ONA

Žemė plaukia nuo kranto, ant kurio stoviu,

kas kart toliau šviečia jos žolės ir medžiai.

Kaštonų pumpurėliai, lengvo beržo šviesos,

nebematysiu jūsų.

Su nukankintais žmonėmis tolstate,

su siūbuojančia saulės vėliava bėgate į naktį,

bijau likti viena, turiu tik kūną

— jis blizga tamsoj, žvaigždė sukryžiuotom rankom,

net baisu žiūrėt į save. Žeme,

nepalik manęs.

CHORAS

Upių ledai jau dingo, dideli lapai išaugo,

laukais perėjo arklas, miškuos burkuoja karveliai,

stirna bėga kalnais, traukia vestuvinę dainą,

aukštos gėlės jau žydi, garuoja šiltieji daržai.

Vaikai sviediniu žaidžia, šoka laukuose po tris,

moterys baltinius skalbia, upėse gaudo mėnulį.

Džiaugsmas auga iš žemės, be žemės nėra linksmumo,

žmogus žemei sukurtas, lai tiktai žemės trokšta.

ONA

Nenoriu tavęs, negundyk. Plauk, giedros sese,

palytėjimą tavo jaučiu dar, palytėjimas tavo man degina kaklą.

Meilės naktys su tavim buvo karčios kaip debesų

pelenai,

o joms praėjus ateidavo rytas raudonas, virš ežerų

liūdesys plaukė toks, kad verkti nebegalėjau, tiktai gulėdama

skaičiavau ryto valandas, klausiau aukštų topolių

šalto ūžimo. Dieve, pasigailėk manęs.

Nuo godžių žemės lūpų atplėšk mane.

Nuo jos dainų netikrų nuvalyk mane.

CHORAS

Sukasi lengvi rateliai, tinkluose blaškosi žuvys,

iškepta duona kvepia, obuoliai rieda stalais,

laiptais vakaras eina, laiptai gi iš gyvo kūno,

viskas gimė iš žemės, ji yra tobula.

Sunkūs laivai palinko, plaukia variniai broliai,

žvėrys sprandais linguoja, peteliškės krenta į jūrą,

krepšiai sutemom slenka, aušra obelyje gyvena,

viskas gimė iš žemės, viskas į ją sugrįš.

ONA

Och, kad nors vienas grūdas būtų many be rūdies,

nors vienas grūdas, kurs galėtų ištverti,

miegočiau lopšy ir supčiaus

tai naktin, tai aušron.

Ramiai laukčiau, kol lėtas judėjimas užges,

o tikrovė staigiai apsinuogins

ir nepažįstamo, naujo veido skydu

pažvelgs laukų gėlė, laukų akmuo.

Tuomet jie, melu gyvenantieji,

kaip įlankos dugne vandenžolės,

pavirstų į tai, kuo yra miškų spygliai

žiūrinčiam į mus iš aukštumų, pro debesis.

Bet manyje tik baimė,

tamsių bangų šuoliai.

Aš esu vėjas ūžiantis viršum tamsiųjų vandenų,

aš esu vėjas einantis ir nepargrįžtantis,

pienės dulkė ant juodųjų pasaulio pievų.

Iš lenkų kalbos vertė J. Kėkštas