POPIEŽIAUS PIJAUS XII ASMENYBĖ Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
(72 METŲ AMŽIAUS IR 9 METŲ VAINIKAVIMO PROGA)


Pijus XII-sis yra romėnas iš pačios Romos. Ana, savo 1899-ais metais laikytų primicijų atminimui jis klasikine lotynų kalba atsispausdino gražų pergamentinį atmenamąjį raštelį, kuris prasideda žodžiais: „Eugenio Pacelli Romanus“, atsieit Pacellis romėnas. Romėnas geriausia prasme. Atrodo, jog Pijus, nelyginant kaip Kristaus Bažnyčios formuotojas, aukštojo mokslo apaštalas Paulius, brėžte pabrėžia savąjį romėniškumą. Būdamas kardinolas ir valstybės sekretorius, jis laikė įžanginę paskaitą Romos Studijų Institute — apie Romos miesto šventąją paskirtį. Ano meto nuotrauka jį rodo prieš aukštuosius klausytojus, iš tikrųjų sakysiu, didžiojo kalbėtojo Cicerono laikysenoje: dėstoma mintis veidą pavertė marmuru, o išvadų jėga dešiną ranką ištiesė klasikiniam mostui. Kas gi pagaliau tas romėniškumas? — Tik dviem žodžiais tariant: pareigos giliausias supratimas ir įsisąmoninimas. Žinoma, tai reiškiasi jau išviršine išvaizda, drabužiais. Visi diplomatai, kaip susitarę, pabrėžia, jog nuncijaus Pacellio sutana ir apsiaustas visuomet būdavę be priekaišto. Tačiau pilniausiai romėniškos dorybės sušvinta tik pavojaus metu. Tai buvo 1919-ais m., kai Mūnchen'e raudonos vėliavos paskelbė „Bavarijos Darbininkų ir Kareivių Respubliką“. Bavarijos vyriausybė pabėgo į Bambergą. Ja pasekė svetimi diplomatai ir žymieji vietiniai valdininkai, pramonininkai ir prekybininkai. Bet Brienner gatvėje pasiliko nuncijus Pacelli, tuomet jau vyskupas. Jis norėjo pagelbėti vargo ir siaubo ištiktiems miesto gyventojams. Štai vieną gražią dieną į vyskupo prieškambarį įsilaužia 7 raudonarmiečiai, pasiųsti raudonųjų generolų Wredse's ir Trollerio — rankose revolveriai ir durklai. Ant slenksčio gi į butą — Pacellis, viena ranka laikosi auksinio kryžiaus ant krūtinės, susikaupęs, ramus, bet akys, tos akys žiba brilijantais. Vokiečių bolševikai rėkia nesavo balsu, graso mirtim, reikalauja pinigų ir sunkvežimio — Romos gi atstovas tėviškai įtikinėja, bet iškalbingiausios tai jo akys. — Ką jos sako? — „Kame aš stoviu, iš čia nesitrauksiu. Nesitrauksiu nei vienos pėdos, nesitrauksiu prieš jokią valdžią!“ — Ir ginklai nusileido prieš granitu pavirtusį šv. Petro romėną, romėną su brilijantinėmis akimis. Bet dar ne viskas. Ant rytojaus raudonoji komendantūra pakartoja puolimą.

Kulkosvaidininkai apstoja Pacellio namą, paleidžia jau pirmuosius šūvius. Šį kartą išgelbėjo Italijos karo atašė, ritmeisteris de Luca, kuris, rizikuodamas gyvybe, įsibrovė pas komendantą Egehoferį ir, tik pagrasinęs italų divizijomis Tirolyje, veržte išveržė nežmoniško įsakymo atšaukimą. Taip savo atsiminimuose 1939-ais m. aprašė patsai de Luca „Il Messaggero“ laikraštyje. Pacellis apie savo akistatą su mirtimi nieko neprasitarė savo artimiausiems asmenims. Tik Gasparri žymiai vėliau juos painformavo.

Ką daugiau būtų galima pasakyti apie Pijaus taurųjį romėniškumą? Vieną kartą Šveicarijos rašytojas ir žurnalistas Otto Walter buvo audiencijos pas Pacelli, kaip valstybės sekretorių. Svečias įsikarščiavo ir sauvališką, teisės nepaisančią valdžios sistemą pavadino „tiesiog kiaulyste (Schweinerei)“. Kardinolas, valstybės sekretorius, nuo tokio stipraus žodžio vos pastebimai sudrebėjo, bet tuoj nusišypsojo ir pradėjo žaisti pirštais, vadinasi, užsimiršusiam autoriui iš širdies atleido.

Pijus yra ne tik diplomatas, bet ir mokslininkas. Turi abiejų teisių (bažnytinės ir civilinės) ir filosofijos doktoratus. Romos Appolinaxe yra 8 metus dėstęs bažnytinę teisę ir 5 metus akademijoje dei Nobili Ecclesiastici tarptautinę teisę ir bažnytinę diplomatiją. 1909-ais m. buvo kviečiamas į Vašingtono universitetą viešajai ir romėnų teisei dėstyti. Jo mokslinio darbo apvainikavimas tai sekretoriavimas Komisijoje Bažnyčios naujajam teisynui paruošti. Kardinolas Gaspari ir jis padarė iš tikrųjų negalimą darbą: jau 1917-ais metais išspausdino sakytą teisyną (Codex Juris Canonici). Atseit, veikalą, kurį profesoriai specialistai laikė neįmanomu, mat, reikėjo peržiūrėti tiek daug spausdintų ir rašytų veikalų, begales popiežių paskirų dekretų ir kongregacijų sprendimų, pagaliau viską suderinti, atsižvelgiant į pulsuojantį Bažnyčios gyvenimą, kuriam atstovauja visame pasaulyje pasklidę vyskupai ir jų teisininkai. Čia dar tiks žodelis apie Pijaus XII-jo mokslo metus. Puspenktų metų įstojo į pradžios mokyklą, o devynių — į Lyceo Visconti, t. y. gimnaziją. Tai grynai valstybinė bei pasaulietinė įstaiga. Ir tai, nors Marcantonio Pacelli jau Pijaus IX-jo laikais buvo Bažnyčios įstaigų advokatas, o jo sūnus ir popiežiaus tėvas Filippo Pacelli net tokių advokatų kolegijos dekanas. Mat Eugenijui norėta suteikti solidus klasikinis išsilavinimas. Kadangi jaunuolis dėl silpnos sveikatos negalėjo lankyti seminarijos Collegio Capranica, tai jis kunigu pasiruošė, iš namų lankydamas Gregoriaus universitetą ir akademiją Appolinare. Ši pastaroji yra išleidusi kelias kartas garsių mokslininkų.

Bažnytinė diplomatija yra Kataliku Bažnyčios, kaip visą pasaulį apimančios organizacijos, apologija valstybinėmis ir tarptautinėmis priemonėmis. Šioje srityje pasaulinėmis garsenybėmis yra buvę, be paskutinio šimtmečio garsiųjų popiežių, kardinolai valstybės sekretoriai Consalvi, Lambruschini, Rampolla, Gasparri. Jiems lygus ir Eugenijus Pacelli. Apaštalinės diplomatijos tarnyboje jis yra buvęs prie Leono XIII-to, Pijaus X-to, Benedikto XV-to ir Pijaus XI-to, pradėjęs žemiausiuoju ir baigęs aukščiausiuoju laipsniu. 1917. V. 13 patsai popiežius Benediktas Pacellį Mykolo Angelo oru alsuojančioje Siksto koplyčioje įšventino vyskupu ir čia pat suteikė arkivyskupo poaukštį. Tai kilniojo romėno paruošimas šuoliui į pat kunkuliuojantį krauju, ir tai žmonių krauju kunkuliuojantį tarptautinės politikos katilą. Kaip tas velnio katilas užkurtas, jaunasis diplomatas stebėjo iš visai arti, nes dar 1912-ais m. Pijaus X-jo buvo paskirtas sekretorium kongregacijos nepaprastiems Bažnyčios reikalams. O pat pirmais karo mėnesiais naujasis popiežius Benediktas Pa-celliui pavedė suorganizuoti tarptautinę įstaigą visų kraštų karo aukoms pagelbėti. Karo belaisviai, sužeistieji, jais pasikeitimas, jų korespondencija, šelpimas, lėktuvų veikimo apribojimas, net intervencija naudai pasmerktųjų mirti už šnipinėjimą ... prie tų visų darbų įstaigos organizatorius pridėjo savo ranką. Bet kai Pacellis Vatikano koplyčioje ties milžinišku paskutinio teismo paveikslu gavo arkivyskupo titulą, jis buvo numatytas esmingesnėms pareigoms. Užgesinti karo velniavą — jo uždavinys. Su tokiomis instrukcijomis nuncijus Eugenijus Pacellis 1917. V. 25 atvažiavo į Mūnchen'ą, kaip pasiuntinys prie Bavarijos vyriausybės. Mat tuomet tarp paties Reicho ir popiežiaus oficialių santykių nebuvo. Tą vasarą jaunasis arkivyskupas dirbo tikrą rugiapjūtės darbą, susitiko su Vokietijos kaizeriu Vilhelmu II-ju, su Austro-Vengrijos kaizeriu Karoliu ir iš eilės su keliais Vokietijos kancleriais. Viskas sukosi apie taikos sąlygas; Pacellio pasikalbėjimų rezultatai bematant pasiekė Londoną ir Paryžių. Iš tų šiaudų nebuvo grūdų, kadangi nuolaidų nenorėjo daryti pirmiausia Berlynas, o paskui nei Londonas su Paryžium.

Apie Pacellio taikos pastangas yra rašęs patsai kaizeris Vilhelmas (Ereignisse und Gestalten 1922) ir socialdemokratas Philipp Schęidemann (Papst, Kaiser und Sozialdemokratie). Eugenijus Pacellis su visa romėniška energija metėsi į pakitusį pokarinį pasaulį, kad patikrintų Kristaus Įstaigai prideramą vietą. Kas nebuvo galima Vokietijos imperijoje, tariant kaizerinėje Vokietijoje, greitai padaryta Vokietijos Respublikoje — 1919. VI. 30 Pacellis, kaip iš viso pirmas nuncijus Vokiečių valstybei, buvo priimtas prezidento Fridriko Eberto, buvusio rimoriaus. Dar daugiau, po dešimt metų pasirašyta konkordatas su Prūsija, vokiečių protestantizmo ir imperializmo avangardu, o 1933-iais metais — ir su pačiu Reichu. Kas ėjo toliau? — 1934 m. Eucharistinis Kongresas Argentinos Buenos Aires'e; 1935 m. pasaulinis jubiliejus Liurde ir 1937 — ais šventinimas katedros Mažajai Teresėlei Lisieux; 1936-ais lankymas Amerikos Jungtinių Valstybių; 1938-ais Eucharistinis Kongresas Budapešte, — visose tose senojo ir naujojo pasaulio šalyse popiežiaus vardu sveikino kardinolas valstybės sekretorius Pacelli, ir tai sveikino vietos žmonių kalba. Reikia dar pridėti Šveicariją, kame dažnai atostogaudavo, ir Angliją, kurią dar 1911-ais metais aplankė su Pijaus X-to delegacija Jurgio V-to vainikavimo iškilmėms. Taigi dabartinį Bažnyčios Vairuotoją matė Berlynas, Paryžius, Londonas, Budapeštas, Bernas, Vašingtonas, New Yorkas, Buenos Aires, Rio de Janeiro... Tarytum numanydamas Amerikos, t. y. viso to kontinento busimą vaidmenį tarptautiniam gyvenimui, ypačiai gi Katalikų Bažnyčiai, šv. Petro Palikimo valstybės sekretorius ypatingai tamprius santykius užmezgė su stambiausiais to žemyno kraštais — Jungtinėmis Valstybėmis, Argentina ir Brazilija. Dėdės Šamo žemėje išbuvo ištisą mėnesį. Aplankė New Yorką, Wašingtoną, San Francisco ir visą būrį kitų miestų, vizitavo 12 bažnytinių provincijų, matėsi su 4 kardinolais ir 79 vyskupais.

Iš viso, sausuma ir oru, sukorė 25.000 kilometrų. Ir kokie širdingi užmegztieji saitai! — Prezidentas Rooseveltas vežioja jį specialiu traukiniu ir savuoju automobiliu, drauge pietauja. New Yorko Fordhamo un-te pasako kalbą ir gauna garbės doktoratą. Waschingtono un-to iškilmėse prisimena kad kaip tik čion jį vysk. Shahanas maždaug prieš 30 metų kvietęs profesoriauti. New Yorke iš Empire-State-Building'o 102-tro aukšto apžvelgia visą dešimtmilijoninį miestą ir tyčia pervažiuoja 171A mylių ilgio Triborough tiltą. Perskrodęs žemyną lėktuvu, San Franciske pašventina Bay-Bridge. Jo prašomas, lėktuvo pilotas turi apsukti Niagaros krioklį, kurį ir visą milžinišką kraštą šv. Petro ir Pauliaus romėnas palaimina. Amerikos laikraščiai pirmuose puslapiuose sieksninėmis raidėmis skelbė: „Cardinal Pacelli's slying!“ (Kardinolas Pacelli lekia!). O Argentinoje, o Brazilijoje? — Buenos Aires palaimina, iškilęs į orą lėktuvu. Kai sėda į laivą, sustaugia visų laivų ir fabrikų sirenos, pakyla į orą tūkstančiai karvelių... su Argentinos ir popiežiaus spalvomis. Brazilijos sostinėje Rio de Janeiro kalba parlamente ir aukščiausiame teisme. Grįžęs į Romą, tas modemiškas Paulius iš savojo suvereno Pijaus XI-to gavo štai kokį adresą:

„Pius P.P. XI. Carissimo Cardinali suo Transatlantico Panamericano Eugenio Pacelli feliciter redeunti. 1936. XI. 14“ (Popiežius Pijus XI. Laimingai sugrįžusiam savo mylimiausiam, transatlantiniam, panamerikiniam kardinolui Eugenijui Pacelli).

Argi dabartinis Kristaus amžinojo palikimo saugotojas, visą amžių triūsdamas prie švelnaus, kaip šilkas, ir tampraus, kaip plienas, apaštalų tinklo, tinklo, aprėpiančio visas penkias pasaulio dalis, nebūtų susidūręs su milžiniškos Rusijos reikalais? — Popiežinėje Romoje jis, dar jaunas užsienių skyriaus valdininkas, bus girdėjęs, kad caras Mikalojus I, 1845-tų m. gruodžio mėnesį lankydamas Vatikaną, buvęs parblokštas šv. Petro aikštės vaizdo ir sušukęs: „Dievulėliau! Tokioje aikštėje juk galėtų visa armija manevruoti...“ Ir dar, kad tas „patsai vienas valdantis“, anot rusiško, samoderzecas caras, vizituodamas Grigalių XVI-jį, pabučiavęs jam žvejo žiedą. Eugenijus Pacelli praktiškai su mįslinguoju šiaurės kraštu susidūrė 1915-ais metais, kai organizavo karo aukų gelbėjimą. Kai reikalas valstybės sekretoriaus Gasparrio ir jo, t. y. nepaprastų Bažnyčios reikalų sekretoriaus, buvo paruoštas, Benediktas XV-as kreipėsi į Austro-Vengrijos imperatorių, kad pakeistų mirties bausmę už šnipinėjimą pasmerktam rusų žurnalistui Dimitrijui Jančevskiui. Jam ir dar 7 nuteistiems prašoma malonė buvo suteikta.

Kai 1929-tų m. pabaigoje Eugenijus Pacelli, paskirtas kardinolu ir valstybės sekretorium, turėjo palikti Vokietiją, laikraštis Deutsch-Evangelische Korrespon-denz prasitarė, girdi, tas vyras yra papabilis, t. y. tinkamas būti popiežium. Vadinasi, tokis pranašavimas pirmiausia paleistas protestantų sluogsnių. Tačiau kame yra tas Pacellio tinkamumas? Ar kad jis iš arti stebėjo didįjį pasaulinį karą ir kad asmeniškai pažinojo vienus ir viską žinojo apie kitus jo politikus, ar kad dalyvavo pastangose neleisti jam kilti ir paskui nutraukti, ar kad romėniška energija pasinėrė pokarinio pasaulio atkūrime, ar kad pagaliau jautė visas spyruokles, kurios grasė užkurti antrąjį pasaulinį gaisrą? — Ne ir ne. Juk popiežių istorija težinojo vieną vienintelį atsitikimą, kuomet valstybės sekretorius tano Katalikų Bažnyčios Galva. Priežastis yra kita. Dar lankydamas pradžios mokyklą, jis, eidamas į pamokas ir grįždamas namo, visuomet pakeliui užsukdavo į koplyčią Madonna della Strada, kame kalbėdavosi su Marija po valanda ir ilgiau. Kai 1936-tų metų rudenį Eugenijus Pacelli ižengė į New Yorką, sensacijomis mintą Amerikos žurnalistai spėjo, jog garsusis Romos diplomatas mėgins paveikti prezidento rinkimus ar šoks organizuoti prieš-komunistinį frontą. Dėl to jie Svečio Kardinolo neatleido nei iš pėdos. Pacellis su kardinolu Hayes suka i šv. Patricko katedrą — jie paskui. Ką jie regi? — Didingasis valstybės sekretorius tiesiai žengia prie Sa-cred-Heart (Švenčiausios Širdies) altoriaus, čia klaupiasi ir visas pavirsta viena malda. Jungtinių Valstybių svarbiausiojo miesto laikraštininkai dar niekuomet nebuvo matę taip besimeldžiančio vyro... Jie kvočia stewardess'a lėktuvo, kuris su Pacelliu perskrodė skersai Amerikos žemyną. Ir vėl nusivylimas: Romos diplomatas ant savo mažosios mašinėlės be perstojo rašėsi kalbas, pamokslus ir darbą pertraukdavo tik Rožančiui kalbėti. Tai čia glūdi svarbiausioji paslaptis.

Antroji paslaptis jau kitokio pobūdžio. Tarnaudamas smulkiu valdininku ypatingųjų reikalų skyriuje, Eugenijus Pacellis, atitrukdamas nuo darbo, katekizuoja vaikus, sako pamokslus, darbininkėms veda rekolekcijas. To širdies darbo jis nemeta nei atostogaudamas Šveicarijoje, nors tuomet turėjo Bavarijos nuncijaus vardą ir nešiojo arkivyskupo drabužį. Pakeltas kardinolu ir apleisdamas Berlyną, jis nesigėdi atsisveikinti prieglaudos našlaičius muzikantus. O kas įvyko per Buenos Aires Eucharistinį Kongresą? Po pamaldų kardinolas valstybės sekretorius ruošiasi eiti iš katedros, bet sumišę šeimininkai jam pataria nepastebimai išeiti pro užpakalines duris, girdi, kažkokia vargšė moteris su mažu kūdikiu niekaip nesiduoda pašalinama nuo iškilmingojo portalo, ji norinti mažutėliui specialaus palaiminimo. Kardinolas Pacelli tik nusišypso ir patraukia pro tą pavojingąjį portalą. Prisiartinęs prie moteriškės, jis ne tik palaimina vaikelį, bet paima jį ant savo rankų.

Dar esama ir trečiosios priežasties. Tai nesišalinimas nuo žemųjų sluogsnių, nuo darbininkų. Jau pastoracija suartina su prastais žmonėmis, o ją būsimasis popiežius mėgo nuo pat kunigavimo pradžios. Nuncijaudamas Vokietijoje, jis beveik kasmet važiuodavo pasilsėti į Šveicarijos Rorschachą. Tame kampelyje jis nesipuikindavo kalbėti su ūkininkais ... apie karves. 1937 m. jis, važiuodamas į Lisieux, išlipęs Paryžiaus stotyje, širdingai paspaudė ranką prancūzui lokomotyvo vadovui. 1927-ais m. Pacellis aplankė Vokietijos pramonės sritį. Gelsenkirchene II, apžiūrėjo milžinišką plieno liejyklą Hoesch, bet čia pat nusileido ir po žeme pas angliakasius. To liko beveik neįtikimas atminimas — fotografija, kame arkivyskupas nuncijus stovi tų tikriausia prasme juodųjų darbininkų tarpe su jų trumpais drabužiais, kalnakasio žibintu ir lazda. Rytojaus dieną Katalikų Suvažiavime Dortmunde jis pasakė įkalbą, džiaugsmingai pritariamas per trisdešimt tūkstančių darbininkų. „Kai tik aš padėjau koją ant šio krašto „raudonos žemės“ ... tuojau išvydau dūmuojančius kaminus, tarškančius angliakasių įtaisus, žioruojančias aukštąsias lydymo krosnis ir iš visų pusių mane aptvino mašinų ir geležinių kūjų daina... Tuojau prieš mano dvasią iškilo tie nesuskaitomi tūkstančiai, kurie masiniai eina baudžiavą ir minta kieta savo darbo duona: Savo akimis pamatęs, kaip dirba angliakasiai ir geležies liejikai, aš dar stipriau ir skausmingiau pajutau vargingą darbininko likimą, kame taip maža džiaugsmo ir taip visi ištroškę paguodos... Ne tai, kad Bažnyčia turėtų pareigą ūkinį vadovavimą perimti. Tačiau ji skelbia nepajudinamus dorinius dėsnius, kurie švyturiais iškyla virš visos socialinių problemų jūros. Katalikiška idėja iš darbininko reikalauja, kad jis garbingai ir sąžiningai atliktų savo pareigas, bet taip pat jo krikščionybės dvasioje dirbamam darbui ji įspaudžia žibantį kilnumo ženklą, ženklą luominio darbo, kurio Dievas nori ir kurį jis pašventė. Kaip tik dėl to būtų priešinga giliausiai krikščioniškos minties esmei, jei dirbantis žmogaus brolis būtų pažemintas iki ūkio vergo bei jojo objekto. Ot, iš čia vėl kyla reikalavimas, kad ūkis išpildytų savo dorinę paskirtį, būtent tarnautu visiems tautiečiams, kiekvienam duotų vietos žmoniškai gyventi, leistų džiaugtis kuklia laime prie savojo židinio savajame namelyje“. Bet gal popiežiaus poaukštis, poaukštis, kuriam kas gyvas smilko, pakeitė Pacellio laikyseną? — Žurnalistai iškvotė jo kirpėją. Pasirodo, naujasis popiežius nuolat jį bara, kam ateina ne darbo kostiumu, bet elegantiška eilute. Pijus XII-sis (jis barzdą skutasi patsai) vieną kartą tam italui aiškino, girdi, elektrine mašinėle galima esą skustis visai be muilo. Profesionalas kirpėjas nenorėjo tikėti: „Žiūrėk!“, pasakė Pijus, ir atkreipė savo švarutėlį žandą...

Gal kas sumotu paklausti apie dabartinio Ganytojų Ganytojo santykį su menu. Klausimas iš tiesu Įdomus. Leonas XIII-as buvo puikus poetas, kurio kūriniais gėrėiQsi tokis Stefan George. O Pijus IX-sis smuiku griežė artistiškai. Ar griežia dabartinis Pijus? — Apie dabartį nėra jokių žinių. Bet kad seniau griežė — tikras faktas. Eugenijus Pacelli įšventintas kunigu 1899-ais metais. Po poros metų, pasiryžęs kilnųjį kunigą kviesti į ypatingųjų reikalų skyrių, į Pa-celių šeimos butą pasibeldžia monsignoras Gasparri. Mažas sumišimas — Eugenijus padeda į šalį smuiką, o sesuo mandoliną, kuria pritarė brolio virpančioms stygoms. Smuikininkas Eduardo Sinatra pasakoja apie tuos laikus, kai Pacellis dirbo valstybės sekretoriate, kad jis tą švelnių bruožų jauną kunigą dažnai matydavęs intymiuose šeimyniniuose koncertuose, ypačiai sekmadieniais.

Lietuvis iki šiol nieko negirdėjo apie Pijaus XII-jo santykius su jojo tėvyne. Iš viso, ar tokių būta? Taip, būta. Tik jie neištirti, o dalykas vertas nuodugnios studijos. Kai per didįjį karą Eųgejinus Pacelli vadovavo organizacijai karo aukoms pagelbėti, 1916—1917 m. pašalpų gavo ir Lietuva. Jo laikais buvo pravestas Lietuvai aukų rinkimas viso pasaulio katalikų bažnyčiose, kas žinoma „Lietuvių Dienos“ vardu. 1917. V. 25 apleidęs Romą, ir atvykęs į Mūnchen'ą kaip nuncijus, Pacellis ne vieną kartą susidūrė su lietuvių klausimu. Birželio pabaigoje Vilhelmui II-jam įteikė Benedikto XV-to laišką, kuriame viena taikos sąlyga eina reikalavimas, kad Vokietija atsisakytų užimtų kraštų. Tuomet visa Lietuva buvo vokiečių karinėje valdžioje. O to paties popiežiaus VIII. 14 pasiūlymas visiems kariaujantiems jau aiškiai mini „Lenkijos senosios karalystės dalis“, kurios turi būti laisvos nuo aneksijos. Žinoma, čia apimama ir Lietuvą. 1918—1920 m. Lietuva atgauna nepriklausomybę. Kadangi reikėjo pašalinti vokiečių okupacija, o popiežiaus atstovu Vokietijai buvo Pacellis, tai nevienas klausimas buvo svarstomas jo raštinėje. Jį lankė ir Lietuvos atstovai. Buvęs prezidentas A. Stulginskis maloniai prisimindavo, kad po vizito pas nuncijų Pacellį, tas jį šaltuoju metų laiku išlydėjęs į rūbinę ir, kol lietuvis susigriebė, aukštasis šeimininkas jam jau buvo užmetęs ant pečių paltą. Įdomu, jog vienas nuncijų Lietuvai buvo parinktas iš Pacellio bendradarbių: Mūnchen'o nunciatūroje dirbo uditore monsignore Schioppa. Visi lietuvai, kurie tik buvo privatinėje Pijaus XII-jo audiencijoje, negali atsistebėti jojo nepaprastu švelnumu ir malonumu. Tiek mūsų vyskupai, tiek mūsųministeriai. Kai prieš pat II-jį pasaulinį karą Vatikane buvo priimtas užsienių reikalų ministeris Urbšys su žmona, tai šioji, atsieit Marija Urbšienė, Lietuvos Istorijos Dr-je žiliems ir jauniems istorikams apie dabartinį Pijų išdrožė tikrą panegiriką. Ir dabar Pijus XII-sis akylai seka lietuvių reikalus. Beje, jis paskyrė abu jaunuosius Lietuvos vyskupus.

Išrinktas Kristaus Vietininku, Pijus XII-sis iš Siksto koplyčios, nemirtingojo Mykolo Angelo pasaulio sutvėrimo ir paskutinio teismo šešėliuose, 1939. III. 4 pasakė pirmąją kalbą visam pasauliui, kalbą paties parašytą. Čia dvelkia apaštalų žvilgio plotis ir apaštalų širdies gerumas. Kertiniais veikimo stulpais paskelbiama: misijos pagonių kraštuose, katalikų akcija ir taika. Be to, kiekvieną gaute pagauna du posmai:

„Mes meldžiame visiems mūsų sūnums visame pasaulyje, pirmiausia neturtingiems ir ligoniams, antžemiškos jėgos ir dangiškos paguodos.

Tačiau mūsų dvasia kreipiasi ir į visus už Bažnyčios ribų esančius, nes Mes tikime, kad ir jie noriai priims Dievo pagalbą, kurios Mes savo malda iš gerojo, didžiojo Dievo ir visų žmonių Tėvo norime išprašyti šią iškilmingą valandą.“