš to, kad „žmonės apverktinai atkrito nuo Dievo ir nuo Jėzaus Kristaus" (Pijus XI ten pat), atkrisdami tuo būdu ir nuo savęs pačių, nes juk žmogus yra sukurtas pagal Dievą, kurio paveikslas bei panašumas švyti jo prigimtyje ir jo darbuose. Paneigdamas Dievą, žmogus nebegali likti žmogumi tikrąja šio žodžio prasme, nes jis nebetenka pagrindo, ant kurio galėtų statyti savo žmoniškumą. Žmogus gali būti tik arba dieviškas arba gyvuliškas. Bet jis negali būti grynai žmogiškas. Čia ir glūdi anoji giliausia priežastis, kodėl pastarieji laikai, pradėję, žmogaus garbinimu, taip skaudžiai paneigė ir patį žmogų ir žmogiškuosius jo darbus. Čia taip pat glūdi priežastis, kodėl, kaip teigia popiežius, „nesiseka visa, ko žmonės griebiasi negerovėms taisyti ir gelbėti tam, kas po didžiojo griuvimo yra dar likę". Dievo pašalinimas iš visuomenės paverčia asmenį jos vergu ir įrankiu. Dievo pašalinimas iš šeimos padaro ją, trumpalaikių geismų židiniu, dažnai suteptu sunkia neapykanta ir nekaltu krauju. Dievo pašalinimas iš auklėjimo paruošia budelių, be gailesčio kieta ranka žudančių moteris ir vaikus. Pasaulis be Dievo yra pasaulis be dvasios ir be širdies.

 

Jeigu tad norime pergalėti šitą pavojingą krizę, ta rime pasaulį grąžinti Dievui ir Dievą grąžinti į pasauli „Taikos tikrąja šito žodžio prasme, taip labai pasiilgto Kristaus taikos, būti negalės, jei Kristaus mokslas, Ji įsakymai ir pavyzdžiai nebus visų saugojami visuose viešojo ir privatinio gyvenimo santykiuose" (Pijus X t. p.). Kristus turi viešpatauti „atskirų žmonių sielose savo mokslu ir jų širdyse savo meile". Jis turi viešpatauti „namų bendruomenėje, pastatytoje ant Moterystė sakramento". Jis turi galop viešpatauti visuomenėje kad ši iš Dievo „kildintų autoritetą ir teisę" (t. p.). Visas gyvenimas su visomis išsišakojusiomis savo sritimi; turi būti palenktas Kristui Karaliui, kad per Jo kryžiau; Auką visa būtų suderinta su Dievu ir tarp savęs. Tik tokiu keliu žmonija galės išbristi iš tos dvasinės dorinės ir medžiaginės klampynės, į kurią ji pateko.


Reikia tad eiti į pasaulį, reikia jį krikštyti Šventąja Dvasia ir skelbti jam amžinąją Kristaus Evangeliją. Tai pati būtinoji mūsų pareiga ir pats aktualusis mūsų uždavinys. Savo pažiūromis ir gyvenimu, savo darbais ir pavyzdžiu kiekvienas katalikas turi būti apaštalas, skelbiąs kenčiančiai žmonijai, kaip šventasis Povilas graikams, Nežinomąjį Dievą ir rodąs jai kelią į jos prarastąjį Išganytoją.


Šitasai visuotinis apaštalavimas, organizuotas ir konkretus, šitasai Kristaus principų ir Jo dvasios skleidimas bei vykdymas pasaulyje, šitoji kova su įsigalėjusia netiesa ir nuodėme, šitoji ištikima ir uoli tarnyba Kristui Karaliui yra įgijusi pastaraisiais dešimtmečiais KATALIKIŠKOSIOS AKCIJOS vardą. Apie ją čia ir norime kalbėti.

 

1. KATALIKIŠKOJI AKCIJA KAIP APAŠTALAVIMAS


Katalikiškoji akcija nėra kažkas nauja, ko Bažnyčia anksčiau būtų nežinojusi. „Katalikiškoji akcija, kaip sako italų kat. akcijos statutas, yra sutelkimas katalikiškųjų jėgų, suorganizuotų išlaikyti, išplatinti, įvykdyti ir apginti katalikiškuosius principus asmeniniame, šeiminiame ir visuomeniniame gyvenime" (§ 1). Todėl kaip seni yra šitie principai, taip sena yra ir kat. akcija. Kaip sena yra pareiga šituos principus skelbti bei vykdyti, taip sena yra ir pareiga dalyvauti kat. akcijoje. Savo esme kat. akcija yra ne kas kita, kaip Kristaus mokslo ir Jo darbo pratęsimas, praplėtimas ir palaikymas visame plačiame bei turiningame žmonijos gyvenime. Kitaip sakant, katalikiškoji akcija yra, apaštalavimas. Šiuo atžvilgiu ji įsijungia į pačias mūsų religijos, dar daugiau — į pačias mūsų buvimo gelmes ir virsta vienu iš esminių mūsų uždaviniu.


Dabartinis pasaulio atitrūkimas nuo Dievo yra tik viena apraiška to nuodėmingo kelio, kuris prasidėjo pirmuoju puolimu ir baigsis visuotiniu perkeitimu Kristaus Galybe. Prislėgtos ir nusiminusios yra ne tik dabartinės karų bei katastrofų paliestos tautos. Prislėgtas ir nusiminęs yra kiekvienas visų amžių ir visų kraštų žmogus, kuris „kaip vėlė nemarūnė" (Brazdžionis) keliauja per pasauli, paliestas nuodėmės ir savo sąnariuose nešiojąs kūno įstatymą, kovojantį prieš jo dvasią ir niekais verčiantį gražiausius jo sumanymus bei planus. Pačiose mūsų prigimties gelmėse glūdi netvarka. Bažnyčia savo maldose dažnai kartoja giliaprasmius psalmės žodžius: „Siųsdamas savo dvasią, Tu sukuri daiktus ir atnaujini žemės veidą," (Ps. 103,7 Psalmių tekstai yra imami iš naujo jų vertimo, padaryto popiežiaus biblijinio Instituto ir patvirtinto Pijaus XII Motu proprio „In cotidianis precibus" 1945. III. 24), Atsišliedamas į šitą mintį, R. Guardini pastebi, kad „kažkas labai giliaus suklūsta mumyse, išgirdus šituos žodžius. Mes juk darome priekaištų savo buvimui. Mes norime išeiti iš mūsų pačių. Mes trokštame virsti kitais ir tuo būdu surasti tikrąjį mūsų Aš" (Der Herr 607 p. Wurzburg 1937). Noras atsinaujinti yra visuotinis ir nepaprastai gilus. Kas gi yra pasakos, jeigu ne mėginimas persikelti į kitą geresnį pasaulį? Kas yra tasai visų poetų apdainuotas, negrįžtamai dingės aukso amžius, jeigu ne fantastinis geresnių laikų prisiminimas? Kas galop yra tos visos ateities svajonės ir utopijos, jeigu ne kažkokio esminio pasikeitimo laukimas? Net taip labai nepastovios mados, net žmogaus darbų praeinamumas ir su jais susijęs nuobodulys yra ženklas, kad kiekvienas ieško kažko naujo, ieško nuolatos ir pastoviai. Pirmojo gundytojo vilionė „būsite kaip dievai" neišnykstamai dega žmogaus širdyje, ir jis eina paskui šitą geismą, nors ir klupdamas, nors ir pralaimėdamas. Noras peržengti patį save, noras nusikratyti senuoju žmogumi ir tapti aukštesniu bei tobulesniu yra neišdildomas ir nenutildomas.


Deja, šitas noras sudūžta kiekvieną kartą. Pasakos mus perkelia į kitą pasaulį tik vaizduotėje. Praėjęs aukso amžius mus verčia tik liūdnai atsidusti. Ateities svajonės mus dažnai pradžiugina, bet niekados nenuramina. Keisdami madas, mes keičiame tik savo paviršių. Keisdami vietą, mes keičiame padangę, bet ne savo širdį, kaip teisingai sako sena romėnų patarlė. Rojaus žmonių tragedija kartojasi visais laikais: vietoje tapę dievais, jie pasijunta esą nuogi ir — pasislepia krūmuose. Dieviškasis idealas žmogų vilioja neatsispiriamai. Jis eina į šitą tolimą žiburėlį, bet žiburėlis eina kartu. Būna laikų, kai atrodo, kad jau jau jis bus pasiektas. Būna pergyvenimų, kai atrodo,, kad atsidaro gelmės ir išsiveržia neregėtos kūrybinės jėgos, galinčios perkeisti pasaulį. Bet trumpa akimirka, ir viskas praeina. Žmogus pasilieka toks, koks buvo anksčiau — nepatenkintas ir neramus. Ir taip kartojasi ta pati drama visais amžiais ir visose tautose. Save palikti, virsti kažkuo nauju ir kitokiu niekam nėra pasaulyje pavykę. R. Guardini todėl teisingai sako, kad pasaulis „yra užsisklendęs ratas, kurio niekas negali pralaužti" (Op. cit. 608 p.).


Ir vis dėlto yra viena vieta, kurioje šitas užburtas ratas sprogsta, būtent — Kristus. Paviršium žiūrint, Kristus buvo toks pat, kaip ir visi. Jis pasninkavo ir buvo išalkęs. Jis keliavo ir ne sykį buvo išvargęs. Jis net skundėsi, neturįs kur galvos priglausti. Jis galop kentėjo ir mirė. Išskyrus nuodėmę, visa, kas yra žmogiška, nebuvo Jam svetima. Jis klusniai prisiėmė gyvenimo kietumą bei siaurumą ir jį iškentė ligi galo. „Jis nepadarė, sako Guardini, nė vieno stebuklo, kuriuo būtų pasigerinęs vargingą savo padėtį, numalšinęs savo priešus ar sulaužęs jų užkietėjimą" (Op. cit. 609 p.). O vis dėlto Kristuje įvyko sena žmogaus svajonė tapti dievišku. Kristus buvo ne tik žmogus, nė tik mūsų brolis, bet ir Dievas, Dievas ne simboliškai, ne vaizduotėje, bet tikroje ir konkrečioje savo būtyje. Jeigu šv. Matas ir Lukas savo evangelijose (Plg. Mato 1, 1-6 ir Luko 23-38, kur kalbama apie Kristaus genealogiją) atskleidžia mums žmogiškosios Kristaus kilmės šaltinį, Jo sajas su istorine žmonija, tai šv. Jonas savo evangelijos pradiniu skyriumi veda mus į dieviškąją Kristaus kilmę, į dieviškojo gyvenimo gelmes, kurios Kristuje atsivėrė ir apsireiškė. Iš šv. Mato ir Luko mes patiriame, kad Kristus buvo mūsų giminės atžala, Mergelės Marijos sūnus, gimęs skurdžiame Betliejaus tvartelyje, viešpataujant Palestinoje karaliui Erodui. Iš šv. Jono mes sužinome, kad tasai pats ėdžiose suvystytas Kūdikis yra Amžinasis Žodis, viršum visų laikų ir erdvių esąs pas Dievą; kad per Jį ir Jam visa sukurta; kad „jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa" (Jon. 1, 4); kad „Jis buvo pasaulyje, pasaulis per Jį padarytas, bet pasaulis Jo nepažino" (1, 10); galop kad „tas Žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų" (1, 14). Šalia tikrosios "ir istorinės Kristaus žmogybės šv. Jono evangelijoje skleidžiasi prieš mūsų akis neaprėpiama to paties Kristaus Dievybė. Šalia ryšių, kurie sieja Kristų su žmonių gimine ligi Adomo, kyla to paties Kristaus esminis ryšys su dieviškąja absoliutine Būtimi. Kristaus asmenyje žmogiškumas peržengia įprastas šios tikrovės sienas, pakyla ligi dieviškumo, tobulai su juo susijungia ir įgyja naujų žymių — ne paviršium, bet savo gelmėse, pačioje savo prigimtyje. Kristus yra vienintelis naujas žmogus, naujasis Adomas, savo pilnutine būtimi pradedąs naują atpirktosios žmonijos giminę.


Jeigu tad, kaip sakėme, visų amžių žmogus stengiasi palikti savo senąjį Aš ir atsinaujinti, tai šitas atsinaujinimas yra galimas tik Kristuje ir per Kristų. Jis pats apie save yra pasakęs: „Aš Kelias, Tiesa ir Gyvenimas" (Jon. 14, 8), ir čia pat pridūrė: ,,Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane". Jis yra vienintelis kelias į Dievą, kuriuo eidamas žmogus gali peržengti pats save. Jis yra „durys, kurios veda iš pasaulio" (R. Guardini, op. cit. 610 p.). Kaip žmogus ir Dievas, Kristus suima į save visą būtį: Jis yra pati būties Pilnybė, pati jos visuma. „Jis yra neregimojo Dievo paveikslas, pirmgymis pirm viso sutvėrimo, nes per JĮ sutverta visa danguje ir žemėje, matomi ir nematomi dalykai: ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios; visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirm visų ir visa Juo laikosi" (šv. Povilas, Kolos. 1, 15-17). Šalia Kristaus yra tiktai dalys ir atlaužos. Šalia Kristaus yra tiktai tiesos ir gyvenimo trupiniai. Kas gyvena Kristuje ir Kristumi, tas gyvena visumoje ir pilnybėje, tas Kristų padaro savo buvimo pagrindu ir šaltiniu taip, kad jis gali, kaip šv. Povilas, pasakyti: „Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus" (Galat. 2,20). Ir juo stipriau bei galingiau Kristus žmoguje reiškiasi, juo labiau bei giliau Jis jį perskverbia, juo labiau toks žmogus peržengia savo žemiškąsias ankštas sienas ir juo labiau prisiartina prie savo tikrojo Aš. Kristus yra galutinis ir esminis žmogaus paveikslas. Jeigu tad norime būti tikrais žmonėmis, jeigu norime atstatyti nuodėmės apardytą savo žmogiškumą, turime išryškinti Kristų ir patys savyje ir savo aplinkos gyvenime, kad Jis virstų minties, mūsų meilės ir mūsų kūrybos šaltiniu bei pavyzdžiu. Štai kodėl šv. Povilas ir pataria mums apsivilkti „Viešpačiu Jėzumi Kristumi" (Rom. 13, 14) ir pasiekti „Kristaus pilnybės amžiaus saiką" (Efez. 4, 13).


Apaštalavimas kaip tik ir yra šitoks Kristaus paveikslo išryškinimas asmeniniame, šeiminiame ir visuomeniniame gyvenime. Tai visuotinio atnaujinimo paruošimas; tai žmogaus įsijungimas i išganomąjį Dievo darbą; tai mūsų atsakymas į Mokytojo pakvietimą „eikite paskui mane" (Mat. 4, 19); tai mūsų pasiuntimas vykti į visas tautas ir jas krikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokant jas laikyti visa, ką Kristus yra įsakęs (Mat. 28, 19-20). Sekminių dieną kada apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, ėmė skelbti „didžius Dievo darbus" (ApD. 2, 11), prasidėjo ana didžioji visų tikinčiųjų Pasiuntinybė, anas didysis pasaulio Atnaujinimas, kurio pagalba Kristus turi ligi žemės rutulio pakraščių išplėsti ir žmonių širdyse įtvirtinti savo amžinąją Tiesos, Meilės ir Taikos Karalystę. Tai yra apaštalavimo ir sykiu katalikiškosios akcijos giliausia prasmė ir galutinis jos uždavinys. Kaip apaštalavimas katalikiškoji akcija yra Kristaus Atpirkimo vykdymas istorijoje. Šiuo atžvilgiu ji kyla iš pačių Krikščionybės gelmių ir paliečia kiekvieną, kuris tik išpažįsta Kristų savo Mokytoju ir Vadovu.

2. KAT. AKCIJA, KAIP PASAULIŠKIŲ APAŠTALAVIMAS


Vykdyti Kristaus atpirkimą istorijoje yra pašauktas kiekvienas krikščionis. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentai įjungia žmogų į mistinį Kristaus Kūną, padaro jį antgamtinės bendruomenės nariu, paženklina neišdildomu Avinėlio ženklu ir syku uždeda pareigą eiti į pasaulį ir nešti Gerąją Naujieną net į tolimiausius jo užkampius. Kardinolas Faulhaberis yra pasakęs, kad „Sutvirtinimo sakramentas yra pašventimas bendrajai kunigystei, pašventimas apaštalavimui. Krikšto metu mes tampame Dievo vaikais. Sutvirtinimas mus padaro Viešpaties apaštalais. Krikštas mus įjungia į Dievo Karalystę tarsi akmenis į mūrą. Sutvirtinimas mus pašaukia, tarsi Dievo architektus, kad mes ir kitus į Dievo Karalystę įmūrytume. Sutvirtinimas turi visuomeninį ir kunigiškąjį bruožą. Mes turime būti ne tik žuvys apaštalų tinkle. Mes turime būti patys žvejai ir apaštalai" (cit. E. Schlund, Die katholische Aktion, 67-68 p. Munchen 1928). Ir tai nėra tik paskatinimas ar patarimas. Tai yra tikroji ir tiesioginė kiekvieno tikinčiojo pareiga. „Pareiga liudyti ir apaštalauti, sako tėvas Congar O. P., yra uždedama kiekvienam krikščioniui skyrium ir visiems sykiu dėl Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų, kuriais žmogus yra pašvęstas Dievo darbui" (La vie intellectuelle 1946, gruodžio mėn. 31 p.). Kas yra pažymėtas Kristaus vardu ir jo malone, kas gyvena Jo gyvenimą, tas privalo šitą malonę žadinti kituose ir šitą gyvenimą plėsti pasaulyje. Kristaus, kaip Karaliaus, Kunigo ir Pranašo, bruožai švyti kiekviename, kuris yra atgimęs iš vandens ir Šventosios Dvasios ir vyskupo rankų uždėjimu šitos Dvasios sustiprintas bei paruoštas tikėjimo žygiams. Šitie tad bruožai turi būti perkelti ir į pasaulį, kuriame krikščionis gyvena ir veikia. Pareiga apaštalauti yra visuotinė.


Vis dėlto nevisi Kristaus Kūno nariai šitą pareigą vienodai atlieka. Šv. Povilas aiškiai pastebi, kad „patarnavimai yra įvairūs, bet tas pats Viešpats; veikimai yra įvairūs, bet tas pats Dievas, kurs visa visuose daro" (1 Kor. 12, 5-6), Bažnytinėje bendruomenėje viena ir ta pati Dvasia dalina įvairių įvairiausias dovanas, kuriomis tikintieji reiškiasi ir savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. „Dievas pastatė Bažnyčioje vienus kaip apaštalus, kitus kaip pranašus, trečius kaip mokytojus" (1 Kor. 12, 28). Todėl nors apaštalavimas yra bendras visų uždavinys, tačiau tie veiksmai, kuriais jis yra vykdomas, yra skirtingi pagal tai, kokią dovaną tikintysis yra gavęs Bažnyčioje. „Argi visi yra apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi daro stebuklus? ar visi turi gydymo dovaną? ar visi kalba kalbomis?" — klausia šv. Povilas (1 Kor. 12, 29-30). Bažnyčios narių įvairumas yra viena iš jos žymių.


Pats pagrindinis bažnytinės bendruomenės pasiskirstymas, pagrįstas paties Kristaus, yra kunigai ir pasauliškiai (pasauliečiai); hierarchija ir tikintieji. Tikslas visų yra tas pat: laimėti pasaulį Kristui. Tačiau keliai į šį tikslą yra skirtingi. Kunigo veikimas esmėje yra sakramentinis. Jo rankomis pasaulis išsivelka iš nepašvęstų pavidalų ir prisiima pašvęstuosius bei antgamtinius. Jo rankomis pasaulis yra vedamas atgal į aną dieviškąjį planą, nuo kurio jis nuodėmingai nuklydo apgriaudamas ir sumenkindamas savo būtį. Sakramentai kaip tik ją atstato, ją perkeičia, išskaistina ir pašvenčia. Sakramentai yra pradininkai ano visuotinio perkeitimo, kuris įvyks pasaulio pabaigoje. Kunigas savo rankomis šitą perkeitimą vykdo, tapdamas dieviškosios malonės perteikėju ir jos pašvęstu atstovu žemėje. Kunigas žengia per pasaulį, lydimas anos paskutinės ir visuotinės transfigūracijos į ženklų.


Pasauliškio veikimas yra kitoks. Jis pasaulio nekeičia, bet jį paruošia perkeitimui. Veikdamas kultūriniame gyvenime ir pats būdamas pažymėtas sakramentine malone, jis šitą gyvenimą padaro imlų Kristaus dvasiai ir Jo principams. Moksle ir mene, filosofijoje ir teisėje, auklėjime ir politikoje jis ruošia prigimtį priimti dieviškąją malonę. Pasauliškis yra tasai balsas tyruose, šaukiantis taisyti Viešpačiui kelią. Jis krikštija vandeniu, ne Šventąja Dvasia. Bet kaip šv. Jonas buvo Kristaus pirmatakas ir šauklys, taip pasauliškis yra kunigo pirmatakas ir šauklys. Be kunigiškojo sakramentinio veikimo pasaulis liktų neatbaigtas. Be pasauliškių veikimo jis liktų neparuoštas atbaigimui ir neprieinamas dieviškajai malonei. Abu šitie veikimo būdai, nors skirtingi savo esmėje, susijungia to paties Viešpaties tarnyboje.


Be abejo, kunigas yra apaštalas pirmaeile ir tiesiogine prasme. Kristaus, kaip Kunigo, Karaliaus ir pranašo, bruožai yra jame išreikšti ypatingu būdu, Kunigystės sakramentas yra jį pažymėjęs specialiomis dovanomis, teikiančiomis jam galios mokyti, valdyti ir pašvęsti. Todėl apaštalavimo darbe jis stovi pirmose gretose. Jis yra Kristaus paliktosios atpirkimo misijos vadovas ir regimoji jos norma. Jo pašaukimas apaštalauti yra pirmykštis ir pagrindinis. Tačiau šalia jo ir sykiu su juo žengia ir pasauliškis. Krikštas ir Sutvirtinimas jam yra uždėjęs pareigą įsijungti į Kristaus Kūną ne tik malonėms priimti ir antgamtiniam gyvenimui savame asmenyje gaivinti, bet ir aktyviai prisidėti prie šių malonių skleidimo kituose.


Nekatalikiška yra užtrinti skirtumą tarp hierarchijos ir tikinčiųjų, kaip tai yra padarę kai kurios krikščioniškosios sektos. Vis dėlto be pasauliškio papildomosios ir paruošiamosios pareigos apaštalavimo darbas savo visumoje apsieiti negali. Tėvas Congar O. P. pastebi, kad „šv. Jonas Chrisostomas krikščioniškąją bendruomenę vadina vyskupo pilnybe, tuo pažymėdamas, kad hierarchija reikalauja tikinčiųjų, kaip savo visumos ir papildo" (La vie intellectuelle, 24 p.). Pasauliškiui suteiktos dovanos yra kitokios, negu kunigui. Tačiau jas suteikė ta pati Dvasia. Todėl ta pati Dvasia ir reikalauja, kad ir kunigas ir pasauliškis aktyviai reikštų šių dovanų reikalavimus visame gyvenimo plote. Ir tik tada apaštalavimas pasidaro pilnutinis, kai kunigas ir pasauliškis susitinka tame pačiame Kristaus darbo lauke.

Būna tačiau laikų, kada kunigas ir pasauliškiai pasijunta ne tik skirtingi savo dovanomis, bet ir persiskyrę savo veikimu. Pirmaisiais krikščionybės amžiais tokio persiskyrimo nebuvo. Anuo metu, kai buvo maža ne tik kunigų, bet ir tikinčiųjų, kiekvienas jautėsi esąs pašauktas apaštalauti jį apsupančiame stabmeldiškajame pasaulyje, drąsiai bei viešai Kristų išpažinti ir net mirti už Jį. Šv. Povilas savo laiškuose mini visą eilę moterų, kurios jam padėjo skleisti evangeliją: Febrę, tarnavusią Kenkrų bažnyčioje; Mariją, Trifeną, Trifozą, Persidę (Rom. 16, 1—12), Evodiją, Sintikę ir t.t., nekalbant jau apie daugybę vyriškų vardų, kurių nešiotojai nevienas, be abejo, buvo pasauliškis. Ir vėliau, Bažnyčios Tėvų tarpsnyje, pasauliškiai pasiliko ankštai susiję su kunigais apaštalavimo darbe. Neretas jų buvo net oficialus mokytojas bažnytiniuose dalykuose, kaip Origenas ar Tertulijonas. Pirmieji amžiai suprato apaštalavimo pilnatvės dvasią ir todėl neskaldė šito švento darbo ir jo nekrovė ant vienų hierarchijos pečių.


Tai įvyko žymiai vėliau, kada krikščionybė įsigalėjo pasaulyje, kada nereikėjo kasdieniniame gyvenime nuolatos liudyti savo tikėjimo ir jo ginti nuo nuolatinių puolimų. Tuomet apaštalavimo darbas pamažu virto vienų tik kunigų uždaviniu. Juo toliau, juo labiau pasauliškiai darėsi Bažnyčioje tylesni ir pasyvesni. Jie ne tik neteko teisės tiesioginiu būdu mokyti ar valdyti, bet net ir netiesioginis mokymas bei Evangelijos skelbimas išsprūdo iš jų rankų. Net apaštalavimas šeimoje, mokykloje, visuomenėje buvo atiduotas kunigams, nes tai esanti jų „specialybė". Savo metu Ed. Le Roy yra pasakęs ironiškus, tačiau tiesos turinčius žodžius: „paprasti tikintieji yra tiktai avelės, kurias laimina ir kerpa" (cit. La vie intellecuelle, 23 p.). Tuo būdo apaštalavimo pilnatvė buvo apardyta. Pasauliškiai virto tik pasyviais stebėtojais. Jiems suteiktos sakramentinės dovanos buvo užkastos ir nenešė derliaus. Kristaus misijos vykdymas istorijoje pasidarė tik nedidelės tikinčiųjų dalies uždavinys, tik kunigų reikalas.


Tačiau pastarieji laikai vėl iškėlė pasauliškių vaidmenį Bažnyčioje. Ateistinės audros, perėjusios per visą pasaulį ir sunaikinusios daugybę religinių vertybių, parodė, kad apaštalavimo dvasia turi būti nuolatos gyva, kad negalima šioje tikrovėje nurimti net ir laimėjus, kad Kristaus atpirkimo darbui užbaigti neužtenka būrelio pašvęstųjų, bet kad reikia į jį įtraukti visus tikinčiuosius. Todėl pastarieji popiežiai, Leonu XIII pradedant ėmė skatinti pasauliškius grįžti į apaštalavimo lauką, prisiminti pirmykštį savo veiklumą ir vėl imtis atsakingų uždavinių Kristaus Karalystėje. Nuo pop. Pijaus X šitas pasauliškių apaštalavimo sąjūdis ir pradėta vadinti katalikiškosios akcijos vardu. O aiškią jai formą, jos organizacinius rėmus ir sąrangą nustatė pop. Pijus XI, teisingai vadinamas katalikiškosios akcijos popiežiumi.


Siauresne tad ir naujausia prasme katalikiškoji akcija yra pasauli ninku apaštalavimas. „Katalikiškoji akcija yra pasauliškių dalyvavimas tikrojoje Bažnyčios misijoje, pasauliškių bendradarbiavimas dvasiškių pašaukime" (Osservatore Romano 1926. II. 26 d.). Tai „visuomenėje veikianti Bažnyčia" (Ibd. 1926. 6. 19 d.). Tai atstatymas ano pirmaisiais amžiais buvusio glaudaus ryšio tarp tikinčiųjų ir hierarchijos, Tai apaštalavimo suvisuotinimas ir jo praplėtimas į visą bažnytinę bendruomenę. Šiuo atžvilgiu katalikiškoji akcija taip pat yra sena, kaip ir pati Bažnyčia. .Jeigu dabar, ji mums atrodo kažkas nauja ir neįprasta, tai tik dėl to, kad „pasauliškiai, ilgus šimtmečius pasyviai laikęsi bažnytinio gyvenimo atžvilgiu, dabar, pakviesti į aktyvų bendradarbiavimą, nežino, net ir geriausius turėdami norus, kuo ir kaip pradėti (Schlund, op. cit. 13 p.). Tačiau šitas pradinis nesusivokimas praeis — iš dalies jis jau yra praėjęs, — ir pasaulininkų dalyvavimas Bažnyčios misijoje bus gražiausias laimėjimas religiniame dabarties gyvenime.


Katalikiškoji akcija, kaip pasaulininkų apaštalavimas, iš naujo kelia paprasto tikinčiojo reikšmę ir vaidmenį Bažnyčios bendruomenėje ir atstato anas prarastas dovanas, kurios buvo amžių eigoje užkastos bei pamirštos. Pasauliškiai čia išeina, iš ano tylaus nesidomėjimo religija, į kurį jie buvo taip ilgai įpratę. ,,Pijus XI nenori, kad pasauliškis būtų pasyvus kunigo direktyvų vykdytojas, bet tikras vadovas, darbą varąs savo iniciatyva" (Tiesos Kelias 1937 m. 5 nr. 269 p.). Pijus XII, pertvarkydamas praėjusiais metais italų katalikiškosios akcijos statutą, aiškiai iškėlė pasauliškių atsakingumą ir savarankiškumą apaštalavimo darbe. Savo laiške, kuriuo popiežius naująjį statutą paskelbė, jis iškelia, kad vyskupai kartu su popiežiumi yra kviečiami dalyvauti katalikiškosios akcijos valdyme. Bet pats veikimas visu atsakingumu yra pavedamas pasauliškiams. Baigdamas savo laišką, popiežius kreipiasi į pasauliškius, kad jie laisvai, bet sykiu ir drausmingai atsidėtų Kristui ir Bažnyčiai ir kad visuomenė į juos žiūrėtų ne kaip į kokią uždarą grupę, siekiančią atskirų asmeninių tikslų, bet kaip į būrį žmonijos draugų, padedančių Bažnyčiai nešti Kristaus dvasią į visus kultūros sluoksnius (Cit. Naujasis Gcvenimas 1946 m. XII. 15 d. 12 p.). Vysk. Streng, tarsi atspėdamas šitą popiežiaus mintį, jau prieš dešimtį metų rašė: „Kunigas neprivalo katalikiškojoje akcijoje ir katalikiškosiose organizacijose pats viską daryti, o į pasauliškius žiūrėti tik kaip į pasyvią neatsakingą masę, bet jis turi pavesti, kur tik galima, patiems pasauliškiams atsakingesnius uždavinius ir pareigas" (Tiesos Kelias 1937 .m. 12 nr. 685 p.). Iš tikro, tik tokiu būdu yra galima atstatyti vienybę tarp hierarchijos ir tikinčiųjų ir apaštalavimo darbą perkelti į visą bažnytinę bendruomenę.


Norėdamas pabrėžti katalikiškąją akciją, kaip pasauliškių apaštalavimą, pop. Pijus XI 1926 metais vasario 2 dieną savo enciklika „Rite expiatis"paskyrė šv. Pranciškų Asyžietį katalikiškosios akcijos globėju. Iš tikrųjų, jeigu katalikiškoji akcija yra pasauliškių apaštalavimas pasaulyje, nešant į jį Kristaus dvasios, tai didesnio pasauliškio apaštalo kaip Asyžiaus Poverello mes nerasime. Jis nebuvo kunigas. Jis buvo paprastas tikintysis, turtingo pirklio sūnus, sukilęs savo dvasia ir savo malda prieš ano meto blogybes ir jas nugalėjęs savo pavyzdžiu. Jis nebėgo iš pasaulio. Jis neapsigyveno tyruose, bet visą gyvenimą sukinosi tarp žmonių ir skelbė jiems Kristaus Evangeliją. „Prievartos pasaulyje jis atskleidė gailestingumo pasaulį (65 p.) ... Jis nesistengė pabėgti. Jis gyveno šioje žemėje ir nenorėjo jos palikti, nebent rojaus dėliai. Jis ėmė pasaulį tokį, koks jis yra, kad padarytų jį tokį, koks jis privalo būti. Pasaulis buvo jo veikimo medžiaga" (A. Bonnard S t. Francois d'Assise, 65—66 p. Paris.). Taip apaštalauja kiekvienas pasauliškis. Kiekvienam kultūrininkui — mokytojui ir profesoriui, rašytojui ir dailininkui, teisininkui ir politikui — pasaulis yra jo katalikiškojo veikimo medžiaga, kurią jis keičia pagal Kristaus pavyzdį. Katalikiškoji akcija įveda pasauliškius į religinio gyvenimo gelmes ir atskleidžia jiems naujų akiračių. Pirmiau katalikai pasauliškiai manė, kad jie atlieka savo pareigą, jeigu tik gėrei vykdo savo profesijos darbus. Tačiau katalikiškoji akcija jiems rodo aukštesnį tikslą, skelbdama, kad asmeninis tikėjimas ir asmeninės malonės turi būti nešamos į visą visuomenę; kad kiekvienas turi būti ne tik geras savos profesijos darbininkas, bet ir tikras bei uolus Kristaus apaštalas, pasiryžęs savo pavyzdžiu ir žodžiu paliudyti savo Mokytoją. „Todėl neužtenka apsirėžti tik tokiu veikimu, kuris išsisemtų kultūrinėse mokslo, sporto, ekonomikos, visuomeninės gerovės, savitarpinės gerovės, savitarpinės pagalbos, pasismaginimų ir žaidimų organizacijose. Jeigu katalikai tik tai darytų ir tik šitokiu tikslu savo veikimą apribotų, jiems tiktų Evangelijos žodžiai „Argi ir stabmeldžiai to nedaro?" ((Mat.5,46) Cit. Schlund, op. cit. 57-58 p.) Katalikiškoji akcija iš esmės yra religinis veikimas. Nei pirmykščiais amžiais nei dabar religija nėra niekieno specialybė. Religiją skelbti, ja rūpintis, už ją kovoti yra kiekvieno pareiga, nes kiekvienam tikinčiajam religija yra jo paties asmeniškiausias reikalas. Todėl katalikiškojoje akcijoje kultūrinis-profesinis pasauliškių veikimas susitinka su religiniu veikimu, susipina į vieną nedalomą vienetą ir virsta pilnutiniu gyvenimu Kristuje.

3. KAT. AKCIJOS POBŪDIS IR APIMTIS


Apaštalavimo visumos, kaip minėjome, nesudaro nei vienas tik sakramentinis kunigų veikimas nei vienas tik paruošiamasis pasauliškių darbas. Todėl nors katalikiškoji akcija yra pasauliškių apštalavimas, vis dėlto ji negali apsieiti be hierarchijos jau tik dėl to, kad kunigas yra pašvęstasis vadovas ir mokytojas atpirkimo kelyje. Katalikiškoji akcija privalo būti hierarchijos vadovaujama, prižiūrima ir remiama. Tik nuoširdžiai bendradarbiaudami su kunigais, ypač su vyskupais, tik uoliai vykdydami aukščiausiųjų Bažnyčios Ganytojų nurodymus, pasauliškiai gali sėkmingai atlikti savą apaštalavimo uždavinį. Štai kodėl katalikiškoji akcija ir yra apibrėžiama, kaip pasauliškių apaštalavimas bažnytinės hierarchijos vadovybėje. Pasauliškiai, kaip vykdytojai, ir kunigai, kaip vadovai, sudaro katalikiškojoje akcijoje vieną Kristaus apaštalų būrį.


Bažnytinės hierarchijos vadovavimą pasauliškiai turi suprasti ir pergyventi ne kaip jiems iš šalies primestą svetimą valią, bet tik kaip regimą išraišką paties Kristaus dėsnių, kuriems visi privalo nusilenkti, kurie tačiau — Kristaus noru — prabyla per hierarchiją, nes jai yra pavesta ganyti Jo avis ir avinėlius. Iš kitos pusės, kunigai į pasauliškių veikimą religijos srityje turi žiūrėti ne kaip į brovimąsi į jų sritį, bet kaip į jų pačių darbo sudedamąją dalį. „Kunigai, sako kardinolas Boggiani, ypač parapijų kunigai, privalo dar labiau susirūpinti katalikiškąją akcija, nes joje glūdi viena iš vaisingiausių pagelbstimųjų priemonių sėkmingam jų tarnybos vadovavimui. Ir šitas kunigų atsidėjimas katalikiškajai akcijai privalo būti suprastas ne kaip patarimas, bet kaip tikras ir didelis įpareigojimas, kuris turi būti įvykdytas pagal laiko aplinkybes ir vietos sąlygas... Todėl jeigu yra peiktini tie kunigai, ypač tie klebonai, kurie pamiršę esminius katalikiškosios akcijos ir savo pačių tikrosios tarnybos uždavinius taip atsideda medžiaginiams ir išviršiniams dalykams, kad tik juose vienuose mato savo idealą ir savo veikimą, pakenkdami tuo būdu savo, kaip Dievo tarnų, charakteriui ir apleisdami savo dvasines pareigas, tai nemažiau taip pat peiktini yra ir tie, kurie, atlikę kasdieninę savo dvasinę tarnybą, nepasirūpina savo parapijiečių paskatinti grįžti į krikčšioniškąją dvasią, pasinaudodami anuo tikruoju ir tvarkingai vykdomu išviršiniu veikimu, kuris, gerai panaudotas, yra taip labai sėkmingas doriniam, religiniam ir ūkiniam visuomenės atnaujinimui" (Cit. Schlund, 62-63 p.). Pasauliškių ir kunigų santykį katalikiškojoje akcijoje pop. Pijus XI gražiai išreiškia vienu sakiniu savo laiške kardinolui valstybės sekretoriui 1927 m. sausio 24 d.: „Pirmojoje mūsų enciklikoje Mes apibrėžėme katalikiškąją akciją, kaip pasauliškių bendradarbiavimą hierarchijos apaštalavime ir pareiškėme, kad kunigai ją turi laikyti būtina sudedamąja savo tarnybos dalimi, o tikintieji savo gyvenimo pareiga“ (Cit. Schlund, op. cit. 33 p.). Nuoširdus pasauliškių paklusimas hierarchijai ir atydi hierarchijos pagalba pasauliškiams yra vienas iš pagrindinių tikrai suprastos ir sėkmingai vykdomos katalikiškosios akcijos bruožų.


Būdama apaštalavimas, katalikiškoji akcija yra vykdoma Dievo garbei ir žmonių išganymui, todėl savaime reikalauja, kad jos veikėjai turėtų ne tik kilnius tikslus, stodami į šitą darbą, bet ir kilnią bei skaisčią širdį pačiame darbe. Asmeninio šventumo reikalas yra būtinas kiekvienam apaštalui, Šitą katalikiškosios akcijos bruožą aiškiai kelia ir labai gražiai jį apibūdina kardinolas Boggiani. „Kadangi, sako jis, krikščioniškajam apaštalavimui, tam tikrai antgamtiniam ir nuopelningam darbui, vykdyti yra reikalinga dieviškoji malonė, suteikiama tik tam, kuris yra vienybėje su Kristumi, todėl niekas negali sėkmingai ir našiai dalyvauti katalikiškojoje akcijoje, kas neišsaugo tikro ryšio su Kristumi, kas nepasilieka jame, kaip vynuogės šakelė kamiene, savo gyvu tikėjimu, padedančiu jam įsiskverbti į Dieviškojo Mokytojo pažinimą, atskleidžiančiu jam visą tiesą ir išmokančiu jį ją pamilti savo karšta meile, rišančia jį prie garbingiausios Dievo Sūnaus Širdies, pamokančia jį pajausti, suprasti ir aukoti kiekvieną savo gyvenimo atodūsį Dievo garbei ir artimo gerovei. Niekas negali Jėzaus grąžinti į šeimą ir į visuomenę ir jų įjungti į Dievo Karalystę — o tai ir yra tikrasis katalikiškosios akcijos tikslas —, kas Jėzaus nepažįsta geriau, negu kiti, kas Jo nemyli labiau už viską ir už visus, kas Jam netarnauja su didžiausiu ištikimumu, kas nėra, pasiryžęs ir pasiruošęs Jam priklausyti bet kuria net ir savo gyvybės kaina. Tik tie, kurie šitaip Jėzų Kristų pažįsta ir myli, užsitarnauja iš tikro priklausyti prie giminės tų, kurių pagalba ateina tautoms išganymas: de semine illorum virorum, per quos salus facta est in Israel (1 Mak. 1,52). Iš šitų dėsnių plaukia savaime svarbių išvadų. Visi katalikiškosios akcijo s dalyviai, ypač tie, kurie yra pašaukti ją remti ir jai vadovauti, turi būti geri krikščionys ir atsparūs katalikai. Jie turi būti persunkti savo tikėjimo, iš pagrindų pažinti savo religiją, būti nuoširdžiai atsidavę Bažnyčiai, ypatingai Apaštalų Sostui, Jėzaus Kristaus Vietininkui žemėje. Juos-turi puošti tikrasis maldingumas, tvirtos dorybės, skaistūs papročiai ir be priekaištų gyvenimas, kuriuo jie tarnauja kitiems pavyzdžiu. Kur šitokio nusistatymo stinga, ten ne tik sunku kituose gėrį skleisti, bet beveik nėra galima veikti gryna intencija ir turėti jėgos pastoviai pakelti visus priešingumus ir aukas, visus priešų šmeižimus ir dažną vadinamų gerųjų abejingumą bei nesidomėjimą, apskritai visus sunkumus, kurių pasitaiko kiekvienam, vykdančiam gerą darbą, ir kurių teikia kiekvienas apaštalavimas. Tiktai kantri ir atspari dorybė, akis ir širdį nukreipusi į Jėzų Kristų, gali laiduoti, kad katalikiškoji akcija atitiks savo tikslą... (55-56 p.). Katalikiškosios akcijos programa gali būti įvykdyta tik pilnutinių krikščionių ir nuoširdžių charakterių, tik tvirtų ir gilių krikščioniškųjų sąžinių. Ne skaičius, bet būdo švarumas ir tvirtumas teikia pergalę kovose, kurias mes esame pašaukti vesti Dievo vardu Jėzaus Kristaus ir Jo Bažnyčios garbei, vadovaujami popiežiaus, kaip Jėzaus Kristaus Vietininko ir Bažnyčios regimosios Galvos" ((64 p.) Cit. Schlund, op. cit. 55-56, 64 p.).


Bažnytinės hierarchijos vadovaujama ir atsidėjusių bei religingų žmonių vykdoma, katalikiškoji akcija eina į kiekvieną asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sritį ir keičia ją pagal Kristaus dvasią. Katalikiškosios akcijos apimtis yra visas platus ir margas pasaulio gyvenimas. Visa kūrinija turi būti palenkta Kristui, kaip Galvai. Visa kūrinija turi būti atnaujinta, nes ji visa yra paliesta nuodėmės ir „kenčia skausmus ligi šiolei" (Rom. 8,22). Be abejo, pirmoje eilėje reikia atnaujinti atskirą žmogų, nes jis yra aukščiausia vertybė ir bet kurios bendruomenės pagrindas. Popiežius Pijus XI todėl ir sako, kad „šitoji akcija turi uždavinį, vadovaujant pašvęstiesiems ganytojams, pripildyti sielas grynąja Jėzaus Kristaus dvasia..." (Cit. Schlund, op. cit. 23 p.). Tačiau ir bendruomeninis gyvenimas yra tikroji katalikiškosios akcijos sritis. „Šia akcija, sako kardinolas Boggiani, katalikai ryžtasi sutelkti visas jėgas, kad visomis leistinomis ir teisėtomis priemonėmis kovotų su nekrikščioniškąja kultūra, jeigu apskritai čia tinka žodis kultūra, ir tuo būdu pataisytų iš jos kilusias blogybes. Jie nori Jėzų Kristų grąžinti į šeimą, į mokyklą ir j visuomenę; grąžinti žmogiškajam autoritetui, kaip dieviškojo autoriteto atstovui, prideramą reikšmę; atsidėti tautos, ypač pramonės ir žemės ūkio darbininkų, reikalams, įdiegiant jiems ne tik religiją, kaip vienintelį paguodos šaltinį gyvenimo rūpesčiuose, bet ir nu-šluostant jų ašaras, mažinant jų skausmus, gerai vadovaujamomis labdaros įstaigomis keliant jų ekonominį būvį. Jie nori daryti įtakos, kad valstybės įstatymai patenkintų teisingumą, kad būtų pataisyti ar panaikinti visi tie, kurie teisingumui nusižengia. Jie nori galop tikra katalikiška drąsa ginti ir atstovauti visuose dalykuose Dievo, Bažnyčios ir popiežiaus teises. Katalikiškosios akcijos darbo laukas yra nepaprastai platus, nes ji neišskiria nieko, kas tiesioginiu ar netiesioginiu būdu Įsijungia į dieviškuosius Bažnyčios uždavinius" (Cit. Schlund, 54 p.).


Tačiau katalikiškoji akcija eina į gyvenimą religine dvasia ir religinėmis priemonėmis. Todėl nors ji apima viską, nors į visą kultūrą ji žiūri, kaip į savo veikimo lauką, vis dėlto ji nesiekia jokio žemiško ir laikinio tikslo, kaip tai daro politika ar ekonomika, kurios taip pat tvarko visą gyvenimą, bet jau grynai laikinosios gerovės atžvilgiu. Dėl to Bažnyčios vadovybė kiekvieną kartą pabrėžia, kad katalikiškoji akcija iš esmės yra skirtinga ir nuo politinio ir nuo ekonominio veikimo. Štai autoritetingų Bažnyčios vadovų žodžiai šiuo klausimu. L. Civardi, išleidęs du tomu katalikiškosios akcijos vadovėlio italų kalba (Plg. Manuale di Azione Cattolica, Pavia), sako: „Mūsų ekonominės ir profesinės organizacijos nėra tiesioginėje Bažnyčios priklausomybėje ir veikia savo pačių atsakingumu, nesusiliesdamos tiesioginiu būdu su bažnytinės hierarchijos autoritetu. Tačiau šitos organizacijos yra Bažnyčios priklausomos netiesioginiu būdu, vadinasi, tikėjimo ir dorovės dalykuose, bet ne techniniuose ir grynai materialiniuose klausimuose... Yra galima, kad keletas politinių partijų lygiu būdu būtų suderinamos su katalikiškąja akcija, būtent tuomet, kai jos viena nuo kitos skiriasi tiktai politiniais reikalavimais... Vis dėl to Bažnyčia pasilieka teisę papeikti kiekvieną partiją arba ją pasmerkti, jeigu ji susikerta su tikėjimo ir krikščioniškosios moralės principais" (Cit. Schlund, 28 p.). Popiežiaus Pijaus XI nusistatymą politikos ir katalikiškosios akcijos santykių klausimu „Osservatore Romano" šitaip išreiškia: „Katalikiškoji akcija nėra jokia socialinė ar politinė partija, kurioje persvertų ar net tikrąjį jos gyvenimo pagrindą sudarytų laikiniai reikalai. Ji yra visuomenėje veikianti Bažnyčia, kuriai gera yra gera, vis tiek – kas šitą gera sakytų ir vis tiek iš kur jis kiltų; ir kuriai bloga yra bloga, taip pat vis tiek kas jį darytų arba iš kur jis eitų. Jos nepermaldaujamumas yra Bažnyčios, jos dekalogo, jos evangelijos, jos amžinojo, nedalinamo ir nekintančio mokslo nepermaldaujamumas. Jos prisitaikymas yra Bažnyčios prisitaikymas, nesurištas su jokia valdymo sistema, su jokia visuomenės santvarka, su jokia politine linkme, su jokiu visuomeninio ir pilietinio tautų gyvenimo bandymu" (Cit. Schlund, 52 p.). Žinomas posakis, kad katalikiškoji akcija yra šalia ir viršum politikos, geriausiai išreiškia šių dviejų sričių santykius. Katalikiškoj akcija yra šalia politikos savo veikimo priemonėmis ir metodais. Ji yra viršum politikos savo religiniu tikslu. Kiek politika paliečia altorių, tiek ji paliečia ir katalikiškąją akciją. Tačiau kol ji pasilieka savo srityje, ji su katalikiškąją akcija neturi nieko bendro.

 

4. KAT. AKCIJOS ORGANIZACIJA


Kat. akcija kaip Kristaus dvasios skleidimas visų pirma paliečia patį žmogų ir artimiausią jo aplinką. Negalima atnaujinti gyvenimo, neatnaujinus pirma paties savęs. Negalima atnaujinti pasaulio, neatnaujinus savo šeimos ir tos mažutės bendruomenės, kurioje žmogui tenka kasdien gyventi. Visuotinis perkeitimas vyksta smulkiu ir kruopščiu darbu, gerai vykdant, asmenines savo pareigas ir rūpinantis kad ir kiti jas vykdytų. Kaip Kristus savo atpirkimą pradėjo Palestina, kurioje gimė, augo ir gyveno, taip ir kiekvienas jo mokinys bei apaštalas turi pradėti savo darbą, visų pirma savoje aplinkoje.


Nuo šitos aplinkos sąlygų kaip tik ir priklauso kat. akcijos organizacija. Praėjusiame skyriuje jau esame citavę kard. Boggiani žodžius, kad kat. akcija vyksta „pagal laiko aplinkybes ir vietos sąlygas". Taip pat popiežius Pijus XI savo laiške kard. Bertramui pastebi, kad „kat. akcija, kiek tai liečia praktinį jos reiškimąsi, yra skirtinga pagal amžių ir lytį, pagal vietos ir laiko sąlygas" (Ad. Kard. Bertram. Im Geiste und Dienste der kath. Aktion, 12 p. 1923). Jos esmė — skleisti Kristaus dvasią — yra ta pati visur visados. Tačiau tasai būdas, kuriuo šita dvasia yra skleidžiama, darosi įvairus, kaip įvairūs yra žmonės ir kaip įvairus yra pats jų gyvenimas. Šv. Povilo pasigyrimas, kad jis, skeldamas Evangeliją, žydams buvo žydas, o graikams — graikas, kaip tik ir išreiškia kiekvieno apaštalavimo atitikimą tautos būdui, vietos papročiams ir laiko reikalavimams.


Atsidūrę tremtyje, mes buvom priversti susikurti tokias sąlygas, kurios daug kuo skiriasi nuo mūsų gyvenimo tėvynėje. Tremtis nėra tik paprastos savo tėvynės palikimas, tik paprastas pasivažinėjimas po svetimus kraštus. Tremtis yra ištisas gyvenimo būdas: su savo laimėjimais ir pralaimėjimais, su savo vargais ir pavojais, su savo ydomis ir silpnybėmis. Todėl šitas savotiškas gyvenimo būdas kaip tik ir apsprendžia kat, akcijos organizaciją. Kat. akcija tremtyje yra priversta organizuotis kitaip, negu normaliame – mūsų tėvynės gyvenime. Ir išviršinės sąlygos ir išvidinis mūsų nusiteikimas daro įtakos apaštalavimo metodams bei priemonėms ir tuo pačiu keičia kat. akcijos praktinį reiškimąsi. Mūsiškė tremtyje vykdoma kat. akcija negali būti senosios, Lietuvoje buvusios kat. akcijos atgaivinimas tuo pačiu pavidalu.


1946 m. rugsėjo 23—25 d. įvykęs suvažiavimas Neuffene, kur dalyvavo JE E. vysk. Brizgys ir J. Pr. Šv. Sosto Delegatas lietuviams kan. F. Kapočius kartu su Vokietijos zonų ir Austrijos katalikų atstovais, priėmė tokias gaires kat. akcijai tremtyje organizuoti: „1. kat. akcijos svorio centras yra parapija. Buvusios Lietuvoje centralizuotos kat. akcijos organizacijos tremtyje neatkuriamos. — 2. Kat. akcija parapijoje apima visus parapijiečius; vaikus, jaunimą, moteris ir vyrus". Šitos gairės buvo plačiau nagrinėtos trijuose atskirų zonų platesniuose suvažiavimuose: Scheinfelde amerikiečių zonai (1946 m. spalio 22-23), Tūbingene prancūzų, zonai 1946 m. spalių 29-30 d.) ir Seedorfe b. Zeeven anglų zonai (1946 m. lapkričio 6-7 d.) Jos šiandien yra išvystytos naujajame kat. akcijos statute ir paskelbtos vykdyti.


Vadinasi, tremties kat. akcijos organizacijos pagrindus yra dedamas parapijinis principas. Ne organizacijos sudaro tremties kat. akcijos vienetus, bet parapijos. Visi pasitarimai ir suvažiavimai nerado tikslu atkurti Lietuvoje buvusias organizacijas ir ant jų statyti kat. akcijos darbą. Pats likimas mus suglaudė į stovyklas, kurių jungiamoji religinė forma yra parapija. Ji apima visus. Jeigu pirmesnės organizacijos net ir katalikų tik dalį įtraukdavo į savo narių skaičių ir tuo pačiu į kat. akciją, tai parapija neišskiria nė vieno. Visi stovyklos gyventojai yra jos nariai ir tuo pačiu kat, akcijos dalyviai. Parapijinis principas padaro kat. akciją visuotinę ir todėl I net geriau išreiškia jos esmę, negu organizacijos. Be abejo, dabartinis statutas leidžia ir organizacijoms priklausyti kat. akcijai ir turėti jos darbe specifinius j uždavinius. Tačiau vis dėlto organizacijos čia atsistoja antroje vietoje, pirmąją užleisdamos parapijai, Be to, organizacijos čia turi turėti kurį nors specifinį uždavinį, kad galėtų pateisinti savo buvimą. Paprastos masinės (vyrų, moterų ar jaunimo) organizacijos čia neturėtų ko veikti, nes jų darbas jau yra atiduotas parapijos vyrams, moterims ar jaunimui.


Bažnytinė tad mūsų vadovybė yra atkūrusi kat. akciją ir mus visus pakvietusi (šv. Sosto Delegato laiškas 1946 m.) joje dalyvauti. Šiuo sunkių klaidžiojimų ir didelės nevilties metu reiktų mumus išgirsti šį pakvietimą ir visomis pastangomis atsidėti Kristaus žygiui skleisti pasaulyje, nes nuo jo laimėjimo priklauso ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų Tautos likimas. „Jei katalikai, sako Pop. Pijus XI laiške kard. Bertramui, dalyvaudami hierarchiniame apaštalavime, bus persunkti šita dvasia, jie tikrai pasieks artimiausio tikslo, kad visų tautų krikščionys tvirtai susijungtų dorovės ir religijos reikalui ir tuo būdu būtų pajėgūs — o tai yra labai reikšminga — krikščioniškojo tikėjimo ir krikščioniškojo mokslo principus plėsti toliau, juos sėkmingai saugoti ir padaryti juos galiojančius privatiniame ir viešajame gyvenime“ (Op. cit. 11 p.)

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai