VOKIEČIŲ DABARTIES FILOSOFIJA |
Parašė Vincas Vyčinas |
(Pabaiga) Karl Jaspers. Pagrindinės Jaspers'o filosofijos pagrindinė tema yra egzistencija. Egzistencija nėra susijusi vien tik su subjektu: lygiai kaip su šiuo ji yra susijusi su objektu. Egzistencija nėra tiktai individas; priešingai: gali būti individas ir nebūti egzistencijos. Egzistencija yra mūsų galvojimo bei veikimo šaltinis, bet nėra pasaulio pagrindas, kas būtų absoliuti būtis. Nedaiktiškumas, pirmapradiškumas, laisvė, kaip savęs įgyvendinimo galimybė, neatbaigtumas ir t.t. yra egzistencinės žymės. Tačiau visi tie abstraktūs terminai nesako dar nieko galutino apie egzistenciją. Apie ją negalima kalbėti kaip apie atbaigtą ir nusistovėjusį dalyką. Egzistencija yra kažkas, kas pasireiškia išeidamas virš savęs ir kas ypač yra esąs, kai žlunga. Negalėdami nieko atbaigto apie egzistenciją pasakyti, mes galime ją tik tam tikru požiūriu nušviesti (Existenz-erhellung): kada prie kraštutinių situacijų iškyla mūsų būvio duotybių pasaulyje netikrumas ir negalutinumas, tada mes galime padaryti mūsų egzistenciją vienaip ar kitaip mūsų supratimui prieinamą. Tačiau jokiu būdu egzistencija nėra žinojimo dalykas. Tuo būdu žmogus yra jieškąs amžinybės ir jos nerandąs. Save kaip amžinybės jieškantį, t. y. kaip filosofuojantį, žmogus suranda savo jieškojimo nuėjime niekais. Paskutinysis filosofavimo žingsnis yra savęs peržengimas. Tik žlungąs galvojimas gali leisti pajusti tikrovę, amžinybę. Šia prasme žlugimas veda į būtį, gi pozityviai besibaigiąs žinojimas yra užsiskliautimas nuo būties. Pagrindinis Jaspers'o veikalas yra ,.Philosophie“, I—III Bde., 1932. Paul Haeberlin yra reikšminga asmenybė ir kaip psichologas, ir kaip pedagogas, ir kaip filosofas. Jo filosofija pasireiškia dviem problematikom: 1) tikrovės analizė ir 2) situacijos nušvietimas. Tikrovė yra nukreipta į būtį. Būtis yra tikrovės tikslas. Būtis atžvilgiu tikrovės yra transcendentali, t. y. neįsitenkanti duotybių pasaulyje, Tikrovėje yra tendencija sutapti su būtimi. Būtis yra virštikroviška, bet sykiu ji yra tikrovės pagrindas. Būti žmogumi, reiškia būti absotam į viršindividualinį būvį, į absoliutybę, į amžinybės rimties įgyvendinimą. Martin Heidegger. Jo ontologija yra skirtinga nuo ankstesnės dogmatinės ontologijos. Dogmatinė ontologija buvo esenciali, o Heidegger'io — egzistenciali, t. y. tikrovės ontologija. Būtis yra būtybių prasmė. Ji gaunama ne loginiu išskaičiavimu, ne išvedimu iš duotybių, bet ji yra įgyvendinama, tam tikra prasme ji atskleidžiama, suteikiama, dovanojama. Būtis nėra tiesioginiai klausiama, bet išeinant iš klausėjo, iš klausimo statymo. Klausėjas pats jau yra būtybė klausianti būties, ir, kaipo toks, jis jau turi tam tikrą būties suvokimą, nes, jei jo neturėtų, visai nė neklaustų. Egzistenciali būvio analisė vyksta išskiriant ir iškeliant priešontologinius, pirmykščius, neprecizuotus būties suvokimo pradus, kurie mumyse visados randasi. Pirmieji mūsų susivokimo bei suvokimo pradai ir vyksta gyvenant pasaulyje ir praktiškai susiduriant su vartojamais daiktais. Ojektyvus daiktiškumas (Vorhanden-heit) yra vėlesnis pavidalas; pirmesnis yra vartojamasis daiktiškumas (Zu-handenheit). Vartojamas daiktiškumas bei vartojamos būtybės nėra pavienės, savy izoliuotos, bet visados susijusios su kitais vartojamais daiktais ir su tam tikra jų visuma. Kiekviena iš jų nurodo viena kitą ir tą visumą ir yra ženklu šitoj visumoj. Tik tada, kai šis vartojamas daiktas iškrinta bei išsikristalizuoja iš šitos visumos ir pasidaro savistovus, jis tampa daiktu įprasta prasme (Vorhandene). Kitas asmuo nėra nei rankiškai (zu-handen) esąs, nei daiktiškai, objektyviai įprasta prasme (vorhanden), bet yra sykiu — esąs (Mitsein, Mitdasein). Mūsiško būvio (Dasein) buvimo būdas yra būti tarp daiktų ir būti sykiu su kitais. Net ir rabinzoniškas žmogus yra sykiu su kitais buvimo bude — jei ne faktiškai, tai vistiek, kaip tų kitų stokojąs, kas jau yra tam tikras kitų apspręstas buvimo būdas. Mūsų kasdieniškasis būvis yra ne iš mūsų vidaus plaukiąs ir tikras, bet tam tikrame visiems bendrame horizonte išskleistas ir iš nesančio bendro taško determinuotas: viskas, kas reikalinga veikti, galvoti, daryti čia yra nustatyta ir žinoma; nėra nieko, kas į tą schemą nebūtų įtraukta. Tai heideggeriškoji „Man“ plotmė. Mūsų tikrasis būvis, o tuo pačių išsilaisvinimas nuo „Man“ (kaip kasdieniškos savaime suprantamybės) įvyksta per sąžinę. Sąžinė prabyla tylėdama — ta prasme, kad jos kalba, šiaip atkreipianti į esmę, yra visai nieko nesakanti kasdienybės horizontui. Mirties baimė nėra baimė dėl gyvenimo siūlo nutraukimo, bet baimė dėl mūsų galutinio būvio; dėl ryžimosi ir atskleidimo mūsų būvio galutinių pagrindų. Sąžinės baimė gi nėra baimė dėl kokio padaryto blogo darbo, bet gelmių šauksmas būti savo tikrojoj kaltėj. (Mūsų būvis yra buvimo tam tikroj kaltėj ženkle). Mūsų būvis savo visumoje apima tiek tikrąjį, tiek netikrąjį mūsų buvimą: Mūsų būvio esmė yra „rūpestis“ (Sorge) ir mūsų būvio visi pradai yra pradinė rūpesčio struktūra t. y. laikiškumas (Zeitlichkeit). Rūpestis (keistas Heidegger'io terminas) nėra rūpinimasis kasdieniška prasme, bet buvimas pasaulyje būtybe, kurios buvimo prasmė yra savoji būtis, rūpestis dėl savęs. Rūpestis yra „tikrojo transcandavimo simbolis“ — yra nuolat ir nuolat „save įgyvendinanti ir vėl nuolat save peržengianti mūsų egzistencijos visuma“ (Mueller). Mūsų tikrasis gelmių asmuo (Selbst) yra rūpesčio fenomenas ir jo pasireiškimo forma. Rūpesčio pradinė struktūra, jo laikiškumas, pasireiškia trimis ekstazėmis: praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Laikiškumas neišvedamas iš vadinamo objektyvaus laiko, bet iš metafizinio laiko išgyvenimo (iš kur savo pradžią gauna ir objektyvusis laikas). Laikiškumas yra ankštai susijęs su mūsų tikruoju būviu — su mūsų buvimu mirčiai. Tuo būdu ateitis, praeitis ir dabartis nieko bendro neturi su kasdienos kalendorinio laiko ateitim, praeitim ir dabartim. Pastarasis laikas yra gaunamas iš netikrojo laiko kasdienybės horizonte. Praeitis išvedama iš ateities, kaip“ „dar ne dabar“ ir ateitis, kaip „jau nebe dabar“. Gi egzistencialinio laiko ekstazės neseka viena paskui kitą, bet visos lygiai yra mūsų būties struktūros esminiai etapai. Mes gaunama save iš „nieko“, kame glūdi mūsų tikrasis pagrindas, ir esame įsibėgę bei įsviesti į pasaulį ir daiktus. Čia, mūsų gyvenime, mūsų prasmė yra per sąžinę pabusti iš netikrumo ir iš čia išeinančiame baiminimesi būti atviriems mirčiai, kaip tikrajam mūsų būviui, atviri niekui. Jei niekas ir yra mūsų būvio pagrindas, jis nėra su mumis tapatingas, nes tiek įsviedimas į pasaulį (Geworfen-beit), tiek buvimas pasaulyje (In-der-Welt-sein), tiek mūsų prisirišimas prie pasaulio bei daiktų (Verfallenheit), pasireiškiąs per kasdienybės savaime suprantamybių horizontą (Man) — visa tai yra esminiai mūsų būvio (Da-sein) struktūriniai momentai. Galuti-niausias mūsų buvimas, pasireiškiąs per atvirumą mirčiai, per praeities, dabarties ir ateities ekstazes, kaip sutikrintas mūsų netikras būvis, yra sykiu žlungąs buvimas, —- buvimas nukreiptas j nieką, į amžinybę ... Svarbiausias Heideggsr'io veikalas yra ,,Sein und Zeit“, 1928. Guenther Jacobi. Tai irgi tikrovės ontologas. |